Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

 

"RYTO" VIEŠBUTIS IR PIRMOJI PAŽINTIS SU M.JANKUM

Apsistojau "Ryto" viešbutyje ir tuoj pasinėriau į kunkuliuojantį anomis dienomis Klaipėdos gyvenimą. Tai buvo lengva, nes lietuvių viešasis gyvenimas sukosi tik apie "Ryto" viešbutį. Ten rinkosi veikėjai iš viso krašto, ten buvo redaguojamas ir spausdinamas "Prūsų Lietuvių Balsas". Ten, "Piliečių Klubo" kambaryje, buvo ir Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas įsteigtas. Posukiliminiais laikais, ypač vakarienės metu, ten ūžė, kaip bičių avilyje. Rinkosi klaipėdiečiai, savanoriai ir svečiai iš Didžiosios Lietuvos. Žmonės ėjo ne tiek pavalgyti, kiek pasidalyti įspūdžiais ir svarbių naujienų sužinoti.

Tarnai (oberiai) lakstė uždusę, padėklus nešini. Tai šen, tai šmėstelėdavo paties "Ryto" bendrovės direktoriaus, Jokūbo Stikloriaus, aukšta, elegantiška figūra.

Svečių tarpe tuoj susiradau savo bendradarbius kauniškius šaulius: buv. "Trimito“ redaktorių Juozą Pronskų, kuris, Šaulių Sąjungos pirmininko pasiųstas, ten veikė jau nuo 1922 metų liepos mėnesio. Tuo metu jis buvo jau stambi žuvis — neoficialus Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto narys. Ten pat sutikau ir būsimą "Trimito" redaktorių Joną Kalnėną, tuomet buv. sukilėlių propagandos pareigūną, Petrą Kundrotą, Gvazdinską ir kitus. Jų jauni veidai žaižaravo džiaugsmingu entuziazmu. Matėsi ir Šaulių Sąjungos viršininkas kpt. Pranas Klimaitis (sukilime — Fricas). Jis ne taip jau lengvai buvo prieinamas. Kaip sukilėlių vado padėjėjas — jis laikėsi prie vadų stalo. Prie to stalo įspūdingiausiai atrodė pats savanorių vadas Jonas Budrys-Polovinskas ir Direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis. Abu aukšti, stambaus sudėjimo. Jie atrodė dideliu kontrastu maj. Mykolui Bajorui-Kalmantui, kuris buvo labai mažo ūgio, bet judraus būdo, energingas karys. Prefektūros paėmimu ir garsiu pasikalbėjimu su prancūzų vyr. komisaru Petisnė, jį priverčiant pasiduoti, jau buvo pasidaręs klaipėdiečių numylėtu herojum.

Matėsi Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto nariai: komiteto vicepirmininkas Jurgis Lėbartas ramiu, apskritu, vėjo nupūstu, su daugybe smulkių raukšlelių, ūkininko veidu; ugningas, kariškos išvaizdos, siaura barzdele Jonas Vanagaitis; didelių mėlynų akių vyras, mielu įdvasintu veidu Vilius Šaulinskis ir komiteto reikalų vedėjas, slaptosios Klaipėdos šaulių rinktinės vadas, šaunios išvaizdos vyras — Jurgis Bruvelaitis. Bet vyriausios krašto galvos, Gelbėjimo Komiteto pirmininko, garsaus nuo "Aušros" laikų veikėjo, Martyno Jankaus, apie kurį tiek daug esu girdėjusi, — vis nesisekė pamatyti.

*

Martynas Jankus apsistodavo mažame viešbutėlyje, Liepojos gatvėje. Karkartėmis jis išvykdavo į kraštą ir "Ryto" viešbutyje retkarčiais tepasirodydavo.

Pagaliau, vieną vakarą pamačiau jį. Per salę, kelių vyrų lydimas, svečių iš vietų kalbinamas, M.Jankus pamažėle yrėsi į "Piliečių Klubo" kambarį. Neaukšto ūgio, bet plačių pečių ir stipraus sudėjimo, melsvų akių ir ramaus veido, barzdele papuošto, kukliai apsirengęs — jis nelabai buvo panašus į sukilusios tautos galvą. Greičiau į rimtą lietuviško atgimimo veikėją.

Priėjau ir aš. Jis maloniai mane pasveikino. Pasisakė pažįstąs mano tėvelius ir net mano tėviškėje, Šilo-Pavėžupyje, drauge su Jonu Vanagaičiu spaudos platinimo reikalais yra buvęs. Kvietė jį aplankyti Bitėnuose.

Tais laikais, kai Martynas Jankus lankėsi mūsuose, buvau dar maža. Be to, lietuvių veikėjų pas mus atvykdavo daug. Mums, vaikams, saugumo sumetimais, juos pristatydavo, kaip dėdes. Tad, kad ir labai norėdama, negalėjau prisiminti ties kuriuo "dėde" dabar stoviu...

Tačiau iš visos Martyno Jankaus asmenybės, iš jo ramių akių ir lėtos, negarsios kalbos, plaukė tokia jauki šiluma, kad, atrodė, jog stoviu prieš artimą ir brangų giminę. Toks mano atmintyje jis ir visam laikui pasiliko: švelnus, ramus ir tėviškas.

Informacijos biure, kuris buvo netoli stoties, jis kartkartėmis pasirodydavo. Kai kada jis būdavo ir labai susirūpinęs, nes derybos buvo sunkios ir prie sukilimo prisidėjusių klaipėdiečių likimas kabojo ant plauko. Nežiūrint rūpesčių, M.Jankus visuomet surasdavo gerą žodį kitiems.

Pas mus gi — atvykdavo žmonių iš viso krašto. Vieni skundėsi juos skriaudusiais vokiečiais ir norėjo, kad lietuvių valdžia juos užstotų ir senas skriaudas atitaisytų. Buvo nepatenkintų, kad su vokiečiais per švelniai elgiamasi. Kiti — prašė pašalpos, paskolos arba kokio nors patarimo. Martynas Jankus su kiekvienu pasikalbėdavo ir žmonės nuostabiai greitai nurimdavo.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ