Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - TAI BUVO 1929 METŲ JONINĖSE

 

 

TAI BUVO 1929 METŲ JONINĖSE

TAUTŲ SĄJUNGOS VICEPIRMININKAS TADA PERKŪNUI PRISIEKĖ GINTI LIETUVOS REIKALUS

Aštuntą valandą ryto telefonas iš Kauno. Kalba Užsienio reikalų ministerijos valdininkas: "Šiandien apie 12 val. laivu "Vilnius" atplaukia į Rambyno Jonines Tautų Sąjungos delegacijos pirmininkas – Tautų Sąjungos vicepirmininkas japonas Sigimura. Malonėkite pasirūpinti, kad delegacija būtų prie Rambyno tinkamai sutikta ir kad būtų parodytos įdomesnės apeigos. Ypač, kad būtų padainuota lietuviškų dainų".

Valdininkui, kurio pavardės neatsimenu, pasakiau: "Pas mus, Bitėnuose, dangus nežada gražios dienos. Todėl, vargu, ar iš viso įvyks bet kokios Joninių apeigos".

Bet valdininkas, kaip geras ministerijos pareigūnas, nenusileido ir mandagiai, bet kietai pasakė: "Oro mes nepakeisime. Prašyčiau padaryti geriausiai, kiek bus įmanoma".

Saulutė, lyg apsiverkusi, pažiūrėjo į Bitėnus ir vėl už debesų pasislėpė.

Pasakiau Tėtačiui, ką Užsienio reikalų ministerijos valdininkas pasakė ir laukiau patarimo ką daryti. Tėtatis ramiai atsakė: "Nieko kito tau nereikia daryti, kaip visad Joninėms darai. Jei norės, pavaišinsim, kaip ir kitus svečius. O Rambyno programa – ne nuo mūsų priklauso. Tam yra Joninių Komitetas. Komitetui tuojau turi pranešti apie aukštųjų svečių atvykimą".

Pasakyta – padaryta.

Joninių Komitetas pažadėjo paprašyti 7-to pulko orkestrą sugroti svečiams sutikimo maršą ir sutelkti įmanomai daugiau žmonių.

Tilžės Giedotojų choro vedėjas Vydūnas pažadėjo aukštuosius svečius parambynėje sutikti su dainomis.

Keletas, tautiniais rūbais pasirėdžiusių, mūsų gražuolių — ruošėsi būti vaidilutėmis, kūrenti aukuro ugnį.

Bet dangiškos galybės buvo kitaip nutarusios. Po 10 valandos ėmė pastoviai lyti ir pragiedrėjimo nesimatė. Rambyno ankstyvieji svečiai stovinėjo po medžiais ir glaudėsi, kur tik galėjo, po pastogėmis. Dauguma jų žinojo, kad laukiame aukštųjų svečių, todėl nors ir lijo, bet namo nevažiavo.

Apie 11 valandą Bitėnuose atsirado Rapolas Skipitis. Mudviem su Tėtačiu pasidarė drąsiau. Tą žmogų skaitėme sumaniu ir išradingu. O išrasti ką nors nepaprasta — būtinai reikėjo, nes lietus žadėjo visą Joninių publiką ir giedotojus išvaikyti, o japonų Sigimurai ir jo kolegoms, Tautų Sąjungos nariams, berods, italui ir graikui, visai neturėjome ką parodyti.

Lietus nenustojo, o dar smarkėjo. Jau praėjo 12-ta ir 1-ma valanda, o laivo su svečiais nesimatė. Joninių svečiai, jau gerokai šilto lietučio nukrapyti, nebeiškentė po medžiais ir pastogėmis, pradėjo važinėti namo. Jau ir Vydūnas su savo choru išplaukė į Tilžę.

Tiktai gerai po 2-ros valandos, debesys ėmė sklaidytis ir saulutė pasirodė. Bitėniškiai ir artimųjų kaimų žmonės vėl pradėjo rinktis į Rambyną. O su jais — ir vienas kitas dainininkas bei dainininkė iš Vydūno ir "Aido" chorų, kurie buvo pasilikę pas pažįstamus Bitėnuose. 7-to pulko orkestras kantriai laukė svečių.

Tiktai apie 3-čią valandą pamatėme atpuškenantį Kauno laivą "Vilnių". Ir dabar — prasidėjo išradimai.

R.Skipitis niekad choro nedirigavęs, dabar rinko vyrus ir moteris improvizuotam chorui, kurį pats ėmėsi diriguoti. Tautiniais rūbais pasirėdžiusios kelios mergaitės bėgo užkurti aukuro ugnį, nes lietus anksčiau užkurtą ugnelę buvo užgesinęs. O mano širdis drebėjo dėl man numatytų pareigų. Mat, R.Skipitis patarė būti man prie aukuro vyriausia vaidilute ir, jei bus proga, prisaikinti Sigimurą, kad jis priesiektų lietuvių dievačiui Perkūnui, užstoti Lietuvos reikalus Tautų Sąjungoj ir pagelbėti mums atsiimti iš lenkų Vilnių. Ta proga jam reikia perduoti lietuvišką juostą su įaustais žodžiais: "Mes be Vilniaus nenurimsim".

štai, jau ir "Vilnius" parambynėj.

Ten susirinkusi Joninių publika šaukia svečiams valio! O 7-to pulko orkestras groja maršą.

Delegacija lipa iš laivo ir kopia į kalną. Pirmieji kopia mūsų Užsienio reikalų ministeris Dovas Zaunius ir Sigimura. Buvau maniusi, kad visi japonai mažo ūgio. O, pasirodo, Sigimura nežemesnis už Dovą Zaunių, tik kiek stambesnis. Paskui juos seka pulkelis, kurių tarpe atsimenu V.Sidzikauską, E.Turauską ir A.Avietėnaitę.

Kalne juos pasitiko R.Skipitis su savo nedidučiu choru. Visiems delegacijos vyrams užkopus į kalną, choras užtraukė Lietuvos himną. Paskui R.Skipitis aukštuosius svečius pasveikino Bitėnų kaimo vardu. Paaiškino, kad lietus sutrukdė Joninių šventės apeigas, kad dauguma Joninių šventės dalyvių jau išvažinėjo į namus ir kad čia susirinko tik Bitėnų kaimo gyventojai pasveikinti garbingus svečius. D.Zaunius išvertė R.Skipičio žodžius svečiams ir pristatė jį kaip Bitėnų kaimo ūkininką. Po to R.Skipičio choras padainavo keletą lietuviškų dainelių.

Po dainų visa delegacija, su palydovais, artėjo prie aukuro. D.Zaunius svečiams paaiškino, kad aukuro vieta yra nuo prieškrikščioniškų laikų, kad pačioj vietoj senosios Lietuvos laikais dievams pasišventusios lietuvaitės-vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Mane pristatė kaip dabartinę vaidilutę.

Sigimura, priartėjęs prie aukuro, paklausė manęs, ar jis turi ką daryti. Tuomet aš jam pasakiau, kad jis turi prisiekti senovės lietuvių Dievui Perkūnui, kad užtars Lietuvos reikalus.

— Gerai, — sako Sigimura, — prašau sakyti priesaikos žodžius, aš prisieksiu. Ir aš sakiau, o jis kartojo šiuo žodžius:

— Prisiekiu Lietuvių Dievui Perkūnui, kad aš Tautų Sąjungoj visuomet stosiu už Lietuvos reikalus ir darysiu, ką tik galėsiu, kad Vilnius būtų grąžintas Lietuvai. Dievas Perkūnas tepadeda man.

Tuos žodžius man buvo surašęs R.Skipitis, o aš juos buvau išmokusi atmintinai. Užsilikęs tos priesaikos raštelis man padėjo dabar tą tekstą čia įrašyti.

D. Zaunius visą laiką buvo vertėju.

Tegu tai buvo tiktai vaidinimas, bet Tautų Sąjungos vyrai tada išgirdo Bitėnų kaime, kuo lietuviai daugiausia rūpinasi.

Trumpai Rambyne paviešėję, įsirašę į amžinąją Rambyno knygą, Tautų Sąjungos delegacija ir jų palydovai išvyko savais keliais, o Rambyne prisirinko gana daug jaunimo ir jaunatviškai nusiteikusių senesnio amžiaus žmonių. Tada prasidėjo tikrai nuotaikingos Joninės. 7-to pulko orkestras plėšė polkas ir kitus šokius. Bufetas išsijuosęs stengėsi svečius vaišinti ir patenkinti jų norus bei reikalavimus.

Po netikėtai gerai mums pasisekusio Tautų Sąjungos delegacijos priėmimo, mano nuotaika buvo puikiausia. Nors niekad nepriklausiau prie pašauktųjų šokėjų, bet tada šokau.

Šokių pertraukomis ėjome nuo Rambyno pasigerėti mūsų mieluoju Nemunu, pasiklausyti lakštingalų koncerto ir pajusti nakties grožį.

Ir dabar dar atsimenu, kokia buvo puiki ir maloni naktis. Ramiai, ramiai kilo pušys, viršūnėmis atsirėmusios į dangų. Tarpe pušų viršūnių ir vos, vos slenkančių debesėlių — slapstėsi žvaigždutės.

Kitoj pusėj Nemuno, ties pat Rambynu, Ragainės miesto žiburėliai žavingai mirgėjo, jie mirgėjo ne tik ore, bet ir giliai Nemuno vandenyje.

Galite man tikėti ar netikėti, bet aš nuoširdžiausiai galiu užtikrinti, kad jokią kitą naktį tie Ragainės žiburėliai taip užburiančiai nemirgėjo.

Kitą dieną Tėtačiui smulkiai papasakojau, kaip buvo sutikta Tautų Sąjungos delegacija, kaip puikiai skambėjo R.Skipičio greitomis sudaryto choro dainos ir kaip man teko prie aukuro prisaikdinti Tautų Sąjungos tuolaikinį vicepirmininką japoną Sigimurą,

Tėtatis pasidžiaugė, kad viskas gerai pasisekė. Ir jam tie įvykiai taip patiko, kad šitas Jonines ilgesniu straipsneliu įrašė į Amžinąją Rambyno knygą".

Po ranka turiu "Dirvos" iškarpą (deja, neužmetrikuotą) su A.Tvėraičio straipsneliu apie Jonines, štai, straipsnelio tekstas:

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA