Ketvirtadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 11 Eilės

11 Eilės - BAGOČIUS

BAGOČIUS

Kad buvo žmogus bagotas,
nutukęs kaip taukų šmotas,
valdė turtų jis daugybę
per didelę neteisybę.

Brangiais rūbais jis dėvėjo,
didę puikybę turėjo,
pilvą vis buvo atkišęs,
jojo pagurklis nutysęs.

Puotas tankiai jisai darė,
ponus kunigus užprašė,
suole minkštam sau sėdėjo,
ėdė, gėrė ir gulėjo...

O vargdienius spaudė, plėšė,
kurie badu alpo, dvėsė,
vargšą ne žmogum rokavo,
tik mylėjo pilvą savo.

Vargšas, ką pas jį tarnavo,
tarnaudams tik valgį gavo,
ant senatvės negalėjo,
sirgdams mėšlyne gulėjo.

Bagočius viskuo aptekęs,
ant vargšo meilėj apjekęs,
gailesčio netur nė lašo,
kad varguolis duonos prašo.

Šventas raštas sako: žmonės
esą broliai, tai malones
viens dėl kito tur daryti,
norint save išganyti.

O bagočius šventą raštą,
niekindamas kraujo naštą,
ant varguolių sprando svarbią,
pas kunigus turi garbę.

Brolį užmiršta bagočius,
niekina vargšą pilvočius,
geria ringsvyną kas dieną,
ėda vis šviežią vištieną.

Bagočius lošė, juokavo,
vargšas verksmingai dejavo,
vargšui jis nieko neskyrė,
praeidams koja paspyrė.

Vargšas buvo skauduliuotas
purvinas, visas lopuotas,
kaip sliekas pažeme šliaužė,
su šunimis kaulus graužė,

išmėtytus ant mėšlyno.
Voliojosi ant purvyno,
šaukė: broli, susimilki!
Tas užriko: niekše, stilki!

„Šaše! broliu, vadiniesi,
ant mėšlyno čia triniesi,
su šunims čia drauge ėdi,
mane kalbint nesigėdi.

Aš turtų nežinau galo,
pinigų kaip vandens baloj,
geriu, valgau, ką tik noriu,
o tu sakais mano broliu.

Turtas tavo – tai mėšlynas,
tavo dvaras – kirmėlynas,
tau skauduliai – tai linksmybė,
kirmėlių kandis – smagybė".

Vargšas išniekints, užgautas
nutilo sunkiai suspaustas,
vos tiktai gyvas kvėpavo,
kol užmerkė akis savo.

Vargšas pabaigė gyventi,
paspėjo tiktai pasenti,
amžių bagočiui pašventęs,
prieš smertį badą, šaltį kentęs.

Vargšo kūną pakavojo,
nieks negarbstė, neraudojo,

o dievuočiai taip tikėjo,
kad jis į dangų nuėjo.

Bagočius ilgai gyveno
neteisingai, kol paseno,
bet puotoj kartą prie šposų
linksmai užvertė ragožių.

Paliko savo gėrybes,
laukus, pinigus, brangybes,
iškilmingai pakavotas,
labai gailiai apraudotas.

Dievoti manė žmoneliai,
kad jį pagriebė velneliai,
kanabėką įkabino,

į peklą nutaračkino.

Ar jis pekloj, ar danguose,
vis vargšai skęsta varguose,
o laimingauja bagočiai,
ėda ir geria lig sočiai.

Į dievą jie neva tiki,
kad tik apgaut vargšą plikį,
kad iš varguolių vilioti,
patys būt galėtų pilvoti.

[1906]

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 11 Eilės