Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

RAMBYNO PAPĖDĖJE

Rambynas ir Bitėnai – tai du vardai ir du žodžiai, lietuviams daug ką pasaką ... Rambynas ... Pasakiškai graži ir brangi lietuviams vieta. Pro čia Nemunas varo savo vandenis iš Didžiosios Lietuvos ir, su savo bangomis, rodos, neša prislėgtos lietuvių dvasios skaudžius vaitojimus ir laisvės ilgesį. O čia – niūriai klausosi susimąstęs Rambynas savo krašto didį skundą. Prisimena jis visą savo praeities garbę: šventuosius aukurus, krivius, maldingąsias žmonių minias. Naktimis Rambynas jaučia tą praeities dvasią, dar mato juoduojant Šereikių girių liekanas, lyg graudžiomis raudomis aidinčią pilną "Mergų“ užuolanką ir jaučia Rambynas, kaip neramiai vartosi jo viduje milžinų kaulai. Ir augina bei žadina Rambynas lietuvių dvasią, kad ji atsibustų, sutvirtėtų, suliepsnotų ir vėl pražystų gražia gėle tautų margaspalviame vainike.

 

Jau išmirė arba nutauto Lietuvos didžiūnai, išžudyti kunigaikščių Šereikių vaikai, ir tik tamsiose lūšnelėse dar tebeplaka lietuviškos širdys. Tenai ir kreipia Rambynas savo žvilgsnį.

 

Štai, atbėga mažas šviesiaplaukis berniukas. Jis linksmai žaidžia, rankioja akmeniukus ir gėlytes. Jam linksma, gera prie Rambyno ir ant jo – viršuj. Atsisėda berniukas ties senovės aukuro vieta ir užsimąsto. Jis jaučia, lyg kas tai ir kažką jam kalba, skundžiasi ir ragina. Ir klausosi, galvoja berniukas – dar mažas, mažutėlis ... Kas jis? Tai Jankų Merčiukas.

Bitėnų kaimas apsupa Rambyną iš visų pusių. Kaimo viduryje gyvena Jankų šeima. Stiprūs ūkininkai – būrai. Jie dar tvirtai laikosi savo tėvų kalbos ir papročių. Labai kieto būdo, atkaklūs ir ilgaamžiai Jankai. Dar skamba jų namuose lietuviškos dainos, tebepasakojami senovės padavimai. Dar graudžiai verkia jų lietuviškos širdys. Dar mena Jankai šventąjį aukuro akmenį, kurį vokiečiai suskaldė ir malūnui girnoms atidavė, kad žmonės nesirinktų prie jo. Bet nesisekę tam malūnui, jį ir žaibas trenkęs ir ugnis deginusi. Jau jis išnykęs. Dar mena, kaip eidavo jaunavedžiai, gavę bažnyčios palaiminimą, prašyti Rambyno dvasių palaimos...

 

Ir auga mažasis Merčiukas, besiklausydamas pasakojimų apie protėvių darbus ir žygius, ir kaupia tas lietuviškąsias jėgas, kurios jam bus taip reikalingos.

 

Mokykloje jis dar mokosi lietuviškai. Bažnyčioje dar skamba lietuviškos giesmės ir maldos, bet lietuvių dvasia buvo slopinama, migdoma gudriai ir atsargiai. Kaizeris buvo laikomas, tartum, geras ir malonus tėvas, kuris lygiai rūpinasi visais savo vaikais, kartu ir lietuviais. Tik jautresnieji jaučia klastą, bet nemoka jos išreikšti....

 

1871 metais, sustiprėjus vokiečių valdžiai, pasikeičia ir vokiečių valdžios politika. Lietuvių kalba išmetama iš mokyklų ir bažnyčių. Subruzda visas kraštas prašymais, peticijomis ir skundais „tėvui-kaizeriui", bet lietuviai pasijunta, kad jie ne vaikai, net ne posūniai buvę, bet vokiečiams nereikalingas ir net kenksmingas gaivalas. Subruzdo lietuviai gintis. Suprato, kad ne maldavimai ir prašymai jiems padės, bet tik atkakli kova. Todėl ir prasidėjo kovų laikotarpis.

 

Tais laikais Jankų Merčius – jau jaunuolis. Jaunas, tvirtas ir energingas, jis greitai atsiduria kovotojų eilėse ir išbūna jose iki mirties. Kovojo jis atkakliai ir visą savo ilgą amžių. Kovojo visais galimais būdais. Jis ir karštas prakalbininkas, ir įvairių draugijų organizatorius ir laikraščių bei knygų leidėjas bei platintojas, ir spaustuvininkas, ir rašytojas, ir kontrabandininkas ir, galų gale, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas.


 

 

 

 

BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

Martynas Jankus gimė 1858m. rugpiūčio 7d. Bitėnuose, Pagėgių (anksčiau Ragainės) aps., iš tėvų Martyno ir Marės Kerpytės Jankų. M.Jankaus senelis į Bitėnų kaimą, prie garsiojo Rambyno kalno, atkilo iš žemaičių, Batakių parapijos. Jankus Bitėnų kaime turėjo didelį geros žemės gabalą. Tačiau per visokias žemės dalybas kiti šeimos nariai gerokai pralobo, o Martynui beliko tik 60 prūsinių margų (apie 15ha) smiltynų, kuriuose gerai derėjo bulvės ir daržovės. Gi pats Martynas Jankus, buvęs aušrininkas ir nepilstantis lietuvybės veikėjas, savo ilgamete veikla nusipelnęs Mažosios Lietuvos Patriarcho vardą, buvo vedęs Anę Puknytę, su kuria susilaukė aštuonių vaikų.

 

Lietuvių Enciklopedija (t. IX, 1956, psl. 284-286) duoda šias glaustas žinias apie M.Jankų. Teišėjęs pradžios mokyklą, M.Jankus išsilavinimo pasiekė savimokos keliu. Ypač gerai jis pažino Lietuvos istoriją. Didelio įspūdžio jam, dar vaikui, padarė išgirstos kelios dainos apie ką tik praūžusį sukilimą. Tuo metu, Prūsijai laimėjus karą su prancūzais ir Prūsijos karaliui pasiskelbus Vokietijos imperatoriumi, buvo itin sugyvintos pastangos nutautinti Mažosios Lietuvos lietuvius. Bet Jankus iš mažens matė lietuviams daromas skriaudas ir pasiryžo kovoti dėl savo tautos. Jo lietuvišką nusiteikimą labai sustiprino 1878m. pažintis su J.Sauerveinu-Girėnu, nors vokiečiu, bet dideliu lietuvių kalbos ir lietuvių mylėtoju, vėliau parašiusiu lietuvių tautinę giesmę „Lietuviais esame mes gimę". Jo paskatintas kovoti už lietuvybę, M. Jankus kūnu ir dvasia atsidavė tam darbui.

 

1882m., kai Kranto landratas įsakė nebedėti į „Lietuwiszką Ceitungą" J.Mikšo, J.Sauerveino, M.Jankaus ir kt. straipsnių, M.Jankus ryžosi pradėti leisti aiškiai lietuviškos dvasios laikrašti, bet šis reikalas atkrito, kai dr. J.Basanavičius susitarė su J.Mikšu dėl „Aušros" leidimo (žr. M.Jankaus prisiminimai, "Lietuvos Aidas", 1933m. nr.64). M.Jankus bendradarbiavo „Aušroje" ir pasitraukus J.Šliūpui, kurį laiką drauge su J.Mikšu rūpinosi visais laikraščio reikalais, daugiausia administraciniais. Tuo laiku jis buvo žymimas ir laikraščio atsakinguoju redaktoriumi (nuo 1884m. nr.4 ligi 1885m. nr.8). Taip pat jis talkino J.Mikšui suredaguoti ir išleisti 1884m. ir 1885m. „Aušros" kalendorius.

Paveiktas „Aušros" sąjūdžio ir pats aplankęs Didžiąją Lietuvą, M.Jankus tapo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės šalininkas, pasiryžęs šiai idėjai tarnauti visų pirma spaudos leidimo ir jos skleidimo darbu. Tam reikalui 1889m. Jankus įsigijo spaustuvėlę, kuri iš pradžių buvo Tilžėje, vėliau Ragainėje, kol buvo perkelta į Bitėnus. Kilus 1888 m. „Varpo" leidimo minčiai, Jankus sutiko laikraštį administruoti ir būti žymimas atsakinguoju redaktoriumi. Kai tačiau tarpininkų sudėtoji suma (apie 2000 rublių), jų nuomone, per greit išsibaigė, o M. Jankus reikalavo naujų sumų, 1892m. tarp varpininkų ir Jankaus įvyko konfliktas. M.Jankus iš varpininkų pasitraukė, o į| daromus priekaištus 1893m. atsakė "Iszsiteisinimu priesz užpuldinėjimus nekurių ponų per „Varpą" bei „Vienybę" (be to, plg. dar: A.Milukas Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotos sukaktuvės, II laida, Philadelphia, Pa., psl.408-409).

 

Be „Aušros" ir „Varpo", M.Jankaus vardas yra susijęs ir su eile kitų laikraščių, kuriuos jis bandė leisti vieną po kito. Sustojus „Aušrai", jis pats leido „Garsą", kurio 1886m. išėjo 3 nr., o 1887m. – 8 nr. 1892m. balandyje M.Jankus išleido „Naujos Auszros" vieną numerį, 1894m. jis leido „,Lietuwiszką Darbininką" (išėjo 12 nr. iš viso 88 psl.). Tais pat metais užsimoto "Ukinįkų Prieteliaus" tepasirodė vienas numeris. 1900-1902m. Jankus leido „Saulėtaką", kurią pirmais metais redagavo A.Bruožis, o vėliau pats Jankus (1900m. išėjo 12 nr., 1901m. – 5, 1902m, – 1), 1909m. buvo sumanęs leisti dienraštį „Dienos Laps", kuris tačiau po 10 nr. virto savaitraščiu, o vėliau – visai sustojo.

Be šių savo leistų laikraščių, kuriuose jis spausdino savo straipsnių bei eilių, Jankus parašė ir atskirai išleido nemaža įvairių knygelių: "Lietuwiszkos ir senausos Dainų Knigeles" 1882m. (gotiškomis raidėmis, 32 dainos); "Sztukaunos dainos nuo žmonelų isz Kalnujo apigardes" surinktos 1883m.; "Mužikėlis" 1885 m. (buvo ir vėlesnių laidų); "Baloje" 1886m. (laisvas vertimas) ; "Amerika" 1892m. (kelionei į JAV nurodymai); "Naujos dainos" 1892m. (53 dainos); "Isztrauktas isz bedugnes" 1894m.; "Lietuwninku bei Lietuwos nusidawimai" 1897m. (Lietuvos istorija ligi Liublino unijos, 108psl.); "Kelios pasakos'' 1898m.; "Trys Mierei" 1898m.; "Trumpas praneszimas apie Kanada ir Didžeję sziaurinę Ameriką" 1899m.; "Apswaiginantis Gėrimas wisu bedu priežastis" 1899m.; "Mazgotė" 1899m. (satyrinis leidinėlis) ; "Karžygiszki darbai Indionu" 1900m. (atpasakojimas tais pačiais metais išleistas ir "Smutno Atsitikimo" antrašte); "Lietuviškos dainos broliams žemaičiams" 1901m. (10 dainų); "Negirtauk" 1901m.; "Bendraitė" 1902m.; "Iszeiwei Kanadoje" 1903m.; "Meilės linksmybė" 1907m. ir kt. Jankus leido ir kalendorių: "Kalendros lietuwiszkai konserwatywiszkos partijos" 1891m. (drauge su D.Zauniumi), nuo 1900m. ėjo "Ewangeliszkos Kalendros", vėliau leido kalendorių "Prūsu Lietuwis". Daugumas tų knygelių buvo nedidelės ir paprasto turinio, bet jos pratino žmones lietuviškai skaityti. Mėgęs dainas ir galėjęs iš atminties deklamuoti ilgus tekstus, Jankus ir pats eiliavo. Daugiausia tai buvo patriotinio turinio eilėraščiai ar satyriniai ko nors paplakimai. Jų vertė – publicistinė, ne literatūrinė, pvz. "Aš neužmiršiu nėkados, Lietuva ant visados", "Dabar visur politikė, Patsai Jurgis ir Barbikė" ir kt.

 

Dėl ano meto sąlygų, daugumas Jankaus raštų buvo pasirašyti slapyvardžiais. Vaclovas Biržiška priskiria jam šiuos slapyvardžius: V.Giedris, K.Gyvoleitis, Kr-s, Kulkius, Martyneitis, M.J., M.Mikaitis, Vabalas, Bitėnų Merčius, M.Butkus, M.Giedvilius, J...s, J.A.Paraonas, Ubukaitis, M.Najokas, Bičiuolis, M.Bindokas ir t.t. Pagal šiuos slapyvardžius jam priskirta daugelis ir anksčiau suminėtų knygelių.

 

Be savo paties parašytų ar išverstų dalykų, Jankus leido ir šiaip knygų. Jis išleido 36 religinio turinio knygeles gotiškomis raidėmis, skirtas išimtinai Mažosios Lietuvos protestantams. Leido ir Didžiosios Lietuvos katalikams skirtų maldaknygių, nors čia jį konkuravo Mauderodės, Reylaenderio ir Sekunnos spaustuvės Tilžėje ir Šilutėje.

 

Spaudos darbas M.Jankui buvo priemonė jo plačiam ir reikšmingam tautiniam darbui. Jis 1885m. su J.Mikšu, K.Voska ir E.Vejeriu įsteigė didelės kultūrinės reikšmės turėjusią "Birutės" draugiją ir jai 1889-1892 m. vadovavo. Tos draugijos tikslas buvo: leisti moksliškus raštus, rinkti įvairias mokslui naudingas senienas, tobulinti lietuvių kalbą, rengti paskaitas ir pramogas.

 

J.Sauerveino paskatintas, M.Jankus reiškėsi politinėje veikloje, nuo 1890m. vesdamas kovą už lietuvių atstovų pravedimą į vokiečių parlamentus. Būdamas lietuvių kandidatu į Prūsijos seimą, Jankus 1891m. išleido eilę politinių brošiūrėlių: "Trumpi nusidawimai Prusu Lietuvos", "Klaipėda ir Lietuwninkai" ir kt. Pirmą kartą lietuviai rinkimuose tegavo 37 balsus. Daug kam nusivylus, M.Jankus atkakliai veikė toliau ir, pagaliau, 1900m. J.Smalakys buvo išrinktas į Vokietijos reichstagą Klaipėdos-Šilutės apygardos atstovu. Nuo 1903 ligi 1918m. Prūsijos seime lietuviams atstovavo V.Gaigalaitis. To buvo pasiekta tik po sunkios kovos, kurioje nemažas vaidmuo teko Jankui. Apie tuos sunkumus pats M.Jankus šiaip rašė 1908m. "Prūsų Lietuvio" kalendoriuje: "Labai dažnai reikėjo pakelti šmeižtų ir pajuokimų, ne tik iš vokiečių, bet ir iš lietuvių pusės". Konservatyvūs susirinkimininkai kiekvieną politinį veikimą laikė pasipriešinimu Dievo duotai vyriausybei, todėl lengva leidosi vokiečių nuteikiami prieš lietuvių tautinį sąjūdį. Todėl dažnai ir Jankus priešų būdavo apšaukiamas "bedieviu", nors tokiu jis nebuvo.

 

Bitėnai buvo stambus punktas, iš kurio draudžiamoji spauda per knygnešius sklido į Lietuvą. Bet M.Jankui spaustuvės darbas nebuvo pelningas: spaustuvė kelis kartus buvo patekusi į varžytynes, o ūkis išliko šeimos rankose tik dėl to, kad Martyno tėvas ūkį užrašė ne jam, o jo vaikams. Teko Jankui nukentėti ir nuo vokiečių: ligi I pasaulinio karo jis buvo net 9 kartus areštuotas ir pakartotinai baustas.

 

I pasaulinio karo metu Jankaus šeima buvo deportuota į Rusiją. 1915m. tenai mirė jo tėvas Martynas ir jauniausias 4m. amžiaus sūnus Endrius. Antras sūnus Nikas 1918m. rugsėjo mėn. žuvo Vakarų fronte. Būdamas Rusijoje M.Jankus dalyvavo 1917m. Petrapilio lietuvių seime ir jame deklaravo Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva.

 

Po I pasaulinio karo, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir palikus jo padėtį neišspręstą, Jankus kovojo už tos srities grąžinimą Lietuvai. Jis vadovavo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, 1923m. sausio 9d. paskelbusiam sukilimą, sėkmingai pasibaigusiam sausio 15d. prancūzų okupacinės kariuomenės kapituliacija. Tokiu būdu, Jankaus seniai siektoji Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybė, bent iš dalies, buvo realizuota. Senatvę Martynas Jankus leido Bitėnuose, nuo 1925m. Lietuvos valdžios aprūpintas pensija, o tautos apsuptas Rambyno sargo garbe. Visų ekskursijų Nemunu viena iš pagrindinių sustojimo vietų buvo Rambynas, kur ekskursantus priimdavo M.Jankus ir pasakydavo progai pritaikytą kalbą. Kartais šį tą padeklamuodavo iš Donelaičio kūrybos. 1938m. Jankus buvo apdovanotas II laipsnio Gedimino ordinu; be to, turėjo ir italų Corona ordiną.


 

 

 

 

M. JANKAUS ŠEIMA

Žmona Anė buvo linksmo būdo, mėgo dainuoti lietuviškas liaudies dainas ir buvo nuoširdi savo vyro pagelbininkė visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame darbe. Kai Tilžėje įvykusiame lietuvninkų susirinkime, dėl pablogėjusių veiklos sąlygų buvo keliama mintis uždaryti „Birutės“ draugiją, ji viena griežtai užprotestavo, tardama jog „Birutė" ir toliau privalo veikti.

 

Jos balsas laimėjo: "Birutės" draugijos veikla ir toliau buvo tęsiama. Anė Puknytė-Jankuvienė mirė 1913m.

Sūnus Martynas, šeimoj vadintas „Merčium", t.y. tuo pačiu vardu, kuriuo jaunystėje ir pats tėvas būdavo vadinamas, – taip pat buvo linksmo būdo, darbštus, mėgo knygų ir laikraščių skaitymą. Jis negyveno Bitėnuose, todėl tėvo veikloj nedaug tedalyvavo. Ligi II pasaulinio karo "Merčius" buvo vandens kelio meistru Dravernoje. Mirė Vokietijoj – tremtyje 1952m. Jo žmona su dukterimi gyvena Italijoj (duktė ištekėjusi už italo gydytojo), o sūnus emigravo Australijon.

 

Duktė Elzė, gimusi 1894. VI. 16. Bitėnuose, visą laiką gyveno tėviškėje ir tvarkė tėvo reikalus bei ūkį. Rinko Mažosios Lietuvos tautosaką, kurios pluoštas buvo išspausdintas "Tautosakos Darbuose" (t. III, 1937m.). Iš Vokietijos emigravo į Kanadą ir apsigyveno Toronte.

 

Sūnus Nikas žuvo I pasauliniame kare.

 

Duktė Edė ilgus metus tarnavo Klaipėdos uoste, dirbo Eltoj ir Berlyno pasiuntinybėj. Ji – lėtesnio būdo, tačiau aktyviai reiškėsi Lietuvos šaulių S-goj. Gyvena Montrealyje, Kanadoj.

 

Sūnus Kristupas, gimęs 1901m., dėl nelaimingo atsitikimo tėvo spaustuvėje yra netekęs regėjimo nuo 7-nerių metų amžiaus. Yra labai muzikalus, puikiai groja smuiku. Visą laiką gyvenęs Bitėnuose. Dabar gyvena kartu su seserim Elze Toronte.

 

Duktė Urtė gyvena Čikagoje, kur dirba mašininkės darbą. Kaip ir visa Jankų šeima – linksmo būdo, veikli. Gyvendama tėvynėje – dirbo Emisijos Banke Klaipėdoj.

 

Sūnūs Jonukas ir Endrius mirę vienas 6, kitas – 4 metukų. Be to, dar vienas sūnus yra miręs visiškoj kūdikystėj.


 

 

 

 

KAIP M.JANKUS ATRODĖ IR KUR GYVENO

M.Jankus yra buvęs vidutiniško ūgio, pasakytume, netgi kresnas, bet plačiapetis senelis. Veidas apskritas, senatvėje plaukai buvo pražilę, bet akys – gyvos, net linksmos, kartais susimąsčiusios ar net pilnos ironijos. Rengėsi kukliai. Su savo mėgiama pilka sermėga, lankėsi ir vargšų lūšnelėse ir didelių ponų rūmuose, net tolimame Paryžiuje. Lietuviškaisiais reikalais nuolat buvojo Klaipėdoje, keliavo po visą Klaipėdos kraštą, apžvelgdamas jį lyg rūpestingo šeimininko, tėvo akimis. Ilga ir įvairi jo kovų dėl lietuvybės grandinė užsibaigė prijungus Klaipėdą prie Lietuvos. Po to ir Martynas Jankus nuolatiniau priglūdo savo tėviškėj Bitėnuose. Ir tada jo tėviškė pasidarė lankoma tūkstančių lietuvių. Ten atplaukdavo ir atvažiuodavo jį pasveikinti Lietuvos kariai, jaunimas, užsienio lietuviai. Visiems jis šypsodavosi, visus maloniai priimdavo, tik, kartais, rūpesčio šešėlis užtemtydavo jo akis – juk ir čia, atvaduotoj Lietuvos žemelėj, dar pasitaikydavo rūpesčių ir vargų...

 

Pagrindiniu savo darbu tolimesnėj eigoj M.Jankus skaitė saugojimą ir puošimą didžiosios lietuvių šventovės — Rambyno kalno, ant kurio kasmet per Jonines įvykdavo didžiulės iškilmės. Jankų nuosavybė Bitėnuose – laukas į laukąsueina su ta garsiąja senovės lietuvių šventykla Rambynu. Ten seni ąžuolai ir po šiai dienai nenustoja ošę, lietuviui primindami garbingą tėvynės praeitį ir šaukdami prie naujų uždavinių.

 

Bitėnai – sodžius prie Nemuno, iš kurio, įkopus į kalnelį, pirmučiausia atsidūrdavai mūsų Patriarcho, Martyno Jankaus, kieme. Sodyba švarutėlė. Gyvenamasis namas – mūrinis. Ties namo viduriu – durys. Įėjus į vidų – koridorėlis ir didžiulis kambarys, kurio gale stovėjo didelis stalas, o sienos nukabinėtos įvairiais veikėjo atvaizdais. Ant to stalo – didelė knyga. Ji dovanota Martynui Jankui Lietuvos visuomenės. Tai Rambyno svečių knyga, kurioje Jankaus ir Bitėnų lankytojai pasirašydavo ar įrašydavo visokių patriotinio turinio tekstų.

 

Bitėnai – tai ne tik M.Jankaus gimimo ir gyvenimo, bet ilgamečio lietuviško darbo vieta.

M. Jankaus gyvenamasis namas buvo lietuviškų knygų spaustuvė anuomet, kai Didžioje Lietuvoje buvo deklamuojama: „Anei druko, anei rašto mums turėt neduoda:tegu, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda" (vysk. A.Baranausko). Bitėnų Martyno Jankaus spaustuvė ir čia pat stuksąs Rambynas – tai mūsų kultūros istorijos įžymybės, Dionizo Poškos „Baublys", A.Baranausko klėtelė Anykščiuose, Motiejaus Valančiaus klebonija Varniuose, Simono Daukanto paminklas Papilės kapuose, caro žandarų dr. Vinco Kudirkos kapo kryžiuje iškapotieji Lietuvos Himno žodžiai ir t.t. Tai mūsų tautos šventovės, gyvieji mūsų praeities liudininkai.

 

Ir daugiau į ką buvo kreiptini žvilgsniai M. ankaus namuose. Ypač išsiskyrė šviesus salonas. Knygų spintose gausu visokiausių leidinių įvairiomis kalbomis. Kampe – pianinas, šalia kurio niekad netrūkdavo gėlių puokščių. Lankytojai ir ekskursantai, pagerbdami Patriarchą, nepamiršdavo savo jausmus išsakyti gėlėmis, šalia gėlių – gražus medžio raižinys. Tai Mažosios Lietuvos dovana Patriarchui. Gretimo kambario sienose kabo „Sandaros", Lietuvos šaulių Sąjungos, studentų korporacijų ir daugybės kitų organizacijų adresai, įvairiomis progomis įteikti didžiajam šio krašto vyrui. Ten pat ir 1923m. sausio 9d. Šilutėje išleisto Klaipėdos krašto gyventojams manifesto originalas, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto deklaracijos tekstai ir daug kitų įdomių dokumentų. Tai buvo Klaipėdos krašto ir kovų dėl jo tikras muziejus. Ten kiekvienas paveikslas, knyga ar nuotrauka, buvo tikra liudininkė tų laikų, kada saujelė pasiryžėlių vyrų ėmėsi vadovauti to krašto savanoriams, iškovojusiems Mažajai Lietuvai laisvę. Tai liudininkė tų darbų, kuriuos Martynas Jankus nuveikė ne tik Nemuno kraštui, bet, ir apskritai, ugdydamas lietuviuose tautinį susipratimą, liudininkė tradicinių Joninių švenčių Rambyne, kur kasmet brendo to krašto ir Didžiosios Lietuvos brolių suartėjimas ir nuoširdus bendradarbiavimas. Ten, Bitėnuose, paliko didžiulis tautinis turtas. Ar mes jį rasime? – Vargu bau, – peršasi atsakymas, nes jį greičiausiai bus išgrobstęs ar sunaikinęs mūsų tautos priešas-okupantas.


 

 

 

 

M.JANKUS – MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪROS DARBO ORGANIZATORIUS

Mažoji Lietuva, daugiau kaip prieš 700 metų atsidūrusi vokiečių valdžioje, nuolat buvo nutautinama, persekiojant lietuvių kalbą, uždarant lietuviškas mokyklas, kolonizuojant ją vokiečiais. Tačiau senieji krašto gyventojai lietuviai ilgai priešinosi germanizacijos pastangoms ir kelis šimtus metų sugebėjo išlaikyti lietuvišką krašto charakterį. Su tuo lietuvių atsparumu teko ilgai skaitytis Prūsijos valdžiai. Kiek daug lietuviškumo Mažojoje Lietuvoje išliko net ligi XIX šimtmečio pradžios, matyti nors ir iš to, kad Prūsijos valdžia 1808m. Gumbinės srities administraciją įsakė vadinti „Koeniglich Preussische Littauische Regierung". Tačiau, kaip minėta, nuo 1871 metų vokiečių valdžia Mažojoje Lietuvoje prieš lietuvius griebiasi drastišku nutautinimo būdų. Visų pirma pradėtos naikinti ir persekioti lietuviškos mokyklos, o iš vokiškų mokyklų – imta šalinti lietuvių kalbą. Krašto lietuvių kova su šiomis vokiečių valdžios priemonėmis truko kelerius metus. Kai kur, pvz., Gilijoje (Labguvos aps.) gyventojai jėga vertė mokytojus mokyklose dėstyti ir lietuvių kalbą, ši Mažosios Lietuvos lietuvių kova su valdžia išgarsėjo net užsienyje.

 

Martynas Jankus, tada dar visiškai jaunas vyras, ieškojo organizuotų lietuvių pasipriešinimo priemonių prieš vokiečių valdžios kėslus. 1878m. jis nuvyko į Įsrutį, kur tuomet gyveno pagarsėjęs kovotojas už skriaudžiamas mažas tautas dr. Jurgis Sauerveinas-Girėnas, ir su juo tarėsi dėl lietuvių teisių apsaugos. Dr. J.Sauerveinas pirmiausia pradėjo kalbėti apie Didžiosios Lietuvos išlaisvinimą.

 

– Dirbkite, pasirodykite, kad Jūs čia esate gyva tauta, –atsakė dr. J.Sauerveinas.

 

– Na, juk lietuvių kalba tebėra gyva kaimuose, bažnyčiose, – pastebėjo M.Jankus,

– Bažnyčia lietuvybei daug ko duoti negali: dirbkite daugiau politiškai, eikite į viešumą, – patarė dr. J.Sauerveinas.

 

Šitas dr. J.Sauerveino patarimas Martyną Jankų paskatino imtis organizuoto lietuvybės darbo. Pasitaręs su keliais savo artimais draugais (Jurgiu Mikšu, Kristupu Vosku ir Ernestu Vėjeriu), jis 1885m. vasario mėn. Tilžėje įkūrė pirmą lietuvių organizaciją "Birutės draugystę". Kokios sunkios tada buvo lietuvybės darbo sąlygos, ryškiai matyti ir iš to, kad steigiamajam "Birutės" susirinkimui niekas nedavė salės. Bet Martynas Jankus laužė kliūtį po kliūties. "Birutės" narių skaičius nuolat didėjo. Ligi I pasaulinio karo ši draugija buvo išaugusi į stiprų Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros centrą.

 

Po dešimties metų (1895. VII. 2) Tilžėje įsteigta Giedotojų Draugija, kurios chorą vedė žinomasis mūsų rašytojas ir kultūros veikėjas dr. Storasta-Vydūnas. Tas choras, dainavęs ir "Birutės" draugijos vardu, lankydavosi ir Didžiojoje Lietuvoje. Pats M.Jankus apie šią organizaciją ir Mažosios Lietuvos lietuvių anuometinį kultūros darbą yra taip pasakęs:

 

– Anais priespaudos metais lietuvybė klaipėdiečių ir prūsų lietuvių tarpe daugiausia buvo palaikoma per dainą ir lietuvių kalbą. Prieš penkiasdešimt metų pas mus plačiai veikė "Birutės" giedotojų draugija, ir tuo metu visame krašte plačiai skambėjo lietuviškų dainų melodijos, šia proga turiu pažymėti, kad lietuvių klaipėdiečių ir prūsų lietuvių kultūra niekuo nesiskiria nuo didlietuvių kultūros. Geriausiu liudininku gali būti liaudies kultūra, pasireiškianti liaudies meno, kartu ir liaudies dainų pavidalu. Klaipėdiečių lietuvių ir prūsų lietuvių liaudies dainų melodija ir visa jų dvasia niekuo nesiskiria nuo Didžiosios Lietuvos liaudies dainų melodijos.

 

Vėliau Martynas Jankus, kartu su Jonu Smalakiu, Adomu Braku ir kitais lietuviais, įsteigė ir daugiau lietuviškų kultūros organizacijų, kelias lietuviškas mokyklas, ruošė lietuviškus vaidinimus. Visa tai gaivino Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę ir ruošė juos viešam politikos darbui, kuris po eilės metų davė visai Lietuvai svarbių rezultatų,


 

 

 

 

LIETUVIŠKOS SPAUDOS KŪRĖJAS

Apie savo nuveiktus lietuviškos spaudos kūrimo darbus Jankus yra šitaip išsitaręs:

 

– Ilgus priespaudos metus klaipėdiečiai lietuviai savo spaudos neturėjo, O spauda daug būtų galėjusi padėti lietuvybei palaikyti. Mums tada ypač stigo spaudos darbininkų. Po prūsų revoliucijos, įvykusios 1848m., lietuvininkams buvo pradėtas leisti lietuvių kalba laikraštis "Keleivis", kurį redaguoti vokiečių buvo pasamdytas Fridrichas Kuršaitis. "Keleivis" lietuvininkus ragino bijoti Dievo ir karaliaus. Jis ugdė vergiškumą. Pagaliau, mes ryžomės išleisti savo laikraštį. Stigo ir lėšų, ir žmonių, šiuo metu kilo klaipėdiečių lietuvių ir prūsų lietuvių tarpe mintis, kad reikia bendromis jėgomis dirbti su Didžiosios Lietuvos lietuviais. Mūsų sumanymu, leisti laikraščiui bendradarbių ieškojome Didžiojoje Lietuvoj. Tačiau ir ten inteligentai buvo išsiblaškę įvairiuose kraštuose. Basanavičių susiradome Prahoje, Koncevičių – Rygoje, Višteliauską – Poznanėje. Išleidome "Aušrą". Iš karto buvo labai sunkios sąlygos ją leisti. Pirmaisiais, 1883, jos leidimo metais teturėjome 74 po rublį apsimokėjusius prenumeratrius. Antraisiais metais – jau turėjome 240 prenumeratorių, apsimokėjusių po keturis rublius. Spauda, savaime aišku, daug padėjo kelti lietuvybę, ir per ją užmezgėme santykius bendrai dirbti su Didžiąja Lietuva.

 

Tai labai kuklus M. Jankaus pasisakymas. Iš tiesų Jankus yra vienas iš svarbiausių lietuviškos spaudos kūrėjų, jos uolus platintojas Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje. Kaip žinome, jis vienas iš pirmųjų "Aušros" sumanytojų ir kurį laiką buvęs jos redaktoriumi.

Ėmęsis spaudos kūrinio darbo, M.Jankus matė, kad jis yra labai sunkus, reikalaująs daug lėšų, prityrusių darbininkų ir techninių priemonių. Kad lietuviška spauda galėtų verstis be didesnės finansinės paramos iš šalies, M.Jankus ryžosi įsigyti savo spaustuvę. 1889m. Tilžėje ir nusipirko iš dviejų vokiečių spaustuvę, įlįsdamas į skolas, kurias vėliau išlygino Martyno tėvas. Įsigytą spaustuvę reikėjo patobulinti, prisiperkant kai kurių mašinų ir spaudmenų. Tai vėl kainavo 5000 markių. Kol "Aušros" tiražas siekė apie 400 egzempliorių, galima buvo šiaip taip verstis, bet vėliau, ypač dalį lietuviškos spaudos darbų atliekant nemokamai, atsirado naujų skolų. Joms mokėti M.Jankus pinigų neturėjo. Todėl teismas 1892 ta. aprašė Bitėnų ūkį. Tėvas sugraibęs pinigų iš giminių, šiaip taip likvidavo skolas. Tada M.Jankus pats pradėjo leisti populiarias brošiūras, maldaknyges ir 1900m. išleido Mažosios Lietuvos susipratusiems lietuviams skiriamą savaitraštį "Saulėtaką". Daugiau kaip vienerius metus ėjusi "Saulėtaka" dėl lėšų stokos turėjo sustoti. Atsirado vėl nemaža naujų skolų. Teismas vėl paskelbė Bitėnų ūkio varžytynes. Martyno tėvas šį kartą ūkį vėl išpirko, bet sūnui jo daugiau jau nebeužrašė (vėliau užrašė jo vaikams). M.Jankus su šeima tada išsikėlė į Klaipėdą, kur dirbo spaudos darbą prie "Apžvalgos" ir kitų neperiodinių lietuviškų raštų.

 

Šitie lietuviškos spaudos kūrimo darbai iš M.Jankaus pareikalavo didelio pasiaukojimo: jie grėsė nuolatiniais pavojais ir materialiniais sunkumais. Bet jis visa tai kantriai pakėlė. Greta organizacinio ir leidybos darbo, M.Jankus pats ėmė plunksną į rankas, rašė eilėraščius ir straipsnius, kurie buvo spausdinami anuometiniuose draudžiamuosiuose lietuviškuose leidiniuose. M.Jankus gerai suprato ir giliai įsisąmonino, jog lietuviai nutausta todėl, kad neturi savo raštų, knygų, laikraščių, savų organizacijų. Dėl tos tad priežasties, jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido rašydamas, spausdindamas ir platindamas lietuvišką spausdintą žodį.

 

– Martynas Jankus buvo didelis lietuviškų raštų nelegalaus gabenimo organizatorius. Per jo rankas, – sako J.Tumas-Vaižgantas, – yra perėję veik visi Didžiosios Lietuvos kontrabandininkai, knygų gabentojai arba knygnešiai. Pas jį buvo sandėlis pas jį kontrabandininkai apsirūpindavo raštais ir vykdavo į Didžiąją Lietuvą (J.Tumas-Vaižgantas, Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė. Kaunas 1924).

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS