Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

NORS MINTIMIS PRIE PATRARCHO KAPO

Darydamas planą Martyno Jankaus monografijai, numačiau vieną skyrių atskirų asmenų pasisakymams, tarytum, sutelktiniam nekrologui prie amžino atminimo Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus kapo. Norėjau surinkti iš M.Jankaus tegul ir ne amžininkų, bet iš įvairių asmenų, kartu dirbusių ir veikusių su juo, iš šalies stebėjusių Patriarcho veiklą, buvojusių Bitėnuose, besidžiaugusių Rambyno kalne Joninių iškilmėmis, asmeniškai pažinusių Patriarchą, kalbėjusių su juo, klausiusių jo pasakojimų iš kovų dėl lietuvybės Mažojoj Lietuvoj, apie "Aušros" laikotarpį ir t.t.

Ir, štai, užkalbinęs laiškais eilę asmenų, čia spausdinu iš jų gautus pasisakymus - jų žodžius, mintis ir iš to viso - pinu tarytum gėlių vainiką ant Patriarcho kapo, kad tos gėles, kurias pavaduoja gyvų žmonių mintys, - niekados nenuvystų, bet amžiais žydėtų.

Pirmiausia kviečiu pasisakyti ilgametį Lietuvos diplomatą Vaclovą Sidzikauską:


MARTYNĄ JANKŲ PRISIMENANT

Patriarcho išvaizdos Martynas Jankus buvo spalvinga asmenybė Lietuvos padangėje. Tautiniai susipratęs Mažosios Lietuvos sūnus, jis buvo veiklus mūsų tautinio atgimimo žadintojas ir lietuvybės Mažojoj Lietuvoj ar Prūsų Lietuvoj pionierius, aktyvus kovotojas už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės.

Savo politinėje ir diplomatinėje veikloje turėjau palyginti maža progų su Martynu Jankum susidurti ar bendradarbiauti Asmeniškai labiau pažinau jį, kaip Rambyno aukuro saugotoją. Ne kartą esu su žmona dalyvavęs Joninių iškilmėse Rambyne taręs ten žodį ir tomis progomis viešėjęs svetingoje Jankaus pastogėje.

Negaliu nepaminėti jo dukters Elzės Jankutės, taip gražiai atstovavusios Mažosios Lietuvos moterį, visą savo gražią sielą įdėjusios į Rambyno parengimus.

Paprastai vykdavau ten su Užsienio reikalų ministru dr. Dovu Zauniumi ir jo malonia žmona ponia Vince Jonuškaite.

Martynas Jankus būdavo tų Rambyno apeigų organizatorius, kalbėtojas ir deklamatorius. Stebino mane, sakyčiau, fenomenališka Martyno Jankaus atmintis.

Jis sklandžiai ir su įsijautimu deklamuodavo ilgiausius eilėraščius, dažnai jo paties sukurtus, Vakarų Lietuvai būdingus, buitinius.

Mano atmintyje tebėra gyvos paskutiniosios, 1938 metų, Joninių iškilmės Rambyne. Dalyvavau jose kaip Lietuvos Vakarų Sąjungos pirmininkas. Su manim dalyvavo ir tos Sąjungos valdybos narys Povilas Pakarklis. Po iškilmių grįžome į Kauną, kaip paprastai, su p.p. Zauniais, šį kartą jie pavėžino ir Povilą Pakarklį. Politiniai Europos horizontai buvo pradėję niauktis. Laikinojoj Lietuvos sostinėj, Kaune, jautėsi žymiai pagyvėję Sovietų diplomatinės tarnybos atstovų veiksmai ir jų veikla. Tais laikais nelabai suprantamu būdu parinktieji lietuviai (Justas Paleckis, Liudas Gira ir kt.) buvo kviečiami lankyti Sovietų Sąjungą. Neseniai iš Sovietijos sugrįžęs buvo ir su mumis važiavęs Povilas Pakarklis. Mane ir dr. Zaunių labai nustebino Povilo Pakarklio laikysena, jo samprotavimai ir kalba. Buvo jaučiamas jo aiškus pasvyrimas į komunizmą.

Po karinės Sovietų invazijos Lietuvoje Justo Paleckio ir Krėvės-Mickevičiaus ministrų kabinete Povilas Pakarklis buvo teisingumo ministras. O sugrįžęs iš Sovietijos Justas Paleckis – tų pačių 1939m. liepos mėn. prasitarė artimųjų tarpe: esą Lietuva galės būti laiminga, jei ji gaus Išorinės Mongolijos statusą._

Šviesi Martyno Jankaus asmenybė ir jo atminimas, jo patiotizmas ir ištikimybė Lietuvai ir lietuvių tautai – didelis kontrastas tiems lietuviams, kurie leidosi svetimųjų suviliojami ir įveliami į Lietuvai ruoštas pinkles.

Paskutinį kartą aplankiau Martyną Jankų karui pasibaigus, tremtyje, kai jis jau gulėjo mirties patale šiaurės Vokietijoje! Pasveikinau tuomet jį, kaip Vliko (Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto) Vykdomosios Tarybos pirmininkas, ir tuomi kaip ir pabrėžiau, kad kova už Lietuvą, kurią jis taip mylėjo, yra tęsiama.

1965. II. 4 d."

*

Toliau pasisako Kazys S.Karpius, buvęs savaitraščio "Dirvos" redaktorius (nuo 1917 iki 1948m.), Cleveland, Ohio:


 

MARTYNAS JANKUS MANO GYVENIME

Bitėnai – Rambynas – Martynas Jankus – tie keturi žodžiai įstrigo giliai mano sąmonėn ankstį jaunystėje, kai nuo 1910 metų, jau galėdamas pasekti Amerikoje mūsų išeivijos spaudą, pradėjau užtikti užuominų apie Martyno Jankaus darbuotę savo tautai vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje ir apie jo ryšį su Rambynu.

Atsimenu skaitęs, kaip vasaros metu į Rambyną atvykdavo Tilžės Birutės choras Joninių šventei, kur būdavo sukuriamas laužas, uždegamas aukuras, ir Martynas Jankus susirinkusiems pasakodavęs apie mūsų tautos garbingą praeitį.

Tos ir kitos žinios apie mūsų tautos didingą senovę, man, jaunam vaikinui, atsidūrusiam toli nuo Lietuvos, svetimame krašte, kur buvo lengva likti savo tautai be naudos dingusiu, prisidėjo įžiebiant mano širdyje meilę savo tautai ir Tėvynei.

Laimei, kiek vėliau, čia, išeivijoje, įsigijau ir Lietuvos istorijos knygų — Simoną Daukantą ir kt. Lietuvos istorija pasidarė mano gyvenimo dalimi.

Palikęs Lietuvą vos 14 metų amžiaus berniokas ir svetur gyvendamas praleidęs I pasaulinį karą, po to galėjęs prisidėti prie rėmimo Lietuvos laisvės kovos, kurią vedė lietuviai Didžiojoj ir Mažojoj Lietuvoj, taip pat ir mūsų išeivijoje, — karui pasibaigus ir Lietuvai tapus nepriklausoma, sulaukiau progos pasigerėti laimėjimų vaisiais.

Be kitų iš Nepriklausomos Lietuvos dažnai lankiusių mūsų išeiviją veikėjų, mus aplankė ir Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus. Jį asmeniškai pažinęs, susidraugavęs, su laiku turėjau galimybę su juo pabuvoti po istorinio Rambyno kalno dangum.

Martynas Jankus ir Adomas Brakas atvyko į JAV 1926-tais su Mažosios Lietuvos misija — apsakyti mums jų laimėjimus ir rūpesčius ir paprašyti paramos Mažosios Lietuvos spaudai. Clevelande jie viešėjo birželio 17d. "Dirvoje" turėjau visas galimybes jų misiją garsinti ir visokiais būdais paremti.

1928 metų pradžioje Kaune buvo paskelbta, kad yra įsteigtas komitetas užsienio svečiams, parvykstantiems tą vasarą į Lietuvos 10 metų nepriklausomybės sukakties iškilmes, priimti.

Nuo 1926 iki 1928 metų — trumpas laikotarpis. 1928 m. birželio mėnesį mudu su žmona, Amerikoje gimusia lietuvaite, jau buvom Lietuvoje. Nuvykom pasidžiaugti nepriklausoma Lietuva ir jos 10 metų gyvavimo sukakties iškilmėmis. Tuomet galėjom nuvykti ir į Bitėnus, aplankyti Martyną Jankų bei susipažinti su Rambynu.

Sudarę grupę amerikiečių lietuvių, norėjusių aplankyti Lietuvą, važiavom būtinai pro Klaipėdos uostą, kuris jau radosi laisvoj Lietuvos žemėj. Taigi, pirmą kartą savo pėdas įmynėm Mažosios Lietuvos žemelėn. Klaipėdos lietuviai mus pasitiko itin iškilmingai.

Pernakvoję "Ryto" viešbutyje, kitą rytą traukiniu vykom į Kauną, kur specialaus komiteto buvo suruoštas užsieniečiams priėmimas.

Lankymą Bitėnų, Jankų ir Rambyno — suderinom su kitu apsilankymu .Klaipėdon vasaros viduryje. Pagėgiuose mudu su žmona pasitiko taip pat plačiai iš jos darbų žinoma Elzė Jankute ir nusivežė į savo ūkį. Su ja tuomet užmegsta pažintis — pasiliko mums brangi iki šių dienų.

Įvažiavę į kiemą, akis į akį susitikom jau kaip geri pažįstami iš Clevelando laikų su Martynu Jankum. Nors tą vasarą jam suėjo 70 metų amžiaus, jis atrodė sveikas, stiprus ir energingas, kaip jaunas vyras.

Tada didžiausias mano noras buvo — vykti į Rambyną, pajusti tą įspūdį, kokį galima pajusti tik savo rankomis palietus ir akimis pamačius tai, ką iš tolo laikai šventu. Einant į R*mb?^*T Martynas Jankus savo įpročiu aiškino-kalbėjo apie to krašto istoriškumą ir apie lietuvių šventoves.

Artėjant, jau iš tolo, ant aukštumėlės, tarp debesis remiančių pušų, pasimatė iš akmenų sukrautas aukuras. Atėję prie jo, atsiradom pačiame šventovės viduryje — Rambyne, apie kurį seniau tik paskaityti galėdavom.

Vėliau, nuo aukuro nužengus į krantą, apačioje matėsi Nemunas. Jis pasirodė visu savo didingumu, kaip neveltui turėjęs didžias pareigas mūsų tautos gyvenime. Tada jau įgavau pilnutinį rRmbynkalnio įspūdingumą.

Stovint aukštai krante, Patriarchas Jankus mums rodinėjo skersai Nemuną į vakarus Tilžės miestą. Į pietus gi, gausiai apibūdindamas, parodė Ragainės miestą ir pilį. Pasakojo apie kryžiuočius, jų žiaurius užpuldinėjimus, grobimus lietuvių žemių, žudymą žmonių, prūsų lietuvių ir žemaičių nuolatines kovas su jais.

Mums jo apsakymų besiklausant, žilaplaukis Jankus atrodė lyg senovės vaidila. Ne veltui, taigi, jis Rambyno žemę mindė. Lietuvai tapus nepriklausoma ir susijungus Mažajai su Didžiąja, jis buvo gyvas žibintas, nušviečiąs mūsų tautos seną, seną praeitį. Mudu su žmona buvom Martyno Jankaus ir Elzės svečiai porą dienų.

Antrą dieną Elzė vedėsi mus parodyti tiltą per Nemuną į Tilžę, kurio likimas pasikeitė: seniau jiems perėjimas buvo laisvas, dabar jau Tilžė buvo atskirta. Sekančią dieną rengėmės vykti į Tilžę, aplankyti mūsų tautos dvasios milžiną, kurį iš jo raštų pažinojom, — Vydūną-Storastą.

Tą tiltą ir Tilžę prisiminiau iš 1909 metų, kai gruodžio pradžioje iš Vilkijos miestelio žydas agentas mus — motiną ir du jaunesnius brolius — slaptai pervedė per sieną Smalininkuose į "Prūsus". Iš ten vykom toliau ir tuo tiltu pasukom į Tilžę, kur išgyvenom kelias dienas — iki išvažiavimo į Hamburgą, kelionei laivu į Ameriką, pas tėvą ir tris vyresnius brolius, pasišalinusius nuo tarnybos Rusijos kariuomenėje.

Tais laikais buvo žinomi du tokie dideli punktai slaptai pereiti sieną: per Kybartus į Eitkūnus ir per Smalininkus į Tilžę. Iš Eitkūnų ir Tilžės žmonės traukiniais buvo vežami į Atlanto uostus tolimesnei kelionei laivais ...

Dar grįžkime prie Martyno Jankaus ir jo istorinių pasakojimų mums būnant Rambynkalnyje. Sakė, kad Nemunas, kitados tekėjęs nuo Ragainės tiesiai link Tilžės, vėliau persimetęs ir padaręs didelę alkūnę, sukdamasis pro Rambyno krantą. Tai palengvinę, jau laisvos Lietuvos laikais, laivais iš Kauno pasiekti Rambyną. Ir jis (Nemunas), mat, už patogumus lietuviams...

M.Jankaus pasakojimai apie senovės laikus, kryžiuočius ir jų žygius į lietuvių žemes, apie jų senas pilis, nepasibaigė vėjo  išblaškytais žodžiais. Man, senosios Lietuvos istorijų rašytojui, tie pasakojimai buvo tikras įkvėpimas. Sugrįžęs į Clevelandą, tą rudenį pradėjau rašyti ir parašiau, o po to ištisai perspausdinau savo redaguojamam savaitraštyje "Dirvoje" istorinę apysaką, kurią pavadinau "Kryžeivis". Ją paskui "Dirva" išleido atskira knyga. Apysaka — 350 knygos puslapių apimties.

Apysakai parinkau pirmutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo laikotarpį, pradedant 1250 metais iki jo nužudymo. Tas laikotarpis buvo gausus lietuvių-prūsų-žemaičių karais su totoriais, mozūrais, su kryžiuočių ordinais iš vakarų ir iš šiaurės.

Kadangi Martynas Jankus minėjo apie Ragų kaimą ir pilaitę skersai Nemuno nuo Ragainės, savo apysaką ir pradėjau nuo kunigo Rainio pilaitės. Apysakos karžygys — Šeirys, Rainio sūnus.

Apysakos turinys: plačiai kariavęs ir savo jauną sūnų kartu vedęsis į karus, Rainys, pagaliau, žuvo mūšyje su kryžiuočiais. Šeirys, prisiekęs mirštančiam tėvui priešams atkeršyti, pasislėpė savo ateičiai tėvo stiprų kardą iki galės jį tinkamai valdyti. Jaunikaitis išgyveno daugybę įvairių nuotykių. Vėliau, atėjus reikalui, nuvyko pas žemaičių kunigaikštį Tranaitį (kiti vadina Treniota) įspėti apie kryžiuočių rengiamą užpuolimą. Vėliau, žygio metu, ir jis labai narsiai kovojo.

Po žiauriaus mūšio Semboje, kur žuvo jo tėvas, likimas lėmė jaunuoliui Šeiriui patekti teutonų vado, Brandenburgo margrovo Otono, nelaisvėn. Žinodamas, kad Šeirys yra aukštos kilmės jaunuolis, Otonas nepadarė jo paprastu vergu, bet numatė panaudoti jį savo dideliems žygiams ateityje. Todėl pasiryžo jį prisijaukinti, išmokyti tikėjimo ir apkrikštyti. Nors pradžioje, kad nepabėgtų, Šeirys buvo laikomas kalėjime, tačiau jo globa ir auklėjimas — buvo pavesti vienuoliui. Jis Šeirį mokė pažinti tikrąjį Dievą ir įkalbinėjo priimti "tikrą tikėjimą". Kad sėkmingiau atsiektų norimą tikslą, Šeiriui buvo rodomos visokios krikščionių turimos gėrybės, žadėta garbė, puošnumas ir, priedui, Šeirys suvestas su margrovo giminaite Katre. Ji sukinėdavosi ten, kur Šeirys su vienuoliu buvodavo, stengdavosi jį sužavėti ir palenkti krikščionių tikėjimui. Dėl visa to pradžioje Šeirys savo viduje kovojo, tačiau laikas paėmė viršų. Katriutė taip pat pamilo Šeirį. Po ilgų vidujinių kovų, pagaliau, Šeirys sutiko apsikrikštyti. Jis gavo Konrado vardą ir buvo pakeltas riteriu.

Tikėjimo sustiprinimui, kai iš Vakarų Europos popiežius ragino vykti naujus kryžiuočių būrius į šventąją žemę, su kitais riteriais Otonas leido vykti ir Šeirį. Palestinoje, išgyvenęs taip pat daugybę įvairių nuotykių, Šeirys grįžo gyvas ir sveikas vėl į Brandenburgą.

Šventojoj žemėj kovoms nepavykus, popiežius ragino Vakarų Europos krikščionis suaktyvinti šventąjį karą ir vykti pagonių krikštyti. Otonui atėjusi proga vykdyti savo senąjį sumanymą. Jis pasakė Šeiriui, kad rengiamasi dideliam žygiui. Šiss gi – mielai sutiko vykti, tikėdamasis pasiekti naujų pasižymėjimų ir grobio. Bet kur vykti — jam iš pradžių nebuvo pasakyta. Tačiau" sužinojęs, kad teutonai rengiasi užpulti žemaičius, Šeirio meilė savo žmonėms neleido būti jų išdaviku. Jis atsisakė, nors smarkiai Otono kurstomas, būti priešų vadu tame žygyje. Dėl to Otonas vėl Šeirį įkalino, kad nepabėgtų ir neįspėtų savo tėvynainių. O žygis — nebuvo stabdomas. Jis buvo suruoštas ir turėjo būti vykdomas.

Nakties metu Šeirį kalėjime aplankė Katriutė, kuri buvo skirta senyvam riteriui, bet jo nemylėjo. Pasisakė ji Šeiriui, kad galėtų padėti jam pabėgti, tik su sąlyga, kad jis paimtų ją su savim... Šeirys, numatydamas dviem bėgliam didesnį pavojų, jos paslaugos atsisakė. Tačiau, norėdama parodyti savo didelę meilę, Katriutė vis tiek paruošė Šeiriui tinkamas pabėgimo aplinkybes. Apsirengęs riterio drabužiais, painiodamas kelius, Šeirys išskubėjo į Žemaitiją įspėti kunigaikštį Tranaitį apie teutonų ir Livonijos ordino ruošiamą žygį. Vietomis prajodamas kaip Otono pasiuntinys, gaudavo nakvynę ir pavalgyti, kitur — slapstydamasis, Šeirys, pagaliau, parvyko į savo tėviškę, pradžiugino motiną ir kaimynus. Ten pat sužinojo, kad jo dar tebelaukia jaunų dienų mylimoji Angutė, kaimyno kunigo duktė.

Trumpai namuose tepabuvęs, jis išskubėjo pas kunigaikštį Tranaitį. Patyręs apie tai, kas jų laukia, Tranaitis tuoj pasirūpino duoti gandą karaliui Mindaugui.

Tas mūšis, kuriame žemaičiai smarkiai sutriuškino kryžiuočius, įvyko prie Durbės ežero 1260 metais. Ten krito daugybė riterių ir kryžiuočių vadų, žuvo magistras maršalas von Hornshausenas ir kiti. Kaip istorija sako, apimti baimės ir panikoj pakrikę, kryžiuočiai bėgę, kaip galvų netekę. Daugelis kryžiuočių pilių su įgulomis pačios pasidavusios į lietuvių rankas.

Tame kare Šeirys gavęs atsikeršyti kryžiuočiams už tėvo nužudymą, grįžęs į tėviškę, svajodamas apie naują, gražų gyvenimą su Angute.

Grįžkime prie Katriutės. Kai Šeirys laimingai išvyko, ji taip pat pasiryžo pabėgti nuo jai skirto nelaimingo gyvenimo su senu riteriu. Katriutė iškeliavusi, kiek nusimanydama, į Nemuno kraštą, susirasti Šeirio pilaitę ir jį. Tas reiškė jam nemalonumą. Atsiradus tarp dviejų mylimųjų — situacija nelengva. Tačiau Katriutei likimas lėmė niekad Šeirio nebematyti. Keliaudama ji Nemuno krantais, užsuko į Rambyną, pagonių šventovę. Sugavęs tenai ją krivis ir patyręs, kad svetima, paaukojęs dievams, — sudeginęs ją...

Martynas Jankus man buvo pasakojęs, kad lietuviai pagonys, sugavę į šventąją alką įėjusį svetimą žmogų, sudegindavę jį, kaip auką dievams.

Apysakos turiniui reikėjo, kad Katriutė Šeirio nesurastų, nes visos mano istorinės apysakos baigiamos taip, kad nei vienas lietuvis, kuriems pasitaikydavo būti svetimuose kraštuose, neparsivestų sau svetimos mergaitės, — žmonos.

 

*

Kai antrą kartą parvykau į Lietuvą, 1935 metais, vėl apsilankiau Bitėnuose ir su Martynu Jankum Rambyne vaikštinėdami mudu nagrinėjom tos apysakos turinį; senukas buvo labai patenkintas ir džiaugėsi, kad toji apysaka — jo pasakojimų vaisius.

Mano pažintis su Patriarchu Jankum, jam apsilankius Clevelande 1926 metais ir apsilankymas pas jį 1928 metais buvo man naudingi.  Prie eilės savo istorinių apysakų galėjau pridėti dar vieną. Ir tai apie tą reikšmingą ir tragišką laikotarpį, kada valdė didis kunigaikštis, paskiau karalius Mindaugas, kuris už apsikrikštijimą turėjo apmokėti aukščiausia kaina — savo gyvybe.

 

*

Paprašytas pasisakyti apie M.Jankų, dr. Martynas Brakas, Augustanos kolegijos dėstytojas (Sioux Falls, South Dakota, USA.), 1965m. vasario 3d. šitaip parašė:


 

JIS – MAŽOSIOS LIETUVOS POLITIKOS IR MORALĖS RAMSTIS

Kai M.Jankus dirbo didelį darbą, tebuvau tik vaikas ar vaikinas. Jokių bendrų reikalų su juo neturėjau, nei politinių ar visuomeninių, nei asmeninių. Matydavau jį dažnai mūsų namuose, kur jis lankydavosi pas mano a.a. brolį Adomą su visokiais reikalais prieš 1923 mėtų įvykius ir po jų, bet jį tik matydavau ir su juo pasisveikindavau kaip jauniausias šeimos narys.

Esu jį matęs daug kartų Rambyno šventėse ir lankęs jo namus Bitėnuose, bet ir ten buvau tik paprastas "svečiukas". Jo kalbų netekdavo klausyti, nes, kaip brolio Adomo jauniausias brolis, vis buvau apkrautas visokiom "organizacinėm'' pareigom ant Rambyno ar Bitėnuose ir taip likdavau tų šiaip įdomių įvykių "periferijoje". Vėliau ilgiems metams išvykau į užsienius studijuoti. Kai buvau suaugęs ir jau atsakingose pareigose, su M.Jankum netekdavo pasimatyti, o jei taip — tai tik prabėgom. Tik jau Klaipėdos kraštui atitekus vokiečiams ir karo metu vokiečiams okupavus Lietuvą, teko M.Jankų porą kartų aplankyti Kaune, kai jis ten, sirguliuojantis, senstąs ir pritrenktas skaudžių įvykių, gyveno. Atsimenu, kaip malonu jį tada buvo aplankyti. Bet dialogas — visvien nesipynė, mūsų trumpi pasikalbėjimai būdavo tik "vienpusiški": jo monologas apie vokiečius ir jų jam daromas skriaudas, kurias jis mėgdavo paįvairinti būdingu jam humoru ir visokiais jo sukurtais eilėraščiais ar dainuškomis. Gailiuos, kad tada jų neužsirašiau ir kad jas pamiršau. Tik tiek galiu pridurti, kad jis mano akyse vis buvo ir liks savotiška "aureole apvainikuotas" Mažosios Lietuvos politikos ir moralės ramstis; į jį žiūrėdavau visada su dideliu respektu; iš jo veiklos ir laikysenos, kaip iš daugelio kitų Mažosios Lietuvos didelių patriotų, semdavau ir sau drąsos bei pasišventimo savam nusistatymui, žinau, kad jis tokiu būdu paveikė ir įtaigojo ne vieną Mažosios Lietuvos jaunuolį ir tuomi gerokai prisidėjo prie Mažosios Lietuvos patriotinės minties stiprinimo ir išlaikymo iki šių liūdnų dienų.

*

Paprašytas pasisakyti apie M.Jankų žurn. Vincas Rastenis, 1965. II. 8 d. laiške šitaip rašo:


 

MARTYNAS JANKUS — RAMBYNO KRIVIŲ-KRIVAITIS

Rašyti straipsnį ar straipsnelį apie Martyną Jankų — visiškai neturiu pamato po kojomis. Neteko man turėti tiesioginių kontaktų su juo nei raštu, nei žodžiu, išskyrus tik porą pasimatymų bei pasisveikinimų kažkurių iškilmių progomis Klaipėdoje ir – paskutinį kartą – 1938 metais per Jonines Rambyno

kalne. Tiesa, Martyno Jankaus vardas man, kaip ir daugybei, jau pažįstamas nuo maždaug 1918 metų, kada jau buvau pradėjęs vartyti ir paskaityti lietuviškas knygas. Nes gi ant tų laikų knygų būdavo vis pažymėtas vienas iš šių keturių vardų: J.Zavadskio spaustuvė Vilniuje, Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje, Otto v. Mauderodės spaustuvė Tilžėje, arba Martyno Jankaus spaustuvė Bitėnuose. Tai buvo nepaprasti, iš kažkokio kito pasaulio pasakiškų vaidinių kėlę vardai. Paskui — Martynas Jankus Aušros ir knygnešių legendose (jau tada pasakojimai apie tuos dalykus skambėjo kaip legendos!), Martynas Jankus ir Lietuvos Taryba, Martynas Jankus ir Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas, Martynas Jankus ir Klaipėdos krašto sukilimas bei prisijungimas prie Lietuvos, pagaliau, Martynas Jankus — Rambyno krivių-krivaitis... Visa tai buvo žinoma, girdėta, skaityta iš tolo. Kai teko jį sutikti akis į akį, jis nebebuvo dalykų sprendėjas bei vykdytojas, o greičiau tik didžiulę šeimą patriarchiškai belaiminąs optimistiškas senas tėvas. Pažiūrėti — atrodė žmogus paprastas, sakytum, kaimo šviesuolis romantikas, bet legendiška aureolė dėl to nenyko.

Taigi, nieko originalaus bei konkretaus apie M.Jankų negaliu pridėti prie to, ką žino ir daug plačiau bei vaizdžiau gali papasakoti bei parašyti visa eilė čia dar tebegyvų su juo plačiau suėjusiųjų.

Galiu pridurti (geram norui konkrečiai paliudyti) nebent vieną "anekdotą", kuri žmona pasakoja girdėjusi iš Jankų šeimos Bitėnuose su Mikulskio choru besisvečiuodama vienų Joninių proga. Pamačiusi ji ant sienos labai gerą Martyno Jankaus fotografiją ir pasigerėjusi tuo fotografiniu portretu. Ta proga viena iš dukterų papasakojusi ir tos fotografijos "istoriją". Esą, atvažiavęs iš kažkur atsiųstas fotografas padaryti portretinę tėvo nuotrauką. Dukterys raginusios jį pasipuošti, tai yra, užsirišti kaklaraištį, kurio tasai nepaprastai nemėgdavęs, šiaip taip prikalbėjusios. Paskui, kai atsiuntė portretą, tai pirmoji reakcija buvusi:

— O kur kaklaraištis? Ar nesakiau, kad iš po barzdos vis tiek nebus matyt? Be reikalo tik vargas!

*

Užkalbintas žurn. Juozas Pronskus, 1965. II. 5 d. laiške taip parašė:


 

NORĖČIAU PARAŠYTI APIE GARBINGĄ SENELĮ, BET...

Taip, mielas kolega, su didžiausiu malonumu Tau parašyčiau, tik viena su manim bėda, kad iš praeities jokių užrašų nevedu, o galvoje — jokių datų ir svarbesnių epizodų neturiu ir nesu jų įsidėjęs. O ko nesu įsidėjęs, to nebepamenu... Vis dėlto apie garbingąjį senelį Martyną, tikėkite, labai norėčiau ką nors parašyti, kad ir be faktų! Tik čia yra dar kita bėda — aš niekaip neišmokau atsipalaiduoti nuo laikraštinio darbo. O gi čia, "Naujienose" bedirbant, savo labui mažai ką bepadarau. Darbo valandos (kurioms galo nėra) prabėga su dideliu kaupu.

Štai ką tuo tarpu pasiūlysiu: besirausdamas ko nors geresnio Vasario 16 numeriui, aptikau tokio žemaičio, iš Blindos tėviškės, nuo Ubiškės — Bivainių girių, Vinco Joniko, eilėraščių du rinkinėlius, tad išrašydamas "Naujienoms", nurašiau ir Jūsiškiam leidiniui, gal tiks, to Joniko dedikacija iš vieno jo eilėraščių rinkinio "Pakeleiviai", Ventos spauda, dar iš DP stovyklos. Tai viskas tam kartui. Iki kitam ir, galbūt, netolimam kartui!

O čia — prisiųstasis eilėraštis-dedikacija:

VINCAS JONIKAS


PADĖJAI PROTĖVIŲ KRIVULĘ

(MARTYNUI JANKUI)

Seneli, vienas mums esi iš daugio
Tarp milžinų toks pilkas, o ryškus —
Kaip ąžuols drūts, piliakalny išaugęs
Viršum tėvynės gaudžiančių miškų.

 

Kada galiūnai rūsčiai užsimojo, —
Duso nuo smūgių žemė kruvina,
Tu jos raudoj dar jaunas sudūmojai:
Laisvės jai, laisvės! Priespaudos gana!

 

Iškėlęs rankoj sentėvių krivulę,
Kaip gandas dyvinas iškeliavai
Pas tuos, kur jaujoj savo derlių kūlė,
O išvežiojo viešpačiai laivais.

 

Jėgas įtempęs per pavojaus ragą
Žadinai žemę jos skriaudų aidais,
Nes paregėjai bočių laužus degant,
O virš ugnies — seni tautos vadai...

 

Kaip senas dievas žilas Vaidevutis —
Veidas ramus, o rankos iš liepsnos
Dangun iškeltos. Už anūkų būtį
Siela balandžiu į dausas plasnos.

 

Ugnys žalčiais vyniojasi įtūžę,
Tirpsta sermėga riterio prasta, —
Tai Herkus Mantas kovoje palūžo
Su vakarinio viesulo klasta.

 

Laužo šviesoj ir kunigas Mažvydas
Catechizmusą rašo paskubom,
Ir Donelaitis būro būdą gydo,
Nešdamas giesmę dūminėn dubon.

 

Ar besupras tave anie artojai,
Pratę engėjo švilpaut dainuškas?

Bet nuėjai ir drąsiai pakartojai,
Kad nusilenkti ponui nėr už ką!

 

Nenurimai, sakei ir pats tikėjai, —
Broliai pabus, jų vardas nuskardės.
Tau jų kiekvieno taip labai reikėjo,
Daugiau kaip savo plakančios širdies.

 

Šiandien jie vėl prarado laisvės kelią, —
Vieni klojas ir pančiuose vaitos,
O tu ilsies kapuos, kilnus seneli,
Nebeišvedęs per glūdumas tautos...

*

Atsakydamas į laišką, prel. M.Krupavičius 1965. I. 14 d. laiške pradžiai tiek parašė:


 

JANKUS MONOGRAFIJOS VERTAS

Mielasai Brolau, Jūsų pasiūlymą M.Jankaus reikalu gavau. Apgalvojęs, priėjau išvados, kad negalėsiu parašyti rimtesnio straipsnio net memuarinio pobūdžio. Tad ir nepažadu. Straipsniui parašyti reikėtų susirasti reikiamos medžiagos, vadinasi, ir laiko. O jo neturiu, juo labiau, kad nesveikata gerokai apkarpė darbingumą. Prie mašinėlės nepajėgiu ilgesnį laiką pasėdėti. Apsiėmei grąžų ir reikalingą darbą atlikti. Jankus monografijos vertas. Dieve, padėk! Visai pasiūlymo neatmetu. Jei kiek daugiau susigraibysiu savo atminties aruoduose apie tą vyrą žinių, gal kartais šį-tą ir parašysiu. Bet manimi savo vilčių daug neremk. Rašydamas apie Jankų turėsi kiek plačiau paliesti Aušrą. Susiradau savo knygyne knygelę "Vasario 16", išleistą Kaune 1933m. Ten yra apie Aušrą ir Jankų kai kas parašyta Biržiškos, Šliūpo ir paties Jankaus. Mėklinu, kad dar kai ką turiu, tačiau tuo tarpu nežinau nei ką, nei kur. Pasiknisęs gal surasiu.

*

Dr. Martynas Anysas, būdamas pats Mažosios Lietuvos sūnus, apie Martyną Jankų šitaip parašė:

Iš ŪKININKAIČIO — Į MAŽOSIOS LIETUVOS VEIKĖJUS


 

Jau pačioje jaunystėje Martyno Jankaus asmenyje išsivystė didelis Mažosios Lietuvos veikėjas ir tautinės dirvos purentojas. O tas veikėjas, žinokime, išaugo iš Bitėnų kaimo ūkininkaičio, kurioįminti veiklos pėdsakai ir nuveikti darbai liks mūsų istorijoj, kaip nesugriaunamas paminklas mirusiajam, kuris iki paskutiniųjų savo gražaus amžiaus dienų sielojosi Lietuvos (geriau pasakius, abiejų Lietuvų — Didžiosios ir Mažosios) reikalais.

Martynas Jankus jaunystėje išsimokė raidžių rinkėjo amato. Ir, dar jaunas būdamas, jau nusipirko spaustuvėlę, kuri ir buvo jo didžiuoju ginklu prieš dviejų imperijų barbarizmą — vakaruose ir rytuose.

Be abejonės, juokingas tuomet gal atrodė anas vargingas spaustuvininkas, pasiryžęs kovoti su politiniais milžinais. Bet tų laikų abu milžinai, vis dėlto, sugriuvo. Ir tai įvyko I pasauliniame kare. Tuo atveju dalinai išsipildė M.Jankaus puoselėti troškimai. Gi galutinai Didžiojo Vokietijos Reicho pasikėsinimai subyrėjo II pasauliniame kare. Padėtis privedė prie Rytų Vokietijos depopuliacijos ir likvidavimo 700 metų su viršum kolonizacijos darbo. Deja, nors Patriarchas beveik visą amžių buvo gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Bitėnuose, žiaurusis II pasaulinis karas ir Hitlerio slaptoji policija neleido jam likti krašte ir ten savo dienas  užbaigti. Tie įvykiai išbloškė senąjį Patriarchą iš savo gimtojo ir didžiai numylėto krašto, priversdami jį perkeliauti visą Vokietiją, kur, to krašto pasienyje, jis ir mirė. Savo šios žemės kelionę užbaigė pasiekęs 88 metų amžiaus. Jis iškeliavo iš čia kaip vienas paskutiniųjų anų laikų kovotojų ir veikėjų, lietuvių tautos budintojų, kurie, po ilgos idėjinės kovos vis dėlto, buvo sulaukę svajonių įsikūnijimo — Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

Martynui Jankui lemtis lėmė, nors jau visiškai žiloj senatvėj pamatyti ir vėl Lietuvos nepriklausomybės griuvimą. Tai įvyko II pasaulinio karo sūkuriuose.

Negana to, kaip matome, su tūkstančiais kitų tautiečių, jam teko palikti savo gimtąjį kraštą ir daugiau ten nebegrįžti. Tad šitokie reiškiniai — ir buvo baisioji likimo lemtis žilam Patriarchui. Martynas Jankus išsiskyrė iš gyvųjų tarpo kaip tik tuo momentu, kada lietuvių tauta išgyveno, turbūt, skaudžiausią savo ilgos ir garbingos istorijos tarpsnį, grasinantį ją išbraukti iš gyvųjų tautų tarpo.

Velionio ilgas ir įvairiais nuotykiais pilnas gyvenimas, tai nuo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų — ilga sėkmingo veikimo grandinė lietuvių tautinėj dirvoj. Jis, kartu su kitais bendraminčiais veikdamas, visą laiką dėjo Lietuvos laisvei pamatus. Jo siekimų rodyklė — buvo abiejų lietuviškų kraštų laisvės atgavimas ir sujungimas vienumon. Šito jo siekio jokia pasaulinė jėga negalėjo nustelbti. Praplėsdamas pirmąsias apleistų dirvonų vagas, Martynas Jankus paskui save traukė atbundančias lietuvių tautos mases, galiausiai pasiekusias savo tautos laisvę.

Tuo neperstojančiu ir labai nuosekliu veikimu — Martynas Jankus, pilna to žodžio prasme, ir pasidarė Mažosios Lietuvos Patriarchu.

Šia proga norisi mesti žvilgsnį ir į anų laikų M.Jankaus veiklą, kada jis veikė aštriausiu ginklu naudodamasis — lietuviška spauda, knygomis ir brošiūromis bei sava kūryba.

Spaudos darbų metais Jankus prižiūrėjo savo spaustuvėje spausdinamą medžiagą, rašė straipsnius ir kūrė eiles. Kiekvienam žymesniam politiniam įvykiui jis parašydavo atitinkamo turinio straipsnius ar eiles, dažnai ir politinę satyrą. Tenai jis humoristiniu būdu ir sarkastiniu tonu pasakydavo teisybę. Už tai dažnai jam tekdavo nukentėti.

1890 metais jis išleido lotynų raidėmis, neperiodinį, humoro laikraštį "Tetutę". Jame buvo išjuokiami ir puolami lietuvių ir jų kalbos niekintojai Mažojoj Lietuvoj, čia paduodami keli pavyzdžiai :

 

Aš Gustė Pūkytė, aš iš vokiečių;

Aš graži mergytė, geresnių tėvų.

Mano motinos vardas Augustė Bruišė;

Tėvelis ant raštų pats rašosi Pūkys —

Pats vardas jau sako, kad jis vokietys.

Arba:

Lietuvoj mes šulmistrai,

ką mes darom, tai gerai,

ką mes sakom, tai tiesa,

ką mokinam, tai šviesa.

Kas nemoka: der, die, das,

tiems mes skalbiam nugaras.

 

Už šituos jo parašytus eilėraščius M.Jankus buvo pasodintas kalėjiman, pakaltintas vokiečių kalbos ir vokiečių mokytojų įžeidimu.

Vėliau M.Jankus išleido "Mazgotę" — gotiškomis raidėmis. Tenai humoristiniais eilėraščiais buvo puolami ne tik vokietininkai, bet ir kunigai, kurie, užuot teikę savo parapiečiams tikybinį patarnavimą, savo bažnyčias pavertė germanizacijos tvirtovėmis.

Mes dar gerai atsimenam Schwabacho ir Strėkio rinkimų kovos metu parašytas eiles:

Dabar visur politikė, patsai Jurgis ir Barbikė,

kasdien šimpuoj ir baras, kartais net per naktį karas.

Visur girdi Barabošius, taria, šaukia, štai, Judošius.

Štai, jau Schwabachs iš Berlyno, baido žvirblius iš karklyno...

 

Čia M.Jankus uždrožė visiems lietuviams politikieriams, kurie už degtinę ir terpetiną "Schwabachui tarnavo ir vis tik "hoch" rykavo..."

M.Jankus mokėjo daugybę dainų: jo kur nors girdėtų, jo paties sudarytų ir surinktų bei atspausdintų. Tai buvo savo rūšies Mažosios Lietuvos enciklopedija. Dėka jo gerai atminčiai, jis ištisas valandas galėjo eiles deklamuoti. Jis deklamuodavo eiles ir savo parašytas ar kada "Aušroj" bei kituose laikraščiuose tilpusias.

Jis mokėjo ne tik daugybę dainų, bet ir bažnytinių giesmių. Jeigu tekdavo jam būti laidotuvėse arba šiaip kur bažnytinio pobūdžio parengimuose, jam niekad nereikėdavo giesmių knygų, kaip kitiems parapiečiams. Jis visas giesmes atmintinai mokėjo. Taip pat Jankus buvo ištisą Bibliją perskaitęs, net du kartus, norėdamas sužinoti tos knygos paslaptį, kuri tokią žymią žmonijos dalį jau žavi beveik du tūkstančius metų.

Jo spaustuvėj buvo atspausdintas ir išleistas žymus skaičius lietuviškų veikalų.

1880 metais, jam būnant 22 metų amžiaus, jis išleido "Senoviškas lietuvių dainas". Kiek vėliau — "Birutininkų dainas'' ir "Lietuvių tautos nusidavimus". 1890m. ir vėliau jis atspausdino "Žiemos vakaro adynėles", "Lietuvišką fibelį", "Lietuviškas dainų knygeles". Keletą metų vėliau — vėl buvo išleistas veikalas "Išeiviai Kanadoje", kuriame buvo aprašomas tautiečių gyvenimas užjūry. Be "Aušros", jis 1900 metais išleido mėnesinį žurnalą "Saulėtaką", kuri, dėl mažo skaitytojų skaičiaus, už metų turėjo sustoti. Žymią vietą užėmė Jankaus redaguojamas ir leidžiamas Prūsų lietuvių kalendorius, kuris krašte buvo išsiplatinęs ir daug metų ėjo.

1910 metais Jankus su savo spaustuve persikėlė Klaipėdon. Tenai jis mėgino leisti lietuvišką dienraštį "Dienos Laps", kuris, deja, teišsilaikė dvi savaites ir sustojo, nes nesusirado pakankamai skaitytojų.

Paskui, dar po kurio laiko, leido savaitinį laikraštį "Apžvalgą". Vienu laiku "Apžvalgos" redaktorium buvo Lietuvoj miręs kunigas Ansas Baltris. Dėl ekonominių nepriteklių — ir "Apžvalga" po kurio laiko baigė savo dieneles.

Kalendoriuje ir kituose leidiniuose M.Jankus dėdavo daug jo paties parašytų, pamokomo arba istorinio turinio, straipsnių.

Buvo atspausdinta daug religinio turinio knygų ir knygelių (apie 36), jų tarpe: "Rojaus darželis", "Adynos", "Krikščioniškos giesmės", "Rasos perlos", "Kelionė per dangų ir peklą", "Švento Rašto nusidavimai", "Širdžių knygelės" ir įvairių kitokių pasakojimų tikintiesiems. Jos be išimties buvo skirtos krašto lietuviams, spausdintos gotiškomis raidėmis.

Didžiosios Lietuvos reikalams, be tautinio turinio raštų, taip pat buvo atspausdinta lotynų raidėmis nemaža įvairiausių maldų ir gadzinkų.

Visi šitie spaudos darbai Patriarchui medžiagiškai buvo nuostolingi.

Veikalų spausdinimas tada buvo gana brangus, o pirkėjų — maža. Didelę išleistų knygų ar kitokių leidinių dalį tekdavo išskolinti arba išdovanoti. Daug leidinių pateko į rusų žandarų rankas. Todėl pajamos dažnai buvo mažesnės, negu išlaidos.

M.Jankus prisidarė daug skolų ir spaustuvė kelis kartus ėjo iš varžytinių, kol pats ūkis, tėvo buvo užrašytas savo vaikams ir tokiu būdu išliko šeimos rankose.

Daug konkurencijos tais laikais M.Jankui sudarė Mauderodės, Beylaenderio ir Sekunnos spaustuvės Tilžėje ir Šilutėje. Jos, bespausdindamos lietuviams religinę literatūrą, labai praturtėjo. O Jankus, knygomis kovodamas grynai tik už lietuvybės teises, paskendo medžiaginiuose nepritekliuose.

–Jankus už Lietuvos reikalus paskutinį grašį atidavė... – prieš keletą metų man pabrėžtinai pasakė Jankų gerai pažinojęs sakytojas Peteraitis. Ir tai – grynai teisybės žodžiai!

*

Paprašytas parašyti ką nors apie M.Jankų, Toronte gyvenąs visuomenininkas ir buvęs Steigiamojo seimo atstovas Vaclovas Vaidotas 1965. III. 26 d. taip atsiliepė:


ŽIUPSNELIS ATSIMINIMŲ APIE MAŽOSIOS LIETUVOS PATRIARCHĄ M.JANKŲ

 

1923m. sausio 14 dieną, ankstį rytą, gavau slaptą įsakymą atvykti į Kauno geležinkelio stotį, iš kur, kartu su kitais Geležinkelio Valdybos sudarytos komisijos nariais, turėjau vykti į sukilusį Klaipėdos kraštą ir tenai tvarkyti sukilėlių sustabdytą geležinkelio judėjimą. Tą ypatingos paskirties komisiją sudarė inž. Dobkevičius, inž. Ilinas ir aš. Mums buvo duotas tarnybinis traukinys; susidedąs iš vieno salon-vagono ir garvežio, kuris, beveik niekur nesustodamas, pro Tauragę, Lauksargius atvyko į Šilutę, kur turėjo laikinę buveinę Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kurio pirmininku buvo Martynas Jankus.

Tenai, Šilutėj, Mažosios Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto štabe, man teko didelė garbė susipažinti su Mažosios Lietuvos Patriarchu Martynu Jankum. Jis man padarė labai gilų ir teigiamą įspūdį. Iš pasikalbėjimų patyriau, kad Jankus buvo itin didelis optimistas. Visi istoriniai dabarties įvykiai jam atrodė tokie paprasti ir būtini, o nepriklausomos Lietuvos Respublikos ateitis, prijungus Klaipėdos kraštą vakaruose ir Vilniaus kraštą rytuose, jo žodžiais tariant, būsianti didinga ir šviesi.

Sausio 15 dieną sukilėliai, po trumpo mūšio su prancūzų maža kariška įgula, išlaisvino Klaipėdą. Tuomet mūsų traukinys įvažiavo į Klaipėdą ir gana trumpu laiku geležinkelio judėjimas buvo atstatytas, o mūsų komisijos uždavinys — pasibaigė. Mes grįžom atgal.

*

Advokatas ir visuomenininkas Rapolas Skipitis, dabar gyvenąs Čikagoj, 1965m. balandžio 3d. prisiuntė šitokį raštą apie M.Jankų:


 

KOKĮ PRISIMENU MARTYNĄ JANKŲ

Pirmąsias žinias apie Martyną Jankų ir jo spaustuvę Bitėnuose gavau būdamas Palangos progimnazijos mokiniu. Tai buvo dar lietuvių spaudos draudimo laikais 1903-1904 metais. Tuomet Jankus ir Bitėnai man atrodė lyg kokie slapyvardžiai, nes anuomet pas mus juk viskas buvo slapta ir slepiama, kas buvo susiję su lietuviška spauda.

Vėliau man teko mokytis Šiaulių gimnazijoj. 1904 metais buvo nuimtas draudimas lietuvių spaudai, o jau 1906 metais Šiauliuose, žydo Breudos knygų krautuvėj, buvo pardavinėjamos ir lietuviškos knygos, kurių tarpe buvo knygų ir Martyno Jankaus spaustuvėje spausdintų. Tuomet jau sužinojau, jog Martynas Jankus ir Bitėnai — tikri vardai, ne slapyvardžiai...

Nuo 1906 metų Šiaulių gimnazijoj buvo leistos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos. Mokytoju buvo buvęs "Vilniaus žinių" redaktorius, rašytojas Kazys Puida. Jis mus mokė lietuviškai rašyti ir dėstė lietuvių raštų istoriją. Kalbėdamas apie laikotarpį nuo "Aušros" ligi spaudos atgavimo, plačiai pasakojo ir apie Martyno Jankaus veiklą ne tik spaudos darbe, bet ir politikos srity. Iš K.Puidos pasakojimų Jankų įsivaizdavau, kaip didelį lietuvį patriotą, nepaprastai drąsų ir energingą veikėją. Susitikti ar pamatyti Jankų nors iš tolo, man neteko ligi Lietuvių seimo Petrapilyje 1917m.

1914m. vasarą prasidėjo I pasaulinis karas. Lietuvos žemėj rusai su vokiečiais susikirto tų metų rugpiūčio mėn. Pradžioj rusams sekėsi, jie buvo nužygiavę net arti Karaliaučiaus, bet po keletos savaičių rusai, pralaimėję labai reikšmingą mūšį Rytprūsiuose, turėjo galvotrūkčiais trauktis atgal į rytus visu frontu.

Nors ir labai paskubomis rusai traukėsi iš vakarinių Lietuvos žemių, tačiau vis tiek jie pasistengė pasigrobti per penkis šimtus Mažosios Lietuvos lietuvių ir išsivežti juos, kaip belaisvius, į Rusijos gilumą. Belaisvių tarpe buvo ir Martynas Jankus su savo senu tėvu ir vaikais. Tuos belaisvius vežė per Šiaulius. Šiauliečiai jaudinosi matydami tą nežmonišką ir žiaurų mūsų brolių ir sesių gabenimą į nežinią, bet išgelbėti — nei vieno iš tų belaisvių negalėjo.

Koks buvo Jankaus gyvenimas, kaip belaisvio, Rusijos gilumoje, galėtų smulkiai papasakoti tik tie, kurie su juo anuomet kartu buvo. Čia noriu perduoti vieną anoms aplinkybėms charakteringą faktą, paties Jankaus man papasakotą.

Tremtyje mirė Martyno Jankaus tėvas. Sūnus Martynas norėjo tėvo palaikus palaidoti kapuose. Bet į kapus ne tik niekas nepalydėjo, kaip buvo priimta Lietuvoje, bet sūnus, net negalėjo gauti jokių susisiekimo priemonių. Teko pačiam vienam sūnui Martynui nešte nunešti tėvo palaikus į kapus, kurie buvę apie 10 kilometrų nuo mirimo vietos.

Ar gi tas faktas neparodo, kokios baisios sąlygos anuomet buvo Jankui, žinoma, ir kitiems su juo drauge ištremtiems lietuviams. Bet Martyno Jankaus ir tos sąlygos nepalaužė. Jis ne tik pats tvirtai laikėsi, bet ir kitus ano meto vargo draugus guodė, pranašaudamas visoms Lietuvos žemėms laisvę ir nepriklausomybę, o visiems lietuviams — būsimą gražų gyvenimą. Dabar mes galime pasakyti, kad anie Jankaus pranašavimai bent didele dalimi pasitvirtino. Jie išsipildė Lietuvos nepriklausomybės laikais.

1917 metų pavasarį, nuvertus nuo sosto Rusijos carą, visi lietuviai, gyvenusieji Rusijoj, sukruto. Ir Mažosios Lietuvos tremtiniams atėjo laisvesnės dienos ir sąlygos. Gegužės mėnesį tuometinės Rusijos sostinėj, Petrapily, susirinko Lietuvių seimas, Į tą seimą atvyko ir Martynas Jankus. Atvyko nugalėdamas tūkstančių kilometrų nuotolį. O keliavo jis — ne lėktuvais, kaip dabar galėtume pamanyti, bet išklerusiais Rusijos geležinkeliais, todėl turėjo važiuoti bent kelias dienas. Į tą seimą Jankus atvyko ne pasižvalgyti bei pasiklausyti, ką kalba  kiti, bet pareikšti savo

tvirtą nusistatymą, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva turi būti sujungtos į vieną nepriklausomos Lietuvos valstybę.

Tuomet pirmą kartą pamačiau Martyną Jankų. Seimo tribūnoj pasirodė nedidutis, kuklios išvaizdos žmogelis ir kalbėjo negarsiai, lyg ko bijodamas. Pirmiau mano įsivaizduotas Jankus buvo žymiai aukštesnis ir smarkesnis susirinkimų kalbėtojas...

Po seimo posėdžių pasistengiau su Jankum susitikti ir pasikalbėti. Tada jis man padarė daug geresnį įspūdį, negu kalbėdamas iš tribūnos. Jankaus asmenyje pamačiau tvirtai įsitikinusį, nepalaužiamą lietuvį.

— Esu tikras, kad po šio karo bus atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė ir kad Mažoji ir Didžioji Lietuva bus sujungtos, — kalbėjo man Jankus 1917m. birželio mėn.

Kad ir negarsiai Jankaus pareikštas Petrapilio Lietuvių seime žodis dėl vakarinės ir rytinės Lietuvos sujungimo, tačiau labai garsiai nuaidėjo visų Lietuvos patriotų širdyse. Visi labai džiaugėmės, kad Mažosios Lietuvos žinomas veikėjas deklaravo to krašto valią — susijungti su Didžiąja Lietuva.

Po Petrapilio Lietuvių seimo, Jankų pamačiau tik 1920m. kovo mėnesį Kaune, kai Lietuvos Taryba kooptavo ir iškilmingai įvesdino Mažosios Lietuvos Tarybos atstovus: Martyną Jankų, Vilių Gaigalaitį, Kristupą Lekšą ir Jurgį Strekį. Po iškilmingo Lietuvos Tarybos posėdžio buvo kuklios vaišės Metropolio viešbuty. Ten vėl man teko su Jankum pasikalbėti. Jis ir tada buvo optimistas dėl Mažosios Lietuvos prisiglaudimo prie Didžiosios Lietuvos. Tik tumet kalbėjome ne dėl visos Mažosios Lietuvos, o tik dėl Klaipėdos krašto, nes Versalio taikos sutartimi tas kraštas jau buvo atskirtas nuo Vokietijos.

— Tegul sau prancūzai tuo tarpu pasidžiaugia mūsų tėvyne, bet mes jų čia nelaikysime, — įtikinamai kalbėjo man Jankus.

Nenorėjau su juo ginčytis, bet pats tuomet nelabai tikėjau, kad Klaipėdos krašto lietuviai galėtų prancūzus išvyti, net jei ir gautų pankamai ginklų. O Jankus, kaip man vėliau paaiškėjo, tikrai buvo įsitikinęs, kad prancūzai bus išvaryti.

1922 metų vasarą turėjau reikalų ir nuvykau į Klaipėdą. Ten pasimačiau su savo bičiuliu muziku Stasiu Šimkum, kuris tuomet buvo Lietuvos konsulo Žiliaus sekretorius. Šimkus man tuomet pašnibždėjo didelę paslaptį, kad ruošiamasi sukilti prieš prancūzus ir kad tų pasiruošimų centre stovįs Martynas Jankus. Sukilimas įvyko 1923m. sausio mėnesį ir privertė prancūzus kapituliuoti. Tiesa, sukilime Martynas Jankus nebuvo nei sukilėlių vadas, nei sukilėlis, kovojęs fronte su ginklu rankoj. Bet jo vaidmuo prieš ir po sukilimo, kaip Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininko, buvo labai reikšmingas ir atsakingas.

Su karišku Klaipėdos užėmimu nepasibaigė sunkumai. Viena, dėl to, kad didžiosios valstybės privertė Lietuvą duoti tam kraštui autonomiją, o antra, todėl, kad eilę šimtmečių Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos lietuviai buvo perskirti valstybinės sienos, todėl jų tarpe susidarė psichologinių, religinių ir materialinių skirtumų, kurie, ypač pradžioje, labai kliudė geram susipratimui ir sklandžiam bendradarbiavimui tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos lietuvių. Atsiminkime, kad Klaipėdos kraštas išbuvo vokiečių įtakoje arba Vokietijos valdžioje apie 700 metų. Juk Klaipėdos pilį vokiečių kalavijuočių ordinas yra įsteigęs 1252 metais. Melno taikos sutartimi, 1422 metais tarp Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto valdomos Lietuvos ir Vokiečių ordino valdomo Klaipėdos krašto buvo nustatyta siena, išsilaikiusi ligi pat 1923 metų.

Iš kitos gi pusės, carų Rusijos okupacija, užsitęsusi net 120 metų, labai nuskurdino Didžiąją Lietuvą. Gi per Lietuvą perėjusi I pasaulinio karo audra ir trijų metų vokiečių okupacija, ypač buvo Lietuvą nualinusios. Galima sakyti, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioj skurdas Didžiojoj Lietuvoj buvo žymiai didesnis, negu Klaipėdos krašte.

Eilinis klaipėdietis lietuvis anuomet iš aukšto žiūrėjo į žemaitį, nes šio ir trobos buvo menkesnės, ir jų stogai daug blogiau atrodė, negu klaipėdiečių. Taip pat ratai ir arkliai, kuriais važiuodavo į bažnyčią ar į turgų, klaipėdiečio buvo geresni, negu žemaičio. Dėl to savo materialinio pirmumo, klaipėdietis negalėjo nei įsivaizduoti, kad nepriklausomos Lietuvos lietuvis kada nors galėtų neblogiau gyventi už klaipėdietį.

Taigi, jau vien dėlto Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos nebuvo pakankamai populiarus dalykas klaipėdiečių lietuvių tarpe, jau nekalbant apie vokiečius. Po prijungimo neretai pasitaikydavo klaipėdiečių lietuvių įtarinėjimų ir nepasitenkinimų Lietuvos politika ir mūsų valstybės tarnautojais. O tam pagrindu — dažniausiai būdavo tikro reikalo nežinojimas arba paprastas nesusipratimas. Prieš tuos įtarinėjimus bei nepasitenkinimą — reikėjo sukelti pasitikėjimą Lietuvos valdžiai ir teisingą valstybės tarnautojų vertinimą. Kitaip sakant, buvo labai reikalinga rimta valstybinė informacija ir propaganda.

Čia kalbamais reikalais rimčiausias informatorius ir geriausias propagandininkas buvo Martynas Jankus, nors jam už tai niekas nemokėjo jokio atlyginimo. Jis noriai ir įtikinamai visiems aiškindavo, jog Klaipėdos krašto lietuviams verta susidėti su Lietuva ne tik tautiniais ir kultūriniais sumetimais, bet ir ekonominiais* Po 10-15 metų ir abejojantieji, ir netikintieji klaipėdiečiai lietuviai pamatė, jog Jankaus žodis buvo teisingas.

Bene tos pačios propagandos reikalais, Jankus, jau pasiekęs daugiau kaip 70 m. amžiaus, dar važinėjo ir po Amerikos lietuvių kolonijas.

Klaipėdos kraštui prie Lietuvos prisijungus, Martynas Jankus spaustuvės nebeturėjo ir knygų nebeleido. Kukliai gyveno savo Bitėnų ūkely, gal kokį vieną kitą kilometrą tenutolusiame nuo žinomo Rambyno kalno. Sulaukęs senyvo amžiaus, jis buvo pramintas Mažosios Lietuvos Patriarchu gal ne tiek dėl jo ilgo amžiaus, kiek dėl ilgos ir patvarios jo visuomeninės veiklos Mažojoj Lietuvoj.

Ligi Klaipėdos sukilimo Jankus buvo išdirbęs visuomeniniuose bei politiniuose baruose daugiau kaip 45 metus, nes į tuos barus buvo įstojęs neturėdamas nei dvidešimties metų. O tų Jankaus darbų pagrindine ašimi, apie kurią sukėsi ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos visuomeniniai bei politiniai reikalai, buvo jo organizuota lietuviška spauda.

Dėl visų darbų, o ypač dėl leidžiamos spaudos, Jankui teko patirti daug materialinių sunkumų, teko susilaukti neteisingų priekaištų iš pačios lietuvių visuomenės pusės, o iš vokiečių valdžios — ne kartą teko ir kalėjimo bausmes atkentėti. Pirmojo pasaulinio karo metu juk ir rusai jį su visa šeima buvo pagrobę,

greičiausiai, ne dėl ko kito, kaip tik dėl to, kad jo leidžiamoji spauda daug metų kurstė lietuvius prieš rusus.

Prisimindami Martyno Jankaus ilgą ir patvarią veiklą, jo didelius nuveiktus darbus, o taip pat jo pakeltus vargus, turime pripažinti, jog po Klaipėdos atvadavimo jam tikrai priklausė poilsio ir ramaus gyvenimo laikas. Tikrovėje gal taip ir buvo. Nuo

Klaipėdos krašto prisiglaudimo prie Lietuvos apie 16 metų jankus ramiai gyveno Bitėnuose, apsuptas visų lietuvių meile ir pagarba. Kasmet dešimtys mažesnių ar didesnių įvairių organizacijų ekskursijų iš visos Lietuvos, Amerikos, Latvijos, Anglijos ir kitų kraštų lietuvių atvykdavo į Bitėnus pamatyti Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Atvykdavo ir svetimų kraštų žymių politikų, universitetų profesorių ir šiaip įvairių šviesuolių. Jankus buvo įsigijęs labai didelę, pusės stalo didumo, knygą visiems jį lankiusiems svečiams įrašyti. Ir įsirašydavo į tą knygą visi tie garbingi svečiai. Įrašų knygoje buvo ne tik Europos, bet ir Azijos tautų, mums net visai neišskaitomais, rašmenimis.

O kiekvienais metais, Joninių šventės metu, kai Rambyno kalne susirinkdavo tūkstančiai lietuvių, senimo ir jaunimo, tai bent dešimtadalis jų nuvykdavo ir Patriarchą Jankų pasveikinti. Visa tai buvo miela ir gražu.

Ir pats Patriarchas — mėgdavo buvoti Rambyno kalne Joninių iškilmių metu.

Bet 1939 m. Hitleris atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir Jankus turėjo slapta pabėgti iš Bitėnų. Per 80-ties metų senelis Jankus, hitlerininkų ir bolševikų žiaurumų visai palaužtas, laikinai buvo prisiglaudęs Kaune, o kai vokiečių reikalai Rytų fronte pašlijo, Jankui buvo leista sugrįžti į Bitėnus. Deja, neilgai ten pagyvenęs, buvo priverstas trauktis į Vakarus ir tolimame nuo Lietuvos Flensburge baigti savo gyvenimo kelią.

To Didžiojo Lietuvio Patrioto, Martyno Jankaus prisiminimas tepakelia ir tesustiprina mūsų ryžtą išlaisvinti Tėvynę Lietuvą iš svetimųjų okupacijos!


 

BALSAS Iš TOLIMO SIBIRO

Mokytoja Aleksandra Vaitelienė-Urbonaitė, žiauraus likimo išblokšta iš gimtosios žemės ir jau septyniolika metų su sūnum, dukterimi ir sena motina gyvenanti tolimam Sibire, 1965m. gegužės 12 d. laiške iš Krasnojarsko tarp kita ko šitaip rašo;

"Sveikinimai ir linkėjimai naujam ir kilniam darbe! Teleidžia Viešpats Dievas Jums ištesėti rašant Martyno Jankaus monografiją.

Jankaus šeimą ir patį a. a. Martyną Jankų 1939 metais asmeniškai mačiau ir kalbėjausi jų pačių namuose — Bitėnuose. Sūnus pasmuikavo, o duktė Elzė — vaišino mus skania gira ir braškėmis.

Sėkmės Jums berašant ir berenkant patriotinius faktus apie mūsų tautos Patriarchą Martyną Jankų".


 

TREMTYJE GYVENTA, TREMTYJE IR MIRTA...

Martynas Jankus, būdamas pirmojoj tremty Rusijoj, kur paliko palaidotą savo mylimą tėvą Martyną ir sūnų Endrių, ten sukūrė ketureilį, kuris jo ranka buvo įrašytas į mardvių drobę. Tuos žodžius duktė Elzė vėliau išsiuvinėjo kilimėlyje, kuris visą laiką kabojo ant Jankų sienos Bitėnuose.

Tai tikra velionio epitafija savam likimui. Tekstas buvo šitoks:

"Atmink Samaros juodą lauką;

Atmink — ten mylimų kapai.

Ten ašarose širdis plaukė,

Minėk tą laiką visada ..."


 

BIBLIOGRAFO TALKA

Mūsų žinomas bibliografas, Lietuvių Bibliografijos Tarnybos įsteigėjas, vadovas ir "Knygų Lentynos" redaktorius, a. a. Aleksandras Ružaniec-Ružancovas iš Danville, III., 1965. V. 30 parašė:

"Iš mielo bičiulio Br. Kviklio maloniai paskolintos knygos išrašiau Jūsų Mylistai žinutę apie Martyno Jankaus fondą (dokumentų, rankraščių, spaudinių), kuris, deja, šiuo metu nebus Jums prieinamas. Bet monografijoj apie tą fondą gal ir būtų naudinga užsiminti. Beje, dar Vinco Kudirkos "spintos" fonde 71 minimas M.Jankus, būtent, šitaip: Martyno Jankaus (1924 m.), Gabrielės Petkevičaitės (1936), Juozo Tumo-Vaižganto laiškai A. Rimkai Kaune dėl medžiagos apie V.Kudirką saugojimo; kiti komiteto veiklos 1929-1936m. dokumentai. Tai 135-me psl. Minimi knygoje ir Jagomastų spaustuvės rankraščiai — 444 vienetai (psl.162).

O čia — iš Martyno Jankaus fondo išrašas:


 

MARTYNAS JANKUS

F(ondas) 103, MJF, 391 vienetas, 1869-1941 m. dokumentai, rankraščiai, spaudiniai. Lietuvių, rusų, vokiečių k. Aprašas-kartoteka.

Fondo sudarytojas; M.Jankus (1858-1946), spaustuvininkas, pažangios lietuvių kalba leistos literatūros 1891-1907m. platintojas, lietuvių liaudies švietėjas.

Gauta 1950m. iš buv. Kauno Valstybinio universiteto bibliotekos. — M.Jankaus grožiniai kūriniai ir straipsniai istoriniais bei švietimo klausimais. — Atsiminimai iš "Aušros" laikų ir kelionės Amerikon. — Atsiminimai iš Klaipėdos gyvenimo. — Mano prietikių enciklopedija". — Susirašinėjimas: Andrikaičio M., Andziulaičio J., Biliūno J., Jagomasto E., Krisčiukaičio A., Kuršaičio A., Matulaičio S., Rimkos A., Stasiulaičio J,, šliupo J., Vanagaičio J., Vydūno, žukaičio M. ir kt. asmenų laiškai daugiausia lietuvių spaudos platinimo reikalais 1882-1914m. — čia ir M.Jankaus įvairiems asmenims išsiųstų laiškų kai kurie nuorašai. — Spaustuvininkų J.Šenkės, Otto Mauderodės laiškai bei sąskaitos, — "Varpo" ir "Ūkininko" prenumeratorių sąrašai. — "Lietuvių Laikraščio" Peterburge, "Vilniaus žinių" laikraščio Vilniuje, laikraščio "CBET“ ir kitų redakcijų laiškai. — Su M.Jankaus veikla susiję teisminiai dokumentai. — M.Jankaus "asmens žinios". — Kitų autorių tekstai, kurių tarpe yra eilėraščių, dainų, atsišaukimų. — Monografinis straipsnis apie M.Jankaus gyvenimą ir visuomeninę bei kultūrinę veiklą.

Išrašyta iš: Lietuvos TSR Mokslų akademijų Centrinė biblioteka. Rankraščių Rinkiniai Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinė bibliotekos XI-XX amžiaus rankraščių fondų trumpa apžvalga. Vilnius 1963, (psl. 163-164)".

*

Erdmonas Simonaitis, buv. Klaipėdos sukilėlių direktorijos pirmininkas, visuomenės veikėjas, gestapo kalinys Mauthauseno ir Dachau kacetuose, 1946m. atnaujintos 1918 metais Tilžėje sudarytos Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas, 1965. V. 31 d. iš Vokietijos rašo:

"Parašiau apie M.Jankų, rodos, nedaug, nes nenoriu kartoti tai, kas gal kitų parašyta. Parašiau, ko kiti nežino. Pagirtinas Jūsų darbo planas — parašyti apie M.Jankų knygą".

O čia — prisiųstojo rašinio tekstas:


 

MARTYNĄ JANKŲ PRISIMENANT

"Martyną Jankų sutikau pirmą kartą 1911 metais ant Rambyno. Buvau nuvykęs su lietuvių ekskursija garlaiviu iš Tilžės Joninių išvakarėse. M.Jankus tuo metu laikėsi ramiai Bitėnuose, kitur kaip ir nesirodė. Gal buvo jau ir pavargęs, nes pirmiau daug dirbęs tautos labui. Gal buvo jėgų nustojęs. Turėjo ir nemaža rūpesčių su savo spaustuve.

Kai 1918 metais Mažosios Lietuvos veikėjai rinkosi Tilžėje, kur buvo išrinkta Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba, M.Jankus neatvyko. Manau, kad nebus atvykęs dėl kun. dr. Gaigalaičio, kuris buvo kvietimus pasirašęs. Jų abiejų santykiai buvo įtempti.

Tik po 1920 metų, kada Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, M.Jankus vėl įsijungė į lietuvišką veiklą. Jį ypačiai paveikė Jonas Žilius, kuris prancūzų valdymo metu buvo Lietuvos konsulu Klaipėdoj.

Kad sunaikintų vokietininkų ir prancūzų planą iš Klaipėdos krašto padaryti "Freistaatą", buvo sudarytas "Gelbėjimo Komitetas". Toks nekaltas pavadinimas buvo parinktas, kad priešams neatidengtų savo kortų. Komiteto tikslas buvo "išgelbėti" kraštą nuo "freistaatininkų", bet apie tai plačiau pasisakyti nebuvo galima, nes prancūzų agentai labai budėjo. M.Jankų kvietėme būti Gelbėjimo Komiteto pirmininku. Jis sutiko ir nesibaidė, kada sužinojo tikrąjį komiteto tikslą — išlaisvinti Klaipėdos kraštą. Dėl šito tikslo jis tvirtai kovojo nuo pat jaunystės dienų.

Lietuvių pinigais buvo nupirktas Šilutės vokiečių laikraštis "Memelgauzeitung" su spaustuve. Kaip pirkėjai figūravo M.Jankus ir Broželis. Deja, šitas laikraštis su spaustuve vėl pateko vokiečiams. M.Jankus man aiškino, kad spaustuvė davusi nuostolių, kurių nebuvę galima padengti.

Po pavykusio Klaipėdos krašto išlaisvinimo, ''padėčiai atstatyti" į Klaipėdą atvyko sąjungininkų komisija, susidedanti iš Prancūzijos, Anglijos ir Italijos atstovų. Derybos su ja vyko, žinoma, oficialiai, bet kartais — ir neoficialiai. M.Jankus man pranešė, kad jį pakvietęs pas save visai privačiai Anglijos atstovas, generalinis konsulas Dancige Mr. Frey. Prašęs niekam nesakyti. Mr. Frey M.Jankų vaišino "viskiu". Jis prie šito gėrimo pratęs, Jankus — ne. Norėta iš Jankaus išgauti lietuviškų paslapčių-planų. Bet M.Jankus, jau kiek palinksmėjęs, vieton paslapčių — pradėjęs deklamuoti lietuviškai...

Jankus buvo nuoširdus gyvenime ir veikloj. Intrigų vengdavo".

 

*

Po pakartotinų prašymų ką nors plačiau apie M.Jankų parašyti, prel. M.Krupavičius, tarytum, šiek tiek bardamasis (bet ne piktai), 1965m. birželio 22 d. šitaip atsiliepė:

"Mielasis Brolau,

Spaudi mane kaip mygtuką ir dar pasikvietei į talką Jankų Elzę — parašyk apie Martyną Jankų. Spaudžiat neatlaidžiai. Ir Saliamonas iš tuščios bonkos nieko neišspaudžia. Pas mane šiuo klausimu – beveik tuščia bonka. Su Jankum aš buvau susitikęs ir betarpiškai gyvu žodžiu kalbėjausi, manau, ne daugiau kaip 5-6 kartus. Niekad nesusirašinėjom. Aš apie jį žinau tik iš spaudos. Iš jos žinau visas jo gėrybes ir blogybes. Verčiamas spausiu.

310

 

Gal kokį lašą išspausiu. Ar jį savo istorijai panaudosi, nežinau. Priklauso nuo to, kokį metodą rašymui panaudosi...“

Tad įvadas. Jo gali būti daugiau, negu pačios temos. Pradedu apie Jankų:


 

MANO PAŽINTIS IR SUSITIKIMAI SU M.JANKUM

Kur ir kada su Jankum susidūriau akis į akį, tikrai neprisimenu. Tikrai žinau, kad tas susidūrimas įvyko I pasaulinio karo metu Rusijoj: Petrapilio seime ar Samaroje, prie Volgos, kur po seimo buvau nuvykęs pastiprinti savo pašlijusios sveikatos. Tada tik pasisveikinom ir po kokį žodelį pasikeitėm. Antras pasimatymas įvyko dar priešseiminėj nepriklausomoj Lietuvoj 1919 metais, kai Mažosios Lietuvos įgaliotieji asmenys atvyko į Kauną prašyti vyriausybės prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Oficialinę prijungimo dalį atliko vyriausybėje ar Valstybės Taryboje. Aš tuo metu nebuvau nei Valstybės Tarybos, nei vyriausybės narys, tad apie tą procedūrą nieko negaliu pasakyti. Po tos oficialiosios dalies, Mažosios Lietuvos atstovams vyriausybės buvo surengtas priėmimas Metropolyje. Jame dalyvavau ir aš. Priėmimas buvo trafaretinis, kaip ir visi kiti priėmimai — užkandžiai, išgėrimas ir kalbos. Kalbėtojų visa eilė. Tarp jų kalbėjau ir aš. Tos visos iškilmės buvo aprašytos vienoj atskiroj knygelėj. Ją Amerikoj kažkur esu matęs. Jei ji būtų reikalinga paties rašiniui, pamėgink atsiklausti PLA direktorių V.Liulevičių, Jaunimo Centro adresu Čikagoje. Kas buvo Mažosios Lietuvos delegatai, neprisimenu. Jankus tikrai buvo. Mažosios Lietuvos trys vyrai buvo kooptuoti į Valstybės Tarybą. Linkęs manyti, kad be Jankaus dar buvo kooptuoti Lėkšas ir Strėkys ... Ir čia su Jankum nepersimetėm žodeliu.

Po "klaipėdiečių sukilimo“ ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos (jį atvadavo mūsų kariuomenės kai kurie daliniai, prisidengę klaipėdiečių vardu), jame prasidėjo dideli neramumai ir tarpusavio kovos.

Visi tarnautojai pasiliko Vilhelmo laikų vokiečiai. Jie dar didesniu įniršimu pradėjo spausti lietuvius ir juos niekinti. Protestantų bažnyčia priklausė Berlyno hierarchijai. Jų vyskupas ir kunigai priklausė Berlynui. Su mūsų vyriausybe nesiskaitė. Vokiečiai užvertė savo skundais Tautų Sąjungą, o lietuviai — Lietuvos vyriausybę. Devintasis ministrų kabinetas, kuriame aš buvau žemės ūkio ir valstybės turtų ministru ir kuriam vadovavo ministeris pirmininkas Ernestas Galvanauskas, nesitenkindamas mūsų oficialinių organų Klaipėdoje veiksmais, pavedė man vykti į vietą ir ištirti visą padėtį. Aš ten užtrūkau apie 2 savaites. Apvažiavau beveik visus didesnius kaimus, kalbėjau su vokiečių pareigūnais ir lietuvių vadais. Baigdamas darbą, paprašiau M,Jankų sušaukti platų lietuvių suvažiavimą Šilutėje. Skirtą dieną suvažiavo daugiau kaip šimtas vyrų. Jų tarpe buvo pastebėta vokietininkų, Lietuvos priešų. Juos norėta pašalinti. Prašiau palikti. Pasikalbėjimas truko apie 4 valandas. Vokietininkai pasisakė nenorį Lietuvos, jie norį priklausyti Berlynui. Bet jie netriukšmavo. Po pasikalbėjimo, paprašiau M.Jankų palikti lyderius vakarienei, kurią jiems užsakiau. Tų lyderių atsirado apie 40. Pradžioje tarėmės, sprendėm problemas, bet kai lyderiai įsilinksmino eilę bonkų ištuštinę, — prasidėjo pasakojimai. M.Jankus papasakojo apie pirmus "skyrimus" — rinkimus į parlamentą, kuriuose buvo išstatytas ir lietuvis Lėkšas, lietuvis patriotas, poetas, spaudos darbuotojas. Buvo pastatyti trys kandidatai: Lėkšas, vienas socialistas ir konservatorius grafas Moltke, kurį klaipėdiečiai vadino Mulkiu. Jį taip vadino ne dėl pašaipos ar pažeminimo, nes jis eilę kadencijų buvo išrenkamas į parlamentą nuo Klaipėdos krašto. Rinkimuose nei vienas kandidatas negavęs reikiamo balsų skaičiaus. Lietuvių kandidatas gavo daugiausia. Iš pasakojimo atrodė, kad rinkimų įstatymas leido blokuotis po rinkimų. Tada lietuviai lyderiai nuvykę pas socialistų kandidatą tartis susiblokavimo reikalu. Socialistai sutiko savo balsus atiduoti lietuvių kandidatui, jei jis parlamente palaikys socialistų pasiūlytą pataisą muitų įstatyme. Lyderiai sutikę ir tik reikėję Lėkšui nuvykti pas tą socialistą sutarčiai pasirašyti, bet, galiausiai, reikalai buvo taip sutvarkyti, kad pas socialistą atstovą niekas nebevyko ir Moltke vėl pateko į parlamentą, kaip Klaipėdos krašto atstovas.

 

**

Įsitikinus, kad diplomatiniu keliu nepavyks atgauti Klaipėdos krašto, buvo nutarta jį prisijungti "klaipėdiečių sukilimo" keliu. Tas sukilimas buvo suorganizuotas Kaune. Bene Krašto apsaugos ministras B.Sližys tam tikslui buvo sudaręs specialią penkių žmonių komisiją, kurion įėjo Mikalojus Lipčius, Juozas Papečkys, aš ir dar du, kurių pavardžių neprisimenu. Ministro pirmininko to sukilimo vadu buvo pristatytas Jonas Polovinskas, kuris sukilimo metu buvo prisidengęs klaipėdiečio Budrio pavarde kurią naudojo ligi mirties. Tos komisijos pirmajame posėdyje man neteko dalyvauti. Kiti jos nariai pasakojo, kad Polovinskas jiems buvęs nežinomas, kalbėjęs negryna lietuvių kalba ir kiek svetimu akcentu, be to, nebuvęs kariškis. Dėl to pasiūlę prie jo sudaryti kariškių štabą, kuris turėjo Polovinskui padėti vadovauti sukilimui ir buvę nutarta priskirti vieną diplomatą, jei tektų tartis su nugalėtais prancūzais, kurie tuo metu valdė Klaipėdos kraštą. Diplomatiniams patarimams buvo paskirtas dr. J.Purickis, o į štabą — P. Klimaitis...

Užsigaliopavau. Norėjau trumpai nurodyti tik naujo su M.Jankum susitikimo progą ir, užsimiršęs, užsimojau tą progą plačiai atpasakoti. Susigriebęs — ją baigiau daugtaškiu. Taigi, sukilimas pavyko. Klaipėda prijungta prie Lietuvos respublikos. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas nutarė atžymėti specialiu ordinu tuos žmones, kurie bet kokiu būdu prie to sukilimo buvo prisidėję. Minėtos komisijos nariai buvo dekoruoti sidabriniais ordinais su atitinkamais diplomais. Man tokį ordiną ir diplomą įteikė Kaune, mano privačiame bute. Įteikėjų tarpe buvo ir M.Jankus. Pasikviečiau pietų. Prie pietų kalbėjomės daugiausia apie sukilimo eigą. Ordinas, kurį gavau, tai buvo vienintelis, kuris galėjo puošti mano krūtinę. Bet... nė karto jos juo nepapuošiau. Progos nesuradau. Ordinas su diplomu pasiliko ir pateko bolševikams ...

Pirmas bolševikmetis. Savo amžiną reumatizmą nuvežiau mirkyti į Birštoną. Pirmą dieną eidamas Nemuno pakrante — pamačiau ant suolelio sėdintį M.Jankų. Kur pro jį praeisi. Prisiartinęs pasisveikinau. Jis man, nė į pasveikinimą neatsakęs, išpylė visą skausmą, kuris užtvindė jo lietuvišką širdį dėl priešo sugriauto viso amžiaus puoselėto idealo. Jo kalba — buvo jankiška:

— Tai ką, — sako, — turim plačią tėvynę nuo Baltijos jūros ligi Ramiojo vandenyno?... O kiek palaukęs — pridėjo;

—  Bet man vely centimetras lietuviškos dešros, negu kilometras šunšūdžio.

Apie pusvalandį jis man liejo širdgėlą iš savo sugeltos širdies. Jis dėstė sunkiai pakeliamą skausmą. Pagaliau, nutilo. Ar išsipasakojus širdis palengvėjo, ar pritrūko jėgų kalbai tęsti – kas žino? Iš mano pusės – būtų buvęs netaktas pasukti kalbą į kitas vėžes. Atsisveikinęs, nuėjau savo keliu. Ten pat, prie Nemunėlio, buvau sutikęs jį dar porą kartų, bet jau ne vieną. M.Jankus jiems pasakojo savo atsiminimus iš Mažosios Lietuvos praeities, šiuos jo pasakojimus mėgau. Jis pasakojo meistriškai, vaizdingai ir patraukliai. Po tų susitikimų — jis išvyko.

Du kartu buvau jį aplankęs Bitėnuose. Pirmą kartą nepriklausomybės laikais ir antrą — kaip gestapo belaisvis Tilžėje. Šiuo kartu, kiek prisimenu, jo neradau namie. Susitikau tik su Elze ir Kristupu. Jei neklystu, su juo nebuvau susitikęs nei tremties metu Vokietijoj, nors Elzę su Kristupu aplankiau vienoj stovykloj.

Tai visi mano susitikimai su M.Jankum. Nedaug kartų su juo teko matytis. Mudviejų pasikalbėjimuose istorikas taip pat neras sau medžiagos, nes mudu nesprendėm nei politinių, nei ekonominių, nei pasaulėžiūrinių, nei kitų painių problemų. Jis pasakojo, aš klausiaus. Ir buvo ko klausyti. M.Jankus buvo seno amžiaus Mažosios Lietuvos gyvoji enciklopedija, jos žmonių, veiksmų, tarpusavio santykių ir kovų su vokiečiais atpasakotojas. Nemanau, kad kas kitas tiek galėtų žinoti apie Mažąją Lietuvą, kiek žinojo M.Jankus. Labai gaila, kad jis nepaliko savo atsiminimų raštu.

O tačiau — savo nuomonę apie M.Jankų esu susidaręs.

Kokį mokslą buvo išėjęs M. Jankus — neklausiau, bet nemanau, kad jis būtų pasiekęs aukščiau pradžios mokyklos. Jis nebuvo knygos žmogus. Tai buvo aišku iš pasikalbėjimų su juo. Jis nedarė kaimo inteligento įspūdžio. Mano pažintieji Mažosios Lietuvos ūkininkai, kaip minėtas Lėkšas, Dovilas ir dar kai kurie kiti — savo inteligencija jį buvo prašokę. Bet M.Jankus — turėjo visa ryjančias akis. Pro jo akis niekas nepraslydo. Jis viską, kaip foto aparatas, fiksavo savo filmo lentelėje ir klostė savo atminties archyve. Jis buvo geras pasakorius. Jo pasakojimai buvo atmiešiami gera humoro doze. Dėl to jo gero privalumo — M.Jankaus buvo galima klausytis valandomis be jokio nuobodulio. Jo stilius — klaipėdiškio būro. Riebumų nevengė. Ar jis visa atpasakodavo teisingai, objektyviai? Įsitikinau, kad ne. Vienam kuprą prisegdavo, kitam — žvairą akį įsprausdavo... Ar tai darė sąmoningai, ar dėl atminties sušlubavimo? Galėjo būti ir taip, ir kitaip.  Bet buvo ir sąmoningų kreivių. Tai galima pailiustruoti ir jo istorija su Mikšu, kurią, manau, Tamsta esi skaitęs mano paskolintoj Tamstai knygoj "Vasario 16-toji", Lietuvos nepriklausomybės 15-kos metų sukaktuvėms paminėti, Vaclovo Biržiškos straipsnyje "Aušra 1883-1933 metais" (tas straipsnis įdėtas šioje knygoje. Pr.A.).

Bet tie ir kiti šešėliai — M.Jankaus reikšmės ir vertės nesumažina. Jis istorinė figūra ne tik Mažosios Lietuvos fone, bet ir Didžiosios. "Aušros" gyvavime jis suvaidino nemažą vaidmenį. Nors, V. Biržiškos teigimu, jis buvo kai ką ir pripainiojęs, bet to paties autoriaus žodžiais, jis ne kartą "Aušrą" buvo išgelbėjęs ir iš per ankstyvos mirties.

**

Pilniau ir vaizdingiau apie to krašto anų laikų ekonominę būklę man nupasakojo Povilas Dovils (Dovilas). Trumpai apie jo asmenį. Su juo susipažinau viename susirinkime. Jis padarė man rimto ir teigiamo įspūdžio. Aukštas, petingas vyras, tikras ąžuols prie Nemunėlio, inteligentiška išvaizda, o kalboj — kovingas lietuviškas patriotizmas trikšte tryško iš jo žodžių. Važinėdamas po klaipėdiškius kaimus, jam nieko nežinant, užsukau pas jį. Ūkis iš tolo atrodė dvareliu ar palivarku. Mūrai, tvarka, švara. Įžengus į gyvenamo trobesio vidų — parketas, centrinis šildymas, gražūs ir skoningi baldai. Ir minėtam grafui Mulkiui (Moltkei) negėda būtų čia gyventi. Paprašiau aprodyti ūkio trobesius. Gyvuliai, padargai, tvarka, turtingumas — vienas pasigėrėjimas.

Apžiūrėjęs, jam pasakiau:

— Jei priklausytum mano Žemės ūkio ministerijos kompetencijai, už pavyzdingą ūkininkavimą paskirčiau tau pirmą premiją.

Iš Dovilo veido mačiau, kad tai pakuteno jo savimeilę. Sugrįžus į butą, radome Dovilienę betriūsiančią prie stalo. Buvo šiokiadienis. Svečių nelaukė. O stalą — apstatė gausingiausiais ir skaniausiais valgiais. Atsirado ir stipresnio gėrimo bonka. Prie stalo jis man, tarp kita ko, ir štai ką papasakojo:

— Ligi kariuomenės — buvau užkeiktas vokietis. Iš kariuomenės sugrįžau — užkeiktu lietuviu.

Vokiečių kareivinės lietuviams buvo stipri nutautinimo mokykla. Su Dovilų gi atsitiko atvirkščiai. Kas gi jį tokioj vietoj ir taip staiga paveikė, kad iš vokiečio pasidarė lietuviu?

— Vieną dieną, — toliau pasakojo jis, — atbėgo į kareivines uždusęs puskarininkis ir šaukia: — "Dawill, skubink, gendrolis (generolas) šaukia!" — Ir blusos numirė. Kuo gi aš būčiau nusikaltęs?... širdis kaip kūju mušė. Įleido į gendrolio butą. Šalia maniškio — sėdi svetimas gendrolis. Maniškis paklausė:

— Dawill, tu lietuvis?

— Galvoj žybtelėjo mintis — apskundė, apšmeižė. Ne iš gero mane čia pašaukė... Norėjau šaukti: ne, netiesa, bet tik dar daugiau išsitempiau.

— Tu gi iš Lietuvos?

— Šitoks klausimas dar daugiau mane pritrenkė, bet irgi nieko neatsakiau.

— Pasakyk, Dawill, ką jūs valgote namie?

— Čia mano liežuvis atsirišo;

— Pirmadienį pusryčiams žirnius, — rėžiu, — o pietums – silkes su bulvėmis. Antradienį pusryčiams silkes su bulvėmis, o pietums — žirnius ir taip pakaitomis per visą savaitę. Kitą savaitę — vėl ta pati tvarka...

— Iš gendrolių pasikalbėjimo supratau, kad maniškiam gendroliui papasakojus svečiui, jog Vokietijoj esąs kraštas, vadinamas Lietuva, kuriame žmonės labai skurdžiai ir pusbadžiu gyveną. Svečias — netikėjęs. Jiedu susilažinę. Mano parodymai — padėjo maniškiam gendroliui lažybas laimėti...

— Išėjau, kaip iš pirties, pusiau apglušęs. Ligi šiol save laikiau vokiško "faterlando" patriotu. Mano kraštas — buvo Vokietija. O dabar — pats gendrolis (generolas) pasakė, jog aš esu lietuvis ir mano kraštas vadinasi Lietuva. Kelias savaites mane kankino šis klausimas. Savo protu ir turimomis žiniomis neįstengiau į klausimą surasti atsakymo. Bet gi gendrolis — jis geriau žino. Jei jis pasakė, jog esu lietuvis iš Lietuvos, tad toks ir privalau būti...

Jis toks ir buvo ligi savo gyvenimo pabaigos. Viename klaipėdiškių pobūvy, kuriame dalyvavo vokietis mokytojas ir pastorius, Dovilą apnyko įrodinėti, kad jis esąs tikriausias vokietis Dawill, o ne lietuvis Dovils; pastarasis, įsikarščiavęs, trenkė kumščiu į stalą ir vokiškai užkeikęs pareiškė:

— Esu ne Dawill, bet Dovils. Mano visa giminė dovijo vokiečius, dovysiu ir aš!..,

Tai tiek apie M.Jankų ir vienas kitas įspūdžių bruožas apie Klaipėdos sukilimą bei klaipėdiečius apskritai. Paspausi — mažai ir beliks M.Jankaus istorijai. Bet aš tiek laimėsiu, kad daugiau manęs nebespausi ir nebepurkštausi, kad nerašau, čia daug pridėjau žinių tik Paties reikalui ir orientacijai, jei dar nebuvai apie tai anksčiau žinojęs.

Dar kartą primenu, kad rašau Alšėnui laišką, o ne jo rašomai M.Jankaus monografijai straipsnį. Sapienti sat. Lietuviškai būtų – mandrai galvai užtenka kriukiu į pakaušį. Taip sakydavo mano profesorius, o vėliau Vilniaus vyskupas Jalbžykovskis, kuris nors pats lietuviškai kalbėti mokėjo, bet fanatiškai nemėgo lietuvių...

Pasiėmei gražų ir naudingą darbą, bet nelengvą. Linkiu pasiimtą darbą sėkmingai atlikti. Dieve, padėk! — baigia prel. M.Krupavičius.

*

Į pasiskelbimą spaudoj, prašant talkos ir medžiagos M.Jankaus monografijai, 1965m. vasario 12d. iš Čikagos laišku atsiliepė J.Kriščiūnas, prisiųsdamas ir dvi nuotraukėles rašomam darbui. Laiške jis rašo:


 

M.JANKUS BUVO GARBINGAS IR VISŲ GERBIAMAS

Skaičiau, kad apsiėmėt didelį darbą. Labai malonu, kad turime tokių darbščių žmonių.

Siunčiu porą nuotraukėlių, mano paties padarytų Pagėgiuose, Klaipėdos krašte.

Jūs, turbūt, gerai prisimenate, kad iš Amerikos lakūnas Feliksas Vaitkus bandė atskristi į Kauną, bet pasiekė tik Angliją, o toliau vyko į Lietuvą traukiniais, Šiose nuotraukose matomas Vaitkaus atvykimas iš Vokietijos traukiniu į Pagėgius ir jo sutikimas. Matome Patriarchą M.Jankų su Vaitkum ir, tarpe jų, įgulos karius, E.Jankutę, Tilžės Lietuvos konsulą Sruogą ir kitus. Antroj nuotraukoj — Patriarchas sveikina Vaitkų, visu-menė įteikia gėles, o gausi publika — stebi tą momentą. Jei rasite reikalą, panaudokit, o nuotraukas — grąžinkit. Daugiau tokių nuotraukų nėra visam pasauly.

Man ir žmonai teko tuo laiku darbuotis Pagėgių stotyje, dažnai ir įvairiomis progomis susitikti Patriarchą Pagėgiuose ar jo gyvenvietėje.

Tai tikrai buvo garbingas žmogus ir visų gerbiamas.

*

Sofija Pūtvytė-Mantautienė, Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio duktė, moterų šaulių ir visuomenės veikėja, laišku, datuotu 1965. VI. 29, iš Brocktono, Mass., prisiuntė šitokį atsiminimų pluoštą:


 

PAŽINTIS SU M.JANKUM IR JO ŠEIMA

1923m., berods, sausio 27d. vakarą, su plakančia širdimi, iš Kauno išvykau į Klaipėdą. Reguliaraus susisiekimo su Klaipėda dar nebuvo. Tame pat trečios klasės vagone važiavo visas būrys ir gana triukšmingų vyrų. Tai savanoriai, kurie veržėsi Klaipėdon padėti broliams išlaikyti ką tik atvaduotą kraštą. Ties Kretinga pasienio policija stipriai tikrino dokumentus ir kai kuriuos vyrus sulaikė. Aš rūpesčio neturėjau, nes, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos Centro valdybos tarnautoja, komandiruojama dirbti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto Informacijos biure, buvau aprūpinta visais reikalingais leidimais.

Po didelio įtempimo ir nemiegotų naktų, išgyventų Šaulių Sąjungos centre nuo 1922-jų metų Kalėdų iki krašto atvadavimo, ši kelionė buvo anų kritiškų dienų lyg ir apvainikavimas. Važiavau neapsakomo džiaugsmo kupina, kuriuo, ypač anomis dienomis, alsavo visa tauta.

Klaipėdos stotyje mane pasitiko Informacijos biuro vedėjas Aleksandras Marcinkevičius (sukilime — Martynaitis). Šaulių Sąjungos centre dirbau jo vadovaujamame Kultūros ir propagandos skyriuje. Buvome artimi bendradarbiai. Kaip Šaulių Sąjungos atstovas, jis ten veikė nuo gruodžio 17-tos dienos. Papasakojo, kad padėtis Klaipėdoje esanti labai rimta. Atvykus Santarvės komisijai su Prancūzijos atstovu Clinchant priekyje, derybos tiek paaštrėjusios, jog praeitą naktį buvę laukta naujo susidūrimo. Savanoriai ištisą naktį išbuvę po ginklu ir, tik komisijai nusileidus, susidūrimo buvę išvengta.

Einant mums per miestą, matėsi patruliuojančių savanorių sargybos, o ant Akmenės tilto — teko net dokumentus parodyti.


 

"RYTO" VIEŠBUTIS IR PIRMOJI PAŽINTIS SU M.JANKUM

Apsistojau "Ryto" viešbutyje ir tuoj pasinėriau į kunkuliuojantį anomis dienomis Klaipėdos gyvenimą. Tai buvo lengva, nes lietuvių viešasis gyvenimas sukosi tik apie "Ryto" viešbutį. Ten rinkosi veikėjai iš viso krašto, ten buvo redaguojamas ir spausdinamas "Prūsų Lietuvių Balsas". Ten, "Piliečių Klubo" kambaryje, buvo ir Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas įsteigtas. Posukiliminiais laikais, ypač vakarienės metu, ten ūžė, kaip bičių avilyje. Rinkosi klaipėdiečiai, savanoriai ir svečiai iš Didžiosios Lietuvos. Žmonės ėjo ne tiek pavalgyti, kiek pasidalyti įspūdžiais ir svarbių naujienų sužinoti.

Tarnai (oberiai) lakstė uždusę, padėklus nešini. Tai šen, tai šmėstelėdavo paties "Ryto" bendrovės direktoriaus, Jokūbo Stikloriaus, aukšta, elegantiška figūra.

Svečių tarpe tuoj susiradau savo bendradarbius kauniškius šaulius: buv. "Trimito“ redaktorių Juozą Pronskų, kuris, Šaulių Sąjungos pirmininko pasiųstas, ten veikė jau nuo 1922 metų liepos mėnesio. Tuo metu jis buvo jau stambi žuvis — neoficialus Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto narys. Ten pat sutikau ir būsimą "Trimito" redaktorių Joną Kalnėną, tuomet buv. sukilėlių propagandos pareigūną, Petrą Kundrotą, Gvazdinską ir kitus. Jų jauni veidai žaižaravo džiaugsmingu entuziazmu. Matėsi ir Šaulių Sąjungos viršininkas kpt. Pranas Klimaitis (sukilime — Fricas). Jis ne taip jau lengvai buvo prieinamas. Kaip sukilėlių vado padėjėjas — jis laikėsi prie vadų stalo. Prie to stalo įspūdingiausiai atrodė pats savanorių vadas Jonas Budrys-Polovinskas ir Direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis. Abu aukšti, stambaus sudėjimo. Jie atrodė dideliu kontrastu maj. Mykolui Bajorui-Kalmantui, kuris buvo labai mažo ūgio, bet judraus būdo, energingas karys. Prefektūros paėmimu ir garsiu pasikalbėjimu su prancūzų vyr. komisaru Petisnė, jį priverčiant pasiduoti, jau buvo pasidaręs klaipėdiečių numylėtu herojum.

Matėsi Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto nariai: komiteto vicepirmininkas Jurgis Lėbartas ramiu, apskritu, vėjo nupūstu, su daugybe smulkių raukšlelių, ūkininko veidu; ugningas, kariškos išvaizdos, siaura barzdele Jonas Vanagaitis; didelių mėlynų akių vyras, mielu įdvasintu veidu Vilius Šaulinskis ir komiteto reikalų vedėjas, slaptosios Klaipėdos šaulių rinktinės vadas, šaunios išvaizdos vyras — Jurgis Bruvelaitis. Bet vyriausios krašto galvos, Gelbėjimo Komiteto pirmininko, garsaus nuo "Aušros" laikų veikėjo, Martyno Jankaus, apie kurį tiek daug esu girdėjusi, — vis nesisekė pamatyti.

*

Martynas Jankus apsistodavo mažame viešbutėlyje, Liepojos gatvėje. Karkartėmis jis išvykdavo į kraštą ir "Ryto" viešbutyje retkarčiais tepasirodydavo.

Pagaliau, vieną vakarą pamačiau jį. Per salę, kelių vyrų lydimas, svečių iš vietų kalbinamas, M.Jankus pamažėle yrėsi į "Piliečių Klubo" kambarį. Neaukšto ūgio, bet plačių pečių ir stipraus sudėjimo, melsvų akių ir ramaus veido, barzdele papuošto, kukliai apsirengęs — jis nelabai buvo panašus į sukilusios tautos galvą. Greičiau į rimtą lietuviško atgimimo veikėją.

Priėjau ir aš. Jis maloniai mane pasveikino. Pasisakė pažįstąs mano tėvelius ir net mano tėviškėje, Šilo-Pavėžupyje, drauge su Jonu Vanagaičiu spaudos platinimo reikalais yra buvęs. Kvietė jį aplankyti Bitėnuose.

Tais laikais, kai Martynas Jankus lankėsi mūsuose, buvau dar maža. Be to, lietuvių veikėjų pas mus atvykdavo daug. Mums, vaikams, saugumo sumetimais, juos pristatydavo, kaip dėdes. Tad, kad ir labai norėdama, negalėjau prisiminti ties kuriuo "dėde" dabar stoviu...

Tačiau iš visos Martyno Jankaus asmenybės, iš jo ramių akių ir lėtos, negarsios kalbos, plaukė tokia jauki šiluma, kad, atrodė, jog stoviu prieš artimą ir brangų giminę. Toks mano atmintyje jis ir visam laikui pasiliko: švelnus, ramus ir tėviškas.

Informacijos biure, kuris buvo netoli stoties, jis kartkartėmis pasirodydavo. Kai kada jis būdavo ir labai susirūpinęs, nes derybos buvo sunkios ir prie sukilimo prisidėjusių klaipėdiečių likimas kabojo ant plauko. Nežiūrint rūpesčių, M.Jankus visuomet surasdavo gerą žodį kitiems.

Pas mus gi — atvykdavo žmonių iš viso krašto. Vieni skundėsi juos skriaudusiais vokiečiais ir norėjo, kad lietuvių valdžia juos užstotų ir senas skriaudas atitaisytų. Buvo nepatenkintų, kad su vokiečiais per švelniai elgiamasi. Kiti — prašė pašalpos, paskolos arba kokio nors patarimo. Martynas Jankus su kiekvienu pasikalbėdavo ir žmonės nuostabiai greitai nurimdavo.


 

KLAIPĖDIEČIAI

Su dideliu įdomumu mes, kauniečiai, įsijungėme į viešą Klaipėdos lietuvių gyvenimą. Jis žymiai skyrėsi nuo kauniškio. Kaune, suplaukus iš visų Lietuvos kampų žemaičiams, aukštaičiams, suvalkiečiams, vilniečiams — lietuviai žymiai nustelbdavo aplenkėjusius miesto gyventojus. Papročiai dar tik kūrėsi, pažintys mezgėsi. Daugumas gyveno susispaudę, pasitenkindami tik šiokiais tokiais baldais. Karštligiškai vyko valstybės atstatymo darbas. Bendrauta viešuose parengimuose, bet ne šeimomis, kurių ir buvo ne per daugiausia. Jau ėmė reikštis ir susiskirstymas luomais.

Klaipėdoje gi — lietuvių gyventa, kaip uždaroje seklyčioje atsiribojus nuo vokiškosios miesto daugumos. Tai buvo lyg didžiulė šeima, kur vieni kitus pažino, ir tik savo tarpe bendravo. Gyveno erdviuose, gražiai įrengtuose butuose. Rinkdavosi dažnai tai pas vieną, tai pas kitą. Pastebėdavo kiekvieną pasikeitimą, kiekvieną smulkmeną.

Štai, Bajoraičiuos, viena geltonkasė, apžiūrėjusi kambarį, sušuko: "O, Lidija, tu turi naują vazą!", o kita — Kunkiuose; "žiūrėkite, stalas perkeltas į kitą vietą!..." Aptarę kasdieninius reikalus, kibdavo į lietuviškuosius ir tuomet kalboms nebūdavo galo.

Bajoraičių ir Kunkių šeimos ypatingai pasiliko atmintyje. Gal dėlto, kad abi turėjo senas mamytes, prie kurių jaunimas glaudėsi. Abi gyveno su suaugusiais, bet dar nevedusiais vaikais, karštais patriotais, sukilimo dalyviais. Senoji Bajoraitienė buvo nedidutė, su perskirtais per viršugalvį baltais plaukais, kiekvieną pasitikdavo, kiekvieną paglostydavo. Kunkių mamytė — buvo suparaližuota. Ji gulėjo lovoje, vos galėjo vieną ranką pajudinti ir ištarti: "Meine, meine"... Jaunimas būrėsi jos kambaryje, ją kalbino. Jos veido šviesi išraiška ir tas vienas žodelis "Meine, meine", atrodė, visus jungė...

Šiame patriarchaliniame gyvenime nebuvo spragos tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos. Viešajam gyvenimui vadovavo viena kita prasikišusi šeima, kaip Brakų, Bajorų, Gvildžių, Buntinų, Brožaičių, Lasyčių ir kt.

Kartkartėmis atvykstantis Vydūnas savo paskaitomis ir įdvasinta nuotaika lietuvišką ugnį dar daugiau pakurstydavo ir įprasmindavo.

Jankų šeima, nors gyveno toli nuo Klaipėdos, bet ji ne tik priklausė šiai Klaipėdos lietuvių šeimai, bet ir jai vadovavo. Vyriausioji duktė Elzė, kaip ir Martynas Jankus, dažnai atvykdavo Klaipėdon iš savųjų Bitėnų. Ede Jankutė — gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Kartkartėmis, ypač vasarą, būreliai jaunimo vykdavo į Bitėnus pas Elzę. Seserys Jankutės, ypač Elzė, buvo lyg ašis, apie kurią jaunimas sukosi. Kai Elzė atvykdavo, ją apipildavo klausimais apie tėtatį, Kristupą, Urtę. Per tą laiką tiek prisiklausiau apie Jankų šeimą, Bitėnus ir Rambyną, kad laukiau tos dienos, kada, pasinaudodama kvietimu, ir aš galėsiu nuvykti į Bitėnus.

Visame krašte steigėsi vieši šaulių būriai. Mūsų pareiga buvo šiam darbui padėti. Kartą atėjęs Vilius Šaulinskis pranešė, kad Šilutėje steigiamajame šaulių susirinkime bus ir mergaičių, todėl, girdi, ir aš turinti ten vykti ir apie moterų uždavinius pakalbėti

Vykome trise: A.Marcinkevičius, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovas, V.Šaulinskis ir aš. Važiavau ir jaudinausi, nes tai turėjo būti mano pirmoji vieša kalba ir dar kur — neva suvokietėjusiam Klaipėdos krašte!

Šilutės svetainėje radome Jurgį Bruvelaitį ir gražų būrį jaunimo. Mergaitės tikrai gražios, pailgaveidės, nuostabiai skaisčios veido spalvos. Visos, ligi vienai, vilkinčios juodais, smulkiomis klostėmis klostytais sijonais, juodomis palaidinėmis ir juodomis kutuotomis skaromis. Sėdėjo sau jos į krūvelę susigūžusios, dėmesingos. Vyrai — daug smarkesni, keli jaunalietuviai ir šauliai — net sukilime dalyvavę. Visi kalbėjo gražiausiai lietuviškai. Susirinkimui gyvai pritarus, buvo įsteigtas Šilutės šaulių būrys.

Važinėjant ir po kitas krašto vietoves, teko stebėtis kaimų lietuviškumu. Ten tiek šventai buvo saugojami lietuviški papročiai, kad moterys ir savo apdarą buvo išlaikiusios nepakitusį. Jei kuri apsirengdavo miesčioniškai, buvo pravardžiuojama "katvokyte" ir nelabai kas benorėjo su ja bendrauti.


 

BITĖNUOSE

Pagaliau, nepamenu kurią, bet jau ankstyvo pavasario dieną, mudu su A.Marcinkevičium ir Ede Jankute, išsirengėm į Bitėnus, pas Jankų. Traukinys nešė per atvaduoto krašto lygumas. Pro langus matėsi ūkininkų sodybos. Pastatai mūriniai, stogai raudonuoja. Skirtingas vaizdas nuo vargo ir karo nualintos Didžiosios Lietuvos... Štai, ir Pagėgiai. Už jų — Nemunas ir Tilžė. Kita pavergtoji Lietuvos dalis. Lumpėnų stotelėje mūsų laukė vyras su ūkišku vežimu, pora stiprių arklių pakinkytu. Jau kaimo keleliais privažiavome iki Bitėnų kaimo. Trečioji sodyba — Martyno Jankaus.

Sodyba išsitiesusi į ilgį. Ties vartais namelis, kuriame gyveno Jankaus vyriausias sūnus Martynas su šeima. Toliau iš kairės — tvartai, klėtis, o pačiame gale — baltuojąs mūrinis namas. Tai buvusios spaustuvės patalpos, kur gyveno Jankų šeima. Gyvenamasis namas karo metu sudegintas, turtas sunaikintas. Sugrįžę tremtiniai iš Ruijos ir valgyti neturėjo ko. Geraširdė kaimynė jiems atnešusi ubaginės — duoninės sriubos. Ją visą gyvenimą Jankų šeima geru žodžiu minėjo... Po karo vokiečių valdžia nukentėjusiems krašto gyventojams atlygino nuostolius ir

suteikė stambias pašalpas. Tačiau Jankui, kaip lietuvių veikėjui pašalpa buvo atsakyta, šeima vertėsi labai kukliai. Turėjo pragyventi iš nedidelio ūkelio menkų pajamų. Gyvenamų namų Jankus taip ir neišsiteko pasistatyti. Tik prie spaustuvės galo pristatė keletą kambarių.

M.Jankus laikė du samdinius — vyrą ir merginą. Tačiau ir pensiją iš Lietuvos valdžios gavęs, nenustojo pats ūkyje dirbęs. Elzė buvo vyriausia šeimininkė, Kristupas, kad ir netekęs regėjimo, gyvulius apsišerdavo. Kai reikėdavo pievas šienauti, o jos sudarė vertingiausią M.Jankaus ūkio dalį, ėjo į pievas visi, kas tik galėjo dalgį ar grėblį patraukti. Nesudarė išimties net ir svečiai...

Gal dėl to, kad Martynas Jankus, nežiūrint savo didelių darbų lietuvybei, niekuomet neatitrūko nuo žemės ir ūkininko gyvenimo, jis išliko paprastas, realus ir nuoširdus. Jis neišponėjo, kaip didesnioji mūsų iš kaimų kilusi inteligentijos dalis. Laisvosios Lietuvos laikais Jankui rodyta pagarba — jam nesusuko galvos. Jis niekuomet neprarado lietuvio ūkininko sveiko, kritiško proto.

Jau praslinko keturiasdešimt dvieji metai  nuo anos mūsų viešnagės Bitėnuose. Tiek įvykių, džiaugsmingų, taip pat ir skaudžių, užmaršties klodais pridengė praeitį. Tačiau anos, 1923 metų ankstyvojo pavasario dienos, ligi šiol man šviečia skaisčia ir šilta šviesa. Nemunas, Rambynas ir jauki Jankų šeima — neišskiriami dalykai, štai, kaip gyvas akyse, M.Jankus prie pietų stalo. Aplink jį susėdę vaikai: vaišinga, visad geros nuotaikos, mėgstanti humorą, Elzė; šalimais — svajinga, gintarais pasipuošusi, Edė; rimtas ir ramus Kristupas, pagaliau, Jankų mažiausioji — Urtė. Nuotaika gera, pokalbis gyvas. Nuomonės reiškiamos laisvai. Kartais pasiginčijama, vienas iš kito pasijuokiama. Martynas Jankus nusišypso, įterpia vieną kitą žodį ir, nežiūrint tos laisvos nuotaikos, pajuntama gili pagarba ir meilė savo tėtačiui. Kai po pietų tėtatis pakyla nusnūsti — visi tyliai išsiskirsto.


 

RAMBYNO KALNE

Martynas Jankus nusivedė mus į Rambyno kalną. Ėjome pamažėli, žingsnis po žingsnio žengėme aukšta Nemuno atkrante, per mišrų lapuočių ir spygliuočių mišką. Miško gilumoje matėsi keisti, didoki kauburiai, kadugiais apaugę, spygliais nuberti.

– Tai milžinkapiai, — aiškino M.Jankus, — Juos žmonės kasinėjo. Rasdavo tai puodą su pelenais, kai kur pinigų, papuošalų ar ginklų. Negerai darė, nes kam gi mirusiųjų ramybę trukdyti? Kitame Bitėnų gale — yra kitas toks pat kapinynas.

Kilome aukštyn, štai, ir Rambyno viršūnė! Stovėjome ties stačia atkriauše. Jos apačią skalavo Nemuno bangos. Vanduo buvo itin sraunus. Viršuje medžiai ošė, apačioje — Nemunas tai viena, tai kita banga pliaukšteldavo. O tas mūsų sentėvių šventasis kalnas, milžinkapiais nusėtas, tarytum kalbėte kalbėjo į mus. Stovėjome lyg užburti, o M.Jankus pasakojo, kad anksčiau kalnas buvęs daug didesnis. Dar jo atminime vandens paplauta kalno dalis nugriuvusi į Nemuną. Nugriuvusi ir ta vieta, kur kadaise aukuro akmuo stovėjęs. Nebesą jau to akmens, kurį lietuviai labai gerbę. Jaunosios poros prieš jungtuves ateidavusios ten dievų palaimos prašyti. Vokiečiai, norėdami ištrinti iš lietuvių atminties visa, kas primintų jų didingą praeiti, suskaldę tą akmenį ir išgabenę. Dievai už tai jiems atsikeršiję (apie atsikeršijimo pobūdį rašoma kitoj šios knygos vietoj. Pr. A.).

Grįžtant nuo kalno, Jankus parodė pietuose juoduojančią girią. Tai esąs Šereiklaukis. Ten esąs ir dvaras, kurį valdo vokietis. Kadaise ir Bitėnų ūkininkai ten baudžiavą ėję. Seni žmonės, dar M.Jankui mažam būnant, pasakoję, jog kadaise ten gyvenęs kunigaikštis Šereikis, kuris lietuvius gynęs nuo vokiečių. Bet kartą nuo Ragainės atvykę nelabieji jį nužudę, o jo vaikelius — nelaisvėje numarinę. Taip ir žuvęs paskutinysis Rambyno gynėjas...

Aprodė mums M.Jankus ir savo gana smėlėtus laukus, Nemuno užpilamas pievas ir Bitėnų kaimą. Jo brolio ir kaimynų ūkiai atrodė daug geriau, jie raudonavo mūriniais keturkampiais, su kiemais viduryje. Ūkininkai — stambūs vyrai, apykūniai, raudonskruosčiai. Mus stabdė, sveikino ir kalbino. M.Jankus pasakojo, jog pirmiau daugelis jų iš lietuvių tyčiojęsi, o dabar, lietuvių valdžiai atėjus, sveikinasi ir net patarimų prašo...


 

TIES SPAUSTUVĖS LIKUČIAIS

Užlipome ant klėties aukšto. Ten, palėpėje, sukrautos buvusios spaustuvės liekanos. Krūvos laikraščių ir knygų-knygelių sudėliota pasieniais. Susėdus ant dėžių, M.Jankus pradėjo vartyti tai laikraštį, tai knygelę, daugiausia jo paties parašytą. Pasakojo, paskaitė kokį eilėraštį, padeklamavo arba, knygelę belai-kydamas rankoj, iš atminties ją išdainavo...

Kiekvienas laikraštis ar leidinėlis, atrodė, jam priminė ištisą pastangų, laimėjimų ir nusivylimų laiko tarpą. Priminė visą eilę gyvų ir jau mirusių bendradarbių ir veikėjų: Sauerveiną, Mikšą, Mauderodę, Jagomastą, Zauniūtę, Basanavičių, Vydūną, Vanagaitį ir daugybę kitų vardų. Savaime aišku, jie iškilo ne kaip mažai žinomi ir idealizuojami veikėjai, bet kaip žmonės, su žmogiškais privalumais ir klaidomis. Ypatingai ilgai M.Jankus vartė pageltusius "Saulėtakos" laikraščio lapus. Į šį laikraštį, paties redaguotą ir leistą, jo buvo įdėta daug vilčių. Deja, patirta ir daug nusivylimo. Įvairiais leidinėliais jis ir mus apdovanojo.

Pasakojo jis mums, kaip dar Birutės draugijos laikais, lietuvybės idėjos apimti, ėję per kaimus, platindami lietuvišką spaudą ir ragindami rinkti į Prūsijos seimą lietuvius atstovus, žmonėms susirinkus, sakydavę prakalbas ir dainas dainuodavę. Eidavę dažniausiai keturiese, ar daugiau: Smalakys, Vanagaitis, Zaunius, Plota, Lapėnas, jis ir kt. Tai buvę stiprūs vyrai. Jei ir būtų pabandę kas muštis — nebijoję, būtų apsigynę...

M.Jankus eidavęs ir vienas su spaudos pundais. Atsidūrdavęs Didžiojoj Lietuvoj ir Tilžės krašte, anapus Nemuno.

— Taip bevaikščiodamas po Pilkalnio kraštą, Jociūnuose, ir pačią, savo Anę susiradau, — švelniai nusišypsojo Martynas Jankus. Ir atsidusęs, nutilo. Daugiau klausinėti nebedrįsau.


 

ANĖ PUKNYTĖ-JANKUVIENĖ

Lietuviuose, berašant garsių vyrų biografijas, kažkodėl neminimos jų žmonos. Lyg tai veikėjo gyvenimas ir darbai būtų kažkas atskiro, visiškai savarankiško, nesusijusio su šeima. Lyg ne toje šeimoje jis semtųsi jėgas, impulsus arba juos prarastų... Tokia visiška tyla yra apgaubusi Anės Puknytės-Jankuvienės vardą. Net ir Lietuvių Enciklopedijoje ji nepaminėta. Minimi tik M.Jankaus vaikai, lyg jie motinos, o M.Jankus žmonos nebūtų turėję... O Jankų šeima turėjo motiną ir dar tokią gerą, mylimą, kad, nors jau dešimčiai metų nuo jos mirties praslinkus, ją paminėjus — šeimos nariai nusisukdavo, kad neparodytų ašarų. Jausmų Jankuose nebuvo priimta rodyti...

Vis dėlto man pasisekė iš vieno kito pasisakymo susidaryti nepaprastai kilnios moters vaizdą ir vardą. Pilkalnio krašto ūkiinkaitė vyro lietuviškajam darbui visiškai pritarė ir, kaip beišmanydama, jam talkino ir vaikus ragino tėvui padėti. Savo Merčių (Martyną) ji nepaprastai mylėjo. Barnių ar priekaištų iš jos lūpų niekad nesigirdėjo. O jos gyvenimas nebuvo lengvas. Kuklias šeimos pajamos daugiausia būdavo išleidžiamos lietuviškam darbui. Šeimai nebuvo lengva galus su galais sudurti. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad ūkis už skolas galįs būti išvaržytas, kad Merčių galį suimti, ar kad jo iš kalėjimo nebepaleisią (M.Jankus buvęs suimtas, bene, 9 kartus). Kai kuri geraširdė kaimynė bandė jos vyrą kritikuoti, jos vienintelis atsakymas buvęs: — "Merčius taip nori", — ir tuo kalba būdavusi baigiama.

Pagimdė ji Martynui Jankui aštuonis vaikus. 1912m. dėl skolų Jankai buvo iš ūkio išvaryti. Apsigyveno Klaipėdoje, įsigijo spaudos kioskelį ir bandė verstis. Bet turtingas lietuvis, pasistatęs šalia kitą kioską, pakirto Jankų šeimos paskutines pajamas, Anė Jankuvienė sunkiai susirgo. Nebuvo iš ko jai vaistų ir tinkamo maisto nupirkti. Martyno Jankaus senajam tėvui atpirkus sūnui ūkį, šeima grįžo atgal į Bitėnus. Ten 1913 metais Anė Jankuvienė, laimindama Merčių ir mažamečius vaikus, amžinai užmerkė akis. Mažiausias Endriukas liko vos dviejų metelių. Pasilikęs našlys su mažais ir jaunais vaikais, Martynas Jankus jiems atstojo tėvą ir motiną. Bet motinos atminimas šeimoje liko tiek skaudžiai gyvas, kad buvo saugojamasi neatsargiu žodžiu atverti neužgyjusias dvasios žaizdas.

*

Besiklausant šeimos istorijos, atsivėrė ir daugelis kitų šeimos išgyventų vargų — Kristupo regėjimo praradimas ir didelės, bet nevaisingos, pastangos jį išgydyti. Po to — baisios tremties dienos Rusijoje, kur Jankus su senu tėvu ir vaikais buvo išmėtyti po tolimas vietoves. Mažojo Endriaus ir senojo Jankaus mirtis. Tėvo lavoną M.Jankus net dešimtį kilometrų nešęs ant pečių, kad jo nepaliktų miške. Nunešęs — palaidojo Bugalmos miesto kapinėse.

Vėliau ir sūnaus Niko mirtis. Jis žuvo fronte I pasauliniam kare, paskutinę prieš taikos paliaubas dieną. Jis buvo tėvo viltis išmokytas spaustuvės darbo, jo pirmas talkininkas! Besiklausydama supratau, kad toji iš M.Jankaus plaukianti ramybė, dėl kurios pirmą kartą jį pamačiusi, nustebau, yra didelių išgyventų skausmų išdava. Išgyventų, bet šventa kančios ugnimi jo sielą praskaidrinusių ir jo patriotizmo bei tikėjimo skaisčia Lietuvos ateitimi nepalaužusių ...

Jau sutemus, po vakarienės, sėdėdamas savo aukštoje kėdėje, Martynas Jankus užtraukė senovišką, negirdėtą dainą. Kristupas jam pritarė smuiku. Elzė, tai įeidama, tai išeidama — irgi niūniavo. Atrodė, kad nuo Rambyno pūstelėjo senųjų dievaičių dvasia ir senoviškos dainos žodžiai ji liejosi į Jankų šeimos narių sielas ...

Man pasidarė aišku, iš kur Jankus sėmėsi jėgų savo sunkiam gyvenimui ir lietuviškam darbui. Juk visa tai vyko Bitėnų ir Rambyno senovės atminimų įdvasintoje aplinkumoje ir savo šeimoje.

Mirus tyliai ir giedriai Anei Jankuvienei, jos vietą užėmė duktė Elzė. Ji tvarkė šeimos reikalus ir lygiai, kaip motina, rėmė tėtačio lietuvišką veiklą. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, Rambyną ir jo sargą, Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų, Bitėnuose ėmė lankyti gausios ekskursijos ir jaunimas iš visos Lietuvos. Elzė svečius vaišino, globojo. Ilgainiui ją pačią pradėjo vadinti Mažosios Lietuvos Močiute, nepaisant jos tada dar jauno amžiaus. Ji dirbo ir daugelyje organizacijų. Kaip Mažosios Lietuvos šaulių atstovė, visą laiką išbuvo Moterų Šaulių Centro Taryboje. Steigė ir veikė Bitėnų šaulių būryje. Kaip ir tėtatis — Elzė buvo didelė šalininkė visų lietuvių vieningumo. Ji savo taikia dvasia ir švelniu, linksmu būdu sugebėjo žmones sutaikinti ir darbui paraginti.

Jau Vokietijoje, paskutiniojoje tremtyje, Martynas Jankus ant dukters rankų užmerkė akis, iki paskutinio atodūsio kartodamas, kad Lietuva vėl bus laisva. Elzė perėmė jo misiją ant savo pečių. Ji globoja savo brolį Kristupą, veikia lietuviškose organizacijose, jungia Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tremtinius ir, kaip tėtatis, ji giliai tiki, kad Lietuva tikrai vėl bus laisva.

Man atrodo, kad tėtatis su savo Ane šypsosi jai, Kristupui ir visiems lietuviams iš Anapus ... Nes ar gi gali būti didesnis džiaugsmas tėvams, ypačiai buvusiems vadovų pareigose, jei ir jų vaikai bei kiti sekėjai eina jų pėdomis, tiki ir tęsia bei plečia jų pamiltą idėją. Toks tai ir yra jiems didžiausias ne tik džiaugsmas, bet ir atpildas.


 

VLADAS BŪTĖNAS

AUŠRAI BRĖKŠTANT

(A. A. AUŠRININKUI MARTYNUI JANKUI)

 

Tu pažvelki dar, seneli, — ten rytuos aušra prabrėško,

Ir prašvis ji, kaip žibintas tas šviesus...

Ir kurią užžiebęs, tartum žvakę vaško,

Nuėjai ilsėtis pas "Aušros" draugus.. ♦

 

Tu pažvelki dar, seneli, — ten padangė šviesis...

Ir viršum medinių kryžių ir laukų Bitėnų

Jau aušros šešėliai švinta ... Ir nuvys erškėčiai...

Laisvės giedruliai su knygnešiais ateina ...

 

Gi paskui ten eis ginkluoti sūnūs,

Ir aušros švies spinduliai jiems kelią.

Eis, kaip Jūs kad ėjot, nepalūžot...

Eis prikelti mūsų mielą šalį.

 

Ir aušros spinduliuose ten pasirodys Baltas žirgas,

Ir prie jo sustos sūnų grandinės...

"Bet kur tas senelis, ją užžiebęs?" —

Klaus lietuvis ir kartos Rambynas.

 

O kuklus tik smėlio kauburėlis,

Kaip šviesi žvaigždė šiaurinė,

Švies lietuviui ir minės senelį —

didį vyrą, nebegrįžusį tėvynėn.

Flensburgas
1946. V. 24.

(Iš ''Žingsnių" leidinio mirusiam M.Jankui pagerbti).

*

Ištraukos iš dr. V.Tercijono pranešimo, padaryto 10m. nuo M.Jankaus mirties sukakties proga Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdy Brooklyne 1956m. lapkričio 25d. (Naujienos, 1957. V. 18):


 

PAKELIUI Į RUSIJOS TREMTĮ

"1914m. rudenį, kai aš būdamas studentu važiavau mokytis į Varšuvą, Simno geležinkelio stoty mačiau Rytprūsių gyventojus, vežamus į Rusiją. Tarp jų buvo nemažai kalbančių lietuviškai; jie atrodė kaip sugaudyti žvėreliai. Tai buvo visokio amžiaus žmonės (seni ir jauni, daugiausia moterys), prievarta vežami į Rusijos gilumą kentėti šaltį ir vargą. Buvo ir M.Jankaus šeima. Tas liūdnas vaizdas man iki šiol stovi akyse.

Gyvendamas Pavolgėj, Jankus nerimo, jo siela veržėsi prie Nemuno, prie Rambyno — į Lietuvą, pas savo tautos karo žudomus brolius. Būdamas Rusijoj, Jankus dalyvavo 1917m. Petrapilio lietuvių seime ir jame pareiškė Mažosios Lietuvos valią susijungti su Didžiąja Lietuva. Karui pasibaigus, M.Jankus su savo šeima grįžo į Mažąją Lietuvą, kur jo laukė nauji darbai. Po I pasaulinio karo, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir palikus jo padėtį neišspręstą, M.Jankus pradėjo kovą už jo grąžinimą Lietuvai. Jis labai aktyviai prisidėjo prie steigimo Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos. Artėjant Klaipėdos krašto sprendžiami valandai, dalyvavo sukuriant Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą, sutikdamas tam komitetui pirmininkauti organizavo lietuvių šaulius, vadovavo, patarinėjo ir padėjo įvairioms vietos lietuvių organizacijoms.

Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Nepriklausomos Lietuvos, M.Jankus pasitraukė į gimtuosius Bitėnus, kur ūkininkavo. Bet ir ten pas ji nuolat lankėsi svečiai, įvairios ekskursijos. Kasmet Rambyno kalne buvo švenčiamos Joninės, kurių centre, supamas gilios pagarbos, buvo Martynas Jankus. Bitėnai, kur M.Jankus gimė ir augo, kartu buvo jo darbo vieta. Jo namuose buvo lietuvių knygų spaustuvė tais laikais, kai Didžiojoj Lietuvoj rusai persekiojo lietuvių spaudą.

Kiekvienais metais per Jonines iš visos Lietuvos plaukė žmonių minios į Rambyno kalną. Daugelis Rambyno lankytojų pasukdavo į Bitėnus, pamatyt Martyną Jankų. Taip pat visų ekskursijų Nemunu — viena pagrindinių sustojimo vietų buvo Rambynas. M.Jankus nuoširdžiai priimdavo lankytojus, pasakydavo jiems kalbą, padeklamuodavo Donelaitį. Tokiems lankytojams M.Jankus mielai pasipasakodavo ir iš savo pergyventos praeities, taip pat neužmiršdamas priminti, kad Mažoji Lietuva dar ne visa įeina į nepriklausomą Lietuvą, kad jaunoji karta privalo gerai suprasti visos Lietuvos žemių apjungimo reikalą ir nesigailėti pastangų nei aukų atkurti Lietuvą visuose tuose plotuose, kur nuo seniausių laikų lietuviai gyveno ir kur ligi šiol dar labai daug jų užsiliko.

M.Jankus man darydavo įspūdį nepalaužiamo optimisto, kuris ir sunkiausiomis valandomis dainuodavo vilties ir pasiryžimo giesmę:

 

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,

Lietuvis niekad neatbos...

 

10 metų nuo M.Jankaus mirties — per trumpas laikotarpis, kad būtų galima teisingai įvertinti jo reikšmę, bet, turbūt, nesuklysiu pasakęs, kad, greta Donelaičio ir Vydūno-Storastos, M.Jankaus vardas liks vienu iš garbingiausių Mažosios Lietuvos istorijoj.

M.Jankus prieš savo mirtį dar matė hitlerinės ir nacinės Vokietijos sugriuvimą. Bet jis nesulaukė vokiečių gyventojų iškėlimo iš Rytprūsių ir Vokietijos rytinių provincijų, kada buvo, tarytum, sulaikytos vokiečių kolonizacijos pastangos, besitęsusios per 700 metų. Tačiau, jeigu M.Jankus būtų dar gyvas ir matytų, kas ištiko Mažąją Lietuvą, jis būtų taip pat nemažiau nuliūdę dėl savo gimtojo krašto likimo. Agresyvūs kryžiuočiai bei jų vokiški įpėdiniai nesunaikino mūsų tautos per kelis šimtmečius, o nauji okupantai rusai bolševikai — per trumpą laiką ištrėmė to krašto gyventojus, lietuvius ir vokiečius, gyvenviečių nuo amžių lietuviškus vardus pakeitė į rusiškus, atgabeno rusų kolonistus, mongolus ir kolonizavo tą kraštą. Tas reiškinys aiškiai rodo kad raudonieji imperialistai ir kolonizatoriai paveldėjo vokiečių kryžiuočių ir nacių planus bei apetitus. Vietoj prijungę tą Mažosios Lietuvos dalį prie Lietuvos, kaip turėjom laukti, padarė iš jos Kaliningrado sritį ir baigia ten naikinti mūsų tautos likučius".

Po dr. V.Tercijono gan ilgo pranešimo, tame pat Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdyje kalbėjo dar kai kurie dalyviai. Vieno kito mintys čia paduodamos.

Generalinis konsulas J.Budrys pastebėjo, kad sukilimo metu M.Jankus buvo natūraliai drąsus, optimistas ir nepalaužiamos dvasios vyras. Kada sukilėliai vedė derybas su santarvininkais ir kai iš jų buvo gautas net ultimatumas, M.Jankus, lygiai kaip Simonaitis ir Vilius Šaulinskis, ėjo išvien su sukilėliais, tuo tarpu kai kurie Klaipėdos lietuviai, sukilimo dalyviai, nusiminė ir suabejojo.

V.Sidzikauskas pabrėžė, kad idėja reikalauja kankinių, o tauta — reikalinga pranašų. M.Jankus, kuris žadino mūsų tautą, turėjęs pranašo savybių ir teisingai nujautęs bei numatęs ateitį. Paminėjo ir kitus to krašto lietuvius, kurie panašiai dirbo, tai — Dovas Zaunius, Jokūbas Stiklorius ir kt. Kaip Rambyno garbės sargas, M.Jankus, žiūrėdamas į kitą Nemuno pusę, pabrėždavęs, kad ir ta Mažosios Lietuvos dalis privalanti priklausyti Lietuvai. M.Jankus priklausęs laikotarpiui, kuris jau išgyventas. Šiuo gi metu, esą, taip pat reikalingi pranašai. Kada dar tebesitęsia laisvės sutemos — reikalingi žmonės su pranašų vizijomis, kurie keltų išsilaisvinimo viltį.

Susikaupimu ir pasiryžimu, esą, privalom vykdyti nerašytą M.Jankaus testamentą: lietuvi, nenustok vilties, tikėk savo paskirtim. Reikia, kad visa Mažoji Lietuva būtų sujungta su Didžiąja Lietuva.

J.Petrėnas priminė, jog lietuvių tautos atgimime buvusios labai ryškiai matomos dvi dalys: Suvalkijoj atsiradę pirmieji tautos žadintojai, o M.Jankus iš Mažosios Lietuvos — labai aktyviai padėdavęs vykdyti tautos atgimimo žadintojų planus. Jis buvęs kietas ir užsibrėžtieji tikslai jam gana gerai pavykdavę.

M.Gelžinis nurodė, jog Mažosios Lietuvos Taryba kelianti Europoj Mažosios Lietuvos klausimą.

Po šių įtarpų, minimam Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdyje dr. V.Tercijonas padarė šitokias baigiamąsias pastabas:

"Atrodo, kad Mažosios Lietuvos Bičiulių draugija šiuo momentu turėtų aktyviai reikštis spaudoj ir per radiją į Lietuvą, kad Mažosios Lietuvos dalis, kurią dabar valdo Sovietų Rusija Kaliningrado srities vardu, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip nuo amžių jos etnografinė dalis. Dabartinė Lenkija atgavo anksčiau Vokietijos valdomas sritis, kaip Breslavą (Vroclavą) ir Štetiną. Mažoji Lietuva, už kurią mūsų protėviai sunkiai kovojo šimtmečius su vokiečiais kryžiuočiais, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip jos neatskiriama dalis. Kol Vokietija nėra sujungta, kol ji dar neatgavo politinių bei karinių jėgų ir nerodo atvirų pretenzijų į tą Mažosios Lietuvos dalį, kiekvieno mūsų pareiga visokiais būdais siekti, kad Sovietų Rusija pripažintų mūsų tautai tą Mažosios Lietuvos dalį ir ją priskirtų Lietuvai. Tos srities rusifikacijai mes turim tiek pat priešintis, kaip anais laikais mūsų protėviai ginklu kovojo prieš vokiečių grobuoniškas pastangas. Nors mes dabar neturim karinių jėgų, bet gyvenam laisvam krašte, kur burnos neužčiauptos ir mes privalom kasdien be paliovos tvirtinti ir reikalauti; "Rusai, atiduokit Kaliningrado sritį Lietuvai. Tai ne vokiečių ir ne slavų žemė, o per amžius lietuvių gyvenamas kraštas, persunktas jų krauju ir prakaitu. Jos sunkų gyvenimą taip ryškiai atvaizdavo Kristijonas Donelaitis. Ir dabar ji privalo būti prijungta prie Lietuvos, o ne valdoma Rusijos arba ruošiama grąžinti Vokietijai.

Tai mes turėtume nuolat aiškiai ir garsiai skelbti, kad mus girdėtų ne tik Rusija ir jo pavergta Lietuva, bet ir Amerika bei kiti pasaulio kraštai, kurių parama mums būtų naudinga".

*

Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, buvęs Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovas prie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, 1965m. rugpiūčio 16d. datuotuose prisiminimuose apie anuos laikus ir M.Jankų šitaip rašo:


 

KLAIPĖDOS KRAŠTAS IR MARTYNAS JANKUS

VIETOJ MOTTO:

Op, op, kas ten, Nemunėli?

Ar tu mane šauki?

Ar tik tykų vandenėlį,

Pliuškindams sau plauki?

 

Aš girdėjau dvasioj savo

Griaudulingą raudą

Ir jaučiau, kaip skaudžią širdį

Krūtinėj man spaudžia...

 

Kur jūs dingot, seni dievai,

Visų galingiausi?

Ir jūs, karžygiški tėvai,

Mūsų garbingiausi?

 

Ar Nemuno dumburiuose

Vaitojat ir stenat?

Ar Baltmarių vandeniuose,

Ar danguj gyvenat?..

("Aušra", Višteliauskas.Vištalius).

 

Martyną Jankų pažinau tik 1922 metų pabaigoj bendrame Klaipėdos sukilimo paruošiamajame darbe. Toji pažintis sustiprėjo ir pasidarė visiškai artima, dirbant su Martynu Jankumi posukiliminiame laikotarpy ir ne kartą trumpiau ar ilgiau svečiuojantis pas jį Bitėnuose. Buvo atlankęs ir jis mane Kaune ir mano gimtajame Paukščių kaime, Trakų aps.. Naciams užėmus Klaipėdą — lankiau jį, prisiglaudusį Kaune.

Didelio įspūdžio dariusių žinių apie jį turėjau ir iš anksčiau. Dar gyvendamas Užkaukazyje, Tiflise, iš Lietuvių Karių Komiteto vicepirmininko ir delegato į Petrapilio suvažiavimą, kpt. Petro Gudelio, 1917 metais sužinojau, kad Petrapilio Lietuvių seime dalyvavo ir Mažosios Lietuvos lietuvis, aušrininkas Martynas Jankus, atvykęs iš tolimo Rusijos užkampio, kur su šeima buvo ištremtas. Jis siūlęs Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja Lietuva.

Grįžęs Lietuvon ir dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, sužinojau, kad M.Jankus buvo vienas iš penkių Mažosios Lietuvos Tarybos delegatų, kuriuos, po pareikštos deklaracijos apie Mažosios Lietuvos įsijungimą į Lietuvos valstybę, 1920m. kovo 20d. Lietuvos Valstybės Taryba kooptavo į savo sąstatą.

Toji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo pastanga buvo išsamiai aprašyta Užsienio reikalų ministerijos išleistoje to paties viceministro, Petro Klimo, paruoštoje knygoje "Kovo 20-toji". Tą knygą mes, jaunieji, uoliai skaitėme. Ypač didelio įspūdžio man padarė Petro Klimo "Istoriniai lietuvių tautos bruožai nuo Kristaus gimimo iki Mažosios Lietuvos atgimimo laikų“.

Be to, suintrigavo mane ir Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko Stasio Šilingo kalba, pasakyta tarybos posėdyje, kurioje jis gražiai nušvietė senosios lietuvių šventovės — Rambyno reikšmę praeityje ir dabartyje.

Kartą, besilankydamas pas S.Šilingą, kuris buvo dar prieškarinių laikų vienas mano globėjų, tą man taip įdomią temą vėl užkliudžiau. Šilingas stebėjosi, jog likimo buvo lemta, kad kaip tik Rambyno papėdėje, Bitėnų kaime, Jankų ūkyje, buvo įsikūręs naujųjų atgimimo laikų tautos aukuras — "Aušros" redakcija ir spaustuvė. Jis džiaugėsi, kad buvęs "Aušros" redaktorius, spaustuvininkas, knygnešys ir ūkininkas, Martynas Jankus, gyvendamas ir veikdamas Bitėnuose, pasidarė tarytum Rambyno sargybinis ir, kad jis, tapęs Lietuvos Valstybės Tarybos nariu, atvaizduojąs realų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo veiksnį.


 

SUKILIMO ORGANIZACINIO DARBO PRADŽIA

1922 metams baigiantis, lietuvių susirūpinimas Klaipėdos krašto likimu buvo ypač didelis. Artėjo Ambasadorių konferencijos sprendimas ir buvo sužinota, kad Klaipėdos kraštas būsiąs paskelbtas laisva valstybėle (Freištatu) ir pavestas Lenkijos globai. Tauta, tarytum vilkas, prispirtas prie sienos, kitos išeities nebeturėjo, kaip tik parodyti savo dantis.

Šaulių Sąjunga, numatydama, kad prie tokio momento gali prieiti, iš anksto ruošėsi kovai. Visomis priemonėmis sudarinėjo ir ugdė pažintis su klaipėdiečiais. Tenai buvo įkurta slapta šaulių rinktinė (tuomet vadinta skyriumi), kuriai vadovavo Jurgis Bruvelaitis. Vilius Šaulinskis su savo jaunalietuviais sudarė slaptą šaulių aktyvą.

Dar prieš pasitraukdamas iš šaulių Sąjungos Centro Valdybos pirmininko pareigų, Vladas Pūtvis komandiravo Klaipėdon, konsulo Jono Žiliaus žinion, buvusį "Trimito“ redaktorių Juozą Pronskų. Ten jis dirbo prie "Prūsų Lietuvių Balso", skleisdamas propagandą už prisijungimą prie Lietuvos.

Kai iš Paryžiaus grįžusios klaipėdiečių delegacijos buvo sužinota apie numatomą sprendimą, naujasis Lietuvos šaulių Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius pasiryžo veikti. Lapkričio 16d. šaulių Sąjungos patalpose (Laisvės alėja 26), skubiai buvo sukviestas slaptas Lietuvos šaulių Sąjungos prezidiumo posėdis. Jame dalyvavo ir slaptasis Klaipėdos skyriaus vadas J.Bruvelaitis ir Erdmonas Simonaitis. Nutarta daryti sukilimą. Gavus ir vyriausybės (daugiausia tuometinio ministro pirmininko Ernesto Galvanausko) slaptą pritarimą, pradėta intensyviai veikti. Paskubintas klaipėdiškių ir jų vyriausiosios vadovybės organizavimas, taip pat pradėta teikti ir Didžiojoj Lietuvoj savanoriai bei ginklai klaipėdiečių pagalbai. Šaulių Sąjungai prašant, Užsienio reikalų ministerija Klaipėdon pasiuntė "Eltos" direktorių, vieną šaulių Sąjungos steigėjų, Matą Šalčių. Pildydamas klaipėdiečių Šaulių prašymą, kad ir sirgdamas, į Klaipėdą išvyko Centro Valdybos deleguotas pats Vladas Pūtvis. Vėliau ir aš buvau paskirtas vykti jam į pagalbą. Krašto apsaugos ministerija Klaipėdos kraštan dirvos tirti pasiuntė slaptosios tarnybos viršininką Joną Polovinską, vėliau pasivadinusį Budriu ir vadovavusį sukilimui. Anot paties Budrio, dėl didelio misijos slaptumo, jis vengęs viešumos ir kontaktą palaikęs daugiausia tik su Erdmonu Simonaičiu ("Draugas", 1951. II. 6, nr. 31).

Iki tol Klaipėdos krašte viešo organizuoto veikimo nebuvo. Tik Amerikos lietuvis, bostonietis Antanas Ivaškevičius, Jono Vanagaičio lydimas, kad ir vietos policijos trukdomas, buvo apvažiavęs keletą krašto vietovių, sakydamas prakalbas ir ragindamas jungtis prie Lietuvos. Ivaškevičiaus, vėliau ir kitų Amerikos lietuvių (Andriaus Marto ir Stepono Dariaus) veikla kėlė klaipėdiečių nuotaiką, sudarydama įspūdį, kad ir Amerika lietuvius palaiko.

Tačiau, apskritai imant visuomenės nuotaika buvo įtempta iki kraštutinumo. Lenkų globos iš tolo baidėsi ne tik lietuviai, kurie nebuvo su prancūzais susirišę, bet ir vokiečiai. Brendo reikalas organizuotai kraštą gelbėti. Kauniečių lankymasis ir jų veikla — tuos nusiteikimus didino.

Gruodžio 17d. išvykau Klaipėdon prisistatyti Vladui Pūtviui. Turėjau dar kitą pavedimą, būtent, sueiti į kontaktą su Krašto apsaugos ministerijos delegatu J.Budriu ir, jei reikėtų, jį įtikinti, kad sukilimas būtinas. Jo garbei turiu pasakyti, kad įtikinėti Budrio nereikėjo: sukilimui jis iš karto pritarė ir ta mintimi gyveno.

Vladą Pūtvį radau "Ryto" viešbutyje, begulintį po sunkaus širdies priepuolio. Jis pavedė man atstovauti jį dar tą patį vakarą įvyksiančiame "Ryto" viešbučio "Piliečių klubo" kambaryje veikėjų ir patikimųjų lietuvių susirinkime, kur ruoštasi sukurti lietuviams organizuoti ir šelpti Pagalbos Komitetą. Akstiną tokiai organizacijai kurti davė stambi Ivaškevičiaus auka. Pūtvio manymu, tą organizaciją būsią galima paversti sukilimo vadove.

Tuo reikalu išvykau pasitarti su Šaulinskiu ir Bruvelaičiu. Jie taip pat buvo tos nuomonės, kad tokia proga reikėtų pasinaudoti. Tam reikalui tarėmės rinkti drąsius ir ryžtingus vyrus. Iškėliau pirmininko klausimą. Pirmininku turėtų būti ne tik ryžtingas, bet ir viso krašto pasitikėjimą turįs vyras, Ši organizacija juk negalės pasitenkinti vienu kitu atsišaukimu — jos laukia svarbūs, pavojingi ir skubūs uždaviniai. Komiteto padaliniai turės būti išplėsti visame krašte. Be to, organizacijai priklausus ir politiniai uždaviniai — sudarymas krašto vyriausybės ir sukilėliu vadovybės. Juk tik krašto gyventojų vadovybės vardu sukilėliai gali stoti į kovą su okupantais. Tad, kaip tokį žmogų rasti?

Bruvelaitis šią problemą lengvai išsprendė, tardamas:

— O gi mes tokį žmogų turime — tai Martynas Jankus!

Anot Bruvelaičio, Jankus esąs klaipėdiečių labiausiai pažįstamas ir gerbiamas veikėjas. Lietuviškais reikalais, esą, jis kelis kartus skersai ir išilgai apkeliavęs kraštą, o su delegacijomis — net Paryžių buvo pasiekęs. Krašte, esą, yra priaugusių jaunų veikėjų ir įsikūrusių naujų organizacijų. Ir jauniausioji karta branginanti ir gerbianti senąjį "Aušros" veikėją.

Apsidžiaugėm, nes Martynas Jankus daugumai buvo žinomas, net ir tiems, kurie jo dar niekad nebuvo matę. Bruvelaičiui pritariau ir buvau pasiryžęs susirinkime Jankų paremti. Iš tikrųjų gi — Martynas Jankus buvo itin populiarus ir agituoti už jį visai nereikėjo. Susirinkiman atvykti jis negalėjo, bet už akių — visais balsais buvo išrinktas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininku.

Iki Ambasadorių konferencijos, kuri turėjo spręsti Klaipėdos krašto likimą, beliko vos trys savaitės su viršum. Visi norėjo reikalą dar paskubinti, tačiau, gerbiant Jankų, ir pasitikint, kad nuo vadovybės jis neatsisakys, nusistatyta be jo pareigomis nesiskirstyti ir oficialaus komiteto darbo nepradėti. Toks nusistatymas buvo pagrįstas ir tuo, kad rytojaus dieną Šilutėje turėjo įvykti lietuvių veikėjų suvažiavimas-vakarienė, kurioje žadėjo būti ir M.Jankus.

Apie sėkmingą susirinkimą painformavau Pūtvį. Šiek tiek sustiprėjęs, Pūtvis už poros dienų išvyko namo. Aš gi buvau įgaliotas veikti krašte, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovas prie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, šiose pareigose, pirma slaptai, o po sukilimo — viešai, išbuvau iki 1923m. rugpiūčio vidurio.


 

SUSIPAŽĮSTAME SU M.JANKUM

Gruodžio 19d., sekmadienį, visi Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto nariai susirinko Šilutėje ir dalyvavo lietuvių veikėjų vakarienėje, kur buvo aptariami ir susijungimo su Didžiąja Lietuva klausimai. Atitrūkus nuo vakarienės, trumpame posėdyje Martynas Jankus priėmė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininko pareigas. Komiteto pirmuoju vicepirmininku buvo išrinktas Jurgis Strėkys; antruoju — Jurgis Lėbartas; pirmuoju sekretoriumi Jonas Vanagaitis, antruoju — Vilius Šaulinskis; nariu Jurgis Bruvelaitis, netrukus paėmęs komiteto reikalų vedėjo pareigas. Dėl laiko ribotumo, pasiskirstymas pareigomis, užprotokoluotas tik sekančiame posėdyje, jau Klaipėdoje. Vakarienės metu pasakyta daug karštų kalbų, čia dalyvavo ir kalbėjo Antanas Ivaškevičius, Juozas Pronskus ir Steponas Darius. Vėliau jie buvo kooptuoti į Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą ir pasiliko nuolatiniais slaptais jo bendradarbiais.

Man tada labai rūpėjo susipažinti su M.Jankum, "Aušros" laikų veikėju, dabar pašauktu vadovauti tokiam svarbiam ir pavojingam darbui. Turiu prisipažinti, kad ne iš karto jį perpratau. Tik ilgiau su juo padirbėjęs ir Bitėnuose su juo pabuvojęs, jo mįslę įspėjau. Iš pirmo žvilgsnio Martynas Jankus man priminė V.Pūtvį, nors savo išvaizda ir nebuvo į jį panašus. Toks įspūdis susidarė gal dėl to, kad Jankaus ramiame ir inteligentiškame veide, kaip ir pas Pūtvį, visada glūdėjo kažkokia neatspėjama mintis ir susimąstymas. Taip pat iš karto atrodė numanu, kad jis savo mintimis ir jausmais labai susietas su praeitimi. Tačiau, nežiūrint tos jo romantikos, jei taip galima išsireikšti, nuotaikos, M.Jankus tiesiog stebino mus savo praktiškumu, veiklumu ir patvarumu.

Su M.Jankumi buvo lengva dirbti. Jis buvo nuostabiai geras pirmininkas. Savo taikia dvasia jis visuomet mokėdavo nuomonių skirtumus išlyginti. Gerai orientavosi politinėje padėtyje, žinojo gyentojų nusiteikimus, o propagandos darbe dėl susijungimo — buvo pilnas nuostabiai našios iniciatyvos. Tai buvo ne sukeltos bangos nešamas šipulys, bet vadovas tikrąja žodžio prasme.

Susijungimo su Didžiąja Lietuva tikslas, M.Jankui nebuvo nei naujas, nei svetimas. Jis to tikslo siekė visą gyvenimą, nuo "Aušros" ir draudžiamosios spaudos platinimo laikų. Ankstyvesnėms priemonėms nepavykus, sukilimo mintis jam buvo konkreti ir praktiška priemonė šiam tikslui atsiekti. M.Jankus visa širdimi tikėjo, kad sukilimas pasiseks ir tuo tikėjimu stipriai veikė kitus. Ruošiant sukilimą, atrodė, kad jis net pajaunėjo, kad jo jėgos padidėjo.

M.Jankaus asmenybės žavumą pripažino ir ypatingai vertino visi jo Didžiosios Lietuvos bendradarbiai. Berods, Juozas Pronskus tai suformulavo šitaip išsireikšdamas: "Mažoji Lietuva Klaipėdos krašto atvadavimui davė garbingiausią savo vyrą. Asmenybės turtingumu ir patrauklumu su M.Jankumi galėtų konkuruoti tik filosofas Vydūnas, tačiau krašto vadavimo kovos žygyje — Martynas Jankus turi pirmenybę".


 

MARTYNO JANKAUS VADOVYBĖJ

Galutinai susitvarkęs, Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas ėmė veikti. Trumpu laiku jis pasiekė apčiuopiamų ir gana gražių rezultatų. Rytojaus dieną (gruodžio 20) Šilutėje buvo sušauktas susirinkimas, kur priimta rezoliucija už prisijungimą prie Lietuvos ir įsteigtas pirmas vietinis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas. Tą pačią dieną įsisteigė tokie komitetai ir keliose kitose krašto vietose. Gruodžio 22d, įvyko didžiulis susirinkimas Klaipėdoje, Smeltės priemiestyje. Pažymėtina, kad priimant rezoliuciją už prisijungimą prie Lietuvos ir steigiant vietinį komitetą, aktyviai ir gausiai prisidėjo net vokiškai kalbantieji. Maždaug per 10 dienų buvo įsteigta per dvidešimt Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų, priimta rezoliucijų, išplatinta didelis skaičius atsišaukimų ir t.t. Ir spaudoje atsirado atsišaukimų, rezoliucijų ir informacijų apie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto atstovų keliones ir jų darbus.

M.Jankaus energija buvo neišsemiama. Jis veikė visomis kryptimis. Klaipėdoje vyko dažni komiteto posėdžiai ir įvairūs pasitarimai, kur pirmininko dalyvavimas buvo būtinas. Komiteto posėdžiuose buvo nustatomas išvykų į kraštą maršrutas, nariai pasiskirstydavo, kas ir į kokią vietą turi vykti. Ir M.Jankus, arba pats vienas, arba kieno nors lydimas, taip pat važinėdavo po kraštą. Ypačiai įspūdingai atrodydavo M.Jankus, kai į kokią vietovę vykdavo su visais komiteto nariais ir bendradarbiais, kurių skaičius siekdavo 7-9 žmones. Iš komiteto narių rečiausiai važinėdavo Vilius Šaulinskis, kuris ne visada galėdavo atitrūkti nuo savo spaustuvės. M.Jankus atrodė kaip vadas su dideliu štabu Jis susirinkimams pirmininkaudavo, sakydavo prakalbas, siūlydavo rezoliucijas. Kiek Jonas Vanagaitis klausytojus veikė savo stipriu balsu ir argumentų aštrumu, tiek M.Jankus — ramiu balsu, gražia laikysena ir seno žmogaus orumu. Be komiteto narių kalbėdavo Ivaškevičius ir Darius. J.Pronskus, padedamas laikraščio administracijos darbininkų, atgabendavo ryšulius atsišaukimų ir ką tik išėjusio "Prūsų Lietuvio Balso", kur jau būdavo paskutiniųjų susirinkimų aprašymų. Susirinkę žmonės spaudinius bematant išgrobstydavo. O J.Pronskus jau ruošdavo naujų korespondencijų. M.Jankus, kaip patyręs spaudos žmogus, J.Pronskaus talką labai vertino.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto veikimo intensyvumas priklausė ne vien nuo Ambasadorių konferencijos artėjimo. Teko skubėti dar ir dėl to, kad pirmoji sukilimo data buvo numatyta jau per Kalėdas. Vėliau ji buvo nukelta į 1923m. sausio 6 — Trijų Karalių dieną, pagaliau, į sausio 9 dieną. Dėl atidėliojimų klaipėdiečiai gerokai jaudinosi. Kai kur žmonės net buvo suklaidinti, laiku neįspėjus, kad sukilimas atidėtas; jie vietomis ištisą naktį su ginklais budėjo ties Lietuvos siena, laukdami talkininkų. Jei sukilimo paslaptis nuo prancūzų nebūtų išsaugota, tai tie atidėliojimai galėjo baigtis katastrofa. Daugiausia būtų nukentėję Gelbėjimo Komitetai ir jų vyriausias pirmininkas M.Jankus.


 

KOMISARAS G.J.PETISNE IR VYRIAUSIASIS GELBĖJIMO KOMITETAS

Konsulas Jonas Žilius po sukilimo pasakojo, kad apie tuo M.Jankaus, komiteto narių ir bendradarbių važinėjimus po kraštą, susirinkimus ir rezoliucijas jungtis prie Didžiosios Lietuvos, žinojęs ir komisaras Petisnė. Bet jis buvęs taip tvirtai įsitikinęs sąjungininkų įsibėgėjusios politikos ir savo pozicijos tvirtumu, kad komiteto veiklą laikęs žemaitišku vaikų žaidimu, kuris galėjęs tik prajuokinti rimtus žmones. Kai supratęs Vyriiausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto reikšmę, jau buvę per vėlu tą veiklą sustabdyti. Kariniams veiksmams prasidėjus, Petisnė išsigandęs. Kelis kartus buvo išsikvietęs konsulą Žilių pas save, buvo netekęs pusiausvyros ir grasinęs net sušaudymu. Iš konsulo Žiliaus reikalavęs, kad jis sukilimą sustabdytų. Prisipažino, kad pačioje pradžioje buvęs neapdairus, kad laiku neužgniaužęs komiteto veiklos. Ypač, esą, reikėję taip padaryti dar ir dėl to, kad su komitetu dirbę keli ne Klaipėdos krašto piliečiai. Netyčiomis prasitaręs, jog nesupratęs, kad komiteto propaganda ir komitetų steigimas provincijoje, buvusi revoliucijos pradžia. Bet kas gi galėjęs, anot jo, patikėti, kad tasai menkas ūkininkėlis Jankus, jų pirmininkas, yra buvęs net laikraščio redaktoriumi?!.. Su savo manifestu jis jau taip toli nuėjęs, kad būtų bergždžia tikėtis jį paveikti... "O dabar, — sušukęs Petisnė, — jūs jau turite puikią priedangą! Be jos — jūs nebūtumėt drįsę pradėti karinių veiksmų!"

Petisnė taip buvęs įsitikinęs konsulo Žiliaus autoritetu ir galia, jog galvojęs, kad jo vieno žodžio užtektų sukilimui sustabdyti. Už konsulo J.žiliaus griebęsis, kaip skęstantis už šiaudo, norėdamas grasinimais priversti savo pažeistą prestižą galbėti...


 

SLAPTAS GELBĖJIMO KOMITETŲ SUVAŽIAVIMAS KLAIPĖDOJE

Prieš pat Kalėdas buvau iškviestas Kaunan pas Šaulių Sąjungos pirm. prof. V.Krėvę-Mickevičių. Iš tenai grįžau su pavedimu pasirūpinti sukilimo manifestu ir sukilėlių direktorijos sudarymu. Kai apie tai pranešiau Jankui, jis nudžiugęs pareiškė:

— Tai gerai, kad jau kopiame į kalną. Jei mūsų ginkluotų talkininkų paruošimas baigiamas, tai mes nedelsime paruošti sukilimo manifestą, sudaryti vyriausybę ir pasiimti visą atsakomybę už sukilimo išvadas. Kraštas jau yra paruoštas...

M.Jankaus optimizmas ir ryžtingumas žengti dar vieną žingsnį į priekį, mano abejonių, vis dėlto, neišsklaidė. Ar kraštas sukilimui tikrai pakankamai paruoštas? Ar nebus tai per didelė staigmena provincijos žmonėms?...

Pasitarę su Bruvelaičiu, pasiūlėme Jankui tarpšvenčio metu sušaukti slaptą, jei galima, visų jau krašte įsteigtų Gelbėjimo Komitetų konferenciją. Tai būtų geriausia priemonė gyventojų nusistatymui patikrinti.

— Gerai, — pasakė Jankus, — prarasti nieko neprarasime, o už įdėtą triūsą, neabejoju, šį tą laimėsime.

Suvažiavimas įvyko, berods, gruodžio 29 ar 30 dieną seno Klaipėdos lietuvių veikėjo Pėteraičio namuose, Liepojos gatvėje. Erdvi Pėteraičio svetainė vos sutalpino prigužėjusius iš viso krašto vyrus. Pirmininkavo Martynas Jankus. Apie ginkluotą pasipriešinimą, saugumo sumetimais nebuvo galima kalbėti. Bet žmonės buvo tiek įkaitę, kad pasigirdo siūlymų prancūzus "syla" išprašyti. Reikėjo vyrus ne kaitinti, bet raminti. Toks didelis pritarimas net ir Jankui buvo netikėtas. Seno veikėjo akyse pasirodė ašaros. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Gal jam prisiminė praeities darbai, kuriais taip sunkiai buvo pasiekiami kokie nors laimėjimai. Kaip buvo būdinga M.Jankui — susigraudinimas ir praeities prisiminimai jo nesilpnino, bet stiprino. Susirinkimą užbaigdamas jis pasakė, kad sekantį kartą rinksimės jau laisvoje Šilutėje. Mums gi, suvažiavusiems išsiskirsčius, pridūrė, kad tuomet Klaipėdos kraštas jau būsiąs laisvas ir mes Šilutėje, visam pasauliui pareikšime, kad jungiamės su Didžiąja Lietuva.

Taip stipriai M.Jankus tikėjo, kad sukilimas pasiseks! Mane jo ir kitų klaipėdiečių toks besąlyginis pasitikėjimas Didžiosios Lietuvos pagalba, o ypač šauliais, kai kada net baugino. Juk žinojau, su kokiomis kliūtimis tenka susidurti ir kad net savanorių vado dar neturima ...

Netrukus to paties Pėteraičio namuose turėjome susieiti į Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto posėdį. Posėdžiaudavome vis skirtingose vietose, kad išvengtume policijos akių. Laimingai pasibaigus suvažiavimui, tikėjomės, kad Pėteraičio namai bus saugi vieta komiteto posėdžiui. Atsargumo dėlei į posėdį iš "Ryto" viešbučio ėjome išsisklaidę abiejomis pusėmis: M.Jankus ėjo kairiąja gatvės puse, kur stovėjo Pėteraičio namai, o mes — dešiniąja. J.Vanagaitis ėjo pirmas ir, berods, su savim nešėsi protokolų knygą. Pėteraičio namai iš gatvės pusės turėjo savotišką įlinkį. Jo dešinėje esą laiptai vedė į Pėteraičio butą. Vanagaitis įlinkyje pamatė stovintį uniformuotą policininką. Mums mostelėjęs, jis šovė pro šalį, o mes — įkandin jo. Bet Jankus pasielgė kitaip: jis ramiausiai užsuko pas užsiglaudusį policininką ir paklausė, ko jis čia stovįs, ką čia saugąs... Policininkas Jankui atsakė, kad šiuose namuose turįs įvykti mitingas, kuris nesąs policijoj užregistruotas. Jam esą pavesta išaiškinti, koks tai mitingas ir kas už jį atsakingas. Policininkas, pasirodė, buvo lietuvis. Jankus jam paaiškino, kad čia turėjęs įvykti tik valdybos posėdis, kurio policijai registruoti nereikia, čia stovėdamas, tik baidąs žmones ir trukdąs naudingą darbą dirbti Policininkas atsakęs, kad šiuose namuose prieš porą dienų buvęs koks tai slaptas didelis susirinkimas, nes daug žmonių iš namų išėję, bet policijai apie tai taip pat nebuvę pranešta. Jankus nusijuokė. Girdi, jie ir žmonių šešėlių pradėsią bijoti... Juk pas Pėteraitį buvusi šeimos šventė. Jis turėjęs nemaža svečių, kuriuos policininkai palaikę mitingieriais. Turbūt, dėl klaidingų pranešimų policija turinti daug nereikalingo darbo ... Policininkas sutikęs, kad kartais iš jų pasijuokiama, bet tokia jau esanti jų tarnyba. Įsakyta — reikia klausyt.

Kai grįžome į "Ryto" viešbutį užkąsti, policininko prie Pėteraičio namų jau nebebuvo. Bet atsargumą padidinome. Mums buvo mįslė, iš kur policija sužinojo apie įvyksimą komiteto posėdį?


 

MANIFESTAS IR SUKILĖLIŲ DIREKTORIJOS SUDARYMAS

M.Jankus, būvodamas Klaipėdoje, apsistodavo nedideliame viešbutėlyje, Liepojos gatvėje, berods, "Prūsija" vadinamam. Viešbutėlis buvo mažas, ramus, panašus į kaimo namelį. Tenai Jankus turėjo nedidelį kambarėlį. "Ryto" viešbutis — neturtingo ūkininko kišeniui buvo per brangus. Be to, ten per daug triukšminga, o Jankus mėgo ramybę.

Tame kambarėlyje, man grįžus iš Kauno, ir tarėmės su Jankumi dėl manifesto ir direktorijos sudarymo. Prašydamas paruošti manifesto projektą, į pagalbą paskyrė Bruvelaitį, kaip Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto atstovą. Bruvelaitis labiausia pažino M.Jankaus dvasią ir jo rašymo stilių. Akcentuodamas svarbiausias mintis, kurios turėjo įeiti į manifestą, Jankus, maždaug taip kalbėjo:

— Svarbiausia, kad valdžią paimam į savo rankas. Arba, pagal mūsų žmonių tarimą, parašykite, kad visą galybę pasiimam į savo rankas ir gauname laisvę, kurios taip ilgai troškom. Į manifestą reikės įdėti ir sukilimo direktorijos narių vardus. Tai yra svarbiausieji dalykai, Žinoma, reikia pridėti ir visokių pagražinimų. Jūs tai mokėsite padaryti. Juk kartūs vaistai yra reikalingi pasaldinimo. Tiesa, užmiršau pasakyti, kad įrašytumėt ir cuktūžę...

Pamatęs, kad nesuprasdamas keisto žodžio "cuktūžė", susišypsojau, Jankus paaiškino, kad tai esąs lietuvių sudarytas žodis iš vokiško Zuchthaus — kalėjimas. Tas negražus vokiškas žodis lietuvių kalboje esąs daug gražesnis, bet jo prasmė ta pati. O įrašyti "cuchthausę" reikėtų, esą, štai dėl ko. Nors važinėjant po kraštą jokio pasipriešinimo nebuvę sutikta, bet, karo veiksmams prasidėjus, galį atsirasti visokių nenaudėlių ir neklaužadų, kurie galį mėgint priešintis arba naikinti valdžios ir žmonių turtą, plėšikauti. Todėl jie turį būti iš anksto įspėti ir sudrausti, kad už tokius darbus bus baudžiami kalėjimu ar net gyvasties atėmimu.

–Už tokį dokumentą, — samprotavo toliau Jankus, — tikra valdžia mus visus pakartų. Bet šitie prancūzėliai, ar tai tikra valdžia? Juk jiems rūpi tik pasipelnymas. Prie Reicho valdžios buvo pasveriamas kiekvienas vokiečiams netinkamas žodis ir tuoj „,Cuchthausė“,, ar piniginė bausmė. O dabar mes apvažiavome visą kraštą, daug neatsargių žodžių išspruko iš mūsų burnų — ir niekas mūsų nesulaikė!

— Gal todėl Gelbėjimo Komitetų veikla nesutinka pasipriešinimo, kad vokiška policija mums nėra priešinga? — prasitariau su klausimėliu.

M.Jankus su tuo sutiko, bet pridūrė, kad policijos tarpe yra daug lietuvių ir mums palankių vokiečių, bet esą ir prisiplakėlių. Norėdami prancūzams įsiteikti, jie, be abejonės, jau yra davę apie mus tikrų žinių. Kad prancūzai tuo nepasinaudoja, tai galima paaiškinti tik dideliu jų nesusigaudymu krašto reikaluose.

Direktorijos sudarymas sekėsi sunkiau, negu buvo tikėtasi. Bendromis su E.Simonaičiu pastangomis, pavyko prikalbinti tik du narius: Martyną Reisgį ir Joną Toleikį. E.Simonaitis tarnavo Lietuvos konsulate ir kaip Lietuvos valstybės tarnautojas, jis nuo viešosios Gelbėjimo Komitetų veiklos turėjo laikytis nuošaliai, tačiau jis apie viską buvo informuojamas ir bendradarbiavo su mumis.

Naujųjų Metų išvakarėse su E.Simonaičiu ir J.Polovinsku-Budriu konsulato automobiliu vykome į Pagėgių apskritį, pas stambų ūkininką, buv. vokiečių kariuomenės karį, Budrų. Turėjome vilties, kad pasiseks jį prikalbinti sukilimo vado pareigoms. Tačiau jo neradome namie. Teko jo palaukti. Budraus belaukiant ir besikalbant su E.Simonaičiu, paaiškėjo, kad pilno direktorijos sąstato greitu laiku sudaryti nepasiseks, todėl manifeste teksią nurodyti Erdmoną Simonaitį, kaip direktorijos prezidentą, kuriam kelių dienų būvyje pavedama sudaryti visą direktoriją. Ten pat, pas Budrus, Simonaitis greitomis surašė atsišaukimą į gyventojus ir padavė kaip medžiagą manifestui. Klaipėdon grįžom nusivylę, nes ir Budrus sukilimui vadovauti nesutiko.

Dėl daugybės reikalų, vos nepraradome savo talkininko Antano Ivaškevičiaus, kurį mes visi, o ypač Jankus, labai branginome. Iš Pagėgių Klaipėdon grįžom jau po vidurnakčio. "Ryto" viešbutyje radome Naujųjų Metų sutikimo pokylį, kuriame dalyvavo net iš Kauno atvykusių aukštų pareigūnų. Pokylį suruošė savo lėšomis A.Ivaškevičius. Nors buvome gerokai pavargę ir susirūpinę, bet į pobūvį įsijungėm, nes čia buvo proga susieiti su daugeliu lietuvių, kuriuos šiaip nelengva pasiekti. Neapsirikom. Po ilgesnių kalbų, kurios vis sukosi apie Klaipėdos krašto likimą, nelauktai pakilo A.Ivaškevičius ir pareiškė, kad tai esąs jo atsisveikinimo pokylis. Rytojaus dieną jis išvykstąs į Kauną, paskui į tėviškę ir iš ten atgal į JAV. Su Vyriausiuoju Gelbėjimo Komitetu apvažiavęs visą kraštą, padėjęs klaipėdiečiams kuo galėjęs ir galvojąs, kad dabar ir be jo apseisią... Tai buvo labai nemaloni staigmena. Jo prakalbos, gausios aukos ir net pats Ivaškevičiaus buvimas, kaip Amerikos piliečio, klaipėdiečių nuotaikai palaikyti buvo labai reikalingas. Paslapties išlaikymo sumetimais, apie ruošiamą sukilimą A.Ivaškevičius iki tol nebuvo painformuotas. Tad, norėdami jį sulaikyti, dar vakarienės metu suradom progą jį apie tai slaptai painformuoti ir prašėm pasilikti su mumis iki sukilimo pabaigos. A.Ivaškevičius tą žinią priėmė su dideliu džiaugsmu ir sutiko pasilikti ligi tol, kol Klaipėda bus prijungta prie Lietuvos.

Sausio 2d. rytą jau turėjom paruošę manifesto provizorinį projektą. Tačiau, redaguodami tą istorinį dokumentą, kuris po ilgų amžių vergijos paskelbs krašto laisvę, nepasitikėjom savo jėgomis. Tuo reikalu norėjom pasitarti su tikru lietuvių kalbos mokovu ir autoritetingu žurnalistu — Eltos direktoriumi, Matu Šalčium. Jis tuo metu gulėjo ligoninėje. Apsilankę pas Šalčių, jį radom stiprokai sergantį. Bet mūsų atnešta žinia apie ruošiamą sukilimą jį tiesiog atgaivino. Jis pritarė manifesto turiniui, bet patarė pakeisti jo formą. Pasak jo, manifestas turįs skambėti iškilmingiau, panašiai, kaip buv. caro Mikalojaus II manifestai...

Perdirbę manifesto projektą pagal M.Šalčiaus patarimą, perskaitėm jį Bruvelaičiui. Jis pridėjo įžanginį posmą, kad atitiktų Jankaus mintį, ir pataisė kalbą, kad labiau "klaipėdietiškai" skambėtų.

Skubiai sušauktame komiteto posėdyje (berods, sausio 3d.), Vanagaičio bute, kiek papildytas manifesto projektas buvo priimtas. M.Jankus džiaugėsi ir manifestu, ir tuo, kad prigyventa iki tokių laikų, kada šitoks manifestas galėjo būti rašomas. Manifesto išleidimo vietai užmaskuoti, Jankus pasiūlė rašyti ne Klaipėdą, bet Šilokarčiamą (taip Šilutė buvo senovėje vadinama).

Kadangi M.Jankus ir daugumas komiteto narių dar turėjo vykti į kraštą, į susirinkimus atskirose vietose, o manifestą skubiai reikėjo surinkti gotišku šriftu ir rinkinj skubiai gabenti Kaunan, tai Jankus komiteto vardu įgaliojo mane galutinai išlyginti jo redakciją. Jei reikėtų kokių smulkių pataisų ar papildymų,  kurios nekeičia pagrindinių minčių, leista man vykdyti komiteto neatsiklausus. Pasinaudodami kelių valandų pertrauka, kol Vilius Šaulinskis atgabens vokiečių kalbos vertėją į "Ryto" viešbutį, mudu su Bruvelaičiu sukvietėme Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto bendradarbius galutinei manifesto redakcijai aptarti. Toje paskutinėje talkoje, be mudviejų su Bruvelaičiu, dar dalyvavo Ivaškevičius, Pronskus, Darius ir protarpiais Šaulinskis. Kai kurių pataisų pasiūlė Ivaškevičius su Pronskumi. Taigi, manifesto turinys yra kolektyvinis, daugelio žmonių darbas. Kiekvienas iš bendradarbių dėjome po savo plytelę, tačiau stengėmės, kad jos būtų suderintos su Martyno Jankaus ir viso komiteto nurodymais ir, kiek galima, pilniau išreikštų sukilusio krašto valią.

Čia duodu ištisinį, originalų manifesto tekstą:


 

MANIFESTAS

Visiems gyventojams Klaipėdos krašto.

Per ilgus šimtmečius mūsų kraštas vergavo svetimiems. Per Versalės Pakajaus sutartį mes tapome atskirti nuo Vokietijos, kaipo iš seno lietuviškas kraštas. Bet ir šiandien mes svetimųjų spaudžiami ir varginami vien tik už tai, kad lietuvninkais gimę, jais ir būti norime. Mūsų krašto valdytojai, neatsižvelgiant mūsų krašto reikalų ir prieš mūsų norą, visomis sylomis dirba, ydant iš mūsų krašto visiems žinomą "Freištatą" sudarius ir mus amžiams galutinai pavergus.

Atėjūnų viešpatavimas jau baigia mūsų kraštą gaspadoriškai paskandinti; ant mūsų yra užtrauktas milijardas skolos, neskaitant tų milijonų, kuriuos už apstatymą vaisko reiks mokėti; mokesčių ir viso gyvenimo našta be giminės ir stono skirtumo spaudžia gyventojus kasdien vis daugyn. Nedaug beliko dienų mūsų kraštą svetimiems išduoti ir galutinai pražudyti. Mūsų krašto istorijai muša dvyliktoji valanda. Todėl paskutiniame akimirksnyje —

Mes, Vyriausias Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas, sąžiningai pildydami Jūsų uždėtas pareigas, išreikštas dideliuose susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose, remdamiesi Jūsų išrinktais Gelbėjimo Komiteto skyriais, didesnėse mūsų krašto vietovėse ir atmindami istorinius nuo seniausių laikų čia įsigyvenusius lietuvių giminės mierius prie vienos lietuvių valstybės, šiuo mūsų manifestu po viso pasaulio akių garbingai pranešame:

1. Nuo šiandien visą šio krašto galybę ir vyriausią valdžią paimame į savo rankas.

2. Ligi šiol buvusią krašto direktoriją su Steputaičiu priešaky ir Statsratą skaitome atstatytą ir prašalintą ir nieks neprivalo jų klausyti.

3. Nuo šiandien pat Klaipėdos krašto direktorijos Pirmininku paskiriame mūsų krašto gyventoją, buvusį senos direktorijos narį, Erdmoną Simonaitį ir pavedame jam ne vėliau trijų dienų sudaryti Krašto Direktoriją iš 5 žmonių.

4. Nuo šios dienos abiem mūsų kalbom ir visiems gyventojams šio krašto duodamos lygios teisės.

5. Visiems politiniai prasikaltusiems prieš buvusią valdžią liuosybę atiduodame.

6. Dėl sudavadijimo mūsų krašto dalykų Komitetas rūpinsis, kaip veikiai galės, kad skubiausiai atsibūtų rinkimai į Klaipėdos krašto seimą demokratišku būdu.

7. Visi krašto gyventojai kviečiami užsilaikyti ramybėje, urėdininkai ir tarnautojai privalo pasilikti savo vietose ir toliau savo pareigas atlikti. Urėdininkams ir tarnautojams darbas bus užmokama prisitaikant aukso valiutos.

8. Ydant Klaipėdos krašte ramumą išlaikius, gyventojus, jų gyvybę ir turtą apsaugojus nuo užpuolimų, plėšimų ir visokių pavojų, o taipjau, kad nuo vidujinių neprietelių apsisaugojus, visam krašte skelbiame išimties stovį su visom jo pasekmėm.

9. Išimties stoviui esant, visame krašte alkoholiniai gėrimai pardavinėti draudžiama.

10. Nusižengusiems prieš mūsų zokonus ir paliepimus, prie Krašto Direktorijos yra sudaromas Vyriausias Išimties Sūdas.

11. Visi, kurie ardys ramybę krašte, naikins telefonus, tiltus ir kitą krašto turtą ir priešinsis naujos valdžios paliepimams, bus atiduoti į Išimties Sūdą ir baudžiami Cuchthause. Už sunkesnius prasikaltimus bus nusūdyti ant smerties.

Mes šitą didį darbą atliekam vardan teisybės, dėl gyventojų gerovės ir geresnės mūsų krašto ateities. Visus, kam rūpi gimtojo krašto laimė, kviečiame į bendrą talką ir Visagalis Dievas šitame mūsų darbe tebūna mūsų pagalba.

Šis manifestas duotas Šilokarčiamoje, 9 Januario dieną metų 1923-čių.

 

MARTYNAS JANKUS
Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto Pirmininkas

 

JURGIS LĖBAUTAS
2 Vicepirmininkas

 

JURGIS STRĖKYS
1 Vicepirmininkas

 

VILIUS ŠAULINSKIS
Sekretorius

 

JURGIS BRUVELAITIS
Komiteto narys ir reikalų vedėjas.

 

Atvykus vertėjui, kuriuo buvo šaulys, mokytojas Juozas Gvildys, jis su J.Pronskum pakilo į trečią aukštą, į ''Prūsų Lietuvio Balso" patalpas, vertimo daryti, mes gi ėjome sargybą ties viešbučio durimis. Darbą pabaigus, manifestą įdavėm Šaulinskiui, kad jį surinktų gotiškomis raidėmis. Jis su broliu ir atliko šį pavojingą darbą, pasislėpę sandėliuke.

Keistu sutapimu, manifestui panaudoti rašmenys buvo iš Martyno Jankaus Bitėnų spaustuvės, kurią Šaulinskis kadaise buvo iš Jankaus nupirkęs. Tomis gotiškomis raidėmis, kuriomis daugelį metų Jankus spausdino laikraščius ir knygeles, buvo surinktas ir Klaipėdos krašto laisvės dokumentas.

Sausio 4-5 d. manifesto rinkinį nugabenome Kaunan. Šią pavojingą kelionę plačiau esu aprašęs atsiminimuose apie Klaipėdos sukilimą knygoje "Nepriklausomai Lietuvai". Iš Kauno manifestas grįžo jau Klaipėdos krašto vaduotojų savanorių nešamas. Jis puikiai atliko savo paskirtį.

 

*

Sausio 7d. vėl grįžau Klaipėdon. Šaulių Sąjungos pirmininkas prof. V.Krėvė-Mickevičius dar kartą mane siuntė, kad painformuočiau ir nuraminčiau klaipėdiečius dėl pakartotinio sukilimo datos nukėlimo. Klaipėdoje Martyno Jankaus jau neberadau. Jis  su J.Bruvelaičiu buvo išvykęs į Bitėnus ir Pagėgius sukilėlių pasitikti. Klaipėdoje buvo likęs Vanagaitis,  kuris mieste laukė sukilėlių, ir Vilius Šaulinskis, kuris organizavo ir tvarkė klaipėdiečius savanorius ir sekė prancūzų veiksmus. Iki sausio 9 išsislapstęs Klaipėdoje, išvykau per sieną į Kretingą ir Darbėnus. Iš ten sausio 15 dieną su savanoriais atžygiavau Klaipėdon.


 

KLAIPĖDĄ IŠLAISVINUS

Sausio 16-toji Klaipėdoje buvo nerami. Dar nebuvo ataušęs vakar dienos visuotinis entuziazmas dėl prefektūros paėmimo ir pasivėlavusio lenkų karo laivo "Komendant Pilsudski" iš uosto išplaukimo. Vis dėlto, visame mieste jautėsi netikrumas. Kareivinių rajone dar glūdėjo įsistiprinę prancūzai, laukdami naujų savo vyriausybės įsakymų. Ties tiltais stovėjo sukilėlių sargybiniai, mieste vaikštinėjo sukilėlių patruliai. Gatvėse būreliais stoviniavo miestiečiai, besidalindami vakar dienos įspūdžiais ir spėliodami ateities įvykių raidą.

Atsigavęs po vakar dienos audringų įvykių, apie pietus išėjau į miestą, žiemos oras buvo šiurpus: drėgna, vėjuota ir šalta. Beeidamas Liepojos gatve, iš tolo pamačiau atžygiuojantį M.Jankų, apsivilkusį savo įprastine, tamsiai pilka sermėgėle. Pagreitinau žingsnius. M.Jankus mane apkabino ir abu susigraudinome.

M.Jankus papasakojo, kad matęsis su Vanagaičiu ir kad jie jau turį susiradę komitetui patogų butą prieš pat direktorijos rūmus. Jis, esą, stengiąsis kuo greičiau surinkti komiteto narius posėdžiui ir rūpinąsis, kad lietuviška klaipėdiečių valdžia pradėtų kuo greičiau veikti.

Naujoji komiteto buveinė buvo erdvi, patogiais odiniais foteliais apstatyta. Tenai tuojau atsinaujino posėdžiai, ėmė spiestis komiteto bendradarbiai, lietuvių veikėjai ir patarėjai iš Didžiosios Lietuvos: dr. J.Purickis, veikęs Pėteraičio slapyvardžiu, dr. K.Ambrozaitis ir kit. Pamenu, kad Ambrozaitis mane klausinėjo apie M.Jankų.

Vieną dieną M.Jankus man pranešė, kad gautas automobilis E.Simonaičiui iš Šilutės atgabenti. Keliai dar buvo nesaugūs, todėl jis prašė, kad vykčiau drauge, kaip ginkluotas palydovas. Erdmonas Simonaitis laikinę savo raštinę buvo įsirengęs Šilutėje, kur seniau buvo apskrities viršininku. Didžiuliai direktorijos rūmai Klaipėdoje jau laukė savo naujo šeimininko. Apsiginklavę šautuvais, su padėjėju Jonu Kalnėnu, pavakary išvykom Šilutėn. Padedami J.Bruvelaičio, kuris tada buvo Šilutės komendantu, greit susiradome E.Simonaičio buveinę. Apie mūsų atvykimą, matyti, jau buvo pranešta telefonu, nes Simonaitis bematant susidėjo raštus bei kai kuriuos daiktus ir tą pačią naktį jau atsiradome Klaipėdoje.

M.Jankus nepamiršo ir kitų naujos valdžios reikalų. Jis su komiteto nariais sudarė Krašto Ūkio Tarybos sąrašą, tačiau tos tarybos oficialus paskelbimas susitrūkdė dėl greitai sekusių kitų svarbių įvykių.


 

KLAIPĖDOS KRAŠTO ATSTOVŲ VALIA

Svarbiausias Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto uždavinys dar nebuvo įvykdytas. Nors visam krašte nuskambėjo žmonių balsai už prisijungimą prie Lietuvos, bet tas noras, pareikštas atskirų vietovių rezoliucijomis, dar nebuvo sujungtas į vieną, organizuotą galingą balsą, kurį užgirstų visas pasaulis... Tokį autoritetingą žodį galėjo tarti tik viso krašto seimas, apie kurį dar prieš sukilimą M.Jankus mums buvo kalbėjęs.

Tarp skubių dienos reikalų, M.Jankus nepamiršo ir šio Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Komiteto uždavinio. Per tris dienas komitetas pajėgė sušaukti visų krašto Gelbėjimo Komitetų ir politinių, kultūrinių bei ekonominių organizacijų seimą Šilutėje. Dar nebuvo palaidoti už krašto laisvę žuvę savanoriai, kai visais keliais traukė lietuviai į Šilutę pareikšti krašto valią jungtis prie Lietuvos. O toji valia — jau buvo užantspauduota žuvusių savanorių krauju.

Seimas įvyko Šilutėje (Germanijos salėje) sausio 19d., ketvirtą dieną po Klaipėdos paėmimo. Seimo deklaracija ir rezoliucijos nebuvo paruoštos iš anksto. Deklaraciją teko rašyti skubiai, visam seimui belaukiant, nuošaliame kambarėlyje, kitoj gatvės pusėj. Tame priešseiminiame pasitarime, be komiteto narių ir bendradarbių, dalyvavo Jokūbas Stiklorius, Ladas Natkevičius ir į seimą atvykęs specialus Šaulių Sąjungos atstovas, — "Trimito" redaktorius Antanas Bružas.

Berašant deklaracijos projektą, mus nudžiugino, kartu ir kiek nustebino M.Jankus. Jis pareikalavo, kad į deklaraciją nebūtų įrašoma autonomija, kuri Steigiamojo Seimo jau buvo priimta. Jis siūlė su Lietuva jungtis be sąlygų, nes autonomija nieko gero neduosianti. Tik tuometiniam Lietuvos atstovui Rusijai, La-dui Natkevičiui, pareiškus, kad deklaracija be autonomijos turėsianti mažesnės reikšmės, M.Jankus sutiko įtraukti į deklaraciją ir autonomiją. Dėl laiko stokos, neperrašytas juodraštis pavirto originalu,

M.Jankaus pirmininkaujamas Šilutės seimas buvo vaizdžiai aprašytas "Trimite" (1923m. sausio 27d. nr.124). Štai, kai kurios aprašymo vietos:

„...Seimą atidarė veteranas, didis lietuvybės kovotojas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas, Martynas Jankus. Jis keliais rimtais žodžiais pasveikino Seimą, pareikšdamas, kad šitoji valanda turi ypatingos svarbos visai Lietuvos giminei.

Visi Seimo dalyviai staiga atsistojo ir didelio ūpo pakilimu sugiedojo "Lietuva, Tėvyne mūsų".

Iškilmingas tai buvo momentas. Iš susijaudinimo dalyvių lūpos virpėjo, kada iš jautrių karštų krūtinių veržėsi gražūs mūsų Tautos himno žodžiai: "Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!"

Po to Komiteto sekretorius p. Vanagaitis pasakė turiningą prakalbą. Jis nurodė priežastis, nurodė grėsusį kraštui pavojų, kuris privertė Gelbėjimo Komitetą imtis tokių svarbių ir atsakomingų žingsnių krašto gelbėjimui. Komitetas gerai žinojo daugumos gyventojų valią; jis drąsiai pašaukė gyventojus nusikratyti nešamo jungo ir dar didesnio grėsusio pavojaus. Kaip iš žemės išdygo krašto išvaduotojai ir per porą dienų — kraštą išlaisvino netgi be vieno lašo kraujo. Tik Klaipėdos užėmimas išrovė iš kovotojų eilių šiek tiek mūsų karžygių. Tik ties Klaipėdos sienomis kovotojai sutiko pasipriešinimą. O tas pasipriešinimas — buvo ne vietos gyventojų, bet atėjūnų prancūzų, vokiečių ir keletos krašto išgamų.

Seimo dalyviai, atsistodami, tyliai pagerbė žuvusių karžygių atminimą. Toliau kalbėtojas nupasakojo Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto padarytus darbus ir nurodė Šilutės seimo uždavinį.

Kalbėtojas keletą kartų buvo pertrauktas šauksmais "Valio!" ir triukšmingu plojimu. Po to buvo sveikinimai.

Keletas kalbėtojų sveikino Seimą žodžiu. Buvo perskaitytos gautos sveikinimo telegramos. Sveikinimai priimti karštu plojimu ir šauksmais "Valio!"

Ypatingu entuziazmu Seimas priėmė Lietuvos Šaulių Sąjungos pasveikinimą. Pasirodžius Šaulių Sąjungos atstovui A.Bružui, susirinkimas ilgai ir smarkiai šaukė: "Valio, Lietuvos Šaulių Sąjunga!"

Seimas pavedė Vyriausiajam Gelbėjimo Komitetui pasiųsti sveikinusioms organizacijoms padėkos telegramas.

Pagaliau, Seimas priėjo prie svarbiausio uždavinio — deklaracijos priėmimo. Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto sekretorius p. Vanagaitis perskaitė deklaracijos tekstą.

Dalykas, matomai, visiems Seimo dalyviams buvo tiek aiškus, kad nesirado nei vieno kalbėtojo, norinčio tuo klausimu išsitarti. Jie šaukė: "Valio, suvienyta Lietuva!" Deklaracija vienbalsiai buvo priimta.

Po to visi Seimo dalyviai ėjo prie prezidiumo stalo ir pasirašė tą svarbųjį istorinį dokumentą.

Seimo pirmininkas, Martynas Jankus, paskelbė, kad Seimas yra savo uždavinį atlikęs".

Deklaracijos tekstas čia nebeduodamas, nes jis yra atspaustas kitoj šios monografijos vietoj.

Šilutės deklaracijos priėmimo diena lietuviams buvo didelio džiaugsmo diena. Ir tautų istorijoje reta tokių įvykių, kada šimtus metų nuo kamieno atskirta tautos dalis pareikštų, jog ji nugriaunanti tautą skyrusią sieną ir jungiantis į vieną valstybę. Visiems lietuviams toji diena buvo džiugi ir didinga, tuo labiau Martynui Jankui, kelis dešimtmečius kovojusiam už lietuvybės išlaikymą krašte. Jo džiaugsmas buvo toks didelis, jog, atrodė, tarytum jis būtų susiliejęs su džiūgaujančia triukšminga minia. Juk Šilutės seimas buvo jo darbo ir pastangų vaisius. Aplinkui matėsi daugelis jo paties sukurtų vietos Gelbėjimo Komitetų narių, daug pažįstamų veidų ir senų draugų, kurių ne vieną buvo įtraukęs į lietuvišką darbą. Visi Jankų sveikino, kalbino, spaudė jam ranką... Dabar, žiūrint iš perspektyvos ir žinant tolimesnį M.Jankaus gyvenimo kelią bei jo mirtį tremtyje, tenka pasakyti, kad didesnio džiaugsmo savo visuomeniniame ir politiniame darbe jis neturėjo. Toji diena buvo jo džiaugsmo viršūnė.

Seimui besiskirstant, M.Jankus įteikė man seimo dalyvių pasirašytą deklaraciją, prašydamas kuo skubiau pasirūpinti jos perrašymu ir lydraščiu Lietuvos vyriausybei. Dėl laiko stokos, kaip minėta, deklaracijos juodraštis nebesuspėta perrašyti. Parašai buvo padėti po ranka rašytu tekstu, kuris buvo priimtas skubiame veikėjų pasitarime, jau seimui susirinkus.

Ankstyvą sausio 20 dienos rytą "Prūsų Lietuvių Balso paslaugi mašininkė deklaraciją bematant perrašė. Berašydamas lydraštį, patarimų gavau iš Juozo Papečkio, tuometinio Krašto apsaugos viceministro, kuris tuo metu buvo atvykęs Klaipėdon ir apsistojęs "Ryto" viešbutyje, greta mano kambario. Jis, be to, dar patarė raštus Lietuvos vyriausybei siųsti ne tiesioginiai, bet per konsulą Žilių. Tuo būdu jie saugiausiai pasieksią savo paskirtį ir nebūsiąs apeitas konsulas, tiek daug pasidarbavęs Klaipėdos krašto atvadavimui.

Su visa medžiaga nuskubėjau į Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto būstinę. Ten jau radau belaukiančius M.Jankų ir kelis komiteto narius. M.Jankus su komiteto nariais tuoj pasirašė raštus ir juos įdavė Viliui Šaulinskiui, kad nuneštų konsului Žiliui. Nuorašus palikęs sau, pirmąjį rašto egzempliorių, kaip dovaną bendram darbui atsiminti, M.Jankus atidavė man. Tas raštas ilgą laiką buvo saugomas "Mūsų žinyno" archyve, plk. Steponaičio globoje. Vėliau su kitais Klaipėdos vadavimo laikų dokumentais paslėptas kitur.

Viliui Šaulinskiui deklaraciją išgabenus, M.Jankus, lengvai atsidusęs pareiškė viltį, kad sunkiausia darbų našta jau bus nusiritusi nuo komiteto pečių, nes tolimesnius reikalus perimsianti tvarkyti Lietuvos vyriausybė. Deja, ši jo viltis taip greitai neišsipildė, nes jam pačiam, kaip Gelbėjimo Komiteto pirmininkui, teko pralaužti pirmuosius ledus derybose su sąjungininkų atsiųsta Nepaprastąja komisija.

Kovo 23 dieną įvykusiame 23-tame seimo posėdyje Lietuvos ministras pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, išdėstęs priežastis dėl ko Klaipėdos krašto gyventojai buvo priversti sukilti ir paimti valdžią į savo rankas, nupasakojo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto atliktus darbus ir jo sušauktąjį seimą Šilutėje. Po to, plojimams aidint, perskaityta deklaracija. Kitą dieną, iškilmingame specialiame posėdyje, dalyvaujant užsienio valstybių atstovams, seimas patiektą deklaraciją priėmė ir pavedė vyriausybei daryti tolimesnius žygius, kad Klaipėdos kraštas būtų sujungtas su Lietuva.


 

DERYBOS IR MARTYNAS JANKUS

Po džiaugsmo valandų, pragiedrėjęs Klaipėdos krašto dangus vėl ėmė niauktis. Į Klaipėdos uostą vienas po kito ėmė plaukti sąjungininkų karo laivai. Pirma atplaukė anglų kreiseris, paskui du prancūzų karo laivai ir pagaliau prancūzų laivų prisirinko net šeši. Vienu iš tų laivų sausio 25 dieną atplaukė ir sąjungininkų Nepaprastoji komisija su prancūzų Clinchant priekyje. Klaipėdoje jau buvo įsikūręs Lietuvos nepaprastas įgaliotinis Antanas Smetona su savo štabu. Tačiau pirmomis dienomis sąjungininkų komisija visiškai nenorėjo skaitytis su Lietuvos atstovu. Iš pradžių derybų svoris krito ant Gelbėjimo Komiteto, direktorijos ir sukilėlių vadovybės pečių. Kaip tik tuo metu klaipėdiečių vadovams atėjo sunkios dienos. Jiems teko išgyventi nemaža šiurpių valandų Vienas iš pačių sunkiausių momentų buvo, kai sausio 27d., 7val. vakare, Nepaprastoji komisija įteikė Gelbėjimo Komitetui ultimatyvinį reikalavimą, kad sukilėliai per tris valandas atiduotų ginklus ir tuoj pat išsiskirstytų į namus. Tiems reikalavimams paremti, karo laivai užėmė kovos pozicijas ir patrankų vamzdžius atsuko į miesto pusę ...

*

Apie derybas ir su tuo susijusius įvykius spaudoje buvo rašęs Ernestas Galvanauskas, Jonas Budrys ir kiti. Čia norisi parašyti tik apie M.Jankų, nes jo svarbus anų dienų vaidmuo yra per mažai išryškintas.

Derybose nedalyvavau, bet apie jų vyksmą buvau informuojamas paties M.Jankaus, Gelbėjimo Komiteto narių ir kitų dalyvių. Kaip Didžiosios Lietuvos žmogus ir slaptas Šaulių Sąjungos atstovas, dar prieš sukilimą Petisnė saugumo buvau sekamas, turėjau vengti viešai rodytis Gelbėjimo Komiteto darbuose. Be to, pasitarimuose, kaip J.Budrio asistentas ir savanorių vado padėjėjas, dalyvaudavo pats šaulių Sąjungos viršininkas kpt. Klimaitis. Be karinės specialybės, jis turėjo aštrią plunksną ir buvo geras lietuvių kalbos žinovas.

Tuoj po sukilimo, kad palengvėtų Gelbėjimo Komiteto darbas su interesantų priėmimu ir informacijų rinkimu bei tiekimu, buvo įsteigtas Informacijų biuras. Jo vadovavimas, M.Jankaus siūlymu, buvo pavestas man. Interesantų patogumui, biurui patalpos buvo išnuomotos ties geležinkelio stotimi. Tad nuo Gelbėjimo Komiteto būstinės buvau atskirtas tiek darbu, tiek ir atstumu. Nuvykdavau tik į vieną kitą komiteto posėdį ar pasitarimą. M.Jankus, V.Šaulinskis, J.Vanagaitis, dr. J.Purickis ir kiti veikėjai | biurą užsukdavo dažnai. Biure lankėsi lietuvių ir vokiečių žurnalistai, savanoriai ir lietuvninkai iš viso krašto. Apie didžiųjų valstybių politiką ir politinę Klaipėdos krašto padėtį daugausia žinių mums suteikdavo dr. J.Purickis, kurio žinioje (Užsienio reikalų ministerijoje) kadaise buvau dirbęs. Tačiau, nežiūrint gausybės asmenų, besilankiusių Informacijos biure, jų netruko ir Gelbėjimo Komitete. Ištisas dienas ten rinkosi susirūpinę lietuvių veikėjai, nuolat ten vyko pasitarimai ir posėdžiai. Todėl M.Jankui teko laikyti komiteto patalpas atdaras nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Pats M.Jankus ir vienas kitas iš komiteto narių budėdavo visas dienas. Kad sustiprintų komitetą, į jo sąstatą buvo kooptuota daugiau narių, jų tarpe Jokūbas Stiklorius, Mikas Šlaža.

*

Dar prieš ultimatumą atvykus santarvininkų Nepaprastai komisijai, susirūpinęs M.Jankus sukvietė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto posėdį, kuriame ir man teko dalyvauti. Mums nepalankus komisijos nusistatymas visiems jau buvo žinomas. Tik klaipėdiečių budrumo dėka, spaustuvėje buvo susektas ir J.Budrio įsakymu sulaikytas jau surinktas Nepaprastosios komisijos atsišaukimas į gyventojus, aplenkiant Gelbėjimo Komitetą, direktoriją ir sukilėlių vadovybę.

Nuotaika buvo įtempta, bet M.Jankus mus ramino. Jis išdėstė nuomonę dr. J.Purickio, su kuriuo tuo reikalu jau buvo taręsis. Dr. Juozas Purickis, ministro pirmininko E.Galvanausko atsiųstas kaip slaptas diplomatinis patarėjas, anomis sunkiomis dienomis labai daug pasitarnavo lietuvių tautai. Kaip buvęs Užsienio reikalų ministras, jis puikiai orientavosi diplomatinėse varžybose. Be to, užsienio diplomatų tarpe jis turėjo nemaža pažinčių, mokėjo visą eilę svetimų kalbų ir sugebėjo dailiai savo mintis reikšti. Jis pažinojo ir Nepaprastosios komisijos pirmininką Clinchant, o su kai kuriais kitais komisijos nariais palaikė nuolatinį kontaktą. Taip pat labai glaudžiai bendradarbiavo su klaipėdiečiais, jų buvo vertinamas bei branginamas.

Dr. J.Purickis buvo sakęs M.Jankui, kad, nors Nepaprastoji komisija iki šiol ir gana atšiauriai elgiasi, jos nusigąsti nevertėtų. Esą, abejotina, ar ji turinti kiek didesnius įgaliojimus. Pats Clinchant nesąs didelė žvaigždė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, ir dėl kiekvieno svarbesnio žingsnio jis turėsiąs atsiklausti Paryžiaus. O santarvininkai, dr. J.Purickio nuomone, nenorėsią veltis į naujas kovas ir iš jų kylančias painiavas. Be to, turima tikrų žinių, kad jie vengią Rusijos įsikišimo, nes bolševikai čia užinteresuoti, kad Klaipėda nepatektų į Lenkijos nagus. M.Jankus priminė ir tuo metu Klaipėdoje paplitusią žinią, gautą iš prancūzų spaudą sekusio dail. Adomo Brako, kad prancūzų spaudoje apie jų kareivius, nukautus sukilime, buvę parašyta, jog jie mirę nuo dizenterijos. Iš to buvo galima daryti išvadą, kad prancūzų tauta, netekusi tiekos gyvybių per Didįjį karą, nebenorinti savo žmonių aukoti dėl svetimų interesų. Todėl vyriausybė esanti priversta net nuslėpti tikrąją prancūzų karių mirties priežastį.

Nepaisant to, vis dėlto nesitikėta tokio staigaus ir žiauraus ultimatumo. Bet M.Jankus neišsigando: jis tuoj pavedė Šaulinskiui sukviesti į posėdį sukilėlių vadovybę, dr. J.Purickį, Gelbėjimo Komiteto ir direktorijos narius. Atvykus sukilėlių vadui J.Budriui, jo padėjėjui kpt. Klimaičiui ir tiems klaipėdiečių veikėjams, kuriuos Šaulinskiui greitomis pavyko surasti, M.Jankus supažindino susirinkusius su ultimatumo turiniu. Pasipiktinęs M.Jankus pasisakė prieš tokių nepriimtinų reikalavimų vykdymą. Bet kai kurie klaipėdiečiai, vis dėlto, išsigando. Vienas iš jų, apsimetęs sergąs, tuojau pasitraukė. Kitas išėjo durimis trenkdamas, prieš tai M.Jankų iškoliojęs, kam jis tą košę užviręs, visus į pavojų įtraukdamas. Trečias tylomis jį pasekė. Pasilikusieji buvo vieningo nusistatymo: šiuo ultimatumu sąjungininkų komisija laužanti paliaubų sutartį, todėl spaudimui nereikią nusilenkti. J.Budrio nurodomas, kpt. Klimaitis tuoj ėmė rašyti atsakymo projektą. Netrukus atvyko ir dr. J.Purickis. Susipažinęs su ultimatumu, pareiškė, kad komisija lengvai galinti būti sumušama. Jo manymu, sąjungininkų komisija ir neturėjusi kitos išeities: ji negalėjusi kalbėti apie paliaubų nutraukimą, nes bijojusi kovų atnaujinimo. O tokiu savo griežtu reikalavimu, komisija norinti mus nugąsdinti ir tuo būdu lengvai sukilimą likviduoti. Atsakymo projektą pagyrė, tik pridūrė, kad prancūzu kalba jis norėtų tą atsakymą dar sutrumpinti ir visą reikalą suvesti į du punktus — du paklausimus: ar paliaubos nutraukiamos ir ar turi pradėti veikti karo vadovybė? Tuo būdu, anot dr. J.Purickio, mandagaus paklausimo forma esmėje į sąjungininkų ultimatumą bus atsakyta savo ultimatumu.

M.Jankui ir kitiems sutikus su dr. J.Purickio pastabomis, dar buvo pridėta, kad atsakymas laukiamas iki 11 val. Jankui ir Šaulinskiui raštą pasirašius, Šaulinskis tuoj jį nugabeno į Nepaprastosios komisijos būstinę. Kad sustiprintų mūsų nepaliaužiamą nusistatymą, savanorių vadas J.Budrys įsakė ginkluotiems savanoriams žygiuoti gatvėmis, o į prefektūrą buvo nukreipti kulkosvaidžiai. Lygiai 11 val. iš komisijos gautas atsakymas, kad paliaubų sutartis galiojanti ir apie tai ji pranešanti savo vyriausybėms. Atseit, komisija lauksianti naujų instrukcijų.

*

Jau sąjungininkam iš Klaipėdos pasitraukus, berenkant medžiagą sukilimo istorijai, teko išsikalbėti su J.Budriu apie aną labai atmintiną sausio 27-tosios vakarą. J.Budrys ypatingai gražiai prisiminė Martyną Jankų, stebėjosi jo drąsa, orumu ir sugebėjimu pirmininkauti tokiam opiam susirinkimui. Jei M.Jankus, anot J Budrio, būtų susvyravęs, tai sukilimas būtų žlugęs. Tačiau M.Jankus buvo tvirtai nusistatęs grasinimams nepasiduoti. Bet kai iš posėdžio vienas po kito pradėję bėgti susirinkimo dalyviai, J.Budrys ėmęs abejoti, ar tik neiširsiąs M.Jankaus vadovautas klaipėdiečių sambūris. Tačiau taip neįvykę. Nors iki ašarų įžeistas, M.Jankus pasakęs: "Teeinie sau, be jų bus lengviau...“

Ir vėliau, kai tik susitikdavau J.Budrį, jis visuomet pagarbiai prisimindavo M.Jankų, jo drąsą ir ūkininkišką išmintį. Ir po 28 metų J.Budriui neišdilo tasai įspūdis apie M.Jankų. "Drauge" (1951.II.7, nr.32) prisimindamas Klaipėdos sukilimą, apie M.Jankų aną lemtingą vakarą jis taip išsireiškė:

— Pajutau jam karštą simpatiją ir jis iš karto mano akyse išaugo į milžiną, niekad ir nieko nepabugusį ir pasiaukojusį iki galo...

Martynas Jankus su grupe Gelbėjimo Komiteto narių ir Šaulių Sąjungos atstovu buvo pristatyti apdovanoti Vyčio kryžiumi be kardų, deja, Vyriausias Kariuomenės štabas šiam pristatymui nedavė tolimesnės eigos.

*

Apie tas kritiškas sausio 27d. valandas kelis kartus teko kalbėtis ir su pačiu M.Jankum. Savo išgyvenimus maždaug šitaip atskleidė. M.Jankus sakė, jei nebūtų turėjęs informacijų iš dr. J.Purickio, konsulo Žiliaus, Adomo Brako ir kitų, tai, rasi, būtų galėjęs žado netekti. Toks jau netikėtas ir žiaurus tasai ultimatumas jam pasirodęs. Atrodę, jog viltys susijungti su Lietuva, jau esančios palaidotos ir klaipėdiečių dešimtmečių darbas bei siekimai bus dingę. Ta kova dažnai atrodžiusi beviltiška. Po sukilimo ta viltis buvusi įžiebta, bet, štai, ir vėl norėta ją mums atimti. Iš pradžių jame kilęs nepaprastas pasipiktinimas dėl įžūlaus didžiųjų valstybių elgesio, bet greit atsipeikėjęs ir supratęs, kad pasipiktinimu nieko nelaimėsi, todėl tuoj griebęsis akcijos. Kai Budrys, Klimaitis ir dr. Purickis taip drąsiai ir gudriai ėmę redaguoti atsakymą, jis pasijutęs, kaip už mūro sienos. Tuomet giliai įvertinęs, kokia didelė Dievo palaima tautų grumtynėse yra sava, kad ir maža, valstybė. Su dideliu dėkingumu jis minėjo ir tuos, kurie klaipėdiškiams tą pagalbą atsiuntė. Ypačiai šiltai atsiliepė apie tuometinį šaulių Sąjungos pirmininką prof. Vincą Krėvę-Mickevičių ir Lietuvos ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską. Žavėjosi maj. Mykolo Kalmanto-Bajoro drąsa užimant prefektūrą ir kad jis privertęs nusilenkti išdidų Petisnė. Apie savanorius – šaulius ir karius — jis kalbėjo su didele meile, kaip apie savo vaikus.

— Gaila tik, — atsidusęs tarė M.Jankus, — kad tie, kurie jau yra žuvę, nebegalės dalyvauti lietuvių susijungimo šventėje

Dėl išgyventų užsipuolimų ir priekaištų, M.Jankus pasakė:

— Kad ir keista, bet kai svetimieji užgauna — skaudulys širdyje ilgai nesilaiko, o kai tai padaro saviškiai — kartumas ilgiau pasilieka ...

Užsipuolimų ir skriaudų gyvenime jam tekę nemaža patirti,

bet kartėlio dėl jų nebelikę nė ženklo. Išnyksiąs ilgainiui ir šis – paskutinysis.

— O kaip ten buvo? Ar ultimatumą gavę jau žinojote, kad sąjungininkų laivai patrankas buvo nutaikę į miestą? — jo paklausiau.

— Kur tau, žmonės ir telefonais skambino, ir atbėgę gąsdino. Tuojau pat viską žinojome — puikiausiai...

Neįveikusi klaipėdiečių ir sukilėlių vadovybės, Nepaprastoji komisija išvyko į Paryžių "naujų instrukcijų gauti". Tuo laiku Erdmonas Simonaitis tuoj kreipėsi į Paryžių, apskųsdamas Nepaprastosios komisijos žygius. Bet Paryžiuje, matyti, labiau pasitikėta komisijos informacijomis, nes sąjungininkų nusistatymas nepasikeitė.

Vasario 2d. Prancūzijos, Anglijos ir Italijos atstovai Kaune įteikė ultimatumą Lietuvos ministrui pirmininkui E. Galvanauskui, kuris tuo metu ėjo ir Užsienio reikalų ministro pareigas. Jame buvo tvirtinama, kad Nepaprastosios komisijos surinktomis žiniomis, sukilimą padarė įsiveržusios iš Lietuvos bandos, kurių tarpe buvę ir reguliarios kariuomenės karių. Buvo reikalaujama tuojau pat atšaukti visus įsiveržėlius, atstatyti Simonaičio vyriausybę ir paleisti Gelbėjimo Komitetą. Į naują Santarvės sudarysimą vyriausybę negalėsiąs įeiti nė vienas E.Simonaičio vyriausybės ar Gelbėjimo Komiteto žmogus. Jei Lietuvos vyriausybė šių reikalavimų neįvykdysianti, byla būsianti patiekta Tautų Sąjungos Tarybai, o su svarbiausiomis Santarvės valstybėmis — galimas diplomatinių santykių nutraukimas.

Ministrui pirmininkui E.Galvanauskui tvirtai ir gudriai laikantis, sugrįžusioji Nepaprastoji komisija vėl buvo privers kreiptis į klaipėdiečių ir sukilėlių vadovybes, bandydama juos palenkti geruoju ar piktuoju. Ji iš pradžių išsikvietė atskirai M.Jankų, E.Simonaitį ir J.Budrį. Vėliau jau šaukė bendrus posėdžius su direktorija, Gelbėjimo Komitetu ir sukilėlių vadovybe ir, pagaliau, su Lietuvos Nepaprastu Įgaliotiniu A.Smetona bei jo štabu.

M.Jankus nepasidavė nei įkalbamas, nei grasinamas. Jis laikėsi tvirtai ir ramiai, o kur reikėjo — mokėjo pasakyti svarų ir taiklų žodį. Kai kilęs klausimas, kiek kovotojų esama savanorių eilėse, M.Jankus pareiškęs — apie 20000... Gelbėjimo Komitetas tiek įsidrąsino, kad net ėmė reikalauti Petisnė pašalinimo.

*

Pagaliau, Lietuvos vyriausybei energingai veikiant, derybos pradėjo krypti į gerąją pusę. Gauta vilčių, kad kraštas bus prijungtas prie Lietuvos, nors ir su tam tikromis sąlygomis. Tik buvo pareikalauta, kad pasitrauktų E.Simonaičio vyriausybė ir sukilėlių vadas J.Budrys.

Vasario 15d. E.Simonaitis iškilmingai perdavė pareigas naujajai direktorijai, Viktoro Gailiaus vadovaujamai. Vasario 19d. sąjungininkų laivai, vienas po kito, pajudėjo jūros link. Krante susirinkusi didžiulė žmonių minia juos palydėjo su džiaugsmingais šūkavimais. Laivai išsivežė ir buv. Santarvės aukštąjį komisarą Klaipėdos kraštui Petisnė su jo prancūziška įgula. Tą pačią dieną į miestą įžygiavo Lietuvos kariuomenė. Ant prefektūros iškilo Lietuvos vėliava, o ties prefektūra savanorių vadas J.Budrys, Jankaus, Simonaičio ir kitų Klaipėdos veikėjų asistuojamas, priėmė savanorių ir Lietuvos kariuomenės paradą.

Su ta diena Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, jo pirmininko M.Jankaus ir kraštą atvadavusių savanorių uždavinys pasibaigė.

Vasario 20d. Kaune, prie Karo muziejaus, įvyko didžiulės iškilmės Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimo proga. Ministras pirmininkas E.Galvanauskas, pranešdamas džiaugsmingą žinią, kvietė visus piliečius laikytis vienybės ir susiklausymo.

Gelbėjimo Komiteto atstovas Jonas Vanagaitis dėkojo broliams už pagalbą ir skambino Laisvės Varpu, Šaulių Sąjungos atstovas adv. Rapolas Skipitis pabrėžė, kad Klaipėdos krašto laisvė išpirkta geriausių Lietuvos sūnų vargais ir pasiaukojimu, todėl Lietuvos šauliai ir piliečiai negali sutikti, kad toji laisvė būtų varžoma bent kokiomis sąlygomis. Iškilmės pasibaigė ties Lietuvos prezidento A.Stulginskio rūmais, kur minia entuziastingai sveikino Lietuvos valstybės galvą. Prezidentui atsakius, orkestrui palydint, sugiedotas Lietuvos himnas.


 

M.JANKAUS, GELBĖJIMO KOMITETŲ IR KLAIPĖDIEČIŲ LIETUVIŲ VAIDMUO KLAIPĖDOS KRAŠTĄ ATVADUOJANT IR JĮ PRIJUNGIANT PRIE DIDŽIOSIOS LIETUVOS

Iki šiol spaudoje nedaug tebuvo žinių apie pačių klaipėdiečių dalyvavimą organizuojant ir vykdant sukilimą. Net Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto įsisteigimo diena ir vieta bei jo narių sąstatas retai kur teisingai parašomi. Kartais pasigirsta tvirtinimų, kad klaipėdiečių vaidmuo sukilime buvęs tik pagalbinis, kad iniciatyva išėjusi tik iš Didžiosios Lietuvos žmonių ir kad kraštui atgauti lėmęs kariškas žygis, įvykdytas Didžiosios Lietuvos vyrų. Net Lietuvių Enciklopedijoje, kur plačiai aprašytas M.Jankaus gyvenimas ir jo lietuviškoji veikla, jo vaidmuo Klaipėdos sukilime nedaug tepaminėtas. Kai Vaclovo Biržiškos paklausiau, kodėl taip yra, jis atsakė, kad M.Jankus nebuvęs sukilimo iniciatorius ...

Visiems aišku, kad atvaduoti kraštą prieš gyventojų valią neįmanoma. Tai būtų krašto okupacija, kuri, ypač anomis politinėmis aplinkybėmis, tuojau pat būtų pasmerkta žūti. Net sukilimui inscenizuoti reikalingas vietos gyventojų pritarimas, šiuo atveju lėmė ne tik palankiai susiklosčiusios politinės aplinkybės, net tam tikras Vokietijos palankumas, bet ypačiai krašto lietuviškumas ir energinga Gelbėjimo Komitetų veikla. Krašto nuotaikos sukilimui buvo taip paruoštos, kad žygio pasisekimas buvo užtikrintas. Svarbiausia, dažnai mūsų užsimirštama, kad sukilimas vyko klaipėdiečių vardu ir jų atsakomybe. Klaipėdiečiai vyko net į Kauną talkininkų pasitikti ir jiems rodė kelius. Kiti laukė prie sienos, visi kovėsi savanorių daliniuose ir vykdė pavojingas misijas. Gyventojai savanorius maitino ir globojo. Formaliai imant, Didžiosios Lietuvos šauliai ir kariai buvo pagalbinė jėga Klaipėdos kraštui išsivaduoti. Erdmonas Simonaitis labai gražiai tą santykį formulavo: "Mes išsivadavome Didžiosios Lietuvos brolių pagalba".

Jei M.Jankaus vadovauto Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto paskelbtas manifestas buvo vėliava, kurią savanoriai nešė šalia ginklų, tai Šilutės seimo deklaracija buvo tasai skydas, kuris dengė Lietuvos vyriausybę beginant sukilimo vaisius ir kovojant už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

Tuometinis Lietuvos atstovas Maskvoje Ladas Natkevičius, kuris dalyvavo Šilutės seime, kartą išsireiškė, jog toji deklaracija turėjo nepaprastos reikšmės sunkiose derybose su santarvininkais. Pagal bepradedančią įsigyventi demokratinio valdymosi santvarką, anot Natkevičiaus, žmonių valia turinti lemiamos reikšmės. Parlamente opozicija — normalus reiškinys, bet opozija Šilutės seimui ir Gelbėjimo Komiteto veiklai — galėjusi labai pakenkti jų nutarimams, nes šios institucijos buvusios sudarytos revoliuciniu būdu. Kadangi organizuotos opozicijos nebuvę ir net nei vieno viešo protesto nepasigirdę, tai Gelbėjimo Komitetas ir Šilutės seimas galėjo atstovauti krašto gyventojų valiai. Derybose su Santarvės Nepaprastąja komisija savanorių vadas J.Budrys, kaip Lietuvos valdininkas, galėjo būti lengvai nušalinamas, bet Gelbėjimo Komitetas, vietos gyventojų rinktas ir įgaliotas, nebuvo taip lengvai iš pozicijų išjungiamais.

Martyno Jankaus vaidmuo sukilime toks ryškus ir nepakeičiamas, kad be jo sunku būtų įsivaizduoti Klaipėdos krašto atvadavimą. Aišku, M.Jankaus vietoje galėjo būti ir kitas Mažosios Lietuvos, kad ir ne taip autoritetingas, veikėjas. Visa atsakomybė teko Jankui, kaip Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkui. Dėl to ir kalbama apie jį, dėl to jis vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu, nors, anaiptol, nemažinami ir kitų Klaipėdos krašto atvadavimo dalyvių nuopelnai.

Vladas Pūtvis, rašydamas apie brolių amerikiečių pagalbą Lietuvos valstybės atstatymo laikais, savo straipsnyje "Brolių pagalba" rašė, kad ne vienas teisėtai galėtų iš jų pasakyti: "Jei ne aš, Lietuva būtų žuvusi. Jei ne jis — nebūtume turėję Nepriklausomybės" ("Neužmiršk Lietuvos", Lietuvos šaulių Sąjungos leidinys Amerikos lietuviams). Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Klaipėdos krašto atvadavimą. Seniausiam ir nusipelniusiam aušrininkui Martynui Jankui — tie žodžiai pirmoj eilėj taikintini.

Sukilimas M.Jankui buvo tik vienas tarpsnis jo kovingo gyvenimo kelyje už susijungimą su Lietuva. Pašauktas toms pareigoms, jis nesvyruodamas sutiko ir, kaip kietas granito stulpas, stojo už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą.


 

VYRIAUSIOJO GELBĖJIMO KOMITETO POSUKILIMINĖ VEIKLA

Kovo 3d. Klaipėdoje įvyko antrasis visuotinis Gelbėjimo komitetų ir kitų politinių, ekonominių bei tautinių organizacijų seimas. Jo tikslas — pasidžiaugti laimėjimu, pasiinformuoti apie esamą padėtį, patirti krašto nuotaikas ir nustatyti tolimesnio darbo kryptį.

M.Jankus ir kiti Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto nariai buvo nuomonės, kad, nors sukilimas įvykdytas, bet Gelbėjimo Komitetams nereiktų išsiskirstyti tol, kol nepasibaigs derybos dėl Klaipėdos krašto statuto. Be to, lietuviams neužtenką formaliai gautų lygių teisių, jiems reikią įsitvirtinti išsikovotose pozicijose. Todėl reikalinga ir tolimesnė organizuota veikla. Gelbėjimo Komitetai, kurie apjungia visą lietuvišką krašto elementą, turėtų pasilikti ir toliau tęsti savo darbą.

Iš atstovų pranešimų paaiškėjo, kad ryšium su susidariusia nauja padėtimi, krašte sklindą visokie gandai, prasimanymai ir atsirandą įvairių neaiškumų. Tai įprastinis reiškinys po visokių perversmų ar revoliucijų, tačiau visam tam reikią užkirsti kelią, kad tie reiškiniai neišaugtų ir nepavirstų kliuviniais lietuviškai administracijai ir ramiam lietuviškam darbui. Todėl Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas nusprendė dar kartą apkeliauti kraštą su prakalbomis, paaiškinimais, gandų atitaisymais ir nuraminimais. Ta pačia proga — bendrai pasidžiaugti atgautąja laisve ir savo valdžia. Krašto žmonėms jie buvo savi ir jų žodžiams tikima, ypač po laimėto sukilimo. Toks lankymasis krašte buvo naudingas ir naujajai administracijai, nes tai stiprino jos padėtį ir padėjo kovoti su neigiamais reiškiniais, kurie kenkė ramiai įsijungti į bendrą Lietuvos valstybės darbą.

Šį kartą jau viešai, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos Centro Valdybos atstovui prie Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto, teko važinėti su jais ir man. Prieš sukilimą tegalėjau nuvykti į vieną kitą vietą. Gi šiuo metu — dalyvavau visur, kol šaulių Sąjungos reikalai privertė grįžti į Kauną. Bet ir po to karts nuo karto nuvykdavau Klaipėdon, kur dalyvaudavau komiteto išvykose ir seimuose, šaukiamuose krašto apskričių centruose. Mano tarnybinė pareiga buvo šaulių organizavimas. Be to, rinkau medžiagą Mažosios Lietuvos atgimimo istorijai.

Kraštą lankydavome dažniausia turgaus dienomis, Turgai Klaipėdos krašte ankstį prasidėdavo ir ankstį baigdavosi, kad darbo diena nesusitrukdytų. Tačiau iš turgaus grįždami žmonės visad užsukdavo į salę, kurioje vykdavo susirinkimas su Gelbėjimo Komiteto pranešimu. Į tuos susirinkimus ateidavo daug žmonių ir būdavo dėmesingai klausoma pranešimų. Ypač didelį pasisekimą turėjo Martynas Jankus. Jis į savo kalbas mokėjo įterpti įdomių atsiminimų iš lietuviško darbo praeities, apie pasisekimus ir nesėkmės, o kalbai pagyvinti — įpindavo ir juokingų nuotykių. Kadangi komiteto kasoj turėta suaukotų pinigų, tai M.Jankus, reikalui esant, komiteto vardu sušelpdavo našles ir labiau suvargusius ar nuo vokiečių nukentėjusius lietuvninkus. Teko matyti M.Jankų šelpiantį žmones ir prieš sukilimą, bet tai buvo auka iš jo paties kuklių išteklių.

Po Jankaus, Vanagaičio, Šaulinskio ar kurio kito komiteto nario, tekdavo kalbėti ir man apie šaulių Sąjungą, jos uždavinius ir šaulių vienetų kūrimą krašte. Tai buvo labai malonus darbas, nes auditorija buvo palanki, o po prakalbų — visada atsirasdavo visokių paklausimų.

Važinėdami po kraštą, ne kartą pasukdavome į šalį. Pavėžinti, kartais ir pėsti, aplankydavome vieną kitą lietuvninką veikėją, M.Jankaus senų laikų bendradarbį. Visad būdavome labai vaišingai priimami. Tačiau ne mažesnio už vaišes įspūdžio palikdavo tų veikėjų senų laikų atsiminimai. O M.Jankus mokėjo sudaryti nuotaiką ir atrišti liežuvius savo draugams. Jis padeklamuodavo, atpasakodavo ištisus straipsnius iš "Aušros" ir kitų leidinių arba uždainuodavo. Nejučiomis žmonės atsiverdavo ir seklyčia ūžte ūždavo nuo kalbų ir dainų.

Bestebint ir beklausant aiškėjo, kad Mažosios Lietuvos tautinis atgimimas buvo daug planingesnis ir pilnesnis, negu Didžiojoje Lietuvoje. Tautinio žadinimo darbas ten vyko etapais, prisitaikant prie besikeičiančio viešojo gyvenimo įvykių raidos. Jis buvo gerai organizuotas ir siekdavo ne tik miestus ir bažnytkaimius, bet kiekvieną kaimą ir sodybą. Jų šventės ir parengimai taip pat labai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos prieškarinių parengimų. Didžiojoj Lietuvoj rinkdavosi tik vadinamieji inteligentai ir vienas kitas kaimo šviesuolis, o čia į tautines šventes ir draugijų parengimus suvažiuodavo, kaip į atlaidus, ūkininkai ir miestiečiai, iš visos apylinkės, o kartais ir iš tolimiausių krašto kampų. Nors Vokietijos valdžia ir žiauriai persekiojo lietuvių veikimą, bet vis dėlto čia lietuvninkai turėjo daugiau pilietinių teisių, negu Rusijos slegiamoje Didžiojoje Lietuvoje.

Tos kelionės, ypač pėsčiomis, paliko neišdildomo įspūdžio iki šių dienų. M.Jankus visada eidavo pirmas. Iš pagarbos — jam niekas kelio neužstodavo. Jei takas būdavo siauras, tai Jankus, pats vienas eidamas, pusbalsiu niūniuodavo kokią senovinę dainą ar kartodavo kokį eilėraštį, kurių mokėjo nepaprastai daug. Jei vieta būdavo platesnė, visi apie jį susispiesdavome, vienu kitu žodžiu persimesdavome ar kokį reikalą aptardavome. Kartais norėdavosi pažiūrėti iš toliau į tuos keliaujančius lietuvybės apaštalus. Tad kiek atsilikdavau paskui. Tada prisimindavo paveikslas, kur Kristus su apaštalais keliauja taku, tarp rugių, šventojoj Žemėj. Jis nešė Evangelijos šviesą sielų gelbėjimui nuo pražūties, o M.Jankus su savo bendradarbiais — mynė lietuviškosios žemės sielius, ragindami, kad jų viengenčiai išlaikytų gyvą lietuvišką dvasią.


 

NUOTAIKOMS KINTANT

Sukilėlių žygiai, jų griežtumas susitvarkant su Petisnė ir derybose su sąjungininkų Nepaprastąja komisija bei raitelių paradai, vokiečiams patiko. Kovingumą, griežtumą, tvarką ir energingą veiklą — vokiečiai visuomet vertina. Nemaža reikšmės vokiečių ir vokietuojančių palankumui ir net simpatijoms sukilimui turėjo ir tylus Vokietijos pritarimas tam reikalui. Tą pritarimą buvo pareiškęs šaulių Sąjungos pirmininkui prof. V.Krėvei-Mickevičiui ir Vokietijos kariuomenės vadas gen. Hans von Seeckt, kai prieš sukilimą tuo reikalu Krėvė lankėsi pas jį Berlyne. Tačiau nei sukilėlių vadovybė, nei Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su von Seeckto pageidavimu, kad Klaipėdos krašto ateities reikalu būtų tariamasi su Vokietija. Tas Vokietijai, aišku, negalėjo patikti. Iš Vokietijos grįžo per sukilimą pabėgę aršūs vokietininkai ir, Lenkijos okupacijos pavojui praėjus, jie ėmėsi Lietuvai priešiško darbo. Vokiečiai sekė kiekvieną naujosios administracijos žingsnį ir stengėsi išnaudoti kiekvieną pasitaikančią klaidą.

Lietuvos administracijai kai kada trūko tam tikro griežtumo, kuris vokiečiams buvo įprastas ir reikalingas. Iš kitos pusės, ir pats lietuvių elementas pasijuto per mažai remiamas, net aplenkiamas. Pavyzdžiui, toks Gervinąs, kuris, parlamentaru rizikuodamas savo gyvybe, eidavo užrištomis akimis pas prancūzus, neteko darbo. Jis buvo siuvėjas, ir jokia vokiečių valdoma siuvykla nebenorėjo jo priimti darban, žiūrėdami į Vyriausiąjį Gelbėjimo Komitetą, kaip į tikrą savo atstovybę, lietuviai jį užvertė visokiais skundais, paklausimais ir pagalbos prašymais.

Jau vasaros metu iš Paryžiaus, kur vyko derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos, atėjo labai nepalankių žinių. Lenkai stengėsi, kad Klaipėdos uostas, vandens keliai ir geležinkeliai būtų paskelbti atviromis zonomis. Todėl liepos 8d. Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas Klaipėdoje, "Ryto" viešbutyje, vėl sušaukė seimą. Seimas, pirmininkaujamas M.Jankaus, tuo reikalu priėmė šią griežtą rezoliuciją:

"Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto seimas, susirinkęs savo pilname sąstate, 1923m. liepos mėn. 8d., po pietų 1 val., Klaipėdos "Ryto" viešbučio salėje, aptaręs Klaipėdos krašto politinius ir ekonominius reikalus, nutarė vienbalsiai, viso pasaulio akivaizdoje, Lietuvos vyriausybės ir Klaipėdos krašto delegacijai į Paryžių pareikšti:

Pasirašymą Klaipėdos krašto statuto arba kitos sutarties, kuria remiantis galėtų lenkai arba kiti gauti tokių teisių krašto valdyme, per kurias galėtų būti siaurinamas Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte, ar tai būtų uosto, vandens kelių ar geležinkelių valdyme, mes, to krašto gyventojai, tokios sutarties nepripažinsime, bet visą laiką, jeigu toks pasirašymas įvyktų, griežčiausiomis priemonėmis kovosime. Iš mūsų delegacijos Paryžiuje (turima omenyje Klaipėdos krašto delegacija) griežtai reikalaujame nenusileisti iki galo ir laikytis jai duotų instrukcijų".

Po to seime buvo dar apsvarstyti bei nutarti šie klausimai:

1. Reikalauti, kad vietos valdininkams, nemokantiems lietuvių kalbos, būtų paskirtas tam tikras terminas ją išmokti. Valdininkus, kurie žemina valdžios autoritetą, iš tarnybos paleisti.

2. Raginti valdžią kuo skubiausiu laiku išleisti mokykloms lietuviškų vadovėlių.

3. Svarstant klausimą apie policiją, buvo nusiskundimų, kad formuojant dabartiniu metu valstybinę policiją, pateko jon daug asmenų, visai nemokančių lietuvių kalbos, kuriems lietuvybės idėja — visai svetima.

4. Bažnyčios reikalu — numatyta įkurti lietuvišką seminariją.

Ilgai buvo ginčytasi ekonominiais klausimais, kuriems išspręsti nutarta sušaukti provizorinę Krašto Tarybą.

Vėliau išrinkta speciali 5 asmenų komisija, kuriai pavesta visus seimo pageidavimus ir reikalavimus sutraukti į nuodugnų ir išsamų memorandumą ir jį įteikti krašto valdžiai (žr. "Trimitas", 1923 m. liepos 26 d., nr. 149).


 

ŠAULIŲ ORGANIZAVIMAS KLAIPĖDOS KRAŠTE

Po sukilimo šaulių Sąjunga klaipėdiečių tarpe buvo populiariausia organizacija. Kiekvienas seimas siųsdavo šauliams į Kauną savo sveikinimus. Visi Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto nariai stojo į šaulius. Vilius Šaulinskis, slaptųjų šaulių veikėjas, buvo pirmasis Klaipėdos rinktinės, tuomet skyriumi vadintos, pirmininkas. Paskui ilgus metus rinktinės pirmininku buvo renkamas Jonas Vanagaitis. Jurgis Bruvelaitis tuomet jau viešai veikė, kaip Klaipėdos rinktinės vadas. Pirmasis Klaipėdos rinktinės būrių atstovų suvažiavimas, įvykęs 1923m. gruodžio 27d. Šilutėje, Martyną Jankų išrinko Klaipėdos šaulių rinktinės garbės nariu. Vėliau ir Bitėnuose įsikūrė šaulių būrys, kuris taip pat išsirinko M.Jankų savo garbės pirmininku. Tam būriui priklausė Elzė Jankutė, Ona Bakaitytė ir kiti Jankų šeimos nariai. Elzė Jankutė, kaip Klaipėdos krašto atstovė, visą laiką buvo renkama šaulių Sąjungos Moterų šaulių Centro Tarybon. Edė ir Urtė Jankutės veikė Klaipėdoje būrio ir rinktinės taryboje.

Į šaulius M.Jankus dėjo daug vilčių. Jis visaip rėmė šaulių organizavimo darbą. Tuo reikalu, pasitarę su M.Jankumi ir J.Bruvelaičiu, nutarėme išleisti specialų atsišaukimą į gyventojus. Kadangi vyriausias to atsišaukimo autorius buvo M.Jankus, todėl jame ir atsispindi anų dienų Klaipėdos krašto rūpesčiai bei siekimai. Atsišaukimo tekstas paduodamas ištisai:


 

KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVIAI, KLAUSYKIT!

„Į jus, tautininkai, mes kreipiame savo žodį, štai klausykit.

Pačioje šių metų pradžioje mes šaukėme jus kovon prieš prispaudėjus. Sukilusios tautos pasiryžimu ir mūsų karžygių krauju tapo išvaduotas mūsų kraštas. Apturėjome didelį valstybinį laimėjimą — Mažosios Lietuvos dalį — Klaipėdos kraštą pavyko prijungti motinai — Lietuvai.

Mes visi, sujudusiomis ir džiaugsmo perpildytomis širdimis, šį įvykį sveikiname, lenkdami savo galvas prieš tuos tautos didvyrius, kurie dėl mūsų išvadavimo atsigulė kapuose. Bet praėjo daugel mėnesių, o jūs dar guodžiatės, kad jūsų teisės, karžygių gyvybėmis apmokėtos, dar negrąžintos, nes visas kraštas tebėra, beveik, kaip pirm to, vokiškumo rūbais apvilktas. Dažnai jūs nusiskundžiat, kad jūsų valdžia yra negana stipri.

Brangūs broliai! Mums taip jau be galo gelia širdį, kad mūs vaikai ir toliau yra vokietinami mokyklose, kad valdininkai nesimoko ir ignoruoja mūsų kalbą ir mus pačius, o kunigai dar po senovei stengiasi politikuoti svetimų valstybių naudai ir rinkti jiems aukas. Taip, mūsų valdžios silpnumo ar nemokėjimo čionai yra!

Bet ne čia mūsų bėdų šaltinis ir ne čia vien pagalba. Supraskim ir atminkim, broliai, kad mūsų tautinių teisių įgyvendinimas priklauso nuo mūs pačių. Kaip kalinys paleistas iš apkalimo negali būti sotus vien džiaugsmu, bet turi greitai imtis sunkaus darbo, kad savąją gyvastį išlaikius, taip mes nutraukę jungo pančius, turime kovoti ir toliau, jeib pilnais krašto šeimininkais tapus ir savo tautines teises atgavus. Tikra kova prasideda tik dabar, kada ji yra atvira ir mūsų rankos laisvos. Ta kova negali būti greitai pabaigta; ji amžius turi tęstis. Tas kas per ilgus šimtus metų mūsų gyvybės priešų buvo sėjama, negalima išrauti iš karto.

Visame krašte ką tik užsibaigė mūsų susirinkimų ir rezoliucijų banga. Jūs mūsų tautinių siekimų kelią žinot. Todėl naujon kovon, kovon už lietuvybę, mes šaukiame visus, kas mūsų balsą girdi!

Gyvenamoji valanda, paties Aukščiausiojo valia, mums duoda galimybes pasidaryti tos šventos kovos dalyviais. Todėl suglauskime savo eiles arčiau prie vienas kito. Remkime savo Vyriausįjį Komitetą savo darbais bei patarimais. Sekime kiekvieną priešo žingsnį ir veikiai duokime žinoti Centrui. Ten kur mūsų teisės mindomos yra, žinias dokumentais paremkime, protestuokime viešai ir nenusileidžiant iki galui reikalaukime mūsų skriaudas atitaisyti. Tik nei valandai neišsklaidykim ir dirbkim organizuotai ir išvien, nes vienybėje tiktai yra stiprybė. Tiktai taip elgdamies mes savo laimėjimą pasieksim ir įgausim lygių teisių, kurios dabar tiktai ant popierio yra.

Bet skaudžiai klystų tie mūsų draugai, kurie ir išlaukinio pavojaus mūsų kraštui nematytų. Nepabaigiamos su Santarve derybos liudija, kad amžinieji ir pikčiausi mūsų priešai lenkai nenustoja tiesti savo plėšikiškų nagų į mūsų uostą ir į Nemuną. Per Klaipėdą ir mūsų žilą Vilnių, jie vis dar nori visą Lietuvą užgrobti. Todėl budėti mes neprivalome nei valandėlei nustoti. O biauriam lenkiškam gobšumui atsikartojant turim pasakyti — šalin perilgi pirštai! Jokios pastangos nepadės jums čia įsigyventi ! Mes visi kaip vienas vėl kovosim ir grobikams nei vienos pėdos čia neužleisim. Lai sužino pasaulio didžiūnai, kad per sukilmą pareikšta mūsų valia nepasikeitė nei maž, nes ji neperlaužiama yra ir iki galui pasiliks tokia.

Bet dar to negana. Kad savo šalį gynus, reikia būti gynėjais. O neinant kareiviauti, gimtosios šalies gynėjais mes galime pastoti tik spiesdamies po garbinga Lietuvos šaulių Sąjungos vėliava. Kas yra šauliai juk žinome visi. Tai tie, kurie daugel kartų Lietuvos gyvybės pavojaus valandoj padėjo jai. Juk jų krauju yra palaistyta ir šio krašto žemė. Tad mūsų kelias vienas — j

šaulių būrius!

Ne tik kas šautuvą nešioti gali, bet visi, visi kam dar išliko karšta lietuviška širdis. Visi užpildykit šaulių eiles. Kai kurie mūsų draugai jau tai padarė. Belieka tik kitiems pasekti jų pėdomis.

Sentėvių krauju, jų dulkėmis ir prakaitu per ilgus amžius persisunkusi mūsų žemė turi nusikratyti svetimųjų sąšlavų.

Didžiojo Vytauto ir kunigaikščio Sereikio laikų užsilikusi pas jus karžygių drąsa, turi apginti šitą kraštą ir visą Lietuvą nuo užgrobikų. Laimėjimas gi mūsų pusėj bus, nes mes kovojam už teisybę ir pats Viešpats Dievas su mumis.

Valio, tad suvienytoji Lietuva ir jos gynėjai, jų atlikti ir būsimieji žygiai!

Valio mūsų skaisti ateitis!

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto vardu; Pirmininkas Martynas Jankus; Lietuvos šaulių Sąjungos atstovas Klaipėdos kraštui ir Centro Valdybos narys Aleksandras Marcinkevičius; Komiteto narys ir reikalų vedėjas ir skyriaus vadas Klaipėdos šauliams Jurgis Bruvelaitis.

Klaipėdoje, 1923m. liepos mėn. 20d."

*

Rašytoja Vanda Ramunė Kralikauskienė, dideliu pietizmu prisimindama savąjį pajūrį, šitaip rašo apie Klaipėdos krašto išvaduotojus ir apie Martyną Jankų bei jo šeimą:


 

AMŽINAS JŪROS ŠAUKSMAS

MOTTO:

Likimo bangos teisųjį tik nuvertia,

jeib kuo-aukštiau jį vėl iškeltų.

Vydūnas

Kai devyngalvių priešų nuniokota Lietuva kėlėsi gyveniman, tartum kūnas be galvos ir be kojų — sostinę Vilnių laikė užgrobęs lenkas, o Mažoji Lietuva buvo prancūzams pavesta valdyti.

Priešai jiems nepriklausančioje žemėje tvarkėsi ir ją valdė. Jie žvilgčiojo neišmatuojamu gobšumu, dargi ir į visą Lietuvą, nepripažindami nei istorijos, nei Lietuvos didybės prieš XV amžių. Užgrobė jie Lietuvos žemes, betgi nesunaikino lietuvio, jo prigimties.

žemaičiai ir mažlietuviai nepamiršo savosios kalbos. Karta iš kartos, lūpos iš lūpų perdavė Aukščiausiojo įdiegtą lietuviškąją kalbą.

Ir pirmoji knyga Mažojoj Lietuvoj ! Ar ne daug- pasako ši 1547 data? Net nuostabu, kad ne tik pirmoji mūsų knyga, bet ir pirmasis poetas Kristijonas Donelaitis gimė (1714) ir mirė (1780m. vasario 18d.) Mažojoje Lietuvoje.

Sukilimo mintis kilo 1922m. lapkričio pradžioje. Jau gruodžio 18d. Klaipėdoje įsteigtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas i Martynas Jankus, Vilius Šaulinskas, Jurgis Lėbartas, Jonas Vanagaitis, Stepas Darius, Antanas Ivaškevičius, Aleksandras Mantautas, Juozas Pronskus.

1923m. sausio 9d. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas paskelbė atsišaukimą į visuomenę, o sekančią dieną sukilėliai pradėjo Klaipėdos kraštą užimti.

Įvykiai skubėjo. Sausio 12d. Mažosios Lietuvos savanorių vadas Jonas Budrys pateikė sąjungininkams siūlymą baigti kovas. Sausio 13d. Erdmonas Simonaitis sudarė naują krašto direktoriją. Sausio 15d. sukilėliai užėmė Klaipėdą. Sausio 16d. į Klaipėdą atplaukė lenkų karo laivas (jų nuolatinės grėsmingos intencijos mums gerai pažįstamos). Sausio 19d. Šilutėje susirinko Mažosios Lietuvos seimas. Vasario 16d. Ambasadorių konferencija — Prancūzija, Anglija, Italija ir Japonija — Paryžiuje priskyrė Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Vasario 19d. Prancūzų kariuomenė paliko Klaipėdą. Vasario 29d. Klaipėdon įvedama Lietuvos kariuomenė ir iškeliama trispalvė vėliava. Vasario 24d. Antanas Smetona atvyko į Klaipėdą Lietuvos vyriausybės įgaliotinio pareigų eiti.

Betgi reikšmingiausia iš šių visų datų yra 1923m. sausio 15d.

Klaipėda atsiimta! Džiūgavo visa lietuvių tauta. Ir kaip nesidžiaugti! Atkovota dalis žemaičių žemės su uostu. Tai neįkainojama vertybė visai tautai, ateities Lietuvos laikams. Ne svetimos užgrobimas, atsiėmimas savosios žemės, susijungimas su savaisiais broliais, seserimis.

Tai buvo didelis žingsnis etnografines teritorijos suvienijimo linkme! Sukilėlių žygis reiškė tos idėjos istorinį realizavimą. Buvo nugriauta siena, kuria priešai buvo atskyrę brolį nuo brolio, seserį nuo sesers.

Šalia Martyno Jankaus, Jono Budrio, Erdmono Simonaičio, Jurgio Bruvelaičio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Labrenco, Adomo Brako, Jurgio Brožaičio, Kristupo Lėkšo ir amerikiečiai lietuviai (Stepas Darius, Antanas Ivaškevicius-Ivas, Juozas Pronskus, kpt. Purvis, Jonas Žilius, Martus) išskyrė savo labai svaria veikla.

Tenka pastebėti ir tai, kad užjūrio lietuvių darbai tiek nepriklausomos Lietuvos spaudoje, tiek pokarinėje nebuvo ir nėra pakankamai išsamiai iškelti ir atžymėti. O to reikėtų ir istorinės teisybės dėlei ir pamokomuoju atžvilgiu jaunosioms kartoms.

Sakysime, Antanas Ivaškevičius-Ivas. Jis galėtų mums būti itin gražiu pavyzdžiu, paremiant tautos pastangas tiek dabar, tiek ateity. Jo vardas anuomet plačiai nuskambėjo Lietuvoje, Amerikoje, Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose — "Amerikonas Ivas milijonais markių paremia sukilimą ir Mažosios Lietuvos kraštą. Lietuvos mokyklas jis aprūpina!"

Net po daugelio metų dar vis šen ar ten atsimindavo šauktus jį sutinkant pasveikinimus — "Sveikas, sveikas, sveikas Ivai" ir t.t.

O Patriarcho Martyno Jankaus vaikai — Elzė ir Kristupas — mah aplankius juos Toronte, pakartojo Antano Ivaškevičiaus anuomet sakytus žodžius:

— Tai degtukams šie pinigai, kad uždegtų ugnį!

Iš Antano Ivaškeviciaus-Ivo apsilankymo Lietuvoje apie amerikiečius lietuvius susidarė stiprus įspūdis. Kai vėl užgriuvo Lietuvą sunkūs metai, daugelis tvirtai tikėjo, kad kokiu nors būdu broliai amerikiečiai suteiks reikšmingą pagalbą. Ėjo kalbos, kad Amerikoj plevėsuoja mūsų tautinė vėliava ir Ivas organizuoja amerikiečius lietuvius... Antano Ivaškevičiaus stambi auka, pakeista į du milijonus pokarinių markių, nenuėjo niekais!

Antanas Ivaškevičius-Ivas Bostone pirmininkavo Nuteriotos Lietuvos Draugų Komitetui, rinkusiam Lietuvai aukas ir platinusiam Lietuvos paskolos lakštus. Jo rūpesčiu Bostone buvo sušauktas mitingas su apie dvidešimt tūkstančių žmonių protestui prieš Lenkiją; aktyviai dalyvavo Klaipėdos išlaisvinimo sukilime, važinėjo su paskaitomis po kraštą ir parėmė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą auka.

"Naujienos" skaitytojams atskleidžia 1922m. rudens ir 192 m. pavasario komplektus ir citatose pažymi apie Ivaškevičių: "Dėdė iš Amerikos" — tai Ivas. Faktas, kad Amerikos broliai betarpiškai padėjo Mažosios Lietuvos šiaurinį Nemuno krantą atvaduoti, kad ir simboliškai.

Vienas buvo kalbėtojas-agitatorius, "tautos šauklys" (Martus); kitas buvo pareigūnas-valdininkas, pasitarnavęs savo pareigomis Mažajai Lietuvai (Purvis); trečias ginklu padėjęs Lietuvai atkovoti pajūrį (Darius); ketvirtas — savo stamboka dolerių auka, kuri, išversta į pokarines vokiečių markes, davė porą milijonų, psichologiškai darė labai didelį įspūdį ir dėl to pelnė "Dėdės iš Amerikos" vardą (Ivaškevičius), kuriam po masinio mitingo Šilutėje gruodžio 19d. ir konflikto su policija, prancūzas krašto komisaras Petisnė atėmė teisę kalbėti mitinguose ir jį tekdavo pasodinti scenoje kaip nebylį parodai, kad žmonės matytų gerąjį dėdę iš Amerikos ir okupantų uždraudimu piktintųsi!

Antanas Ivaškevičius, sūnus Stanislovo, gimė 1886m, Tryškiuose, Šiaulių aps. Ameriką pasiekė dar visiškai jaunas būdamas — 1905 metais. Lietuvos pajūriui šaukiant, jo gelbėti jis ir vėl atskubėjo Lietuvon, o išlaisvinęs Klaipėdos kraštą — jis vėl grįžo atgal Amerikon.

Klaipėdos atvadavimo žygis kėlė priaugančią kartą. Supratom jūros reikšmę mūsų tautai, mūsų valstybei — supratom maži ir dideli. Tas žygis brandino mūsų dvasią!

Ir girdėjom šio sukilėlio žodžius, kartojamus eilės žmonių:

— Tai degtukams šie pinigai, kad uždegtų ugnį!

Atsiliepė nuo kalno ir Martynas Jankus:

— Rambynas lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei Tavęs neišpeiks patys Tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje bent vienas lietuvis!

Brangus lietuviui Rambyno kalnas, brangus kaip ir kalnas Gedimino!

Tėvų kovotojų karta įdavė į rankas kalbą, laisvę ir vartus į pasaulį!

Jau regėjome gražios ateities viziją: prasiplečiant sava žeme į vakarus ir rytus — dar atsiėmimas kai kurių pavergtų žemių!

Jūra juk ugdo sparnus: ne tik žuvėdrų ir erelių, žvejų ir jūreivių, bet visos tautos. Klaipėdos krašto atgavimas — tai ne vien tik brangiosios žemės atgavimas.

Jūra ir Klaipėda vėl šauks prie savęs būsimąsias kartas, kaip tebešaukia mūsų širdis, kaip šaukė mūsų tėvus.

1923 metų žygis yra ir bus gyvas pavyzdys ryštingumo ir pasiaukojimo, pavyzdys vieningo tautos žygio: Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių ir tolimuose užjūriuose gyvenančių. Joks priešas nebegalės juk nuneigti to įvykusio fakto, pagrįsto teisybe. Lietuvos sūnūs stojo į kovotojų eiles, savo akių vyzdžiuos turėdami senolių pavyzdį. Be abejonės, eilė išliks gyva: žygdarbis patraukia žygdarbį.

*

Dr. K.Gudaitis, buvęs ilgametis Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungos "Pagalba" pirmininkas, dabar besiverčiąs medicinos praktika Warren, III, JAV, 1966. I. 24 prisiuntė šį gabalėlį atsiminimų apie M.Jankų:


 

MARTYNAS JANKUS LIETUVIŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ SĄJUNGOS RĖMĖJAS

Tai buvo Joninės Rambyne 1923 metais, kai pirmą kartą susitikome su Martynu Jankumi. Tais metais Klaipėdos sritis prisijungė prie savo kilties kamieno, Didžiosios Lietuvos, ir abiejų šalių lietuviai jau galėjo laisvai keliauti vieni pas kitus. Dėl tos tad priežasties tų metų Joninės buvo nepaprastos ir švenčiamos labai iškilmingai. Daugybė svečių iš arti ir toli buvo susirinkę Rambynan, o daugybės svečių prišakyje matėsi Klaipėdos gubernatorius ir Lietuvos vyriausybės atstovai. Į tas Jonines nuvykome būrelis lietuvių evangelikų liuteronų jaunuolių iš Didžiosios Lietuvos: vienas mokytojas, du studentai ir vienas karininkas. Svečių tarpe, tarytum, kažkokios ypatingos dvasios įkvėptu judrumu, vaikščiojo, sukinėjosi, kalbino ir sveikino atvykusius Martynas Jankus. Prisistatėme ir mes M.Jankui. Kai pasisakėme esą atvykę iš Tauragės ir Žemaičių Naumiesčio, M.Jankus dideliu nuoširdumu pasveikino mus, nusivedė į savo ūkį ir ūkininkiškai vaišino mumis bei kitus svečius. Pačiame gi Rambyne — patriotinės kalbos, širdį veriantis chorų dainavimas, svečių pakilusi nuotaika — veikė ir mūsų būrelį tautišku įkvėpimu organizuoti lietuvišką veiklą evangelikų liuteronų parapijose, kur iki tol lietuviuose evangelikuose liuteronuose vyravo tam tikras abejingumas savo tautiniams reikalams todėl, kad anuomet evangelikų liuteronų parapijose vyravo svetima, dažniausiai vokiška dvasia ir nuotaika. Tada Rambyne ir gimė lietuvių evangelikų liuteronų sąjungos steigimo mintis ir, galima sakyti, jos užuomazga.

Jau daug ką žinojome iš M.Jankaus kultūriškai lietuviškos veiklos, žinojome, kad jis buvo išleidęs nemaža lietuviškų spausdinių, kad jam rūpįs lietuvių evangelikų švietimas ir kad jis išleidęs keliasdešimt (bene, 36) knygų ir knygučių, skirtų lietuviams evangelikams.

Atsisveikindami nupasakojome M.Jankui savus įspūdžius Rambyne ir kilusį mūsų sumanymą. O Jankus, pritardamas mūsų sumanymui, mums įkvėpė dar daugiau drąsos ir pasiryžimo. Jis tada mums pasakė: "Tik dirbkite, vyručiai, ir aš visad būsiu su jumis. Kiek galėsiu — visur padėsiu".

Lietuvių evangelikų liuteronų sąjunga "Pagalba" buvo įsteigta 1923m. rudenį; jos steigiamasis susirinkimas įvyko Tauragėje. Nuo pat jos įkūrimo pradžios, daugiau negu dešimtį metų, "Pagalbos" pirmininku teko būti man (dr. K. Gudaičiui. Pr. A.). Be tautiškai kultūrinės, švietimo ir labdaros veiklos, sąjungos įstatuose buvo ir toks punktas: palaikyti glaudžius santykius ir plėtoti bendradarbiavimą su Mažosios Lietuvos lietuviais evangelikais.

Didžiosios Lietuvos vokiečius įvairiais atvejais paremdavo Klaipėdos krašto vadovaujantieji vokiečiai, pvz. generalinis superintendentas Gregor ir sinodo pirmininkas Boemeleit 1925m. dalyvavo vokiečių dvasininkų susirinkime Kretingoje, kad sustiprintų vokiečių veiklą evangelikų liuteronų parapijose. Tai buvo akstinas, kad ir mūsų sąjunga "Pagalba" turi įtraukti Mažosios Lietuvos veikėjus į bendrą veiklą mūsų tautiškai kultūriniams reikalams stiprinti parapijose. Taip ryžtingomis "Pagalbos" pastangomis, 1925m. buvo pakviestas kun. dr. V.Gaigalaitis įsijungti į Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnytinę veiklą, nes čia buvo trūkumas lietuvių kunigų, ir jis buvo paskirtas evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentu. Taip pat "Pagalba" palaikė glaudžius ryšius su lietuvių veikėju ir rašytoju K.Lėkšu ir kt.

Mat, nuo seno Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų vadovavimas ir tvarkymas buvo vokiečių rankose, o evangelikams liuteronams lietuviams beliko mokėti parapinius mokesčius ir vykdyti vokiečių bei dažniausiai vokiškai nusistačiusio dvasininko nurodymus. Nepriklausomos Lietuvos pradžioje iš vokiečių karo metu atgabentų misininkų dalis liko Lietuvoje; tie misininkai, kurių vienas kitas net lietuvišką pavardę turėjo (pvz. D.Jurkat, M.Jakšas), veikė evangelikų liuteronų parapijose taip, lyg parapijos būtų buvusios vien vokiškos ir priklausiusios Vokietijai. Tad "Pagalbos" svarbiausias tikslas buvo organizuoti lietuvius evangelikus liuteronus savo teisėms parapijose ginti ir įsijungti į vadovaujančią veiklą. "Pagalba" dažnai susidurdavo su nemažu vokiečių pasipriešinimu. Tai įvykdavo tuomet, kai jie pajusdavo lietuvių stipresnę veiklą ir, matydami nebegalėsią išlaikyti savo vokiškos įtakos, jie griebdavosi net provokacijų, teigdami, kad, girdi, lietuviai persekioją vokiečius ir griauną bažnyčią. Tokius provokacinius gandus vokiečiai skleisdavo ir Klaipėdos krašte, kad iš krašto vokiečių gautų paramos, šitoje kovoje "Pagalbos" žmonės, ypač jos centro valdybos asmenys, dažnai lankydavo M.Jankų, kad painformuotų jį apie tikrąją dalykų padėtį ir kad su M.Jankaus įtaka būtų skelbiama žmonėms tikroji tiesa.

Be M.Jankaus, mūsų veikimą dar remdavo sakytojai A.Pėteraitis ir ypač Grigą, atremdami vokiečių skleidžiamus provokacinius gandus ir aiškindami žmonėms tikrąją reikalų padėtį.

Kai opozicija iškėlė "Pagalbos" centro valdybos asmenims ir jos laikraščiui "Srovei" teisme bylą, kad sukompromituotų sąjungos veikimą, tai Martynas Jankus net pakartotinai vyko į Kauną, kad galėtų paliudyti "Pagalbos" ir joje veikiančių asmenų naudai, nes skundėjų tarpe buvo asmuo ir iš Klaipėdos krašto. M.Jankus liudijo, kad skundėjas už savo elgesį turėtų pats būti nubaustas.

Kai "Pagalba" 1933m. Tauragėje šventė savo gyvavimo ir veikimo dešimtmetį, M.Jankus dalyvavo šioje šventėje kaip garbės svečias. Ta proga jis pasakė svarbią kalbą, nušviesdamas priežastis, kodėl turėjo būti Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos. Jo kalba ir atvaizdas, kur matomi "Pagalbos" centro valdybos asmenys, sutinką M.Jankų Tauragėje, yra išspausdinti 1934m. Kaune sąjungos išleistame "Srovės" kalendoriuje.

Nekrologinį skyrių norisi užbaigti poeto Petro Babicko sukurtu eilėraščiu, kuris buvo perskaitytas 1938m. rugpiūčio 7d.Rambyno kalne, M.Jankui minint 80m. amžiaus sukaktį.


 

MARTYNUI JANKUI

"Norėčiau prikelti nors vieną senelį..."

Taip nuoširdžiai geidė Maironis.

Poetas juk jautė, kad Lietuvai kelią

Į laimę nutiesia tik žmonės.

 

Mes džiaugiamės nūn susirinkę į šventę,

Kad laisvė Rambynan sugrįžo,

Kad mūsų tauta, kuri alpo ir kentė —

Gyvent ir žygiuot pasiryžus.

 

Ko siekia, ko trokšta, kur eina jinai —

Įvykdyt buities testamentą?

Jai kelią nurodė tautos milžinai,

O mintys ir darbas jų šventas.

 

Ar aušo aušra, ar dundėjo pastrankos,

Ar siautėjo audros pajūry —

Pirmuos apkasuos kovon šaukė mus Jankus,

Ugniakurą laisvės užkūręs.

 

Pavojus? Juokai. Mes lietuviai — nebijom!

Kalėjimas? Kančios? — tai niekis —

Didvyrių kapus mes papuošim lelijom,

Gyviems tik kovoti belieka.

 

Kovoti dėl laisvės, kovoti dėl laimės,

Kovoti dėl šventų idealų,

Kovoti lietuviškai, drąsiai be baimės,

Kovoti, kovoti lig galo.

 

Ir ėjo prieš audrą ir ėjo prieš vėją

Lietuvninkų menkas būrys ...

Likimo kalba įspūdingai kalbėjo

Pajūrio šviesus švyturys.

 

Daug metų, daug žygių, daug darbo ir vargo,

O laisvę įgijom dar taip neseniai...

Rambyno žiny, mielas Tėviškės Sarge,

Gyvenk ir kovok amžinai!

("Keleivis", Mažosios Lietuvos lietuvių laikraštis, 1956m. birželis).

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ