Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 11 Eilės

11 Eilės

ŠULMISTRAI

Lietuvoj mes šulmistrai, ką mes darom —tai gerai,
ką mes kalbam — tai tiesa,
ką mes matom — tai šviesa,
kurs prieš mus ką nor sakyt,
tai est gerą išardyt,
toks tai ilgai nedūruos,
kad kaip durnius jis kukuos.
Ir išpeikt kurs nori mus,
toks tai nėra gers žmogus.

Mūsų mokslai nemaži,
mūsų alga ir graži!
O kad alų maukiame,
tikrais ponais esame.
Mes mokinam kūdikius
ne visai menkus niekus, kurs nešėplioj der, die, das,
tokiems skalbiam nugaras.

O mūs mokslas yr svarbus,
ant naudos jis žmogui bus.
Du o du – tai keturi,
juk nežino tai visi,
kiek tai ženklina krūvoj,
mūsų brangioj Lietuvoj.
Mes mokinam vokiškai,
mok, kas mok, mums yr gerai,

bile mūsų aug alga
per kultūrą vokišką.

Jau iš pat senų laikų
mes gyvenam iš paikų.
Mums paikučiai medų neš,
kurs neklauso — valdžia peš.
Būrs, letuvininks žmogus,
tur atlikt mūs reikalus,
jis tur užmokėt algas,
jis tur mums iššluot stubas,
jis supilti tur javų,
atvežt karvėms mūs šienų.
Būrs pakurt tur kakalį,
būrs tur malkos pagalį
mums susmulkyt ant virimo,
jam nėra susimylimo.

Malkas, pelkes tur parvežt,
į kamarą mums sunešt
ir kamarą pataisyt,
būrs tur viską padaryt.

Karalienė, kaip žinai,
ten daugiausiai mūs narnai,
ten padarė mus tokiais
Lietuvos žudytojais,
ten išmokom, kas gerai,
ten išmokom vokiškai.
Ten išmokom ponavot,
ten išmokom uliavot,
ir ką ten išmokome,
tai per tiesą laikome.
Ten pastojome šventais

vokietystės šulmistrais
ir todėl lietuvninkus
verčiemeįj vokiečius.

Karalienėj mokinama
verst vislab į vokišką,
ne tik vaikai tur mokėt
vokiečiuojančiai klegėt,
bet ir mergos, kaip žinai,
tur mokėti vokiškai.
Iš ko nauda nemaža,
nes ji gali mažumą
ir su šulmistru kalbėt
ir už tokio ištekėt,
jei ji turi pinigų,
šulmistrui juk reik ir tų.

Senovės šulmistrai,
dar rasi nežinai,
kokius kentė jie vargus,
kaip mokino jie vaikus,
kokios jųjų algos buvo,
kokiuose varguos jie žuvo.
Jųjų alga maža,
kas mets neištekdavo.
Karvėms šienų daug per mažai,
malkas nepirkdavo labai,
laukelis menks ir neapdirbts,
kožnas javelis mieste pirkts,
malonė tik tame,
kad būrai jo kieme
suteikdavo jam dovanų,
dešrų rūkytų, lašinių,

alaus ir šiaip ko nors
nebūdavo stokos.

Bernelį eidavo giedot,
per būrus mėsos kalėdot.
Būrai tuokart lietuvninkai
mylėjo šulmistrus labai,
ir buvo juk vertai
mylėti šulmistrai.

Senovės šulmistrai
mokindavo vertai
prisakymus senus
garbinti ir tėvus,
nepeikt senus būdus,
pas mus dar likusius
nuo mūs senų tėvų,
garbių lietuvininkų.
Dabar jau kas kita
tur būti garbyta.
Giesmelių jau giedot nereik,
šventus prisakymus jau peik,
kalbą lietuvišką naikin
ir vis tik vokiškai mokin
dainuoti ,,Wacht am Rhein",
nes jiem tai rodos „fein".
Taipgi lietuvninkai
ir jų maži vaikai
visi nor šutmistrui intikti

ir pas kunigą garbėj likt,
mokinasi labai
kvakėti vokiškai.
[1893]


BAGOČIUS

Kad buvo žmogus bagotas,
nutukęs kaip taukų šmotas,
valdė turtų jis daugybę
per didelę neteisybę.

Brangiais rūbais jis dėvėjo,
didę puikybę turėjo,
pilvą vis buvo atkišęs,
jojo pagurklis nutysęs.

Puotas tankiai jisai darė,
ponus kunigus užprašė,
suole minkštam sau sėdėjo,
ėdė, gėrė ir gulėjo...

O vargdienius spaudė, plėšė,
kurie badu alpo, dvėsė,
vargšą ne žmogum rokavo,
tik mylėjo pilvą savo.

Vargšas, ką pas jį tarnavo,
tarnaudams tik valgį gavo,
ant senatvės negalėjo,
sirgdams mėšlyne gulėjo.

Bagočius viskuo aptekęs,
ant vargšo meilėj apjekęs,
gailesčio netur nė lašo,
kad varguolis duonos prašo.

Šventas raštas sako: žmonės
esą broliai, tai malones
viens dėl kito tur daryti,
norint save išganyti.

O bagočius šventą raštą,
niekindamas kraujo naštą,
ant varguolių sprando svarbią,
pas kunigus turi garbę.

Brolį užmiršta bagočius,
niekina vargšą pilvočius,
geria ringsvyną kas dieną,
ėda vis šviežią vištieną.

Bagočius lošė, juokavo,
vargšas verksmingai dejavo,
vargšui jis nieko neskyrė,
praeidams koja paspyrė.

Vargšas buvo skauduliuotas
purvinas, visas lopuotas,
kaip sliekas pažeme šliaužė,
su šunimis kaulus graužė,

išmėtytus ant mėšlyno.
Voliojosi ant purvyno,
šaukė: broli, susimilki!
Tas užriko: niekše, stilki!

„Šaše! broliu, vadiniesi,
ant mėšlyno čia triniesi,
su šunims čia drauge ėdi,
mane kalbint nesigėdi.

Aš turtų nežinau galo,
pinigų kaip vandens baloj,
geriu, valgau, ką tik noriu,
o tu sakais mano broliu.

Turtas tavo – tai mėšlynas,
tavo dvaras – kirmėlynas,
tau skauduliai – tai linksmybė,
kirmėlių kandis – smagybė".

Vargšas išniekints, užgautas
nutilo sunkiai suspaustas,
vos tiktai gyvas kvėpavo,
kol užmerkė akis savo.

Vargšas pabaigė gyventi,
paspėjo tiktai pasenti,
amžių bagočiui pašventęs,
prieš smertį badą, šaltį kentęs.

Vargšo kūną pakavojo,
nieks negarbstė, neraudojo,

o dievuočiai taip tikėjo,
kad jis į dangų nuėjo.

Bagočius ilgai gyveno
neteisingai, kol paseno,
bet puotoj kartą prie šposų
linksmai užvertė ragožių.

Paliko savo gėrybes,
laukus, pinigus, brangybes,
iškilmingai pakavotas,
labai gailiai apraudotas.

Dievoti manė žmoneliai,
kad jį pagriebė velneliai,
kanabėką įkabino,

į peklą nutaračkino.

Ar jis pekloj, ar danguose,
vis vargšai skęsta varguose,
o laimingauja bagočiai,
ėda ir geria lig sočiai.

Į dievą jie neva tiki,
kad tik apgaut vargšą plikį,
kad iš varguolių vilioti,
patys būt galėtų pilvoti.

[1906]


SMUKLININKŲ MARŠAS

Memelenderiai mes esam,
tauta naujai išperėta.
Aukštą mes kultūrą nešam,
dar šim sviete neregėtą.

Mūsų darbas kultūringas,
fuzelį mes iššinkuojam,
nors tas fuzelis nuodingas,
bet mes durnius išnaudojam.

Iš to pelnas yra didis,
o per tai kultūra kyla.
Dėl to mes, kaip kas tik galįs,
traukiam durnius per tą šylą.

Tas kultūros vandenėlis
pritrauks kvailių mūsų pusei,
o šis Klaipėdos seimelis
bus dėl mūs kaip medus musei.

Visą kraštą mes valdysim,
su kultūros vandenuku
mes gyventojus gaivysim,
tie prineš mums daug litukų.

Kas tik eina į rinkimą,
turi mūsų vyrus rinkti,
tie atsvers krašto likimą,
to kiekvienas gal atminti.

Šnapsas bus susyk pigesnis,
galės žmonės atsigauti,
bus gyvenimas lengvesnis,
durniams bus lengviaus tarnauti.

O mes tad, pilvus atkišę,
po šį kraštą pirslinėsim,
mūsų pusgurkliai nutysę,
mes tada gerai turėsim.

[1925]

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 11 Eilės