Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - Iš ŪKININKAIČIO — Į MAŽOSIOS LIETUVOS VEIKĖJUS

 

Jau pačioje jaunystėje Martyno Jankaus asmenyje išsivystė didelis Mažosios Lietuvos veikėjas ir tautinės dirvos purentojas. O tas veikėjas, žinokime, išaugo iš Bitėnų kaimo ūkininkaičio, kurioįminti veiklos pėdsakai ir nuveikti darbai liks mūsų istorijoj, kaip nesugriaunamas paminklas mirusiajam, kuris iki paskutiniųjų savo gražaus amžiaus dienų sielojosi Lietuvos (geriau pasakius, abiejų Lietuvų — Didžiosios ir Mažosios) reikalais.

Martynas Jankus jaunystėje išsimokė raidžių rinkėjo amato. Ir, dar jaunas būdamas, jau nusipirko spaustuvėlę, kuri ir buvo jo didžiuoju ginklu prieš dviejų imperijų barbarizmą — vakaruose ir rytuose.

Be abejonės, juokingas tuomet gal atrodė anas vargingas spaustuvininkas, pasiryžęs kovoti su politiniais milžinais. Bet tų laikų abu milžinai, vis dėlto, sugriuvo. Ir tai įvyko I pasauliniame kare. Tuo atveju dalinai išsipildė M.Jankaus puoselėti troškimai. Gi galutinai Didžiojo Vokietijos Reicho pasikėsinimai subyrėjo II pasauliniame kare. Padėtis privedė prie Rytų Vokietijos depopuliacijos ir likvidavimo 700 metų su viršum kolonizacijos darbo. Deja, nors Patriarchas beveik visą amžių buvo gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Bitėnuose, žiaurusis II pasaulinis karas ir Hitlerio slaptoji policija neleido jam likti krašte ir ten savo dienas  užbaigti. Tie įvykiai išbloškė senąjį Patriarchą iš savo gimtojo ir didžiai numylėto krašto, priversdami jį perkeliauti visą Vokietiją, kur, to krašto pasienyje, jis ir mirė. Savo šios žemės kelionę užbaigė pasiekęs 88 metų amžiaus. Jis iškeliavo iš čia kaip vienas paskutiniųjų anų laikų kovotojų ir veikėjų, lietuvių tautos budintojų, kurie, po ilgos idėjinės kovos vis dėlto, buvo sulaukę svajonių įsikūnijimo — Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

Martynui Jankui lemtis lėmė, nors jau visiškai žiloj senatvėj pamatyti ir vėl Lietuvos nepriklausomybės griuvimą. Tai įvyko II pasaulinio karo sūkuriuose.

Negana to, kaip matome, su tūkstančiais kitų tautiečių, jam teko palikti savo gimtąjį kraštą ir daugiau ten nebegrįžti. Tad šitokie reiškiniai — ir buvo baisioji likimo lemtis žilam Patriarchui. Martynas Jankus išsiskyrė iš gyvųjų tarpo kaip tik tuo momentu, kada lietuvių tauta išgyveno, turbūt, skaudžiausią savo ilgos ir garbingos istorijos tarpsnį, grasinantį ją išbraukti iš gyvųjų tautų tarpo.

Velionio ilgas ir įvairiais nuotykiais pilnas gyvenimas, tai nuo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų — ilga sėkmingo veikimo grandinė lietuvių tautinėj dirvoj. Jis, kartu su kitais bendraminčiais veikdamas, visą laiką dėjo Lietuvos laisvei pamatus. Jo siekimų rodyklė — buvo abiejų lietuviškų kraštų laisvės atgavimas ir sujungimas vienumon. Šito jo siekio jokia pasaulinė jėga negalėjo nustelbti. Praplėsdamas pirmąsias apleistų dirvonų vagas, Martynas Jankus paskui save traukė atbundančias lietuvių tautos mases, galiausiai pasiekusias savo tautos laisvę.

Tuo neperstojančiu ir labai nuosekliu veikimu — Martynas Jankus, pilna to žodžio prasme, ir pasidarė Mažosios Lietuvos Patriarchu.

Šia proga norisi mesti žvilgsnį ir į anų laikų M.Jankaus veiklą, kada jis veikė aštriausiu ginklu naudodamasis — lietuviška spauda, knygomis ir brošiūromis bei sava kūryba.

Spaudos darbų metais Jankus prižiūrėjo savo spaustuvėje spausdinamą medžiagą, rašė straipsnius ir kūrė eiles. Kiekvienam žymesniam politiniam įvykiui jis parašydavo atitinkamo turinio straipsnius ar eiles, dažnai ir politinę satyrą. Tenai jis humoristiniu būdu ir sarkastiniu tonu pasakydavo teisybę. Už tai dažnai jam tekdavo nukentėti.

1890 metais jis išleido lotynų raidėmis, neperiodinį, humoro laikraštį "Tetutę". Jame buvo išjuokiami ir puolami lietuvių ir jų kalbos niekintojai Mažojoj Lietuvoj, čia paduodami keli pavyzdžiai :

 

Aš Gustė Pūkytė, aš iš vokiečių;

Aš graži mergytė, geresnių tėvų.

Mano motinos vardas Augustė Bruišė;

Tėvelis ant raštų pats rašosi Pūkys —

Pats vardas jau sako, kad jis vokietys.

Arba:

Lietuvoj mes šulmistrai,

ką mes darom, tai gerai,

ką mes sakom, tai tiesa,

ką mokinam, tai šviesa.

Kas nemoka: der, die, das,

tiems mes skalbiam nugaras.

 

Už šituos jo parašytus eilėraščius M.Jankus buvo pasodintas kalėjiman, pakaltintas vokiečių kalbos ir vokiečių mokytojų įžeidimu.

Vėliau M.Jankus išleido "Mazgotę" — gotiškomis raidėmis. Tenai humoristiniais eilėraščiais buvo puolami ne tik vokietininkai, bet ir kunigai, kurie, užuot teikę savo parapiečiams tikybinį patarnavimą, savo bažnyčias pavertė germanizacijos tvirtovėmis.

Mes dar gerai atsimenam Schwabacho ir Strėkio rinkimų kovos metu parašytas eiles:

Dabar visur politikė, patsai Jurgis ir Barbikė,

kasdien šimpuoj ir baras, kartais net per naktį karas.

Visur girdi Barabošius, taria, šaukia, štai, Judošius.

Štai, jau Schwabachs iš Berlyno, baido žvirblius iš karklyno...

 

Čia M.Jankus uždrožė visiems lietuviams politikieriams, kurie už degtinę ir terpetiną "Schwabachui tarnavo ir vis tik "hoch" rykavo..."

M.Jankus mokėjo daugybę dainų: jo kur nors girdėtų, jo paties sudarytų ir surinktų bei atspausdintų. Tai buvo savo rūšies Mažosios Lietuvos enciklopedija. Dėka jo gerai atminčiai, jis ištisas valandas galėjo eiles deklamuoti. Jis deklamuodavo eiles ir savo parašytas ar kada "Aušroj" bei kituose laikraščiuose tilpusias.

Jis mokėjo ne tik daugybę dainų, bet ir bažnytinių giesmių. Jeigu tekdavo jam būti laidotuvėse arba šiaip kur bažnytinio pobūdžio parengimuose, jam niekad nereikėdavo giesmių knygų, kaip kitiems parapiečiams. Jis visas giesmes atmintinai mokėjo. Taip pat Jankus buvo ištisą Bibliją perskaitęs, net du kartus, norėdamas sužinoti tos knygos paslaptį, kuri tokią žymią žmonijos dalį jau žavi beveik du tūkstančius metų.

Jo spaustuvėj buvo atspausdintas ir išleistas žymus skaičius lietuviškų veikalų.

1880 metais, jam būnant 22 metų amžiaus, jis išleido "Senoviškas lietuvių dainas". Kiek vėliau — "Birutininkų dainas'' ir "Lietuvių tautos nusidavimus". 1890m. ir vėliau jis atspausdino "Žiemos vakaro adynėles", "Lietuvišką fibelį", "Lietuviškas dainų knygeles". Keletą metų vėliau — vėl buvo išleistas veikalas "Išeiviai Kanadoje", kuriame buvo aprašomas tautiečių gyvenimas užjūry. Be "Aušros", jis 1900 metais išleido mėnesinį žurnalą "Saulėtaką", kuri, dėl mažo skaitytojų skaičiaus, už metų turėjo sustoti. Žymią vietą užėmė Jankaus redaguojamas ir leidžiamas Prūsų lietuvių kalendorius, kuris krašte buvo išsiplatinęs ir daug metų ėjo.

1910 metais Jankus su savo spaustuve persikėlė Klaipėdon. Tenai jis mėgino leisti lietuvišką dienraštį "Dienos Laps", kuris, deja, teišsilaikė dvi savaites ir sustojo, nes nesusirado pakankamai skaitytojų.

Paskui, dar po kurio laiko, leido savaitinį laikraštį "Apžvalgą". Vienu laiku "Apžvalgos" redaktorium buvo Lietuvoj miręs kunigas Ansas Baltris. Dėl ekonominių nepriteklių — ir "Apžvalga" po kurio laiko baigė savo dieneles.

Kalendoriuje ir kituose leidiniuose M.Jankus dėdavo daug jo paties parašytų, pamokomo arba istorinio turinio, straipsnių.

Buvo atspausdinta daug religinio turinio knygų ir knygelių (apie 36), jų tarpe: "Rojaus darželis", "Adynos", "Krikščioniškos giesmės", "Rasos perlos", "Kelionė per dangų ir peklą", "Švento Rašto nusidavimai", "Širdžių knygelės" ir įvairių kitokių pasakojimų tikintiesiems. Jos be išimties buvo skirtos krašto lietuviams, spausdintos gotiškomis raidėmis.

Didžiosios Lietuvos reikalams, be tautinio turinio raštų, taip pat buvo atspausdinta lotynų raidėmis nemaža įvairiausių maldų ir gadzinkų.

Visi šitie spaudos darbai Patriarchui medžiagiškai buvo nuostolingi.

Veikalų spausdinimas tada buvo gana brangus, o pirkėjų — maža. Didelę išleistų knygų ar kitokių leidinių dalį tekdavo išskolinti arba išdovanoti. Daug leidinių pateko į rusų žandarų rankas. Todėl pajamos dažnai buvo mažesnės, negu išlaidos.

M.Jankus prisidarė daug skolų ir spaustuvė kelis kartus ėjo iš varžytinių, kol pats ūkis, tėvo buvo užrašytas savo vaikams ir tokiu būdu išliko šeimos rankose.

Daug konkurencijos tais laikais M.Jankui sudarė Mauderodės, Beylaenderio ir Sekunnos spaustuvės Tilžėje ir Šilutėje. Jos, bespausdindamos lietuviams religinę literatūrą, labai praturtėjo. O Jankus, knygomis kovodamas grynai tik už lietuvybės teises, paskendo medžiaginiuose nepritekliuose.

–Jankus už Lietuvos reikalus paskutinį grašį atidavė... – prieš keletą metų man pabrėžtinai pasakė Jankų gerai pažinojęs sakytojas Peteraitis. Ir tai – grynai teisybės žodžiai!

*

Paprašytas parašyti ką nors apie M.Jankų, Toronte gyvenąs visuomenininkas ir buvęs Steigiamojo seimo atstovas Vaclovas Vaidotas 1965. III. 26 d. taip atsiliepė:

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ