Antradienis, Spa 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS

02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS - BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

 

 

 

 

BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

Martynas Jankus gimė 1858m. rugpiūčio 7d. Bitėnuose, Pagėgių (anksčiau Ragainės) aps., iš tėvų Martyno ir Marės Kerpytės Jankų. M.Jankaus senelis į Bitėnų kaimą, prie garsiojo Rambyno kalno, atkilo iš žemaičių, Batakių parapijos. Jankus Bitėnų kaime turėjo didelį geros žemės gabalą. Tačiau per visokias žemės dalybas kiti šeimos nariai gerokai pralobo, o Martynui beliko tik 60 prūsinių margų (apie 15ha) smiltynų, kuriuose gerai derėjo bulvės ir daržovės. Gi pats Martynas Jankus, buvęs aušrininkas ir nepilstantis lietuvybės veikėjas, savo ilgamete veikla nusipelnęs Mažosios Lietuvos Patriarcho vardą, buvo vedęs Anę Puknytę, su kuria susilaukė aštuonių vaikų.

 

Lietuvių Enciklopedija (t. IX, 1956, psl. 284-286) duoda šias glaustas žinias apie M.Jankų. Teišėjęs pradžios mokyklą, M.Jankus išsilavinimo pasiekė savimokos keliu. Ypač gerai jis pažino Lietuvos istoriją. Didelio įspūdžio jam, dar vaikui, padarė išgirstos kelios dainos apie ką tik praūžusį sukilimą. Tuo metu, Prūsijai laimėjus karą su prancūzais ir Prūsijos karaliui pasiskelbus Vokietijos imperatoriumi, buvo itin sugyvintos pastangos nutautinti Mažosios Lietuvos lietuvius. Bet Jankus iš mažens matė lietuviams daromas skriaudas ir pasiryžo kovoti dėl savo tautos. Jo lietuvišką nusiteikimą labai sustiprino 1878m. pažintis su J.Sauerveinu-Girėnu, nors vokiečiu, bet dideliu lietuvių kalbos ir lietuvių mylėtoju, vėliau parašiusiu lietuvių tautinę giesmę „Lietuviais esame mes gimę". Jo paskatintas kovoti už lietuvybę, M. Jankus kūnu ir dvasia atsidavė tam darbui.

 

1882m., kai Kranto landratas įsakė nebedėti į „Lietuwiszką Ceitungą" J.Mikšo, J.Sauerveino, M.Jankaus ir kt. straipsnių, M.Jankus ryžosi pradėti leisti aiškiai lietuviškos dvasios laikrašti, bet šis reikalas atkrito, kai dr. J.Basanavičius susitarė su J.Mikšu dėl „Aušros" leidimo (žr. M.Jankaus prisiminimai, "Lietuvos Aidas", 1933m. nr.64). M.Jankus bendradarbiavo „Aušroje" ir pasitraukus J.Šliūpui, kurį laiką drauge su J.Mikšu rūpinosi visais laikraščio reikalais, daugiausia administraciniais. Tuo laiku jis buvo žymimas ir laikraščio atsakinguoju redaktoriumi (nuo 1884m. nr.4 ligi 1885m. nr.8). Taip pat jis talkino J.Mikšui suredaguoti ir išleisti 1884m. ir 1885m. „Aušros" kalendorius.

Paveiktas „Aušros" sąjūdžio ir pats aplankęs Didžiąją Lietuvą, M.Jankus tapo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės šalininkas, pasiryžęs šiai idėjai tarnauti visų pirma spaudos leidimo ir jos skleidimo darbu. Tam reikalui 1889m. Jankus įsigijo spaustuvėlę, kuri iš pradžių buvo Tilžėje, vėliau Ragainėje, kol buvo perkelta į Bitėnus. Kilus 1888 m. „Varpo" leidimo minčiai, Jankus sutiko laikraštį administruoti ir būti žymimas atsakinguoju redaktoriumi. Kai tačiau tarpininkų sudėtoji suma (apie 2000 rublių), jų nuomone, per greit išsibaigė, o M. Jankus reikalavo naujų sumų, 1892m. tarp varpininkų ir Jankaus įvyko konfliktas. M.Jankus iš varpininkų pasitraukė, o į| daromus priekaištus 1893m. atsakė "Iszsiteisinimu priesz užpuldinėjimus nekurių ponų per „Varpą" bei „Vienybę" (be to, plg. dar: A.Milukas Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotos sukaktuvės, II laida, Philadelphia, Pa., psl.408-409).

 

Be „Aušros" ir „Varpo", M.Jankaus vardas yra susijęs ir su eile kitų laikraščių, kuriuos jis bandė leisti vieną po kito. Sustojus „Aušrai", jis pats leido „Garsą", kurio 1886m. išėjo 3 nr., o 1887m. – 8 nr. 1892m. balandyje M.Jankus išleido „Naujos Auszros" vieną numerį, 1894m. jis leido „,Lietuwiszką Darbininką" (išėjo 12 nr. iš viso 88 psl.). Tais pat metais užsimoto "Ukinįkų Prieteliaus" tepasirodė vienas numeris. 1900-1902m. Jankus leido „Saulėtaką", kurią pirmais metais redagavo A.Bruožis, o vėliau pats Jankus (1900m. išėjo 12 nr., 1901m. – 5, 1902m, – 1), 1909m. buvo sumanęs leisti dienraštį „Dienos Laps", kuris tačiau po 10 nr. virto savaitraščiu, o vėliau – visai sustojo.

Be šių savo leistų laikraščių, kuriuose jis spausdino savo straipsnių bei eilių, Jankus parašė ir atskirai išleido nemaža įvairių knygelių: "Lietuwiszkos ir senausos Dainų Knigeles" 1882m. (gotiškomis raidėmis, 32 dainos); "Sztukaunos dainos nuo žmonelų isz Kalnujo apigardes" surinktos 1883m.; "Mužikėlis" 1885 m. (buvo ir vėlesnių laidų); "Baloje" 1886m. (laisvas vertimas) ; "Amerika" 1892m. (kelionei į JAV nurodymai); "Naujos dainos" 1892m. (53 dainos); "Isztrauktas isz bedugnes" 1894m.; "Lietuwninku bei Lietuwos nusidawimai" 1897m. (Lietuvos istorija ligi Liublino unijos, 108psl.); "Kelios pasakos'' 1898m.; "Trys Mierei" 1898m.; "Trumpas praneszimas apie Kanada ir Didžeję sziaurinę Ameriką" 1899m.; "Apswaiginantis Gėrimas wisu bedu priežastis" 1899m.; "Mazgotė" 1899m. (satyrinis leidinėlis) ; "Karžygiszki darbai Indionu" 1900m. (atpasakojimas tais pačiais metais išleistas ir "Smutno Atsitikimo" antrašte); "Lietuviškos dainos broliams žemaičiams" 1901m. (10 dainų); "Negirtauk" 1901m.; "Bendraitė" 1902m.; "Iszeiwei Kanadoje" 1903m.; "Meilės linksmybė" 1907m. ir kt. Jankus leido ir kalendorių: "Kalendros lietuwiszkai konserwatywiszkos partijos" 1891m. (drauge su D.Zauniumi), nuo 1900m. ėjo "Ewangeliszkos Kalendros", vėliau leido kalendorių "Prūsu Lietuwis". Daugumas tų knygelių buvo nedidelės ir paprasto turinio, bet jos pratino žmones lietuviškai skaityti. Mėgęs dainas ir galėjęs iš atminties deklamuoti ilgus tekstus, Jankus ir pats eiliavo. Daugiausia tai buvo patriotinio turinio eilėraščiai ar satyriniai ko nors paplakimai. Jų vertė – publicistinė, ne literatūrinė, pvz. "Aš neužmiršiu nėkados, Lietuva ant visados", "Dabar visur politikė, Patsai Jurgis ir Barbikė" ir kt.

 

Dėl ano meto sąlygų, daugumas Jankaus raštų buvo pasirašyti slapyvardžiais. Vaclovas Biržiška priskiria jam šiuos slapyvardžius: V.Giedris, K.Gyvoleitis, Kr-s, Kulkius, Martyneitis, M.J., M.Mikaitis, Vabalas, Bitėnų Merčius, M.Butkus, M.Giedvilius, J...s, J.A.Paraonas, Ubukaitis, M.Najokas, Bičiuolis, M.Bindokas ir t.t. Pagal šiuos slapyvardžius jam priskirta daugelis ir anksčiau suminėtų knygelių.

 

Be savo paties parašytų ar išverstų dalykų, Jankus leido ir šiaip knygų. Jis išleido 36 religinio turinio knygeles gotiškomis raidėmis, skirtas išimtinai Mažosios Lietuvos protestantams. Leido ir Didžiosios Lietuvos katalikams skirtų maldaknygių, nors čia jį konkuravo Mauderodės, Reylaenderio ir Sekunnos spaustuvės Tilžėje ir Šilutėje.

 

Spaudos darbas M.Jankui buvo priemonė jo plačiam ir reikšmingam tautiniam darbui. Jis 1885m. su J.Mikšu, K.Voska ir E.Vejeriu įsteigė didelės kultūrinės reikšmės turėjusią "Birutės" draugiją ir jai 1889-1892 m. vadovavo. Tos draugijos tikslas buvo: leisti moksliškus raštus, rinkti įvairias mokslui naudingas senienas, tobulinti lietuvių kalbą, rengti paskaitas ir pramogas.

 

J.Sauerveino paskatintas, M.Jankus reiškėsi politinėje veikloje, nuo 1890m. vesdamas kovą už lietuvių atstovų pravedimą į vokiečių parlamentus. Būdamas lietuvių kandidatu į Prūsijos seimą, Jankus 1891m. išleido eilę politinių brošiūrėlių: "Trumpi nusidawimai Prusu Lietuvos", "Klaipėda ir Lietuwninkai" ir kt. Pirmą kartą lietuviai rinkimuose tegavo 37 balsus. Daug kam nusivylus, M.Jankus atkakliai veikė toliau ir, pagaliau, 1900m. J.Smalakys buvo išrinktas į Vokietijos reichstagą Klaipėdos-Šilutės apygardos atstovu. Nuo 1903 ligi 1918m. Prūsijos seime lietuviams atstovavo V.Gaigalaitis. To buvo pasiekta tik po sunkios kovos, kurioje nemažas vaidmuo teko Jankui. Apie tuos sunkumus pats M.Jankus šiaip rašė 1908m. "Prūsų Lietuvio" kalendoriuje: "Labai dažnai reikėjo pakelti šmeižtų ir pajuokimų, ne tik iš vokiečių, bet ir iš lietuvių pusės". Konservatyvūs susirinkimininkai kiekvieną politinį veikimą laikė pasipriešinimu Dievo duotai vyriausybei, todėl lengva leidosi vokiečių nuteikiami prieš lietuvių tautinį sąjūdį. Todėl dažnai ir Jankus priešų būdavo apšaukiamas "bedieviu", nors tokiu jis nebuvo.

 

Bitėnai buvo stambus punktas, iš kurio draudžiamoji spauda per knygnešius sklido į Lietuvą. Bet M.Jankui spaustuvės darbas nebuvo pelningas: spaustuvė kelis kartus buvo patekusi į varžytynes, o ūkis išliko šeimos rankose tik dėl to, kad Martyno tėvas ūkį užrašė ne jam, o jo vaikams. Teko Jankui nukentėti ir nuo vokiečių: ligi I pasaulinio karo jis buvo net 9 kartus areštuotas ir pakartotinai baustas.

 

I pasaulinio karo metu Jankaus šeima buvo deportuota į Rusiją. 1915m. tenai mirė jo tėvas Martynas ir jauniausias 4m. amžiaus sūnus Endrius. Antras sūnus Nikas 1918m. rugsėjo mėn. žuvo Vakarų fronte. Būdamas Rusijoje M.Jankus dalyvavo 1917m. Petrapilio lietuvių seime ir jame deklaravo Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva.

 

Po I pasaulinio karo, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir palikus jo padėtį neišspręstą, Jankus kovojo už tos srities grąžinimą Lietuvai. Jis vadovavo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, 1923m. sausio 9d. paskelbusiam sukilimą, sėkmingai pasibaigusiam sausio 15d. prancūzų okupacinės kariuomenės kapituliacija. Tokiu būdu, Jankaus seniai siektoji Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybė, bent iš dalies, buvo realizuota. Senatvę Martynas Jankus leido Bitėnuose, nuo 1925m. Lietuvos valdžios aprūpintas pensija, o tautos apsuptas Rambyno sargo garbe. Visų ekskursijų Nemunu viena iš pagrindinių sustojimo vietų buvo Rambynas, kur ekskursantus priimdavo M.Jankus ir pasakydavo progai pritaikytą kalbą. Kartais šį tą padeklamuodavo iš Donelaičio kūrybos. 1938m. Jankus buvo apdovanotas II laipsnio Gedimino ordinu; be to, turėjo ir italų Corona ordiną.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 02 BITĖNAI IR JANKŲ MERČIUS