Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS - MANO ATMINIMAI

 

"MANO ATMINIMAI "AUŠROS" LAIKŲ

Prūsų Lietuvoje įvykusioms atmainoms, po 1874 metų išmetimas lietuviškosios kalbos iš mokyklos, teismo, išdalies ir iš bažnyčios, privertė kiek jautresnius Prūsų Lietuvius pasiteirauti apie savo praeitį. Tarpe kurių ir aš, įgijęs Kotzebue "Lietuvos nusidavimus", supratau, Lietuvą buvusią savitą valstiją, kuriai rubežiai siekė Pripietę, Dauguvą ir Baltiškas jūras, su garbinga sostine Vilniumi. Paaiškėjo, kad visa Didžioji Lietuva neturėjo spaudos liuosybės, tvylojo gilioje tamsybėje, be vilties kuolaik išvysti šviesesnę ateitį. Supratimas apie galybę spaudos, buvo pas kiekvieną manantį žmogų žinomas. Lietuvišką dainelę palaikyti atspausdinau jų menkai apgalvotą rinkinėlį 1882 metais Tilžėje pas Otto v.Mauderodę. Buvau sumislyjęs leisti į mėnesį kartą ir teiravaus apie brangumą spaudos, tai pas v. Mauderodę, tai pas Rylenderį Tilžėje, tai pas Albaną bei Kibelką Ragainėje. Kibelka man pasigyrė, ka jis spausdinęs jau tai kokį laikraštį, kurį leidžia kokie profesoriai iš Rygos ir dar iš kitur. J.Mikšas ėsas pavadintas redaktoriumi. Tai buvo pirmoji proga susipažinti su tuom redaktorium Mikšu. Mikšas man pareiškė padėtį "Aušros" ir gynė mane nuo išleidimo savotiško mėnesinio laikraščio, bet prieš piršosi prie "Aušros" leidimo prisidėti, sako: išleisime "Aušros" Kalendorius 1884 metams, kuriuose busią galima patalpinti mano rašinėlius. Ant ko aš ir sutikau, "Aušros" buvo 4 numeriai išleisti. Kalendorius spaudoje, leidžią Lietuvos mylėtojai, kaštai Martyno Jankaus ir Jurgio Mikšo. Pabaigoje Rugiapjutės 1883 metais gaunu iš Ragainės nuo Jurgio Mikšo siuntinėlį su visoms korespondencijomis iš "Aušros" pergyvenimo laiko, ingaliojimus priimti visus paštu siunčiamus raštus, gromatas ir pinigus. Jurgis Mikšas rašo man gromatėlę su atsikaltinimu, kad jis vejamas kokių nelaimių emigruoja, vienok nepasakė nei kur nei kodėl. Jurgis Mikšas tokiu būdu padaro man nemažą apmaudą, nes Kalendorius reikia jau man vienam užmokėti, o su išpardavimu man reikia žinotis. Tad aš pradėjau teirautis parubežiais, kur tik sužinojau, kad tokias vietas lanko kontrabandininkai, pradedant nuo Nimersato, baigiant Eydkunais. Po kokio laiko susiradau Sudergo Antanavičių (kun. M.Sederavičiaus padėjėją. Red.), kuris nešė knygas ir "Aušrą" draug iki Šakių, ten davė kaipo pakietą arba rišulį iki Rygai, ten jas priėmė Juozas Miliauskas arba Miglovaras; ir iš tenai po juostele siuntinėjo po visą Lietuvą. Palangoje sėdėjo kunigas Marcijonas Jurgaitis, kuris priėmė mano siuntinius, per rubežių nešė kokis Juriniukas iš Nimersato.

5 Numerį "Aušros", nesant redaktoriaus, sutaisė rods Dr. J.Basanavičius. Bet tai truko baisiai ilgai ir man norint "Aušrą" palaikyti, teko kviesti Joną Šliupą iš Genevos prie korektūros taisymo, kuris ir keliavo, bet jis parvažiuodamas iš Genevos, užvažiavo ir pas Dr. J. Basanavičių, kuris jam užgynė važiuoti prie "Aušros" korektūrą taisyti, tardamas: "Aušra" per tavo raštus "Gyvenimas Simano Daukanto" pakėlė prieš save didžiausi pasipriešinimą, o antra, "Aušrai" leisti reikia pinigų. To viso J.Šliupas negalėjo paboti, nes gyventi Šveicarijoje nebuvo galima, nes nebuvo pinigų. Šliupas parvažiuodamas per Poznanių, užsuko dar ir prie Višteliausko, kuris jo supratimu taipgi buvo prie "Aušros" prisidėjęs. Vienok ir Višteliauskis tą pačią laupsią Šliupui užgiedojo. Girdi, "Aušros" gyvenimas suvisu negalimas, nes sako: aš jau 50 markių prie jo pridėjau, tik 4 numeriai tepasirodė, tai iki metų galo reikia dar apie 1000 markių, iš kur pinigus paimti. Vienok Šliupas nebojo gazdinimų, o tačiaus atvažiavo pas mane. Aš pas v. Mauderodę Tilžėje turėjau kredito, taip, kad nuo 6, 7, 8, 9, 10 numerio nereikėjo iš karto mokėti, pertai buvo galima suvėlintąją "Aušrą" atlikti nors ne laiku. Užbaigus metus su 10 numeriu prasidėjo naujas abonamentas ant 1884 metų. Skaitytojų kiek pasidaugino ir tai nuo 75 ant 260. Prekę pakėliau ant keturių rublių metams. Per tai buvo galima užmokėti už spaudą 5 ligi 10 numerio 1883 metų ir nekiek už bėgančius metus 4 numerius, liko dar apie 500 rublių, kuriuos Šliupas pasiėmė dėl savęs. Tai apsitaisė kaip žmogus nuo kojų lig galvos. Išvažiavo su mano pasu lig Gurko į Varšavą, iš ten į Kuršionus pas Malinauskaitę, iš ten į Ameriką. Man reikėjo už spaudą vėlesnių numerių "Aušros", kuomet pinigų nebuvo, duoti v. Mauderodei vekselių, o kada vekselis nubėgo, tai reikėjo išparduoti bandą (gyvulius – Pr. Al.), įrinkti 800 rublių ir užmokėti, tuomi tarpu užbaigiau 1884 metus. Bet kokias pašalpas gauti nuo Dr. Jono Basanavičiaus arba Višteliaus buvo negalima, nes juodu buvo nuo "Aušros" rėmimo galutinai atsisakiusiu. Naujiems 1885 metams "Aušros" skaitytojai susimažino, rodos, kad nekurie draugai savo draugus įkalbino to prūselio laikraštį neskaityti? Išlaidos tiktai per pusę padengtos, už ką dalį vėl reikėjo duoti v. Mauderodei vekselius ir prakultais javais atsimokėti. Tuomi tarpu leidėjai buvo Lietuvos mylėtojai ir leido už pinigus skaitytojų, o jei skaitytojų nebuvo, tai man reikėjo mokėti, nes leidėjais prieš v. Mauderodę buvau tiktai aš vienas. Kada Mikšas nuo sausio 1884 metų iki spalio 1885 metų pas manę gyveno, o kada jis teipgi algos nuo manęs prašė už korektūros taisymą, tai aš nudžiugau neišpasakytai, kaip Mikšas nusipirko spaustuvę ir užėmė tolesnį "Aušros" leidimą savo atsakomybėn. Rodos Mikšas spausdino tai lementorius, tai žmonių ligas, tai žiemos vakaro adynėles, už ką užmokėti negavo. Parduoti tokį lementorių, Šliupo ir Eglės, taipgi nėjo, nes katalikai žmones draudė nuo jų, tai vargais negalais Mikšas jau birželio mėnesyje 1886m. savo spaustuvę uždarė. Taigi ir "Aušra" pasiliovė. Tolesnis likimas lietuviškos rašliavos ėjo kitais keliais, kuriuose taipgi dalyvauti man teko. Vienok šiandieną šaukias daugis kaipo "Aušros" leidėjai, Aušrininkai ir t.t. ir tokie save "Aušros" leidėjais skelbiasi, kurie tiesiai "Aušrą“ gesino ir gaišino, platino net priešaušrius ir kitokio turinio raštus prieš "Aušros" tendenciją ir jos gyvavimą. Man tankiai teko būti opozicijoje prieš atžagareivius, ar kaip kartais ir prieš pirmeivius, kurie skelbė lietuviškumą kaip katalikai arba kaip cicilikai. Vienok lietuviškumas per vieną dalį Lietuvos sūnų buvo palaikomas ir mes atsiekėme tai, ko labiausiai troškome – lietuviškos Iiuosybės".

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS