Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS - DR. J.ŠLIŪPAS APIE

 

DR. J.ŠLIŪPAS APIE "AUŠROS" IDEALUS

Dr. J.Šliūpas savo straipsnyje "šis tas apie "Aušros" idealus" (Lietuvos Šaulių Sąjungos leidinys "Vasario 16-toji", Kaunas 1933) rašo:

"Nepriklausomoje Lietuvoje ramiai begyvenantiems po savos valstybės sparnais šiandien beveik jau nebesuprantama, kaip apniūkusios buvo dvasinės padangės Lietuvoje 50 metų atgalios.

Anuometinė būtis tikrai prilygsta nedidutei valtelei, vos su keliais keleiviais, beplūduriuojančiai vidur audringos jūros, kurios apyregėje nesimatė jokios atvangios vietos sustoti: rytuose tykojo keleivius šiaurės meškinas su išžiodintais nasrais (kalėjimais, Sibiru); pietuose tūpčiojo pajacas bekvatojąs iš "lietuvių drąsuolių, apsišarvavusių ilgomis ausimis" (Sviętochovski), kurie kėsinosi "Natione Polonorum gente Lithuanorum" uniją su lenkais sudraskyti, o vakaruose tykojo šarvuota kumštimi apsikalęs kryžiuotis prikibti prie kantrių, silpnučių, bet atkakliai pasiryžusių, nors mažai prityrusių jūreivių, kuriems buvo įkalbama, kad jie "bent 100 metų per vėlai esą gimę". O audrojanti jūra, tai buvo lietuvių tautos visuma, žandarų ir uriadnikų prislėgta ir ujama, nuo 1864m. palikta be mokyklos, be laikraščių, be pamokančios knygos, be galėjimo susitelkti ir pasitarti.

Taip niaukus ir niaurus buvo dangus, kad tikra dvasios naktis buvo Lietuvą užgulusi, jei bent tik šiur tur motinėlė, garbingai ratelį sukdama, tedrįso vaikeliams su discipulka "ožius iš pakaušio" varinėti, pamokydama maldaknygę skaityti.

Tai ne alegorija, bet tikrų tikriausioji teisybė, kuri — po 50 metų — vos sunkiai beįvaizdinama laisviems mūsų tėvynės gyventojams, — taip labai pasikeitė gyvenimo raida.

Minėtoje valtelėje likimo buvo lemta ir man keliauti ir, rasi, greta M.Jankaus, judriausiu keleiviu būti, ir todėl mano kelionė buvo trumpa, o betgi gan greit pasakiška, drįsčiau pasakyti, beveik herojiška. Tačiau ne čion vieta kalbėti apie jaunatvės svajones, pasišventimą, energiją, ir netikėtinus epizodus — moderniškieji žurnalistai (manęs net žurnalistu nepripažįstą ir visur ignoruoją) tik nusišypsotų ir pečiais patraukytų, kokio padūkusio drąsuolio būta...

Juk gi nedovanai caro valdžia buvo už mano galvą paskyrusi 20.000 rublių... Nedovanai, dar po kelių metų, kada jau seniai atsidūręs buvau laisvos Amerikos žemyne, kratas darydavo Rusijoje, kaip ir Prūsuose, manęs ieškodami, nes būdavo kieno nors gandai paleidžiami, kad štai Rakandžių Jonas grįžo... Jei bent tik knygnešys "Baltasis Erelis" ar Raudonkrūtinis buvo tiek baimės įvarę kaip ponams, taip carų ir kaizerių tarnams.

"Aušra", sako, buvusi romantizmo padaras. Nesiginčysiu. Tačiau ji atliko savo užsibrėžtą uždavinį: supažindino Lietuvos veikėjus vienas su kitais ir šiek tiek nušvietė  seniau dirbusius vargstančiųjų tautiečių labui. Iki "Aušrai" išauštant, nors jau buvo buvę būreliai Petrograde, Rygoj, Maskvoje ir kitur, lietuviai inteligentai išsibarstę sporadiškai teveikdavo. "Aušra" kreipėsi taipgi į liaudį. Neklausiama buvo, kas kurios tikybos ar partijos ar pasaulėžiūros buvo, o tik ar lietuvis ir ar susipratęs tautos gynėjas arba nors jos užtarėjas. Tokių kunigų buvo tiktai trys: Jaunys, Gimžauskas, Vaišvilas; o dvarininkų dar mažiau, tik Mečislovas Davainius-Silvestravičius ("Vieversys")! Jeigu ne jauni iš ponų studentai (VI. Zubovas ir Liudvikas Jonavičius iš Lapkasių) būtų draugais buvę, tai ponai būtų į rankas žandarų išdavę (kaip ir grasė p. Beresnevičius Kelmėje, o klebonas Rekštys Gruzdžiuose). Ne tik lietuviais, bet demokratais, antiklerikalais, revoliucionieriais buvome. Tokios nuotaikos ir įkarščio šiandien Lietuvoje nė dūko nematome.

"Aušra" pradėjo nuo lietuvių kalbos meilės, nuo raginimų susipažinti su Lietuvos praeitimi, palytėjo liaudies reikalus, pakibirkštijo pripelėjusį kunigų lizdą, pakrapštė biografijas Daukanto, Juškevičiaus ir kitų, kėlė polemikas, ir sukėlė klegesį širšių lizduose, būtent – "Przegląd Katolicki", taip pat "Kraj", "Prawda", ar "Dziennik Poznanski"; nė Muraškoms su Botyriais etc. nebuvo ramybės, kada Katkovas, Ščebalskis, etc. suuodė per savo šnipus (pvz. teisėją Smirnovą Vilkaviškyje), kad ne juokais lietuviai užsispyrė savo spaudą atgauti.

"Aušra" ne tik krūvon glaudė Didž. Lietuvos žmonių dvasinę kryptį, bet priviliojo lietuvius iš Maž. Lietuvos; ten dirbo Šernius ir Sauerveinas, Mikšas ir Jankus; Voska ir Veyeris, etc, ir net mėginta buvo visus suburti į "Liet. Mokslo Draugiją" (iš ko vėliau išdygo "Birutė"), už kurią užmačią ypačiai man teko gerokai nukentėti. Mat, vokiečiams atsisakius atidaryti susirinkimui suderėtąją svetainę, ne tik skaitmeningai suvažiavusieji „būrai“ ėmė unkšti išsiskirstę po karčiamas, bet taipgi "Lit. lit. Verein Tilžėje nuo manęs pareikalavo smulkmenų apie lietuvių įgeidžius kur prof. Kuršaitis ir Saugų kun. Jurkšaitis stačiai išdavikiškai kalbėjo, dėl to mane ir išvijo iš Rytų ir Vakarų Prūsų. Betgi Maž. Lietuvos susidomėjimas tautos likimu ėjo didyn, ko liudininku gali būti, kad ir didžioji politinė byla Karaliaučiuje 1902m.

Tad romantiškoji "Aušra" išjudino lietuvius iš snaudulio, ir čion glūdi jos nuopelnas kaip vienas svarbiausių etapų liet. tautiškosios dvasios atbudimo istorijoje. Tokiu būdu valtelės keleiviai privažiavo prie išganytingojo uosto, ir ilgainiui atgimė Nepriklausomoji Lietuva, taip nuoširdžiai anų jūreivių svajotoji ir pageidautoji.

Šiandien ne visi "Aušros'' idealai prigijo išsilaisvinusioje Lietuvoje. Nors laisvamanių pastangos buvo milžiniškos – juk ir Basanius ir Kudirka, ir Šernas-Adomaitis ir Jankus, Vištalius ir Jablonskis nemažesni laisvamaniai buvo už mane, tačiau, be daug ko kito, Lietuvoje neturime nė civilinės metrikacijos, kuri užtikrintų mums valstybės globą, o mūsų vaikams savitą auklėjimą ir palikimų tėvams mirus teisėtą paveldėjimą. Kaip senovėje, taip šiandien; nemo propheta in patria sua! Kas daug dirba, tą smagiai ir plaka ... Noriu tikėti, kad Lietuva susigės, ir bene galų gale paspins saulutė taipgi ir į laisvamanių langą. Gal bent prieš mirsiant teks išvysti Lietuvą atsikračiusią nuo veidmainystės ir fanatizmo", — taip rašė dr. J. Šliūpas 1933m.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS