Antradienis, Rugs 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - VYRIAUSIOJO GELBĖJIMO KOMITETO POSUKILIMINĖ VEIKLA

 

VYRIAUSIOJO GELBĖJIMO KOMITETO POSUKILIMINĖ VEIKLA

Kovo 3d. Klaipėdoje įvyko antrasis visuotinis Gelbėjimo komitetų ir kitų politinių, ekonominių bei tautinių organizacijų seimas. Jo tikslas — pasidžiaugti laimėjimu, pasiinformuoti apie esamą padėtį, patirti krašto nuotaikas ir nustatyti tolimesnio darbo kryptį.

M.Jankus ir kiti Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto nariai buvo nuomonės, kad, nors sukilimas įvykdytas, bet Gelbėjimo Komitetams nereiktų išsiskirstyti tol, kol nepasibaigs derybos dėl Klaipėdos krašto statuto. Be to, lietuviams neužtenką formaliai gautų lygių teisių, jiems reikią įsitvirtinti išsikovotose pozicijose. Todėl reikalinga ir tolimesnė organizuota veikla. Gelbėjimo Komitetai, kurie apjungia visą lietuvišką krašto elementą, turėtų pasilikti ir toliau tęsti savo darbą.

Iš atstovų pranešimų paaiškėjo, kad ryšium su susidariusia nauja padėtimi, krašte sklindą visokie gandai, prasimanymai ir atsirandą įvairių neaiškumų. Tai įprastinis reiškinys po visokių perversmų ar revoliucijų, tačiau visam tam reikią užkirsti kelią, kad tie reiškiniai neišaugtų ir nepavirstų kliuviniais lietuviškai administracijai ir ramiam lietuviškam darbui. Todėl Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas nusprendė dar kartą apkeliauti kraštą su prakalbomis, paaiškinimais, gandų atitaisymais ir nuraminimais. Ta pačia proga — bendrai pasidžiaugti atgautąja laisve ir savo valdžia. Krašto žmonėms jie buvo savi ir jų žodžiams tikima, ypač po laimėto sukilimo. Toks lankymasis krašte buvo naudingas ir naujajai administracijai, nes tai stiprino jos padėtį ir padėjo kovoti su neigiamais reiškiniais, kurie kenkė ramiai įsijungti į bendrą Lietuvos valstybės darbą.

Šį kartą jau viešai, kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos Centro Valdybos atstovui prie Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto, teko važinėti su jais ir man. Prieš sukilimą tegalėjau nuvykti į vieną kitą vietą. Gi šiuo metu — dalyvavau visur, kol šaulių Sąjungos reikalai privertė grįžti į Kauną. Bet ir po to karts nuo karto nuvykdavau Klaipėdon, kur dalyvaudavau komiteto išvykose ir seimuose, šaukiamuose krašto apskričių centruose. Mano tarnybinė pareiga buvo šaulių organizavimas. Be to, rinkau medžiagą Mažosios Lietuvos atgimimo istorijai.

Kraštą lankydavome dažniausia turgaus dienomis, Turgai Klaipėdos krašte ankstį prasidėdavo ir ankstį baigdavosi, kad darbo diena nesusitrukdytų. Tačiau iš turgaus grįždami žmonės visad užsukdavo į salę, kurioje vykdavo susirinkimas su Gelbėjimo Komiteto pranešimu. Į tuos susirinkimus ateidavo daug žmonių ir būdavo dėmesingai klausoma pranešimų. Ypač didelį pasisekimą turėjo Martynas Jankus. Jis į savo kalbas mokėjo įterpti įdomių atsiminimų iš lietuviško darbo praeities, apie pasisekimus ir nesėkmės, o kalbai pagyvinti — įpindavo ir juokingų nuotykių. Kadangi komiteto kasoj turėta suaukotų pinigų, tai M.Jankus, reikalui esant, komiteto vardu sušelpdavo našles ir labiau suvargusius ar nuo vokiečių nukentėjusius lietuvninkus. Teko matyti M.Jankų šelpiantį žmones ir prieš sukilimą, bet tai buvo auka iš jo paties kuklių išteklių.

Po Jankaus, Vanagaičio, Šaulinskio ar kurio kito komiteto nario, tekdavo kalbėti ir man apie šaulių Sąjungą, jos uždavinius ir šaulių vienetų kūrimą krašte. Tai buvo labai malonus darbas, nes auditorija buvo palanki, o po prakalbų — visada atsirasdavo visokių paklausimų.

Važinėdami po kraštą, ne kartą pasukdavome į šalį. Pavėžinti, kartais ir pėsti, aplankydavome vieną kitą lietuvninką veikėją, M.Jankaus senų laikų bendradarbį. Visad būdavome labai vaišingai priimami. Tačiau ne mažesnio už vaišes įspūdžio palikdavo tų veikėjų senų laikų atsiminimai. O M.Jankus mokėjo sudaryti nuotaiką ir atrišti liežuvius savo draugams. Jis padeklamuodavo, atpasakodavo ištisus straipsnius iš "Aušros" ir kitų leidinių arba uždainuodavo. Nejučiomis žmonės atsiverdavo ir seklyčia ūžte ūždavo nuo kalbų ir dainų.

Bestebint ir beklausant aiškėjo, kad Mažosios Lietuvos tautinis atgimimas buvo daug planingesnis ir pilnesnis, negu Didžiojoje Lietuvoje. Tautinio žadinimo darbas ten vyko etapais, prisitaikant prie besikeičiančio viešojo gyvenimo įvykių raidos. Jis buvo gerai organizuotas ir siekdavo ne tik miestus ir bažnytkaimius, bet kiekvieną kaimą ir sodybą. Jų šventės ir parengimai taip pat labai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos prieškarinių parengimų. Didžiojoj Lietuvoj rinkdavosi tik vadinamieji inteligentai ir vienas kitas kaimo šviesuolis, o čia į tautines šventes ir draugijų parengimus suvažiuodavo, kaip į atlaidus, ūkininkai ir miestiečiai, iš visos apylinkės, o kartais ir iš tolimiausių krašto kampų. Nors Vokietijos valdžia ir žiauriai persekiojo lietuvių veikimą, bet vis dėlto čia lietuvninkai turėjo daugiau pilietinių teisių, negu Rusijos slegiamoje Didžiojoje Lietuvoje.

Tos kelionės, ypač pėsčiomis, paliko neišdildomo įspūdžio iki šių dienų. M.Jankus visada eidavo pirmas. Iš pagarbos — jam niekas kelio neužstodavo. Jei takas būdavo siauras, tai Jankus, pats vienas eidamas, pusbalsiu niūniuodavo kokią senovinę dainą ar kartodavo kokį eilėraštį, kurių mokėjo nepaprastai daug. Jei vieta būdavo platesnė, visi apie jį susispiesdavome, vienu kitu žodžiu persimesdavome ar kokį reikalą aptardavome. Kartais norėdavosi pažiūrėti iš toliau į tuos keliaujančius lietuvybės apaštalus. Tad kiek atsilikdavau paskui. Tada prisimindavo paveikslas, kur Kristus su apaštalais keliauja taku, tarp rugių, šventojoj Žemėj. Jis nešė Evangelijos šviesą sielų gelbėjimui nuo pražūties, o M.Jankus su savo bendradarbiais — mynė lietuviškosios žemės sielius, ragindami, kad jų viengenčiai išlaikytų gyvą lietuvišką dvasią.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ