Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

RAMBYNO PAPĖDĖJE

Rambynas ir Bitėnai – tai du vardai ir du žodžiai, lietuviams daug ką pasaką ... Rambynas ... Pasakiškai graži ir brangi lietuviams vieta. Pro čia Nemunas varo savo vandenis iš Didžiosios Lietuvos ir, su savo bangomis, rodos, neša prislėgtos lietuvių dvasios skaudžius vaitojimus ir laisvės ilgesį. O čia – niūriai klausosi susimąstęs Rambynas savo krašto didį skundą. Prisimena jis visą savo praeities garbę: šventuosius aukurus, krivius, maldingąsias žmonių minias. Naktimis Rambynas jaučia tą praeities dvasią, dar mato juoduojant Šereikių girių liekanas, lyg graudžiomis raudomis aidinčią pilną "Mergų“ užuolanką ir jaučia Rambynas, kaip neramiai vartosi jo viduje milžinų kaulai. Ir augina bei žadina Rambynas lietuvių dvasią, kad ji atsibustų, sutvirtėtų, suliepsnotų ir vėl pražystų gražia gėle tautų margaspalviame vainike.

 

Jau išmirė arba nutauto Lietuvos didžiūnai, išžudyti kunigaikščių Šereikių vaikai, ir tik tamsiose lūšnelėse dar tebeplaka lietuviškos širdys. Tenai ir kreipia Rambynas savo žvilgsnį.

 

Štai, atbėga mažas šviesiaplaukis berniukas. Jis linksmai žaidžia, rankioja akmeniukus ir gėlytes. Jam linksma, gera prie Rambyno ir ant jo – viršuj. Atsisėda berniukas ties senovės aukuro vieta ir užsimąsto. Jis jaučia, lyg kas tai ir kažką jam kalba, skundžiasi ir ragina. Ir klausosi, galvoja berniukas – dar mažas, mažutėlis ... Kas jis? Tai Jankų Merčiukas.

Bitėnų kaimas apsupa Rambyną iš visų pusių. Kaimo viduryje gyvena Jankų šeima. Stiprūs ūkininkai – būrai. Jie dar tvirtai laikosi savo tėvų kalbos ir papročių. Labai kieto būdo, atkaklūs ir ilgaamžiai Jankai. Dar skamba jų namuose lietuviškos dainos, tebepasakojami senovės padavimai. Dar graudžiai verkia jų lietuviškos širdys. Dar mena Jankai šventąjį aukuro akmenį, kurį vokiečiai suskaldė ir malūnui girnoms atidavė, kad žmonės nesirinktų prie jo. Bet nesisekę tam malūnui, jį ir žaibas trenkęs ir ugnis deginusi. Jau jis išnykęs. Dar mena, kaip eidavo jaunavedžiai, gavę bažnyčios palaiminimą, prašyti Rambyno dvasių palaimos...

 

Ir auga mažasis Merčiukas, besiklausydamas pasakojimų apie protėvių darbus ir žygius, ir kaupia tas lietuviškąsias jėgas, kurios jam bus taip reikalingos.

 

Mokykloje jis dar mokosi lietuviškai. Bažnyčioje dar skamba lietuviškos giesmės ir maldos, bet lietuvių dvasia buvo slopinama, migdoma gudriai ir atsargiai. Kaizeris buvo laikomas, tartum, geras ir malonus tėvas, kuris lygiai rūpinasi visais savo vaikais, kartu ir lietuviais. Tik jautresnieji jaučia klastą, bet nemoka jos išreikšti....

 

1871 metais, sustiprėjus vokiečių valdžiai, pasikeičia ir vokiečių valdžios politika. Lietuvių kalba išmetama iš mokyklų ir bažnyčių. Subruzda visas kraštas prašymais, peticijomis ir skundais „tėvui-kaizeriui", bet lietuviai pasijunta, kad jie ne vaikai, net ne posūniai buvę, bet vokiečiams nereikalingas ir net kenksmingas gaivalas. Subruzdo lietuviai gintis. Suprato, kad ne maldavimai ir prašymai jiems padės, bet tik atkakli kova. Todėl ir prasidėjo kovų laikotarpis.

 

Tais laikais Jankų Merčius – jau jaunuolis. Jaunas, tvirtas ir energingas, jis greitai atsiduria kovotojų eilėse ir išbūna jose iki mirties. Kovojo jis atkakliai ir visą savo ilgą amžių. Kovojo visais galimais būdais. Jis ir karštas prakalbininkas, ir įvairių draugijų organizatorius ir laikraščių bei knygų leidėjas bei platintojas, ir spaustuvininkas, ir rašytojas, ir kontrabandininkas ir, galų gale, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS