Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - DERYBOS IR MARTYNAS JANKUS

 

DERYBOS IR MARTYNAS JANKUS

Po džiaugsmo valandų, pragiedrėjęs Klaipėdos krašto dangus vėl ėmė niauktis. Į Klaipėdos uostą vienas po kito ėmė plaukti sąjungininkų karo laivai. Pirma atplaukė anglų kreiseris, paskui du prancūzų karo laivai ir pagaliau prancūzų laivų prisirinko net šeši. Vienu iš tų laivų sausio 25 dieną atplaukė ir sąjungininkų Nepaprastoji komisija su prancūzų Clinchant priekyje. Klaipėdoje jau buvo įsikūręs Lietuvos nepaprastas įgaliotinis Antanas Smetona su savo štabu. Tačiau pirmomis dienomis sąjungininkų komisija visiškai nenorėjo skaitytis su Lietuvos atstovu. Iš pradžių derybų svoris krito ant Gelbėjimo Komiteto, direktorijos ir sukilėlių vadovybės pečių. Kaip tik tuo metu klaipėdiečių vadovams atėjo sunkios dienos. Jiems teko išgyventi nemaža šiurpių valandų Vienas iš pačių sunkiausių momentų buvo, kai sausio 27d., 7val. vakare, Nepaprastoji komisija įteikė Gelbėjimo Komitetui ultimatyvinį reikalavimą, kad sukilėliai per tris valandas atiduotų ginklus ir tuoj pat išsiskirstytų į namus. Tiems reikalavimams paremti, karo laivai užėmė kovos pozicijas ir patrankų vamzdžius atsuko į miesto pusę ...

*

Apie derybas ir su tuo susijusius įvykius spaudoje buvo rašęs Ernestas Galvanauskas, Jonas Budrys ir kiti. Čia norisi parašyti tik apie M.Jankų, nes jo svarbus anų dienų vaidmuo yra per mažai išryškintas.

Derybose nedalyvavau, bet apie jų vyksmą buvau informuojamas paties M.Jankaus, Gelbėjimo Komiteto narių ir kitų dalyvių. Kaip Didžiosios Lietuvos žmogus ir slaptas Šaulių Sąjungos atstovas, dar prieš sukilimą Petisnė saugumo buvau sekamas, turėjau vengti viešai rodytis Gelbėjimo Komiteto darbuose. Be to, pasitarimuose, kaip J.Budrio asistentas ir savanorių vado padėjėjas, dalyvaudavo pats šaulių Sąjungos viršininkas kpt. Klimaitis. Be karinės specialybės, jis turėjo aštrią plunksną ir buvo geras lietuvių kalbos žinovas.

Tuoj po sukilimo, kad palengvėtų Gelbėjimo Komiteto darbas su interesantų priėmimu ir informacijų rinkimu bei tiekimu, buvo įsteigtas Informacijų biuras. Jo vadovavimas, M.Jankaus siūlymu, buvo pavestas man. Interesantų patogumui, biurui patalpos buvo išnuomotos ties geležinkelio stotimi. Tad nuo Gelbėjimo Komiteto būstinės buvau atskirtas tiek darbu, tiek ir atstumu. Nuvykdavau tik į vieną kitą komiteto posėdį ar pasitarimą. M.Jankus, V.Šaulinskis, J.Vanagaitis, dr. J.Purickis ir kiti veikėjai | biurą užsukdavo dažnai. Biure lankėsi lietuvių ir vokiečių žurnalistai, savanoriai ir lietuvninkai iš viso krašto. Apie didžiųjų valstybių politiką ir politinę Klaipėdos krašto padėtį daugausia žinių mums suteikdavo dr. J.Purickis, kurio žinioje (Užsienio reikalų ministerijoje) kadaise buvau dirbęs. Tačiau, nežiūrint gausybės asmenų, besilankiusių Informacijos biure, jų netruko ir Gelbėjimo Komitete. Ištisas dienas ten rinkosi susirūpinę lietuvių veikėjai, nuolat ten vyko pasitarimai ir posėdžiai. Todėl M.Jankui teko laikyti komiteto patalpas atdaras nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Pats M.Jankus ir vienas kitas iš komiteto narių budėdavo visas dienas. Kad sustiprintų komitetą, į jo sąstatą buvo kooptuota daugiau narių, jų tarpe Jokūbas Stiklorius, Mikas Šlaža.

*

Dar prieš ultimatumą atvykus santarvininkų Nepaprastai komisijai, susirūpinęs M.Jankus sukvietė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto posėdį, kuriame ir man teko dalyvauti. Mums nepalankus komisijos nusistatymas visiems jau buvo žinomas. Tik klaipėdiečių budrumo dėka, spaustuvėje buvo susektas ir J.Budrio įsakymu sulaikytas jau surinktas Nepaprastosios komisijos atsišaukimas į gyventojus, aplenkiant Gelbėjimo Komitetą, direktoriją ir sukilėlių vadovybę.

Nuotaika buvo įtempta, bet M.Jankus mus ramino. Jis išdėstė nuomonę dr. J.Purickio, su kuriuo tuo reikalu jau buvo taręsis. Dr. Juozas Purickis, ministro pirmininko E.Galvanausko atsiųstas kaip slaptas diplomatinis patarėjas, anomis sunkiomis dienomis labai daug pasitarnavo lietuvių tautai. Kaip buvęs Užsienio reikalų ministras, jis puikiai orientavosi diplomatinėse varžybose. Be to, užsienio diplomatų tarpe jis turėjo nemaža pažinčių, mokėjo visą eilę svetimų kalbų ir sugebėjo dailiai savo mintis reikšti. Jis pažinojo ir Nepaprastosios komisijos pirmininką Clinchant, o su kai kuriais kitais komisijos nariais palaikė nuolatinį kontaktą. Taip pat labai glaudžiai bendradarbiavo su klaipėdiečiais, jų buvo vertinamas bei branginamas.

Dr. J.Purickis buvo sakęs M.Jankui, kad, nors Nepaprastoji komisija iki šiol ir gana atšiauriai elgiasi, jos nusigąsti nevertėtų. Esą, abejotina, ar ji turinti kiek didesnius įgaliojimus. Pats Clinchant nesąs didelė žvaigždė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, ir dėl kiekvieno svarbesnio žingsnio jis turėsiąs atsiklausti Paryžiaus. O santarvininkai, dr. J.Purickio nuomone, nenorėsią veltis į naujas kovas ir iš jų kylančias painiavas. Be to, turima tikrų žinių, kad jie vengią Rusijos įsikišimo, nes bolševikai čia užinteresuoti, kad Klaipėda nepatektų į Lenkijos nagus. M.Jankus priminė ir tuo metu Klaipėdoje paplitusią žinią, gautą iš prancūzų spaudą sekusio dail. Adomo Brako, kad prancūzų spaudoje apie jų kareivius, nukautus sukilime, buvę parašyta, jog jie mirę nuo dizenterijos. Iš to buvo galima daryti išvadą, kad prancūzų tauta, netekusi tiekos gyvybių per Didįjį karą, nebenorinti savo žmonių aukoti dėl svetimų interesų. Todėl vyriausybė esanti priversta net nuslėpti tikrąją prancūzų karių mirties priežastį.

Nepaisant to, vis dėlto nesitikėta tokio staigaus ir žiauraus ultimatumo. Bet M.Jankus neišsigando: jis tuoj pavedė Šaulinskiui sukviesti į posėdį sukilėlių vadovybę, dr. J.Purickį, Gelbėjimo Komiteto ir direktorijos narius. Atvykus sukilėlių vadui J.Budriui, jo padėjėjui kpt. Klimaičiui ir tiems klaipėdiečių veikėjams, kuriuos Šaulinskiui greitomis pavyko surasti, M.Jankus supažindino susirinkusius su ultimatumo turiniu. Pasipiktinęs M.Jankus pasisakė prieš tokių nepriimtinų reikalavimų vykdymą. Bet kai kurie klaipėdiečiai, vis dėlto, išsigando. Vienas iš jų, apsimetęs sergąs, tuojau pasitraukė. Kitas išėjo durimis trenkdamas, prieš tai M.Jankų iškoliojęs, kam jis tą košę užviręs, visus į pavojų įtraukdamas. Trečias tylomis jį pasekė. Pasilikusieji buvo vieningo nusistatymo: šiuo ultimatumu sąjungininkų komisija laužanti paliaubų sutartį, todėl spaudimui nereikią nusilenkti. J.Budrio nurodomas, kpt. Klimaitis tuoj ėmė rašyti atsakymo projektą. Netrukus atvyko ir dr. J.Purickis. Susipažinęs su ultimatumu, pareiškė, kad komisija lengvai galinti būti sumušama. Jo manymu, sąjungininkų komisija ir neturėjusi kitos išeities: ji negalėjusi kalbėti apie paliaubų nutraukimą, nes bijojusi kovų atnaujinimo. O tokiu savo griežtu reikalavimu, komisija norinti mus nugąsdinti ir tuo būdu lengvai sukilimą likviduoti. Atsakymo projektą pagyrė, tik pridūrė, kad prancūzu kalba jis norėtų tą atsakymą dar sutrumpinti ir visą reikalą suvesti į du punktus — du paklausimus: ar paliaubos nutraukiamos ir ar turi pradėti veikti karo vadovybė? Tuo būdu, anot dr. J.Purickio, mandagaus paklausimo forma esmėje į sąjungininkų ultimatumą bus atsakyta savo ultimatumu.

M.Jankui ir kitiems sutikus su dr. J.Purickio pastabomis, dar buvo pridėta, kad atsakymas laukiamas iki 11 val. Jankui ir Šaulinskiui raštą pasirašius, Šaulinskis tuoj jį nugabeno į Nepaprastosios komisijos būstinę. Kad sustiprintų mūsų nepaliaužiamą nusistatymą, savanorių vadas J.Budrys įsakė ginkluotiems savanoriams žygiuoti gatvėmis, o į prefektūrą buvo nukreipti kulkosvaidžiai. Lygiai 11 val. iš komisijos gautas atsakymas, kad paliaubų sutartis galiojanti ir apie tai ji pranešanti savo vyriausybėms. Atseit, komisija lauksianti naujų instrukcijų.

*

Jau sąjungininkam iš Klaipėdos pasitraukus, berenkant medžiagą sukilimo istorijai, teko išsikalbėti su J.Budriu apie aną labai atmintiną sausio 27-tosios vakarą. J.Budrys ypatingai gražiai prisiminė Martyną Jankų, stebėjosi jo drąsa, orumu ir sugebėjimu pirmininkauti tokiam opiam susirinkimui. Jei M.Jankus, anot J Budrio, būtų susvyravęs, tai sukilimas būtų žlugęs. Tačiau M.Jankus buvo tvirtai nusistatęs grasinimams nepasiduoti. Bet kai iš posėdžio vienas po kito pradėję bėgti susirinkimo dalyviai, J.Budrys ėmęs abejoti, ar tik neiširsiąs M.Jankaus vadovautas klaipėdiečių sambūris. Tačiau taip neįvykę. Nors iki ašarų įžeistas, M.Jankus pasakęs: "Teeinie sau, be jų bus lengviau...“

Ir vėliau, kai tik susitikdavau J.Budrį, jis visuomet pagarbiai prisimindavo M.Jankų, jo drąsą ir ūkininkišką išmintį. Ir po 28 metų J.Budriui neišdilo tasai įspūdis apie M.Jankų. "Drauge" (1951.II.7, nr.32) prisimindamas Klaipėdos sukilimą, apie M.Jankų aną lemtingą vakarą jis taip išsireiškė:

— Pajutau jam karštą simpatiją ir jis iš karto mano akyse išaugo į milžiną, niekad ir nieko nepabugusį ir pasiaukojusį iki galo...

Martynas Jankus su grupe Gelbėjimo Komiteto narių ir Šaulių Sąjungos atstovu buvo pristatyti apdovanoti Vyčio kryžiumi be kardų, deja, Vyriausias Kariuomenės štabas šiam pristatymui nedavė tolimesnės eigos.

*

Apie tas kritiškas sausio 27d. valandas kelis kartus teko kalbėtis ir su pačiu M.Jankum. Savo išgyvenimus maždaug šitaip atskleidė. M.Jankus sakė, jei nebūtų turėjęs informacijų iš dr. J.Purickio, konsulo Žiliaus, Adomo Brako ir kitų, tai, rasi, būtų galėjęs žado netekti. Toks jau netikėtas ir žiaurus tasai ultimatumas jam pasirodęs. Atrodę, jog viltys susijungti su Lietuva, jau esančios palaidotos ir klaipėdiečių dešimtmečių darbas bei siekimai bus dingę. Ta kova dažnai atrodžiusi beviltiška. Po sukilimo ta viltis buvusi įžiebta, bet, štai, ir vėl norėta ją mums atimti. Iš pradžių jame kilęs nepaprastas pasipiktinimas dėl įžūlaus didžiųjų valstybių elgesio, bet greit atsipeikėjęs ir supratęs, kad pasipiktinimu nieko nelaimėsi, todėl tuoj griebęsis akcijos. Kai Budrys, Klimaitis ir dr. Purickis taip drąsiai ir gudriai ėmę redaguoti atsakymą, jis pasijutęs, kaip už mūro sienos. Tuomet giliai įvertinęs, kokia didelė Dievo palaima tautų grumtynėse yra sava, kad ir maža, valstybė. Su dideliu dėkingumu jis minėjo ir tuos, kurie klaipėdiškiams tą pagalbą atsiuntė. Ypačiai šiltai atsiliepė apie tuometinį šaulių Sąjungos pirmininką prof. Vincą Krėvę-Mickevičių ir Lietuvos ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską. Žavėjosi maj. Mykolo Kalmanto-Bajoro drąsa užimant prefektūrą ir kad jis privertęs nusilenkti išdidų Petisnė. Apie savanorius – šaulius ir karius — jis kalbėjo su didele meile, kaip apie savo vaikus.

— Gaila tik, — atsidusęs tarė M.Jankus, — kad tie, kurie jau yra žuvę, nebegalės dalyvauti lietuvių susijungimo šventėje

Dėl išgyventų užsipuolimų ir priekaištų, M.Jankus pasakė:

— Kad ir keista, bet kai svetimieji užgauna — skaudulys širdyje ilgai nesilaiko, o kai tai padaro saviškiai — kartumas ilgiau pasilieka ...

Užsipuolimų ir skriaudų gyvenime jam tekę nemaža patirti,

bet kartėlio dėl jų nebelikę nė ženklo. Išnyksiąs ilgainiui ir šis – paskutinysis.

— O kaip ten buvo? Ar ultimatumą gavę jau žinojote, kad sąjungininkų laivai patrankas buvo nutaikę į miestą? — jo paklausiau.

— Kur tau, žmonės ir telefonais skambino, ir atbėgę gąsdino. Tuojau pat viską žinojome — puikiausiai...

Neįveikusi klaipėdiečių ir sukilėlių vadovybės, Nepaprastoji komisija išvyko į Paryžių "naujų instrukcijų gauti". Tuo laiku Erdmonas Simonaitis tuoj kreipėsi į Paryžių, apskųsdamas Nepaprastosios komisijos žygius. Bet Paryžiuje, matyti, labiau pasitikėta komisijos informacijomis, nes sąjungininkų nusistatymas nepasikeitė.

Vasario 2d. Prancūzijos, Anglijos ir Italijos atstovai Kaune įteikė ultimatumą Lietuvos ministrui pirmininkui E. Galvanauskui, kuris tuo metu ėjo ir Užsienio reikalų ministro pareigas. Jame buvo tvirtinama, kad Nepaprastosios komisijos surinktomis žiniomis, sukilimą padarė įsiveržusios iš Lietuvos bandos, kurių tarpe buvę ir reguliarios kariuomenės karių. Buvo reikalaujama tuojau pat atšaukti visus įsiveržėlius, atstatyti Simonaičio vyriausybę ir paleisti Gelbėjimo Komitetą. Į naują Santarvės sudarysimą vyriausybę negalėsiąs įeiti nė vienas E.Simonaičio vyriausybės ar Gelbėjimo Komiteto žmogus. Jei Lietuvos vyriausybė šių reikalavimų neįvykdysianti, byla būsianti patiekta Tautų Sąjungos Tarybai, o su svarbiausiomis Santarvės valstybėmis — galimas diplomatinių santykių nutraukimas.

Ministrui pirmininkui E.Galvanauskui tvirtai ir gudriai laikantis, sugrįžusioji Nepaprastoji komisija vėl buvo privers kreiptis į klaipėdiečių ir sukilėlių vadovybes, bandydama juos palenkti geruoju ar piktuoju. Ji iš pradžių išsikvietė atskirai M.Jankų, E.Simonaitį ir J.Budrį. Vėliau jau šaukė bendrus posėdžius su direktorija, Gelbėjimo Komitetu ir sukilėlių vadovybe ir, pagaliau, su Lietuvos Nepaprastu Įgaliotiniu A.Smetona bei jo štabu.

M.Jankus nepasidavė nei įkalbamas, nei grasinamas. Jis laikėsi tvirtai ir ramiai, o kur reikėjo — mokėjo pasakyti svarų ir taiklų žodį. Kai kilęs klausimas, kiek kovotojų esama savanorių eilėse, M.Jankus pareiškęs — apie 20000... Gelbėjimo Komitetas tiek įsidrąsino, kad net ėmė reikalauti Petisnė pašalinimo.

*

Pagaliau, Lietuvos vyriausybei energingai veikiant, derybos pradėjo krypti į gerąją pusę. Gauta vilčių, kad kraštas bus prijungtas prie Lietuvos, nors ir su tam tikromis sąlygomis. Tik buvo pareikalauta, kad pasitrauktų E.Simonaičio vyriausybė ir sukilėlių vadas J.Budrys.

Vasario 15d. E.Simonaitis iškilmingai perdavė pareigas naujajai direktorijai, Viktoro Gailiaus vadovaujamai. Vasario 19d. sąjungininkų laivai, vienas po kito, pajudėjo jūros link. Krante susirinkusi didžiulė žmonių minia juos palydėjo su džiaugsmingais šūkavimais. Laivai išsivežė ir buv. Santarvės aukštąjį komisarą Klaipėdos kraštui Petisnė su jo prancūziška įgula. Tą pačią dieną į miestą įžygiavo Lietuvos kariuomenė. Ant prefektūros iškilo Lietuvos vėliava, o ties prefektūra savanorių vadas J.Budrys, Jankaus, Simonaičio ir kitų Klaipėdos veikėjų asistuojamas, priėmė savanorių ir Lietuvos kariuomenės paradą.

Su ta diena Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, jo pirmininko M.Jankaus ir kraštą atvadavusių savanorių uždavinys pasibaigė.

Vasario 20d. Kaune, prie Karo muziejaus, įvyko didžiulės iškilmės Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimo proga. Ministras pirmininkas E.Galvanauskas, pranešdamas džiaugsmingą žinią, kvietė visus piliečius laikytis vienybės ir susiklausymo.

Gelbėjimo Komiteto atstovas Jonas Vanagaitis dėkojo broliams už pagalbą ir skambino Laisvės Varpu, Šaulių Sąjungos atstovas adv. Rapolas Skipitis pabrėžė, kad Klaipėdos krašto laisvė išpirkta geriausių Lietuvos sūnų vargais ir pasiaukojimu, todėl Lietuvos šauliai ir piliečiai negali sutikti, kad toji laisvė būtų varžoma bent kokiomis sąlygomis. Iškilmės pasibaigė ties Lietuvos prezidento A.Stulginskio rūmais, kur minia entuziastingai sveikino Lietuvos valstybės galvą. Prezidentui atsakius, orkestrui palydint, sugiedotas Lietuvos himnas.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ