Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS

04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS - ŠILUTĖS SEIMAS IR JO DEKLARACIJA

 

ŠILUTĖS SEIMAS IR JO DEKLARACIJA

Klaipėdos vadavimo istorijoje pažymėtinos trys ypatingai reikšmingos neužmirštinos datos: 1923m. sausio 9d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas paskelbia savo manifestą, davusį pradžią visiems kitiems vadavimo žygiams; sausio 15d. Mažosios Lietuvos savanoriai po sunkių kautynių užima Klaipėdą ir tuo padaro galą svetimųjų viešpatavimui šiame krašte; sausio 19d. Šilutėje susirenka Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų seimas ir nutaria išvaduotą Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos respublikos (apie Šilutės seimą žr. Alfonsas Nevardauskas, Klaipėda po penkių šimtų metų – Naujienos, 1965m. sausio 15d.).

Tame seime dalyvavo visų Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų nariai ir politinių bei ekonominių organizacijų atstovai. Be to, į seimo posėdį atvyko daug svečių. Iš viso dalyvavo per 120 asmenų. Lygiai 15 val. 45 min. seimo posėdį atidarė Vyriausiojo Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas Martynas Jankus. Jis trumpais žodžiais pasveikino seimą ir pareiškė, kad šioji valanda turi ypatingos svarbos visai lietuvių tautai. Visi seimo dalyviai spontaniškai atsistojo ir sugiedojo Tautos himną "Lietuva, tėvyne mūsų". Paskutiniams himno garsams nuaidėjus, pirmininkas davė žodį Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto sekretoriui J.Vanagaičiui, šis pranešė seimui, kas iki šiol to komiteto nuveikta, perskaitė šio posėdžio darbotvarkę ir paskui pasakė šitokią kalbą:

"Brangūs viengenčiai! šiandien gyvenam prakilnią valandą. Visi mes, kurie šios dienos esame sulaukę, dėkavokim Dievui, nes tai, kas vyksta šiandien, kartojasi tik per šimtus metų. Visi žino, kaip mūsų giminė buvo svetimųjų mindžiojama savam krašte ištisus 500 metų. Mūsų tėvų tėvai ir mes patys iki šiai dienai nešėm sunkų jungą. Paskutinėmis dienomis, kad ir dantis sukandę. Gal dabar pasaulis pamatys mūsų skriaudą ir pripažins mums teisę – teisę susitvarkyt mūsų gyvenimą pagal WiIsono 14 punktų. Bet veltui buvo mūsų laukimas. Mūsų viešpačiai tyčiojosi iš mūsų teisių, atėmė iš mūsų ir tas pačias teises, kurios Versalio sutartimi buvo mums ant popieriaus pripažintos. Našta, kuri mus prislėgė, liko nepakeliama. Mūsų balsas – liko lyg šaukiančiųjų tyruose balsu. Beliko vienatinė teisė ginklas, kurio ir tvėrėmės.

Kas šiomis dienomis įvyko to visi esat liudininkai. Visi ar šiokiu ar tokiu būdu – dalyvavot mūsų tautos gyvybės kovoj. Momentas buvo toks, jog dabar, ar niekuomet. Susidarius Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, taip jau ir kiti žmonės, kuriems rūpėjo lietuvių giminės laimė, griebėsi šios paskutinės priemonės savo pajėgomis nuversti slegiančią svetimųjų naštą.

Jie savo pasiruošimo neskelbė pasauliui. Nesigyrė. Bet lyg anie Afrikos būrai, jie tykią, ramią naktį sudarė šventą sutartį ir ant rytojaus parodė savo prispaudėjams, kaip galinga yra tautos valia, kuomet ji nebeteko kantrybės. Vieną gražią naktį jūs išgirdot ginklų gandą. Tai buvo ne bailūs medžiotojai, ne prietikio ieškotojai, bet pakeltas ginklas už savo gyvybės galią. Kiekvienas ginklas reikalauja aukų. Mūsų karžygiai tai gerai žinojo. Bet vistiek apsiėmė kovoti. Jie vieną dieną išvalė Klaipėdos kraštą ir geležiniu ratu apsupo Klaipėdos miestą. Visame krašte nieks neprieštaravo šitam šventam sukilimui, nes visi gyventojai buvo ištroškę išvadavimo.

Kitaip buvo Klaipėdos mieste, tame mūs pavergimo lizde, kur, vardan santarvės, buvo uždėję mums naują jungą prancūzai, kuriems buvo pavesta sugrąžinti mums mindžiojamas teises. Bet prancūzai pasisamdė vokiečių atėjūnus ir išdalino jiems ginklus, priversdami juos, kad su kulkosvaidžiais žudytų mūsų vaikus. Bet ugnis ir kulkosvaidžiai jiems nieko nepadėjo. Karžygiai kovotojai žinojo savo uždavinį ir lyg kiškius išvaikė mūsų engėjus. Sendvaryje jie pagavo patį vadą prancūzą, kuris vedė prieš mus vokiečių žandarus. Tai yra istorinis faktas, kad prancūzai, kartu su vokiečių žandarais, buvo paimti lietuvių nelaisvėn. Mūsų karžygių spaudžiami priespaudos gynėjai — subėgo pas savo vadą Petisne aplink Klaipėdos prefektūrą, apstatė kulkosvaidžiais tuos namus, tikėdami čia savo galybę išlaikyti galėsią. Bet mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 val. ryto sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė į prefektūros kiemą visus savo ginklus. (Smarkiausi plojimai). Vyriausiasis Komisaras Petisnė, kuris buvo toks smarkus prieš beginklius, dabar nusižeminęs prašė pakviesti sukilėlių vadą, o jam atvykus — paklausė: "Ko jūs norit iš mūsų?"

Taigi, lietuviai — artojai ir laukininkų vaikai, nors nepratę valdyti ginklą, o tačiau savo pasiryžimu, ugnimi degančiu jų krūtinėse, nugalėjo ir šituos viešpačius. Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintųsi sveiki į ten, iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi bus priversti susmukti. (Smarkūs plojimai ir bravo). Ši šventa išvadavimo diena nepraėjo be aukų. Už šventą mūsų idėją ir giminės gyvybę krito daug karžygių, šitas nekaltas kraujas ir ašaros — neprivalo nueiti veltui. Mes, gyvieji, turim ginti tai, ką esame išvadavę brangių mūsų brolių ir vaikų krauju. Kol gyvi būsim ir ginklą pakelsim, nei lenkas, nei vokieties mūs jau nebevaldys. (Triukšmingi plojimai). Mūsų gynėjų eilėse turim jaunų vaikų ir žilų baltaplaukių senelių, kurie visą savo amžių jau buvo laukę išsilaisvinimo valandos. Tai, ką pergyvenam šiandien, bus išvadavimo vaisius ir mūsų vaikams. Jūs turit būti šventos tautos sukilimo apaštalai. Jūs turit tą šventą gandą išnešioti į viso krašo kampelius ir skelbti kraštui, kad tik išsivadavimas suteiks mūsų tautai laimę. Atminčiai mūsų žuvusiųjų brolių ir vaikų ir tų kurių žaizdos šiandien atviru krauju teka, atsistoję pagerbkime juos. (Visas seimas sustoja, daugelis verkia ir giliame susijaudinime galingai užgieda Lietuvių tautos himną).

Mūsų gyvybės kovoj — mes nesam vieni. Mus gyviausiai užjaučia Didžioji Lietuva, šimtai tūkstančių brolių lietuvių Amerikoje ir visas teisingasis pasaulis, kaip štai ir mūsų brangieji anglai. (Susirinkimas atsistoja ir šaukia tris kartus: "Valio, Anglija!"). Ponas Petisnė atgaspadoriavo savo dienas. Atvyksta santarvės ypatinga komisija. Mūsų reikalavimai teisingi. Su ja mes derėsimės, bet nenusileisim. Dėl to nepastokime kiškiais. Būkime tokio ūpo, kaip šiandien, tai mūs ir dešimt svetimų divizijų nebeišvys iš mūsų gimtojo krašto! (Prakalbą užbaigus, skambiausias plojimas ir šauksmas valio!)".

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS