Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS - PROF. VACLOVAS BIRŽIŠKA APIE

 

PROF. VACLOVAS BIRŽIŠKA APIE "AUŠRĄ"

Mūsų didysis senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Vaclovas Biržiška yra išspausdinęs išsamią studiją apie "Aušrą" (Vasario 16-ji, Kaunas 1933, Lietuvos Šaulių S-gos leidinys). Štai pagrindiniai duomenys apie ją.

1883 metais iš Ragainės Didžiojon Lietuvon atėjo pirmasis "Aušros" numeris, kurio šūkis buvo: "Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvai dvasia!“

Kas tie "Aušros" sumanytojai, kuriomis aplinkybėmis ji gimė, kaip augo ir kodėl mirė? Kaip senovėje daugelis Graikijos miestų kovojo už teisę vadintis Homero gimtine, taip lygiai virė kova dėl "Aušros", tik ne dėl jos gimimo vietos, bet dėl jos krikšto tėvų – įkūrėjų bei jų vaidmens. Tuo klausimu susidarė gana plati literatūra, ypač dėl kontroversinių pačių aušrininkų pasisakymų švenčiant "Aušros"  sukaktuves, pradedant 1893 metais, vėliau 1903, 1913, 1923 ir baigiant 1933 metais. Kartais nelengva, o kai kada ir visiškai neįmanoma išpainioti tikrąjį atskirų senosios lietuvių kartos inteligentų vaidmenį "Aušroje". Neginčijami "Aušros" steigėjai yra buvę: dr. Jonas Basanavičius, Andrius Vištalius ir, pakartotiniu J.Basanavičiaus tvirtinimu, Jurgis Mikšas. Pirmasis, tik 1880m. Bulgarijon išsikėlęs, jau nešiojosi sumanymą rasti vietą savo rašiniams spausdinti. Ar tai buvo laikraščio sumanymas, kaip vėliau jam atrodė, ar tik šiaip knygutėms spausdinti, sunku dabar pasakyti. 1881m. dr. J.Basanavičius mėgina tuo reikalu tartis su vienu Bulgarijos spaustuvininku. (Žanovu), 1882m. Bulgariją palikęs, jis panašų sumanymą iškelia Belgrade, pagaliau, Prahoje, kur greičiausiai subrendo ir pati mintis laikraščiui leisti. Prahoje, galimas dalykas, J.Basanavičius buvo paveiktas čekų kultūrinio darbo, su kuriuo teko jam ten kiek arčiau susipažinti. Tuo pačiu laiku jis sueina į artimesnį kontaktą ir su Mažosios Lietuvos veikėjais: jau nuo 1880m. jis deda eilę savo straipsnių į Einario "Naująjį Keleivį", o 1882m. į Šerniaus "Lietuviškąją Ceitungą". Dar konkrečiai nesuformuluotas planas, bet jau ieškoma kelių jam realizuoti.

Antrasis iš "Aušros" steigėjų, Andrius Vištalius, jau senas emigrantas, gyvenęs netoli Poznanės palaiko su Basanavičium kontaktą, su juo planuoja įvairius lietuviškus darbus ir kartu kelia mintį laikraščiui leisti. Tačiau tos minties jis nesisavina. Savo 1903m. išspausdintuose prisiminimuose jis griežtai tvirtina, kad mintį laikraščiui leisti jam buvo pakišęs J.I.Kraševskis, Vištaliui pas jį 1880m. Drezdene apsilankius. Jiems besikalbant apie sunkių lietuvių tautos padėtį, Kraševskis, esą, jam pasakęs, kad tautos ("giminės"), neturinčios savo literatūros ir vadovų, esančios pasmerktos mirti. Jei lietuviai norį tokio likimo išvengti – turį įkurti savo laikraštį.

Dėl Jurgio Mikšo vaidmens, tas pats Vištalius tvirtina, kad ir Miksas kėlęs mintį laikraštį leisti. Vištaliaus nurodomas, jis kreipėsi į dr. Basanavičių. Tačiau žymiausią vaidmenį Mikšas suvaidino tiek pačiai "Aušrai" einant, tiek ją likviduojant. Pradžioje jis rimtesnio vaidmens nevaidino, nes dar buvo per jaunas – 1882 jam buvo sukakę vos tik dvidešimt metų.

Ketvirtas "Aušros" sumanytojas – "Lietuviškos Ceitungos redaktorius Martynas Šernius. Kad jis pats, prisibijodamas vokietininkų, ir nebedėjo dr. Basanavičiaus straipsnių savo redaguojamame laikraštyje, bet vis dėlto buvo nuoširdus lietuvis ir viename savo laiške dr. Basanavičiui siūlo leisti atskirą laikraštį, skiriamą Didžiajai Lietuvai (A.Vištaliaus tvirtinimu, tą mintį jam pakišęs J.Mikšas), Šerniaus laiškas pasiekia dr. Basanavičių kaip tik tuo metu, kada toji mintis ir Basanavičiui jau buvo galutinai subrendusi. Dr. Basanavičius tuojau pat atsako: "Aš pilnai pritariu myslėj, jog reikė naują laiškelį išdavinėti. Šyta myslis nog kelių dienų ir mano galvoj insisėdo, o tai ženklas, jog apie viens kito myslis nežinant vieną ir tą pat sūdomojam".

Toliau seka Martynas Jankus. Pats, neturėdamas didesnio išsimokslinimo, negalėjo turėti rimto vaidmens "Aušros" paruošime. Tačiau "Aušrai" einant, tam tikrais atvejais Jankus buvo lyg ta ašelė, aplink kurią visas leidimas sukosi. Buvo momentų, kada Jankus "Aušrą" gelbėjo, bet, J.Basanavičiaus tvirtinimu, jis bene daugiausia ir pačiai "Aušrai" jos ėjimo pabaigoje pakenkęs. Jankaus vaidmuo "Aušroje" tačiau nuolatos augo per kiekvienas naujas "Aušros" sukaktuves, jo piniginiai nuostoliai "Aušrą" leidžiant – irgi kas dešimtmetis didėjo, žinoma, jo paties prisiminimuose. Jis, berods, yra vienas iš tų, kurie nesąmoningai daugiausia padarė, supainiodami ir tam tikru rūku apskleisdami "Aušros“ leidimo aplinkybes.

Už J.Mikšo, M.Šerniaus ir M. Jankaus pečių, "Aušros" leidimo sumanymą keliant, iškyla didelės dvasios, nors mažo kūno, nenuilstamo kovotojo už pavergtas mažųjų tautų teises – dr. Jurgio Sauerveino asmenybė. Galima spėti, kad jis tą trijulę ir išjudino, turėdamas dar ilgai jiems didelės įtakos ir nuolatos, per ilgus metus palaikydamas su jais kontaktą žodžiu ir raštu. Nors "Aušroj" J. Sauervinas pradeda bendradarbiauti tiktai nuo trečio numerio, bet jau ją ruošiant jis buvo informuojamas ir, greičiausia, pats bent su ta "lietuvninkų" trijule aptardavo naujo laikraščio sumanymą.

Iš J.Šliūpo jau pirmame "Aušros" numery įdėto straipsnio galima spręsti, kad jam laikraščio leidimo sumanymas jau buvo žinomas prieš "Aušrai" pasirodant, nes kitaip jis nebūtų dr. Basanavičiui savo straipsnio siuntęs. Tačiau neseniai susiradusi dr. Šliūpo 1882-1884m. korepondencija leidžia mums ir jį laikyti, kad ir netiesioginiu, "Aušros" sumanytoju. Kaip tik tuo laiku, kada brendo "Aušros" leidimo planai, Maskvoje J.Šliūpas, P.Vileišis ir J.Spudulis ima rūpintis, kad rusų valdžia leistų spausdinti Vilniuje savaitinį lietuvių laikraštį "Mūsų Amžius". Nustojus vilties valdžios leidimą gauti, savaime tų jaunų entuziastų mintys nukrypo ten, iš kur ėjo ir lietuviškosios knygos – į Mažąją Lietuvą. Taigi, "Aušros" kūrimas nėra buvęs koks atsitiktinis dalykas, bet jau subrendęs reikalas ne tik atskirų asmenų, bet ir visos aktyvios lietuvių visuomenės tarpe. Tolydžio augąs lietuvių tautinis susipratimas, kiekvieną galvojantį to sąjūdžio dalyvį turėjo privesti prie minties, kurią A.Vištalius buvo įdėjęs į J.I.Kraševskio lūpas, kad tautinis atgimimas be savo laikraščio negalimas. O jam leisti vienintelė tinkama vieta buvo Mažoji Lietuva. Ir "Aušra" gimė.

Trys pradininkai, J.Basanavičius, A.Vištalius ir J.Mikšas, sumetė, palyginti, nedidelę sumą pirmajam "Aušros" numeriui spausdinti. Pasiėmęs redaktoriaus darbą, dr. J.Basanavičius pats vienas pusę numerio prirašęs, kitą pusę užpildęs A.Vištaliaus, J.Šliūpo ir J Mikšo medžiaga, dar pridėjęs nuorašą A. aranausko Lietuvos senovės paminėjimo (Giedu dainelę), – visa pasiuntė J.Mikšui. Ir 1883m. balandžio mėn. pradžioje Albano ir Kibelkos spaustuvėje Ragainėje išėjo pirmasis "Aušros" numeris, greitai laikraštis peržengė sieną, paplito Lietuvoje ir pamažu pasiekė net tolimesnes Rusijos vietas, kur tik gyventa lietuvių. Sunku dabar ir įsivaizduoti, kokį įspūdį tas pirmasis Didžiajai Lietuvai skiriamas laikraštis padarė. Užtenka tiktai pasižiūrėti į atsiminimus tuo laiku gyvenusių lietuvių, paskaityti, kokiu jausmu jie sutiko naują laikraštį, kad mums paaiškėtų "Aušros" vaidmuo, kaip akstino visam tolesniam lietuvių darbui. Daug kam ji nepatiko, ypač pasirodžius jos tolimesniems numeriams, bet visi stvėrėsi ją skaityti.

Nelengvas buvo "Aušros" kelias. Laikraštis buvo spausdinamas toli nuo redaktoriaus būstinės, todėl suvėluodavo medžiagos pristatymas, korektūra, ilgiau užtrukdavo, susirašinėjimas su bendradarbiais. Pasivėlavęs žurnalas nebuvo tiek aktualus, kiek tokiomis aplinkybėmis jis galėjo būti. Susidurta ir su kitokiais sunkumais. Tik ketvirtam "Aušros" numeriui pasirodžius, Jurgis Mikšas, "Aušros" technikinis redaktorius, staiga ir dr. Basanavičiaus neįspėjęs viską meta ir bėga į žemaičius. Bėga ne nuo kokių persekiojimų, kaip tie bėgliai iš Didžiosios Lietuvos, bet nuo moters... Sunku, žinoma, kaltinti jauną, tuo laiku tik dvidešimt vienerių metų bernioką, kad, nusigandęs jaunos vokietaitės žabangų, jis tik pas Davainį-Silvestraitį žemaičiuose pasijuto apsaugotas nuo pavojaus nustoti prie altoriaus krotų laisvės visam amžiui, ir kad bebėgdamas jis pamiršo pasiimtas savo visuomenines pareigas. Pasilikęs prie "Aušros" Martynas Jankus galėjo pasirašyti atsakinguoju redaktorium, sugebėjo šiaip taip prižiūrėti laikraščio spausdinimą, bet negalėjo jo redaguoti, pats lig tol nieko nerašęs. M.Jankus skubiai informuoja dr. J Basanavičių, bet ir jis išeities nesuranda. Pats tuo metu dirbdamas Prahoje, negali vykti Ragainėn "Aušros" gelbėti. Jis apsiima paruošti ir iš dalies paruošia artimiausius numerius, bet aiškiai jaučia, kad toks redagavimas negali ilgai tęstis. Nesuradus tinkamo redaktoriaus, pasilieka vienintelė išeitis sustabdyti "Aušrą". Tačiau nenorėdamas apvilti prenumeratorių, kurių labiausiai M.Davainio-Silvestraičio ir J.Miliauskio rūpesčiu vis dėlto šiek tiek susirado, apsiima redaguoti ligi metų pabaigos, o metams pasibaigus – "Aušros" likvidacija neišvengiama, čia Aušrą nelauktai išgelbsti M.Jankus. Jis jau suspėjo prie jos prisirišti jį kiek viliojo ir pats "Aušros" redaktoriaus vardas. Teko tik suieškoti faktinį redaktorių. Jankus prisiminė neseniai per Prūsus Šveicarijon bėgusį Joną Šliūpą ir, be dr. Basanavičiaus žinios, pradėjo jį laiškais kalbinti, kad atvažiuotų "Aušros" redaguoti. Visas J.Šliūpo abejones jis išsklaidė, kviesdamas drauge su juo gyventi, pasižadėdamas pasidalyti pastoge ir maistu. Ir J.Šliūpas ryžosi imtis to darbo, pakeliui sustodamas Prahoje ir gaudamas dr. J.Basanavičiaus pritarimą. Ir apsigyveno J.Šliūpas pas M.Jankų Richterio vardu. Prasidėjo antras, trumpalaikis, bet reikšmingas, daugiausia ginčų sukėlęs "šliūpinis" "Aušros" gyvenimo laikotarpis.

Jaunas, dvidešimt dviejų metų redaktorius, iš karto atsipalaidavo nuo dr. Basanavičiaus įtakos "Aušrai". Nors ir toliau dėjo "Aušron" viską, ką tik jam dr. Basanavičius siuntė, bet į jo duotąją "Aušrai" kryptį jau žiūrėjo abejingai. Viename iš to meto savo laiškų J.Šliūpas rašė: "p.Basanius yra labai darbštus vyras, bet, gaila, kad jis be galo vienpusiuoja ir vieną pradžią šaukia apie nykimą kalbos ... (jo "Aušra") dėl apšvietimo žmonių labai labai mažai tepadarė. Pernai (1883) "Aušra" sapnavo ir graibės aplink ...“ J.Šliūpas, būdamas įtakoje tų Rusijoj veikusių revoliucinių grupių, dėl kurių ir jam pačiam teko į užsienį bėgti, jis kad ir nerevoliucino "Aušros", bet įnešė į jos skiltis tą poleminį toną, kuris jau buvo pastebimas jo pirmuosiuose rašiniuose, dar J.Basanavičiui "Aušrą" redaguojant, pvz. apie Simoną Daukantą ir apie S.Gimžausko "Lietuvos Bičiulį". Tas tomas įvedė gyvumo į "Aušros" skiltis, bet, kartu, sukėlė skaitytojų ir bendradarbių tarpe tikrą sambruzdį. Prasidėjo griežti "Aušros“ redaktoriaus puolimai ypačiai iš kunigų tarpo; ir šiaip daug kas nebuvo patenkinti "Aušra". Daugeliui kilo mintis, kad tolimesnis įvairių grupių ir srovių bendradarbiavimas vienam laikrašty, kuris buvo ne vien tautiškas, bet jau ir politiškas, esąs labai sunkus, net neįmanomas.

Tačiau J.Šliūpo reikalai susikomplikavo. Būdamas nepaprastai energingas ir veiklus, nesitenkino vien tik "Aušros" redagavimu, bet tuojau įsijungė į Mažosios Lietuvos lietuvių tautinį sąjūdį, ir atkreipė į save vokiečių policijos akis. Vokiečiai greit susekė, kad tas pas Jankų gyvenąs Richteris yra tas pats rusų policijos ieškomas J.Šliūpas. Vokiečių policijai reikalaujant, J.Šliūpas buvo priverstas pasitraukti iš Mažosios Lietuvos, nors dar pora "Aušros" numerių jam jau išvažiavus išleidžiama jo tikrąja, kaip redaktoriaus, pavarde. J.Šliūpas redagavo "Aušrą" nuo 1883m. nr.6 (nors jau ir nr.5 yra jo pasirašytas) ligi 1884m. nr.5-6. Iš viso pasirodė jo redaguotos šešios atskiros "Aušros" knygutės, nes aštuoni numeriai buvo sujungti į tris (1883m. nr.8-10, 1884m. nr. 1-2 ir 5-6).

J.Šliūpui pasitraukus pradžioje į Lietuvą, vėliau net į Varšuvą, kur jis lankėsi pas Varšuvos generalgubernatorių Hurkų spaudos grąžinimo ir lietuvių kalbos įvedimo mokyklose reikalu nutrūko ir jo tiesioginiai ryšiai su "Aušra". Bet jo įtaka neišdilo net ir tada, kada J.Basanavičiui, kad ir trumpam laikui, vėl teko imtis "Aušros" redagavimo darbo.

Kiek vėliau  (nuo nr.9) faktišką "Aušros" redagavimą vėl perėmė atgal į Tilžę grįžęs Jurgis Mikšas. Daugelio aušrininkų peikiamą J.Šliūpą, už dvidešimties metų labai užtarė tas pats J.Šliūpo kritikuotas dr. J.Basanavičius. 1903m. jis rašė, kad "J.Šliūpas "Aušros" reikalams tūlame inžvilgyje užkenkė, man rodos, abejot nereikėtų, ale ir tai tuojau pridurt čionai priderėtų, jog toji visa jojo agitacija, kurią jei jau per "Aušrą" platinti bandė, vėlesniame laike atnešė mūsų tautai neišpasakytai didelę naudą, kuri visus "Aušros"  deficitus šimteriopai uždengė. Jog didesnė dalis mūsų tautiškojo judėjimo — ypačiai Amerikoje — yra produktas d-ro J.Šliūpo veiklumo, ir aklas regėt turėtų; jog jojo antiklerikiškoji agitacija pagimdė šios dienos klerikališkąją mūsų literatūrą bei laikraštininkystę, apie šitą ir patys kunigai ginčytis, man rodos, neturėtų priežasties... be jojo platinamos "bedievystės" mūsų kunigai dar iki šiolei būtų gal snaudę ir dailiai sapnavę apie dangų bei lenkų karalystę ant žemės, kurią jie taip uoliai seniau pas mus platino"...

J.Mikšas, virtęs faktiškuoju redaktorium, paskelbė naują spausdintą "Aušros" prospektą ir, palikęs M.Jankų atsakinguoju redaktorium, pradėjo "Aušrą" redaguoti. Kad ir būdamas daug inteligentiškesnis už Jankų (buvo baigęs, berods, keturias klases), maža ką naujo ir savo galėjo "Aušrą" įnešti; jis tenkinosi tvarkymu tos medžiagos, kuri vis gausiau buvo laikraščiui siunčiama iš Lietuvos. Jo iniciatyva ir sumanumas labiau krypo į kitą pusę. Paveldėjęs iš tėvų šiek tiek pinigų, Mikšas sumanė atpalaiduoti lietuviškus spaudinius Prūsuose nuo vokiškų spaustuvių, kurios kartais turėjo įtakos net ir kitų spausdinamų raštų turiniui. J.Mikšas uoliai griebėsi kurti savo spaustuvę, kuri Tilžėje pradėjo veikti 1885m. rugsėjo 29d. čia jis atkėlė "Aušros" spausdinimą ir pradėjo spausdinti savo lėšomis eilę lietuviškų knygučių. "Aušrą" pas save atkėlęs, jis jau ir atsakinguoju jos redaktorium rašėsi, pašalinęs M.Jankaus parašą. Nuo to, berods, momento pradėjo irti ir tų dviejų "Aušros" darbininkų geri ligi tol buvę santykiai. Metęsis į spaustuvės darbus, Mikšas jau nebegalėjo tinkamai "Aušros" prižiūrėti ir 1886m. jos faktinį redagavimą pavedė J.Andziulaičiui, kuriam atiteko didelis darbas, nes į "Aušros" gyvenimo pabaigą iš bendradarbių buvo gaunama žymiai mažiau raštų. Ginčai, kilę dėl "Aušros" krypties, jau buvo atbaidę vieną kitą bendradarbį, ir Lietuvoje pradėta galvoti apie kitų laikraščių kūrimą. J.Andziulaičiui teko žymią "Aušros" dalį pačiam prirašyti.

Tuo pačiu metu ėmė sunkėti ir J.Mikšo materialiniai reikalai. Visos jo lėšos buvo sukištos į spaustuvę ir į knygutes, kurios įdėtų pinigų negrąžino. J.Mikšas, prisidaręs skolų, ieškojo materialinės paramos ir paskolos iš tų lietuvių, kurie palaikydavo su juo artimesnius ryšius. Galimas daiktas, kad vienas kitas ir būtų jį parėmęs, bet kiekvienas jų, tuoj po jo laiško, gaudavo ir spausdintą, Jankaus ir dr. Bruožio pasirašytą, įspėjimą neduoti J.Mikšui pinigų, "nes jis nor mus visus apgauti". J. Mikšo kreditingumas buvo pakirstas: jo spaustuvė bankrutavo, o, kartu su ja ir "Aušra", nes jos visi pinigai buvo pas Mikšą. Aprašant Mikšo turtą, kartu dingo ir "Aušrai" paruošti rankraščiai. Nors "Auš rai" sustoti buvo ir gilesnių priežasčių, glūdinčių labiausiai toje lietuvių visuomenės politinėje diferencijoje, kuri vyko jai beeinant, tačiau išorinė priežastis — glūdėjo tame Mikšo bankrote. Dėl Mikšo ir "Aušros" bankroto vėliau dr. J. Basanavičius smarkiai kaltino M. Jankų, aiškindamas jo įspėjamuosius laiškus pavydu ir asmens pykčiu prieš Mikšą. Tuo pačiu laiku M. Jankus, rašydamas J. Mikšo nekrologą 1903 m., kaltino dr. Basanavičių, kuris, esą, nedavęs reikalingų Mikšui atsigauti pinigų, pamiršęs, kad ir pats ragino dr. J. Basanavičių tų pinigų neduoti...

 

Martyno Jankaus rankraštis.                          (Iš dr. A.Račkaus archyvo). Pusl 43

 

"Aušros" pradžioje jos redaktorių asmuo turėjo lemiamos reikšmės, tačiau vėliau — "Aušra" darėsi vis labiau ir labiau priklausoma bendradarbių. Pradžioje buvęs nedidelis bendradarbių būrelis pamažu nuolatos augo ir, vėliau atskleidus daugumą slapyvardžių, jų priskaitoma ligi aštuoniasdešimt asmenų, nuolatos ir atsitiktinai trumpais ar ilgesniais straipsneliai "Aušroje" bendradarbiavusių.

Nepilnus ketveris metus ėjusi "Aušra" išjudino visą Lietuvos visuomenę, davė tokį visai inteligentijai impulsą, kad jokie laikiniai sunkumai bei kliūtys jau negalėjo įsisiūbavusio darbo sustabdyti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS