Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - IŠKILMINGA JANKAUS PAGERBIMO APEIGA

 

 

IŠKILMINGA JANKAUS PAGERBIMO APEIGA

Rugpiūčio 7d., sekmadienis.— Sunku man net susirasti žodžius, tinkamus padėkai, mūsų maloniai šeimininkei p-lei Elzei Jankutei, nes ji ne tik sumani šeimininkė, bet ir miela draugė. Šį rytą, saulutei skaisčiai šviečiant ir paukšteliams sode už lango čiulbant, panelė Elzė patyliukais atėjo į mūsų kambarį ir išbudino mus, apšlakštydama mūsų kojas šaltu vandeniu. Mudvi labai puikiai atilsėjom, miegodamos jos lovoj, tarp minkštų patalų. Pakol ąpsirengėm, lauke, sodelyje jau vyko gyvas judėjimas. Rodės, visi jau bus atsikėlę ir ten susirinkę. Mudvi taip pat išėjom į kiemą, pasukom sodelin, kur kitam kampe buvo pastatytas prausimuisi indas, muilas ir rankšluosčiai, ant suolelio, po medžiais. Kiekvienas iš eilės ėjom apsiprausti. Ir tikrai jautėsi gera, gaivu. Vanduo buvo šaltas ir tyras. Nusiprausus – veidai paraudonavo. Jautėmės vėl kaip naujai atgimę.

Visi buvo linksmi ir smagūs. "Labo ryto" linkėjimai girdėjosi visose pusėse. Paskiau — atėjo laikas pusryčiams. Pusryčiavom sodelyje, po lapotais medžiais greta namo. Buvo išstatyti ilgi stalai ir suolai, tarytum amerikoniškam piknike. Stalai padengti baltomis, švariomis lininėmis staltiesėmis ir padėti popieriniai šluostukai. Lėkštės, žinoma, ne popierinės, o maistas! Geras, šviežias. Lietuviškų ūkių sviestas, kiaušiniai, pyragas juoda duona, skaniai kvepianti ir viskas, o viskas trauklu iki skaniai aromatą skleidžiančios kavos.

Ir vis dar daugiau svečių prigūžėjo. O apie pietus –prisirinko ir privažiavo jų daugybė. Tarp jų buvo ir Klaipėdos krašto gubernatorius, ministrai ir žymūs asmenys iš Kauno. Jie suvažiavo iš arti ir toli, norėdami atiduoti pagarbą Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui, švenčiančiam 80 metų amžiaus sukaktį. Jie atvežė jam daug linkėjimų ir daug dovanų. Vienas ištisas kambarys namuose buvo paskirtas dovanoms sukrauti. Niekad savo gyvenime nesu mačiusi tokios milžiniškos minios, susirinkusios į gimtadienio paminėjimą. Ir, esu tikra, niekad daugiau ir nematysiu, nebent, vėl Lietuvoj, Martyno Jankaus 90 metų amžiaus sukakties proga. Ach, kaip vėl norėtųsi čia būti!

Po pietų, užbaigus programą sodelyje, dovanos buvo išneštos ir sudėtos ant stalų, susirinkusiųjų akivaizdoj. Didelė kėdė, lyg sostas, buvo aptaisyta vainikais, gėlėmis, žalumynais. Senasis Patriarchas atvestas iš kambario iškilminga tvarka, atitinkama šiam svarbiam įvykiui, ir pasodintas toje didelėje kėdėje priešais susirinkusią jį pagerbti milžinišką minią. Jo veidas žėrėjo švelnia šypsena, o viršum jo minkštos, geros ir patriotiškos širdies, ant krūtinės, kabojo didelis, puošnus medalis, geriau pasakius, žvaigždė, žibančio aukso ir skaidrių spalvų. Tai ordinas, kurį jis anksčiau yra gavęs, kaip dovaną už didelius darbus, iš valdžios.

Petras Babickas, poetas ir rašytojas, kuris prieš keletą metų yra buvęs ir Amerikoj, buvo ceremonijų vedėjas. Jis padeklamavo eilių ir pradėjo programą iškilmingu žodžiu. Po to pristatė kitus programoj dalyvausiančius žmones. Pastarieji įteikė savo dovanas ir pasakė trumpas, Patriarcho pagerbimui skirtas kalbas. Visa programa — tikrai buvo žavinga. Joje kiekvienam tegalėjo būti garbė dalyvauti. Pono M.Jankaus trys dukterys – Elzė, Edė ir Urtė — buvo ypač malonios ir svetingos. Panelė Elzė dėvėjo tautišką kostiumą, panelė Edė — ilgą, baltą sodinę suknią, kuri itin derinosi prie jos moteriško grakštumo, o panelė Urtė — dėvėjo popietinę suknelę, paprasto ilgumo.

Programa užsitęsė apie valandą laiko, ir kiekviena minutė itin įdomi, o kaip ji baigėsi — atėjo žinia, jog už keletos minučių atvyksta dar 500 svečių, šie 500 svečių — buvo kariai, parinkti iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių. Tai ekskursija Nemunu, kuriai vadovavo maj. S.Narušis. Jie atvyko specialiai atiduoti pagarbą žilagalviui Patriarchui, jo garbingo amžiaus sukakties proga. Visi gėrėjomės žiūrėdami, kaip kareiviai įmaršavo į kiemą ir sustojo gražioj rikuotėj. Turėjom progą pamatyti mūsų majorą S.Narušį duodant kariškus įsakymus ir mosuojant blizgančiu kardu. Paskui mūsų Patriarchas, lydimas karininkų garbės sargybos, — plk. Saladžiaus, plk. Šarausko, Klaipėdos gubernatoriaus, maj. Narušio ir keletos kitų, — praėjo pro kareivių eilę, kareiviams stovint ramiai, ir priėmė paradą. Po to maj. S.Narušis pasakė kalbą ir įteikė Patriarchui bei visoms jo trims dukterims dovanas. Žmonių minia linksmai tą viską sutiko — plodama rankomis. Gi tie 500 karių — sušuko galingą lietuvišką "valio!"

Visi šitie momentai — buvo tiesiog nuostabiai puikūs ir jaudinantys. O, dar kas nuostabiausia, visi šie minėjimo dalyviai, įskaitant ir tuos 500 karių buvo pavalgydinti, pavaišinti ir priimti didžiausiu nuoširdumu.

Civiliniai svečiai — vėl pakviesti į sodą, už stalų, apkrautų visokiausiais skaniais valgiais, kokius jau pirmiau minėjau ir dar — skanausiais tortais. O tie 500 karių — buvo pavalgydinti bendrai kitoj pusėj kiemo. Sode, kur mes vaišinomės, matėm Bitėnų kaimo mergeles, nešančias didžiules pintines visokiausio maisto ir skanumynų tiems kariams — Lietuvos gynėjams. Šiuo laiku tie kariai — buvo M.Jankaus ir viso Bitėnų kaimo svečiai.

Iš pat ryto, visą dieną, mes fotografavom viską, kas tik ten dėjosi. Taigi, dabar turime ne tik atmintį savo širdyse, bet ir vaizduose. Po pietų — smagiai praleidom laiką šokdami ir dainuodami. Šokom kieme ant žolės, ir šokom visi — kariai ir civiliai. Mat, jie — atsivežė su savim ir karišką orkestrą. Karininkai, kariai ir svečiai — visi karta, kaip broliai ir seserys, tikri lietuviai širdyse, niekas nesiskirstėme į jokius laipsnius, visi buvom lygūs Martyno Jankaus ir jo šeimos svečiai. Šokti ant žolės buvo tikrai ypatingai įdomu, nes vienoje vietoje buvo aukščiau, o kitoj — duobutė. Vietomis buvo gryna žemė ir batai pribiro smėlio. Tačiau, nežiūrint to visko, šokiai tęsėsi. Ar galit įsivaizduoti keletą šimtų porų šokant lauke, dideliam kieme? Jeigu galit, tai taip pat galėsit įsivaizduoti ir kiek daug dulkių tie šokėjai sukėlė. Bet viskas tas nesvarbu. Svarbu, kad tai buvo smagu. Niekas nekreipė jokio dėmesio į dulkes ligi tol, pakol maj. S. Narušis sukomandavo kareiviams rikiuotis ir žengti pirmyn. Paskutiniai karių žingsnių garsai ir jų siluetai dingo už tvartų, kur kelias veda į pakalnę, Nemuno link. Ten jie buvo palikę ant inkaro savo garlaivį. Mes stovėdami — mojavom jiems sudiev, ligi jie visiškai pranyko iš mūsų matomumo ribos.

Saulė leidosi, dangus raudonai nusidažė ir buvo laikas pradėt galvot apie grįžimą Kaunan. Tikrai tai buvo graži, garbinga ir didinga diena. Vėl mums širdis suskaudėjo iš gailesčio, kad tas viskas pasibaigė. Nuo dabar — mes gyvensim su brangiu atminimu apie smagią dieną, praleistą minint M.Jankaus 80 metų amžiaus sukaktį su juo ir jo namuose — Bitėnų kaime, Klaipėdos krašte. Dieve, laimink jį!

Diena baigėsi. Daugelis jau buvo išvažiavę. Kiti – vis apleidinėjo Bitėnus minutėmis. Mes išlydėjom vilniečių būrį. Mane į Kauną parvežti pakvietė į p. Zauniaus automobilį. Ponia Zaunienė sumaniai susitarė parvažiuoti su kitais, kad aš galėčiau važiuoti jos vietoj. Vėl tas mane giliai sujaudino, nes iš tikro jie visada pasirūpina kitų patogumais. Jie parūpino ir Bronei vietą kitame automobilyje. Abi mašinos susitarė sustoti pusiaukelėje tarp Kauno mažame miestelyje užkąsti. Skubiai susirinkau daiktus ir buvom pasiruošę išvažiuoti. Visas šios dienos sujudimas ir dabartinis atsisveikinimas — sujaudino mane iki širdies gelmių. Beveik apsiverkiau. Taip sunku buvo atsiskirti, nes nujaučiau, kad daugiau čia ... nebeatvažiuosiu.

Taip nuoširdžiai atsisveikinau, kad pabučiavau senuką M.Jankų ir visus kitus, kas tik mus išlydėjo.

Pono Zauniaus automobilis — didelis, patogus, amerikoniškos gamybos. Jame buvom mes — penkiese: ponas Zaunius ir aš, ponai Sidzikauskai ir p. Papečkys. Visi labai puikūs keleiviai. Su ponu Zaunium buvau susipažinusi Kaune anksčiau, bet su visais kitais — susipažinau tik šiandien.

Sustojome viešbutyje Jurbarke. Ir, kaip patyriau, jų buvo iš anksto susitarta turėti užkandį, grįžtant iš Bitėnų. Dar neužkandžiavom. Gavom tik alaus, nes laukėm kitos mašinos su Brone ir kitomis amerikietėmis studentėmis, plk. Saladžium ir keletu kitų. Laukėm ir laukėm — bet vis neatvažiavo. Tuo tarpu mūsų grupės vyrai pradėjo kalbėti apie žuvis ir žuvavimą. Pagaliau, jie nusprendė suvalgyt savo dalį paruošto užkandžio, tikėdamiesi, kad tuo tarpu atvyks ir anie. Tas užkandis — man buvo nepaprastas. Tai buvo specialus pavaišinimas. Ir tik dabar aš dasiprotėjau, kodėl tie vyrai kalbėjo apie žuvį. Šis pavaišinimas — tikrai buvo skanumynas — "žiobriai", tam tikra žuvies rūšis, pagaunama Nemune. Ta žuvis, užmauta ant pagaliuko, atrodė kaip išspirginta, su geltonai ruda sūria pluta. Didelė lėkštė — pilna "žiobrių". Iš karto visi ėmė po vieną. Paskui – jų skanumas pareikalavo paimti ir po antrą. Pagaliau, atskaitėm ir tepalikom tik po vieną žuvį laukiamiesiems ...

Po daugiau kaip valandos laiko — nusprendėm, kad jie nebeatvažiuos. Taigi, ištuštinom ir paskutiniuosius "žiobrius taip, kad jų nė žymės nebeliko, o patys — sėdom į mašiną ir patraukėm į Kauną.

Naktis buvo puiki — apšviesta mėnulio. Kai burzgėm Nemuno pakraščiu, matėsi mėnulio spindulių sidabrinis žėrėjimas vandenyje. Atvykom Kaunan tuoj po vidurnakčio, pavargę, bet linksmi.

Bronė su savo bendrakeleiviais parvyko namo tuoj paskui mane. Aiškino, kodėl jie nesustojo sutartoje užeigoje. Važiuojant jiems sprogusi padanga, o mažuose miesteliuose sunku rasti, kas pataisytų. Todėl uždelsė ir turėjo truputį keisti kelio kryptį. Pasitaisę padangą — jie spaudė į Kauną, niekur nesustodami".

 

Pedagogas Petras Būtėnas šiaip prisimena savo lankymąsi Bitėnuose ("žingsniai", nr. 4-5, 1946m.):

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA