Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - BITĖNAI ... FLENSBURGAS

 

 

BITĖNAI ... FLENSBURGAS

Prieš kelioliką metų Panevėžio mokytojų seminarijos aštuonių dienų šimto su viršum mokinių ir mokytojų ekskursija keliavo Lietuvos pažinti ratu Panevėžys — Kaunas — Nemunas — Nida — Juodkrantė — Klaipėda — Palanga — Kretinga — Šiauliai — Panevėžys. Iš Kauno ligi Klaipėdos sau išsinuomotu garlaiviu, lankydama visas Nemuno pakrantės įžymenybes, ekskursija sustojo nakvynės Klaipėdos krašte.., garsiuose Bitėnuose, prie Rambyno kalno.

Mūsų ekskursantės linksmos nešasi gėlių, eidamos lankyti Martyną Jankų ir jo dukterį, tėvo padėjėją. Ekskursantai — smagūs ekskursančių satelitai.

Neaukštas ilgabarzdis nužilęs senelis ir jo duktė pasitinka mus, vedasi į namus, kalbasi, rodosi albumus, aiškina. Jam, Mažosios Lietuvos patriarchui, patinka jaunimas iš D.Lietuvos, ir jis nori, kad abiejų Lietuvių jaunimas suartėtų. Bet jį lanko ir visi, net Lietuvos kariuomenės daliniai. Jis įsipareigojęs visus sutikti ir priglausti, kaip darbininkas, nudirbęs savo darbus lietuviško veikimo draudžiamaisiais laikais, o dabar — benorįs su priaugančiomis savo tautos kartomis tik pasiguosti, pabūti, apsirodyti ir jas auklėti. Merkia duktė dovanotąsias gėles. Senelis, už stalo sėdėdamas, viešnioms ir svečiams iš reto pasakoja, kartkartėmis kokį sąmojį į kalbą įpindamas.

Šiandie saulė svyra vakarop. Kas nakvos laive, kas eis Jankaus daržinėje ilsėtis, ką tik suvežtame šiene. Ir girsis ne vienas paskum: "Esu nakvojęs pas Mažosios Lietuvos patriarchą". O ryte — senelis ketina aprodyti dar ir tą, kas per Jonines sutraukdavo ir sutraukia visą Mažosios Lietuvos jaunimą ir visus į bendrą didžiulę paradinę Lietuvių tautos interesų demonstravimo šventę, į kurią jau nuo seno paprastai atvyksta iš Tilžės su savo choru ir dr. Vydūnas. Aprodys garsųjį Rambyną.

Kitą dieną, gražią, saulėtą ir žydinčią dieną, Martynas Jankuss su dukteria Elze visą pulką būsimųjų mokytojų vedasi Nemuno link, ir pakrūmėliais nepamatoma, kaip atsiduriama Rambyne.

Rambynas — iš Nemuno pusės skardingas medžiais nužėlęs kalnas — pakrantė. Vidury medžių aikštė. Taip pat vidury aikštės akmuo — aukuras. Ar toks vaizdas niekam nemena senovės lietuvių romuvos? Juk dar šonais ir M.Jankaus sodinti medeliai, riešutynas... Tai čia Rambyno vidurys ir čia ta vieta, kasmet sutraukianti to krašto lietuvius jau nuo seno. M.Jankus viską rodo ir viską aiškina, tartum senovės kanklininkas. Jaunimas godžiai ausimis ir akimis savinasi: jaunimas grūdinasi ir stiprinasi tautiškai, kaip būsimieji mokytojos-mokytojai.

Paėjėkime pro medžius, belankstydami šakas, į patį Nemuno krantą, kur ir suoliukų stovima atsisėsti, susikeisti kojas ir žvelgti į erdvę, platumas ir tolius. Štai galingasai Nemunas banguoja, savo skaidria krūtine nešdamas laivus ir garlaivius savo žemyn ir savo aukštyn, o tie, susitikę sirenos kauksmu, saliutuojasi, nuaidint ir aidui atsimušant į Rambyno medžių viršūnes. Anoj pusėj Nemuno viso platumo — jau Vokietija, kitkart ta pati mūsų Lietuva, o ir dabar dar lietuvių tebegyvenama ir germaniškais įstatymais bei junkeriškais potvarkiais skaudžiai tebetvarkoma. Į ten šios pusės lietuviui kojos įkelti "streng verboten" (griežtai uždrausta), nors jis ir žino, kad šičia jį broliai išskėstomis rankomis pasitiktų. Bet kokia ten, anoj pusėj vandenų, mūsų tautos istorija dėjosi? Ne tiek pigiai Vokietija tą kraštą nukariavo ir nukariavusi nulinčiavo. Kol žuvo paskutinis narsusis prūsas — truko septyni šimtmečiai. Bet ir žūdamas paliko tai žemei ir savo vardą "Prūsija-Preussen". O lietuvių ir per tiek pat šimtmečių vokiečiams nepavyko išnaikinti, nors visi Vokietijos kaizeriniai įstatymai buvo sutelkti prieš ramųjį lietuvį; lietuvė negalėjo už valdininko ar panašaus "jaunikio" teketi, lietuviui aukštojo mokslo neleido siekti, lietuvis aukštu karininku negalėjo būti, lietuviukai lietuviškai poterius-maldas turėdavo atmintinai mokytis, o vokiškai — tik pasakotinai pasakoti. Tai ten tas kraštas. Bet prieš Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos valstybės, ir čia ne kitaip būta. Bet ir anas kraštas — lietuviškas žemėvaizdis. Tik tiek, kad anas krantas — lėkštutėlis ir toli matyti. Įsižiūrėkit — riebios karvės gromuluoja: lankos, o tik toliau — jau krūmeliai ir sodybos. Tik skirtumas: ten rafinuotoji ir ligi kvailysčių nueinanti civilizacija, čia, Lietuvoje, savaiminga ir gili kultūra.

Pasuk savo žvilgsnį į dešinę — Tilžės bažnyčių bokštai, fabrikų kaminai ir iš jų rūkstą dūmai panemunės lygumomis. Tilžė — čia buvo M.Jankaus, Mauderodės, vėliau Jagomasto spaustuvė. Ar tie vardai tau, bičiuli, nieko nesako? Ar jau ir nebūtum girdėjęs, kad Vilniuje hitlerininkai, okupavę Lietuvą, pasičiupę Jagomastus, ir visus juos sušaudė? Tai spaustuvė, kuri spausdino Vydūno knygas ir kitas lietuviškas knygas spaudos draudimo laikais. O Vydūnas, Tilžės nuolatinis gyventojas, ar nieko sveikam nesako, ar nesi girdėjęs, už ką taip pat ir prie nacių vokiečiai jį metė į kalėjimą, jam hitlerjugend'as langus akmenimis išmalė, kartu su tuo pačiu Jagomastu jį kalino?

Gręžkimės į kairę šalį, ir tuoj prie Nemuno ar ne Ragainės gražų miestą pamatysi, kur irgi buvo M.Jankaus spaustuvė, kur senovėje mūsų kunigaikščiai karo žygius darydavo ir, ragams aidint, dideles medžiokles medžiodavo. Pavartyk senąją lietuvių spaudą, ir ne vienos mūsų knygos antraštinio puslapio apačioje — rasi šalia spausdinimo datos ir spaustuvės vietą "Ragainę" išspausdintą.

Tai garsus ir būdingas mūsų istorijos trikampis: Bitėnai —Tilžė – Ragainė, per kurio vidurį, tartum tautiška juosta per juosmenį, plaukia, banguoja visažinąs Nemunas.

Tame mūsų spaudos lopšio trikampyje praleido savo jaunas ir senas dienas Martynas Jankus, ir tas trikampis jo spausdintojo žodžio darbų plotas.

Ir mūsų ekskursininkams dabar _ bent dalis to trikampio – Bitėnai prieinami: Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybės integralinė dalis, o senatvėje, 1923m., Martynas Jankus Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Vyriausiojo Komiteto pirmininkas – gi buvo kaip tik savo jaunystėje lietuviškų knygų leidėjas spausdintojas.

Ir tą ekskursavimo dieną nuo Rambyno skambėjo dainos lietuviškosios iš jaunų krūtinių, o M.Jankus tuokart tik liūdnai šypsojosi, kiek gali šypsotis pasitenkinęs metų naštos slegiamas tautos emeritas.

Atsisveikinimas. Jaunimas rašosi į svečių knygą po mokytojo parašytu tekstu Bitėnų šeimininko garbei. Jaunimui irgi bus atminimo ir kada sakymo: "Tuokart ir aš Martyną Jankų aplankiau". Jankus su dukteria Elze iš kiemo pakluonėn palydi. Čia senelis atsisveikinti nori. Apstojamas. Padėkos žodžiai ekskursijos vadovo šeimininkui visų vardu. Drebančiu susijaudinusiu balsu Patriarchas, gražia klaipėdiečių šnekta, irgi dėkoja jį aplankiusiems, pamačiusiems Mažosios Lietuvos dvasios centrą – Rambyną ir tą mūrinį namą, iš kurio sklido šviesa po visą-visutėlę Lietuvą, linki, kaip mokytojams, toliau dirbti jau laisviems tą darbą, kurį dirbo senoji karta, nuolat svetimųjų sekama ir persekiojama. Ir jis spaudžia rankas mokytojams ir keliems priešakiau stovėjusiems,-oms seminaristams.

"Ilgiausių metų!..." Martynui Jankui skamba iš visų krūtinių. Sveikinimai ir šeimininkei, Elzei Jankutei. Senelis nunyręs galvą. Daugumos akyse ašaraitės, kitų ir kūkčiojimas. Martynas Jankus ir ilgai be atolaidžio vokiečiams vergavęs Klaipėdos kraštas — štai kas sujungė Lietuvos istoriją ir dabarties ašaras. Ar stebit — senelis pamažu eina savo namų link. Visi jį nukiūtinanti seka akimis ir mato, kaip po kelių žingsnių senelis rankos letena slapta nusibraukia ašarą, neatsisukęs užsikelia daržo vartus ir nueina, nulinguoja... Duktė Elzė mus palydi ligi laivo, greit išplauksiančio pro Rambyną Tilžės link.

Tai buvo Lietuvos laisvės laikais.
Buvo Martyno Jankaus Bitėnuose.
Bet...

Pasaulio karas. Klaipėdos kraštas hitlerinės Vokietijos atplėšiamas nuo Lietuvos. Martynas Jankus priverstas keltis į Didžiąją Lietuvą. Paskui bolševikų ofenzyva. Lietuva vėl bolševikų okupuojama. Lietuviai, gelbėdamiesi nuo bolševikų, bėga į vakarus — Vakarų Alijantų prieglobstin. Bėga ir Martynas Jankus su šeima ir atsiduria Šlezvigo-Holšteino provincijos Flensburge pagal Danijos sieną ir laukia karo pabaigos. Vokietija kapituliuoja, bet lietuviams — užkirstas kelias į Lietuvą. M.Jankui ištremtyje sunkios dienos. Senatvė.

Artėja...

Martynas Jankus baigė 88 metus. Dar prieš vienerius metus pavaikštinėdavo. Paskui vis dažniau ilsėdavosi, kad ir dienomis lovoje, o kai neseniai iš Husumo į Flensburgą perkėlė lietuvių bendrabutį, kartu ir jį su šeima (Flensburge negavęs vietos lietuvių bendrabutyje, buvo nukeldintas į Husumą, kur apsigyveno lietuviuose). Jis su lova jau nebesiskyrė. Dėl kūno nusilpimo žmogui — ne vieną kartą teko sirgti plaučių uždegimu. Širdis silpnėjo. Prieš savaitę prieš mirtį teko lankyti jį Muetzelburgo priemiestyje gyvenantį. Žiūrėjo nemirksėdamas blaiviomis akimis, retkarčiais kilstelėdamas dešinę ranką. Nebekalbėjo iš senatvės nuovargio. Tik atsisveikinant padavė gyslotą ranką ir gražia lietuvių kalba aiškiai — ryškiai pasakė: "Sudievu! Nepamirški manęs. Aplankyki mane ir vėl". Mažosios Lietuvos Patriarchas geso.

Ir pastarąjį kartą puolė jam plaučių uždegimas. Atvestojo gydytojo dr. Pudymaičio veidas vilties neberodė. Širdis seneliui persilpna. Ir pats jis jau suvytęs. Iš ryto, dukteriai pasiūlius kavos ar blynukų, senelis paprašė: "Blynukų". Jų jam iškepė, bet nebeįveikė valgyti. Vis dar prašė gerti ir gerti, paskui ir to nebereikėjo. Prieš valandą prieš mirtį — saviškiams sudiev pasakė ir nusisuko į sieną. Namiškiai juto Mirties Angelą artėjant. Dešimt minučių tylios ramybės, ir gegužės 23 d. pusė trečios mūsų tautos prisikėlimo ir spaudos didvyris Dievop nukeliavo.

Gegužės mėnuo baigiasi. Sprendžiame, kad Lietuvoje dabar gražu ir miela malonu gamtoje. O čia Flensburgo fjordo vanduo — nuo vėjo ir droblio banguoja, ir tas oras –_ rudeninis. Pro barako langą, už įlankos, matosi karo nepaliestosios Danijos vaizdas. O čia, šioje pusėje, suvargę lietuviai tremtiniai, belanką didįjį velionį. 1.000 kilometrų ligi Lietuvos, ligi jo gimtinės Bitėnų, ties Nemunu, iš kurių jis, kaip triūsianti bitė nešė, skleidė lietuviškosios spaudos nektarą ir medų po visą rusų persekiojamą Lietuvą, anais lietuvių spaudos draudimo laikais.

Bitėnai ir Flensburgas.
Tėvynėje — gimimas, ištremtyje — mirtis.
Tėvynėje — darbas tautos artimui, svetur — karšimas.
Bitėnai — žvaigždė, Flensburgas — kapas ir kryžius.

Mažosios Lietuvos Patriarcho dvasia jau Lietuvoje, o jo kūno pelenai — laikinai prisiglaudę nejaukių prisiminimų svečioje šalyje — grįš paskui jo dvasią-sielą į Lietuvą kartu su mūsų Laisvės Varpo prabylimu.

O lietuviai — nenustos lankę Martyno Jankaus Bitėnų, iš kur sklido galingiausias kultūros ginklas — spauda, lietuviškoji spauda ... lietuviams".

 

Anais laikais (1933m.), kai Lietuvos padangėje saulutė švietė dar ryškiai ir linksmai, Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus jau šventė savo gražaus amžiaus — 75-rių metų sukaktį. Ta proga "Lietuvos Keleivis", rašąsis kaip vyriausias krašto lietuvių dienraštis ir tikrasis laukininkų užtarėjas, kurio vyr. redaktoriumi buvo J.Grigolaitis, 1933m. rugpiūčio 6 d. numerin, vietoj vedamojo, deda šitokį straipsnį:

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA