03 „AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

„AUŠROS“ ŠVIESAI SKLEIDŽIANTIS

„AUŠROS“ VAIDMUO LIETUVIAMS IR LIETUVAI

Lietuviai... Lietuva. Tie du vardai ilgus amžius priminė pasauliui apie tautą ir žemę tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų. Daugelį džiaugsmo ir laimėjimo metų yra šventusi mūsų tauta. Senosios mūsų valstybės drąsiems vadovams mokėjo duoklę rusai, totoriai, įvairūs kunigaikščiai ir karaliai laikė garbe susigiminiuoti su Lietuva, turėti ją savo sąjungininke. Metai bėgo, ir tauta, priėjusi prie savo didžiosios laimėjimų viršūnės, kada buvo sutriuškinta vokiečių galybė Žalgirio laukuos, pamažu ėmė leistis žemyn, nelyginant banga jūrose, kai atūžusi, atošusi sutykšta į tūkstančius purkšmenų ir išsilieja slėniame krante.

Ištiško ir lietuvių giminė. Išsisklaidžiusi tauta menkėjo. Atėjo sunkios vergovės dienos ir jau, rodėsi, štai visai išnyks iš gyvenimo taip daug sakęs žodis "Lietuva". Merdėjo mūsų kraštas, šimtus metų buvęs laisvas, vergavo jo žmonės lietuviai svetimiesiems. Atrodė, jog nebebus susilaukta tautų atgijimo, laisvės ryto. Bet vėl kitaip pasisuko mūsų tautos likimo kelias. Atsirado keletas tautos vyrų, kurie, nuostabaus nujautimo vedini, įkūrė "Aušros" laikraštį. Tai įvyko 1883 metais. Ir tas laikraštis buvo tikroji mūsų laisvės aušra, tikras mūsų laisvės ryto trimitas ir pranašas! Vien tik palinkę kryžiai liūdėjo Lietuvos pakelėse ir sodybose, vien tik liūdna daina aidėjo kaimiečių lūšnelių pastogėse, kol pasirodė "Aušra". Kai ji švito, nuostabia meile atskleidė tėvynės praeitį, nepaprastu atsidėjimu ir tikėjimu ėmė skelbti Lietuvai ir tautai šviesesnes dienas – pradėjo atgyti Lietuva ir taip pat, kaip vanduo jūrose, vėl sujudo jos gyvenimas, imta kilti į aukštį, į saulę ir laisvą savaimingą gyvenimą...

 


 

PROF. VACLOVAS BIRŽIŠKA APIE "AUŠRĄ"

Mūsų didysis senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Vaclovas Biržiška yra išspausdinęs išsamią studiją apie "Aušrą" (Vasario 16-ji, Kaunas 1933, Lietuvos Šaulių S-gos leidinys). Štai pagrindiniai duomenys apie ją.

1883 metais iš Ragainės Didžiojon Lietuvon atėjo pirmasis "Aušros" numeris, kurio šūkis buvo: "Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvai dvasia!“

Kas tie "Aušros" sumanytojai, kuriomis aplinkybėmis ji gimė, kaip augo ir kodėl mirė? Kaip senovėje daugelis Graikijos miestų kovojo už teisę vadintis Homero gimtine, taip lygiai virė kova dėl "Aušros", tik ne dėl jos gimimo vietos, bet dėl jos krikšto tėvų – įkūrėjų bei jų vaidmens. Tuo klausimu susidarė gana plati literatūra, ypač dėl kontroversinių pačių aušrininkų pasisakymų švenčiant "Aušros"  sukaktuves, pradedant 1893 metais, vėliau 1903, 1913, 1923 ir baigiant 1933 metais. Kartais nelengva, o kai kada ir visiškai neįmanoma išpainioti tikrąjį atskirų senosios lietuvių kartos inteligentų vaidmenį "Aušroje". Neginčijami "Aušros" steigėjai yra buvę: dr. Jonas Basanavičius, Andrius Vištalius ir, pakartotiniu J.Basanavičiaus tvirtinimu, Jurgis Mikšas. Pirmasis, tik 1880m. Bulgarijon išsikėlęs, jau nešiojosi sumanymą rasti vietą savo rašiniams spausdinti. Ar tai buvo laikraščio sumanymas, kaip vėliau jam atrodė, ar tik šiaip knygutėms spausdinti, sunku dabar pasakyti. 1881m. dr. J.Basanavičius mėgina tuo reikalu tartis su vienu Bulgarijos spaustuvininku. (Žanovu), 1882m. Bulgariją palikęs, jis panašų sumanymą iškelia Belgrade, pagaliau, Prahoje, kur greičiausiai subrendo ir pati mintis laikraščiui leisti. Prahoje, galimas dalykas, J.Basanavičius buvo paveiktas čekų kultūrinio darbo, su kuriuo teko jam ten kiek arčiau susipažinti. Tuo pačiu laiku jis sueina į artimesnį kontaktą ir su Mažosios Lietuvos veikėjais: jau nuo 1880m. jis deda eilę savo straipsnių į Einario "Naująjį Keleivį", o 1882m. į Šerniaus "Lietuviškąją Ceitungą". Dar konkrečiai nesuformuluotas planas, bet jau ieškoma kelių jam realizuoti.

Antrasis iš "Aušros" steigėjų, Andrius Vištalius, jau senas emigrantas, gyvenęs netoli Poznanės palaiko su Basanavičium kontaktą, su juo planuoja įvairius lietuviškus darbus ir kartu kelia mintį laikraščiui leisti. Tačiau tos minties jis nesisavina. Savo 1903m. išspausdintuose prisiminimuose jis griežtai tvirtina, kad mintį laikraščiui leisti jam buvo pakišęs J.I.Kraševskis, Vištaliui pas jį 1880m. Drezdene apsilankius. Jiems besikalbant apie sunkių lietuvių tautos padėtį, Kraševskis, esą, jam pasakęs, kad tautos ("giminės"), neturinčios savo literatūros ir vadovų, esančios pasmerktos mirti. Jei lietuviai norį tokio likimo išvengti – turį įkurti savo laikraštį.

Dėl Jurgio Mikšo vaidmens, tas pats Vištalius tvirtina, kad ir Miksas kėlęs mintį laikraštį leisti. Vištaliaus nurodomas, jis kreipėsi į dr. Basanavičių. Tačiau žymiausią vaidmenį Mikšas suvaidino tiek pačiai "Aušrai" einant, tiek ją likviduojant. Pradžioje jis rimtesnio vaidmens nevaidino, nes dar buvo per jaunas – 1882 jam buvo sukakę vos tik dvidešimt metų.

Ketvirtas "Aušros" sumanytojas – "Lietuviškos Ceitungos redaktorius Martynas Šernius. Kad jis pats, prisibijodamas vokietininkų, ir nebedėjo dr. Basanavičiaus straipsnių savo redaguojamame laikraštyje, bet vis dėlto buvo nuoširdus lietuvis ir viename savo laiške dr. Basanavičiui siūlo leisti atskirą laikraštį, skiriamą Didžiajai Lietuvai (A.Vištaliaus tvirtinimu, tą mintį jam pakišęs J.Mikšas), Šerniaus laiškas pasiekia dr. Basanavičių kaip tik tuo metu, kada toji mintis ir Basanavičiui jau buvo galutinai subrendusi. Dr. Basanavičius tuojau pat atsako: "Aš pilnai pritariu myslėj, jog reikė naują laiškelį išdavinėti. Šyta myslis nog kelių dienų ir mano galvoj insisėdo, o tai ženklas, jog apie viens kito myslis nežinant vieną ir tą pat sūdomojam".

Toliau seka Martynas Jankus. Pats, neturėdamas didesnio išsimokslinimo, negalėjo turėti rimto vaidmens "Aušros" paruošime. Tačiau "Aušrai" einant, tam tikrais atvejais Jankus buvo lyg ta ašelė, aplink kurią visas leidimas sukosi. Buvo momentų, kada Jankus "Aušrą" gelbėjo, bet, J.Basanavičiaus tvirtinimu, jis bene daugiausia ir pačiai "Aušrai" jos ėjimo pabaigoje pakenkęs. Jankaus vaidmuo "Aušroje" tačiau nuolatos augo per kiekvienas naujas "Aušros" sukaktuves, jo piniginiai nuostoliai "Aušrą" leidžiant – irgi kas dešimtmetis didėjo, žinoma, jo paties prisiminimuose. Jis, berods, yra vienas iš tų, kurie nesąmoningai daugiausia padarė, supainiodami ir tam tikru rūku apskleisdami "Aušros“ leidimo aplinkybes.

Už J.Mikšo, M.Šerniaus ir M. Jankaus pečių, "Aušros" leidimo sumanymą keliant, iškyla didelės dvasios, nors mažo kūno, nenuilstamo kovotojo už pavergtas mažųjų tautų teises – dr. Jurgio Sauerveino asmenybė. Galima spėti, kad jis tą trijulę ir išjudino, turėdamas dar ilgai jiems didelės įtakos ir nuolatos, per ilgus metus palaikydamas su jais kontaktą žodžiu ir raštu. Nors "Aušroj" J. Sauervinas pradeda bendradarbiauti tiktai nuo trečio numerio, bet jau ją ruošiant jis buvo informuojamas ir, greičiausia, pats bent su ta "lietuvninkų" trijule aptardavo naujo laikraščio sumanymą.

Iš J.Šliūpo jau pirmame "Aušros" numery įdėto straipsnio galima spręsti, kad jam laikraščio leidimo sumanymas jau buvo žinomas prieš "Aušrai" pasirodant, nes kitaip jis nebūtų dr. Basanavičiui savo straipsnio siuntęs. Tačiau neseniai susiradusi dr. Šliūpo 1882-1884m. korepondencija leidžia mums ir jį laikyti, kad ir netiesioginiu, "Aušros" sumanytoju. Kaip tik tuo laiku, kada brendo "Aušros" leidimo planai, Maskvoje J.Šliūpas, P.Vileišis ir J.Spudulis ima rūpintis, kad rusų valdžia leistų spausdinti Vilniuje savaitinį lietuvių laikraštį "Mūsų Amžius". Nustojus vilties valdžios leidimą gauti, savaime tų jaunų entuziastų mintys nukrypo ten, iš kur ėjo ir lietuviškosios knygos – į Mažąją Lietuvą. Taigi, "Aušros" kūrimas nėra buvęs koks atsitiktinis dalykas, bet jau subrendęs reikalas ne tik atskirų asmenų, bet ir visos aktyvios lietuvių visuomenės tarpe. Tolydžio augąs lietuvių tautinis susipratimas, kiekvieną galvojantį to sąjūdžio dalyvį turėjo privesti prie minties, kurią A.Vištalius buvo įdėjęs į J.I.Kraševskio lūpas, kad tautinis atgimimas be savo laikraščio negalimas. O jam leisti vienintelė tinkama vieta buvo Mažoji Lietuva. Ir "Aušra" gimė.

Trys pradininkai, J.Basanavičius, A.Vištalius ir J.Mikšas, sumetė, palyginti, nedidelę sumą pirmajam "Aušros" numeriui spausdinti. Pasiėmęs redaktoriaus darbą, dr. J.Basanavičius pats vienas pusę numerio prirašęs, kitą pusę užpildęs A.Vištaliaus, J.Šliūpo ir J Mikšo medžiaga, dar pridėjęs nuorašą A. aranausko Lietuvos senovės paminėjimo (Giedu dainelę), – visa pasiuntė J.Mikšui. Ir 1883m. balandžio mėn. pradžioje Albano ir Kibelkos spaustuvėje Ragainėje išėjo pirmasis "Aušros" numeris, greitai laikraštis peržengė sieną, paplito Lietuvoje ir pamažu pasiekė net tolimesnes Rusijos vietas, kur tik gyventa lietuvių. Sunku dabar ir įsivaizduoti, kokį įspūdį tas pirmasis Didžiajai Lietuvai skiriamas laikraštis padarė. Užtenka tiktai pasižiūrėti į atsiminimus tuo laiku gyvenusių lietuvių, paskaityti, kokiu jausmu jie sutiko naują laikraštį, kad mums paaiškėtų "Aušros" vaidmuo, kaip akstino visam tolesniam lietuvių darbui. Daug kam ji nepatiko, ypač pasirodžius jos tolimesniems numeriams, bet visi stvėrėsi ją skaityti.

Nelengvas buvo "Aušros" kelias. Laikraštis buvo spausdinamas toli nuo redaktoriaus būstinės, todėl suvėluodavo medžiagos pristatymas, korektūra, ilgiau užtrukdavo, susirašinėjimas su bendradarbiais. Pasivėlavęs žurnalas nebuvo tiek aktualus, kiek tokiomis aplinkybėmis jis galėjo būti. Susidurta ir su kitokiais sunkumais. Tik ketvirtam "Aušros" numeriui pasirodžius, Jurgis Mikšas, "Aušros" technikinis redaktorius, staiga ir dr. Basanavičiaus neįspėjęs viską meta ir bėga į žemaičius. Bėga ne nuo kokių persekiojimų, kaip tie bėgliai iš Didžiosios Lietuvos, bet nuo moters... Sunku, žinoma, kaltinti jauną, tuo laiku tik dvidešimt vienerių metų bernioką, kad, nusigandęs jaunos vokietaitės žabangų, jis tik pas Davainį-Silvestraitį žemaičiuose pasijuto apsaugotas nuo pavojaus nustoti prie altoriaus krotų laisvės visam amžiui, ir kad bebėgdamas jis pamiršo pasiimtas savo visuomenines pareigas. Pasilikęs prie "Aušros" Martynas Jankus galėjo pasirašyti atsakinguoju redaktorium, sugebėjo šiaip taip prižiūrėti laikraščio spausdinimą, bet negalėjo jo redaguoti, pats lig tol nieko nerašęs. M.Jankus skubiai informuoja dr. J Basanavičių, bet ir jis išeities nesuranda. Pats tuo metu dirbdamas Prahoje, negali vykti Ragainėn "Aušros" gelbėti. Jis apsiima paruošti ir iš dalies paruošia artimiausius numerius, bet aiškiai jaučia, kad toks redagavimas negali ilgai tęstis. Nesuradus tinkamo redaktoriaus, pasilieka vienintelė išeitis sustabdyti "Aušrą". Tačiau nenorėdamas apvilti prenumeratorių, kurių labiausiai M.Davainio-Silvestraičio ir J.Miliauskio rūpesčiu vis dėlto šiek tiek susirado, apsiima redaguoti ligi metų pabaigos, o metams pasibaigus – "Aušros" likvidacija neišvengiama, čia Aušrą nelauktai išgelbsti M.Jankus. Jis jau suspėjo prie jos prisirišti jį kiek viliojo ir pats "Aušros" redaktoriaus vardas. Teko tik suieškoti faktinį redaktorių. Jankus prisiminė neseniai per Prūsus Šveicarijon bėgusį Joną Šliūpą ir, be dr. Basanavičiaus žinios, pradėjo jį laiškais kalbinti, kad atvažiuotų "Aušros" redaguoti. Visas J.Šliūpo abejones jis išsklaidė, kviesdamas drauge su juo gyventi, pasižadėdamas pasidalyti pastoge ir maistu. Ir J.Šliūpas ryžosi imtis to darbo, pakeliui sustodamas Prahoje ir gaudamas dr. J.Basanavičiaus pritarimą. Ir apsigyveno J.Šliūpas pas M.Jankų Richterio vardu. Prasidėjo antras, trumpalaikis, bet reikšmingas, daugiausia ginčų sukėlęs "šliūpinis" "Aušros" gyvenimo laikotarpis.

Jaunas, dvidešimt dviejų metų redaktorius, iš karto atsipalaidavo nuo dr. Basanavičiaus įtakos "Aušrai". Nors ir toliau dėjo "Aušron" viską, ką tik jam dr. Basanavičius siuntė, bet į jo duotąją "Aušrai" kryptį jau žiūrėjo abejingai. Viename iš to meto savo laiškų J.Šliūpas rašė: "p.Basanius yra labai darbštus vyras, bet, gaila, kad jis be galo vienpusiuoja ir vieną pradžią šaukia apie nykimą kalbos ... (jo "Aušra") dėl apšvietimo žmonių labai labai mažai tepadarė. Pernai (1883) "Aušra" sapnavo ir graibės aplink ...“ J.Šliūpas, būdamas įtakoje tų Rusijoj veikusių revoliucinių grupių, dėl kurių ir jam pačiam teko į užsienį bėgti, jis kad ir nerevoliucino "Aušros", bet įnešė į jos skiltis tą poleminį toną, kuris jau buvo pastebimas jo pirmuosiuose rašiniuose, dar J.Basanavičiui "Aušrą" redaguojant, pvz. apie Simoną Daukantą ir apie S.Gimžausko "Lietuvos Bičiulį". Tas tomas įvedė gyvumo į "Aušros" skiltis, bet, kartu, sukėlė skaitytojų ir bendradarbių tarpe tikrą sambruzdį. Prasidėjo griežti "Aušros“ redaktoriaus puolimai ypačiai iš kunigų tarpo; ir šiaip daug kas nebuvo patenkinti "Aušra". Daugeliui kilo mintis, kad tolimesnis įvairių grupių ir srovių bendradarbiavimas vienam laikrašty, kuris buvo ne vien tautiškas, bet jau ir politiškas, esąs labai sunkus, net neįmanomas.

Tačiau J.Šliūpo reikalai susikomplikavo. Būdamas nepaprastai energingas ir veiklus, nesitenkino vien tik "Aušros" redagavimu, bet tuojau įsijungė į Mažosios Lietuvos lietuvių tautinį sąjūdį, ir atkreipė į save vokiečių policijos akis. Vokiečiai greit susekė, kad tas pas Jankų gyvenąs Richteris yra tas pats rusų policijos ieškomas J.Šliūpas. Vokiečių policijai reikalaujant, J.Šliūpas buvo priverstas pasitraukti iš Mažosios Lietuvos, nors dar pora "Aušros" numerių jam jau išvažiavus išleidžiama jo tikrąja, kaip redaktoriaus, pavarde. J.Šliūpas redagavo "Aušrą" nuo 1883m. nr.6 (nors jau ir nr.5 yra jo pasirašytas) ligi 1884m. nr.5-6. Iš viso pasirodė jo redaguotos šešios atskiros "Aušros" knygutės, nes aštuoni numeriai buvo sujungti į tris (1883m. nr.8-10, 1884m. nr. 1-2 ir 5-6).

J.Šliūpui pasitraukus pradžioje į Lietuvą, vėliau net į Varšuvą, kur jis lankėsi pas Varšuvos generalgubernatorių Hurkų spaudos grąžinimo ir lietuvių kalbos įvedimo mokyklose reikalu nutrūko ir jo tiesioginiai ryšiai su "Aušra". Bet jo įtaka neišdilo net ir tada, kada J.Basanavičiui, kad ir trumpam laikui, vėl teko imtis "Aušros" redagavimo darbo.

Kiek vėliau  (nuo nr.9) faktišką "Aušros" redagavimą vėl perėmė atgal į Tilžę grįžęs Jurgis Mikšas. Daugelio aušrininkų peikiamą J.Šliūpą, už dvidešimties metų labai užtarė tas pats J.Šliūpo kritikuotas dr. J.Basanavičius. 1903m. jis rašė, kad "J.Šliūpas "Aušros" reikalams tūlame inžvilgyje užkenkė, man rodos, abejot nereikėtų, ale ir tai tuojau pridurt čionai priderėtų, jog toji visa jojo agitacija, kurią jei jau per "Aušrą" platinti bandė, vėlesniame laike atnešė mūsų tautai neišpasakytai didelę naudą, kuri visus "Aušros"  deficitus šimteriopai uždengė. Jog didesnė dalis mūsų tautiškojo judėjimo — ypačiai Amerikoje — yra produktas d-ro J.Šliūpo veiklumo, ir aklas regėt turėtų; jog jojo antiklerikiškoji agitacija pagimdė šios dienos klerikališkąją mūsų literatūrą bei laikraštininkystę, apie šitą ir patys kunigai ginčytis, man rodos, neturėtų priežasties... be jojo platinamos "bedievystės" mūsų kunigai dar iki šiolei būtų gal snaudę ir dailiai sapnavę apie dangų bei lenkų karalystę ant žemės, kurią jie taip uoliai seniau pas mus platino"...

J.Mikšas, virtęs faktiškuoju redaktorium, paskelbė naują spausdintą "Aušros" prospektą ir, palikęs M.Jankų atsakinguoju redaktorium, pradėjo "Aušrą" redaguoti. Kad ir būdamas daug inteligentiškesnis už Jankų (buvo baigęs, berods, keturias klases), maža ką naujo ir savo galėjo "Aušrą" įnešti; jis tenkinosi tvarkymu tos medžiagos, kuri vis gausiau buvo laikraščiui siunčiama iš Lietuvos. Jo iniciatyva ir sumanumas labiau krypo į kitą pusę. Paveldėjęs iš tėvų šiek tiek pinigų, Mikšas sumanė atpalaiduoti lietuviškus spaudinius Prūsuose nuo vokiškų spaustuvių, kurios kartais turėjo įtakos net ir kitų spausdinamų raštų turiniui. J.Mikšas uoliai griebėsi kurti savo spaustuvę, kuri Tilžėje pradėjo veikti 1885m. rugsėjo 29d. čia jis atkėlė "Aušros" spausdinimą ir pradėjo spausdinti savo lėšomis eilę lietuviškų knygučių. "Aušrą" pas save atkėlęs, jis jau ir atsakinguoju jos redaktorium rašėsi, pašalinęs M.Jankaus parašą. Nuo to, berods, momento pradėjo irti ir tų dviejų "Aušros" darbininkų geri ligi tol buvę santykiai. Metęsis į spaustuvės darbus, Mikšas jau nebegalėjo tinkamai "Aušros" prižiūrėti ir 1886m. jos faktinį redagavimą pavedė J.Andziulaičiui, kuriam atiteko didelis darbas, nes į "Aušros" gyvenimo pabaigą iš bendradarbių buvo gaunama žymiai mažiau raštų. Ginčai, kilę dėl "Aušros" krypties, jau buvo atbaidę vieną kitą bendradarbį, ir Lietuvoje pradėta galvoti apie kitų laikraščių kūrimą. J.Andziulaičiui teko žymią "Aušros" dalį pačiam prirašyti.

Tuo pačiu metu ėmė sunkėti ir J.Mikšo materialiniai reikalai. Visos jo lėšos buvo sukištos į spaustuvę ir į knygutes, kurios įdėtų pinigų negrąžino. J.Mikšas, prisidaręs skolų, ieškojo materialinės paramos ir paskolos iš tų lietuvių, kurie palaikydavo su juo artimesnius ryšius. Galimas daiktas, kad vienas kitas ir būtų jį parėmęs, bet kiekvienas jų, tuoj po jo laiško, gaudavo ir spausdintą, Jankaus ir dr. Bruožio pasirašytą, įspėjimą neduoti J.Mikšui pinigų, "nes jis nor mus visus apgauti". J. Mikšo kreditingumas buvo pakirstas: jo spaustuvė bankrutavo, o, kartu su ja ir "Aušra", nes jos visi pinigai buvo pas Mikšą. Aprašant Mikšo turtą, kartu dingo ir "Aušrai" paruošti rankraščiai. Nors "Auš rai" sustoti buvo ir gilesnių priežasčių, glūdinčių labiausiai toje lietuvių visuomenės politinėje diferencijoje, kuri vyko jai beeinant, tačiau išorinė priežastis — glūdėjo tame Mikšo bankrote. Dėl Mikšo ir "Aušros" bankroto vėliau dr. J. Basanavičius smarkiai kaltino M. Jankų, aiškindamas jo įspėjamuosius laiškus pavydu ir asmens pykčiu prieš Mikšą. Tuo pačiu laiku M. Jankus, rašydamas J. Mikšo nekrologą 1903 m., kaltino dr. Basanavičių, kuris, esą, nedavęs reikalingų Mikšui atsigauti pinigų, pamiršęs, kad ir pats ragino dr. J. Basanavičių tų pinigų neduoti...

 

Martyno Jankaus rankraštis.                          (Iš dr. A.Račkaus archyvo). Pusl 43

 

"Aušros" pradžioje jos redaktorių asmuo turėjo lemiamos reikšmės, tačiau vėliau — "Aušra" darėsi vis labiau ir labiau priklausoma bendradarbių. Pradžioje buvęs nedidelis bendradarbių būrelis pamažu nuolatos augo ir, vėliau atskleidus daugumą slapyvardžių, jų priskaitoma ligi aštuoniasdešimt asmenų, nuolatos ir atsitiktinai trumpais ar ilgesniais straipsneliai "Aušroje" bendradarbiavusių.

Nepilnus ketveris metus ėjusi "Aušra" išjudino visą Lietuvos visuomenę, davė tokį visai inteligentijai impulsą, kad jokie laikiniai sunkumai bei kliūtys jau negalėjo įsisiūbavusio darbo sustabdyti.

 


 

ANŲ LAIKŲ NUOTAIKOS PRIVAČIUOSE LAIŠKUOSE

"Aušros" ir poaušrinių laikų lietuvių veikėjų galvosena, nuo taikos ir rūpesčiai, ryškiausiai atsispindi jų ano meto privačiuose laiškuose. Čia kai kuriuos A. Miluko paskelbtus laiškus ir atkartosiu (30 metų spaudą atgavus (1904-1934). Tomas II, Philadelphia, Pa. 1936, psl.154-156).

Jurgiui Mikšui nuo "Aušros" redagavimo darbo pasitraukus, kaip sakoma, jam "pabėgus", Martynas Jankus parašė apie tai Jonui Šliūpui, anuomet gyvenusiam Šveicarijoj, prašydamas jį kaip J.Basanavičius rašo, "prie "Aušros" rėdymo prisidėti". J.Šliūpas šiaip atsakė Martynui Jankui:

Geneva, 23 d. spalio mėn. 1883m.

Brolau Martynai! Kas pasidarė su draugu Jurgiu? Ak tu dieve! Ar jau ir jam lemta žūti — žūti už tėvynę! Kodėl nieko apie jo buvį man nepraneši? Vargšė ta mūsų tėvynė! Visi jos gerieji vaikai turi kentėti už tikrybę, už gerus norus, už meilę savo brolių. Ar jau lemta ir Jurgiui prapulti po našta persekiojimų politiškųjų?! Dieve tu mano, kas toliau bus! Kaip daryti su "Aušra"?! Jurgio neliko! Kas jo vietą užstos? Aš pinigų neturiu, duonos man stokuoja, kadangi „Aušra" neišsimoka, aš apsiimti redakcija kitaip negaliu, kaip kad turėsiu kokią paspartį iš šalies.

O kas yra toks didžturtis, kurs norėtų ant naudos lietuvių išmesti kokius 500 torielių kasmet? Patolek mes tokių bagočių neturime. Ak kokia tai pragaištis! Baisu man apie tai ir pamislyti. Nelaimė Jurgio daro nelaimę visai mūsų tautai! Smarkus tai smūgis plekuoja lietuvaičius.

Mano adreso mano nepažįstamiems susimildamas nedalyk, nes turi žinoti, jog maskoliai mane persekioja — mane atiduosi į jų rankas. Tiktai Z.V., J.B., J.S., jeigu jie klausinėtų, nusiųsk; niekam gi kitam to nedaryk, labiausiai, jeigu žinosi, kad tas žmogus klausia, norėdamas mane išduoti maskolių viresnybei.

Kaip dabar bus su "Aušra" — man tuojau pasakyk. Ar pats gali būti išdavėju, ar ne? Jeigu ne, tai pasakyk, kaip aš kur galėčiau pateikti pinigų, idant galėčiau "Aušrą" toliau siuntinėti skaitytojams. Aš sakiau, kad esmiu be pinigų, už tai reikia turėti kokį 500 torielių kasmets, kad "Aušrą" leisti į svietą. Tai jei manęs reikia prie redakcijos, tai kur susiglemžti tiek pinigų? Tuojau duok man atsakymą, nes neužilgo ir tai bus per vėl.

Gailingas ir verksmingas, jog nebeliko Jurgio, atsilieku tave, brolau lietuvi, širdingai sveikindamas teip vadinamas Jules Richter (= J. Šliūpo slapyvardis. Pr. A.).

 

Šį Šliūpo laišką gavęs, Jankus jam rašė:

Bitėnuose 27 spalio 1883.

Brangbroluži Jonuži Tamstos  Gromatėlę  apturėjau. Matau tamstą tikrą Brolį mano esant ir kogreičiaus duodu atsaką. Broleli sugrįšk mudu mano nameliuos abudu sutilpsiva. Rasi patyręs nuo Mikšo, kad turiu gyvenimą ir dar kupčistę, tai mudu apsirėdisva ir isimaitysva, ir Lietuvai užderesva, neik teip veikei į Ameriką, laiko dar yra pagyvenk pas mane per vieną metą, tada matisva kaip bus su mūsų Mylima! Aušrele jeigu jiji prasiplatytų daugiaus ir butų daugiaus imama, butų galima ir iš jos vienos maitytis, jei ne tai galėsiva ir kitokių remestų priimti. Sviete juk darbų yra gana, o protce niekad ne algos. Toliau man Basanavičius atrašė, kad aš turiu Aušros redakciją apsiimti. Jis visą korektūrą aprūpins, ale man tai abelnai rodos nebus gerai, nesa dabar Aušra jau vis pervėlai išeidavo,  todėl reikia kiek galima greičiau pasiskubinti, kad ne žmonės sakytų Aušra vėliaus i vėliaus praded brėkšti. Kas bus, žmonės pames viltį, taigi grįšk. Jeigu iki manęs neturėtumei pinigų už gelžkelį užmokėti, tai man kogreičiaus duoki žinot, tau tuojaus susiu kiek nori.

Gelbėkiva dar jauni esava, dar ir pralobti čėsas bus, kad mudu ko gero galėtuva lietuviams padaryti ir Lietuvai užderėti. Viskas man persunku yra, nes nemoku gerai raštą nei turiu tiek daug čėso man. Kaip misliji kogreičiau parašyk, kad galėčiau apsitaisyti, apsižiūrėti ir tavo prašytą norą išpildyti, rasi bus ir kur tokia pritinkama vieta, galėsi kokį Angenturavimą usiimt privelisiu, apšnekėsiu su visais gerais pažįstamais, jeigu ir ne tuojau, tai vėliaus, vis bus vieta ir toki tik sugrįškie ale tokio (tik) vardo, kaip ikišiol Julės Richter tai vokiečiai tav pakajų duos tave per vokietį laikydami.

Brolis Mart Jankus

 

Perdavęs šiuos du laiškus, tarp kita ko, dr. J.Basanavičius rašo:

"Priduotasis čion anortographiškas Jankaus raštas buvo priežastimi, jog Jonas Šliūpas prie manęs tuojaus kreipėsi prašydams daleist jam apimt "Aušros" redakciją ir gavęs mano, 6 d. lapkričio rašytąją gromatą kelionėn leidosi per Pragą, kur jis pas mane apsilankė"...

 

Čia dar duodamas M.Jankaus rašinys, 1903m. išspausdintas "Vienybėj Lietuvninkų". Štai, jo ištisinis turinys:

 


 

ŠIS TAS IŠ AUŠROS PRADŽIOS

Kuolaik aš priverstas jaučiaus prisidėti prie "Aušros" buvo štai kokios mintys. Man rodės, kad "Aušra" tiktai tuo kartu tegalės platintis tarp lietuvių katalikų, kaip veik mums seksis plačiam svietui žinoma padaryti, kad "Aušra" pasirodo. Priimtina buvo, kad kalendorius yra nuo žemaičių kaip ir lietuvių pageidaujamas ir mielai skaitomas, tada už paplatinimą "Aušros", kalendorius galėtų geriau derėti negu kas kitas. Aš sumąsčiau išleisti pirmą "Aušros" Kalendorių metams 1884. (Tikiu kad Dr. Basanavičius tai neužmanė), žinoma išleidimas nepasidarė be vargo; Mikšas sakėsi turįs kalendoriui gerų rankraščių, vienok pasirodė, kad jis jų netiktai neturėjo, bet ir juos niekaip pagaminti neįstengė. Ir per savo pasitraukimą kalendorius sutrukino, ir jie išėjo jau šaunei per vėlai, kas paskui ir piktą įspūdį darė ant kalendoriaus išpardavinėjimo; beveik pusė liko neišparduota. Mikšas berods rašėsi ir žadėjo su kaštu prisidėti, bet atsiėjo man vienam tokia negirdėta prekė 800 markių užmokėti. Karabelninkai nei jokiu būdu neprisileido pernešti mano siūlomą kalendorių, sako: "Vyskupas aštriai kunigams paliepęs, kad nei "Aušrą" ir nei kalendorių nieks neplatintų, ir jei kas tai pasidrįstų daryti, tas popirm negaus griekų išrišimą, o potam dar važiuos į Syberną". Jau senei Mikšas buvo pro šalį, dar "Aušros" Kalendorei tebegulėjo pas mane Bitėnuose. Pasiūlymas nieko naudos tame dalyke man neatnešė. Parvažiavus Šliupui pas mane ir parsivežus "Aušrą" iš Ragainės, regis buvo visų numerių po 850, taigi 1.000 tapo drukavotas; turbuti, kad šeip teip bus 150 išdalyta arba parduota. Po trijų mėnesių ilgo užtrukimo, atsiuntė man Dr. Basan. ir adresus į lietuvišką bei vokišką išvertęs, teip kad 5 Nr. "Aušros" butų galėjęs išsiuntinėjamas būti, bet nelaimė, kad nebuvo pinigų. Tada aš pasileidau ieškoti pernešėjų per rubežių, o kur nuo rubežiaus toliaus jau rodosi vyrai pasiunčia į Rygą iki Miglowaro, kursai po bandaroliu siuntinėjo ant paduotų adresų. Pirmąjį teko man surasti S.P. iš F., kursai iš Aušgirių nuo Šilumaičio iki į Kaltinėnus nunešė, ten buvo R., ir tas perrupino ant žigunės į Rygą, kaip ir kelias kitas vietas apie Raseinius. Tuomi nepasikakdinau, bet traukiau parubežiu iki Smalininkų. Pačiuos Smalininkuos radau palankų žmogų su mano tavoru kupčiauti norinti, tai buvo W... s. Tas apsisteliavo 500 kalendorių po 25 kp. ir jis tiek išpardavė. Priegtam jis man užmanė pereiti į Sudargą, bažnvtkaimį antrapus Nemuno, ten randas jam pažystamas knygų kupčius Juozas Angrabas. Aš antrą rytą pakilęs parėjau pėsčias iki Sudargo, oras buvo teip biaurus ir snigo ir lijo, kad man iki Sudargo nuėjus jau pradėjo žliejuoti, ištikro man parupo, kur pernakvoti: Sudarge apie Angrabą paklausius, jo nei vien nepažino, galiausiai viens žydas sakė: kad Kežgalyje Angrabas gyvena ar tas, ar ne, apie tai jis nežino, o kokiam dalykui aš Angrabo ieškojau, aš niekam sakyti negalėjau, bijodamas savo kailį įkišti arba už kaziaunus kaštus į Syberą nuvežintas būti. Iki Kežgalio buvo drūtai pusė mylios, o čion jau vakars. Žut būti einu, kad žygis nebūtų bereikalo. Netoli Kežgalio sutikau vaikiną, kurį priverčiau mane iki Angrabo nuvesti, tas reikalo už savo procę tiktai 10 kapeikų, ką ir padaviau. Nuėjus į menkintėlę bakūžėlę Angrabo, atradau Juozą prie apdarymo knygų besiprocavojant. Angrabas mane palaikė už kiaulių kupčių, ir buvo gatavas man savo kiaules perstatyti ant priekios, bet kada aš pasakiau, kad kontrabandiškų dalykų del pas jo atėjau, tai jis mane savo namuose užlaikyti nenorėjo, iš baimės idant smertelną grieką neužsitarnautų. Sako tuojaus turįs eiti iki Sudargo kunigo Siderevičiaus, kurs jei pavelys tai, tai rasi galės užsiimti, bet vyriausias dalykas buvo tame, kad jis mane per naktį pasilaikyti bijojo. Nors aš didei pavargęs buvau, tai tačiaus reketavau drauge iki Sederevičiaus. Kurs rodos teipjau mane nemeilingai priėmė, nes tuojaus ėmė pyktauti ant "Aušros", kam ji reikalinga ir t.t. Iš Siderevičiaus pamokslų iškliūti norėdamas rūpinaus pasiguosti, kad pavargęs, ir mielai rytojui jo pamokslų klausyčiaus, jis mane nurekamandavo pas nekurį Antanavičių ant nakvynės. Ančius buvo lenkas, bet kalbėjo gana gerai ir lietuviškai, nors aš pailsio norėjau labiaus už viską, tai jis negalėjo žingeidystės pilnas man pakajų duoti manęs neklausinėjęs kokiu mieriu ir su kokiais reikalais aš iki Siderevičiaus ir į Sudargą atėjęs? Aš ilgrai painiojausi, norėdamas nuo jo klausimų atsikratyti, bet jis neatleido, gailaus man pasirodė, kad jis gali būti sugadus, dėl pargabenimo raštų. Teip aš jam siekius ir mierius "Aušros" ir kitų knygelių, kuriais buvau laikui bėgant įsitaisęs apreiškiau. Jame radau ne priešininką, bet pritarėją ir partijantą, su kuriuomi vėliaus šaunei daug reikalų pervedžiau. Jis priėmė nešalus mano knygelių, juos pristatė kur reikėjo, ir aš jam jo procę apmokėjau knygomis teipjau. Teip buvo dvi vietos, kurios be kunigų žinios pergabeno Aušrines. Angr. užsipelnė tame nemirštantį garbės paminklą, nes jis apie 2 metu savo urėdą viernai pilnevojo. žiemos mete jau po Kalėdų 1883m., Šliupas užmanė, kad J., kunigaujantis Palangoje, esąs palankus prie "Aušros" platinimo prisidėti. Tokiomis aplinkybėmis beesant tiktai reikėjo surasti vietą šepus rubežiaus, nes J. tokios pridroti nežinojo, todėl aš važiavau į Klaipėdą ir nuo tenai su vežimu iki Immersatto, o kada ten buvau suradęs nekurį M.J., kursai gatavas buvo mano siuntinius priimti, važiavau per rubežių iki Palangos idant su pačiu J. pasimatyčiau. Aš nesitikėjau, kad katalikiškas kunigas galėtų būti pritarėju "Aušros", nes buvo iki pat tol vienat tiktai kunigas Burba, kurs "Aušros" neužsigynė. Meilingas priėmimas, pavaišinimas su obuoliu, ir dar rublius kaipo dovaną ant kelionės mane labai pradžiugino, priegtam jis apsiėmė perimti knygeles ir "Aušrą" ir priduoti Liepojuje ėsantiems abonentams.

Teip traukės naujas krutėjimas tolyn; man nuo Jurgaičio sugryžus radau savo namuose ir vėl Jurgį Mikšą sugryžusį, kursai buvo po Žemaitiją pasitrankęs ir dabar parėjo atgalion į Prūsų Lietuvą, kad atkalėti savo nuodėtes, o potam ar pas tėvų ar kitur jieškotusi sau uždarbės. Ragainėje buvo Sybertas Albano bei Kibelkos drukoriją nupirkęs, kadangi juodu pavargo. Drukorija buvo didei mažos verčios, ir raštų buvo per mažai, kad galėtų nors kokį veikalą kaip reikiant atlikti. Sybertas turėjo 3 dukteris, kurias jis mielai norėjo apženidinti, ir tai vyriausiąją Mikšui piršo. Ar Mikšas tikrai mislijo Syberto žentu pastoti, per drukorių ir ant sugryžęs iš Žemaitijos pristojo pas Sybertą, per drukorių ir ant mano parodos gruntavojo "Niamuno Sargą" nedėlinį laikraštį, kurį per pusantrų metų iš Ragainės išeidinėjo ir budino Prusų lietuvius, kurie abelnai buvo nuotartei atsidavę. Per didesnę dalį tilpo šalip bėgančių žinių, vienat mano raštai. Sybertas vienok teipjau pavargo, kadangi  "Niamuno  Sargas"  ir kitos knygelės nemaitino spaustuvę. "Aušrą" aš buvau perkėlęs pas v. Mauderodę ir tenai buvau šaunei prakilęs. Jei bučiau norėjęs "Aušrą" perkelti atgal pas Sybertą į Ragainę, tada butų man apie 1,200 markių pritrukusį, o iš kalendorių nebuvo teip gerai kaip nieks įrinkta, vėl skolyti man ir niekaip neišpuolė, tai reikėjo "Aušrą" likti pas Mauderodę. Pagaliau matant, kad nei "Aušra" negalės išsilaikyti, jei iš kitų versmių nebus galima pašelpos suteikti, tai maniau, bus kaip bus, bile "Aušrą" ant kiek ilgesnio laiko palaikyti. Kada aš skundžiaus Vištaliui ir kitiems apie medegišką neišteklių, tai jie kitsai neatsiliepė, o Vištalius bei Neris ragino "Aušrą" paliaut išleidus. Aš gana gerai galėjau surasti kodėl mane ragino "Aušrą" užgesinti: jie mat ar neturėjo ar nenorėjo "Aušrą" gelbėti. Rods ir tokių brolių rados, kurie ragino "Aušrą" palaikyti, kaštuos kas kaštuos, vienok nepridėjo nei grašio, o dar kiti rodavo, kad "Aušra" gauna pašalpą nuo maskolių ir todėl redystėje pinigų užtektinai randasi. Jie visi tik mislijo, bet nei vienas rankos nepridėjo. Vienok palaikymą "Aušros" aš laikiau už reikalingą ir neatbodams visų kitų leidau "Aušrą" tolyn, rodos, kad nei nuo Dr. Basanavičiaus ir nei nuo kitų neprašiau pagelbos, kaip tai darė mano pasekėjas, vienat del to, kad žinojau juos, mielai ant sveikatos taisymo bei ant gražių papuošalų, daug išleidžiant, bet niekados neduosent ant teip svarbaus reikalo grašį. O vėl antra, jie ir nei menkiausio supratimo negalėjo turėti, kokį "Aušra" padarė. Šendien rods yra matoma, kad palaikymas "Aušros" buvo tikrai geras dalykas, dėlto visu skubinas būti jos gruntavotojais, šelpėjais, gelbėtojais ir dar daug kitokiais.

Nei "žirgas bei Vilkas" su "žiponėms bei žiuponais" klausimą nepakėlė, o pasakos apie laumes bei velnius teipgi to nepadarys. Teipgi naudingos knygos kur lietuvių kitą kartą gyventa ar rojaus kalba buvo lietuviška ir kt., bus reikalingi tada, kada lietuviai turės savo universitetus ir akademijas. Bet dėl tautiško pakėlimo lietuvių "Aušros" darbas ir šei dienai geras. "Aušra" daugiaus buvo žadinanti, negu tulos dabar išleidžiamos "Genių Dėdės" su 100 metinių kalendoriumi.

M.Jankus

Bitėnai 15-ta. 11. 03.

 


 

J.ŠLIŪPAS APIE JANKŲ

Knygoje ''Lietuviszkiejie Rasztai ir  Rasztininkai", Tilžėje 1890, psl.200-201, J.Šliūpas rašė:

"... Nukeliavęs į Ragainę pas pamislytąjį drukorių Kybelką patyrė, kad nekurie mokintesni lietuviai iš Maskolijos ir kitur žadą laikraštėlį išleisdinti, kurio rėdymu užsiimsiąs Jurgis Mikšas, Pirmajam numeriui "Aušros" pasirodžius, Jankus nulindęs slapta vieną ekzempliorių nusipirkęs perskaitė prakalbą ir "atminimą" bei "Lietuviškąją kalbą", ir tyliai prasijuokęs iš džiaugsmo toliau skaitė:

Toli už Dauguvos kraštas Lietuvos
Smalėnų žemę užgavo,
Pietuose Juodmarės, šiaurėje Baltmarės,
Lietuvą aprubežiavo.

Ir didžiai plati buvo Lietuva,
Daug ana žemių įgijo,
Žmonės laimingi, buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijų.

 

...Viskas jam patiko, ir dėlto nuėjęs su Mikšu suėjo į pažintį ir patyrė nuo jo nekuriuos jam nežinomus dalykus ir pasižadėjo su visa syla rūpintiesi, idant daugiaus prietelių pridraugavoti, kas iš dalies nedidelį pasisekimą turėjo, nes Prūsuose žmonės pripratę buvo tiktai tokį laikraštį skaityti, kursai gotiškomis raidėmis spausdintas buvo... Tada Jankus pasiėmė išduoti lietuvišką kalendorių dėl Lietuvos, ir dėl atlikimo to darbo pėksčias nukeliavo pas vieną žemaitį ant sulygmės, pokam su vargu kalendorius tapė paleistas į svietą.

Jankus daug ir prie "Aušros" išleidimo prisidėjo, o ir savo paranką drukoriui Mauderodei davė, kada Šliupas, radęs rėdystę be pinigų, neturėjo kuomi kaštus spaudos uždengti. Nebuvo tuomet Prūsuose kito lietuvio, kurs tai butų pasidrąsinęs padaryti. Juk ir pats rėdytojas Šliupas per kelis mėnesius jo namuose gyveno, už ką atsilygino jam tik "Aušromis", kada vokiečiai jį išvijo iš savo rubežių. Tokiu būdu matomai piningais Jankus dėl "Aušros" išlaikymo daug prisidėjo".

O dr.J.Basanavičius savo rašte "Iš Istorijos Mūsų Atsigaiveliavimo", 1903m. "Varpo" nr. 3-čiame, apie Jankaus vaidmenį "Aušroje" šitaip rašė:

"... Šliupui nuo "Aušros" atsitraukus ir Amerikon iškeliavus, o man pačiam dar anksčiau Vindobonon, paskui pietun link už Dunojaus, išvažiavus, negalima buvo apie "Aušros" rėdymą nė mislyti: ji perėjo rankosna Jankaus, kursai ją nuo gegužės 1884m. iki rugpiučio 1885m. gana gerai rėdė ir, iš dalies, prisidėjo prie jos išplatinimo".

Prie kun. A.Miluko atspaustos paskaitos "Daktaras Petras Matulaitis" (Philadelphia, Pa. 1926) pridėta eilė ano meto veikėjų laiškų. Tuose laiškuose labai ryškūs dideli rūpesčiai lietuviška veikla, spaudos ir lietuviškų knygų bei kalendorių spausdinimo reikalais, jų išlaidų dengimu, slapstymųsi nuo caro žandarų, taip pat ir nuo Prūsų policijos, kurie, anot vienos pastabos knygelėje, dirbę išvien: vokiečiai pagelbėdami rusams, o rusai –vokiečiams, begaudant ano meto lietuvius veikėjus ir benaikinant anų dienų lietuvių ryžtingas pastangas budinti savąją tautą ir raginti ją kovon už savąsias teises ir lietuviškumą. Anuomet, ypač prieš "Aušros" laikotarpį, gal nedaug dar turėta vilties atgauti Lietuvai nepriklausomybę, bet, svarbiausia, tuomet buvo vesta kova už lietuvišką raštą, lietuvišką knygą.

Čia minimam leidiny išspausdinti laiškai: Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinio Andriaus Dubinsko laiškas A.Milukui; Seinų klieriko J.Tautvilo (pseudonimas) ir anuometinio klieriko P.Bučio laiškai A.Milukui; J.Adomaičio-Šerno laiškai kun. A.Burbai ir A.Milukui, anuometiniam "Vienybės Lietuvninkų" redaktoriui ; taip pat Šerno laiškas Šliūpui; Jono Kriaučiūno laiškas Šernui; Kriaučiūno laiškai Burbai bei Milukui, ir kt. Ir kiek daug tuose laiškuose rūpesčių ir aimanų anuometinio lietuviško rašto ir žodžio klausimais – kas benusakys! Arba vėl. Kiek slapstymosi nuo Prūsų ir caro policijos įvairiais slapyvardžiavimais ir gudravojimais, žodžių laiškuose pavardžių inicialais ir santrumpomis, – taip pat sunku net perprasti nūdienėj padėty, ypač laisvuose kraštuose gyvenantiems lietuviams, kur nei laiškai, nei žmonių mintys nekontroliuojamos ir necenzūruojamos.

Tarp tos korespondencijos yra ketvertas ir M.Jankaus laiškų, kuriuos čia, kaip būdingus ir pilnus sielojimosi lietuviškuoju raštu, perduodu.

 


 

MARTYNO JANKAUS LAIŠKAI KUN. A.BURBAI

Ragainėje 4 d. Gruodžio 1889.

 

Mielas viengenti!

Prisiuncziu nekurę dalį knįgelių, kuręs jau rugsėjo mėnesyje praszei. Visos praszytos knįgelės jau nesiranda, nes gera dalis jau parduota, o vėl kitų neturiu prie rankos. Kuręs iszsiuncziu, tai tas žemiaus vardais pavadysiu ir kiek ėsu siuntęs. Taipgi praszau atleisti jog "Senkaus Jurgi" dar neprigatavojam, bet dabar jau veik prigatavosime.

Daug labų dienų visiem tikriems Lietuviams nuo jūsų

M.Jankaus.

 

N.B. Taipgi ponas Petras Makalojus, kuris knįgomis kupczystę varo prisiunczia jums "Gyvenimus Szwentuju" ir meilytu su jumis kupczystę vesti.

Ragainė 21. 90 Sveikinu ant naujo meto!

 

Meilingasis Viengenti!

Sulaukiau vakar tavo siunstą rasztą kaip ir 10 Markiu, labai acziu. Knigų geroka dalį iszsiuntėm, tikiu, kad jau turėsi. "Varpą" siuncziu dėl tave per adresą "Vienybės“ ar taip gerai? ar siunsiu ant tavo paties vardo. "Senkaus Jurgį" veik prisiunsiu. Biszki užsitrukinome per daug užsiimdami visokeis darbais. Bet dabar sylos pasididino. Sveikindamas liekuos prastu tarnu

M.Jankumi.

 

Meilingas Brolau!

Jau įmanytina valanda kaip per Mikolainį apturėjau tavo brange gromatą, bet tik szendien tespėjau atsiliepti tiek daug darbų turiu, kad niekaip juos visus negaliu greitai atlikti, to del jau bent tik nepyk. Senkaus Jurgis, berots atsispaudė su nekuriomis klaidomis, bet dar viena storesne klaida pasidarė, butent mes vietoje 6000 atspaudėme tiktai tris. Tas mano draugas kaip jį dabar prispiriu tai sako: kad jis antra karta atspausęs ir be klaidų, todėl už tai rokundą duoti dar nėr galima. Bet taip turiu persipraszyti, kad atsiųsiu ant tavo ranku tiktai 1000, ir kita 1000 ant Rugio rankų bet tūkstanti tuomi tarpu turiu laikyti pas save del pardavimo, ik vėl reikals bus antra karta atspausti ir iszleisti kaip antra iszdavimą galėsi dar ka norins pridėti ir taip toliau. Už kitas knįgas kiek atsiuncziau tai dar neiszpildo skolos, todėl ir nėr ko rokundą duoti. Juk kaip tolį ko reikės tai mus aplankysi rasi vėl su spaudą. Viena metelį dar tik man drukorije tepastovėje ir nebe vargo prie pereito meto "Varpo" trupucziuka reikėjo pridėti. Szymet butu geriaus ėjęs "Varpas" berots ir eina vienok turiu ir "Ukininka" kuris ligi sziol turi labai mažai skaitytoju. Bet su Dievo pagalba tikiuos iszlaikyti tuodu brangius dėl dabarnyksztės Lietuvos rasztelius, norins ir maži, bet tik geriaus kaip kad nieks.

Nuo Szliupo apturėjau "Lietuviszki rasztai bei Rasztininkai XIX amžiaus", bus labai graži knįga, bet kasztuos daug procios ir piningų, iki 800 markių ir dar daugiaus. Berots apturėjau arti 200 markių nuo Szliupo ir szendie pradėjo du vyrai dirbti prie jos, truks rasi iki po Jono tai bus gatava, jei ne ypatiszkas gaiszinimas su kliszėmis atsiras.

Kaip veik isznesz rokundas skolos tai atsiųsiu rokundą.

Daug sveikinimu nuo musu kraszto Lietuviu ir labu dieneliu nuo prasto

Martyno Jankaus.

(Nėra datos, bet laiškas bene rašytas 1890m. pradžioje).

 

Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

Bitėnai 17-V 90. Mylims Draugkareivi!

 

Vakar tiktai sulaukiau tavo gromatėlę su paaiszkinimu, kad 3 nei 4 N dar negavai. Dievas žin, kas tai pasidaro. Mes rodos dabar jau gana skubiname ir varome kiek galime ir regimai veik įvysme sugaiszintą laiką. Szernas berots jau nuo pirmojo Balandžio pas mus gyvena ir darbuojas kiek įmanydamas. Su Senkaus Jurgiu taip padariau iszsiuncziau jo 250 ekz. drauge su Mikolainio knįgomis ir kitus siusiu taipgi pakete arba mezginėlyje, nors nežinau kiek kasztuoja akczyže jusu puse. Dr. Rugis prižadėjo arba atvažiavęs pats paimti, arba atsiusti kokį žmogų, kurs paims jas isz Ragainės ir gabensis per rubežiu. Gerai brangus draugai darai, kad raisztai lietuvius į kuopas, be tave jie butų iszkrike kaip visztyczei be visztos, jie czion visi buvo tokie karsztunai ir garbės plėszikai, o per tai norins kelės bet trikinos viskas. Dabar turiu tikra vilti jog Lietuva nežus nei Ameriko o ir nei Kiauropo po Giriniu Vokiecziu (senprusei vadino Gire Vuoka o isz tos iszlindusios arba jos vaikus vuokieczeis) teip, kaip po Maskolium nės visur mus dvase atsigavo ir jei ji neremsis ant poniszkuju saistu draugijos, sulauks didei laimingos ateities ir pergyvens ilgus amžius.

Apie ta "Saule" nėr ka kalbėti, ji ar po trumpo ar po ilgo turės pasibaigti, kadangi patįs Lietuvei nor atmesti piemenėliu budą ir pastoti vyrais ir žmonimis tarp žmonių, o tokiu budu nereiks aniems anei tos "kSiaulės", bet kaip vis taip ir dabar atsiranda kad nebuvęs kudikiu negali pastoti vyru, ir nebuvęs vyru negali pastoti seniu.

Daug labu dienu Paukszcziui ir Anžulaicziui (jei su anim-dviem susieini praszau nuo manęs poklabinti). Tav daug gera bei pasisekimo velydamas liekuos tavę mylintis

Martynas Jankus.

P.S. Ar sulaukei mano gromatos, kurioje paaiszkinau nekuriuos priepuolius?

 


 

PETRO MIKOLAINIO LAIŠKAS A. MILUKUI

Tilžėje 22-IV 92.

Guodotinas Geradari!

Tamstos gromatelę apturėjau tuo atsiliepiu, kad dėl Liet. Mokslo Draugystes, linkiu kuo geriausio pasivedimo ir nuo szio karto pastoju į draugus Plimentiszkes kuopos Liet. Moks. Draugystes. Mokesczius už mane užmokės Kun. A. Burba 3 dorelius.

Kas atseina pardavimo Rasztų ir Rasztinįkų tai dabar asz nei pats neįmanau ką bedaryti, nes pas Jankų buvo kratymas 9 IV tai ir mano gromatas pajėmė, kur buvo ant atvirų kortelių mano adrisas, tai vakar Jankų szauke į policiją ir klausė kas tas per viens Makalojus. Jankus pasakęs kad tai viens žemaitis yra kuris perka knįgas tiktai szventas ir į Russia gabena, ale kas isz to bus tai nežinia mane pažysta viens policijantas kaipo Makaloju ir kad tik nebus ant manes sudėta tos visos knįgos, kurias atėmė ir kad tik mą nereiks trauktis isz Tilžės, nes sugrobę gali gudams iszduotie, o gudai manęs tiktai ir laukia.

Dr. Bruožis apie tai visai neužsiims, o Szerno jau nėra Tilžėje, jis susivaidijo su inteligentais ir atsitraukė nuo ju jis dabar yra Bremene. Varpą ir Ukinįką Inteligentai ateme no Jankaus spaudysįs pas Mauderodę. Dabar Jankus iszleidže "Nauja Auszra", kuri bus gatava 27 pirmas N., tiktai kasžin kaip ilgai szvies, nes skaitytojai visi susimažino kurie Varpą bei Ukinįką skaitė ir tuos naujus laikraszczius dabar Inteligentai neplatįs nes tai tai del jų peilis ant Tetutės jie yra įpykę taipgi.

Pardavimas knįgų bus geriause pas Jankų ir Mauderide nes czionai daugiause ateina prekėju.

Pagal gromata Dr. Basaniaus, del Tamstų įdėjau 550 Apie Lietuvos Pyles į siuntinį p. Paukszczio kuris į Plimenta ateis.

Del Tetutes medegos menkai yra skaitytojų ir tiktai apie 6 turi, sunkus gyvenimas jos.

Su guodone

Petras Makalojus.

N.B. Parsiuskite paveikslų Vytauto pas Jankų 25 nes ne kurie labai nori turetie savo namuose ir po ką jų prekė ar po 25 kap. ar po 50 kap.?

 

 


 

DR. J.ŠLIŪPAS APIE "AUŠROS" IDEALUS

Dr. J.Šliūpas savo straipsnyje "šis tas apie "Aušros" idealus" (Lietuvos Šaulių Sąjungos leidinys "Vasario 16-toji", Kaunas 1933) rašo:

"Nepriklausomoje Lietuvoje ramiai begyvenantiems po savos valstybės sparnais šiandien beveik jau nebesuprantama, kaip apniūkusios buvo dvasinės padangės Lietuvoje 50 metų atgalios.

Anuometinė būtis tikrai prilygsta nedidutei valtelei, vos su keliais keleiviais, beplūduriuojančiai vidur audringos jūros, kurios apyregėje nesimatė jokios atvangios vietos sustoti: rytuose tykojo keleivius šiaurės meškinas su išžiodintais nasrais (kalėjimais, Sibiru); pietuose tūpčiojo pajacas bekvatojąs iš "lietuvių drąsuolių, apsišarvavusių ilgomis ausimis" (Sviętochovski), kurie kėsinosi "Natione Polonorum gente Lithuanorum" uniją su lenkais sudraskyti, o vakaruose tykojo šarvuota kumštimi apsikalęs kryžiuotis prikibti prie kantrių, silpnučių, bet atkakliai pasiryžusių, nors mažai prityrusių jūreivių, kuriems buvo įkalbama, kad jie "bent 100 metų per vėlai esą gimę". O audrojanti jūra, tai buvo lietuvių tautos visuma, žandarų ir uriadnikų prislėgta ir ujama, nuo 1864m. palikta be mokyklos, be laikraščių, be pamokančios knygos, be galėjimo susitelkti ir pasitarti.

Taip niaukus ir niaurus buvo dangus, kad tikra dvasios naktis buvo Lietuvą užgulusi, jei bent tik šiur tur motinėlė, garbingai ratelį sukdama, tedrįso vaikeliams su discipulka "ožius iš pakaušio" varinėti, pamokydama maldaknygę skaityti.

Tai ne alegorija, bet tikrų tikriausioji teisybė, kuri — po 50 metų — vos sunkiai beįvaizdinama laisviems mūsų tėvynės gyventojams, — taip labai pasikeitė gyvenimo raida.

Minėtoje valtelėje likimo buvo lemta ir man keliauti ir, rasi, greta M.Jankaus, judriausiu keleiviu būti, ir todėl mano kelionė buvo trumpa, o betgi gan greit pasakiška, drįsčiau pasakyti, beveik herojiška. Tačiau ne čion vieta kalbėti apie jaunatvės svajones, pasišventimą, energiją, ir netikėtinus epizodus — moderniškieji žurnalistai (manęs net žurnalistu nepripažįstą ir visur ignoruoją) tik nusišypsotų ir pečiais patraukytų, kokio padūkusio drąsuolio būta...

Juk gi nedovanai caro valdžia buvo už mano galvą paskyrusi 20.000 rublių... Nedovanai, dar po kelių metų, kada jau seniai atsidūręs buvau laisvos Amerikos žemyne, kratas darydavo Rusijoje, kaip ir Prūsuose, manęs ieškodami, nes būdavo kieno nors gandai paleidžiami, kad štai Rakandžių Jonas grįžo... Jei bent tik knygnešys "Baltasis Erelis" ar Raudonkrūtinis buvo tiek baimės įvarę kaip ponams, taip carų ir kaizerių tarnams.

"Aušra", sako, buvusi romantizmo padaras. Nesiginčysiu. Tačiau ji atliko savo užsibrėžtą uždavinį: supažindino Lietuvos veikėjus vienas su kitais ir šiek tiek nušvietė  seniau dirbusius vargstančiųjų tautiečių labui. Iki "Aušrai" išauštant, nors jau buvo buvę būreliai Petrograde, Rygoj, Maskvoje ir kitur, lietuviai inteligentai išsibarstę sporadiškai teveikdavo. "Aušra" kreipėsi taipgi į liaudį. Neklausiama buvo, kas kurios tikybos ar partijos ar pasaulėžiūros buvo, o tik ar lietuvis ir ar susipratęs tautos gynėjas arba nors jos užtarėjas. Tokių kunigų buvo tiktai trys: Jaunys, Gimžauskas, Vaišvilas; o dvarininkų dar mažiau, tik Mečislovas Davainius-Silvestravičius ("Vieversys")! Jeigu ne jauni iš ponų studentai (VI. Zubovas ir Liudvikas Jonavičius iš Lapkasių) būtų draugais buvę, tai ponai būtų į rankas žandarų išdavę (kaip ir grasė p. Beresnevičius Kelmėje, o klebonas Rekštys Gruzdžiuose). Ne tik lietuviais, bet demokratais, antiklerikalais, revoliucionieriais buvome. Tokios nuotaikos ir įkarščio šiandien Lietuvoje nė dūko nematome.

"Aušra" pradėjo nuo lietuvių kalbos meilės, nuo raginimų susipažinti su Lietuvos praeitimi, palytėjo liaudies reikalus, pakibirkštijo pripelėjusį kunigų lizdą, pakrapštė biografijas Daukanto, Juškevičiaus ir kitų, kėlė polemikas, ir sukėlė klegesį širšių lizduose, būtent – "Przegląd Katolicki", taip pat "Kraj", "Prawda", ar "Dziennik Poznanski"; nė Muraškoms su Botyriais etc. nebuvo ramybės, kada Katkovas, Ščebalskis, etc. suuodė per savo šnipus (pvz. teisėją Smirnovą Vilkaviškyje), kad ne juokais lietuviai užsispyrė savo spaudą atgauti.

"Aušra" ne tik krūvon glaudė Didž. Lietuvos žmonių dvasinę kryptį, bet priviliojo lietuvius iš Maž. Lietuvos; ten dirbo Šernius ir Sauerveinas, Mikšas ir Jankus; Voska ir Veyeris, etc, ir net mėginta buvo visus suburti į "Liet. Mokslo Draugiją" (iš ko vėliau išdygo "Birutė"), už kurią užmačią ypačiai man teko gerokai nukentėti. Mat, vokiečiams atsisakius atidaryti susirinkimui suderėtąją svetainę, ne tik skaitmeningai suvažiavusieji „būrai“ ėmė unkšti išsiskirstę po karčiamas, bet taipgi "Lit. lit. Verein Tilžėje nuo manęs pareikalavo smulkmenų apie lietuvių įgeidžius kur prof. Kuršaitis ir Saugų kun. Jurkšaitis stačiai išdavikiškai kalbėjo, dėl to mane ir išvijo iš Rytų ir Vakarų Prūsų. Betgi Maž. Lietuvos susidomėjimas tautos likimu ėjo didyn, ko liudininku gali būti, kad ir didžioji politinė byla Karaliaučiuje 1902m.

Tad romantiškoji "Aušra" išjudino lietuvius iš snaudulio, ir čion glūdi jos nuopelnas kaip vienas svarbiausių etapų liet. tautiškosios dvasios atbudimo istorijoje. Tokiu būdu valtelės keleiviai privažiavo prie išganytingojo uosto, ir ilgainiui atgimė Nepriklausomoji Lietuva, taip nuoširdžiai anų jūreivių svajotoji ir pageidautoji.

Šiandien ne visi "Aušros'' idealai prigijo išsilaisvinusioje Lietuvoje. Nors laisvamanių pastangos buvo milžiniškos – juk ir Basanius ir Kudirka, ir Šernas-Adomaitis ir Jankus, Vištalius ir Jablonskis nemažesni laisvamaniai buvo už mane, tačiau, be daug ko kito, Lietuvoje neturime nė civilinės metrikacijos, kuri užtikrintų mums valstybės globą, o mūsų vaikams savitą auklėjimą ir palikimų tėvams mirus teisėtą paveldėjimą. Kaip senovėje, taip šiandien; nemo propheta in patria sua! Kas daug dirba, tą smagiai ir plaka ... Noriu tikėti, kad Lietuva susigės, ir bene galų gale paspins saulutė taipgi ir į laisvamanių langą. Gal bent prieš mirsiant teks išvysti Lietuvą atsikračiusią nuo veidmainystės ir fanatizmo", — taip rašė dr. J. Šliūpas 1933m.

 


 

IR MARTYNAS JANKUS PASISAKO

Ir M.Jankus tame pačiame leidinyje "Vasario 16-toji" išspausdino savo atsiminimus iš "Aušros" laikų. Ten jis rašo:

Šaunūs mūsų Prūsuos vyrai,
nor prie darbo mus vadinti,
Priešais ritasi kaip yrai, (= airiai)
Tur pajėgą ir išmintį,
Tilžėje pas Mauderodo,
šviesią Aušrą mums parodo,
Norins priešai ir nedori,
Rasi ten, ko dūšia nori.

(Vieversys).

 

Matyt, Vieversys neturėjo tiesą taip sakyti, nes V.B-nas per radijo pasakė: kad pirmiau dr. J.Basanavičius rašinėjo į Prūsuose einančius laikraščius ir tai į "Keleivį", į "Tilžės Keleivį"; „Lietuvišką Ceitungą", "Naują Lietuvišką Ceitungą", "Tiesos Prietelių"; "Žiūroną", "Lietuvos Paslą", "Konservatyvų Draugystės Laišką", "Pakajaus Paslą" ir kitus, tuo metu Prūsų Lietuvoje einančius laikraščius, kurie buvo leidžiami vokiškų partijų ir gynė tiktai savo partijų siekimus. Visų spaustuvių savininkai buvo gryni vokiečiai, kuriems lietuviška kalba bei pats lietuviškumas negalėjo rūpėti.

Tai žinoma, iš tų visų laikraščių skaitytojų nebuvo nė vieno lietuviškai manančio žmogaus (?). O kada dr. J.Basanavičiaus raštai, grynai tautiškame apsiauste pasirodė, tai vokiečių partijų leidžiami laikraščiai jų atstoti negalėjo. Tai kas liko? Dr. J.Basanavičius atvažiavo į Tilžę ir iš Tilžės leido savo laikraštį "Aušrą". Ir taip prasideda ir baigias "Aušros" istorija.

Vienok, kiek manančiam žmogeliui, tokių V.B-no paaiškinimų neužteks. Laikraštį išleisti, reikės turėti pinigų ir dar pinigų, tat patvirtins visi šios dienos laikraščių leidėjai. Dr. J.Bas. tų pinigų neturėjo. Jis tuo metu gyveno čekų Prahoje ir ką jis veikė? Gal ten didelius pinigus pelnė, kuriais galėjo apmokėti "Aušros" leidimą?

Juk reikėjo sumokėti už spaudą, rišimą, siuntinėjimą. Reikėjo išlaikyti ekspediciją ir redakciją. To viso dr. J.Bas. nepadarė. Jis į Tilžę visai neatvažiavo ir nė nemanė savo pinigais laikraščio leisti. Tiktai tas gali būti leidėjas, kuris už spaudą, už redakciją, už ekspediciją sumoka, kuris spaudą išrašo ir visu rūpinasi, kad surastų skaitytojų, iš skaitytojų surinktų prenumeratą, kad būtų galima išlaikyti laikraštį.

Prūsų Lietuvoje, vos tiktai "Aušra" pasirodė, tuojau ji buvo sutikta kaip "lenkiškos vieros" laikraštis ir Prūsų Lietuvoj tokio laikraščio, su lotyniškomis raidėmis, nebuvo galima išplatinti, kas ir šiandien "prūsiškos vieros" lietuvninkuose dar nėra galima, nors praėjo jau 50 metų.

Mokytų vyrų Prūsų Lietuva neturėjo, o kuriuos turėjo, tai tie buvo daug didesni nekęstojai lietuviškumo, negu patys vokiečiai. Didysis mokslininkas Fridrikas Kuršatis, kuris tuomet, dėl lietuviškumo malšinimo, leido už Prūsų valdžios pinigus "Keleivį", atsiliepė, keliems lietuvninkams pasiskundžiant, dėl naikinimo lietuviškos kalbos, dėl atsvetinimo lietuviškų kūdikių nuo savų tėvų. Kuršatis atsiliepė per "Keleivį": "Aš nesu karališkos vyriausybės pavadintas, kad būčiau lietuvninkų Rechtsanvaltu, arba advokatu, Esmi profesorius prie universitetų, pamokinu kunigus lietuviškos kalbos, kiek jiems bus reikalinga bekunigaujant lietuviškose parapijose, bei surašau lietuviškai vokišką ir vokiškai lietuvišką žodyną bei lietuvišką gramatiką"  šiandien su mūsų mokslininkais, kurie baigė mokslą vokiškose mokyklose, ar seminarijoj, arba ir universitete, taip jau tas pat; jie tebesvaiguliuoja apie vokiškąjį kultūringumą ir, progai pasitaikius, drąsiai pasireiškia; "Die Unte richts Sprache bleibt deutsch", dėstomoji kalba lieka ir toliau vokiška.

Arba kitur išleistoje vokiška kalba knygoje sakoma: "In sei nem ganzen Gehalt ist doch das Deutschtum dem Litauertum in vieler Beziehung weit ueberlegen. Das giebt jeder Litauer ohne weiteres zu“.| Lietuviškai sakant: ''Visu savo turiniu vokiškumas prieš lietuviškumą yra toli galingesnis. Tą pripažįsta kiekvienas padorus lietuvis".

Taigi, ko turime tikėtis nuo tokių savų mokslininkų, kurie vokiškose mokyklose įgavo žinių?!

Dabar "Aušros" atsiradimo priežastis. Po 1870-71m. karo su prancūzais vokiečiai pasiliko nugalėtojai. Jie ryžosi visas kitas giminės ir kalbas ne tik Prūsuose, bet ir pasaulyje naikinti. Tuo savo "galingumu" ir lietuviškąją kalbą, kurią 600 metų naikino, po to, galutinai uždraudė. Išvijo lietuviškąją kalbą iš mokyklos, iš teismo ir kitų valdiškų įstaigų. Toks prūsiškos valdžios pasielgimas nemaloniai įžeidė ir lietuviškai kalbančius gyventojus. Kilo nepasitenkinimas, kuris, kunigėlių malšinamas, pasireiškė pirmiau peticijomis ir baigės keliomis lietuviškai parėdytų mergaičių deputacijomis prūsiškojon valdžion ir pas ciesorių Vilhelmą I. Prašyta, kad tokie paliepimai būtų atšaukti ir kad lietuviams būtų prigimta kalba palikta visur kaip buvo. Vienok tos visos peticijos, deputacijos, pasiskundimai nebuvo paboti. Tuomet gimė, arba turėjo gimti, ir toji mintis, būtent – "gintis". Išaugo mintis apie visą Lietuvą. Kad Prūsų valdžioje tik mažoji dalis lietuvių tegyvena, o Lietuva Rusų valdžioj tebėr senoji galingoji Lietuva, kurioje gyvena 3 milijonai lietuvių, tai tikra Kęstučio, Birutės ir Vytauto tėviškė, kurią sukėlus, jau būtų galima lietuviams išsilaikyti ir daug ko pasiekti. Dabar buvo galvota, kaip prieiti prie Rusų valstybėje gyvenančių lietuvių; jie "lenkiškos vieros" ir visoki mėginimai prie jų prieiti subyrės, jei neturėsime iš jų pačių vyrų, kuriuos bus galima pastatyti kaip leidėjus ir už kurių nugaros galėsime varyti lietuviškumo stiprinamąjį darbą. Be tokių vyrų darbas visai negalimas. Dėl kai kurių aplinkybių pasisekė surasti tokių vyrų, kurie sutiko uždėti jų vardą kaip leidėjų ir žadėjo būti sandarbininkai. Pirmasis  tų vyrų buvo tai Višteliauskas, "Vitolio Raudos" leidėjas ir vertėjas. Tas Višteliauskas rekomendavo dr. J.Basanavičių ir kelis kitus, iš jų Rygoje gyvenančius mokytoją Koncevičių ir policijos viršininką Juozą Miliauską. Miliausko ir Koncevičiaus padedamiems, buvo galima surinkti "Aušrai" skaitytojų ir "Aušrą" platinti. Pirmą "Aušros" numerį išleidom su dr. J.Basanavičiaus parašu. Basanavičius supyko ir tolimesniems numeriams nevelijo jo parašo dėti.

Jau su ketvirtu "Aušros" numeriu pasibaigė ištekliai "Aušrai" toliaus leisti. Nebuvo pinigų. O Albano bei Kibelkos spaustuvė Ragainėje reikalavo už kiekvieną "Aušros" numerį mokėti iš karto. Jurgis Mikšas, kuris buvo įpirštas Martyno Šerniaus kaip atsakingasis redaktorius, bet atsakęs ir už spaudos atmokėjimą, neturėdamas iš kur paimti pinigų už "Aušrą" atlyginti, pasitraukė iš Ragainės, nesakydamas kur. Pasiuntė man visus raštelius bei korespondencijas, atsikaltindamas, kad jis "Aušros" leisti toliau negali, nes neturi kuo mokėti spaustuvei bei rišyklai. Vienok, tokį svarbų pradėtą darbą numesti, rodės, visai negalima. Man pasisekė prišaukti Joną Šliūpą, kuris tuo laiku gyveno Šveicarijoj. Jis susivokė, kad vėlai, bet dar ne per vėlai.

Penktas "Aušros" numeris buvo dar Ragainėje išspausdintas. Toliau, pasitarus su Otto V.Mauderode Tilžėje, kuris buvo 1882m. mano "Lietuviškas Dainas" spausdinęs, man prižadėjo 6, 7, 8, 9, 10 "Aušros" numerius spausdinti kreditu; vadinas, iki naujų metų, kol įplauks naujas abonementas. Prospektą parašė Jonas Šliūpas ir išsiuntinėjome po visą Lietuvą. Tat naujų "Aušros" skaitytojų įgabeno, kad jų susirinko triskart daugiau, apie 240. Tuo būdu "Aušros" tolesnis gyvenimas buvo beveik galimas.

Rubežiaus sunkenybes už gerą atmokėjimą aprūpino Sudarge gyvenąs Antanavičius.

"Aušra" ir knygos, kurios buvo atsiradusios, buvo siunčiamos iš Šakių pašto į Rygą, iš kur Miliauskas siuntinėjo po juostele, su policijos antspaudu po visą Lietuvą ir toliau. Vienok, tas viskas ilgai nesitraukė, nes Prūsų valdžia įžiūrėjo, kad visą atkaklų darbą varo Jonas Šliūpas, įsakė Šliūpui per kelias valandas Prūsijos teritoriją apleisti. Bet Šliūpas neturėjo savų pinigų, todėl reikėjo jam visus abonementų pinigus drauge pasiimti, idant savo gyvybę išlaikytų, nes, kiek buvo žinoma, rusai siūlė už Šliūpo išdavimą 20.000 rublių.

Tokiu atveju "Aušros" materialinis padėjimas vėl gulėjo ant mano sprando. Rods, Otto V.Mauderotė sutiko ir toliau kredituoti. Reikėjo duoti vekselius, kuriuos jis pardavė Reichsbankui. Po trijų mėnesių turėjau tuos vekselius išpirkti, pardavęs pusę visos savo bandos. Tuo būdu atsilyginau už "Aušros" spausdinimą.

 

Intarpas-nuotrauka-padėka p/62

 

Atsitraukus Šliūpui nuo "Aušros", pati "Aušra" pastojo menkesnės įtalpos, toliau prasidėjo griežtos "lenkiškos vieros" žmonių kovos prieš "Aušrą. Dr. Pietaris ir kan. Dambrauskas išspaus-dino Krokuvoje "Priešaušrį", kuris gana kietai smerkė "Aušrą", su visokiais įrodymais, kad ji visai nereikalinga ir t.t.

Nuo 1885m. spalio mėn. 1 d, perėmė visą "Aušros" leidimą Jurgis Mikšas savo atsakingumu. Jis buvo iš savo tėvų gavęs savo tėvišką dalį, apie 12.000 markių, už kurias buvo savo spaustuvę įsitaisęs. Jurgis tikėjosi iš kitų darbų išlaikyti spaustuvę, o "Aušrą" spausdinti toliau nemokamai ir dalinti dykai. Vienok iš kitų spaudos darbų pajamų neatsirado. Valančiaus draugija, kuri savo kaštomis leido "Aukso Altorių", kantičkas ir šiaip visokių knygelių "ant vygados "lenkiškos vieros", būtent: "spasabą, kaip nuspakajiti "suomneniją" ir kitas, pas Mikšą nespausdino, nes Mikšas nebuvo "lenkiškos vieros" žmogus. Vienok, Mikšas nebuvo prieš "lenkiškos'' priėmimą, bet derybos per ilgai truko, ir Mikšas, negalėdamas kelių šimtų markių surasti darbininkų algoms, bankrutavo. Dr. J.Basanavičius ir dr. V.Bruožis atsisakė Mikšą su 100 rublių apgelbėti ir tuo būdu 1886m. birželio 22 dieną užsibaigė "Aušros" gyvenimas.

Aš ir buvau beleidžiąs "Garsą", vienok, nors kviečiau sandarbininkus, bet beveik visi atsisakė ir, tuo būdu, reikėjo pats "Garsas" sustabdyti", – baigia Martynas Jankus.

*

Perdavus žymiausio mūsų senųjų raštų tyrinėtojo ir bibliografo prof. Vaclovo Biržiškos 1933. rašytą apžvalginį straipsnį apie "Aušrą" ir aušrininkus, taip pat percitavus dviejų aušrininkų pasisakymus, jų tarpe ir Martyno Jankaus, kurio atminimą ryžtamasi pagerbti šiąja knyga, matome, kad atskirų aušrininkų nuomones ne visiškai sutinka dėl jų vieno ar kito reikšmės ar vaidmens "Aušros" redagavimo ar leidimo darbą prisimenant. Tai ne nuostabu, nes ir jie yra žmonės su savo ambicijomis ir skirtingais būdais. Todėl ir vienokios ar kitokias pykčio aistrelės pasireiškimas žmogaus prieš žmogų yra visiškai žmogiškas reiškinys. "Aušra" Jankui, kaip matėme, buvo tapusi lyg ir gyvenimo dalis. Kai Mikšas pabėgo nuo "Aušros", o Basanavičius negalėjo atvykti iš Prahos to laikraščio redaguoti, to laikraščio ekzistenciją išneša ant savo pečių vienas Jankus. Jis "Aušrą" redaguoja ir finansuoja, kartu rūpindamasis išsikviesti iš Šveicarijos redaktoriumi J.Šliūpą, kuriam dar abejojant, pažadėdamas su juo dalytis pastoge ir netgi duonos kąsniu. Natūralu, kad Jankus net ir pyktelėjo, kai Mikšas vėl perėmė "Aušrą" redaguoti ir leisti, net Jankaus parašą iš laikraščio metrikos pašalindamas.

Tačiau Mikšui mirus, Jankus rašo nekrologą ir apgailestauja netekęs vieno iš idėjos draugų. Suprantami ir aušrininkų atsiminimų vienoki ar kitokį smulkučiai faktų nesutapimai, kiek skirtingi įvykių interpretavimai, nes tie "Aušros" prisiminimai buvo parašyti po ilgesnio laiko, jau iš tam tikros laiko perspektyvos. Tačiau "Aušros" ir aušrininkų nuopelnai lietuvių tautai yra milžiniški. Mums belieka tik tarti: tebūnie amžina garbė visiems tiems lietuviškojo laikraščio pionieriams – aušrininkams, kurie išbudino mūsų tautą iš letarginio miego ir išjudino ją veiksmui, ryžtui ir kovai ligi tol, pakol Lietuvos nepriklausomybė buvo atkovota ir atgauta.

"Aušra" atkreipė ir svetimtaučių dėmesį. Štai kaip apie ją pasisako prof. Mykolas Biržiška savo knygoje "Lietuvių Tautos Kelias" (II, 1953, psl. 23-24) :

"Aušros" pasirodymas sukėlė ne tik lietuvių susidomėjimą, bet ir subudrino kaimynus: lenkus, maskolius, prūsokus. Lenkai ją laikė prūsokų arba maskolių darbu, nukreiptu prieš lenkus, maskoliai – lenkų arba prūsokų prieš maskolius, o prūsokai – maskolių arba lenkų prieš prūsokus. Tik retas kuris pašalietis laikė ją tuo, kuo ji tikrai buvo: pačių lietuvių darbu, nes ji iš jokio kaimyno nieko negavo ir neprašė, tik vengė sakytis prieš vokiečių politiką Prūsų Lietuvoje, joje bespausdinama, o silpna būdama ir tikėdamasi (veltui!) susilauksianti leidimo būti platinamai Didžiojoje Lietuvoje, atsargiai teiškeldavo maskolių administracijos daromas lietuvių atžvilgiu "klaidas", dar ir lenkus mėgino įtikinti liautis lietuvius skriaudus".

Visą šį skyrių norėtųsi užbaigti M. Jankaus pasisakymu, paimtu iš knygos "Kun. A.Milukas, Spaudos Laisvės ir Amerikos Lietuvių Organizuotės Sukaktuvės", antra laida, išleista Pranaičių Julės lėšomis. A.Milukas ir Ko., Philadelphia, Pa., 1930, psl.411-414.

Štai to Martyno Jankaus straipsnio tekstas:

 

 


 

"MANO ATMINIMAI "AUŠROS" LAIKŲ

Prūsų Lietuvoje įvykusioms atmainoms, po 1874 metų išmetimas lietuviškosios kalbos iš mokyklos, teismo, išdalies ir iš bažnyčios, privertė kiek jautresnius Prūsų Lietuvius pasiteirauti apie savo praeitį. Tarpe kurių ir aš, įgijęs Kotzebue "Lietuvos nusidavimus", supratau, Lietuvą buvusią savitą valstiją, kuriai rubežiai siekė Pripietę, Dauguvą ir Baltiškas jūras, su garbinga sostine Vilniumi. Paaiškėjo, kad visa Didžioji Lietuva neturėjo spaudos liuosybės, tvylojo gilioje tamsybėje, be vilties kuolaik išvysti šviesesnę ateitį. Supratimas apie galybę spaudos, buvo pas kiekvieną manantį žmogų žinomas. Lietuvišką dainelę palaikyti atspausdinau jų menkai apgalvotą rinkinėlį 1882 metais Tilžėje pas Otto v.Mauderodę. Buvau sumislyjęs leisti į mėnesį kartą ir teiravaus apie brangumą spaudos, tai pas v. Mauderodę, tai pas Rylenderį Tilžėje, tai pas Albaną bei Kibelką Ragainėje. Kibelka man pasigyrė, ka jis spausdinęs jau tai kokį laikraštį, kurį leidžia kokie profesoriai iš Rygos ir dar iš kitur. J.Mikšas ėsas pavadintas redaktoriumi. Tai buvo pirmoji proga susipažinti su tuom redaktorium Mikšu. Mikšas man pareiškė padėtį "Aušros" ir gynė mane nuo išleidimo savotiško mėnesinio laikraščio, bet prieš piršosi prie "Aušros" leidimo prisidėti, sako: išleisime "Aušros" Kalendorius 1884 metams, kuriuose busią galima patalpinti mano rašinėlius. Ant ko aš ir sutikau, "Aušros" buvo 4 numeriai išleisti. Kalendorius spaudoje, leidžią Lietuvos mylėtojai, kaštai Martyno Jankaus ir Jurgio Mikšo. Pabaigoje Rugiapjutės 1883 metais gaunu iš Ragainės nuo Jurgio Mikšo siuntinėlį su visoms korespondencijomis iš "Aušros" pergyvenimo laiko, ingaliojimus priimti visus paštu siunčiamus raštus, gromatas ir pinigus. Jurgis Mikšas rašo man gromatėlę su atsikaltinimu, kad jis vejamas kokių nelaimių emigruoja, vienok nepasakė nei kur nei kodėl. Jurgis Mikšas tokiu būdu padaro man nemažą apmaudą, nes Kalendorius reikia jau man vienam užmokėti, o su išpardavimu man reikia žinotis. Tad aš pradėjau teirautis parubežiais, kur tik sužinojau, kad tokias vietas lanko kontrabandininkai, pradedant nuo Nimersato, baigiant Eydkunais. Po kokio laiko susiradau Sudergo Antanavičių (kun. M.Sederavičiaus padėjėją. Red.), kuris nešė knygas ir "Aušrą" draug iki Šakių, ten davė kaipo pakietą arba rišulį iki Rygai, ten jas priėmė Juozas Miliauskas arba Miglovaras; ir iš tenai po juostele siuntinėjo po visą Lietuvą. Palangoje sėdėjo kunigas Marcijonas Jurgaitis, kuris priėmė mano siuntinius, per rubežių nešė kokis Juriniukas iš Nimersato.

5 Numerį "Aušros", nesant redaktoriaus, sutaisė rods Dr. J.Basanavičius. Bet tai truko baisiai ilgai ir man norint "Aušrą" palaikyti, teko kviesti Joną Šliupą iš Genevos prie korektūros taisymo, kuris ir keliavo, bet jis parvažiuodamas iš Genevos, užvažiavo ir pas Dr. J. Basanavičių, kuris jam užgynė važiuoti prie "Aušros" korektūrą taisyti, tardamas: "Aušra" per tavo raštus "Gyvenimas Simano Daukanto" pakėlė prieš save didžiausi pasipriešinimą, o antra, "Aušrai" leisti reikia pinigų. To viso J.Šliupas negalėjo paboti, nes gyventi Šveicarijoje nebuvo galima, nes nebuvo pinigų. Šliupas parvažiuodamas per Poznanių, užsuko dar ir prie Višteliausko, kuris jo supratimu taipgi buvo prie "Aušros" prisidėjęs. Vienok ir Višteliauskis tą pačią laupsią Šliupui užgiedojo. Girdi, "Aušros" gyvenimas suvisu negalimas, nes sako: aš jau 50 markių prie jo pridėjau, tik 4 numeriai tepasirodė, tai iki metų galo reikia dar apie 1000 markių, iš kur pinigus paimti. Vienok Šliupas nebojo gazdinimų, o tačiaus atvažiavo pas mane. Aš pas v. Mauderodę Tilžėje turėjau kredito, taip, kad nuo 6, 7, 8, 9, 10 numerio nereikėjo iš karto mokėti, pertai buvo galima suvėlintąją "Aušrą" atlikti nors ne laiku. Užbaigus metus su 10 numeriu prasidėjo naujas abonamentas ant 1884 metų. Skaitytojų kiek pasidaugino ir tai nuo 75 ant 260. Prekę pakėliau ant keturių rublių metams. Per tai buvo galima užmokėti už spaudą 5 ligi 10 numerio 1883 metų ir nekiek už bėgančius metus 4 numerius, liko dar apie 500 rublių, kuriuos Šliupas pasiėmė dėl savęs. Tai apsitaisė kaip žmogus nuo kojų lig galvos. Išvažiavo su mano pasu lig Gurko į Varšavą, iš ten į Kuršionus pas Malinauskaitę, iš ten į Ameriką. Man reikėjo už spaudą vėlesnių numerių "Aušros", kuomet pinigų nebuvo, duoti v. Mauderodei vekselių, o kada vekselis nubėgo, tai reikėjo išparduoti bandą (gyvulius – Pr. Al.), įrinkti 800 rublių ir užmokėti, tuomi tarpu užbaigiau 1884 metus. Bet kokias pašalpas gauti nuo Dr. Jono Basanavičiaus arba Višteliaus buvo negalima, nes juodu buvo nuo "Aušros" rėmimo galutinai atsisakiusiu. Naujiems 1885 metams "Aušros" skaitytojai susimažino, rodos, kad nekurie draugai savo draugus įkalbino to prūselio laikraštį neskaityti? Išlaidos tiktai per pusę padengtos, už ką dalį vėl reikėjo duoti v. Mauderodei vekselius ir prakultais javais atsimokėti. Tuomi tarpu leidėjai buvo Lietuvos mylėtojai ir leido už pinigus skaitytojų, o jei skaitytojų nebuvo, tai man reikėjo mokėti, nes leidėjais prieš v. Mauderodę buvau tiktai aš vienas. Kada Mikšas nuo sausio 1884 metų iki spalio 1885 metų pas manę gyveno, o kada jis teipgi algos nuo manęs prašė už korektūros taisymą, tai aš nudžiugau neišpasakytai, kaip Mikšas nusipirko spaustuvę ir užėmė tolesnį "Aušros" leidimą savo atsakomybėn. Rodos Mikšas spausdino tai lementorius, tai žmonių ligas, tai žiemos vakaro adynėles, už ką užmokėti negavo. Parduoti tokį lementorių, Šliupo ir Eglės, taipgi nėjo, nes katalikai žmones draudė nuo jų, tai vargais negalais Mikšas jau birželio mėnesyje 1886m. savo spaustuvę uždarė. Taigi ir "Aušra" pasiliovė. Tolesnis likimas lietuviškos rašliavos ėjo kitais keliais, kuriuose taipgi dalyvauti man teko. Vienok šiandieną šaukias daugis kaipo "Aušros" leidėjai, Aušrininkai ir t.t. ir tokie save "Aušros" leidėjais skelbiasi, kurie tiesiai "Aušrą“ gesino ir gaišino, platino net priešaušrius ir kitokio turinio raštus prieš "Aušros" tendenciją ir jos gyvavimą. Man tankiai teko būti opozicijoje prieš atžagareivius, ar kaip kartais ir prieš pirmeivius, kurie skelbė lietuviškumą kaip katalikai arba kaip cicilikai. Vienok lietuviškumas per vieną dalį Lietuvos sūnų buvo palaikomas ir mes atsiekėme tai, ko labiausiai troškome – lietuviškos Iiuosybės".

Шаблоны joomla скачать здесь