Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS

04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS - MARTYNAS JANKUS PATS APIE LIETUVIŠKOS SPAUDOS PRAEITĮ

MARTYNAS JANKUS PATS APIE LIETUVIŠKOS SPAUDOS PRAEITĮ

Martynas Jankus, vienas iš pirmųjų lietuvių spaustuvininkų, kuris anais lietuvių tautai sunkiaisiais laikais patsai rašė, rinko, spaudė ir platino lietuviškuosius raštus, yra davęs mums įdomių žinių apie lietuviškosios spaudos praeitį. Apie tai jis yra rašęs Kaune leistame žurnale "Spaudos menas'' (1934m. gegužės mėn., nr. 1). Štai to M.Jankaus straipsnio tekstas:

 

"Spauda, tai didi ir didžiausia galybė. Lietuviškoji giminė per visus amžius buvo spaudžiama ir naikinama, dėlto, kad neturėjo savo vyrų, kurie būtų pasirūpinę lietuvių tautos gerbūviu. Dauguma lietuvių inteligentų, baigę mokslus Vokietijoje, Varšuvoje ar Maskvoje, įlindo į svetimą skūrą. Ir kartais jie buvo žiauresni lietuvių tautos naikintojai, negu svetimieji barbarai.

Įsteigti tautinę lietuvišką spaudą niekas nesirūpino. Tik kai kurie vokiečių valdovai, tikslu nuslopinti lietuvybę per bažnyčias, pradėjo leisti lietuvių kalba religinio turinio laikraščius. 1848m. Europoje siautė sukilimų banga. Toji banga pasiekė ir lietuvius, todėl Vokietijos valdovas pakvietė Fridrichą Kuršaitį leisti ir redaguoti "Keleivį", kuris buvo leidžiamas Karaliaučiuje, tikslu slopinti lietuvybę religijos priedanga. "Keleivis" buvo spausdinamas kas savaitę, gyrė karalių ir dvarininkus, o lietuvininkams siūlė pasitenkinti visokiomis gėrybėmis po mirties, tenai, septintame danguje. Tai buvo laikraštis, kuris lietuviškąją sąmonę ilgam laikui apslopino. Tuo pat laiku buvo leidžiami kalendoriai arba metskaitliai tokio pobūdžio, kaip Tilžės Jagomasto kalendorius 1933 metams.

Tais laikais lietuvių raidžių rinkėjų nebuvo. Tiktai 1874m. Gropiškiuose kun. Šreder įsteigė prie pavargusiųjų prieglaudos ir spaustuvę. Į šią spaustuvę pakliuvo pavargėliai Martynas Šernius, Kristupas Kibelka ir dar kiti, kurie vėliau smarkiai kovojo prieš lietuviškumą. Martyno Šerniaus likimas pakrypo kitu keliu. Jis tapo Žalnierius ir tai Tilžėje – dragūnas. Tais laikais Tilžėje buvo dvi spaustuvės: Reylenderio ir Posto. Posto spaustuvei pritrūkus raidžių rinkėjo, jis gavo teises pasišaukti Martyną Šernių iš dragūnų komandos į pagelbą. Posto spaustuvės vedėjas Holz'as, matydamas esant Šernių sumaniu darbininku ir blaiviu žmogumi sumanė su jo pagelba įsikurti savo spaustuvę Klaipėdoje. Kad padidinus spaustuvei darbo, M.Šernius sumanė nupirkti nuo Fridrich Kuršaičio "Keleivio" išleidimo teises. Kuršaitis su tuomi nesutiko. Tada Šernius su Holz'u sumanė ir leido "Lietuvišką Ceitungą", kuri ir šiandie leidžiama "Memeler Dampfbooto" ir kuris dabar smardina galvas suvokietintiems lietuviškiems  avingalviams.

M.Šernius "Lietuviška Ceitunga" pradėjo labai rimtai užstoti už lietuviškumą ir ginti lietuvninkų reikalus; tik papirkus vokiečiams Holz'ą, ji nustojo lietuviškos reikšmės.

Fridrichui Kuršaičiui užlūžus, "Keleivis" persikėlė į Tilžę, kurį vėliau perėmė Jurgis Traušis, buv. Šrederio spaustuvės savininkas. Kartu Traušis leido "Konservatyvų Draugystės Laišką", per kurį garbino karalių ir naikino pas lietuvninkus tautiškumą. Visą tad niekino ir griovė ką M.Šernius per "Lietuvišką Ceitungą" buvo paskleidęs, arba subudavojęs.

"Birutės" Draugija privertė Otto Mauderodę leisti "Naują Lietuvišką Ceitungą", kuri tęsė pradėtą M.Šerniaus per "Liet. Ceitungą" tautišką lietuvninkų susipratimo darbą. Turėdami keletą lietuvių kalba laikraščių, bet lietuviškos spaustuvės dar neturėjome. Jurgis MikŠas įtaisė Tilžėje lietuvišką spaustuvę lotyniškomis raidėmis, ir vien tik darbui dėl Didžiosios Lietuvos.

Mažojoj Lietuvoj lotyniškomis raidėmis spaudiniai tais laikais nebuvo vartojami, o Didž. Lietuvos negaunant darbų, Jurgio Mikšo įsteigtoji lietuviška spaustuvė turėjo bankrutuoti (1886m. birželio mėn.). Užsidarius Mikšo spaustuvei, lietuvybės veikimas pasidarė labai sunkus. Be savos spaustuvės darbas buvo neįmanomas.

Lietuvio Kibelkos ir žydelio Albano spaustuvę Ragainėje nupirko J.Siebertas, kuris 1884m. su Mikšo pagelba, leido kas savaitę lietuviškai tautišką laikraštį "Nemuno Sargą".

Mikšui savo spaustuvę Tilžėje įsitaisius, nustojo ėjęs ir "Nemuno Sargas", galiausiai ir patsai Siebertas pavargo. O spaustuvė 1888m. teko man nupirkti, su tuo tikslu, kad išlaikyti "Varpą“ bei "Ūkininką". Vėliau spaustuvę perkėliau iš Ragainės į Tilžę, bet ten neturint apmokamų spaudos darbų, nestengiant už popierių bei literas mokėti, pardavė mano spaustuvę iš varžytynių. Man spaustuvė kainavo 10.000 markių, o ją pardavė už 1.800 markių, taigi gryno nuostolio antstolis, kitaip sakant, "lietuvybės naikintojas", padarė 8.200 markių.

Išpardavęs įvairius savo daiktus ir likusias knygas, sudariau menką sumelę pinigų, už kurią išsimokėjimui nupirkau mažą spaustuvę, kurią pervežiau į Bitėnus 1893m. Bitėnuose pradėjau spausdinti Amerikos lietuvių susivienijimo draugystei "Apšvietę". Sustojus "Apšvietai", pradėjau spausdinti įvairius lietuviškus raštus ir maldų knygas iki 1909m. Nuo 1909m. perkėliau savo spaustuvę iš Bitėnų Klaipėdon ir ten iki 1912m. spausdinau įvairius lietuviškus laikraščius bei knygas. 1912m. baigiantis savo spaustuvę pardaviau lietuviškai bendrovei "Lituania", kurią po d. karo nupirko V. Šiaulinskis.

1901m. E.Jagomastas įsteigė gerą lietuvišką spaustuvę Tilžėje. Bet vien tautiška spauda anuo metu neturėjo nė jokio pasisekimo. Broliai lietuviai iš Didžiosios Lietuvos maldaknyges spausdino vokiškose Mauderodės ir Šenkės (buv. Mikšo) spaustuvėse. Bespausdindami lietuviškas katalikų maldaknyges, Mauderodė ir Šenkė didžiai pralobo, taip kad šiandien Mauderodės spaustuvė yra didžiausia visuose Rytprūsiuose (už lietuvių pinigus!). Negaudamos darbo mano ir Jagomasto spaustuvės negalėjo išsiplėsti, podraug neturėdami didelių kapitalų, negalėjome dideliais kiekiais maldų knygų atspausdinti, nes visus pelningiausius darbus mūsų broliai iš Didž. Lietuvos nešė pas Mauderodą, tai pas Šenkę. Pas mus spausdino lietuviškus laikraščius bei knygas tiktai cicilikai — Kapsukas ir kiti, kurie dar iki šiai dienai paliko man skolingi.

Pradžioje mano spaustuvės mašinos buvo sukamos rankomis, o nuo 1902m, — motoru. Spaustuvėj dirbo 8, o kai kada ir 10 žmonių. Antrą kartą 1893m. įsigijus man spaustuvę, mašina taipgi ranka buvo sukama. Vėliau dar dvi mašinas pastačius sukome su trijų arklių jėgos motoru, o Klaipėdoje – su elektros motoru.

Iki 1878m. lietuviškos spaustuvės nebuvo. Tik M.Šerniui su Holz'u įsitaisius, jau buvo puslietuviška spaustuvė, žyduko Albano ir lietuvninko Kristupo Kibelkos spaustuvė buvo labai menka, tik rankomis varoma. Per valandą buvo daugiausia galima atspausti 500 lankų.

Pasimainius aplinkybėms, šiandieną "Lituanijos" ir "Ryto" spaustuvės dirba su visokiomis mašinomis ir daro neblogą pelną. Ano metu to viso nebuvo. Norint, kad tik spaustuvę išlaikyti, apie pelną nė pamislyt nereikėjo, reikėdavo pasirūpinti raštus, nupirkti popierį, atspausdinti ir paskiau eiti ieškoti pirkėjų bei knygnešių, kurie per rubežių knygas perneštų, kur kaip kartais didžius pinigus pelnė. Nešant per rubežių knygoms žuvus, čia ir užmokestis pražūdavo. Su skaitytojais anuo metu dar sunkiau buvo. Būdavo tokių atsitikimų, kad pasiūlius knygą pirkti, gaudavai atsakymą: "aš vokytė", kitur: "aš katalikė". Ir taip vieną kartą praėjau nuo Bitėnų net iki Kauno, nė vienos knygos nepardavę. Be to, visokie geriausi ponai atsispausdino savo eiles (arba "seiles") ir iki šiandien dar kiti neužmokėjo, turbūt, ir neužmokės. Norint visuomenišką arba žmonijai naudingą knygelę atspausdinti ir parduoti, tai 2000 ekzempliorių išplatinti trukdavo apie 8-10 metų. 1884m. "Aušros" kalendorių buvo atspausdinta 10.000, o parduota tiktai pusė. 1885m. atspausta 5.000, parduota apie 4.000 ekz., "Aušros" atspausdinta 1000 ekz., o parduota tik 240!

Taigi, matoma visi sunkumai.

Nors knygnešiams grėsė Siberija, bet daugelis jų gerai pasipelnė, išleido sūnus į mokslus, į burmistrus ir t.t. Ir labai gerai, kad jie sugebėjo tai padaryti. Jei man ne būtų pasisekę tuos knygnešius suburti, tai dauguma jų be pelno, o tik dėl Nepriklausomos Lietuvos atvadavimo idėjos, nebūtų knygų nešę per rubežių.

Toliau tenka pasakyti, kad jau Kristijono Donelaičio laikais būta lietuviškais raštais Maž. Lietuvoje pasirūpinta, bet ir pats Donelaitis nesuprato kelti lietuvišką atbudimo dvasią. Ką veikė tuomet Kęstučio ir Birutės tėviškė, Didž. Lietuva ? Nuo 1848m, (čia M.Jankus suklydo, nes "Keleivis" pradėjo eiti 1849. VII. 2. Pr. A.) Karaliaučiuje ėjo lietuviškas laikraštis "Keleivis", o kas tuomet darėsi Didž. Lietuvoj? Kur buvo lietuviškų raštų vyrai? Muravjovas su Kaufmanais uždraudė lietuvišką spaudą, nors faktinai jos nebuvo. Buvo tiktai lietuviškai lenkišku žargonu leidžiamos maldų knygos, bei kelios brošiūros dėl amžinasties Rymo katalikų – "Spasabas, kaip nuspokaiti sumenija", tai – lyg ir viskas. Tik 1864 m. lietuviškai lenkiško žargono spaudą uždarė. Todėl po kelis šimtus tapo atspausta Karaliaučiuje ar Tilžėje pas Albrechtą žargoniškų maldaknygių, bet ir tos pačios supūdavo. Nes vien tiktai Eimaitis iš Kaimelių jas nešdavo per Sudargus su pagelba kun. Sederavičiaus. Eimaitis patsai sakė, kad per tus apie 500 "Aukso Altorių" ir tiek jau kantiškų pernešdavo. Šiaip kunigai žmonėms bruko lenkiškas maldų knygas, kurios buvo ir pigesnės, ir gražesnės.

Po 1884m., kuomet man pavyko atpiginti maldaknyges, per metus į Lietuvą jų pereidavo daugiau kaip už 140.000 rublių.

Kas link rašybos, tai man teko pergyventi visas jos atmainas. Ana, d-ras Jonas Basanavičius buvo sugalvojęs savo rašybą, kur vietoj "č" rašė "t", galūnes "uon" ir t.t., ko gyvenime nebuvo galima įgyvendinti. Tąja rašyba išėjo tiktai kelios jo brošiūros, ir tuomi viskas buvo baigta. Tada naują rašybos formą pradėjo Miliauskas-Miglovara su savo "ii" vietoj "y", "ee" vietoj "ė" ir t.t. Akelaitis Paryžiuje taipgi buvo savotišką rašybą sumanęs. Dr. Vydūnas ir dabar dar vartoja savotišką rašybą. Be to, paskutiniu laiku Ignas Šeinius pradėjo siūlyti savo rašybą. Bolševikuose apsigyvenęs cicilikas Kapsukas – taip pat panašią "rašybą" išmislijo. Ale, žinoma, iš to niekas neišeis. Tai yra atskirų asmenų fantazija ir garbės ieškojimas. Dabartinė lietuviška rašyba, mano supratimu, yra gana tobula, ir nėra reikalo jos darkyti.

Čia dar tenka pabrėžti, kad "Aušroje" taip pat buvo keičiama rašyba. 1883m. 5 numeryje buvau įvedęs "š", "č", "v" ir t.t. vietoje lenkiškų "cz", "sz", "w" ir t.t. Dr. Jonui Šliupui panorus, "Aušroje" likosi ir toliau lenkiškos "cz", "sz" ir t.t.

Antrų metų "Varpui" savarankiškai pakeičiau č, š, v, vietoj "cz", "sz", "w". Dr. V.Kudirka iš pradžių pyko, bet paskui – apsiramdė.

Taigi, maždaug šitaip atrodė mūsų lietuviškosios spaudos praeitis. Matome, kad prie viso spaudos darbo dirbo vos saujelė susipratusių lietuvių, ir tai kokiose sąlygose!"

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS