Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS - ŠIS TAS IŠ AUŠROS PRADŽIOS

 

ŠIS TAS IŠ AUŠROS PRADŽIOS

Kuolaik aš priverstas jaučiaus prisidėti prie "Aušros" buvo štai kokios mintys. Man rodės, kad "Aušra" tiktai tuo kartu tegalės platintis tarp lietuvių katalikų, kaip veik mums seksis plačiam svietui žinoma padaryti, kad "Aušra" pasirodo. Priimtina buvo, kad kalendorius yra nuo žemaičių kaip ir lietuvių pageidaujamas ir mielai skaitomas, tada už paplatinimą "Aušros", kalendorius galėtų geriau derėti negu kas kitas. Aš sumąsčiau išleisti pirmą "Aušros" Kalendorių metams 1884. (Tikiu kad Dr. Basanavičius tai neužmanė), žinoma išleidimas nepasidarė be vargo; Mikšas sakėsi turįs kalendoriui gerų rankraščių, vienok pasirodė, kad jis jų netiktai neturėjo, bet ir juos niekaip pagaminti neįstengė. Ir per savo pasitraukimą kalendorius sutrukino, ir jie išėjo jau šaunei per vėlai, kas paskui ir piktą įspūdį darė ant kalendoriaus išpardavinėjimo; beveik pusė liko neišparduota. Mikšas berods rašėsi ir žadėjo su kaštu prisidėti, bet atsiėjo man vienam tokia negirdėta prekė 800 markių užmokėti. Karabelninkai nei jokiu būdu neprisileido pernešti mano siūlomą kalendorių, sako: "Vyskupas aštriai kunigams paliepęs, kad nei "Aušrą" ir nei kalendorių nieks neplatintų, ir jei kas tai pasidrįstų daryti, tas popirm negaus griekų išrišimą, o potam dar važiuos į Syberną". Jau senei Mikšas buvo pro šalį, dar "Aušros" Kalendorei tebegulėjo pas mane Bitėnuose. Pasiūlymas nieko naudos tame dalyke man neatnešė. Parvažiavus Šliupui pas mane ir parsivežus "Aušrą" iš Ragainės, regis buvo visų numerių po 850, taigi 1.000 tapo drukavotas; turbuti, kad šeip teip bus 150 išdalyta arba parduota. Po trijų mėnesių ilgo užtrukimo, atsiuntė man Dr. Basan. ir adresus į lietuvišką bei vokišką išvertęs, teip kad 5 Nr. "Aušros" butų galėjęs išsiuntinėjamas būti, bet nelaimė, kad nebuvo pinigų. Tada aš pasileidau ieškoti pernešėjų per rubežių, o kur nuo rubežiaus toliaus jau rodosi vyrai pasiunčia į Rygą iki Miglowaro, kursai po bandaroliu siuntinėjo ant paduotų adresų. Pirmąjį teko man surasti S.P. iš F., kursai iš Aušgirių nuo Šilumaičio iki į Kaltinėnus nunešė, ten buvo R., ir tas perrupino ant žigunės į Rygą, kaip ir kelias kitas vietas apie Raseinius. Tuomi nepasikakdinau, bet traukiau parubežiu iki Smalininkų. Pačiuos Smalininkuos radau palankų žmogų su mano tavoru kupčiauti norinti, tai buvo W... s. Tas apsisteliavo 500 kalendorių po 25 kp. ir jis tiek išpardavė. Priegtam jis man užmanė pereiti į Sudargą, bažnvtkaimį antrapus Nemuno, ten randas jam pažystamas knygų kupčius Juozas Angrabas. Aš antrą rytą pakilęs parėjau pėsčias iki Sudargo, oras buvo teip biaurus ir snigo ir lijo, kad man iki Sudargo nuėjus jau pradėjo žliejuoti, ištikro man parupo, kur pernakvoti: Sudarge apie Angrabą paklausius, jo nei vien nepažino, galiausiai viens žydas sakė: kad Kežgalyje Angrabas gyvena ar tas, ar ne, apie tai jis nežino, o kokiam dalykui aš Angrabo ieškojau, aš niekam sakyti negalėjau, bijodamas savo kailį įkišti arba už kaziaunus kaštus į Syberą nuvežintas būti. Iki Kežgalio buvo drūtai pusė mylios, o čion jau vakars. Žut būti einu, kad žygis nebūtų bereikalo. Netoli Kežgalio sutikau vaikiną, kurį priverčiau mane iki Angrabo nuvesti, tas reikalo už savo procę tiktai 10 kapeikų, ką ir padaviau. Nuėjus į menkintėlę bakūžėlę Angrabo, atradau Juozą prie apdarymo knygų besiprocavojant. Angrabas mane palaikė už kiaulių kupčių, ir buvo gatavas man savo kiaules perstatyti ant priekios, bet kada aš pasakiau, kad kontrabandiškų dalykų del pas jo atėjau, tai jis mane savo namuose užlaikyti nenorėjo, iš baimės idant smertelną grieką neužsitarnautų. Sako tuojaus turįs eiti iki Sudargo kunigo Siderevičiaus, kurs jei pavelys tai, tai rasi galės užsiimti, bet vyriausias dalykas buvo tame, kad jis mane per naktį pasilaikyti bijojo. Nors aš didei pavargęs buvau, tai tačiaus reketavau drauge iki Sederevičiaus. Kurs rodos teipjau mane nemeilingai priėmė, nes tuojaus ėmė pyktauti ant "Aušros", kam ji reikalinga ir t.t. Iš Siderevičiaus pamokslų iškliūti norėdamas rūpinaus pasiguosti, kad pavargęs, ir mielai rytojui jo pamokslų klausyčiaus, jis mane nurekamandavo pas nekurį Antanavičių ant nakvynės. Ančius buvo lenkas, bet kalbėjo gana gerai ir lietuviškai, nors aš pailsio norėjau labiaus už viską, tai jis negalėjo žingeidystės pilnas man pakajų duoti manęs neklausinėjęs kokiu mieriu ir su kokiais reikalais aš iki Siderevičiaus ir į Sudargą atėjęs? Aš ilgrai painiojausi, norėdamas nuo jo klausimų atsikratyti, bet jis neatleido, gailaus man pasirodė, kad jis gali būti sugadus, dėl pargabenimo raštų. Teip aš jam siekius ir mierius "Aušros" ir kitų knygelių, kuriais buvau laikui bėgant įsitaisęs apreiškiau. Jame radau ne priešininką, bet pritarėją ir partijantą, su kuriuomi vėliaus šaunei daug reikalų pervedžiau. Jis priėmė nešalus mano knygelių, juos pristatė kur reikėjo, ir aš jam jo procę apmokėjau knygomis teipjau. Teip buvo dvi vietos, kurios be kunigų žinios pergabeno Aušrines. Angr. užsipelnė tame nemirštantį garbės paminklą, nes jis apie 2 metu savo urėdą viernai pilnevojo. žiemos mete jau po Kalėdų 1883m., Šliupas užmanė, kad J., kunigaujantis Palangoje, esąs palankus prie "Aušros" platinimo prisidėti. Tokiomis aplinkybėmis beesant tiktai reikėjo surasti vietą šepus rubežiaus, nes J. tokios pridroti nežinojo, todėl aš važiavau į Klaipėdą ir nuo tenai su vežimu iki Immersatto, o kada ten buvau suradęs nekurį M.J., kursai gatavas buvo mano siuntinius priimti, važiavau per rubežių iki Palangos idant su pačiu J. pasimatyčiau. Aš nesitikėjau, kad katalikiškas kunigas galėtų būti pritarėju "Aušros", nes buvo iki pat tol vienat tiktai kunigas Burba, kurs "Aušros" neužsigynė. Meilingas priėmimas, pavaišinimas su obuoliu, ir dar rublius kaipo dovaną ant kelionės mane labai pradžiugino, priegtam jis apsiėmė perimti knygeles ir "Aušrą" ir priduoti Liepojuje ėsantiems abonentams.

Teip traukės naujas krutėjimas tolyn; man nuo Jurgaičio sugryžus radau savo namuose ir vėl Jurgį Mikšą sugryžusį, kursai buvo po Žemaitiją pasitrankęs ir dabar parėjo atgalion į Prūsų Lietuvą, kad atkalėti savo nuodėtes, o potam ar pas tėvų ar kitur jieškotusi sau uždarbės. Ragainėje buvo Sybertas Albano bei Kibelkos drukoriją nupirkęs, kadangi juodu pavargo. Drukorija buvo didei mažos verčios, ir raštų buvo per mažai, kad galėtų nors kokį veikalą kaip reikiant atlikti. Sybertas turėjo 3 dukteris, kurias jis mielai norėjo apženidinti, ir tai vyriausiąją Mikšui piršo. Ar Mikšas tikrai mislijo Syberto žentu pastoti, per drukorių ir ant sugryžęs iš Žemaitijos pristojo pas Sybertą, per drukorių ir ant mano parodos gruntavojo "Niamuno Sargą" nedėlinį laikraštį, kurį per pusantrų metų iš Ragainės išeidinėjo ir budino Prusų lietuvius, kurie abelnai buvo nuotartei atsidavę. Per didesnę dalį tilpo šalip bėgančių žinių, vienat mano raštai. Sybertas vienok teipjau pavargo, kadangi  "Niamuno  Sargas"  ir kitos knygelės nemaitino spaustuvę. "Aušrą" aš buvau perkėlęs pas v. Mauderodę ir tenai buvau šaunei prakilęs. Jei bučiau norėjęs "Aušrą" perkelti atgal pas Sybertą į Ragainę, tada butų man apie 1,200 markių pritrukusį, o iš kalendorių nebuvo teip gerai kaip nieks įrinkta, vėl skolyti man ir niekaip neišpuolė, tai reikėjo "Aušrą" likti pas Mauderodę. Pagaliau matant, kad nei "Aušra" negalės išsilaikyti, jei iš kitų versmių nebus galima pašelpos suteikti, tai maniau, bus kaip bus, bile "Aušrą" ant kiek ilgesnio laiko palaikyti. Kada aš skundžiaus Vištaliui ir kitiems apie medegišką neišteklių, tai jie kitsai neatsiliepė, o Vištalius bei Neris ragino "Aušrą" paliaut išleidus. Aš gana gerai galėjau surasti kodėl mane ragino "Aušrą" užgesinti: jie mat ar neturėjo ar nenorėjo "Aušrą" gelbėti. Rods ir tokių brolių rados, kurie ragino "Aušrą" palaikyti, kaštuos kas kaštuos, vienok nepridėjo nei grašio, o dar kiti rodavo, kad "Aušra" gauna pašalpą nuo maskolių ir todėl redystėje pinigų užtektinai randasi. Jie visi tik mislijo, bet nei vienas rankos nepridėjo. Vienok palaikymą "Aušros" aš laikiau už reikalingą ir neatbodams visų kitų leidau "Aušrą" tolyn, rodos, kad nei nuo Dr. Basanavičiaus ir nei nuo kitų neprašiau pagelbos, kaip tai darė mano pasekėjas, vienat del to, kad žinojau juos, mielai ant sveikatos taisymo bei ant gražių papuošalų, daug išleidžiant, bet niekados neduosent ant teip svarbaus reikalo grašį. O vėl antra, jie ir nei menkiausio supratimo negalėjo turėti, kokį "Aušra" padarė. Šendien rods yra matoma, kad palaikymas "Aušros" buvo tikrai geras dalykas, dėlto visu skubinas būti jos gruntavotojais, šelpėjais, gelbėtojais ir dar daug kitokiais.

Nei "žirgas bei Vilkas" su "žiponėms bei žiuponais" klausimą nepakėlė, o pasakos apie laumes bei velnius teipgi to nepadarys. Teipgi naudingos knygos kur lietuvių kitą kartą gyventa ar rojaus kalba buvo lietuviška ir kt., bus reikalingi tada, kada lietuviai turės savo universitetus ir akademijas. Bet dėl tautiško pakėlimo lietuvių "Aušros" darbas ir šei dienai geras. "Aušra" daugiaus buvo žadinanti, negu tulos dabar išleidžiamos "Genių Dėdės" su 100 metinių kalendoriumi.

M.Jankus

Bitėnai 15-ta. 11. 03.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS