Ketvirtadienis, Gruo 05th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - KAI PATRIARCHUI SUKAKO 80 METŲ AMŽIAUS

 

 

KAI PATRIARCHUI SUKAKO 80 METŲ AMŽIAUS

M.Jankui sukakus 80 metų amžiaus, 1938m. rugpiūčio 24d. "Naujienose" buvo paskelbtas straipsnis "Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus 80 metų sukaktuvės":

"Tai buvo 1938m. rugpiūčio 7d. Tada buvo didelė šventė Mažosios Lietuvos tautinės sąmonės budintojui ir drąsiam kovotojui už lietuvininkų teises. Jo tautinė veikla prasidėjo dar kaizerio Vilhelmo I laikais ir tęsėsi apie 50 metų. Buvo praūžęs Pirmasis pasaulinis karas, kuris lietuvių tautai leido išsilaisvinti iš rusų vergijos ir atstatyti savo valstybės nepriklausomybę. Taip pat buvo pasibaigęs Klaipėdos okupacijos laikotarpis ir, galiausiai, buvo įvykęs krašto prijungimas prie Lietuvos.

Tuo, rodėsi, buvo išpildyta ano didelio tautiečio politinė misija, buvo atsiektas tikslas, dėl kurio tiek daug kovota — dažnai beviltiškose sąlygose.

Patriarchas nebuvo įsijungęs į Lietuvos valstybės administracinį darbą, gyveno Bitėnuose, kaip koks senovės vaidila. Jis gyveno šalimais senojo Rambyno, kuris jam primindavo didžiuosius ir garsiuosius senovės laikus. Bet Patriarchas, nors 80 metų amžiaus sulaukęs, dar nebuvo koks sulinkęs senelis. Jis dar atrodė stiprus ir guvus vyras, dar vis kaip ąžuolas ant Nemuno ar Šešupės kranto. Jis aktyviai dar stebėjo jo gimtojo krašto ir visos Lietuvos politinius reikalus. Iš jo veiklos — Patriarcho asmuo buvo žinomas visuose Lietuvos kampeliuose. Todėl ir dalyvavimas Jubiliato šventėje buvo grandiozinis.

Jau iš ankstyvo ryto, saulelei visą dieną maloniai šviečiant, rinkosi žmonių būriai. Pirmieji aplankė mielą kaimyną ir jubiliatą Bitėnų kaimo gyventojai, kurių daugumas su Jankų šeima giminiavosi. Jankų — juk daug generacijų šitame kaime gyveno. Atvyko daug pavienių asmenų, sukilėlių, dalyvavusių Klaipėdos krašto prijungime prie Lietuvos, politinių veikėjų, etc. Taip pat suplaukė, suvažiavo didelis skaičius ekskursijų, kaip iš Klaipėdos krašto, taip ir iš Didžiosios Lietuvos.

Patriarchui pagerbti iš Klaipėdos atvyko jo vardu pavadintasis šaulių būrys, taip pat vilniečių ekskursija, su tuo metu Vilniuje pagarsėjusiu studentu Pranu žižmaru. Toji ekskursija atvežė Patriarchui ir Vilniaus Gedimino pilies modelį-imitaciją, kurion simboliškai buvo įdėta maža saujelė žemės, paimtos iš Gedimino kalno papėdės Vilniuje. Visą dieną važiavo tiek daug vežimų, automobilių ir autobusų, kad teko net susisiekimą tvarkyti, jiems pasiekus Bitėnus. Tai buvo tokia šventė, kokios Bitėnų kaimas dar nebuvo matęs ir turbūt, niekad nebematys.

Iš žymesnių politikų ir diplomatų atsilankė pasiuntinys V.Sidzikauskas ir buvęs Užsienio reikalų ministeris dr. D.Zaunius, su žmonomis. Toliau. Gubernatorių pavaduodami — jo patarėjai: dr.Sakalauskas ir dr.Anysas, kariuomenės, atstovai, šaulių vadai, Jagomastų šeima ir kt. Tą dieną Bitėnuose susirinko Mažosios Lietuvos Patriarcho politiniai gerbėjai.

Iš asmeniškai neatvykusių gauta daug laiškų ir telegramų. Gauta sveikinimų net iš mums tada priešingo užnemunio. Prof. Jakob Frankos iš Frankfurto/Main telegrafavo: "Už senos kalbos atgaivinimą, tiek daug triūso padėjęs, turi jaustis laimingas, sulaukęs tokio gražaus amžiaus". Ir germanistikos prof. Adalbert Hermannas, iš Goetingeno atsiuntė pasveikinimo telegramą. Jubiliatas su juo buvo susipažinęs laiškais, kai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašytojas Mačys "Apšvietoje" buvo tvirtinęs, jog Kantas yra lietuvių kilmės. Jo tėvas, būk, kilęs iš Šilutės apylinkės ir iš ten persikėlęs į Karaliaučių. Tada anas profesorius ėmė klausinėtis laiškais dėl tų teigimų tikrumo.

Jankų namas buvo permažas, kad bent didesnę svečių dalį sutalpintų. Todėl lauke buvo sustatyta daug provizoriniai sukaltų stalų ir kėdžių, kur buvo kalbama, dainuojama ir užkandžiaujama. Jubiliatas, kiek ankstėliau, bebaigdamas aštuoniasdešimtuosius metus, kaip žinome, susilaukė dar vienos staigmenos, kuri ir buvo tarytum vainikas, užbaigiąs ir vainikuojąs jo ligtolinę veiklą. Toji staigmena — tai buvo Patriarcho apdovanojimas Gedimino ordinu. Žibanti prie jo krūtinės sidabrinė ordino žvaigždė buvo, tarytum, liudininkė jo daugmetinės nenuilstančios kovos už lietuvybę.

Deja, nors iškilmių metu Patriarcho veidas švytėjo džiaugsmu, tačiau, ne be to, kad jo veidu nepraslinktų ir vienas kitas neramumo šešėlis. Tada jau spaudė jo krūtinę kažkoks blogas nujautimas. Tai buvo laikai, kada hitlerizmas jau buvo įsigalėjęs ir sudarė tiesioginį pavojų artimiesiems kaimynams.

Patriarchas, gyvendamas pačiame pasienyje, šį politinį vystymąsi kuo geriausiai matė ir jį sekė. Pavojus, savaime aišku, ir visiems buvo nujaučiamas.

Lietuvos vyriausybės vedamoji vidaus ir užsienio politika M.Jankų nevisuomet patenkino. Siaurame ratelyje jis tą dieną iškėlė klausimą: ar Lietuvos vyriausybė neturėjo galimybių taip veikti, kad šitokiu mastu nesiskverbtų hitlerizmas į Klaipėdos kraštą?

—Aš matau didelį pavojų, — pradėjo Patriarchas Jankus.— Anapus Nemuno stovi nuolat didėjantis slibinas, apsidengęs svastika ir pasiruošęs kiekvienu momentu užgrobti mūsų kraštą. Nors jis savo nagų per Nemuną dar netiesia, bet jo nuodingas kvapas — visam krašte jau juntamas. Čia, pasienyje, puikiausiai matau, kaip pamažu nuodijamas mūsų jaunimas, kaip jis pasiduoda hitlerizmo įtakai, kaip toje įtakoje jis nuolat žiaurėja...

—Aš vis negaliu nusiraminti, — jis tęsė toliau, — kad vyriausybė per 15 metų nepajėgė išauklėti Klaipėdos krašte naujų (jaunų) veikėjų ir politikų. Kas bus, kada ateis, Dieve neduok, blogesni politiniai laikai, kas tuomet kovos ? Senosios kartos politiniai veikėjai daugumoj jau iškeliavo į amžinastį. Kas juos pavaduos? Lietuvos nepriklausomybės laikotarpy yra, berods, išaugintas skaičius gerų valdininkų-organizatorių. Bet seno masto politikų, galim sakyti, nei vieno. Tai liūdnas reiškinys...

— Aš pakartotinai buvau iškėlęs šituos klausimus gubernaūroj ir net kelis kartus Kaune — pačiose viršūnėse. Bet, kažin kodėl, nenorėta įsiklausyti į manąją šnektą. Tokiais momentais jie mane patį, tiesiog, įvyniodavo į gražius žodžius ir pagarbos skraistę, taip, kad nieko nebelikdavo ir sakyti.

Tai toks senelio Patriarcho buvo nusiskundimas. Bet greitai ir vėl jį apėmė amžių valdęs optimizmas. Ir vėl jis pasakė:

– Bet nenustoju vilties. Lietuva tiek audrų pernešė, ištvers ir šitą grėsmę. Tačiau vieną dalyką sakau — po sekančio karo, kada bus subyrėjęs anas išsipustęs svastikuotas slibinas, visa Mažoji Lietuva bus mūsų, kaip mes seniau dainavome ...

– Aš nemanau palikti Bitėnų, — baigdamas pabrėžė Patriarchas, — aš ir toliau pasiliksiu Rambyno sargyboje, nežiūrint kas įvyktų ir kas bebūtų ...

Vakarui artinantis, pamažu išsiskirstė ir svečiai. Ilgai dar girdėjusių M.Jankaus kalbą galvose fermentavosi baltagalvio pranašo žodžiai ir mintys. Deja, niekas iš ten dalyvavusių negalėjo numatyti, kad šita nuojauta ir pranašaujamoji nelaimė taip greitai įvyks. Ir kad ten susirinkusieji — buvo paskutinį kartą Bitėnuose. Jau sekančiais metais Patriarchas savo gimimo dieną šventė Kaune, kaip vokiečių gestapo tremtinys. Hitlerizmo perdėtas garbės jausmas neleido, kad toje vietoje, kur prieš porą šimtų metų malūnininkas Švarcas buvo suskaldęs akmenį ir tuo sunaikinęs senovės šventyklą, dar liktų tenai gyventi senasis Patriarchas, kaip anų laikų liudytojas — vaidila. Taigi, tokie liudininkai — jiems nebuvo reikalingi...

Lietuvos vyriausybė nacinės Vokietijos atžvilgiu, bent pradžioje, iš tikrųjų, gana santūriai laikėsi įvairių provakacijų (per vokietininkus) Klaipėdos krašte atžvilgiu. Kaip matome, dėl per švelnios politikos — netgi buvęs nepatenkintas Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus".

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA