Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS - IR MARTYNAS JANKUS PASISAKO

 

IR MARTYNAS JANKUS PASISAKO

Ir M.Jankus tame pačiame leidinyje "Vasario 16-toji" išspausdino savo atsiminimus iš "Aušros" laikų. Ten jis rašo:

Šaunūs mūsų Prūsuos vyrai,
nor prie darbo mus vadinti,
Priešais ritasi kaip yrai, (= airiai)
Tur pajėgą ir išmintį,
Tilžėje pas Mauderodo,
šviesią Aušrą mums parodo,
Norins priešai ir nedori,
Rasi ten, ko dūšia nori.

(Vieversys).

 

Matyt, Vieversys neturėjo tiesą taip sakyti, nes V.B-nas per radijo pasakė: kad pirmiau dr. J.Basanavičius rašinėjo į Prūsuose einančius laikraščius ir tai į "Keleivį", į "Tilžės Keleivį"; „Lietuvišką Ceitungą", "Naują Lietuvišką Ceitungą", "Tiesos Prietelių"; "Žiūroną", "Lietuvos Paslą", "Konservatyvų Draugystės Laišką", "Pakajaus Paslą" ir kitus, tuo metu Prūsų Lietuvoje einančius laikraščius, kurie buvo leidžiami vokiškų partijų ir gynė tiktai savo partijų siekimus. Visų spaustuvių savininkai buvo gryni vokiečiai, kuriems lietuviška kalba bei pats lietuviškumas negalėjo rūpėti.

Tai žinoma, iš tų visų laikraščių skaitytojų nebuvo nė vieno lietuviškai manančio žmogaus (?). O kada dr. J.Basanavičiaus raštai, grynai tautiškame apsiauste pasirodė, tai vokiečių partijų leidžiami laikraščiai jų atstoti negalėjo. Tai kas liko? Dr. J.Basanavičius atvažiavo į Tilžę ir iš Tilžės leido savo laikraštį "Aušrą". Ir taip prasideda ir baigias "Aušros" istorija.

Vienok, kiek manančiam žmogeliui, tokių V.B-no paaiškinimų neužteks. Laikraštį išleisti, reikės turėti pinigų ir dar pinigų, tat patvirtins visi šios dienos laikraščių leidėjai. Dr. J.Bas. tų pinigų neturėjo. Jis tuo metu gyveno čekų Prahoje ir ką jis veikė? Gal ten didelius pinigus pelnė, kuriais galėjo apmokėti "Aušros" leidimą?

Juk reikėjo sumokėti už spaudą, rišimą, siuntinėjimą. Reikėjo išlaikyti ekspediciją ir redakciją. To viso dr. J.Bas. nepadarė. Jis į Tilžę visai neatvažiavo ir nė nemanė savo pinigais laikraščio leisti. Tiktai tas gali būti leidėjas, kuris už spaudą, už redakciją, už ekspediciją sumoka, kuris spaudą išrašo ir visu rūpinasi, kad surastų skaitytojų, iš skaitytojų surinktų prenumeratą, kad būtų galima išlaikyti laikraštį.

Prūsų Lietuvoje, vos tiktai "Aušra" pasirodė, tuojau ji buvo sutikta kaip "lenkiškos vieros" laikraštis ir Prūsų Lietuvoj tokio laikraščio, su lotyniškomis raidėmis, nebuvo galima išplatinti, kas ir šiandien "prūsiškos vieros" lietuvninkuose dar nėra galima, nors praėjo jau 50 metų.

Mokytų vyrų Prūsų Lietuva neturėjo, o kuriuos turėjo, tai tie buvo daug didesni nekęstojai lietuviškumo, negu patys vokiečiai. Didysis mokslininkas Fridrikas Kuršatis, kuris tuomet, dėl lietuviškumo malšinimo, leido už Prūsų valdžios pinigus "Keleivį", atsiliepė, keliems lietuvninkams pasiskundžiant, dėl naikinimo lietuviškos kalbos, dėl atsvetinimo lietuviškų kūdikių nuo savų tėvų. Kuršatis atsiliepė per "Keleivį": "Aš nesu karališkos vyriausybės pavadintas, kad būčiau lietuvninkų Rechtsanvaltu, arba advokatu, Esmi profesorius prie universitetų, pamokinu kunigus lietuviškos kalbos, kiek jiems bus reikalinga bekunigaujant lietuviškose parapijose, bei surašau lietuviškai vokišką ir vokiškai lietuvišką žodyną bei lietuvišką gramatiką"  šiandien su mūsų mokslininkais, kurie baigė mokslą vokiškose mokyklose, ar seminarijoj, arba ir universitete, taip jau tas pat; jie tebesvaiguliuoja apie vokiškąjį kultūringumą ir, progai pasitaikius, drąsiai pasireiškia; "Die Unte richts Sprache bleibt deutsch", dėstomoji kalba lieka ir toliau vokiška.

Arba kitur išleistoje vokiška kalba knygoje sakoma: "In sei nem ganzen Gehalt ist doch das Deutschtum dem Litauertum in vieler Beziehung weit ueberlegen. Das giebt jeder Litauer ohne weiteres zu“.| Lietuviškai sakant: ''Visu savo turiniu vokiškumas prieš lietuviškumą yra toli galingesnis. Tą pripažįsta kiekvienas padorus lietuvis".

Taigi, ko turime tikėtis nuo tokių savų mokslininkų, kurie vokiškose mokyklose įgavo žinių?!

Dabar "Aušros" atsiradimo priežastis. Po 1870-71m. karo su prancūzais vokiečiai pasiliko nugalėtojai. Jie ryžosi visas kitas giminės ir kalbas ne tik Prūsuose, bet ir pasaulyje naikinti. Tuo savo "galingumu" ir lietuviškąją kalbą, kurią 600 metų naikino, po to, galutinai uždraudė. Išvijo lietuviškąją kalbą iš mokyklos, iš teismo ir kitų valdiškų įstaigų. Toks prūsiškos valdžios pasielgimas nemaloniai įžeidė ir lietuviškai kalbančius gyventojus. Kilo nepasitenkinimas, kuris, kunigėlių malšinamas, pasireiškė pirmiau peticijomis ir baigės keliomis lietuviškai parėdytų mergaičių deputacijomis prūsiškojon valdžion ir pas ciesorių Vilhelmą I. Prašyta, kad tokie paliepimai būtų atšaukti ir kad lietuviams būtų prigimta kalba palikta visur kaip buvo. Vienok tos visos peticijos, deputacijos, pasiskundimai nebuvo paboti. Tuomet gimė, arba turėjo gimti, ir toji mintis, būtent – "gintis". Išaugo mintis apie visą Lietuvą. Kad Prūsų valdžioje tik mažoji dalis lietuvių tegyvena, o Lietuva Rusų valdžioj tebėr senoji galingoji Lietuva, kurioje gyvena 3 milijonai lietuvių, tai tikra Kęstučio, Birutės ir Vytauto tėviškė, kurią sukėlus, jau būtų galima lietuviams išsilaikyti ir daug ko pasiekti. Dabar buvo galvota, kaip prieiti prie Rusų valstybėje gyvenančių lietuvių; jie "lenkiškos vieros" ir visoki mėginimai prie jų prieiti subyrės, jei neturėsime iš jų pačių vyrų, kuriuos bus galima pastatyti kaip leidėjus ir už kurių nugaros galėsime varyti lietuviškumo stiprinamąjį darbą. Be tokių vyrų darbas visai negalimas. Dėl kai kurių aplinkybių pasisekė surasti tokių vyrų, kurie sutiko uždėti jų vardą kaip leidėjų ir žadėjo būti sandarbininkai. Pirmasis  tų vyrų buvo tai Višteliauskas, "Vitolio Raudos" leidėjas ir vertėjas. Tas Višteliauskas rekomendavo dr. J.Basanavičių ir kelis kitus, iš jų Rygoje gyvenančius mokytoją Koncevičių ir policijos viršininką Juozą Miliauską. Miliausko ir Koncevičiaus padedamiems, buvo galima surinkti "Aušrai" skaitytojų ir "Aušrą" platinti. Pirmą "Aušros" numerį išleidom su dr. J.Basanavičiaus parašu. Basanavičius supyko ir tolimesniems numeriams nevelijo jo parašo dėti.

Jau su ketvirtu "Aušros" numeriu pasibaigė ištekliai "Aušrai" toliaus leisti. Nebuvo pinigų. O Albano bei Kibelkos spaustuvė Ragainėje reikalavo už kiekvieną "Aušros" numerį mokėti iš karto. Jurgis Mikšas, kuris buvo įpirštas Martyno Šerniaus kaip atsakingasis redaktorius, bet atsakęs ir už spaudos atmokėjimą, neturėdamas iš kur paimti pinigų už "Aušrą" atlyginti, pasitraukė iš Ragainės, nesakydamas kur. Pasiuntė man visus raštelius bei korespondencijas, atsikaltindamas, kad jis "Aušros" leisti toliau negali, nes neturi kuo mokėti spaustuvei bei rišyklai. Vienok, tokį svarbų pradėtą darbą numesti, rodės, visai negalima. Man pasisekė prišaukti Joną Šliūpą, kuris tuo laiku gyveno Šveicarijoj. Jis susivokė, kad vėlai, bet dar ne per vėlai.

Penktas "Aušros" numeris buvo dar Ragainėje išspausdintas. Toliau, pasitarus su Otto V.Mauderode Tilžėje, kuris buvo 1882m. mano "Lietuviškas Dainas" spausdinęs, man prižadėjo 6, 7, 8, 9, 10 "Aušros" numerius spausdinti kreditu; vadinas, iki naujų metų, kol įplauks naujas abonementas. Prospektą parašė Jonas Šliūpas ir išsiuntinėjome po visą Lietuvą. Tat naujų "Aušros" skaitytojų įgabeno, kad jų susirinko triskart daugiau, apie 240. Tuo būdu "Aušros" tolesnis gyvenimas buvo beveik galimas.

Rubežiaus sunkenybes už gerą atmokėjimą aprūpino Sudarge gyvenąs Antanavičius.

"Aušra" ir knygos, kurios buvo atsiradusios, buvo siunčiamos iš Šakių pašto į Rygą, iš kur Miliauskas siuntinėjo po juostele, su policijos antspaudu po visą Lietuvą ir toliau. Vienok, tas viskas ilgai nesitraukė, nes Prūsų valdžia įžiūrėjo, kad visą atkaklų darbą varo Jonas Šliūpas, įsakė Šliūpui per kelias valandas Prūsijos teritoriją apleisti. Bet Šliūpas neturėjo savų pinigų, todėl reikėjo jam visus abonementų pinigus drauge pasiimti, idant savo gyvybę išlaikytų, nes, kiek buvo žinoma, rusai siūlė už Šliūpo išdavimą 20.000 rublių.

Tokiu atveju "Aušros" materialinis padėjimas vėl gulėjo ant mano sprando. Rods, Otto V.Mauderotė sutiko ir toliau kredituoti. Reikėjo duoti vekselius, kuriuos jis pardavė Reichsbankui. Po trijų mėnesių turėjau tuos vekselius išpirkti, pardavęs pusę visos savo bandos. Tuo būdu atsilyginau už "Aušros" spausdinimą.

 

Intarpas-nuotrauka-padėka p/62

 

Atsitraukus Šliūpui nuo "Aušros", pati "Aušra" pastojo menkesnės įtalpos, toliau prasidėjo griežtos "lenkiškos vieros" žmonių kovos prieš "Aušrą. Dr. Pietaris ir kan. Dambrauskas išspaus-dino Krokuvoje "Priešaušrį", kuris gana kietai smerkė "Aušrą", su visokiais įrodymais, kad ji visai nereikalinga ir t.t.

Nuo 1885m. spalio mėn. 1 d, perėmė visą "Aušros" leidimą Jurgis Mikšas savo atsakingumu. Jis buvo iš savo tėvų gavęs savo tėvišką dalį, apie 12.000 markių, už kurias buvo savo spaustuvę įsitaisęs. Jurgis tikėjosi iš kitų darbų išlaikyti spaustuvę, o "Aušrą" spausdinti toliau nemokamai ir dalinti dykai. Vienok iš kitų spaudos darbų pajamų neatsirado. Valančiaus draugija, kuri savo kaštomis leido "Aukso Altorių", kantičkas ir šiaip visokių knygelių "ant vygados "lenkiškos vieros", būtent: "spasabą, kaip nuspakajiti "suomneniją" ir kitas, pas Mikšą nespausdino, nes Mikšas nebuvo "lenkiškos vieros" žmogus. Vienok, Mikšas nebuvo prieš "lenkiškos'' priėmimą, bet derybos per ilgai truko, ir Mikšas, negalėdamas kelių šimtų markių surasti darbininkų algoms, bankrutavo. Dr. J.Basanavičius ir dr. V.Bruožis atsisakė Mikšą su 100 rublių apgelbėti ir tuo būdu 1886m. birželio 22 dieną užsibaigė "Aušros" gyvenimas.

Aš ir buvau beleidžiąs "Garsą", vienok, nors kviečiau sandarbininkus, bet beveik visi atsisakė ir, tuo būdu, reikėjo pats "Garsas" sustabdyti", – baigia Martynas Jankus.

*

Perdavus žymiausio mūsų senųjų raštų tyrinėtojo ir bibliografo prof. Vaclovo Biržiškos 1933. rašytą apžvalginį straipsnį apie "Aušrą" ir aušrininkus, taip pat percitavus dviejų aušrininkų pasisakymus, jų tarpe ir Martyno Jankaus, kurio atminimą ryžtamasi pagerbti šiąja knyga, matome, kad atskirų aušrininkų nuomones ne visiškai sutinka dėl jų vieno ar kito reikšmės ar vaidmens "Aušros" redagavimo ar leidimo darbą prisimenant. Tai ne nuostabu, nes ir jie yra žmonės su savo ambicijomis ir skirtingais būdais. Todėl ir vienokios ar kitokias pykčio aistrelės pasireiškimas žmogaus prieš žmogų yra visiškai žmogiškas reiškinys. "Aušra" Jankui, kaip matėme, buvo tapusi lyg ir gyvenimo dalis. Kai Mikšas pabėgo nuo "Aušros", o Basanavičius negalėjo atvykti iš Prahos to laikraščio redaguoti, to laikraščio ekzistenciją išneša ant savo pečių vienas Jankus. Jis "Aušrą" redaguoja ir finansuoja, kartu rūpindamasis išsikviesti iš Šveicarijos redaktoriumi J.Šliūpą, kuriam dar abejojant, pažadėdamas su juo dalytis pastoge ir netgi duonos kąsniu. Natūralu, kad Jankus net ir pyktelėjo, kai Mikšas vėl perėmė "Aušrą" redaguoti ir leisti, net Jankaus parašą iš laikraščio metrikos pašalindamas.

Tačiau Mikšui mirus, Jankus rašo nekrologą ir apgailestauja netekęs vieno iš idėjos draugų. Suprantami ir aušrininkų atsiminimų vienoki ar kitokį smulkučiai faktų nesutapimai, kiek skirtingi įvykių interpretavimai, nes tie "Aušros" prisiminimai buvo parašyti po ilgesnio laiko, jau iš tam tikros laiko perspektyvos. Tačiau "Aušros" ir aušrininkų nuopelnai lietuvių tautai yra milžiniški. Mums belieka tik tarti: tebūnie amžina garbė visiems tiems lietuviškojo laikraščio pionieriams – aušrininkams, kurie išbudino mūsų tautą iš letarginio miego ir išjudino ją veiksmui, ryžtui ir kovai ligi tol, pakol Lietuvos nepriklausomybė buvo atkovota ir atgauta.

"Aušra" atkreipė ir svetimtaučių dėmesį. Štai kaip apie ją pasisako prof. Mykolas Biržiška savo knygoje "Lietuvių Tautos Kelias" (II, 1953, psl. 23-24) :

"Aušros" pasirodymas sukėlė ne tik lietuvių susidomėjimą, bet ir subudrino kaimynus: lenkus, maskolius, prūsokus. Lenkai ją laikė prūsokų arba maskolių darbu, nukreiptu prieš lenkus, maskoliai – lenkų arba prūsokų prieš maskolius, o prūsokai – maskolių arba lenkų prieš prūsokus. Tik retas kuris pašalietis laikė ją tuo, kuo ji tikrai buvo: pačių lietuvių darbu, nes ji iš jokio kaimyno nieko negavo ir neprašė, tik vengė sakytis prieš vokiečių politiką Prūsų Lietuvoje, joje bespausdinama, o silpna būdama ir tikėdamasi (veltui!) susilauksianti leidimo būti platinamai Didžiojoje Lietuvoje, atsargiai teiškeldavo maskolių administracijos daromas lietuvių atžvilgiu "klaidas", dar ir lenkus mėgino įtikinti liautis lietuvius skriaudus".

Visą šį skyrių norėtųsi užbaigti M. Jankaus pasisakymu, paimtu iš knygos "Kun. A.Milukas, Spaudos Laisvės ir Amerikos Lietuvių Organizuotės Sukaktuvės", antra laida, išleista Pranaičių Julės lėšomis. A.Milukas ir Ko., Philadelphia, Pa., 1930, psl.411-414.

Štai to Martyno Jankaus straipsnio tekstas:

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS