Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - MARTYNAS JANKUS MANO GYVENIME

 

MARTYNAS JANKUS MANO GYVENIME

Bitėnai – Rambynas – Martynas Jankus – tie keturi žodžiai įstrigo giliai mano sąmonėn ankstį jaunystėje, kai nuo 1910 metų, jau galėdamas pasekti Amerikoje mūsų išeivijos spaudą, pradėjau užtikti užuominų apie Martyno Jankaus darbuotę savo tautai vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje ir apie jo ryšį su Rambynu.

Atsimenu skaitęs, kaip vasaros metu į Rambyną atvykdavo Tilžės Birutės choras Joninių šventei, kur būdavo sukuriamas laužas, uždegamas aukuras, ir Martynas Jankus susirinkusiems pasakodavęs apie mūsų tautos garbingą praeitį.

Tos ir kitos žinios apie mūsų tautos didingą senovę, man, jaunam vaikinui, atsidūrusiam toli nuo Lietuvos, svetimame krašte, kur buvo lengva likti savo tautai be naudos dingusiu, prisidėjo įžiebiant mano širdyje meilę savo tautai ir Tėvynei.

Laimei, kiek vėliau, čia, išeivijoje, įsigijau ir Lietuvos istorijos knygų — Simoną Daukantą ir kt. Lietuvos istorija pasidarė mano gyvenimo dalimi.

Palikęs Lietuvą vos 14 metų amžiaus berniokas ir svetur gyvendamas praleidęs I pasaulinį karą, po to galėjęs prisidėti prie rėmimo Lietuvos laisvės kovos, kurią vedė lietuviai Didžiojoj ir Mažojoj Lietuvoj, taip pat ir mūsų išeivijoje, — karui pasibaigus ir Lietuvai tapus nepriklausoma, sulaukiau progos pasigerėti laimėjimų vaisiais.

Be kitų iš Nepriklausomos Lietuvos dažnai lankiusių mūsų išeiviją veikėjų, mus aplankė ir Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus. Jį asmeniškai pažinęs, susidraugavęs, su laiku turėjau galimybę su juo pabuvoti po istorinio Rambyno kalno dangum.

Martynas Jankus ir Adomas Brakas atvyko į JAV 1926-tais su Mažosios Lietuvos misija — apsakyti mums jų laimėjimus ir rūpesčius ir paprašyti paramos Mažosios Lietuvos spaudai. Clevelande jie viešėjo birželio 17d. "Dirvoje" turėjau visas galimybes jų misiją garsinti ir visokiais būdais paremti.

1928 metų pradžioje Kaune buvo paskelbta, kad yra įsteigtas komitetas užsienio svečiams, parvykstantiems tą vasarą į Lietuvos 10 metų nepriklausomybės sukakties iškilmes, priimti.

Nuo 1926 iki 1928 metų — trumpas laikotarpis. 1928 m. birželio mėnesį mudu su žmona, Amerikoje gimusia lietuvaite, jau buvom Lietuvoje. Nuvykom pasidžiaugti nepriklausoma Lietuva ir jos 10 metų gyvavimo sukakties iškilmėmis. Tuomet galėjom nuvykti ir į Bitėnus, aplankyti Martyną Jankų bei susipažinti su Rambynu.

Sudarę grupę amerikiečių lietuvių, norėjusių aplankyti Lietuvą, važiavom būtinai pro Klaipėdos uostą, kuris jau radosi laisvoj Lietuvos žemėj. Taigi, pirmą kartą savo pėdas įmynėm Mažosios Lietuvos žemelėn. Klaipėdos lietuviai mus pasitiko itin iškilmingai.

Pernakvoję "Ryto" viešbutyje, kitą rytą traukiniu vykom į Kauną, kur specialaus komiteto buvo suruoštas užsieniečiams priėmimas.

Lankymą Bitėnų, Jankų ir Rambyno — suderinom su kitu apsilankymu .Klaipėdon vasaros viduryje. Pagėgiuose mudu su žmona pasitiko taip pat plačiai iš jos darbų žinoma Elzė Jankute ir nusivežė į savo ūkį. Su ja tuomet užmegsta pažintis — pasiliko mums brangi iki šių dienų.

Įvažiavę į kiemą, akis į akį susitikom jau kaip geri pažįstami iš Clevelando laikų su Martynu Jankum. Nors tą vasarą jam suėjo 70 metų amžiaus, jis atrodė sveikas, stiprus ir energingas, kaip jaunas vyras.

Tada didžiausias mano noras buvo — vykti į Rambyną, pajusti tą įspūdį, kokį galima pajusti tik savo rankomis palietus ir akimis pamačius tai, ką iš tolo laikai šventu. Einant į R*mb?^*T Martynas Jankus savo įpročiu aiškino-kalbėjo apie to krašto istoriškumą ir apie lietuvių šventoves.

Artėjant, jau iš tolo, ant aukštumėlės, tarp debesis remiančių pušų, pasimatė iš akmenų sukrautas aukuras. Atėję prie jo, atsiradom pačiame šventovės viduryje — Rambyne, apie kurį seniau tik paskaityti galėdavom.

Vėliau, nuo aukuro nužengus į krantą, apačioje matėsi Nemunas. Jis pasirodė visu savo didingumu, kaip neveltui turėjęs didžias pareigas mūsų tautos gyvenime. Tada jau įgavau pilnutinį rRmbynkalnio įspūdingumą.

Stovint aukštai krante, Patriarchas Jankus mums rodinėjo skersai Nemuną į vakarus Tilžės miestą. Į pietus gi, gausiai apibūdindamas, parodė Ragainės miestą ir pilį. Pasakojo apie kryžiuočius, jų žiaurius užpuldinėjimus, grobimus lietuvių žemių, žudymą žmonių, prūsų lietuvių ir žemaičių nuolatines kovas su jais.

Mums jo apsakymų besiklausant, žilaplaukis Jankus atrodė lyg senovės vaidila. Ne veltui, taigi, jis Rambyno žemę mindė. Lietuvai tapus nepriklausoma ir susijungus Mažajai su Didžiąja, jis buvo gyvas žibintas, nušviečiąs mūsų tautos seną, seną praeitį. Mudu su žmona buvom Martyno Jankaus ir Elzės svečiai porą dienų.

Antrą dieną Elzė vedėsi mus parodyti tiltą per Nemuną į Tilžę, kurio likimas pasikeitė: seniau jiems perėjimas buvo laisvas, dabar jau Tilžė buvo atskirta. Sekančią dieną rengėmės vykti į Tilžę, aplankyti mūsų tautos dvasios milžiną, kurį iš jo raštų pažinojom, — Vydūną-Storastą.

Tą tiltą ir Tilžę prisiminiau iš 1909 metų, kai gruodžio pradžioje iš Vilkijos miestelio žydas agentas mus — motiną ir du jaunesnius brolius — slaptai pervedė per sieną Smalininkuose į "Prūsus". Iš ten vykom toliau ir tuo tiltu pasukom į Tilžę, kur išgyvenom kelias dienas — iki išvažiavimo į Hamburgą, kelionei laivu į Ameriką, pas tėvą ir tris vyresnius brolius, pasišalinusius nuo tarnybos Rusijos kariuomenėje.

Tais laikais buvo žinomi du tokie dideli punktai slaptai pereiti sieną: per Kybartus į Eitkūnus ir per Smalininkus į Tilžę. Iš Eitkūnų ir Tilžės žmonės traukiniais buvo vežami į Atlanto uostus tolimesnei kelionei laivais ...

Dar grįžkime prie Martyno Jankaus ir jo istorinių pasakojimų mums būnant Rambynkalnyje. Sakė, kad Nemunas, kitados tekėjęs nuo Ragainės tiesiai link Tilžės, vėliau persimetęs ir padaręs didelę alkūnę, sukdamasis pro Rambyno krantą. Tai palengvinę, jau laisvos Lietuvos laikais, laivais iš Kauno pasiekti Rambyną. Ir jis (Nemunas), mat, už patogumus lietuviams...

M.Jankaus pasakojimai apie senovės laikus, kryžiuočius ir jų žygius į lietuvių žemes, apie jų senas pilis, nepasibaigė vėjo  išblaškytais žodžiais. Man, senosios Lietuvos istorijų rašytojui, tie pasakojimai buvo tikras įkvėpimas. Sugrįžęs į Clevelandą, tą rudenį pradėjau rašyti ir parašiau, o po to ištisai perspausdinau savo redaguojamam savaitraštyje "Dirvoje" istorinę apysaką, kurią pavadinau "Kryžeivis". Ją paskui "Dirva" išleido atskira knyga. Apysaka — 350 knygos puslapių apimties.

Apysakai parinkau pirmutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo laikotarpį, pradedant 1250 metais iki jo nužudymo. Tas laikotarpis buvo gausus lietuvių-prūsų-žemaičių karais su totoriais, mozūrais, su kryžiuočių ordinais iš vakarų ir iš šiaurės.

Kadangi Martynas Jankus minėjo apie Ragų kaimą ir pilaitę skersai Nemuno nuo Ragainės, savo apysaką ir pradėjau nuo kunigo Rainio pilaitės. Apysakos karžygys — Šeirys, Rainio sūnus.

Apysakos turinys: plačiai kariavęs ir savo jauną sūnų kartu vedęsis į karus, Rainys, pagaliau, žuvo mūšyje su kryžiuočiais. Šeirys, prisiekęs mirštančiam tėvui priešams atkeršyti, pasislėpė savo ateičiai tėvo stiprų kardą iki galės jį tinkamai valdyti. Jaunikaitis išgyveno daugybę įvairių nuotykių. Vėliau, atėjus reikalui, nuvyko pas žemaičių kunigaikštį Tranaitį (kiti vadina Treniota) įspėti apie kryžiuočių rengiamą užpuolimą. Vėliau, žygio metu, ir jis labai narsiai kovojo.

Po žiauriaus mūšio Semboje, kur žuvo jo tėvas, likimas lėmė jaunuoliui Šeiriui patekti teutonų vado, Brandenburgo margrovo Otono, nelaisvėn. Žinodamas, kad Šeirys yra aukštos kilmės jaunuolis, Otonas nepadarė jo paprastu vergu, bet numatė panaudoti jį savo dideliems žygiams ateityje. Todėl pasiryžo jį prisijaukinti, išmokyti tikėjimo ir apkrikštyti. Nors pradžioje, kad nepabėgtų, Šeirys buvo laikomas kalėjime, tačiau jo globa ir auklėjimas — buvo pavesti vienuoliui. Jis Šeirį mokė pažinti tikrąjį Dievą ir įkalbinėjo priimti "tikrą tikėjimą". Kad sėkmingiau atsiektų norimą tikslą, Šeiriui buvo rodomos visokios krikščionių turimos gėrybės, žadėta garbė, puošnumas ir, priedui, Šeirys suvestas su margrovo giminaite Katre. Ji sukinėdavosi ten, kur Šeirys su vienuoliu buvodavo, stengdavosi jį sužavėti ir palenkti krikščionių tikėjimui. Dėl visa to pradžioje Šeirys savo viduje kovojo, tačiau laikas paėmė viršų. Katriutė taip pat pamilo Šeirį. Po ilgų vidujinių kovų, pagaliau, Šeirys sutiko apsikrikštyti. Jis gavo Konrado vardą ir buvo pakeltas riteriu.

Tikėjimo sustiprinimui, kai iš Vakarų Europos popiežius ragino vykti naujus kryžiuočių būrius į šventąją žemę, su kitais riteriais Otonas leido vykti ir Šeirį. Palestinoje, išgyvenęs taip pat daugybę įvairių nuotykių, Šeirys grįžo gyvas ir sveikas vėl į Brandenburgą.

Šventojoj žemėj kovoms nepavykus, popiežius ragino Vakarų Europos krikščionis suaktyvinti šventąjį karą ir vykti pagonių krikštyti. Otonui atėjusi proga vykdyti savo senąjį sumanymą. Jis pasakė Šeiriui, kad rengiamasi dideliam žygiui. Šiss gi – mielai sutiko vykti, tikėdamasis pasiekti naujų pasižymėjimų ir grobio. Bet kur vykti — jam iš pradžių nebuvo pasakyta. Tačiau" sužinojęs, kad teutonai rengiasi užpulti žemaičius, Šeirio meilė savo žmonėms neleido būti jų išdaviku. Jis atsisakė, nors smarkiai Otono kurstomas, būti priešų vadu tame žygyje. Dėl to Otonas vėl Šeirį įkalino, kad nepabėgtų ir neįspėtų savo tėvynainių. O žygis — nebuvo stabdomas. Jis buvo suruoštas ir turėjo būti vykdomas.

Nakties metu Šeirį kalėjime aplankė Katriutė, kuri buvo skirta senyvam riteriui, bet jo nemylėjo. Pasisakė ji Šeiriui, kad galėtų padėti jam pabėgti, tik su sąlyga, kad jis paimtų ją su savim... Šeirys, numatydamas dviem bėgliam didesnį pavojų, jos paslaugos atsisakė. Tačiau, norėdama parodyti savo didelę meilę, Katriutė vis tiek paruošė Šeiriui tinkamas pabėgimo aplinkybes. Apsirengęs riterio drabužiais, painiodamas kelius, Šeirys išskubėjo į Žemaitiją įspėti kunigaikštį Tranaitį apie teutonų ir Livonijos ordino ruošiamą žygį. Vietomis prajodamas kaip Otono pasiuntinys, gaudavo nakvynę ir pavalgyti, kitur — slapstydamasis, Šeirys, pagaliau, parvyko į savo tėviškę, pradžiugino motiną ir kaimynus. Ten pat sužinojo, kad jo dar tebelaukia jaunų dienų mylimoji Angutė, kaimyno kunigo duktė.

Trumpai namuose tepabuvęs, jis išskubėjo pas kunigaikštį Tranaitį. Patyręs apie tai, kas jų laukia, Tranaitis tuoj pasirūpino duoti gandą karaliui Mindaugui.

Tas mūšis, kuriame žemaičiai smarkiai sutriuškino kryžiuočius, įvyko prie Durbės ežero 1260 metais. Ten krito daugybė riterių ir kryžiuočių vadų, žuvo magistras maršalas von Hornshausenas ir kiti. Kaip istorija sako, apimti baimės ir panikoj pakrikę, kryžiuočiai bėgę, kaip galvų netekę. Daugelis kryžiuočių pilių su įgulomis pačios pasidavusios į lietuvių rankas.

Tame kare Šeirys gavęs atsikeršyti kryžiuočiams už tėvo nužudymą, grįžęs į tėviškę, svajodamas apie naują, gražų gyvenimą su Angute.

Grįžkime prie Katriutės. Kai Šeirys laimingai išvyko, ji taip pat pasiryžo pabėgti nuo jai skirto nelaimingo gyvenimo su senu riteriu. Katriutė iškeliavusi, kiek nusimanydama, į Nemuno kraštą, susirasti Šeirio pilaitę ir jį. Tas reiškė jam nemalonumą. Atsiradus tarp dviejų mylimųjų — situacija nelengva. Tačiau Katriutei likimas lėmė niekad Šeirio nebematyti. Keliaudama ji Nemuno krantais, užsuko į Rambyną, pagonių šventovę. Sugavęs tenai ją krivis ir patyręs, kad svetima, paaukojęs dievams, — sudeginęs ją...

Martynas Jankus man buvo pasakojęs, kad lietuviai pagonys, sugavę į šventąją alką įėjusį svetimą žmogų, sudegindavę jį, kaip auką dievams.

Apysakos turiniui reikėjo, kad Katriutė Šeirio nesurastų, nes visos mano istorinės apysakos baigiamos taip, kad nei vienas lietuvis, kuriems pasitaikydavo būti svetimuose kraštuose, neparsivestų sau svetimos mergaitės, — žmonos.

 

*

Kai antrą kartą parvykau į Lietuvą, 1935 metais, vėl apsilankiau Bitėnuose ir su Martynu Jankum Rambyne vaikštinėdami mudu nagrinėjom tos apysakos turinį; senukas buvo labai patenkintas ir džiaugėsi, kad toji apysaka — jo pasakojimų vaisius.

Mano pažintis su Patriarchu Jankum, jam apsilankius Clevelande 1926 metais ir apsilankymas pas jį 1928 metais buvo man naudingi.  Prie eilės savo istorinių apysakų galėjau pridėti dar vieną. Ir tai apie tą reikšmingą ir tragišką laikotarpį, kada valdė didis kunigaikštis, paskiau karalius Mindaugas, kuris už apsikrikštijimą turėjo apmokėti aukščiausia kaina — savo gyvybe.

 

*

Paprašytas pasisakyti apie M.Jankų, dr. Martynas Brakas, Augustanos kolegijos dėstytojas (Sioux Falls, South Dakota, USA.), 1965m. vasario 3d. šitaip parašė:

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ