04 PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS

PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS IR KOVOTOJAS

PATRIARCHAS ŽODŽIO KŪRĖJAS

Martynas Jankus, kaip žodžio kūrėjas, rašytojas, nėra garsus. Jo garsas kitur; jis garsus kaip Mažosios Lietuvos lietuvių žadintojas, visuomenės darbininkas ir lietuviškos draudžiamosios literatūros spausdintojas bei platintojas. Bet ir jis tam tikra prasme yra rašytojas, savo gyvenime parašęs daugiau kaip 20 knygelių. M.Jankus yra mėginęs rašyti ir eilių, bet jo negausūs eilėraščiai nėra poetiški, jų tematika patriotinė: lietuvis kitados yra laimingiau gyvenęs, negu carų ir kaizerių priespaudoje, nors lietuviai "pilkomis sermėgomis savo žemę aria ir visą vakarinę Europą šeria". Kai būdavo renkami atstovai į Prūsų seimelį (Landtagą), vykdavo didelė rinkiminė kova ir spaudoje tarp tikrųjų lietuvių, atstovaujamų Martyno Jankaus bei didelio lietuvių draugo hanoveriečio dr. Jurgio Sauerveino-Girėno, Mažosios Lietuvos himno "Lietuviais esame mes gimę" autoriaus, ir, iš antros pusės – vokietininkų. Tuokart M.Jankus parašydavo eilėraščių ir politiniais klausimais, kur būdavo puolami vokiečių įtakon patekę lietuviai arba atsikertama jiems. Deja, nei Martyno Jankaus duktė Elzė, nei jo sūnus Kristupas tokių eilėraščių tekstų neturėjo, išsaugoję. Jie tedavė analogišką pavyzdį iš atsitikimo su M.Jankaus bičiuliu dr. Sauerveinu-Girėnu.

Esą, Priekulėje mokytojavęs Šapalas, išsigimęs lietuvis, kurio adresu Sauerveinas-Girėnas sukūręs satyrinį eilėraštį, taikydamas jį ir vokiečiams parsidavusio vokietininkų laikraščio "Konservatyvų Laiškas" leidėjui ir redaktoriui Traukiui:

"Ir jis nusisamdė už duonos kepalą,

Sau vieną biedną Šapalą..."

Traukys tame pačiame "Konservatyvų Laiške" atsikirtęs Sauerveinui-Girėnui šiuo dvieiliu:

"Tu eik ten į Hanoverius:

Ten kožnas tau pakajų duos!"

Namiškių liudijimu, ir M.Jankus mėgdavęs tokio puolamojo pobūdžio eilėraščius rašyti, tik, gaila, nepavyko jų aptikti. Šeima teišlaikė vieną 1909m. parašytą eilėraštį, kurį čia ir duodu. Štai tas patriotinio turinio eilėraštis

 


 

NEMUNAS SVEIKINA BALTIJOS JŪRĄ

Būk pasveikinta, Jūra Baltoji,
Nuo manęs ir kitų seserų!
Jūra, Neris, Šešupė mieloji,
Tave sveikin ir minios versmių.

 

Jūra, motina mano galinga,
Tu gintarais ir perlais grįsta,
Tu grožybių didžių stebuklinga, –
Tavyje man ilsėtis vieta!

 

Aš per Lietuvą mielą keliavęs,
Taip labai ir didiai pailsau,
Menk paguodos, bet verkti daug gavęs,
Pas tave atsilsėt atvykau.

 

Mano vandens ir versmės maišytos
Ašaromis lietuvių vaikų,
Jųjų teisės nėr jiems sugrąžintos:
Jie dar kenčia daugybę vargų.

 

Savo žemėj jie turi vergauti:

Jie sūnai su vergų teisėmis.

Teisių jų sunku esti atgauti,

Bet jie lauks ir dėl jų, kol prašvis.

 

Jūra, motina mano meilinga,
Iškliudyk iš vargų lietuvius,
Išklausyki jų verksmą gailingą
Ir išvalnyk lietuvius vaikus!

 

JŪROS ATSAKYMAS:

 

Nemune, upe tu ašarota,
Dėliai tavęs man skausta širdis,
Tavo teisės tau bus atiduotos,
Tavo vaikai dar džiaugsis už vis!

 

Patekės tavo sūnums saulelė
Ir spindės dar lietuviams ilgai:
Ji sušildys jų šaltą širdelę, –
Jie atgys ir gyvens amžinai!

 


MARTYNAS JANKUS PATS APIE LIETUVIŠKOS SPAUDOS PRAEITĮ

Martynas Jankus, vienas iš pirmųjų lietuvių spaustuvininkų, kuris anais lietuvių tautai sunkiaisiais laikais patsai rašė, rinko, spaudė ir platino lietuviškuosius raštus, yra davęs mums įdomių žinių apie lietuviškosios spaudos praeitį. Apie tai jis yra rašęs Kaune leistame žurnale "Spaudos menas'' (1934m. gegužės mėn., nr. 1). Štai to M.Jankaus straipsnio tekstas:

 

"Spauda, tai didi ir didžiausia galybė. Lietuviškoji giminė per visus amžius buvo spaudžiama ir naikinama, dėlto, kad neturėjo savo vyrų, kurie būtų pasirūpinę lietuvių tautos gerbūviu. Dauguma lietuvių inteligentų, baigę mokslus Vokietijoje, Varšuvoje ar Maskvoje, įlindo į svetimą skūrą. Ir kartais jie buvo žiauresni lietuvių tautos naikintojai, negu svetimieji barbarai.

Įsteigti tautinę lietuvišką spaudą niekas nesirūpino. Tik kai kurie vokiečių valdovai, tikslu nuslopinti lietuvybę per bažnyčias, pradėjo leisti lietuvių kalba religinio turinio laikraščius. 1848m. Europoje siautė sukilimų banga. Toji banga pasiekė ir lietuvius, todėl Vokietijos valdovas pakvietė Fridrichą Kuršaitį leisti ir redaguoti "Keleivį", kuris buvo leidžiamas Karaliaučiuje, tikslu slopinti lietuvybę religijos priedanga. "Keleivis" buvo spausdinamas kas savaitę, gyrė karalių ir dvarininkus, o lietuvininkams siūlė pasitenkinti visokiomis gėrybėmis po mirties, tenai, septintame danguje. Tai buvo laikraštis, kuris lietuviškąją sąmonę ilgam laikui apslopino. Tuo pat laiku buvo leidžiami kalendoriai arba metskaitliai tokio pobūdžio, kaip Tilžės Jagomasto kalendorius 1933 metams.

Tais laikais lietuvių raidžių rinkėjų nebuvo. Tiktai 1874m. Gropiškiuose kun. Šreder įsteigė prie pavargusiųjų prieglaudos ir spaustuvę. Į šią spaustuvę pakliuvo pavargėliai Martynas Šernius, Kristupas Kibelka ir dar kiti, kurie vėliau smarkiai kovojo prieš lietuviškumą. Martyno Šerniaus likimas pakrypo kitu keliu. Jis tapo Žalnierius ir tai Tilžėje – dragūnas. Tais laikais Tilžėje buvo dvi spaustuvės: Reylenderio ir Posto. Posto spaustuvei pritrūkus raidžių rinkėjo, jis gavo teises pasišaukti Martyną Šernių iš dragūnų komandos į pagelbą. Posto spaustuvės vedėjas Holz'as, matydamas esant Šernių sumaniu darbininku ir blaiviu žmogumi sumanė su jo pagelba įsikurti savo spaustuvę Klaipėdoje. Kad padidinus spaustuvei darbo, M.Šernius sumanė nupirkti nuo Fridrich Kuršaičio "Keleivio" išleidimo teises. Kuršaitis su tuomi nesutiko. Tada Šernius su Holz'u sumanė ir leido "Lietuvišką Ceitungą", kuri ir šiandie leidžiama "Memeler Dampfbooto" ir kuris dabar smardina galvas suvokietintiems lietuviškiems  avingalviams.

M.Šernius "Lietuviška Ceitunga" pradėjo labai rimtai užstoti už lietuviškumą ir ginti lietuvninkų reikalus; tik papirkus vokiečiams Holz'ą, ji nustojo lietuviškos reikšmės.

Fridrichui Kuršaičiui užlūžus, "Keleivis" persikėlė į Tilžę, kurį vėliau perėmė Jurgis Traušis, buv. Šrederio spaustuvės savininkas. Kartu Traušis leido "Konservatyvų Draugystės Laišką", per kurį garbino karalių ir naikino pas lietuvninkus tautiškumą. Visą tad niekino ir griovė ką M.Šernius per "Lietuvišką Ceitungą" buvo paskleidęs, arba subudavojęs.

"Birutės" Draugija privertė Otto Mauderodę leisti "Naują Lietuvišką Ceitungą", kuri tęsė pradėtą M.Šerniaus per "Liet. Ceitungą" tautišką lietuvninkų susipratimo darbą. Turėdami keletą lietuvių kalba laikraščių, bet lietuviškos spaustuvės dar neturėjome. Jurgis MikŠas įtaisė Tilžėje lietuvišką spaustuvę lotyniškomis raidėmis, ir vien tik darbui dėl Didžiosios Lietuvos.

Mažojoj Lietuvoj lotyniškomis raidėmis spaudiniai tais laikais nebuvo vartojami, o Didž. Lietuvos negaunant darbų, Jurgio Mikšo įsteigtoji lietuviška spaustuvė turėjo bankrutuoti (1886m. birželio mėn.). Užsidarius Mikšo spaustuvei, lietuvybės veikimas pasidarė labai sunkus. Be savos spaustuvės darbas buvo neįmanomas.

Lietuvio Kibelkos ir žydelio Albano spaustuvę Ragainėje nupirko J.Siebertas, kuris 1884m. su Mikšo pagelba, leido kas savaitę lietuviškai tautišką laikraštį "Nemuno Sargą".

Mikšui savo spaustuvę Tilžėje įsitaisius, nustojo ėjęs ir "Nemuno Sargas", galiausiai ir patsai Siebertas pavargo. O spaustuvė 1888m. teko man nupirkti, su tuo tikslu, kad išlaikyti "Varpą“ bei "Ūkininką". Vėliau spaustuvę perkėliau iš Ragainės į Tilžę, bet ten neturint apmokamų spaudos darbų, nestengiant už popierių bei literas mokėti, pardavė mano spaustuvę iš varžytynių. Man spaustuvė kainavo 10.000 markių, o ją pardavė už 1.800 markių, taigi gryno nuostolio antstolis, kitaip sakant, "lietuvybės naikintojas", padarė 8.200 markių.

Išpardavęs įvairius savo daiktus ir likusias knygas, sudariau menką sumelę pinigų, už kurią išsimokėjimui nupirkau mažą spaustuvę, kurią pervežiau į Bitėnus 1893m. Bitėnuose pradėjau spausdinti Amerikos lietuvių susivienijimo draugystei "Apšvietę". Sustojus "Apšvietai", pradėjau spausdinti įvairius lietuviškus raštus ir maldų knygas iki 1909m. Nuo 1909m. perkėliau savo spaustuvę iš Bitėnų Klaipėdon ir ten iki 1912m. spausdinau įvairius lietuviškus laikraščius bei knygas. 1912m. baigiantis savo spaustuvę pardaviau lietuviškai bendrovei "Lituania", kurią po d. karo nupirko V. Šiaulinskis.

1901m. E.Jagomastas įsteigė gerą lietuvišką spaustuvę Tilžėje. Bet vien tautiška spauda anuo metu neturėjo nė jokio pasisekimo. Broliai lietuviai iš Didžiosios Lietuvos maldaknyges spausdino vokiškose Mauderodės ir Šenkės (buv. Mikšo) spaustuvėse. Bespausdindami lietuviškas katalikų maldaknyges, Mauderodė ir Šenkė didžiai pralobo, taip kad šiandien Mauderodės spaustuvė yra didžiausia visuose Rytprūsiuose (už lietuvių pinigus!). Negaudamos darbo mano ir Jagomasto spaustuvės negalėjo išsiplėsti, podraug neturėdami didelių kapitalų, negalėjome dideliais kiekiais maldų knygų atspausdinti, nes visus pelningiausius darbus mūsų broliai iš Didž. Lietuvos nešė pas Mauderodą, tai pas Šenkę. Pas mus spausdino lietuviškus laikraščius bei knygas tiktai cicilikai — Kapsukas ir kiti, kurie dar iki šiai dienai paliko man skolingi.

Pradžioje mano spaustuvės mašinos buvo sukamos rankomis, o nuo 1902m, — motoru. Spaustuvėj dirbo 8, o kai kada ir 10 žmonių. Antrą kartą 1893m. įsigijus man spaustuvę, mašina taipgi ranka buvo sukama. Vėliau dar dvi mašinas pastačius sukome su trijų arklių jėgos motoru, o Klaipėdoje – su elektros motoru.

Iki 1878m. lietuviškos spaustuvės nebuvo. Tik M.Šerniui su Holz'u įsitaisius, jau buvo puslietuviška spaustuvė, žyduko Albano ir lietuvninko Kristupo Kibelkos spaustuvė buvo labai menka, tik rankomis varoma. Per valandą buvo daugiausia galima atspausti 500 lankų.

Pasimainius aplinkybėms, šiandieną "Lituanijos" ir "Ryto" spaustuvės dirba su visokiomis mašinomis ir daro neblogą pelną. Ano metu to viso nebuvo. Norint, kad tik spaustuvę išlaikyti, apie pelną nė pamislyt nereikėjo, reikėdavo pasirūpinti raštus, nupirkti popierį, atspausdinti ir paskiau eiti ieškoti pirkėjų bei knygnešių, kurie per rubežių knygas perneštų, kur kaip kartais didžius pinigus pelnė. Nešant per rubežių knygoms žuvus, čia ir užmokestis pražūdavo. Su skaitytojais anuo metu dar sunkiau buvo. Būdavo tokių atsitikimų, kad pasiūlius knygą pirkti, gaudavai atsakymą: "aš vokytė", kitur: "aš katalikė". Ir taip vieną kartą praėjau nuo Bitėnų net iki Kauno, nė vienos knygos nepardavę. Be to, visokie geriausi ponai atsispausdino savo eiles (arba "seiles") ir iki šiandien dar kiti neužmokėjo, turbūt, ir neužmokės. Norint visuomenišką arba žmonijai naudingą knygelę atspausdinti ir parduoti, tai 2000 ekzempliorių išplatinti trukdavo apie 8-10 metų. 1884m. "Aušros" kalendorių buvo atspausdinta 10.000, o parduota tiktai pusė. 1885m. atspausta 5.000, parduota apie 4.000 ekz., "Aušros" atspausdinta 1000 ekz., o parduota tik 240!

Taigi, matoma visi sunkumai.

Nors knygnešiams grėsė Siberija, bet daugelis jų gerai pasipelnė, išleido sūnus į mokslus, į burmistrus ir t.t. Ir labai gerai, kad jie sugebėjo tai padaryti. Jei man ne būtų pasisekę tuos knygnešius suburti, tai dauguma jų be pelno, o tik dėl Nepriklausomos Lietuvos atvadavimo idėjos, nebūtų knygų nešę per rubežių.

Toliau tenka pasakyti, kad jau Kristijono Donelaičio laikais būta lietuviškais raštais Maž. Lietuvoje pasirūpinta, bet ir pats Donelaitis nesuprato kelti lietuvišką atbudimo dvasią. Ką veikė tuomet Kęstučio ir Birutės tėviškė, Didž. Lietuva ? Nuo 1848m, (čia M.Jankus suklydo, nes "Keleivis" pradėjo eiti 1849. VII. 2. Pr. A.) Karaliaučiuje ėjo lietuviškas laikraštis "Keleivis", o kas tuomet darėsi Didž. Lietuvoj? Kur buvo lietuviškų raštų vyrai? Muravjovas su Kaufmanais uždraudė lietuvišką spaudą, nors faktinai jos nebuvo. Buvo tiktai lietuviškai lenkišku žargonu leidžiamos maldų knygos, bei kelios brošiūros dėl amžinasties Rymo katalikų – "Spasabas, kaip nuspokaiti sumenija", tai – lyg ir viskas. Tik 1864 m. lietuviškai lenkiško žargono spaudą uždarė. Todėl po kelis šimtus tapo atspausta Karaliaučiuje ar Tilžėje pas Albrechtą žargoniškų maldaknygių, bet ir tos pačios supūdavo. Nes vien tiktai Eimaitis iš Kaimelių jas nešdavo per Sudargus su pagelba kun. Sederavičiaus. Eimaitis patsai sakė, kad per tus apie 500 "Aukso Altorių" ir tiek jau kantiškų pernešdavo. Šiaip kunigai žmonėms bruko lenkiškas maldų knygas, kurios buvo ir pigesnės, ir gražesnės.

Po 1884m., kuomet man pavyko atpiginti maldaknyges, per metus į Lietuvą jų pereidavo daugiau kaip už 140.000 rublių.

Kas link rašybos, tai man teko pergyventi visas jos atmainas. Ana, d-ras Jonas Basanavičius buvo sugalvojęs savo rašybą, kur vietoj "č" rašė "t", galūnes "uon" ir t.t., ko gyvenime nebuvo galima įgyvendinti. Tąja rašyba išėjo tiktai kelios jo brošiūros, ir tuomi viskas buvo baigta. Tada naują rašybos formą pradėjo Miliauskas-Miglovara su savo "ii" vietoj "y", "ee" vietoj "ė" ir t.t. Akelaitis Paryžiuje taipgi buvo savotišką rašybą sumanęs. Dr. Vydūnas ir dabar dar vartoja savotišką rašybą. Be to, paskutiniu laiku Ignas Šeinius pradėjo siūlyti savo rašybą. Bolševikuose apsigyvenęs cicilikas Kapsukas – taip pat panašią "rašybą" išmislijo. Ale, žinoma, iš to niekas neišeis. Tai yra atskirų asmenų fantazija ir garbės ieškojimas. Dabartinė lietuviška rašyba, mano supratimu, yra gana tobula, ir nėra reikalo jos darkyti.

Čia dar tenka pabrėžti, kad "Aušroje" taip pat buvo keičiama rašyba. 1883m. 5 numeryje buvau įvedęs "š", "č", "v" ir t.t. vietoje lenkiškų "cz", "sz", "w" ir t.t. Dr. Jonui Šliupui panorus, "Aušroje" likosi ir toliau lenkiškos "cz", "sz" ir t.t.

Antrų metų "Varpui" savarankiškai pakeičiau č, š, v, vietoj "cz", "sz", "w". Dr. V.Kudirka iš pradžių pyko, bet paskui – apsiramdė.

Taigi, maždaug šitaip atrodė mūsų lietuviškosios spaudos praeitis. Matome, kad prie viso spaudos darbo dirbo vos saujelė susipratusių lietuvių, ir tai kokiose sąlygose!"

 


KUN. A.MILUKAS APIE M.JANKŲ

Ankstyvąją M.Jankaus veiklą vaizdžiai apibūdina ano meto Amerikos lietuvių veikėjas kun. Antanas Milukas (1871-1943), kuris yra buvęs 13 metų jaunesnis už jį. Štai kaip kun. A.Milukas rašo jau anksčiau minėtame savo darbe "Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės" (II laida, Philadelphia, Pa. 1930, psl.404-410);

"Rašant ar kalbant apie mūsų "draudžiamąją" spaudą, negalima užtylėti apie Martyną Jankų. Kalbėsiu apie tąjį Bitėnų kaimo ūkininką patriotą daugiausiai "Trimito" ("Trimitas", 1925m., nr. 25. - Pr. A.) žodžiais:

Martynas Jankus gimė 1858 metais Bitėnuose, Mažojoj Lietuvoj, netoli garsaus senovės Lietuvos piliakalnio Rambyno. Martyno Jankaus tėvai – pasiturį tikri lietuviai žemaičiai ūkininkai, turėję keliasdešimt hektarų nepergeriausios žemės, bet savo sumanumu – gyveno gana gerai. Būsiančio veikėjo tėvai nekentė vokiečių, tat ir savo vaikus pramokinę pradžios mokykloje, aukštesniųjų vokiečių mokyklų lankyti neleido, – kad nesuvokietintų* Martynas Jankus šiek tiek prasimokęs liaudies mokykloje, paūgėjęs ir gavęs iš tėvų skirtą neperdidelę dalį — žemės — pradėjo savistoviai gyventi. Nors jaunas, bet sumanus, sėkmingai ėmė verstis be ūkio dar ir kitokiais darbais. Nežinia kaip pramoko knygas spausdinti. Insisteigė savo spaustuvėlę ir pradėjo darbuotis. Pusėtinai uždarbiavo. Pasistatė sau mūro trobas ir tvartus, pagerino ūkio reikalus.

Martynas Jankus būdamas 17-18 metų amžiaus jau labai nekentė vokiečių, kurie be pasigailėjimo engė ir vokietino jo gimtąjį kraštą. Dažnai mąstydavo, kaip palengvinus savo tautiečių buitį. Eidamas 21 metus, ruošė lietuvių "peticijoną" Vokietijos ciesoriui, kame protestuojamas lietuvių teisių neigimas. 1881 metais susipažino su daktaru Jurgiu Sauerveinu-Girėnu, didžiu lietuvių kalbos mylėtoju, kuris ne kartą sustiprindavo M.Jankų dvasioje, kovojant už lietuvybės idėją.

Susirūpinusių lietuvybės reikalais tuo laiku Prūsų Lietuvoje buvo labai maža: M.Jankus, J.Mikšas ir dar keli. Po sunkaus keturių metų darbo, tam neskaitlingam būreliui visgi pasisekė sukurti pirmąją "Birutės" draugiją. Tąjį laiką dr. Sauerveinas dirbo drauge su M. Jankum prieš vokiečius. Dr. J.Sauerveiną ėmė vokiečiai įtarti ir persekioti, taip, kad jis turėjo iš Prūsų Lietuvos pabėgti. Išbėgo į Norvegiją. M.Jankus, kiek leido sąlygos, ir vokiečių persekiojamas dirbo vienas.

Matydamas, kad vokiečiai visur veržiasi į lietuvių dvasinį gyvenimą, užkrėsdami lietuvius net savo kariškomis dainomis, kad tuo būdu atpratinus lietuvius nuo lietuviškų dainų, M.Jankus 1881 metais išleido dainų rinkinį, kurį pats ir parengė. 1883 metais pradėjo eiti "Aušra", prie kurios jis prisidėjo visa siela, 1884 metais M.Jankus su J.Mikšu išleido "Aušros" kalendorių 5.000 egz.

"Aušros" gyvenimo laikas yra surištas su M.Jankaus vardu. Jis davė savo namuose prieglaudą J.Šliūpui ir kitiems, bei savo turtu laidavo "Aušros" spausdinimą. Nuo 1884m. nr. 4 iki 1885m. nr. 8 buvo atsakominguoju "Aušros" redaktoriumi. 1885 metais rugpiūčio mėn. atsisveikino su skaitytojais sekančiais žodžiais: "Mylimieji broliai, garbingieji draugkareiviai lietuvystės! Padėdami į rankas mūsų draugo Mikšo visą "Aušros" rėdystės naštą, katra mano petį sunkiai lenkė, prižadu ir vėlesniuose laikuose dirbti pagal įstangos ant tėvyniško Lietuvos lauko dėl nuvargusių dvasioje brolių"...

Iš literatūros darbų M.Jankus beveik niekuo nepasižymėjo. Rašė eilutes, straipsnelius, bet jos buvo menkos, kaip ir kitų mūsų "Aušros" laikų dainių: Žičkio, Miglovaro, Silvestravičiaus ir kitų. Knygelių parengė gana daug, didžiumoje lotyniškomis raidėmis. Didžiausias M.Jankaus nuopelnas "Aušrai", tai jo organizuota knygų kontrabanda ne tik sausuma, bet ir jūra: iš Nimerzato laivu gabeno knygas į Palangą, iš kur toliau jau platino Žemaitijoj. Sustojus "Aušrai", Jankus buvo sumanęs leisti ir leido laikraštuką "Garsą",  kurio išėjo apie dvylika numerių. J.Šliūpui įsteigus Amerikoje "Lietuvišką Balsą", M.Jankus visą laiką buvo jo korespondentu. M.Jankaus veikimo lietuvybės idėjai vokiečiai negalėjo pakęsti ir jį persekiojo, primesdami visokius nusikaltimus. Buvo tardomas, teisiamas ir gavo net mėnesį kalėti. Bet jam visada gana sėkmingai pasisekdavo iš vokiečių pinklių išsisukti. Pasirodžius "Varpui" ir "Ūkininkui", mes (kun. A. Milukas - Pr. Al.) M.Jankų matėme ir čia besidarbuojant. Bet ir "Varpo" reikalai nepergeriausiai ėjo: M.Jankui irgi reikėjo savo pinigų pridėti. Veikė ir politinėj savo krašto arenoj. Aktyviai dalyvavo ir vokiečių seimo rinkimuose. Jis visur kovojo ir tebekovoja iki šiai dienai už tautinį atgimimą, už Lietuvos nepriklausomybę...

Vienas pirmųjų "Varpo" metų šulų Dr. Matulaitis (slapyvardis Paulius) dešimtmetinėse "Aušros" sukaktuvėse kalbėdamas turėjo labai nusiskųsti ant Jankaus. 1893m. "Varpo" nr. 6 psl. 36 skaitome: "Jei Prūsų Lietuvininkai labai mažai tepadarė gero praplatinimui lietuviškos idėjos terp savųjų, tai iš kitos pusės jie dikčiai trukdė darbus Maskolijos Lietuvninkų... Martynui Jankui teko padovanoti 1000 rublių, padėtų į jo rankas ant spausdinimo "Varpo" ir "Ūkininko"... Jankus jaunųjų Seinų klierikų ir studentų bei daktarų Matulaičio ir Kauko sunkiai sugaudytą tūkstantinę netik pasilikęs, bet dar gąsdinęs išdavimu tūlų varpininkų rusų valdžiai. Senovės nusiskundimus atkartojam ne Jankų norėdami pažeminti, bet pažymėdami, kiek tai bereikalingos baimės ir rūpesties reikėję tada jauniems Lietuvos mylėtojams dėlei Jankaus nukentėti. Jankus gąsdino išdavimu maskoliams ir pirmuosius "Tėvynės Sargo" leidėjus" (žiūr. "Mūsų Senovė", 4-sios knygos).

Tokiems skaudiems užmetinėjimams iš Martyno Jankaus užtarėjų pusės atsakoma šiais paaiškinimais:

"Negalima iš trumpų laiškų ir citatų spręsti apie jų tikrumą, visa eiga anų metų darbuotės negali būti išreikšta trumpose eilutėse. Apie spausdinimą, siuntinėjimą ir kitas išlaidas – nieko nepasakoma išmėtinėjant. Kiekvienas sveikai mintijąs gali suprasti, jog "Varpą" už dyką negalima buvo spausdinti. "Varpo", kol pas Jankų ėjo, spausdinosi 500 ekzempliorių — Mikolainis pirkdavęs šimtais, mokėdavęs po vieną rublį. "Varpo" vieno numerio spauda atsiėjo 150 markių. "Varpas" Jankaus spaustuvėje spausdinosi per 3 ir pusę metų. Spaustuvė raidžių turėjo užtektinai tik vienam numeriui. Rankraščių laiku neprisiųsdavo, reikėjo su darbu sustoti porą savaičių ir ilgiau. Zeceriui (raidžių rinkėjui — Pr. Al.) mokant mėnesinę algą, pasidarydavę kas mėnuo po kelis šimtus markių nuostolių, kuriuos reikėję M.Jankui padengti, kitą kartą parduodant net reikalingiausius ūkio padargus. Per inteligentų susirinkimus Lozoraičio ir Griniaus tėviškėje (1892, 1893) Jankus gana aiškinęs apie tuos nuostolius, pasidarančius vien iš rašytojų apsileidimo. Taigi, prasimanymas, kad "nepasotinamas ir amžinai pavargęs Jankus" prarijęs 1000 rublių – yra žiauriai neteisingas. Ne tik Jankus varpininkų pinigų nerijo, bet, su reikalų vedimu ir laiko brangumu neapsipažinusiais jaunuoliais susidėjęs, nustojo spaustuvės, kuri buvo parduota varžytynėse už trečdalį vertes (1893). Lietuviškiems raštams spausdinti prisiskolinęs pinigų už aukštas palūkanas, pagaliau, neteko ir žemelės – ūkės Bitėnuose. Kiti „Varpo", ''Ūkininko" ir Jankaus atspaustas knygeles parduodami pralobo (P.Mikolainis, J.Kriaučiūnas), gi Jankui – tekusios vien skolos apmokėti ir dar tuojau palikti peikiamam už kitų ydas ir apsileidimus.

1926m. apsilankius Jankui su Klaipėdos jaunimo atstovu p. Braku Amerikoje, teko ir šito pasakojimo autoriui kelis kartus tėmyti M.Jankaus labai pagirtiną valstybinį nusistatymą. Iš visų atsilankiusių Amerikoj atstovų iš Lietuvos M.Jankui bene geriausiai pasisekė išlaikyti vien panlituanizmo tendenciją. Nors pats liuteronas ir agnostikas, Jankus mokėjo gerus santykius palaikyti su visais lietuviais, be pažiūrų skirtumo, visur kalbėjo apie Lietuvą, kuri turėtų būti laisva nuo lenkų, rusų, vokiečių, žodžiu visokių svetimtaučių kenksmingos įtakos. "Lietuva Lietuviams" – tas Jankaus obalsis visų Amerikos lietuvių širdis pagavo ir kadaise peiktas Jankų Martynėlis – susilaukė gražiausios pagarbos ir gražaus palydėjimo, kada grįžo atgal į Klaipėdą. Prieplaukoje  Brooklyne Jankų palydėti buvo įvairiausių pažiūrų Amerikos lietuvių".

 


 

SUSIRINKIMININKAI IR LIETUVIŠKUMAS PRŪSŲ LIETUVOJE

Mažosios Lietuvos veikėjas, Erdm.Simonaitis, savo laiške iš Vokietijos, tarp kita ko rašo: "Labai gaila, kad Martynas Jankus neparašė ir nepaliko savo atsiminimų" (laiškas iš 1965. III. 10.). Tiesa, M.Jankus nepaliko vienoj vietoj atspausdintų atsiminimų, bet lietuviškoj spaudoj ir įvairiuose leidiniuose aptinkama nemaža jo memuarinio pobūdžio straipsnių, iš kurių bent dalį stengiamasi pakartoti ir šioje monografijoje. M.Jankaus ankstyvosios veiklos charakteristiką noriu baigti jo rašiniu "Susirinkimininkai ir lietuviškumas Prūsų Lietuvoje" (straipsnis išspausdintas P.Rusecko leidinyje "Pasaulio Lietuviai", Kaunas 1935m., psl.176-178. Tame straipsnyje M.Jankus rašė:

"Kuolaiku Prūsų Lietuvoje prasidėjo maldų susirinkimai – tikrų žinių nėra. Štai kokios susirinkimininkų atsiradimo priežastys: evangelikų kunigai, vokiečiai, nemokėjo lietuviškos kalbos ir nekartą bažnyčiose, savo pamoksluose labai juokingus dalykus pasakydavo, kad klausytojai nukaisdavo ir paraudonuodavo. Tai kai kurie kunigai sumanė šiokiu būdu gelbėtis nuo blogų kalbos nemokėjimo pasekmių: kunigai iš žmonių parinkdavo maldų sakytojus; tuos sakytojus kunigai išmokydavo sakyti žmonėms kalbas ir pamokslus. O tų kalbų ir pamokslų užduotis – buvo peikti lietuviškumą palaikančias lietuviškas dainas, nes vokiški kunigužiai gerai suprato, jog lietuviškoji daina sužadina Lietuvos praeities atminimus, o tas kenkia vokiškumui.

Taigi, maldų susirinkimai Prūsų Lietuvoje buvo įstaiga vokiškumui stiprinti, o ši įstaiga ir iki šiai dienai gana smarkiai veikia.

Sakytojų supratimu, lietuviška daina – tai nuodėmė, o prieš lietuviškąją dainą jie pastatė biaurų vokiškąjį blevyzgą, kuri nepanaši nei į giesmę, nei į dainą; ta blevyzga tų maldų sakytojų buvo didžiausiai garbinama.

1885m. susikūrė draugija "Birutė" su savo lietuviškumu, su lietuviškąja daina. "Birutei" susikūrus, visi maldų sakytojai, kaip vienas vyras, stojo birutininkus nukariauti; ir buvo baisi kova. Sakytojai nešykštėjo biauriausių šmeižtų prieš tuos, kurie lankydavo birutininkų susiėjimus. Jei kam teks pasinaudoti tuolaikine periodine spauda, tas galės lengvai įsitikinti, ko tie maldų sakytojai per savo šmeižtus siekė.

Šiandien kai kurie tų sakytojų nori savintis lietuviškumo išlaikymą. Bet jie tai daro, kad tuo būdu galėtų lietuviškai karo intendantūrai silkes parduoti ir gerai pasipelnyti arba kitokių pelningų privilegijų iš lietuviškos valdžios išgauti.

Anuo metu, kada birutininkai vargais negalais Joną Smalakį išrinko į vokiškąjį reichstagą, tai po galutinio išrinkimo – visi galingi maldų sakytojai susirinko Jūraičiuose pas ūkininką Auskolį; po ilgos įžanginės kalbos – prasidėjo "brolių" prakalbos, kurias vedė sakytojas Kibelka iš Paūgesų, netoli nuo Priekulės; jis ragino visus brolius sakytojus, kad pas tuos, kurie už Smalakio išrinkimą balsavo arba kaip nors prie birutininkų prisidėjo, nei vienas brolis, maldų sakytojas, nuo šios dienos neitų evangelijos pranešinėti, bet atimtų visą dievišką apsaugą nuo tų namų, kurie su birutininkais draugauja ir kurie Smalakį rinko.

Žinoma, prieš tokią tamsią jėgą birutininkams išsilaikyti ilgai negalima buvo. Prie tų šmeižtų prisidėjo dar ir kitas blogumas: vokiečiai sumanė birutininkus kitokiu būdu išnaikinti, būtent; jei ne per tvaną, tai per audrą – jų pastangomis buvo įkurta kita, neva lietuviška draugija, kuri pasirūpino pačius birutininkus tarp savęs supiūdyti; to paseka buvo, kad tarp birutininkų liko tiktai geri balsytojai ir mėgstantieji labai šlapiai maitintis, bet nieko neišmanantieji veikti, o tiktai mokantieji vaidytis, kitus peikti ir save girti.

Tokiu atveju maldų sakytojų tikslas buvo atsiektas ir birutininkai savo vaidmenį pabaigė.

Šitokiu suktu būdu birutininkus išgaišyti sumanė Tilžės evangelikų kunigas Štein.

Susirinkimų vedėjai, atitraukdami visą lietuviškąjį jaunimą nuo dainos, privertė jį glaustis prie vokiškųjų "vereinų"; tie vokiški "vereinai" juos ir suvokietino.

Pasilikusieji jaunuomenė maldų sakytojų įtakoj – nieko savarankiškai nesuprato, apie nieką laisvai negalvojo, tiktai: – taip pasakė maldų sakytojas, taip pasakė kunigužis, taip ir turi būti. "Vokiškų kunigužių žygiai vokiškumui platinti ir lietuviškumui ko gero, tai reikia maldų sakytojus pažaboti arba sudrausti juos nuo darbų vokiškumui“.

Redaktorius P.Ruseckas pridėjo savo prierašą: "Dėl ypatingai sunkių sąlygų, dėl persekiojimų baimės už kiekvieną per spaudą pareikštą žodį, dėl įvairių suvaržymų, kad nepakenkus vietos lietuviams ir p., nėra galimybės ką nors daugiau apie Prūsų Lietuvą į "Pasaulio Lietuviai“ dėti, nors įdomios medžiagos yra labai daug. Lauksime sąlygoms pasikeičiant".

 


 

M.JANKUS KOVOJE DĖL KLAIPĖDOS ATVADAVIMO

I pasaulinį karą M.Jankus praleido Rusijoje. Pasibaigus karui, jis su šeima grįžo tėvynėn. Čia jau rado visiškai skirtingą politinę padėtį. Iš karo audrų Didžioji Lietuva išėjo kaip laisva ir suvereninė valstybė. Mažosios Lietuvos (konkrečiai Klaipėdos krašto) likimas buvo neaiškus. 1919m. gegužės mėn. 28d. Versalio taikos sutartis Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos, bet nepriskyrė, nors pripažino, Lietuvos suverenumui. Kraštas atsidūrė keturių didžiųjų sąjunginių valstybių – Anglijos, Prancūzijos, Japonijos ir Italijos — žinioje. Lietuviai nerimo dėl šios Mažosios Lietuvos likimo ir ėmė veikti. Štai keletas būdingesnių tos kovos epizodų.

1919m. kovo mėn. 24d. Lietuvos delegacija Versalio taikos konferencijai įteikė notą, reikalaudama prijungti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos.

1919m. birželio mėn. 16d. Versalio taikos konferencijos pirmininkas G.B.Clemenceau vokiečiams pareiškė, kad Klaipėdos kraštas yra lietuviškas, todėl jo atskyrimas nuo Vokietijos yra teisėtas.

1920m. kovo mėn. 20d. iškilmingame Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje priimti į Tarybą Prūsų Lietuvių Tautos Tarybos atstovai, o tatai simboliškai reiškė prūsų lietuvių prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos.

1921m. lapkričio mėn. 11d. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.

Šitos datos mums rodo, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių pastangos nuosekliai ėjo prie pagrindinio tikslo — abiejų Lietuvos dalių susijungimo. Tačiau tos pastangos susidūrė su nemažomis kliūtimis: iš Klaipėdos krašto buvo norima sudaryti laisvą valstybėlę, kuri būtų arba Tautų Sąjungos, arba karą laimėjusiųjų sąjungininkų kontrolėje. Tokios tendencijos, savaime aišku, jaudino lietuvius ir skatino juos imtis atitinkamų priemonių.

Viso Mažosios Lietuvos lietuvių sąjūdžio priekyje atsistojo prityręs ir užgrūdintas lietuvybės kovų veteranas – Martynas Jankus. Apie dvejis metus jis organizavo Mažosios Lietuvos lietuvių jėgas lemiamam momentui. Jis numatė, kad be griežtų priemonių Klaipėdos kraštas Lietuvai nebus perduotas. Todėl Martynas Jankus nurodinėjo, kad, norint tikslą pasiekti, reikia imtis ginklo.

1923m. sausio mėn. 9d. Šilutėje buvo sudarytas Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Vyriausiasis Komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas Martynas Jankus. Tą pačią dieną, komitetui davus ženklą, prasidėjo Klaipėdos krašto lietuvių ginkluotas sukilimas. Martynas Jankus buvo to sukilimo siela. Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas paskelbė, kad tolesnį Klaipėdos krašto likimą ir valdymą jis ima į savo rankas. Sukilėliams užėmus Klaipėdos miestą, Vyriausiasis Gelbėjimo Komitetas 1923m. sausio mėn. 19d. Šilutėje sušaukė Klaipėdos krašto gyventojų seimą, kuriame deklaravo Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos.

 


 

ŠILUTĖS SEIMAS IR JO DEKLARACIJA

Klaipėdos vadavimo istorijoje pažymėtinos trys ypatingai reikšmingos neužmirštinos datos: 1923m. sausio 9d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas paskelbia savo manifestą, davusį pradžią visiems kitiems vadavimo žygiams; sausio 15d. Mažosios Lietuvos savanoriai po sunkių kautynių užima Klaipėdą ir tuo padaro galą svetimųjų viešpatavimui šiame krašte; sausio 19d. Šilutėje susirenka Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų seimas ir nutaria išvaduotą Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos respublikos (apie Šilutės seimą žr. Alfonsas Nevardauskas, Klaipėda po penkių šimtų metų – Naujienos, 1965m. sausio 15d.).

Tame seime dalyvavo visų Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų nariai ir politinių bei ekonominių organizacijų atstovai. Be to, į seimo posėdį atvyko daug svečių. Iš viso dalyvavo per 120 asmenų. Lygiai 15 val. 45 min. seimo posėdį atidarė Vyriausiojo Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas Martynas Jankus. Jis trumpais žodžiais pasveikino seimą ir pareiškė, kad šioji valanda turi ypatingos svarbos visai lietuvių tautai. Visi seimo dalyviai spontaniškai atsistojo ir sugiedojo Tautos himną "Lietuva, tėvyne mūsų". Paskutiniams himno garsams nuaidėjus, pirmininkas davė žodį Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto sekretoriui J.Vanagaičiui, šis pranešė seimui, kas iki šiol to komiteto nuveikta, perskaitė šio posėdžio darbotvarkę ir paskui pasakė šitokią kalbą:

"Brangūs viengenčiai! šiandien gyvenam prakilnią valandą. Visi mes, kurie šios dienos esame sulaukę, dėkavokim Dievui, nes tai, kas vyksta šiandien, kartojasi tik per šimtus metų. Visi žino, kaip mūsų giminė buvo svetimųjų mindžiojama savam krašte ištisus 500 metų. Mūsų tėvų tėvai ir mes patys iki šiai dienai nešėm sunkų jungą. Paskutinėmis dienomis, kad ir dantis sukandę. Gal dabar pasaulis pamatys mūsų skriaudą ir pripažins mums teisę – teisę susitvarkyt mūsų gyvenimą pagal WiIsono 14 punktų. Bet veltui buvo mūsų laukimas. Mūsų viešpačiai tyčiojosi iš mūsų teisių, atėmė iš mūsų ir tas pačias teises, kurios Versalio sutartimi buvo mums ant popieriaus pripažintos. Našta, kuri mus prislėgė, liko nepakeliama. Mūsų balsas – liko lyg šaukiančiųjų tyruose balsu. Beliko vienatinė teisė ginklas, kurio ir tvėrėmės.

Kas šiomis dienomis įvyko to visi esat liudininkai. Visi ar šiokiu ar tokiu būdu – dalyvavot mūsų tautos gyvybės kovoj. Momentas buvo toks, jog dabar, ar niekuomet. Susidarius Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, taip jau ir kiti žmonės, kuriems rūpėjo lietuvių giminės laimė, griebėsi šios paskutinės priemonės savo pajėgomis nuversti slegiančią svetimųjų naštą.

Jie savo pasiruošimo neskelbė pasauliui. Nesigyrė. Bet lyg anie Afrikos būrai, jie tykią, ramią naktį sudarė šventą sutartį ir ant rytojaus parodė savo prispaudėjams, kaip galinga yra tautos valia, kuomet ji nebeteko kantrybės. Vieną gražią naktį jūs išgirdot ginklų gandą. Tai buvo ne bailūs medžiotojai, ne prietikio ieškotojai, bet pakeltas ginklas už savo gyvybės galią. Kiekvienas ginklas reikalauja aukų. Mūsų karžygiai tai gerai žinojo. Bet vistiek apsiėmė kovoti. Jie vieną dieną išvalė Klaipėdos kraštą ir geležiniu ratu apsupo Klaipėdos miestą. Visame krašte nieks neprieštaravo šitam šventam sukilimui, nes visi gyventojai buvo ištroškę išvadavimo.

Kitaip buvo Klaipėdos mieste, tame mūs pavergimo lizde, kur, vardan santarvės, buvo uždėję mums naują jungą prancūzai, kuriems buvo pavesta sugrąžinti mums mindžiojamas teises. Bet prancūzai pasisamdė vokiečių atėjūnus ir išdalino jiems ginklus, priversdami juos, kad su kulkosvaidžiais žudytų mūsų vaikus. Bet ugnis ir kulkosvaidžiai jiems nieko nepadėjo. Karžygiai kovotojai žinojo savo uždavinį ir lyg kiškius išvaikė mūsų engėjus. Sendvaryje jie pagavo patį vadą prancūzą, kuris vedė prieš mus vokiečių žandarus. Tai yra istorinis faktas, kad prancūzai, kartu su vokiečių žandarais, buvo paimti lietuvių nelaisvėn. Mūsų karžygių spaudžiami priespaudos gynėjai — subėgo pas savo vadą Petisne aplink Klaipėdos prefektūrą, apstatė kulkosvaidžiais tuos namus, tikėdami čia savo galybę išlaikyti galėsią. Bet mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 val. ryto sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė į prefektūros kiemą visus savo ginklus. (Smarkiausi plojimai). Vyriausiasis Komisaras Petisnė, kuris buvo toks smarkus prieš beginklius, dabar nusižeminęs prašė pakviesti sukilėlių vadą, o jam atvykus — paklausė: "Ko jūs norit iš mūsų?"

Taigi, lietuviai — artojai ir laukininkų vaikai, nors nepratę valdyti ginklą, o tačiau savo pasiryžimu, ugnimi degančiu jų krūtinėse, nugalėjo ir šituos viešpačius. Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintųsi sveiki į ten, iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi bus priversti susmukti. (Smarkūs plojimai ir bravo). Ši šventa išvadavimo diena nepraėjo be aukų. Už šventą mūsų idėją ir giminės gyvybę krito daug karžygių, šitas nekaltas kraujas ir ašaros — neprivalo nueiti veltui. Mes, gyvieji, turim ginti tai, ką esame išvadavę brangių mūsų brolių ir vaikų krauju. Kol gyvi būsim ir ginklą pakelsim, nei lenkas, nei vokieties mūs jau nebevaldys. (Triukšmingi plojimai). Mūsų gynėjų eilėse turim jaunų vaikų ir žilų baltaplaukių senelių, kurie visą savo amžių jau buvo laukę išsilaisvinimo valandos. Tai, ką pergyvenam šiandien, bus išvadavimo vaisius ir mūsų vaikams. Jūs turit būti šventos tautos sukilimo apaštalai. Jūs turit tą šventą gandą išnešioti į viso krašo kampelius ir skelbti kraštui, kad tik išsivadavimas suteiks mūsų tautai laimę. Atminčiai mūsų žuvusiųjų brolių ir vaikų ir tų kurių žaizdos šiandien atviru krauju teka, atsistoję pagerbkime juos. (Visas seimas sustoja, daugelis verkia ir giliame susijaudinime galingai užgieda Lietuvių tautos himną).

Mūsų gyvybės kovoj — mes nesam vieni. Mus gyviausiai užjaučia Didžioji Lietuva, šimtai tūkstančių brolių lietuvių Amerikoje ir visas teisingasis pasaulis, kaip štai ir mūsų brangieji anglai. (Susirinkimas atsistoja ir šaukia tris kartus: "Valio, Anglija!"). Ponas Petisnė atgaspadoriavo savo dienas. Atvyksta santarvės ypatinga komisija. Mūsų reikalavimai teisingi. Su ja mes derėsimės, bet nenusileisim. Dėl to nepastokime kiškiais. Būkime tokio ūpo, kaip šiandien, tai mūs ir dešimt svetimų divizijų nebeišvys iš mūsų gimtojo krašto! (Prakalbą užbaigus, skambiausias plojimas ir šauksmas valio!)".

 


 

AMERIKIEČIŲ SVEIKINIMAI

Po J.Vanagaičio kalbos, pirmininkas davė žodį svečiams, atvykusiems pasveikinti seimą. Pirmasis sveikino Amerikos Lietuvių Tautinės Sandaros, Amerikos Piliečių Sąjungos ir Bostono lietuvių vardu Antanas Ivaškevičius, sukilimo dalyvis. Sutiktas seimo dalyvių plojimais, jis pareiškė viltį, kad pasaulis pabos pralieto Lietuvos vaikų kraujo. Amerikiečiai rems Mažąją Lietuvą iki paskutinio, (šauksmai valio!). Jei kas dar įsigeistų Mažąją Lietuvą skriausti, mes ateisim į pagalbą, — baigė jis.

Kitas amerikietis (taip pat sukilimo dalyvis), Andrius M.Martus (Martusevičius), pasveikinęs seimą, išreiškė nusistebėjimą, kad prancūzai ir vokiečiai, kurie yra didžiausi priešai vieni antriems, šį kartą drauge kovėsi prieš lietuvius, gindami lenkų interesus.

Paskui perskaityta Panevėžio Miesto Tarybos telegrama, kurioje pareiškiamas džiaugsmas, kad Mažoji Lietuva nusikratė svetimųjų jungo ir siunčiamas sveikinimas išsilaisvinusiai Mažajai Lietuvai ir jos naujai valdžiai.

Paskutinis sveikino seimą Lietuvos Šaulių Sąjungos Centro Valdybos atstovas Antanas Bružas. Jis sutiktas ilgais plojimais ir šauksmais: "Valio, Lietuvos Šaulių Sąjunga!" A.Bružas pasakė:

"Lietuvos Šaulių Sąjungai teko ypatinga garbė, kad į ją pirmąją kreipėsi Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas, kviesdamas pagelbėti jų teisingoj kovoj. Lietuvos Respublikos valdžia, būdama suvaržyta santarvės notomis, griežtai trukdė mums eiti mūsų broliams į pagalbą, bet mūsų draugų noras eiti buvo toks galingas, kad nebuvo galima jų sulaikyti. Jie griežtai reikalavo valdžios praleisti per rubežių 5000 savanorių, bet, deja, mūsų pagalba jau nebebuvo reikalinga. Nes mums dar besirengiant, Klaipėda jau paimta. Bet mes pasižadam, jei jums grėstų naujas pavojus, tai mes būsim su jumis ir nei jokie trūkdymai mūsų nebesulaikys. Jūs dar negalit suprasti, kas dedasi Didžiojoj Lietuvoj. Šauliai pulkais rašosi savanoriais. Pereitą šventadienį Kaune įvyko didžiausia manifestacija. Klaipėdiečiams gelbėti susidarė aukų rinkimo komitetas. Darbininkai savo mitinguose vienbalsiai išreiškė savo Klaipėdos krašto draugams karštą prilinkėjimą ir jiems palengvinti jų naštą – jie renka iš savo algų aukas Dėl to palaukėkit ir tikėkit. Mes su jumis. Pasiseks!“

Pirmininkas vėl davė žodį Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto sekretoriui J.Vanagaičiui perskaityti paruoštą deklaracijos projektą:

 


 

DEKLARACIJA

"Mes visi Klaipėdos krašto rinkti Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto Mažosios Lietuvos skyrių nariai ir krašto politinių organizacijų atstovai, šiandien, 1923 metų sausio mėn. 19 dieną, suvažiavę Šilutėje į visuotinąjį seimą, krašto gyventojų daugumos vardu, su gilia pagarba lenkiame savo galvas prieš Mažosios Lietuvos išvaduotojų savanorių karžygius, kurie liejo kraują ir žuvo už mūsų krašto laisvę. Taip pat sveikiname besiorganizuojančią mūsų krašto savanorių kareiviją, pasiryžusią ir toliau ginti kraštą ir jo gyventojų valią.

Tvirtindami lig šiol padarytus Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto žingsnius, vaduojant ir naujai tvarkant kraštą, reikšdami jam giliausios padėkos ir pasitikėjimo, viso teisingojo pasaulio akivaizdoje iškilmingai skelbiame:

1. Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos Respublikos autonominės dalies teisėmis, tuomi pasilaikydami pilną savivaldybą šituose reikaluose, tiesioginių mokesčių ir akcizų, kultūros ir tikybos, teismo, žemės ūkio ir girių, socialės apsaugos ir visokių kitų vidaus reikalų, kaip tai atkartotinai yra pareikšta Mažosios Lietuvos organizacijų ir patvirtinta Lietuvos Steigiamojo Seimo nutarimu iš 1921m. lapkričio 11d.

2. Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui pavedame daryti visa, kas reikalinga, idant šitas prisijungimas kuo greičiausiai įvyktų ir juridiniai santarvės ir kitų valstybių būtų pripažintas.

3. Mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos valdžią, prašydami išreikštos mūsų krašto valios vykdymą visais būdais paremti, pirmoj eilėj teikiant militarinės ir finansinės paramos bei pagalbos.

4. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą ir toliau įgaliojame būti mūsų krašto vyriausia atstovybe.

5. Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui pavedame trumpiausiu laiku sudaryti Klaipėdos krašto tarybą iš esamųjų šio krašto vyriausių organizacijų ir grupių atstovų.

Šitą nutarimą pasirašo visi M.L.G. Komiteto ir skyrių pirmininkai ir dalyvaujantieji seimo atstovai".

Seimas be jokių pataisų priėmė deklaraciją visais balsais. Atstovai ėjo prie prezidiumo stalo ir pasirašė tą svarbųjį dokumentą.

Parašus padėjo:

Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas:

Pirmininkas Martynas Jankus. Nariai: Vilius Šaulinskis, Jonas Vanagaitis, Jurgis Brūvelaitis, Jurgis Lėbartas.

Miestų, bažnytkaimių ir jų apylinkių skyrių nariai-atstovai iš Klaipėdos krašto:

Šilutės skyrius: Albertas Jonušaitis, Katrė Meižytė, Jurgis Rupkalvis, Jonas Taleikis, Vilius Bajoras, Jonas Aušra, Jurgis Keraitis.

Pagėgių skyrius: Evald Kasperaitis, Jonas Konrad, Martynas Jankus, Kristups Ringis II, Augustas Meškaitis.

Katyčių skyrius; Ermonas Brožaitis, Jurgis Margys.

Lauksargių skyrius: Jurgis Loraitis, Jonas Skeris.

Plaškių skyrius: Martins Gailius, Jurgis Košubas, Kristups Kalniškis, Kristups Augustaitis.

Rūkų skyrius: Mikelis Dauskartas, Mikas Deiviks.

Natkiškių skyrius: Bernards Adelberger, Martynas Šaulys, Mikelis Šimkus.

Priekulės ir Lankupių skyriai: Jurgis Naujoks, Martynas Kuršus, Mikas Šimkus, Jokubs Labrenc.

Vanagų skyrius: Martyn Petereit.

Rusnės skyrius: Mikelis Gailius, Martynas Jurkait, Anskis Lekšas.

Kintų skyrius: Adam Meškis, Ana Dreižytė, Jurgis Krau-leidis.

Vyžių skyrius: Mikelis Gružinis, Johann Labeit, Jonas Ki-kilus, Jons Pakirnus.

Dovilų skyrius: Jokubs Bobis, Mikas Joneikis, Jurgis Keturis, Martins Reizgys, Michel šaknis.

Plikių skyrius: Mikelis Daugalys (Iš Did. Jagšų),

Kretingalės skyrius: Martins Labrenc.

Klaipėdos miesto skyrius: Jokūbas Peteraitis, Jonas Vytis, Jurgis Geležinis, Ansas Želvis.

Smeltės skyrius: Mikelis Bertulaitis, Kristups Kikutis, Mikelis Laukžemis.

Bomelsvitės skyrius: Jurgis Vesols, Endrius Pods.

Kairinės skyrius: Ansas Joneleit, Jons Vytė, Jurgis Glažė.

Smalininkų skyrius: Ertman Szuks, Heinrich Guenter.

Saugų skyrius: Jonas Užpurvis, Mikelis Klečkus, Adolfas Pusbačkis, Jons Liliškis.

Ekonominių ir politinių Klaipėdos krašto Organizacijų įgaliotiniai — atstovai: Martynas Reišys, Jokūbas Stiklorius, Dr. Gaigalaitis.

Šilutės "Dainos" atstovas: Richard Storostas.

Visiems pasirašius, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas Martynas Jankus uždarė posėdį. Visi atstovai pakilia nuotaika išsiskirstė.

Dideli įvykiai iš vadovybės visados reikalauja daug drąsos, energijos ir paskatinančių pavyzdžių. Martynas Jankus sukilimo dienomis, tiek sukilimo politiniam kadrui, tiek kovotojams buvo drąsos, ryžto ir geros nuotaikos pavyzdys. Kad taip iš tikrųjų buvo – matosi iš M.Bajoro (plk. Kalmanto) atsiminimų (žiūr. "Naujienos", 1964. II. 28). Jis, tarp kita ko, rašo:

"Kai viskas buvo sutvarkyta, sausio 12 d. telefonavau Vyriausiajam sukilėlių štabui per Juozą Šarauską, kuris ten buvo paskirtas operacijų skyriaus viršininku. Atvyko Vyriausiojo Gelbėjimo Komiteto pirmininkas Martynas Jankus. Susipažinome; labai malonus Mažosios Lietuvos Patriarchas ir aktyvus lietuviškumo palaikytojas – veikėjas nuvežė mane į savo ūkį į Bitėnus prie Rambyno. Skaudų įspūdį man padarė jo sūnus Kristupas, abiem akimis aklas, bet puikus smuikininkas. Vyresnioji duktė Elzė – puiki šeimininkė. Grįžom atgal, ir p.M.Jankus sako man: "Padarykime vizitą komisarui Valteriui — esą labai geras draugas lietuviams".

Komisaras, kilęs iš Elzaso-Lotaringijos, gerai kalba vokiškai ir prancūziškai. Nuvykome pas komisarą, susipažinome — priėmė mus, kaip gerus bičiulius. Pakvietė prie stalo. Ant stalo atsirado tikros kavos ir geriausio prancūziško likerio "Cointreau" buteliukas ir prasidėjo draugiškas pasikalbėjimas. Jis įspėjo mus, kad jo pasikalbėjimas yra privatus ir nieko bendro neturi su jo oficialiais žodžiais, kurių jis mums visai nesakys. Pradėjo mane klausti, — ar visi ryšiai, telefono ir telegrafo su Klaipėda nutraukti? — Atsakiau jam, kiek man pranešė iš Vyriausiojo sukilėlių štabo, kad aplink Klaipėdos miestą visos ryšių vielos yra nukirstos. Komisaras šypsosi ir man sako: "O aš žinau, kad ne visos". Man pasidarė karšta, klausiu, kur yra nenukirsta. Jis atsako: "Jūs nežinote, kad kabelis telefono ir telegrafo ryšiui palaikyti eina po vandeniu į Sandkrugą, o iš ten ryšys pilnoj tvarkoj eina iki Kranzo-Karaliaučiaus-Berlyno-Paryžiaus. Išvada: gali būti iššaukta stipri alijantų pagalba". Martynui Jankui sakau: "Mums reikia eiti, nėra laiko čia sėdėti". — Mes atsikėlėme. Jis mums sako vėl privačiai, kad jis džiaugsis, jeigu lietuviams sukilėliams pavyks paimti Klaipėdos kraštą ir uostą į savo rankas. Jis klausia manęs, ką aš dabar manau daryti? — Atsakiau: "Rikiuosiu savo grupę, važiuosiu prie Klaipėdos ir bandysiu ją paimti". Jis palinki mums pasisekimo".

Sukilėlių vardu Martynas Jankus įteikė reikalavimus prancūzų gubernatoriui ir nepabūgo pastarojo grasinimų, atvirkščiai — jis pats pagrasino sunaikinti Klaipėdos miestą, jei krašto likimas geruoju nebus perduotas į sukilėlių rankas. Į Klaipėdą atplaukus anglų karo laivams, Martynas Jankus su savo adjutantu P.Šlažu anglų admirolo buvo pakviestas į svečius. Laive stovėjo išrikiuota jūrininkų garbės sargyba, grojo kariškas orkestras. Admirolas svečius iškilmingai ir nuoširdžiai sutiko, o vaišių metu Martynui Jankui be kita ko pasakė:

— Gerai padarėte, ruošdami sukilimą. Tik kiek per vėlai. Reikėjo prieš porą metų.

Sukilimas Klaipėdos kraštą prie Lietuvos prijungė de facto. Pripažinimas de jure iš didžiųjų valstybių užtruko apie pustrečių metų. Čia vėl primintinos kelios datos, kaip ėjo diplomatinė kova dėl Klaipėdos krašto de jure pripažinimo Lietuvai:

1923m. sausio mėn. 17d. Ambasadorių Konferencijos pirmininkas R.Poincarė pareiškė, kad už Klaipėdos krašto sukilimą santarvės valstybės laikančios atsakingą Lietuvą.

1923m. sausio mėn. 25d. į Klaipėdą atvyko ypatinga santarvės komisija, kurios nariai savo vyriausybėms pateiktame raporte nepasižymėjo palankumu Lietuvai.

1923m. vasario mėn. 16d. Ambasadorių Konferencija vis dėlto nutarė perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai.

1923m. kovo mėn. 24d. Paryžiuje prasidėjo derybos tarp Ambasadorių Konferencijos ir Lietuvos Klaipėdos krašto konvencijai sudaryti.

1923m. rugsėjo mėn. 28d., nesusitarusi su Lietuva, bylą svarstyti perdavė Tautų Sąjungai.

1924m. gegužės mėn. 8d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, tuo būdu baigiant kovą tarptautinėje arenoje dėl Klaipėdos krašto galutinio pripažinimo Lietuvai.

Martynas Jankus, kaip Mažosios Lietuvos lietuvių delegatas, aktyviai dalyvavo Paryžiaus derybose, keldamas Klaipėdos krašto lietuvių interesus ir to krašto būtiną priklausymą Lietuvai. Jo vaidmuo tose derybose buvo svarus.

 


 

MARTYNAS JANKUS DIDŽIOJOJE IR MAŽOJOJE LIETUVOJE

Laimėjęs Klaipėdos kraštą Lietuvai, Martynas Jankus iš viešojo politinio gyvenimo pasitraukė. Jis jautėsi savo amžiaus ir savo darbų rezultatą iš dalies pasiekęs – Lietuvai atnešęs dalį Mažosios Lietuvos ir jūra išėjimą į pasaulį per Klaipėdos uostą. Jis apsigyveno savo gimtuosiuose Bitėnuose ir dirbo kasdieninius ūkio darbus bei priiminėjo itin gausius ir dažnus svečius-ekskursantus.

Dėkinga lietuvių tauta ir Lietuvos vyriausybė Martyno Jankaus neužmiršo. Už jo istorinius darbus Tėvynei ir savo tautai, šalia mokamos pensijos, jam suteikė didelę garbę –Mažosios Lietuvos Patriarcho vardą. Martyno Jankaus vardu puošėsi Lietuvos mokyklos, miestų įžymiosios gatvės ir t.t. Be to, jis buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Martynas Jankus buvo visos eilės mūsų organizacijų garbės nariu. Po Klaipėdos krašto sukilimo ir vienas šaulių būrys pasivadino Martyno Jankaus vardu. Patriarchas buvo mielas ir labai laukiamas svečias visuomeninių organizacijų suvažiavimuose ir valstybinėse ar tautinėse iškilmėse. Dėkinga Lietuva Karo Muziejaus sodelyje Kaune, pastatė jo biustą, kuris, deja, vokiečių okupacinės valdžios 1942m. buvo nugriautas.

Шаблоны joomla скачать здесь