Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - SUKILIMO ORGANIZACINIO DARBO PRADŽIA

 

SUKILIMO ORGANIZACINIO DARBO PRADŽIA

1922 metams baigiantis, lietuvių susirūpinimas Klaipėdos krašto likimu buvo ypač didelis. Artėjo Ambasadorių konferencijos sprendimas ir buvo sužinota, kad Klaipėdos kraštas būsiąs paskelbtas laisva valstybėle (Freištatu) ir pavestas Lenkijos globai. Tauta, tarytum vilkas, prispirtas prie sienos, kitos išeities nebeturėjo, kaip tik parodyti savo dantis.

Šaulių Sąjunga, numatydama, kad prie tokio momento gali prieiti, iš anksto ruošėsi kovai. Visomis priemonėmis sudarinėjo ir ugdė pažintis su klaipėdiečiais. Tenai buvo įkurta slapta šaulių rinktinė (tuomet vadinta skyriumi), kuriai vadovavo Jurgis Bruvelaitis. Vilius Šaulinskis su savo jaunalietuviais sudarė slaptą šaulių aktyvą.

Dar prieš pasitraukdamas iš šaulių Sąjungos Centro Valdybos pirmininko pareigų, Vladas Pūtvis komandiravo Klaipėdon, konsulo Jono Žiliaus žinion, buvusį "Trimito“ redaktorių Juozą Pronskų. Ten jis dirbo prie "Prūsų Lietuvių Balso", skleisdamas propagandą už prisijungimą prie Lietuvos.

Kai iš Paryžiaus grįžusios klaipėdiečių delegacijos buvo sužinota apie numatomą sprendimą, naujasis Lietuvos šaulių Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius pasiryžo veikti. Lapkričio 16d. šaulių Sąjungos patalpose (Laisvės alėja 26), skubiai buvo sukviestas slaptas Lietuvos šaulių Sąjungos prezidiumo posėdis. Jame dalyvavo ir slaptasis Klaipėdos skyriaus vadas J.Bruvelaitis ir Erdmonas Simonaitis. Nutarta daryti sukilimą. Gavus ir vyriausybės (daugiausia tuometinio ministro pirmininko Ernesto Galvanausko) slaptą pritarimą, pradėta intensyviai veikti. Paskubintas klaipėdiškių ir jų vyriausiosios vadovybės organizavimas, taip pat pradėta teikti ir Didžiojoj Lietuvoj savanoriai bei ginklai klaipėdiečių pagalbai. Šaulių Sąjungai prašant, Užsienio reikalų ministerija Klaipėdon pasiuntė "Eltos" direktorių, vieną šaulių Sąjungos steigėjų, Matą Šalčių. Pildydamas klaipėdiečių Šaulių prašymą, kad ir sirgdamas, į Klaipėdą išvyko Centro Valdybos deleguotas pats Vladas Pūtvis. Vėliau ir aš buvau paskirtas vykti jam į pagalbą. Krašto apsaugos ministerija Klaipėdos kraštan dirvos tirti pasiuntė slaptosios tarnybos viršininką Joną Polovinską, vėliau pasivadinusį Budriu ir vadovavusį sukilimui. Anot paties Budrio, dėl didelio misijos slaptumo, jis vengęs viešumos ir kontaktą palaikęs daugiausia tik su Erdmonu Simonaičiu ("Draugas", 1951. II. 6, nr. 31).

Iki tol Klaipėdos krašte viešo organizuoto veikimo nebuvo. Tik Amerikos lietuvis, bostonietis Antanas Ivaškevičius, Jono Vanagaičio lydimas, kad ir vietos policijos trukdomas, buvo apvažiavęs keletą krašto vietovių, sakydamas prakalbas ir ragindamas jungtis prie Lietuvos. Ivaškevičiaus, vėliau ir kitų Amerikos lietuvių (Andriaus Marto ir Stepono Dariaus) veikla kėlė klaipėdiečių nuotaiką, sudarydama įspūdį, kad ir Amerika lietuvius palaiko.

Tačiau, apskritai imant visuomenės nuotaika buvo įtempta iki kraštutinumo. Lenkų globos iš tolo baidėsi ne tik lietuviai, kurie nebuvo su prancūzais susirišę, bet ir vokiečiai. Brendo reikalas organizuotai kraštą gelbėti. Kauniečių lankymasis ir jų veikla — tuos nusiteikimus didino.

Gruodžio 17d. išvykau Klaipėdon prisistatyti Vladui Pūtviui. Turėjau dar kitą pavedimą, būtent, sueiti į kontaktą su Krašto apsaugos ministerijos delegatu J.Budriu ir, jei reikėtų, jį įtikinti, kad sukilimas būtinas. Jo garbei turiu pasakyti, kad įtikinėti Budrio nereikėjo: sukilimui jis iš karto pritarė ir ta mintimi gyveno.

Vladą Pūtvį radau "Ryto" viešbutyje, begulintį po sunkaus širdies priepuolio. Jis pavedė man atstovauti jį dar tą patį vakarą įvyksiančiame "Ryto" viešbučio "Piliečių klubo" kambaryje veikėjų ir patikimųjų lietuvių susirinkime, kur ruoštasi sukurti lietuviams organizuoti ir šelpti Pagalbos Komitetą. Akstiną tokiai organizacijai kurti davė stambi Ivaškevičiaus auka. Pūtvio manymu, tą organizaciją būsią galima paversti sukilimo vadove.

Tuo reikalu išvykau pasitarti su Šaulinskiu ir Bruvelaičiu. Jie taip pat buvo tos nuomonės, kad tokia proga reikėtų pasinaudoti. Tam reikalui tarėmės rinkti drąsius ir ryžtingus vyrus. Iškėliau pirmininko klausimą. Pirmininku turėtų būti ne tik ryžtingas, bet ir viso krašto pasitikėjimą turįs vyras, Ši organizacija juk negalės pasitenkinti vienu kitu atsišaukimu — jos laukia svarbūs, pavojingi ir skubūs uždaviniai. Komiteto padaliniai turės būti išplėsti visame krašte. Be to, organizacijai priklausus ir politiniai uždaviniai — sudarymas krašto vyriausybės ir sukilėliu vadovybės. Juk tik krašto gyventojų vadovybės vardu sukilėliai gali stoti į kovą su okupantais. Tad, kaip tokį žmogų rasti?

Bruvelaitis šią problemą lengvai išsprendė, tardamas:

— O gi mes tokį žmogų turime — tai Martynas Jankus!

Anot Bruvelaičio, Jankus esąs klaipėdiečių labiausiai pažįstamas ir gerbiamas veikėjas. Lietuviškais reikalais, esą, jis kelis kartus skersai ir išilgai apkeliavęs kraštą, o su delegacijomis — net Paryžių buvo pasiekęs. Krašte, esą, yra priaugusių jaunų veikėjų ir įsikūrusių naujų organizacijų. Ir jauniausioji karta branginanti ir gerbianti senąjį "Aušros" veikėją.

Apsidžiaugėm, nes Martynas Jankus daugumai buvo žinomas, net ir tiems, kurie jo dar niekad nebuvo matę. Bruvelaičiui pritariau ir buvau pasiryžęs susirinkime Jankų paremti. Iš tikrųjų gi — Martynas Jankus buvo itin populiarus ir agituoti už jį visai nereikėjo. Susirinkiman atvykti jis negalėjo, bet už akių — visais balsais buvo išrinktas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininku.

Iki Ambasadorių konferencijos, kuri turėjo spręsti Klaipėdos krašto likimą, beliko vos trys savaitės su viršum. Visi norėjo reikalą dar paskubinti, tačiau, gerbiant Jankų, ir pasitikint, kad nuo vadovybės jis neatsisakys, nusistatyta be jo pareigomis nesiskirstyti ir oficialaus komiteto darbo nepradėti. Toks nusistatymas buvo pagrįstas ir tuo, kad rytojaus dieną Šilutėje turėjo įvykti lietuvių veikėjų suvažiavimas-vakarienė, kurioje žadėjo būti ir M.Jankus.

Apie sėkmingą susirinkimą painformavau Pūtvį. Šiek tiek sustiprėjęs, Pūtvis už poros dienų išvyko namo. Aš gi buvau įgaliotas veikti krašte, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovas prie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, šiose pareigose, pirma slaptai, o po sukilimo — viešai, išbuvau iki 1923m. rugpiūčio vidurio.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ