Pirmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - JONINĖS RAMBYNO KALNE

 

 

JONINĖS RAMBYNO KALNE

Maža būdama ir jau paūgėjus, prieš I-mąjį Pasaulinį karą, nuvykdavau į Rambyną Joninių pažiūrėti. Apeigos prasidėdavo Joninių išvakarėse, čia susirinkdavo iš Didžiosios Lietuvos tuo metu į Tilžės ar Bitėnų spaustuves atvykę knygnešiai ir dar lietuviai sielininkai, kurie plukdė miško medžiagą iš Nemuno aukštupio į Kuršių mares. Šie ateidavo su savo dainomis ir įsijungdavo į raganų deginimo apeigas.

Kokios tai buvo tos raganų deginimo apeigos? Dėl ko jas taip vadino, niekam nebuvo aišku, bet man tuo laiku, tai labiausiai nebuvo aiškus dalykas. Aš vis žiūrėjau ir žiūrėjau į tą, ant aukštos karties iškeltą degančią smalinės statinę, kur toji ragana? Juk ji turėtų pasirodyti, į dangų ar į pragarą išlėkti. Kada juodi smalos dūmų kamuoliai kildavo iš statinės, aš vis dar laukdavau, kad ji pasirodytų. Bet, kai smalinė baigdavo degti ir degančios lentelės ant žemės kristi, gailėjausi tos raganos, kad ji turėjo sudegti...

Lietuvos nepriklausomybės laikais, o ypač Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, Joninių apeigos Rambyne bent dešimteriopai išaugo. Ir lankytojų skaičius kai kuriais metais siekdavo net dešimtį tūkstančių.

Visais keliais pėsti ir visokiomis susisiekimo priemonėmis — žmonės vyko į Rambyną, kaip į kokius didelius atlaidus.

Ekskursijos dažniausia vykdavo autobusais, garlaiviais arba ir ūkininkų vežimais, pasipuošusiais beržais ir gėlėmis.

Rambyne susirinkę žmonės — garlaivius jau iš tolo pastebėdavo ir daugelis skubėdavo į parambynę sutikti atvykusias ekskursijas.

Štai, jau laivas iš Kauno ar iš Klaipėdos visiškai artėja prie kranto. Prasideda sveikinimo šūkiai. Girdisi: "Valio, kauniečiai", ar "valio, klaipėdiečiai!“ Kiek čia džiaugsmo, kiek nušvitusių veidų, sunku apsakyti.

Garlaiviai iš Tilžės atplaukdavo tiktai Joninių rytą. žinoma, visuomet būdavo Vydūnas su savo choru. Paskui Banaičių, Jagomastų, Zaunių šeimos nariai, Vilius Mačiulaitis ir dar daug kitų, kurių pavardes sunku suminėti. Bet visus juos traukė ne kas kitas, o tiktai tėvynės ir savo žmonių meilė. Jiems buvo nepaprastai malonu sutikti tūkstančius lietuvių tradicinėje Joninių šventėje, tame legendomis ir pavadinimais apsuptame Rambyno kalne, kur prieš daugelį šimtmečių vaidilutės kūreno šventąją ugnį.

Per Jonines Rambyne būdavo kalbų, vaidinimų, choro dainų, laužo deginimas, sporto pasirodymai, vaišės ir šokiai.

Dažniausia atidarymo žodį tardavo mano tėvas, Martynas Jankus. Nuolatiniai prakalbų sakytojai buvo Vydūnas, Jagomastas, Kristupas Lekšas, Bet ne tik jie vieni kalbėjo, buvo dar daug kitų kalbėtojų iš visų Lietuvos kampų.

Visas Rambyno Jonines, buvusias Lietuvos nepriklausomybės laikais, labai malonu prisiminti. Bet vienos iš jų — ypatingai įsirėžė mano atmintin, apie kurias atskirame straipsnyje noriu parašyti".

Tas ypatingas Jonines Elzė Jankutė šiaip aprašo savo straipsnyje "Tai buvo 1929 metų Joninėse... (Dirva, 1960. VI. 24):

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA