Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 10 ŽODIS UŽSKLANDAI

10 ŽODIS UŽSKLANDAI

ŽODIS UŽSKLANDAI

KUO GARSUS BUVO JANKUS?

Jei po amžių kada skaudus pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis –

Ar jiems besuprantamos bus?

Maironis.

Pradėjus man telkti medžiagą Martyno Jankaus monografijai, ją grupuoti, jungti ir ruošti rankraštį, kartą vienas bičiulis iškėlė šitokį klausimą, kartu jungdamas ir pasiteisinimo komentarą. Esą:

– Žinau, kad Martynas Jankus ligi paskutiniųjų savo gyvenimo dienų buvo gerbiamas, tautos mylimas ir garbingas žilabarzdis senelis. Jam, dar gyvam būnant, pastatytas bronzinis biustas Karo Muziejaus sodelyje, įteiktas Gedimino ordinas, Šaulių žvaigždė, suteiktas Mažosios Lietuvos Patriarcho vardas ir t.t. Bet ir ligi šiol man vis dėlto neaišku, kuo iš tikrųjų buvo garsus, arba, geriau pasakius, garsiausias iš savo privalumų, Martynas Jankus? ...

Privačiam ir trumpam pasikalbėjime, be abejonės, ta tema bičiuliui neteko platėliau į tą klausimą atsakyti ir išaiškinti jam rūpimus niuansus. Antrą vertus, ir rašančiajam šiuos žodžius sunku buvo ir yra konkrečiai pasakyti, kuo buvo garsus M.Jankus, jeigu kalbėtumėm ir aptartumėm jį iš kurio nors vieno, siauresnio taško, pvz., kaip kultūrininką, spaustuvininką, visuomenininką, kovotoją už Mažosios Lietuvos lietuvių teises ar, pagaliau, net rašytoją-kūrėją.

Atskirai kalbant, reikėtų pripažinti, kad Martynas Jankus nei vienoj iš čia suminėtų sričių nebuvo ganėtinai garsus ir ypatingai stiprus. Tik visų tų dalykų ir veiklos visuma, pasakytume, sudarė Jankaus stiprybę, tuo pačiu iškėlė ir jo garsą.

M.Jankus nebuvo didžiai išmokslintas vyras, nebuvo atžymėtas jokiais mokslo laipsniais. Jis tebuvo išėjęs pradinį mokslą,

o paskiau išsilavinimo siekęs savimokos keliu. Tačiau vėliau jis beveik visą savo gyvenimą, ypač gražiausias jaunystės dienas, paskyrė lietuviškos knygos ir savojo spausdinto žodžio labui, tuos spausdinius spausdindamas, kaip spaustuvininkas knygelių ir brošiūrų autorius, laikraščių redaktorius bei jų platintojas, net eidamas anų laikų knygnešio pareigas.

Be spaudos, jis dirbo ir kitokį Lietuvai ir lietuviams naudingą darbą. Galima sakyti, jis ėjo visur ten, kur jį šaukė anuometiniai kultūriniai, visuomeniniai ir pagaliau, politiniai reikalai. Jis steigė ir kūrė organizacijas (Birutės draugiją ir kt.), dalyvavo ir politinėj veikloj, stengdamasis pravesti Mažosios Lietuvos lietuvį atstovą į vokiškąjį reichstagą ir t.t.

Ir, kas svarbiausia šiuose jo darbuose ir veiksmuose, jis niekur ir niekada nesusvyravo, nepalūžo ir nenustojo vilties. Jis ėjo, klupo ir vėl kėlėsi, bet niekad nenuleido rankų. Kai jo viena spaustuvė subankrutavo ir varžytininkai apkarpė jo ūkį — žemę ar gyvulių bandą, — jis vis vien stengėsi įsigyti kitas spausdinimo mašinas, o tą patį ūkį — vėl kaip nors pastatyti "ant kojų". Jeigu vienuose balsavimuose lietuvninkai gavo maža balsų į vokiškąjį seimą, Jankus nepasimetė, dirbo toliau, ruošėsi kitiems rinkimams ir ruošėsi ne tik žodžiu agituodamas žmones balsuoti už lietuvius, bet panaudodamas tam tikslui siekti ir kitą galingą

priemonę – spaudą, pakol savo tikslą atsiekė. Lietuvis atstovas

į vokiškąjį reichstagą buvo pravestas.

Šioje vietoje prisimintinas pasakojimas apie žmogų-ūkininką ir ryžtingąjį sutvėrimėlį — vorą. Esą, sudegę ūkininko trobos. Jis įpuolęs į didelį pesimizmą ir neviltį. Nuleidęs rankas ir visiškai nebeturėjęs ryžto nei dirbti, nei gyventi. Buvęs vasaros metas. Ūkininkas nuėjęs į gaisro nepaliestą sodą ir aukštielninkas atsigulęs po obelimi, kad geriau apdūmotų savo neviltį.

Obelies šakose darbavęsis voras. Jis kabinėjęs ant šakų savo siūlus, o vėjelis — blaškęs ir nutraukinėjęs juos. Voras lipęs, kabarojęsis aukštyn, vėjelis ir toliau nutraukinėjęs jo tinklo užuomazgas. Voras puolęs žemyn ir vėl kabinęsis — lipęs į viršų. Voro ryžtingumas ir pavyzdys — smarkiai paveikęs padegėlį ūkininką ir jis, dar tą pačią dieną, ėmęsis darbo sudegusias trobas atstatyti. Voro kantrybė — grąžino ūkininkui viltį ir pasiryžimą...

Gi Jankui — nereikėjo nei voro pavyzdžio. Jis pats visą gyvenimą darė taip, kaip darbštusis ir ryžtingasis voras: visada su optimizmu jis žiūrėjo į ateitį ir su pasitikėjimu žengė į priekį.

žodžiu sakant, M.Jankus visą laiką buvo, tarytum, niekad nepailstanti, nepalūžtanti ir nuo savo siekių nesitraukianti lietuvių gyvoji dvasia Mažojoj Lietuvoj. Jis, kaip tas jaunas ir aistringas darbui pajūrio žvejys, tarytum, sakyte sakė kažkam (greičiausia — pats sau), kaip anas jaunasis motinai:

 

"Prikelk mane ankstį, motule,

Kol saulė dar už vandenų,

Su pirma klykiančia žuvėdra,

Aš jūron plaukti ketinu"...

 

M.Jankus buvo vienas budriausių, judriausių ir kovingiausių vyrų anais laikais, kovojusių už lietuvių teises Mažojoj Lietuvoj. Jis buvo vienas pastoviausių ir patvariausių kovotojų. Jeigu kam taikintinas dr. Sauerveino-Girėno sukurtos giesmės posmas, "Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, lietuvis nieko neatbos", tai tik jam — Martynui Jankui, garbiam Mažosios Lietuvos Patriarchui.

Juk jis, išgyvenęs 88-nerius metus šioje žemelėje, visą amžių sirgo viena ir ta pačia liga — sielojimusi, darbu ir veikla savo Tėvynės Lietuvos labui. Tai tikrai būta žmogaus — toj srity (lietuviškoj veikloj)   "chroniško ligonio", nepagydomo...

Pasitaiko žmonių, dominuojančių ištisą epochą savo vardu ir darbais, bet jų nedaug. Tokių žmonių tarpe, kaip pavyzdys, nurodytinas M.Jankus. Jis pirmiau dominavo ir rodė pavyzdį savo darbais, paskiau — populiarumu, nuolatiniu pavyzdingo gyvenimo švytėjimu ir t.t.

Nūdienos aplinkybėse, gal M.Jankus ir nebūtų didelis, nebūtų garsus, bet jo didybė ir garsas pasireiškė jo gyventoj epochoj, jo gyventam laike ir aplinkumoj.

Jis visą laiką, tarytum tas užsispyręs kalnų lipėjas, kopė į kalnus, veržėsi į priekį, braukdamas prakaitą nuo kaktos, dažnai nė nepagalvodamas, ar jam pasiseks prikopti kalno viršūnę, ar ne, o gal, ko gero, teks žemyn nuriedėti, susikulti ar net užsimušti.

Alegoriškai analizuodami šį nusakymą, matome panašų M.Jankaus užsispyrimą lietuviškosios spaudos pamėgime, spaudos ir knygų leidimo darbe, jo balsų medžiojime į vokiškąjį reichstagą ir t.t.

Martynas Jankus, anot prel. M.Krupaviičiaus būdingo išsireiškimo, kaip tas artojas, per visą savo ilgą ir gražų amžių, vertė vagą kietoj šlynoj, liejo prakaitą ir ne visada žadamą ir laukiamą derlių kirto. Pikti varnai dažnai pasėtam grūdui net išdygti nedavė. Bet jis pats, nenusimindamas, nukreipęs žvilgsnį į ateities tolius, — žengė paskui savo kuinelį, žagružę kietai laikydamas, vis pirmyn ir pirmyn. Jo darbų, vis dėlto, palikti pilni aruodai mūsų Tėvynėlei. Bedirbant, šlyną dar daugiau įdžiuvo ir artojui dar daugiau ir sunkesnio darbo buvo, bet jis to nepaisė ir tesėjo iki mirties ...

Taigi, M.Jankus buvo didelis, ar ne? Vertas jis Mažosios Lietuvos Patriarcho vardo, ar ne? Ir, pagaliau, ar suvaidino jis ryškesnį vaidmenį savo gyventam laikotarpy, ar ne ? Į šiuos klausimus — teatsako sau kiekvienas iš skaitytojų individualiai. Rašančiajam šiuos žodžius gi atrodytų, jog visuose čia patiektuose klausimuose — atsakymui tiktų tik vienas žodelytis: — "taip".

Dėkinga lietuvių tauta M.Jankui spontaniškai suteikė Mažosios Lietuvos Patriarcho titulą. Bet tokio titulo pareigas juk jis buvo pats pasirinkęs ir prisiėmęs iš pat jaunystės dienų, pasakytume, dar nuo tada, kada namiškiai Merčiuku, o kaimynai — Jankų Merčium vadindavo. Gi tose pareigose, kaip matėme, jis niekad, o niekad nesusvyravo, nesuabejojo ir jose išbuvo pavyzdingiausiu lietuviu ir savo tautiečių — Mažosios Lietuvos tėvynainių vadovu bei dvasine siela iki pat mirties. Ar tai nėra vienas iš pagrindinių M.Jankaus gerųjų bruožų ir privalumų, kad jam galėtume pripažinti garsumo atspalvį?

Ypatingai savo senatvės dienomis, anot žurn. V.Rastenio, M.Jankus, nors ir nebeatrodęs visuomeninių bei politinių dalykų sprendėju, o atrodęs tik kaip didžiulę šeimą patriarchališkai belaiminąs senas tėvas, kaimo šviesuolis, romantikas, tačiau legendiška aureolė — niekad jo asmenyje nepranykusi...

Iš tikrųjų, Jankus toks ir buvo: paprastas, humaniškas, vienodas, lėtas, gal net flegmatiškas, ypač kiek lietė jo privatų gyvenimą. Bekompromisinis, dažnai net pakarštėjes, vienok jis buvo ten, kur reikalai lietė jo veiklos politinę sritį. Ypatingai buvo karštas kovotojas prieš vokiečius, ilgus metus engusius jį patį ir jo brolius bei seses lietuvninkus.

Po to, slinkdamas jau į senatvės dienas, jeigu kur ir kokia nors proga kalbėdavo ar parašydavo iš savo praeities veiklos prisiminimų, mėgdavo įterpti pamokinančio elemento. Bet tas jo pamokymas — visiems priimtinas: ne pamokslaujantis, tik tėviškai nuoširdus, geras, pasakytume, tikrai patriarchališkas.

Bedirbdamas visuomeninį ir politinį darbą, be abejonės, M.Jankus turėjo nemaža draugų, bet kita tiek (o gal daugiau!) ir priešų, pradedant "Aušros" laikais, baigiant paskutinėmis, priešmirtinėmis dienomis. Kai kurių kritika dar ir šiandien nenutyla, nors sakoma, kad apie mirusiuosius kalbama arba gerai, arba — nieko. Tačiau ir tai yra visiškai natūralu, nes kritikuotojai taip pat yra darę ir tebedaro klaidų, su sąlyga — jei jie ką nors iš viso dirba. Sakoma, jog: "Kas nedirba — tik tas neklysta"...

Į Ir Kristus juk yra pasakęs: "Meskite į nusidėjėlę akmenį tas, kuris esate be klaidos". Deja, po tokio pasiūlymo — niekas nemetė. Vadinasi, nebuvo besijaučiančių be klaidos ...

Vieną dalyką norėtųsi pabrėžtinai turėti mintyse ir kitiems priminti, jog a. a. M.Jankui niekas negalėtų primesti kokio nors nenuoširdumo ar nenoro daryti gera savo tautai ir valstybei, ypač broliams ir sesėms lietuvninkams.

Susumavus šias mintis, gal ir paaiškės, kuo M.Jankus buvo garsus? Nors iš tikrųjų tas kuklusis žmogus, ypač paskutiniųjų dienų patriarchališkasis senelis, gal seniausias iš Lietuvos pabėgėlis tremties stovyklose, niekad ir nesiekė, netroško jokio garso nei garbės, nors jos tikrai buvo vertas.

Pr.Alšėnas

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 10 ŽODIS UŽSKLANDAI