Ketvirtadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

PADANGEI NUSIBLAIVIUS

Ir vyturėlis, ir dangus, ir daug, daug saulės,

Ir žalias javas, ir miškai, ir daug, daug jūros.

Žmogus, kaip puotos taurė, vynas nedagertas,

Kurs niekados, kurs niekados išsekt negali.
Faustas Kirša.

 

Klaipėdą prijungus prie Lietuvos (nors dar tik "de facto"), toj daly Lietuvos gyvenimas ėmė normalėti-stabilizuotis, kraštą ėmė gaubti ramus, taikus-idiliškas gyvenimas. Aplinka tenai, neabejotinai, pasidarė tokia, kaip paimtose motto Fausto Kiršos eilėraščio pirmosiose keturiose eilutėse: atrodė nebe baugiai ir vyturėlis padangėje plazdena, ir daug saulės, ir žalias javas, ir miškai ir, kas svarbiausia lietuvio dvasiai, daug jūros! Gi pats žmogus, šiuo kartu, sakytume, Martynas Jankus, nors daug dirbęs, kovojęs – ir toliau liko "kaip puotos taurė, kaip vynas nedagertas" – niekad neišsenkantis ...

Po didelių vargų ir kovų, ypatingai idiliška nuotaika apgaubė Mažosios Lietuvos Patriarcho širdį ir sielą, o taip lygiai — ir jo gyvenvietės — Bitėnų ir visiškoj artumoj esančio Rambyno aplinkumą. Rambyno kalne kasmet pradėtos ruošti iškilmingos Joninių šventės su programomis, kur lankydavosi gausios ekskursijos, o Bitėnuose, ypatingu tos sodybos šeimininkės ir Rambyno kalno lyg vyriausios vaidilutės, Elzės Jankutės, rūpesčiu – kasmet pradėta ruošti iškilios ir programingos Motinos dienos.

Laimingai užsibaigus Klaipėdos sukilimui ir po pustrečių metų gavus sąjunginių valstybių Klaipėdos pripažinimą Lietuvai "de jure" — tikrai gyvenimas ne tik Mažojoj, bet ir Didžiojoj Lietuvoj stabilizavosi.

Kas gi tenai, Bitėnuose ir Rambyne, tą viską darė? Be abejonės, pagrindinis "spiritus movens", t.y. ašis, apie kurią ir toliau sukosi visas gyvenimas ir tvarka — buvo Mažosios Lietuvos kovotojas, vėliau už tai Patriarcho vardą gavęs, Martynas Jankus. Bet gi šalia jo turėjo būti kas nors, kas jį pavaduotų? O taip — buvo toks pavaduotojas, geriau pasakius, pavaduotoja. Kas ji? Tai Patriarcho duktė — Elzė Jankutė.

Ji verta kiek ilgalesnės charakteristikos, todėl imuosi liudininkais dar porą asmenų ir, naudodamasis jų mintimis, stengsiuosi išryškinti Elzės Jankutės asmenį. Dr. M.Anysas, Elzės 70m. amžiaus proga "Tėviškės žiburiuose" (1963. IX. 24) apie ją šitaip rašė:

 


 

 

M.LIETUVOS KOVOTOJO DUKRA ELZĖ JANKUTĖ

Minime panelės Elzės Jankutės 70 metų sukaktuves, nors jos tikroji gimimo diena buvo kiek anksčiau. Ji yra gimusi Bitėnuose, ten pat, kur ir visiems labai gerai žinomas jos tėvas Martynas Jankus, akivaizdoje seno, padavimais apipinto, Rambyno, kuris per daug šimtmečių iki šiol liko laisvų lietuviškų giminių simboliu.

Negalima kalbėti apie mūsų solenizantę, nepaminėjus jos tėvo Martyno Jankaus, kuris savo ilgame ir nuotykių pilname gyvenime, nuo pat pirmųjų iki paskutinių dienų, veikė lietuvių tautinėje dirvoje. Jis kartu su kitais bendraminčiais čia kūrė Lietuvos laisvės pamatus. Jo gyvenimo rodyklė buvo abiejų lietuviškų kraštų gyventojų tautinis atbudimas, jų laisvės atgavimas ir jų susijungimas į vieną politinį vienetą. Jis budino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos gyventojų mases žodžiu ir raštu, priėjo prie to, kad mažlietuviški politiniai atstovai pateko net į vokiečių ciesorystės ir Prūsijos karalystės seimą, ir ten, kaip pvz. kun. dr. V.Gaigalaitis, jame išbuvo atstovu nuo 1903 iki 1918m. Jokia pasaulinė jėga negalėjo nustelbti M.Jankaus noro pasiekti Mažosios Lietuvos dalies, vėlesnio Klaipėdos krašto, prijungimo prie Lietuvos. Todėl ne be pamato mūsų solenizantės tėvas buvo pavadintas Mažosios Lietuvos Patriarchu. Jo gyvenvietė Bitėnuose, prie Rambyno kalno, buvo daug dešimtmečių savo rūšies "Mekka" lietuvių tautos atbudinimo ir nepriklausomybės atgavimo veikėjams.

Sakoma, kad žymūs tėvai savo darbais dažnai nustelbia savo vaikų veikimą, kad nieko nebelieka apie juos kalbėti. Bet šiuo atveju mūsų solenizantės veikimas ėjo greta jos tėvo ir dažnai vienas kitą papildydavo. Jeigu Patriarchas buvo vaidila, kuris uždegė tautinę ugnį, tai jo duktė Elzė buvo ta senųjų laikų vaidilutė, kuri ją saugojo.

Panelė Elzė yra gimusi 1894m. liepos 16d. Jos motina buvo Anė Puknytė iš Pilkalnės. Gausi buvo Jankų šeima — 8 vaikai. Jos motina mirė 1913m. Elzei jau paūgėjus. Nuo to laiko ji perėmė Bitėnų šeimininkystę ir dirbo visą laiką, kol Jankų šeima gyveno Bitėnuose.

Jau I D. Kare žiaurus likimas ištiko Jankų šeimą. Užėmus rusų kariuomenei jų kraštą, Jankų šeima buvo su daugybe kitų vietinių gyventojų deportuota į Rusiją ir apgyvendinta už Volgos. Įprasta maskoliška tvarka, visa šeima buvo išskirstyta. 1915m. ten mirė jų senelis Martynas ir jauniausias 4 metų sūnus Endrius. Kitas sūnus Nikas žuvo 1918m. fronte. Karui baigiantis, Patriarchas savo lėšomis grįžo namo jau 1918m. birželio mėn., o panelė Elzė su šeimos likusia dalimi – 1918m. pabaigoje.

Vos sugrįžęs, Patriarchas pradėjo veikti. Buvo įsteigta Mažosios Lietuvos Taryba. Įvyko Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos. Lankėsi pas jį daug pažįstamų ir svetimų. Solenizantė visą laiką liko namų šeimininkė. Atėjo sukilimo metas. Ji priklausė Bitėnų šaulių būriui. Nors solenizantė pati nedalyvavo su ginklu rankose, bet aktyviai prisidėjo prie sukilimo, iš tam tikrų vietų pirkdama ir dalindama ginklus tiems, kurie žygiavo Klaipėdos link.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, Bitėnus lankančiųjų eilės nenutrūko. Į klausimą, kurie žymesni asmenys atvykdavo, solenizantė atsakė: — paklausk, kas neaplankė Bitėnų ? Atrodo, kad tik Lietuvos prezidentų trūko. Bitėnuose lankėsi visi gubernatoriai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ekskursijų eilės nenutrūko. Dalyviai norėjo pamatyti Rambyną ir Patriarchą. Visos ekskursijos buvo priimtos Bitėnuose, nežiūrint jų pasaulėžiūros ir, pagal išgales, mūsų solenizantės pavaišintos. Bitėnuose esančioje garbės knygoje buvo šimtai garbingų pavardžių, jų tarpe ir japoniškomis raidėmis įrašas japonų atstovo Sigimura, kuris su užsienio reikalų ministerijos vedama ekskursija buvo pasiekęs Bitėnus ir panelės Elzės buvo pavaišintas.

Ryšium su veikla šaulių eilėse, p-lė Elzė buvo paskirta šaulių moterų tarybos nare ir apdovanota šaulių žvaigžde ir sukilėlių ženklu. Ji Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo ruošėja Motinos dienos krašte, kurios tuomet turėjo didelės politinės reikšmės ir praeidavo pavyzdingai. Ji taip pat buvo Užsienio Lietuviams Remti Draugijos Pagėgių skyriaus valdybos narė.

Solenizantė rinkdavo senų vietinių žvejų dainas, kurias ji kartu su savo tėvu dainuodavo. Senoviškų dainų jai teko įdainuoti į magnetofoną Lietuvos švietimo ministerijoje. Ir dabar jų yra daug jos atmintyje. Neseniai ji jų įdainavo jūros skautams. 1939m. kovo mėn. įvykiai skaudžiai palietė Jankų šeimą. Buvo aišku, kad įnirtę Trečiojo Reicho pareigūnai gali griebtis žiaurių priemonių prieš Patriarchą. Slaptai jis paliko Bitėnus, kad nepatektų į hitlerininkų rankas. Elzė ir Kristupas paliko Bitėnuose, Su nekantrumu juodu laukė sutarto ženklo iš Kauno radijo stoties: "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Galiausiai teko šį signalą išgirsti; reiškė tėvas buvo laimingai pasiekęs Kauną.

Daug pavojų solenizantei ir jos broliui Kristupui teko pergyventi karo metu. Einant karui prie galo, 1944m. spalio 7 d. vokiečių Gestapo jėga išvarė Jankų šeimą ir kitus Bitėnų gyventojus iš jų gyvenviečių kelionei į Vokietiją. Kas nenorėjo išvykti, buvo grasinamas sušaudyti. Per Bartenšteiną ir Mecklemburgą Elzė su sergančiu tėvu atsidūrė Flensburge, kur Patriarchas mirė ir ten buvo palaidotas. Vokietijoj 1952m. mirė ir ten buvo palaidotas jos brolis Martynas, kuris iki II D. karo buvo vandens kelių meistras Dravernoje, Klaipėdos apskrityje.

1951m. mūsų solenizantė atvyko su broliu Kristupu ir seserimi Ede į Kanadą.

Sesuo Urtė apsigyveno Čikagoje. Ir čia (Kanadoje) solenizantė nenustojo tautiškai veikusi. Visuose lietuviškuose parengimuose ji aktyviai reiškiasi. Ji neužmiršo ir savo senųjų organizacijų. Ji ir dabar yra Martyno Jankaus, Brocktone, ir Pūtvio šaulių būrio Toronte garbės narė; Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio Toronto skyriaus vicepirmininkė, Evangelikų Moterų Draugijos ilgametė pirmininkė ir dabar išrinkta garbės pirmininke. Toliau ji yra Mažosios Lietuvos Moterų Ratelio ilgametė pirmininkė iki šios dienos ir tradicinio šiupinio iniciatorė..."

G. plk. R.Liormanas, ilgametis Klaipėdos krašto komendantas, dabar gyvenantis Rochesteryje, N. Y., apie E.Jankutę "Dirvoje" (1964. X. 6) šitaip parašė:

 


 

 

RAMBYNO VAIDILUTĖ

... Tame žavingame Klaipėdos krašte turėjau laimės ir malonumo gyventi apie 11 su puse metų. Per tą laiką teko man daug sykių lankytis Bitėnuose pas Patriarchą Martyną Jankų, įvairiomis progomis: sveikinti jį gimtadienio proga, lankytis į rengiamas Pagėgių ir Bitėnų šaulių Rambyno kalne Joninių šventes, lydėti užsieniečius ir savus aukštus pareigūnus, vykstančius aplankyti Patriarchą, pamatyti Rambyno kalną. Visuomet rasdavau panelę Elzę geroj nuotaikoj. Ji su maloniu šypsniu svečius sutikdavo ir dar su meilesniu šypsniu juos išlydėdavo. Iš tų susitikimų ir pasikalbėjimų su panele Elze pas mane liko įspūdis, kad ji darbšti ir gera šeimininkė, vaišinga, gili patriotė ir tolerantė, pilna humoro, savo tėvo politiniame darbe — svarbiausia padėjėja ir, prie viso to, nepamainoma vaidilutė prie aukuro Rambyno kalne.

Patriarcho ir Elzės namai Bitėnuose savo dvasia jungė žiląją senovę su dabartimi, todėl ir tuose namuose būdavo tūkstančiai lankytojų. Prieš porą metų, lankydamasis su žmona Toronte, turėjau didelį malonumą po 20-ties su viršum metų vėl susitikti ir pasikalbėti vaišinguose dr. ir ponios M.Anysų namuose. P-lė Elzė ir po tiek metų buvo geroj nuotaikoj, pilna humoro ..."

Apie Martyną Jankų tas pats plk. R.Liormanas laiške J.J.Bachunui (1963. X. 25) šitaip pasisako:

"Aš Klaipėdon nuvykau 1927 metais kovo mėn. ir išbuvau iki 1938m. liepos mėn.

Per tą laikotarpį Martynas Jankus, dėl senatvės, aktyviau pasireikšti politiniai-visuomeniniame gyvenime nebedaug galėjo. Bet, nežiūrint to, jis liko Patriarchu. Svarbesniais klausimais klausdavosi jo nuomonės aukšti valdžios pareigūnai. Lietuviai, gyvenę Klaipėdoje, įvairiomis progomis aplankydavo jį Bitėnuose, kur ir man pačiam tada, kaip krašto komendantui, nekartą teko lankytis. Pokalbiuose Martynas Jankus dažniausiai paliesdavo politinius įvykius Klaipėdos krašte, Centro valdžios vedamą politiką švelniai pakritikuodamas, bet, kartu, suprasdamas, kad yra Klaipėdos konvencija, statutas ir jų reikia laikytis. Mėgdavo prisiminti Vokietijos "ciesorystės" laikus, kaip mažlietuviai rinkimų metu į Prūsijos Landstagą arba į Vokietijos Reichstagą kovojo su vokiečiais, kad išrinkus lietuvius dr. V.Gaigalaitį ar Smalakį.

Tai buvo tarytum Mažosios Lietuvos Enciklopedija: jis visus svarbesnius lietuvių atliktus darbus žinojo, viską smulkiai prisimindavo. Martynas Jankus buvo populiari ir įdomi asmenybė.

Šia proga turiu pasakyti, kad duktė Elzė Jankutė buvo svarbi patarėja savo tėvui ir vyriausia namų tvarkytoja..."

O dabar žvilgterėkime į Rambyno ir Bitėnų idiliškąją pusę. Ją labai vaizdžiai vaizduoja Elzė Jankutė 1960m. "Dirvoje" išspausdintuose straipsniuose, štai straipsnyje "Joninės Rambyno kalne" (Dirva, 1960. VI. 22) Elzė Jankutė rašo:

 


 

 

JONINĖS RAMBYNO KALNE

Maža būdama ir jau paūgėjus, prieš I-mąjį Pasaulinį karą, nuvykdavau į Rambyną Joninių pažiūrėti. Apeigos prasidėdavo Joninių išvakarėse, čia susirinkdavo iš Didžiosios Lietuvos tuo metu į Tilžės ar Bitėnų spaustuves atvykę knygnešiai ir dar lietuviai sielininkai, kurie plukdė miško medžiagą iš Nemuno aukštupio į Kuršių mares. Šie ateidavo su savo dainomis ir įsijungdavo į raganų deginimo apeigas.

Kokios tai buvo tos raganų deginimo apeigos? Dėl ko jas taip vadino, niekam nebuvo aišku, bet man tuo laiku, tai labiausiai nebuvo aiškus dalykas. Aš vis žiūrėjau ir žiūrėjau į tą, ant aukštos karties iškeltą degančią smalinės statinę, kur toji ragana? Juk ji turėtų pasirodyti, į dangų ar į pragarą išlėkti. Kada juodi smalos dūmų kamuoliai kildavo iš statinės, aš vis dar laukdavau, kad ji pasirodytų. Bet, kai smalinė baigdavo degti ir degančios lentelės ant žemės kristi, gailėjausi tos raganos, kad ji turėjo sudegti...

Lietuvos nepriklausomybės laikais, o ypač Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, Joninių apeigos Rambyne bent dešimteriopai išaugo. Ir lankytojų skaičius kai kuriais metais siekdavo net dešimtį tūkstančių.

Visais keliais pėsti ir visokiomis susisiekimo priemonėmis — žmonės vyko į Rambyną, kaip į kokius didelius atlaidus.

Ekskursijos dažniausia vykdavo autobusais, garlaiviais arba ir ūkininkų vežimais, pasipuošusiais beržais ir gėlėmis.

Rambyne susirinkę žmonės — garlaivius jau iš tolo pastebėdavo ir daugelis skubėdavo į parambynę sutikti atvykusias ekskursijas.

Štai, jau laivas iš Kauno ar iš Klaipėdos visiškai artėja prie kranto. Prasideda sveikinimo šūkiai. Girdisi: "Valio, kauniečiai", ar "valio, klaipėdiečiai!“ Kiek čia džiaugsmo, kiek nušvitusių veidų, sunku apsakyti.

Garlaiviai iš Tilžės atplaukdavo tiktai Joninių rytą. žinoma, visuomet būdavo Vydūnas su savo choru. Paskui Banaičių, Jagomastų, Zaunių šeimos nariai, Vilius Mačiulaitis ir dar daug kitų, kurių pavardes sunku suminėti. Bet visus juos traukė ne kas kitas, o tiktai tėvynės ir savo žmonių meilė. Jiems buvo nepaprastai malonu sutikti tūkstančius lietuvių tradicinėje Joninių šventėje, tame legendomis ir pavadinimais apsuptame Rambyno kalne, kur prieš daugelį šimtmečių vaidilutės kūreno šventąją ugnį.

Per Jonines Rambyne būdavo kalbų, vaidinimų, choro dainų, laužo deginimas, sporto pasirodymai, vaišės ir šokiai.

Dažniausia atidarymo žodį tardavo mano tėvas, Martynas Jankus. Nuolatiniai prakalbų sakytojai buvo Vydūnas, Jagomastas, Kristupas Lekšas, Bet ne tik jie vieni kalbėjo, buvo dar daug kitų kalbėtojų iš visų Lietuvos kampų.

Visas Rambyno Jonines, buvusias Lietuvos nepriklausomybės laikais, labai malonu prisiminti. Bet vienos iš jų — ypatingai įsirėžė mano atmintin, apie kurias atskirame straipsnyje noriu parašyti".

Tas ypatingas Jonines Elzė Jankutė šiaip aprašo savo straipsnyje "Tai buvo 1929 metų Joninėse... (Dirva, 1960. VI. 24):

 


 

 

TAI BUVO 1929 METŲ JONINĖSE

TAUTŲ SĄJUNGOS VICEPIRMININKAS TADA PERKŪNUI PRISIEKĖ GINTI LIETUVOS REIKALUS

Aštuntą valandą ryto telefonas iš Kauno. Kalba Užsienio reikalų ministerijos valdininkas: "Šiandien apie 12 val. laivu "Vilnius" atplaukia į Rambyno Jonines Tautų Sąjungos delegacijos pirmininkas – Tautų Sąjungos vicepirmininkas japonas Sigimura. Malonėkite pasirūpinti, kad delegacija būtų prie Rambyno tinkamai sutikta ir kad būtų parodytos įdomesnės apeigos. Ypač, kad būtų padainuota lietuviškų dainų".

Valdininkui, kurio pavardės neatsimenu, pasakiau: "Pas mus, Bitėnuose, dangus nežada gražios dienos. Todėl, vargu, ar iš viso įvyks bet kokios Joninių apeigos".

Bet valdininkas, kaip geras ministerijos pareigūnas, nenusileido ir mandagiai, bet kietai pasakė: "Oro mes nepakeisime. Prašyčiau padaryti geriausiai, kiek bus įmanoma".

Saulutė, lyg apsiverkusi, pažiūrėjo į Bitėnus ir vėl už debesų pasislėpė.

Pasakiau Tėtačiui, ką Užsienio reikalų ministerijos valdininkas pasakė ir laukiau patarimo ką daryti. Tėtatis ramiai atsakė: "Nieko kito tau nereikia daryti, kaip visad Joninėms darai. Jei norės, pavaišinsim, kaip ir kitus svečius. O Rambyno programa – ne nuo mūsų priklauso. Tam yra Joninių Komitetas. Komitetui tuojau turi pranešti apie aukštųjų svečių atvykimą".

Pasakyta – padaryta.

Joninių Komitetas pažadėjo paprašyti 7-to pulko orkestrą sugroti svečiams sutikimo maršą ir sutelkti įmanomai daugiau žmonių.

Tilžės Giedotojų choro vedėjas Vydūnas pažadėjo aukštuosius svečius parambynėje sutikti su dainomis.

Keletas, tautiniais rūbais pasirėdžiusių, mūsų gražuolių — ruošėsi būti vaidilutėmis, kūrenti aukuro ugnį.

Bet dangiškos galybės buvo kitaip nutarusios. Po 10 valandos ėmė pastoviai lyti ir pragiedrėjimo nesimatė. Rambyno ankstyvieji svečiai stovinėjo po medžiais ir glaudėsi, kur tik galėjo, po pastogėmis. Dauguma jų žinojo, kad laukiame aukštųjų svečių, todėl nors ir lijo, bet namo nevažiavo.

Apie 11 valandą Bitėnuose atsirado Rapolas Skipitis. Mudviem su Tėtačiu pasidarė drąsiau. Tą žmogų skaitėme sumaniu ir išradingu. O išrasti ką nors nepaprasta — būtinai reikėjo, nes lietus žadėjo visą Joninių publiką ir giedotojus išvaikyti, o japonų Sigimurai ir jo kolegoms, Tautų Sąjungos nariams, berods, italui ir graikui, visai neturėjome ką parodyti.

Lietus nenustojo, o dar smarkėjo. Jau praėjo 12-ta ir 1-ma valanda, o laivo su svečiais nesimatė. Joninių svečiai, jau gerokai šilto lietučio nukrapyti, nebeiškentė po medžiais ir pastogėmis, pradėjo važinėti namo. Jau ir Vydūnas su savo choru išplaukė į Tilžę.

Tiktai gerai po 2-ros valandos, debesys ėmė sklaidytis ir saulutė pasirodė. Bitėniškiai ir artimųjų kaimų žmonės vėl pradėjo rinktis į Rambyną. O su jais — ir vienas kitas dainininkas bei dainininkė iš Vydūno ir "Aido" chorų, kurie buvo pasilikę pas pažįstamus Bitėnuose. 7-to pulko orkestras kantriai laukė svečių.

Tiktai apie 3-čią valandą pamatėme atpuškenantį Kauno laivą "Vilnių". Ir dabar — prasidėjo išradimai.

R.Skipitis niekad choro nedirigavęs, dabar rinko vyrus ir moteris improvizuotam chorui, kurį pats ėmėsi diriguoti. Tautiniais rūbais pasirėdžiusios kelios mergaitės bėgo užkurti aukuro ugnį, nes lietus anksčiau užkurtą ugnelę buvo užgesinęs. O mano širdis drebėjo dėl man numatytų pareigų. Mat, R.Skipitis patarė būti man prie aukuro vyriausia vaidilute ir, jei bus proga, prisaikinti Sigimurą, kad jis priesiektų lietuvių dievačiui Perkūnui, užstoti Lietuvos reikalus Tautų Sąjungoj ir pagelbėti mums atsiimti iš lenkų Vilnių. Ta proga jam reikia perduoti lietuvišką juostą su įaustais žodžiais: "Mes be Vilniaus nenurimsim".

štai, jau ir "Vilnius" parambynėj.

Ten susirinkusi Joninių publika šaukia svečiams valio! O 7-to pulko orkestras groja maršą.

Delegacija lipa iš laivo ir kopia į kalną. Pirmieji kopia mūsų Užsienio reikalų ministeris Dovas Zaunius ir Sigimura. Buvau maniusi, kad visi japonai mažo ūgio. O, pasirodo, Sigimura nežemesnis už Dovą Zaunių, tik kiek stambesnis. Paskui juos seka pulkelis, kurių tarpe atsimenu V.Sidzikauską, E.Turauską ir A.Avietėnaitę.

Kalne juos pasitiko R.Skipitis su savo nedidučiu choru. Visiems delegacijos vyrams užkopus į kalną, choras užtraukė Lietuvos himną. Paskui R.Skipitis aukštuosius svečius pasveikino Bitėnų kaimo vardu. Paaiškino, kad lietus sutrukdė Joninių šventės apeigas, kad dauguma Joninių šventės dalyvių jau išvažinėjo į namus ir kad čia susirinko tik Bitėnų kaimo gyventojai pasveikinti garbingus svečius. D.Zaunius išvertė R.Skipičio žodžius svečiams ir pristatė jį kaip Bitėnų kaimo ūkininką. Po to R.Skipičio choras padainavo keletą lietuviškų dainelių.

Po dainų visa delegacija, su palydovais, artėjo prie aukuro. D.Zaunius svečiams paaiškino, kad aukuro vieta yra nuo prieškrikščioniškų laikų, kad pačioj vietoj senosios Lietuvos laikais dievams pasišventusios lietuvaitės-vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Mane pristatė kaip dabartinę vaidilutę.

Sigimura, priartėjęs prie aukuro, paklausė manęs, ar jis turi ką daryti. Tuomet aš jam pasakiau, kad jis turi prisiekti senovės lietuvių Dievui Perkūnui, kad užtars Lietuvos reikalus.

— Gerai, — sako Sigimura, — prašau sakyti priesaikos žodžius, aš prisieksiu. Ir aš sakiau, o jis kartojo šiuo žodžius:

— Prisiekiu Lietuvių Dievui Perkūnui, kad aš Tautų Sąjungoj visuomet stosiu už Lietuvos reikalus ir darysiu, ką tik galėsiu, kad Vilnius būtų grąžintas Lietuvai. Dievas Perkūnas tepadeda man.

Tuos žodžius man buvo surašęs R.Skipitis, o aš juos buvau išmokusi atmintinai. Užsilikęs tos priesaikos raštelis man padėjo dabar tą tekstą čia įrašyti.

D. Zaunius visą laiką buvo vertėju.

Tegu tai buvo tiktai vaidinimas, bet Tautų Sąjungos vyrai tada išgirdo Bitėnų kaime, kuo lietuviai daugiausia rūpinasi.

Trumpai Rambyne paviešėję, įsirašę į amžinąją Rambyno knygą, Tautų Sąjungos delegacija ir jų palydovai išvyko savais keliais, o Rambyne prisirinko gana daug jaunimo ir jaunatviškai nusiteikusių senesnio amžiaus žmonių. Tada prasidėjo tikrai nuotaikingos Joninės. 7-to pulko orkestras plėšė polkas ir kitus šokius. Bufetas išsijuosęs stengėsi svečius vaišinti ir patenkinti jų norus bei reikalavimus.

Po netikėtai gerai mums pasisekusio Tautų Sąjungos delegacijos priėmimo, mano nuotaika buvo puikiausia. Nors niekad nepriklausiau prie pašauktųjų šokėjų, bet tada šokau.

Šokių pertraukomis ėjome nuo Rambyno pasigerėti mūsų mieluoju Nemunu, pasiklausyti lakštingalų koncerto ir pajusti nakties grožį.

Ir dabar dar atsimenu, kokia buvo puiki ir maloni naktis. Ramiai, ramiai kilo pušys, viršūnėmis atsirėmusios į dangų. Tarpe pušų viršūnių ir vos, vos slenkančių debesėlių — slapstėsi žvaigždutės.

Kitoj pusėj Nemuno, ties pat Rambynu, Ragainės miesto žiburėliai žavingai mirgėjo, jie mirgėjo ne tik ore, bet ir giliai Nemuno vandenyje.

Galite man tikėti ar netikėti, bet aš nuoširdžiausiai galiu užtikrinti, kad jokią kitą naktį tie Ragainės žiburėliai taip užburiančiai nemirgėjo.

Kitą dieną Tėtačiui smulkiai papasakojau, kaip buvo sutikta Tautų Sąjungos delegacija, kaip puikiai skambėjo R.Skipičio greitomis sudaryto choro dainos ir kaip man teko prie aukuro prisaikdinti Tautų Sąjungos tuolaikinį vicepirmininką japoną Sigimurą,

Tėtatis pasidžiaugė, kad viskas gerai pasisekė. Ir jam tie įvykiai taip patiko, kad šitas Jonines ilgesniu straipsneliu įrašė į Amžinąją Rambyno knygą".

Po ranka turiu "Dirvos" iškarpą (deja, neužmetrikuotą) su A.Tvėraičio straipsneliu apie Jonines, štai, straipsnelio tekstas:

 


 

 

JONINĖS — TAUTINĖ MANIFESTACIJA

Kaip kiekvienos religinės šventės, taip ir Jonines Lietuvoje turėjo dar užsilikusias pagonybės laikų tam tikras tradicijas. Tos tradicijos įvairiose Lietuvos vietovėse buvo skirtingos, arba turėjo ir tų pačių tradicijų skirtingus aspektus. Amžiams slenkant, vis labiau krikščionybei įleidžiant lietuvių tautoje šaknis, daug kurie pagoniškosios kilmės papročiai pamažu pradėjo blėsti. Taip pat ir Joninių papročiai pamažu buvo beveik beišnykstą.

Mažosios Lietuvos lietuviai, ilgus amžius vokiškos okupacijos kamuojami, pirmieji metėsi ieškoti dvasinės stiprybės šaltinių senosios religijos lietuviškose liekanose.

Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Jankus, Zaunius ir kiti sumanė atgaivinti kai kuriuos lietuviškuosius papročius, Štai, 1884m. surengė Joninių išvakarėse Rambyno kalne didingą Joninių laužą su prasminga programa, kurioje buvo ne tik vaidila su vaidilutėmis, bet ir su atitinkamomis prakalbomis, skatinančiomis ištverti savo tautinėse aspiracijose, nepalūžti dvasia ir išlikti lietuviais.

Taip kasmet Rambyne buvo švenčiama Joninių išvakarėse. Būdinga yra, kad į šias iškilmes suplaukdavo žmonės iš tolimiausių Mažosios Lietuvos kampų. Tai buvo savotiška lietuvių tautinė manifestacija, iš kurios jie sėmėsi stiprybės atsispirti vokietinimo bangai. Atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai, o kiek vėliau — prisijungus Mažosios Lietuvos daliai prie savo tautos kamieno, šios Joninių šventės buvo tęsiamos ir toliau. Į Rambyną nuvykdavo daug ir iš Didžiosios Lietuvos lietuvių, kurie kartu rengdavo Joninių laužo iškilmių programą. Be to, ir visoj Nepriklausomoj Lietuvoj buvo paplitusi Joninių laužo tradicija. Tuo tarpu Vilniaus krašte – okupacinė lenkų valdžia neleisdavo lietuviams rengti Joninių laužus.

Patriarchą Martyną Jankų Mažojoj Lietuvoj, jo gimtuosiuose Bitėnuose, o, kartu, ir visiškoj kaimynystėj esantį legendarinį Rambyno kalną lankė tūkstančiai, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių, kaip iš Didžiosios, taip ir iš ten pat — Mažosios Lietuvos. Lankėsi tenai pavieniai žmonės, bet daugiausia — ekskursijos. Kas tie ekskursantai ir kokios tos ekskursijos? Tai kariai, šauliai, vyriausybės atstovai, moksleiviai, studentai, organizacijos, užsienio lietuviai ir mišrūs atsilankėlių sąstatai".

Šiame skyriuje, ryškindamas Bitėnų ir Rambyno aplinkumos idiliją, mėginsiu patiekti vienokių ar kitokių ekskursantų ir pavienių asmenų įspūdžius iš kelionės Rambynan ar Bitėnuosna, kartu — ir tuos įspūdžius, kurie įžvelgti vietoj — ne tik Rambyno kalne, bet ir Jankų sodyboj, jų šeimoj. Dabar pasiskaitykim tokių įspūdžių gabalą, patiektą raštu skautės Marytės:

 


 

 

KELIONĖ Į RAMBYNĄ IR BITĖNUS

"Keliaudamos su Ramule po Lietuvą, nutarėme kelionę baigti garlaiviu. Abidvi rašome kelionės įspūdžius. Pasiskirstėme pareigomis. Ramulė rašo iki Smalininkų, o man – - rūpi Mažoji Lietuva.

Garlaiviu važiuoja daugybė žmonių. Čia skautai, šauliai ir neorganizuoti — pavieniai asmenys. Visi važiuoja į Mažosios Lietuvos pagirtą vietą — Rambyną.

Aš važiuoju pirmą kartą į Mažąją Lietuvą. Man viskas labai įdomu. Klausinėju kitų brolių, sesių skautų: "Ar buvote kas nors Rambyne, ar matėte Mažąją Lietuvą, ar buvote Ragainėje?" O čia išgirstu, vienas skautas sako: "Buvau 1934 metais. Baidarėmis plaukėme. Buvome sustoję Rambyne ir Bitėnuose. Mūsų ekskursijos vadas tada buvo prof. S.Kolupaila. Kaip smagu baidarėmis plaukti Nemunu! Oras tada buvo lyg mums pritaikytas: Nemunas tykus, jis nešė mus tolyn ir tolyn iki pat jūros".

Kita sesė skautė sako buvusi kaip tik tame pačiame laikotarpyje. Ji — mokytoja, o Rambyne tada buvo mokytojų stovykla. Papasakojo, kaip jiems tenai gerai buvo, tik labai hitlerininkų bijoję...

Na, bet gana tų pasakų. Reikėtų dar ir truputį numigti. Juk už trijų valandų būsime Rambyne — mano svajonių krašte. Dabar mėnulis šviečia. Būrelis bendrakeleivių patylomis niunuoja kažkokią dainą, prisitaikindami prie bendro vaizdo — slenkančio dangaus skliautu mėnulio, tykiai tekančio Nemunėlio ir ritmingai pūškuojančio garlaivio. Pamažu, bet ryžtingai slenkame pro Viešvilę, Baltupėnus, Sokaičius. Toliau — žemieji ir Aukštieji Eisuliai. Tarp Aukštųjų Eisulių ir Ragainės miesto, Nemuno kairėj pusėj, tęsiasi aukšti skardūs krantai su medžiais ir krūmokšniais apžėlusiomis daubomis, šitie krantai ir daubos — tokie žavėtini ir įspūdingi, kad aplinkiniai gyventojai tuos krantus praminė "Lietuvos Šveicarija". Dešinėje tamsuoja Šereiklaukio miškas. Kada plaukiame pro Ragainę, prisimename, kad tenai sena pilis, kryžiuočių statyta. Naktis — nedaug ką ir matome Ragainės krypty. Vienas iš ekskursantų pasakoja, kad buvęs net pilyje ir visą pilį išvaikščiojęs. Tenai dabar esąs teismas ir, kartu, kalėjimas. Langai, sako, nedideli, bet langų briaunos — tokios plačios, kad ant jų galėtume lovą ir stalą sustatyti. Už Ragainės, abipusiai Nemuno, prasideda pievos, pievos ir pievos. O už pievų — jau Rambynas. Iš tolo matome, kad apšviestas. Girdime laivo kapitoną abejojančiai pareiškiant: "Ar bus vietos kur sustoti? Juk tenai šiandien didžiausia šventė metuose — Joninės". Jau garlaivis švilpia. Na, tai ir Rambynas!

Girdisi muzika, dainos, čia pat ir prieplauka pastatyta. "Matyt, kad laukia kauniškių" — sako laivo kapitonas.

Krante mus pasitinka plk. Šarauskas, plk. Saladžius ir visa eilė pažįstamų, jau anksčiau atvažiavusių iš Kauno ir Klaipėdos.

Mus pasitinka nuoširdžiai ir džiaugsmingai. Iš vienos pusės: "Valio, kauniškiai!" iš kitos — "Valio, Rambynas!.."

Vienas iš skautų sako: "žiūrėk, tenai Martynas Jankus ir jo duktė Elzė“. Visi linksmi. Sveikina mus, lyg senus pažįstamus.

Kopiame į kalną. Rambynas 73metrų aukščio. Sakoma, kad aukščiausia vieta Mažojoj Lietuvoj. Laiptų negalime suskaityti. Be galo sunku lipti, nors nieko su savimi nesinešame. Visi daiktai liko laive.

Užlipę, netikėjome savo akimis, kad taip smagu galėtų būti. Kiek čia svieto! Kiek jaunimo, kiek linksmumo! Bet — juk šiandien Joninių vakaras! Tad, ko čia ir liūdėti? ...

Mudvi su Ramule klausiame plk.Šarauską: "Ar mes ir Bitėnus matysime?" — "Tikrai matysite!“ — atsiliepia plk. Šarauskas. — "Tuoj supažindinsiu su Jankute“. Pažadėjo, ir išpildė — supažindino. P-lė Elzė Jankutė, Mažosios Lietuvos tautiniais rūbais apsirengusi, švitinti džiaugsmu, linksmai mudvi prakalbina. Sako: "Pirma čia pasilinksminsime, pasiklausysime dainų, o paskui, auštant, eisime namo, į Bitėnus. Juk išsimiegoti — galėsite ir po Joninių".

Tokie žodžiai mudviem patiko. Susitarėme prie kokios eglės susitiksim. "Bet, pirmiau to", — sako, — "einame, parodysiu labai gražų vaizdą". Nuvedė pro egles į aukštesnę Rambyno vietą Nemuno pusėn. Bet, kaip gražu tenai! Eglės, pušys, beržai ir dar tokie, skaniai kvepiantys, sidabriniai gluosneliai. "Taip tik ir gali būti Rambyne" — pagalvoju aš. O lakštingalų — daugybė! Rodos, niekur jų negali būti tiek daug. "O gal ir jos atskrido iš abiejų pusių Nemuno pagelbėti švęsti Jonines Rambyne?" — klausiamai taria Ramulė ...

Išėjus į mažą aikštelę, rodės, lyg Nemunas toli, toli apačioj. Ir koks gražus vaizdas! Koks gražumėlis ... Tenai Ragainė, lyg užburta pilis, žiburių — žiburėliai tik mirga. O Nemunas, atrodo, — išdidus, skubiai plaukiąs į tolimas jūras. Skubąs, lyg norėdamas pranešti jūrai, ką matė Didžiojoj ir Mažojoj Lietuvoj ...

"Dabar", — sako Jankutė, — "kreipkitės į dešinę, tai Tilžė. Judvi, turbūt, žinote, kad tenai Vydūnas gyvena?" Po valandikės sako Jankutė: "O dabar — einame, parodysiu aukurą". Nuvedė į aikštę. Tarp aukštų eglių, viduryje, randasi aukuras. Atrodo, lyg eglių viršūnių nėra, tik kamienai stovi išsirikiavę, o aukuro šešėliai — šokinėja nuo vienos eglės prie kitos ir — tarytum žaidžia sau linksmai, čia per Jonines dieną ir naktį dega ugnis. Pagėgių gimnazijos skautai ir Bitėnų šauliai įpareigoti tą ugnelę per Jonines kurstyti.

Ramulė klausia p-lės Jankutės: "Ar yra kokių padavimų apie aukurą?" — "Kur nebus", — atsako Jankutė, — "šitas aukuras čia prieš kokius 20 metų pastatytas. Tas akmuo atvežtas iš Bitėnų. Tai mano tėvelio gimimo namų kertinis akmuo. Mūsų gyvenamieji namai per paskutinį pasaulinį karą buvo apgriauti. Paskui juos visiškai nugriovė. O vieną iš kertinių akmenų, kadangi jis buvo toks didelis ir gražus, keturiais arkliais atvilko į Rambyną ir dabar — ant jo dega vėl ugnelė, kaip mūsų Lietuvos didingais laikais, kada po šias girias vaikščiojo vaidilos ir vaidilutės.

"Tikrasis aukuras stovėjo tenai, kur aš judviem rodžiau Ragainę ir Tilžę. Bet, kada vokiečiai užėjo, — jiems nepatiko, kad lietuviai dar vis prie to aukuro ateina ir meldžiasi. Jie bandė akmenį susprogdinti. Bet iš apylinkės neatsirado nei vienas žmogus, kuris tą darbą atliktų. Visi bijojo dievų keršto, nors valdžia siūlė daug pinigų už tokį darbą. Tas akmuo liko iki 1848 metų. Vokiečiai parsigabeno darbininkų iš tolimos Vokietijos, kad tą akmenį suskaldytų. Bet juos ištiko nelaimės. Vienam akmens skeveldra įkrito į akį ir tas žmogus apako. Antras ranką palūžo. Trečias — krito ir numirė. Bet, po ilgesnio laiko, malūnininkui Schwartzui, iš Bardinų, čia prie Rambyno, prisireikė naujų girnų. Jis, apžiūrėjęs aukuro akmens skeveldras, nutarė, kad jos labai tiktų naujoms girnoms. Valdžia pardavė jam tą akmenį už labai nedidelius pinigus. Bet — ir vėl nelaimė! Vos girnos buvo pastatytos ir pradėjo malti su naujomis girnomis — pats malūnininkas Schwartzas pakliuvo tarp girnų ir girnos jį negyvai sumalė... Taip tas akmuo dar ilgai keršijo už jo pagrobimą".

Mudvi Su Ramule vis daugiau norime žinoti apie Rambyną. Bet Jankutė rodo į gretimą aikštę ir sako: "Na, žiūrėkite tenai! Ten raganas degina!" Mudvi išsigandom: "Ar dar yra raganų Rambyne?" — "Nevien tik raganų, bet ir laumių, ir nykštukų — pilnos pakrūmės! Ryte, kai eisime į Bitėnus, parodysiu jų pirštus", — sako Jankutė.

Kai pradėjo aušti, Jankutė susirado mudvi sėdinčias po nurodyta egle ir mes traukėme per kvepiantį rytmečio mišką Bitėnų link.

Ėjome gražiais takais, žydinčiais krūmais-krūmeliais apsodintais. Vis eglės, pušys, beržai. O pro juos — matėsi rytmetinis Nemunėlis, kuris mus vakar naktį iki Rambyno atnešė. Netoli Bitėnų stovi būrys didelių senų eglių. Jų šaknys iš smėlio tarpais išsikišusios ir praeivių pėdomis baltai nutrintos, atrodo, kaip baltos rankos, balti pirštai. — "Tai Rambyno laumių pirštai", — sako Jankutė.

Bitėnai... Gražus, švarus kaimas, visai prie pat Nemuno. Joninių laike — nakties beveik nėra. Jau šviesu...

Štai, ir Jankų sodyba. Ir čia žmonių daugybė. Vieni eina miegoti į daržinę, kiti trobon. Dar kiti vėl, susimetę į būrį, ieškosi ramaus kampelio sodnelyje.

Jankutę kažkas užkalbino ir ji nuėjo. Mudvi stovime prie vartelių ir žiūrime į tuos namus. "Gal pro tuos pačius vartelius, kur dabar mudvi praėjom, anais laikais ėjo ir Šliūpas, ir Kudira?“ — sako Ramulė. Priėjęs plk. Šarauskas ir nugirdęs mudviejų pasikalbėjimą, sako: "Tikrai taip buvo! Pro tuos pačius vartelius knygnešiai ėjo. Vienas iš žymiausiųjų buvo Jurgis Bielinis. Vieni jį vadindavo "Baltuoju Ereliu", kiti vėl "Ministeriu". Bielinis čia ir slapstėsi vieną laikotarpį, kada už jo galvą rusų caras rublių daugybę žadėjo. Čia anais spaudos draudimo laikais lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo spausdinami. O kiek čia vokiečių žandarų kratyti namai! Vieną kartą, ieškodamas žmonių, žandaras klausia: "Wohnt hier ein Herr mit Namen Tamsta?" (Ar gyvena čia vienas ponas, vardu Tamsta?). Šitai išgirdę vaikai, pradėję juoktis. Žandaras, labai supykęs, tik tiek tepasakęs : "Na, jau ir vaikai prieš mus nustatyti..."

Dar mums besikalbant, atėjo Jankutė ir sako: "Einam dabar į namus. Gal daugiau pažįstamų sutiksite". Nuo vartelių einame gėlėtomis palangėmis į namą. Prie pat durų sutinkame Martyną Jankų ir daugybę linksmų svečių: iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus. Tarp kauniškių matome seną pažįstamą d-rą Nemeikšą, kiuris mums sako: "Mergaitės, norite gražios būti? Tai prauskitės su rasa". Jis parodo pavyzdį — ir mes visos braukome rasą — prausiamės.

Paskui Martynas Jankus vedė visus į namą, sakydamas: "Noriu, kad visi į Amžinąją Rambyno knygą įsirašytumėt. Kada, nors po šimto metų, vėl atklysite į Bitėnus, rasite čia savo pavardes", — juokavo žilabarzdis senelis, būdamas vis geroj nuotaikoj.

"Tarp kita ko, jis yra ir skautų globėjas" — aiškina mums plk. Šarauskas. — "Galite mokytis visuomet būti linksmi. Juk jis, turbūt, daug audrų matęs ir vargo"... Į tai Martynas sako: — "Bet ir laimingas. Esu sulaukęs savo darbo vaisių. Štai, šiandien ir laisvą Lietuvą turim. Turim savo karius, savo šaulius, savo skautus. Tik džiaugtis galime iš to"...

Prieiname prie Rambyno knygos. Ne maža! Maždaug pusės stalo. Pradėta rašyti 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakties proga. O kiek parašų, kiek gražių žodžių-minčių! Kiek čia ekskursijų būta. Čia karių pavardės, čia Vydūno, Jagomasto, Reisgio. Gen. S.Raštikis su visu štabu įsirašęs. Čia ir vokiečių kalba ir graikų, lotynų ir net japonų rašysena matosi... Kitų jau nebeprisimenu. Žodžiu tariant, daug kas per tą slenkstį žengė...

Po to Jankutė paprašė prie pusryčių stalo. Visi susėdome, ir kalbų — daugybė. Po pusryčių Martynas Jankus visus ragina į Rambyną. Juk šiandien — oficialios iškilmės, žiūriu pro langą ir matau kaip žmonės traukia: ir pėsti, ir dviračiais, ir važiuoti arkliais. Matosi ir automobilių. Ar tikrai tie visi žmonės į Rambyną?

Visi svečiai traukiame į kalną. Tenai mūsų trispalvės plevėsuoja. Ugnelė aukure dega. Abipusiai aukuro stovi Pagėgių gimnazijos skautės. Jos kursto ir prižiūri tą ugnelę. Išgirdome kalbų, dainų ir vėl kalbų. Buvo porinama, kaip reikia mylėti ir godoti tą mūsų brangios Lietuvos laisvę, taip sunkiai atkovotą.

Dar sutikome daugybę pažįstamų. Taip ir pavakarys atėjo. Mūsų garlaivis pradėjo švilpti ir raginti grįžti į laivą. Lipome į pakalnę. Tenai garlaivių ir garlaiviukų — pilna. Visi jau skubinasi atgal. "Iki pasimatymo kitais metais Rambyne!" — šaukia vieni ir kiti.

O Rambyno šeimininkai ir Pagėgių skautai — dar ilgai mosuoja. Mes plaukiame juk dar toliau — pro Tilžę į Klaipėdą.

 

Pedagogas A. P. Bagdonas savo straipsnyje "Martynas Jankus ir sausio 15" (Draugas, 1958. I. 17) šitaip samprotauja ir patiekia įspūdžių žiupsnelį iš 1933m. lankymosi Bitėnuose:

 


 

 

MARTYNAS JANKUS IR SAUSIO 15

Daug vardų šiandien norėtųsi suminėti, kurie įsispaudė į mūsų tautos istorijos lapus. Nemažas skaičius tų vardų yra ir iš Mažosios Lietuvos. Bet, kalbant apie tą pajūrio kraštą, ypač iškyla Martyno Jankaus vardas. Šimtas metų mus skiria nuo jo gimimo dienos (rašyta 1958m. – Pr. AL), nes jis gimė 1858m. rugpiūčio 7 d. Bitėnuose, netoli garsiojo Rambyno kalno.

Jankus – tai galingas ir nepalaužiamas Rambyno kalno ąžuolas, apie kurį, turbūt, ir dr.Sauerveinas-Girėnas dainavo: "Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio"... Neišėjęs jokio aukštesnio mokslo, bet išsilavinęs savomis pastangomis ir nuolatiniu skaitymu, jis pasiekė veiklaus visuomenininko inteligento lygį ir Lietuvai daug daugiau padarė už betkurį akademinio lygio inteligentą.

M.Jankus yra vadinamas lietuvių tautos patriarchu, nes jis buvo vienas tų, kurie, kartu su Basanavičiumi, Višteliu ir kitais stovėjo prie mūsų tautinio atbudimo didžiosios "Aušros", pirmojo tautinio laikraščio. Dievas davė jam ilgą amžių – sulaukė jis laisvos Lietuvos. Juk ir Didžiajame Vilniaus Seime 1905m. M.Jankus kėlė Mažosios Lietuvos sujungimo mintį su Didžiąja Lietuva. Jis, lyg pranašas, buvo praaugęs savo vienalaikius sveikomis ir giliai patriotinėmis pažiūromis į ateities Lietuvą. Tai idėjai jis tarnavo visą amžių, visomis jėgomis, naudodamas visas priemones.

Švęsdami Vasario 16, visada prisimename svarbiausiąjį jos veikėją dr.J.Basanavičių. Švęsdami sausio 15, visada su tuo įvykiu siejame M.Jankaus asmenį, kuris Klaipėdos sritį vedė į laisvę ir išvedė kartu su kitais Mažosios Lietuvos vyrais. 1923m. sausio 9d. M.Jankus vadovavo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, kuris paskelbė sukilimo manifestą. Sukilimas pasisekė – Klaipėdos miestas ir visa sritis sausio 15d. jau buvo sukilėlių rankose, o prancūzų įgula turėjo pasiduoti. Tai iš dalies buvo realizuota, nors ir ne pilnai, M.Jankaus svajonė. Dalis Mažosios Lietuvos pasiekė vienybės su Didžiąja Lietuva ir kūrė šviesų bei laisvą gyvenimą.

Martynas Jankus gyveno Bitėnų kaime ir budėjo Rambyno sargyboje, daugybės lietuvių ekskursijų lankomas ir visos tautos gerbiamas, gaudamas nedidelę pensiją. Man pačiam teko jį lankyti 1933m. su moksleivių ateitininkų ekskursija jo paties namuose, matyti tą vargingąją spaustuvėlę, kurioje M.Jankus tiek daug visokių knygų ir laikraščių yra atspausdinęs dar anais spaudos draudimo laikais. Jį mums pristatė ateitininkijos tėvas prof.Pr.Dovydaitis, kuris šiai ekskursijai vadovavo: "Štai, jūs prieš savo akis matote gyvą paminklą iš anų sunkių ir tamsių mūsų tautos dienų".

Jis daugiau dar kalbėjo, bet aš nieko nebegaliu atminti. Tačiau mums Jankus buvo didvyris, nes apie jį skaitėme lietuvių literatūros vadovėliuose. Ir štai jis veda mus į mūsų. tautos šventovę – Rambyno kalną. Nuostabu – ten stovi akmuo, ant kurio degusi amžinoji ugnis, o šalia akmens – senas M.Jankus su barzda. Jis mums atrodė tartum anų senųjų laikų Krivių Krivaitis, tik trūko lazdos su apsivyniojusiu žalčiu. Giedojome mes jam "Ilgiausių metų". Pagauti kažkokios jėgos, mes savomis rankomis kėlėme Jankų aukštyn, apnešėme tris kartus aplink aukurą ir vėl pastatėme ant žemės. Susijaudino senelis, net ašaros iš akių pasruvo. Ir mums nedaug betrūko.

Tai buvo, deja, prieš 25 metus, kai tėvynės dangus dar buvo šviesus ir saulėtas, kaip mūsų jaunos širdys, kurių dar netemdė sunkūs ateities debesys.

Niekas mūsų netikėjo ir nejautė, kad Jankus ir dalis mūsų pačių būrio išklys tremtinių keliais toli iš tėvynės svetur... O kur šiandien prof. Pranas Dovydaitis? Gal pūsta kaulai šaltame Sibire?

O vargšas M.Jankus atsigulė amžinam poilsiui savo priešų krašte, Schleswig-Holsteino žemėje 1946m. Bet spėjo dar pergyventi rudojo nacizmo siautėjimo galą. Deja, jo mylimi Bitėnai, Rambynas ir visa Mažoji Lietuva, tas žavus pajūrio kraštas, kaip ir visa tėvynė Lietuva, vergijos sutemose laukia laisvės aušros. Ar ateis naujas Basanavičius, Jankus, Vydūnas, ar prikels laisvę paniekintai tėvynei? Kas atspės? Gal ? Tikėkime, kad taip", – baigia A.P.Bagdonas.

Dabar pasiskaitykime, kokius įspūdžius atsivežė šiapus Atlanto iš Lietuvos, Bitėnų ir Rambyno Amerikoje gimusi, augusi ir brendusi lietuvaitė Ona Karpienė. Tuos įspūdžius – "Kelionė po mūsų Lietuvą" – atspaude "Dirvoje" (1938. VIII. 21 ir 28 d.) anuometinis to laikraščio redaktorius Kazys S.Karpius ir dabar, prisiųsdamas tas laikraščio iškarpas, jis rašo: "Mano žmonos aprašymai apie Jankų ir Rambyną yra, galbūt, vieninteliai Amerikos lietuvaitės aprašymai. Jeigu kuri kita kada nors ir rašė, tai gal tik laiške, bet spaudai – tik mano žmona parašė, mano paprašyta, kai ji vyko 1938 metais į 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimą ir į olimpiados šventę. Lietuva ir jos vaizdai – ją ypatingai sužavėjo gal todėl, kad jos, kaip ir mūsų, gyslose teka lietuviškas kraujas". O toliau – leidžiame pasisakyti pačiai Onai Karpienei:

 


 

 

KELIONĖ PO MŪSŲ LIETUVĄ  (ĮSPŪDINGOS RAMBYNO IŠKILMĖS)

Birželio 18d. (1938m.). – Visi sulipom į automobilį, kurio viršus buvo nuleistas, kad įdomiau būtų važiuoti. Todėl galėjom viską matyti, visas apylinkes. Mažas miestukas Pagėgiai, kuriame nespėję nė apsidairyti – jau atsidūrėme vieškelyje į Rambyną. Pavakariop oras vėl atvėso ir jautėm šaltą stiprų vėją, atsimušantį į veidus smarkiau važiuojant.

Apylinkės atrodė gražiai. Pastebėjom, kad čia niekur nematyt šiaudiniais stogais namų. Viskas žymiai kitaip, negu kitoje Lietuvos dalyje vadinamoj Didžiojoj Lietuvoj, ši dalis – vadinama Mažąja Lietuva, čia matėsi vokiška įtaka. Pralenkėm daug žmonių, pėsčių ir važiuotų, vykstančių į Rambyną. Tiesiog žavėjo mane matant mergaites tautiniais rūbais, o vyrus – šaulių uniformomis. Netrukus p.Juodkazis parodė tolumoje kalną, kuris ir buvo Rambynas. Tada išsukom iš plento į paprastą, smėliuotą kelią. Tuojau įvažiavom į pušyną ir tas kelias vedė į tolumoj matytą kalną. Prieš iškilmių vietą – buvo gražiai žalumynais išpinti vartai, plevėsavo vėliavos. Važiuojant dar toliau – atsirado ir dar daugiau tokių puošnių vartų, ant kurių buvo užrašyta ir išpiešti lozungai: "Joninių šventė", "Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!" ir kiti patriotiški išsireiškimai, šią tradicinę iškilmę rengė 20-ta Klaipėdos šaulių Rinktinė, šaulių ženklas – matėsi visuose papuošimuose.

Visas plotas buvo užplūdęs žmonėmis ir, tik su labai dideliu vargu, galėjome privažiuoti į automobilių pasistatymo vietą. Ponia Juodkazienė pagelbėjo prie valgių, svečius pavalgydinti. Todėl ir mes nuėjom kartu su ja.

Tiesiog stebėtina, kaip šie žmonės prisiruošia tokiam milžiniškam įvykiui! Senas ūkio namas (ne šiaudais dengtas) buvo paverstas į virtuvę vienoj daly; komiteto raštinė – kitoj namo daly, o visas viršus – paskirtas "Raudonojo Kryžiaus" pirmos pagalbos įstaigai. Tik įsivaizduokit tokį dalykų numatymą! Atsitiko kokia nelaimė – jie jau pasiruošę. Užlipam į antrą aukštą pasidairyti ir randam ten jauną panelę, slaugės uniformoje, pasirengusią pareigoms.

Ten radosi vandens ąsotis ir praustuvas, švarūs rankšluosčiai, kabinetas su pirmos pagalbos reikmenimis – bandažais, vaistais ir t.t. Patyrėm, kad ši iškilmė tęsis ir rytojaus visą dieną – bus programa, su sporto žaidynėmis, muzika.

Paskui nuėjom į šio vakaro programą. Perėjom neilgą kelio galiuką mišku, kuris atrodė daugiau kaip parkas, ir šiuo metu pradėjo temti. Priėjom tokią didelę, gražią aikštę, kuri atrodė kaip teatras atvirame ore. Nuolaidžiame įkalnės šone pristatyta suolų, kurių užtektinai keliolikai šimtų žmonių. Apačios lygumoje – scena.

Gi šitam šone — kalnelyje, kuris apaugęs gražiomis aukštomis pušimis, stovi tradicinis pagoniškas aukuras, pastatydintas iš kelių didelių akmenų, šis altorius buvo jau čia, kuomet aš pirmą kartą Rambyne lankiausi dešimt metų atgal. Tiesiog viršum aukuro, tarp dviejų pušų, kabojo didelė emblema su Lietuvos vytimi. Elektros šviesos ir vielos buvo apvedžiotos aplinkui tą emblemą, taigi vaizdas — nuostabiai gražus. Medžiai aplinkui sudarė lyg natūralinę sieną ir visa ta vieta — išrodė kaip natūralus teatras. Mes buvom pasodintos priešakinėse eilėse, iš kur viską gerai matėm ir girdėjom, nors buvo įtaisyti ir garsintuvai. Čia buvo tūkstančiai žmonių. Sėdynės visos užimtos ir pilnas miškas — visur pilna: ant kalnelio, aplink altorių-aukurą.

Rambynas randasi prie pat Nemuno kranto, kuris yra labai status.

 


 

 

MARTYNAS JANKUS UŽŽIEBIA AUKURĄ IR LAUŽĄ

Programa buvo pradėta tuomet, kada Mažosios Lietuvos Patriarchas, senelis Martynas Jankus, nešinas degylą ir lydimas kelių uniformuotų šaulių, pirmiausia prie aukuro kalnelyje uždegė tradicinę ugnį, o paskui, atėjęs į vidurinę aikštę arčiau scenos padegė sukrautą didelį laužą. Tada jis pasakė trumpą kalbą, nušviesdamas šių iškilmių reikšmę ir pasveikindamas susirinkusius Rambynan svečius. Užbaigė savo kalbą, pasakydamas šiai iškilme pritaikintas eiles. Buvau priversta nusistebėti: jis toks senas, jau arti 80 metų, o turi tokią nuostabiai gerą atmintį toms eilėms išmokti!

Toliau sekė programa, kurią atliko Šilutės šaulių choras ir buvo suvaidintas Vydūno veikalas "Vėtra". Vaidino Klaipėdos Valstybės Teatro artistai. Vadovaujamą rolę turėjo panelė Pinkauskaitė, kurią aš susipažinau Kaune dešimt metų atgal, kada ji buvo Valstybės Dramos Teatre Kaune. Po to sekė kanklių muzikalinė dalis ir programa baigėsi aplink laužą, kur tęsėsi bendri dainavimai, linksmybės ir šokiai. Jiems grojo Dariaus ir Girėno vardo orkestras.

Tiesiog nėra žodžių apsakyti šiai programai. Reginys — nuostabiai didelis ir puikus. Tai yra pirmas iš gražiausių, kokį aš kada mačiau. Aplinkui visur tamsu, žerėjančios ugnys, prie kurių šokančiųjų šešėliai sudarė jausmą, tarytum senoviškų legendų dvasios žaistų aplink mus... Ir aš valandėlei mintimis perėjau į senus pagoniškus laikus, kada mūsų protėviai susirinkdavo į savo šventoves melstis. Tuo laiku pakilo mėnulis viršum pušų viršūnių ir viršum šventos ugnies kalnelyje, lyg palaiminimui susirinkusiųjų. Galbūt, visiškai taip, kaip būdavo senovėje, kai per šimtmečius iš šios šventovės vietos — jie siuntė savo maldas dievams ...

Viskas buvo taip gražu ir įspūdinga, kad aš tikrai džiaugiausi turėdama tokią laimę būti liudininke šių tradicinių ceremonijų. Mano troškimas čia atvykti ir pamatyti — tikrai nebuvo apviltas.

Tik po vidurnakčio mes palikome šį amfiteatrą ir, reikėtų pasakyti, išėjome net smarkokai sušalę vėsiame nakties ore. Nuvykom į raštinę su savo šeimininkais ir keletu kitų, kurie prisidėjo prie mūsų. Tenai gavom karštos kavos ir skanaus lietuviško kumpio bei kitokių užkandžių. Čia turėjom progą susipažinti su keletu šių iškilmių rengimo viršininkų – plk.Saladžium, šaulių s-gos vadu, plk. Liormanu, Klaipėdos rinktinės vadu, kurių organizacija rūpinosi šių iškilmių rengimu. Buvo įdomu stebėti, kaip jie duoda įsakymus ir nurodymus, paskirstydami pareigas kitos dienos iškilmėms.

Pagaliau, buvom pasiruošę grįžti į Pagėgius, tikrai užsitarnautam poilsiui, Juodkazių namuose. Nežiūrint puikios mėnesienos nakties — mes kuo ne visiškai sušalome. Taigi, buvo nepaprastai malonu įlįsti į minkštą mūsų šeimininkų lovą. Tai buvo apie 2 val. ryto, ir tik atsigulus supratom, kaip labai nuvargusios buvom po tokios didelės dienos.

 


 

 

ANTRA JONINIŲ DIENA

Sekmadienis, birželio 19d. – Mūsų brangūs šeimininkai šį rytą išvyko ankstį, tuoj po 7 valandos, norėdami būti iškilmių vietoj, kad pasiruoštų dienos programai. Apie 9 val. ryto mus prikėlė panelė Eugenija, paragindama skubiai rėdytis, nes nuo Rambyno atvažiuosiąs automobilis mūsų paimti apie 10 valandą. Mes buvom taip nuvargusios, kad būtume gulėjusios visą dieną. Bet nebuvo kada gaišuoti, ypatingai žinant, jog didžiosios iškilmės dar tęsis toliau.

Taigi, pildėme nurodymus ir, kai tik baigėm pusryčiauti, štai, lygiai 10 val., šoferis atsirado prie durų. Vytautas, Danutė, Eugenija ir aš su Brone — buvom apsirengusios, sėdom į automobilį ir vėl į Rambyną! Juodkazių vaikai buvo smagūs ir malonūs. Turiu pasakyti dabar, kad Vytautas — yra lyg mažas kareivėlis. Jis sumuša kulnimis, tikru karišku būdu, kai tik sveikinasi su svečiu. Danutė išlavinta ir tikrai malonaus moteriško būdo. Negalėjom nepastebėti jų gražaus apsiėjimo. Ir bendrai Lietuvoje vaikai — visi mokomi ir auklėjami gražiai elgtis. Taigi, tas reiškinys — čia labai paprastas.

Diena buvo graži, bet vėsi ir ne saulėta. Tikėjomės, kad vėliau praskaidrės ir apšils. Važiuojant keliu — vėl matėsi daugybė žmonių — pėsčių, važiuotų vežimais, dviračiais, automobiliais ir visokiais kitokiais ratais, kurie vis buvo aprėdyti žalumynais, šakomis ir gėlėmis. Važiuojantieji dėvėjo spalvotus kostiumus ir uniformas. Tiek daug matėm vakar, bet, rodės, kad šiandien važiuoja dar daugiau — tūkstančiais. Niekad nieko panašaus nesu mačiusi. Gal tai išrodo perdėta, bet, tikėkit man, tai teisybė! Žmonės, matyt, važiavo iš visų Lietuvos kampų-kampelių.

Privažiuojant į iškilmių vietą, tiesiog buvo žavu žiūrėti. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad tiek daug žmonių susirinktų į vieną vietą. Dauguma vyrų — uniformuoti, matyt, šauliai. Mums pasakojo, kad daugelis žmonių, kurie atvažiavo iš vakaro, čia ir nakvojo. Ar jie miegojo, ar ne — nežinau ir kaip jie išsilaikė nesušalę — taip pat klausimas, nes naktis tikrai buvo šalta.

Kai tik šoferis privažiavo į vietą, mūsų pasitikt atėjo p. Juodkazis, kuris taip puikiai atrodė savo šaulio uniformoje. Ponia Juodkazienė — pabuvo taip pat su mumis keletą minučių. Ji irgi gražiai atrodė Klaipėdos krašto tautiniam kostiume.

Dabar, dienos laiku, galėjom apžiūrėti visą tą sritį smulkmeniškiau. Netoli raštinės — kitas laikinis pastatas, kuris atrodė daugiau kaip palapinė. — tai buvo gėrimų vieta. Ten buvo alaus, sodos, limonado, o kas labiausia mano dėmesį atkreipė, tai prikabintos dešros galvos aukštume-aplinkui. Atrodo, lyg jų ištisos tonos tenai būtų! Taip pat dideli kepalai juodos duonos, pyragų, bandučių, visokiausių rūšių. Tikrai niekam nereikėjo ten badauti. Viskuo komitetas pasirūpino. Prekyba ėjo visu smarkumu. Ten nebuvo jokių gražiai suvyniotų sumuštinių. Nusiperki gabalą duonos ar pyrago, galą dešros — ir pasidarai sau sumuštinį, arba kandi kąsnį to ir kito — kaip tik nori. Mus pavaišino po bonką sodos ir čia turėjome progą prisižiūrėti, kaip eina prekyba. Tuojau pastebėjau pažįstamus veidus žmonių, kuriuos iš anksčiau pažinojau. Pamačiau panelę Elzę Jankutę, Martyno Jankaus vyriausią dukterį, su kuria susipažinau prieš dešimt metų, nes pas juos mes tada viešėjom porą dienų. Jie gyvena tik keletą minučių pėsčiomis nuo Rambyno. Pamačiau p. Januškevičių, filmininką, kuris čia darė filmus, kad parodytų Amerikos lietuviams, kaip Joninės švenčiamos. Taip gi buvo labai malonu pasimatyti dar su kitu asmenim, su kuriuo buvau susipažinus prieš dešimtį metų. Mane nustebino, kad jis ir mane pažino. Tai buvo p.Jagomastas, iš Tilžės, netoli šios vietos už Nemuno. Nemunas skiria Lietuvą nuo Rytų Prūsijos, arba (šiuo metu) Vokietijos. Mudu su vyru apsilankėm pas p. Jagomastą Tilžėje, kuris yra tenai spaustuvininkas ir knygų bei laikraščių leidėjas. Tada jis man padovanojo puikią autografuotą knygą senoviškų lietuviškų pasakų, kurią aš labai branginu. Jonas Jagomastas ir Martynas Jankus — yra vieni iš tų lietuvių, kurie darbavosi lietuvių tarpe už atgavimą Lietuvai spaudos laisvės, tiekdami Lietuvai knygas ir lietuvišką spaudą, kada ji rusų buvo suvaržyta. Jie iškovojo, kad 1904 metais Lietuva atgavo spaudos laisvę. Malonus p. Jagomastas — nepasikeitęs nė kiek po to desėtko metų, kai jį anksčiau mačiau. Jis taip pat yra senyvas žmogus, bet raudonais veidais, liudijančiais jo gerą sveikatą. Jo duktė ir jos vyras p. Vilmantas buvo su juo. Jie atvyko iš Lietuvos praleisti atostogų ir tikisi pabūti keletą mėnesių. Jonė Vilmantienė — žurnalistė ir redaktorė Tilžėje. Ji pasisakė mums, kad galvojanti vykti į Palangą kada nors liepos mėnesį. Kadangi ir mes ruošėmės ten būti tuo pačiu laiku — tai žadėjom susitikti. Be to, ji rekomendavo mums ir apsistojimo vietą.

Ponas Jagomastas taip pat turi sūnų, kuris lanko Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune.

Ir taip mums besusitinkant su šiais svarbiais žmonėmis, vėl atėjo laikas pradėti kitą dalį programos. Sporto programa, kuri prasidėjo anksčiau, jau buvo pasibaigusi. Buvo žaidžiamas futbolas ir krepšinis įvairių šaulių organizacijos grupių. Paėjom į pusę, kur buvo susirinkę uniformuoti šauliai su vėliavomis ir emblemomis — pasiruošę sutikti ir pasveikinti valdžios narius.

Tenai buvo atliktas vėliavų įteikimas ir šauliai davė bendrą priesaiką. Jų viršininkai pasakė keletą ceremonialinių kalbų. Tarp kita ko, mūsų draugė ponia Gudelienė buvo apdovanota šaulės žymeniu-medaliu. Ji yra moterų šaulių skyriaus vadė.

 


 

 

IŠKILMINGA JANKAUS PAGERBIMO APEIGA

Rugpiūčio 7d., sekmadienis.— Sunku man net susirasti žodžius, tinkamus padėkai, mūsų maloniai šeimininkei p-lei Elzei Jankutei, nes ji ne tik sumani šeimininkė, bet ir miela draugė. Šį rytą, saulutei skaisčiai šviečiant ir paukšteliams sode už lango čiulbant, panelė Elzė patyliukais atėjo į mūsų kambarį ir išbudino mus, apšlakštydama mūsų kojas šaltu vandeniu. Mudvi labai puikiai atilsėjom, miegodamos jos lovoj, tarp minkštų patalų. Pakol ąpsirengėm, lauke, sodelyje jau vyko gyvas judėjimas. Rodės, visi jau bus atsikėlę ir ten susirinkę. Mudvi taip pat išėjom į kiemą, pasukom sodelin, kur kitam kampe buvo pastatytas prausimuisi indas, muilas ir rankšluosčiai, ant suolelio, po medžiais. Kiekvienas iš eilės ėjom apsiprausti. Ir tikrai jautėsi gera, gaivu. Vanduo buvo šaltas ir tyras. Nusiprausus – veidai paraudonavo. Jautėmės vėl kaip naujai atgimę.

Visi buvo linksmi ir smagūs. "Labo ryto" linkėjimai girdėjosi visose pusėse. Paskiau — atėjo laikas pusryčiams. Pusryčiavom sodelyje, po lapotais medžiais greta namo. Buvo išstatyti ilgi stalai ir suolai, tarytum amerikoniškam piknike. Stalai padengti baltomis, švariomis lininėmis staltiesėmis ir padėti popieriniai šluostukai. Lėkštės, žinoma, ne popierinės, o maistas! Geras, šviežias. Lietuviškų ūkių sviestas, kiaušiniai, pyragas juoda duona, skaniai kvepianti ir viskas, o viskas trauklu iki skaniai aromatą skleidžiančios kavos.

Ir vis dar daugiau svečių prigūžėjo. O apie pietus –prisirinko ir privažiavo jų daugybė. Tarp jų buvo ir Klaipėdos krašto gubernatorius, ministrai ir žymūs asmenys iš Kauno. Jie suvažiavo iš arti ir toli, norėdami atiduoti pagarbą Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui, švenčiančiam 80 metų amžiaus sukaktį. Jie atvežė jam daug linkėjimų ir daug dovanų. Vienas ištisas kambarys namuose buvo paskirtas dovanoms sukrauti. Niekad savo gyvenime nesu mačiusi tokios milžiniškos minios, susirinkusios į gimtadienio paminėjimą. Ir, esu tikra, niekad daugiau ir nematysiu, nebent, vėl Lietuvoj, Martyno Jankaus 90 metų amžiaus sukakties proga. Ach, kaip vėl norėtųsi čia būti!

Po pietų, užbaigus programą sodelyje, dovanos buvo išneštos ir sudėtos ant stalų, susirinkusiųjų akivaizdoj. Didelė kėdė, lyg sostas, buvo aptaisyta vainikais, gėlėmis, žalumynais. Senasis Patriarchas atvestas iš kambario iškilminga tvarka, atitinkama šiam svarbiam įvykiui, ir pasodintas toje didelėje kėdėje priešais susirinkusią jį pagerbti milžinišką minią. Jo veidas žėrėjo švelnia šypsena, o viršum jo minkštos, geros ir patriotiškos širdies, ant krūtinės, kabojo didelis, puošnus medalis, geriau pasakius, žvaigždė, žibančio aukso ir skaidrių spalvų. Tai ordinas, kurį jis anksčiau yra gavęs, kaip dovaną už didelius darbus, iš valdžios.

Petras Babickas, poetas ir rašytojas, kuris prieš keletą metų yra buvęs ir Amerikoj, buvo ceremonijų vedėjas. Jis padeklamavo eilių ir pradėjo programą iškilmingu žodžiu. Po to pristatė kitus programoj dalyvausiančius žmones. Pastarieji įteikė savo dovanas ir pasakė trumpas, Patriarcho pagerbimui skirtas kalbas. Visa programa — tikrai buvo žavinga. Joje kiekvienam tegalėjo būti garbė dalyvauti. Pono M.Jankaus trys dukterys – Elzė, Edė ir Urtė — buvo ypač malonios ir svetingos. Panelė Elzė dėvėjo tautišką kostiumą, panelė Edė — ilgą, baltą sodinę suknią, kuri itin derinosi prie jos moteriško grakštumo, o panelė Urtė — dėvėjo popietinę suknelę, paprasto ilgumo.

Programa užsitęsė apie valandą laiko, ir kiekviena minutė itin įdomi, o kaip ji baigėsi — atėjo žinia, jog už keletos minučių atvyksta dar 500 svečių, šie 500 svečių — buvo kariai, parinkti iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių. Tai ekskursija Nemunu, kuriai vadovavo maj. S.Narušis. Jie atvyko specialiai atiduoti pagarbą žilagalviui Patriarchui, jo garbingo amžiaus sukakties proga. Visi gėrėjomės žiūrėdami, kaip kareiviai įmaršavo į kiemą ir sustojo gražioj rikuotėj. Turėjom progą pamatyti mūsų majorą S.Narušį duodant kariškus įsakymus ir mosuojant blizgančiu kardu. Paskui mūsų Patriarchas, lydimas karininkų garbės sargybos, — plk. Saladžiaus, plk. Šarausko, Klaipėdos gubernatoriaus, maj. Narušio ir keletos kitų, — praėjo pro kareivių eilę, kareiviams stovint ramiai, ir priėmė paradą. Po to maj. S.Narušis pasakė kalbą ir įteikė Patriarchui bei visoms jo trims dukterims dovanas. Žmonių minia linksmai tą viską sutiko — plodama rankomis. Gi tie 500 karių — sušuko galingą lietuvišką "valio!"

Visi šitie momentai — buvo tiesiog nuostabiai puikūs ir jaudinantys. O, dar kas nuostabiausia, visi šie minėjimo dalyviai, įskaitant ir tuos 500 karių buvo pavalgydinti, pavaišinti ir priimti didžiausiu nuoširdumu.

Civiliniai svečiai — vėl pakviesti į sodą, už stalų, apkrautų visokiausiais skaniais valgiais, kokius jau pirmiau minėjau ir dar — skanausiais tortais. O tie 500 karių — buvo pavalgydinti bendrai kitoj pusėj kiemo. Sode, kur mes vaišinomės, matėm Bitėnų kaimo mergeles, nešančias didžiules pintines visokiausio maisto ir skanumynų tiems kariams — Lietuvos gynėjams. Šiuo laiku tie kariai — buvo M.Jankaus ir viso Bitėnų kaimo svečiai.

Iš pat ryto, visą dieną, mes fotografavom viską, kas tik ten dėjosi. Taigi, dabar turime ne tik atmintį savo širdyse, bet ir vaizduose. Po pietų — smagiai praleidom laiką šokdami ir dainuodami. Šokom kieme ant žolės, ir šokom visi — kariai ir civiliai. Mat, jie — atsivežė su savim ir karišką orkestrą. Karininkai, kariai ir svečiai — visi karta, kaip broliai ir seserys, tikri lietuviai širdyse, niekas nesiskirstėme į jokius laipsnius, visi buvom lygūs Martyno Jankaus ir jo šeimos svečiai. Šokti ant žolės buvo tikrai ypatingai įdomu, nes vienoje vietoje buvo aukščiau, o kitoj — duobutė. Vietomis buvo gryna žemė ir batai pribiro smėlio. Tačiau, nežiūrint to visko, šokiai tęsėsi. Ar galit įsivaizduoti keletą šimtų porų šokant lauke, dideliam kieme? Jeigu galit, tai taip pat galėsit įsivaizduoti ir kiek daug dulkių tie šokėjai sukėlė. Bet viskas tas nesvarbu. Svarbu, kad tai buvo smagu. Niekas nekreipė jokio dėmesio į dulkes ligi tol, pakol maj. S. Narušis sukomandavo kareiviams rikiuotis ir žengti pirmyn. Paskutiniai karių žingsnių garsai ir jų siluetai dingo už tvartų, kur kelias veda į pakalnę, Nemuno link. Ten jie buvo palikę ant inkaro savo garlaivį. Mes stovėdami — mojavom jiems sudiev, ligi jie visiškai pranyko iš mūsų matomumo ribos.

Saulė leidosi, dangus raudonai nusidažė ir buvo laikas pradėt galvot apie grįžimą Kaunan. Tikrai tai buvo graži, garbinga ir didinga diena. Vėl mums širdis suskaudėjo iš gailesčio, kad tas viskas pasibaigė. Nuo dabar — mes gyvensim su brangiu atminimu apie smagią dieną, praleistą minint M.Jankaus 80 metų amžiaus sukaktį su juo ir jo namuose — Bitėnų kaime, Klaipėdos krašte. Dieve, laimink jį!

Diena baigėsi. Daugelis jau buvo išvažiavę. Kiti – vis apleidinėjo Bitėnus minutėmis. Mes išlydėjom vilniečių būrį. Mane į Kauną parvežti pakvietė į p. Zauniaus automobilį. Ponia Zaunienė sumaniai susitarė parvažiuoti su kitais, kad aš galėčiau važiuoti jos vietoj. Vėl tas mane giliai sujaudino, nes iš tikro jie visada pasirūpina kitų patogumais. Jie parūpino ir Bronei vietą kitame automobilyje. Abi mašinos susitarė sustoti pusiaukelėje tarp Kauno mažame miestelyje užkąsti. Skubiai susirinkau daiktus ir buvom pasiruošę išvažiuoti. Visas šios dienos sujudimas ir dabartinis atsisveikinimas — sujaudino mane iki širdies gelmių. Beveik apsiverkiau. Taip sunku buvo atsiskirti, nes nujaučiau, kad daugiau čia ... nebeatvažiuosiu.

Taip nuoširdžiai atsisveikinau, kad pabučiavau senuką M.Jankų ir visus kitus, kas tik mus išlydėjo.

Pono Zauniaus automobilis — didelis, patogus, amerikoniškos gamybos. Jame buvom mes — penkiese: ponas Zaunius ir aš, ponai Sidzikauskai ir p. Papečkys. Visi labai puikūs keleiviai. Su ponu Zaunium buvau susipažinusi Kaune anksčiau, bet su visais kitais — susipažinau tik šiandien.

Sustojome viešbutyje Jurbarke. Ir, kaip patyriau, jų buvo iš anksto susitarta turėti užkandį, grįžtant iš Bitėnų. Dar neužkandžiavom. Gavom tik alaus, nes laukėm kitos mašinos su Brone ir kitomis amerikietėmis studentėmis, plk. Saladžium ir keletu kitų. Laukėm ir laukėm — bet vis neatvažiavo. Tuo tarpu mūsų grupės vyrai pradėjo kalbėti apie žuvis ir žuvavimą. Pagaliau, jie nusprendė suvalgyt savo dalį paruošto užkandžio, tikėdamiesi, kad tuo tarpu atvyks ir anie. Tas užkandis — man buvo nepaprastas. Tai buvo specialus pavaišinimas. Ir tik dabar aš dasiprotėjau, kodėl tie vyrai kalbėjo apie žuvį. Šis pavaišinimas — tikrai buvo skanumynas — "žiobriai", tam tikra žuvies rūšis, pagaunama Nemune. Ta žuvis, užmauta ant pagaliuko, atrodė kaip išspirginta, su geltonai ruda sūria pluta. Didelė lėkštė — pilna "žiobrių". Iš karto visi ėmė po vieną. Paskui – jų skanumas pareikalavo paimti ir po antrą. Pagaliau, atskaitėm ir tepalikom tik po vieną žuvį laukiamiesiems ...

Po daugiau kaip valandos laiko — nusprendėm, kad jie nebeatvažiuos. Taigi, ištuštinom ir paskutiniuosius "žiobrius taip, kad jų nė žymės nebeliko, o patys — sėdom į mašiną ir patraukėm į Kauną.

Naktis buvo puiki — apšviesta mėnulio. Kai burzgėm Nemuno pakraščiu, matėsi mėnulio spindulių sidabrinis žėrėjimas vandenyje. Atvykom Kaunan tuoj po vidurnakčio, pavargę, bet linksmi.

Bronė su savo bendrakeleiviais parvyko namo tuoj paskui mane. Aiškino, kodėl jie nesustojo sutartoje užeigoje. Važiuojant jiems sprogusi padanga, o mažuose miesteliuose sunku rasti, kas pataisytų. Todėl uždelsė ir turėjo truputį keisti kelio kryptį. Pasitaisę padangą — jie spaudė į Kauną, niekur nesustodami".

 

Pedagogas Petras Būtėnas šiaip prisimena savo lankymąsi Bitėnuose ("žingsniai", nr. 4-5, 1946m.):

 


 

 

BITĖNAI ... FLENSBURGAS

Prieš kelioliką metų Panevėžio mokytojų seminarijos aštuonių dienų šimto su viršum mokinių ir mokytojų ekskursija keliavo Lietuvos pažinti ratu Panevėžys — Kaunas — Nemunas — Nida — Juodkrantė — Klaipėda — Palanga — Kretinga — Šiauliai — Panevėžys. Iš Kauno ligi Klaipėdos sau išsinuomotu garlaiviu, lankydama visas Nemuno pakrantės įžymenybes, ekskursija sustojo nakvynės Klaipėdos krašte.., garsiuose Bitėnuose, prie Rambyno kalno.

Mūsų ekskursantės linksmos nešasi gėlių, eidamos lankyti Martyną Jankų ir jo dukterį, tėvo padėjėją. Ekskursantai — smagūs ekskursančių satelitai.

Neaukštas ilgabarzdis nužilęs senelis ir jo duktė pasitinka mus, vedasi į namus, kalbasi, rodosi albumus, aiškina. Jam, Mažosios Lietuvos patriarchui, patinka jaunimas iš D.Lietuvos, ir jis nori, kad abiejų Lietuvių jaunimas suartėtų. Bet jį lanko ir visi, net Lietuvos kariuomenės daliniai. Jis įsipareigojęs visus sutikti ir priglausti, kaip darbininkas, nudirbęs savo darbus lietuviško veikimo draudžiamaisiais laikais, o dabar — benorįs su priaugančiomis savo tautos kartomis tik pasiguosti, pabūti, apsirodyti ir jas auklėti. Merkia duktė dovanotąsias gėles. Senelis, už stalo sėdėdamas, viešnioms ir svečiams iš reto pasakoja, kartkartėmis kokį sąmojį į kalbą įpindamas.

Šiandie saulė svyra vakarop. Kas nakvos laive, kas eis Jankaus daržinėje ilsėtis, ką tik suvežtame šiene. Ir girsis ne vienas paskum: "Esu nakvojęs pas Mažosios Lietuvos patriarchą". O ryte — senelis ketina aprodyti dar ir tą, kas per Jonines sutraukdavo ir sutraukia visą Mažosios Lietuvos jaunimą ir visus į bendrą didžiulę paradinę Lietuvių tautos interesų demonstravimo šventę, į kurią jau nuo seno paprastai atvyksta iš Tilžės su savo choru ir dr. Vydūnas. Aprodys garsųjį Rambyną.

Kitą dieną, gražią, saulėtą ir žydinčią dieną, Martynas Jankuss su dukteria Elze visą pulką būsimųjų mokytojų vedasi Nemuno link, ir pakrūmėliais nepamatoma, kaip atsiduriama Rambyne.

Rambynas — iš Nemuno pusės skardingas medžiais nužėlęs kalnas — pakrantė. Vidury medžių aikštė. Taip pat vidury aikštės akmuo — aukuras. Ar toks vaizdas niekam nemena senovės lietuvių romuvos? Juk dar šonais ir M.Jankaus sodinti medeliai, riešutynas... Tai čia Rambyno vidurys ir čia ta vieta, kasmet sutraukianti to krašto lietuvius jau nuo seno. M.Jankus viską rodo ir viską aiškina, tartum senovės kanklininkas. Jaunimas godžiai ausimis ir akimis savinasi: jaunimas grūdinasi ir stiprinasi tautiškai, kaip būsimieji mokytojos-mokytojai.

Paėjėkime pro medžius, belankstydami šakas, į patį Nemuno krantą, kur ir suoliukų stovima atsisėsti, susikeisti kojas ir žvelgti į erdvę, platumas ir tolius. Štai galingasai Nemunas banguoja, savo skaidria krūtine nešdamas laivus ir garlaivius savo žemyn ir savo aukštyn, o tie, susitikę sirenos kauksmu, saliutuojasi, nuaidint ir aidui atsimušant į Rambyno medžių viršūnes. Anoj pusėj Nemuno viso platumo — jau Vokietija, kitkart ta pati mūsų Lietuva, o ir dabar dar lietuvių tebegyvenama ir germaniškais įstatymais bei junkeriškais potvarkiais skaudžiai tebetvarkoma. Į ten šios pusės lietuviui kojos įkelti "streng verboten" (griežtai uždrausta), nors jis ir žino, kad šičia jį broliai išskėstomis rankomis pasitiktų. Bet kokia ten, anoj pusėj vandenų, mūsų tautos istorija dėjosi? Ne tiek pigiai Vokietija tą kraštą nukariavo ir nukariavusi nulinčiavo. Kol žuvo paskutinis narsusis prūsas — truko septyni šimtmečiai. Bet ir žūdamas paliko tai žemei ir savo vardą "Prūsija-Preussen". O lietuvių ir per tiek pat šimtmečių vokiečiams nepavyko išnaikinti, nors visi Vokietijos kaizeriniai įstatymai buvo sutelkti prieš ramųjį lietuvį; lietuvė negalėjo už valdininko ar panašaus "jaunikio" teketi, lietuviui aukštojo mokslo neleido siekti, lietuvis aukštu karininku negalėjo būti, lietuviukai lietuviškai poterius-maldas turėdavo atmintinai mokytis, o vokiškai — tik pasakotinai pasakoti. Tai ten tas kraštas. Bet prieš Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos valstybės, ir čia ne kitaip būta. Bet ir anas kraštas — lietuviškas žemėvaizdis. Tik tiek, kad anas krantas — lėkštutėlis ir toli matyti. Įsižiūrėkit — riebios karvės gromuluoja: lankos, o tik toliau — jau krūmeliai ir sodybos. Tik skirtumas: ten rafinuotoji ir ligi kvailysčių nueinanti civilizacija, čia, Lietuvoje, savaiminga ir gili kultūra.

Pasuk savo žvilgsnį į dešinę — Tilžės bažnyčių bokštai, fabrikų kaminai ir iš jų rūkstą dūmai panemunės lygumomis. Tilžė — čia buvo M.Jankaus, Mauderodės, vėliau Jagomasto spaustuvė. Ar tie vardai tau, bičiuli, nieko nesako? Ar jau ir nebūtum girdėjęs, kad Vilniuje hitlerininkai, okupavę Lietuvą, pasičiupę Jagomastus, ir visus juos sušaudė? Tai spaustuvė, kuri spausdino Vydūno knygas ir kitas lietuviškas knygas spaudos draudimo laikais. O Vydūnas, Tilžės nuolatinis gyventojas, ar nieko sveikam nesako, ar nesi girdėjęs, už ką taip pat ir prie nacių vokiečiai jį metė į kalėjimą, jam hitlerjugend'as langus akmenimis išmalė, kartu su tuo pačiu Jagomastu jį kalino?

Gręžkimės į kairę šalį, ir tuoj prie Nemuno ar ne Ragainės gražų miestą pamatysi, kur irgi buvo M.Jankaus spaustuvė, kur senovėje mūsų kunigaikščiai karo žygius darydavo ir, ragams aidint, dideles medžiokles medžiodavo. Pavartyk senąją lietuvių spaudą, ir ne vienos mūsų knygos antraštinio puslapio apačioje — rasi šalia spausdinimo datos ir spaustuvės vietą "Ragainę" išspausdintą.

Tai garsus ir būdingas mūsų istorijos trikampis: Bitėnai —Tilžė – Ragainė, per kurio vidurį, tartum tautiška juosta per juosmenį, plaukia, banguoja visažinąs Nemunas.

Tame mūsų spaudos lopšio trikampyje praleido savo jaunas ir senas dienas Martynas Jankus, ir tas trikampis jo spausdintojo žodžio darbų plotas.

Ir mūsų ekskursininkams dabar _ bent dalis to trikampio – Bitėnai prieinami: Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybės integralinė dalis, o senatvėje, 1923m., Martynas Jankus Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Vyriausiojo Komiteto pirmininkas – gi buvo kaip tik savo jaunystėje lietuviškų knygų leidėjas spausdintojas.

Ir tą ekskursavimo dieną nuo Rambyno skambėjo dainos lietuviškosios iš jaunų krūtinių, o M.Jankus tuokart tik liūdnai šypsojosi, kiek gali šypsotis pasitenkinęs metų naštos slegiamas tautos emeritas.

Atsisveikinimas. Jaunimas rašosi į svečių knygą po mokytojo parašytu tekstu Bitėnų šeimininko garbei. Jaunimui irgi bus atminimo ir kada sakymo: "Tuokart ir aš Martyną Jankų aplankiau". Jankus su dukteria Elze iš kiemo pakluonėn palydi. Čia senelis atsisveikinti nori. Apstojamas. Padėkos žodžiai ekskursijos vadovo šeimininkui visų vardu. Drebančiu susijaudinusiu balsu Patriarchas, gražia klaipėdiečių šnekta, irgi dėkoja jį aplankiusiems, pamačiusiems Mažosios Lietuvos dvasios centrą – Rambyną ir tą mūrinį namą, iš kurio sklido šviesa po visą-visutėlę Lietuvą, linki, kaip mokytojams, toliau dirbti jau laisviems tą darbą, kurį dirbo senoji karta, nuolat svetimųjų sekama ir persekiojama. Ir jis spaudžia rankas mokytojams ir keliems priešakiau stovėjusiems,-oms seminaristams.

"Ilgiausių metų!..." Martynui Jankui skamba iš visų krūtinių. Sveikinimai ir šeimininkei, Elzei Jankutei. Senelis nunyręs galvą. Daugumos akyse ašaraitės, kitų ir kūkčiojimas. Martynas Jankus ir ilgai be atolaidžio vokiečiams vergavęs Klaipėdos kraštas — štai kas sujungė Lietuvos istoriją ir dabarties ašaras. Ar stebit — senelis pamažu eina savo namų link. Visi jį nukiūtinanti seka akimis ir mato, kaip po kelių žingsnių senelis rankos letena slapta nusibraukia ašarą, neatsisukęs užsikelia daržo vartus ir nueina, nulinguoja... Duktė Elzė mus palydi ligi laivo, greit išplauksiančio pro Rambyną Tilžės link.

Tai buvo Lietuvos laisvės laikais.
Buvo Martyno Jankaus Bitėnuose.
Bet...

Pasaulio karas. Klaipėdos kraštas hitlerinės Vokietijos atplėšiamas nuo Lietuvos. Martynas Jankus priverstas keltis į Didžiąją Lietuvą. Paskui bolševikų ofenzyva. Lietuva vėl bolševikų okupuojama. Lietuviai, gelbėdamiesi nuo bolševikų, bėga į vakarus — Vakarų Alijantų prieglobstin. Bėga ir Martynas Jankus su šeima ir atsiduria Šlezvigo-Holšteino provincijos Flensburge pagal Danijos sieną ir laukia karo pabaigos. Vokietija kapituliuoja, bet lietuviams — užkirstas kelias į Lietuvą. M.Jankui ištremtyje sunkios dienos. Senatvė.

Artėja...

Martynas Jankus baigė 88 metus. Dar prieš vienerius metus pavaikštinėdavo. Paskui vis dažniau ilsėdavosi, kad ir dienomis lovoje, o kai neseniai iš Husumo į Flensburgą perkėlė lietuvių bendrabutį, kartu ir jį su šeima (Flensburge negavęs vietos lietuvių bendrabutyje, buvo nukeldintas į Husumą, kur apsigyveno lietuviuose). Jis su lova jau nebesiskyrė. Dėl kūno nusilpimo žmogui — ne vieną kartą teko sirgti plaučių uždegimu. Širdis silpnėjo. Prieš savaitę prieš mirtį teko lankyti jį Muetzelburgo priemiestyje gyvenantį. Žiūrėjo nemirksėdamas blaiviomis akimis, retkarčiais kilstelėdamas dešinę ranką. Nebekalbėjo iš senatvės nuovargio. Tik atsisveikinant padavė gyslotą ranką ir gražia lietuvių kalba aiškiai — ryškiai pasakė: "Sudievu! Nepamirški manęs. Aplankyki mane ir vėl". Mažosios Lietuvos Patriarchas geso.

Ir pastarąjį kartą puolė jam plaučių uždegimas. Atvestojo gydytojo dr. Pudymaičio veidas vilties neberodė. Širdis seneliui persilpna. Ir pats jis jau suvytęs. Iš ryto, dukteriai pasiūlius kavos ar blynukų, senelis paprašė: "Blynukų". Jų jam iškepė, bet nebeįveikė valgyti. Vis dar prašė gerti ir gerti, paskui ir to nebereikėjo. Prieš valandą prieš mirtį — saviškiams sudiev pasakė ir nusisuko į sieną. Namiškiai juto Mirties Angelą artėjant. Dešimt minučių tylios ramybės, ir gegužės 23 d. pusė trečios mūsų tautos prisikėlimo ir spaudos didvyris Dievop nukeliavo.

Gegužės mėnuo baigiasi. Sprendžiame, kad Lietuvoje dabar gražu ir miela malonu gamtoje. O čia Flensburgo fjordo vanduo — nuo vėjo ir droblio banguoja, ir tas oras –_ rudeninis. Pro barako langą, už įlankos, matosi karo nepaliestosios Danijos vaizdas. O čia, šioje pusėje, suvargę lietuviai tremtiniai, belanką didįjį velionį. 1.000 kilometrų ligi Lietuvos, ligi jo gimtinės Bitėnų, ties Nemunu, iš kurių jis, kaip triūsianti bitė nešė, skleidė lietuviškosios spaudos nektarą ir medų po visą rusų persekiojamą Lietuvą, anais lietuvių spaudos draudimo laikais.

Bitėnai ir Flensburgas.
Tėvynėje — gimimas, ištremtyje — mirtis.
Tėvynėje — darbas tautos artimui, svetur — karšimas.
Bitėnai — žvaigždė, Flensburgas — kapas ir kryžius.

Mažosios Lietuvos Patriarcho dvasia jau Lietuvoje, o jo kūno pelenai — laikinai prisiglaudę nejaukių prisiminimų svečioje šalyje — grįš paskui jo dvasią-sielą į Lietuvą kartu su mūsų Laisvės Varpo prabylimu.

O lietuviai — nenustos lankę Martyno Jankaus Bitėnų, iš kur sklido galingiausias kultūros ginklas — spauda, lietuviškoji spauda ... lietuviams".

 

Anais laikais (1933m.), kai Lietuvos padangėje saulutė švietė dar ryškiai ir linksmai, Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus jau šventė savo gražaus amžiaus — 75-rių metų sukaktį. Ta proga "Lietuvos Keleivis", rašąsis kaip vyriausias krašto lietuvių dienraštis ir tikrasis laukininkų užtarėjas, kurio vyr. redaktoriumi buvo J.Grigolaitis, 1933m. rugpiūčio 6 d. numerin, vietoj vedamojo, deda šitokį straipsnį:

 


 

 

PAS MARTYNĄ JANKŲ BITĖNUOSE

SUNKI, BET GARBINGA KOVA UŽ SAVO TAUTĄ PO SVETIMŲJŲ VALDŽIA

Mažosios Lietuvos kovotojui ir garsiam lietuvių spaudos darbuotojui, Martynui Jankui, suėjo 75 metai amžiaus. Jis gimė 1858 metais Bitėnuose, Pagėgių apskr. Ta proga keli laikraštininkai, tarp jų ir šių eilučių rašėjas, nuvykome aplankyti garbingą Jubiliatą.

Gražų rugpiūčio rytą mes atsidūrėme kieme netoli Rambyno. Bitėnai — kiek nuošalesnė vieta: nuo siaurojo geležinkelio apie 5 kilometrus, bet labai graži, prie pat Nemuno kranto. Gi antroje Nemuno pusėje — neapmatomos lygumos ir Ragainės miestelis su dirbtuvių kaminais ir senovės pilies bokšteliais.

Šeimininką radome lauke rugius bekertantį. Tačiau jis buvo tiek malonus, kad su mumis sugaišo visą dieną. Iš tikro, sunku būtų surašyti jo tokių gausių nuopelnų pilną gyvenimą. Pats Jubiliatas —stačiai gyvas archyvas mūsų praeities: jis iš atminties gerai atmena visus įvykius ir jiems įrodyti atpasakoja ištisus pasakymus, atskirus sakinius ir laikraščių straipsnius.

Žinių apie Jankų šeimyną yra iš aštuoniolikto šimtmečio. Jo senelių buvę vienuolika brolių ir viena sesuo. Tėvas ir motina — kilę iš Bitėnų. Nors abu buvo iš pasiturinčių ūkininkų, tačiau iš tėvų mažai ką paveldėjo. Patys įsigijo 480 margų ūkį. Norėjo pirkti kaimynišką Polumpių dvarą, tačiau vokiečių vyriausybė sutrukdžiusi ir net neatgavo įduotų kelių tūkstančių dolerių rankpinigių.

Jankaus tėvas savo sūnums — Jubiliatui ir jo broliui — dažnai pasakodavęs apie vokiečių vyriausybės pastangas nutautinti lietuvius. Dažnai pats pasakydavo karčios teisybės ir vokiečių valdžiai, todėl visi valdininkai jo labai nekentė. Jubiliatą Martyną Jankų labai paveikusios vokiečių vyriausybės pastangos išmesti lietuvių kalbą iš mokyklų. Kelis metus užsitęsusi kova dėl lietuvių kalbos — vis dėlto išjudino gyventojus. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Gilijoje ir kitur, gyventojai bandė per prievartą mokytojus priversti dėstyti ir lietuvių kalbą. Tačiau vokiečių vyriausybė nuo savo užsimojimo neatsisakė. Triukšmas dėl lietuvių kalbos pasiekė ir tolimesnius kraštus. Į Prūsų Lietuvą atvyko dr. Sauerveinas, kuris jau anksčiau kovojo už vokiečių persekiojamas tautas. Jis sustojo Įsrutyje. Ta proga Martynas Jankus 1878m, nuvyko asmeniškai pas jį pasitarti dėl kovos už lietuvių teises. Dr. Sauerveinas pradėjo kalbėti apie Didžiosios Lietuvos išlaisvinimą iš rusų valdžios.

– O kaip bus su mumis ? — paklausė M.Jankus.

– Dirbkite, pasirodykite, kad jūs čia tebesat, — pasakė dr. Sauerveinas.

– Na, juk lietuvių kalba yra kaimuose, bažnyčiose, — pastebi Jaukus.

– Vien tik bažnyčia — lietuvių kalbos neišlaikys. Dirbkite politiškai ir rodykitės daugiau viešame gyvenime, — patarė dr, Sauerveinas.

Šis dr. Sauerveino patarimas paskatino Jubiliatą karščiau dirbti ir kovoti už lietuvybę. Visų pirma, pasitaręs su artimais draugais, jis įsteigė 1886m. pirmą tautiškai susipratusių lietuvių organizaciją "Birutę" Tilžėje.

Toji organizacija — buvo numatyta kultūriniams darbams dirbti.

Šalia kultūrinio darbo, teko lietuviams eiti į rinkimus. Martynas Jankus ir čia pats pirmas stoja organizuoti visus tautiškai susipratusius žmones. 1890m., sumetę po 50 markių, keli drąsesni vyrai stoja į Vokietijos Reichstago rinkimų kovą. Iš viso gauta 37 balsai. Pradžia buvo labai liūdna. Vokiečiai pradėjo iš lietuvių atvirai tyčiotis, bet tas tik paskatino kitiems rinkimams daugiau pasiruošti. 1891m. įvyksta vėl Reichstago rinkimai, Jankaus sąrašas gauna jau 127 balsus. Martyno Jankaus manymu, netiek buvę svarbu balsai, kiek pasiryžimas skirtis iš vokiečių partijų. Jau ir vokiečiai pastebėjo, kad lietuviai neatsisakys dalyvauti parlamento rinkimuose ir ateityje.

Jie mėgino sutrukdyti lietuvių pasiryžimą: vėliau per rinkinius jie papirko lietuvių kandidatą Tamošių. Jis prieš tris dienas iki rinkimų atsisakė, nebekandidatavo. Teko pastatyti kitą kandidatą, būtent, Smalakį. Nepaisant visų sunkumų, šis kandidatas gavo jau 2.800 balsų. Pagaliau, kitais Reichstago rinkimais lietuviai dar aktyviau pasirodė, būtent, pastatė kandidatus visoj Mažojoj Lietuvoj; Tilžės ir Pakalnės apskričiui dr. Sauerveiną, jis gavo 3020 balsų; Labguvos ir Vėluvos — Juška gavo 600 balsų; Ragainės ir Pilkalnės — Zaunius gavo 800 balsų ir Klaipėdos su Šilute apskritims — Smalakis gavo per 6.000 balsų, taigi, daugiausia, tačiau tarp daugiausia gavusių, jo ir vokiečių konservatyvų kandidato, teko daryti perrinkimą. Susitarus su liberalais ta prasme, kad jie Klaipėdos ir Šilutės apskrityse balsuosią už lietuvius, o lietuviai — balsuos už juos Tilžės ir Ragainės apskrityse.

Tuo būdu lietuviai pirmą kartą pravedė į Reichstagą savo kandidatą Smalakį.

Martynas Jankus iš jaunų dienų pamėgo lietuvių raštus. Jis su didžiausiu atsidavimu sekė viską, kas lietuvių kalba buvo parašyta ar išleista. Taip pat jis atydžiai sekė vokiečių kalba knygas apie lietuvius. Smulkiai išstudijavo Lietuvos istoriją. Nors buvo baigęs tik pradžios mokyklą, tačiau tas nekliudė jam įsigyti plačių gyvenimo žinių.

1883m. Martynas Jankus keliavo po Didžiąją Lietuvą, stengdamasis susipažinti su tenykšte gyventojų padėtimi. Ta proga jis susipažino su patikimais asmenimis, kurie apsiėmė platinti raštus lietuvių kalba. Anot paties M.Jankaus, jis ryžosi bandyti, ar nebūtų galima leisti lietuvių kalba laikraštį, kuris išsiverstų be didesnės paramos iš šalies. 1889m. jis įsigijo spaustuvę ir pradėjo lietuviškų laikraščių ir knygų bei brošiūrų spausdinimą. Deja, dėl sunkių sąlygų, kelis kartus bankrutavo — krito ir vėl stojosi ant kojų, bet to darbo — nemetė (apie tai buvo rašyta kitame šios knygos skyriuje, todėl iš šio straipsnio spaudos darbo vargų aprašymą išleidžiame — Pr. A.).

Jankus visą amžių dirbęs tautinį darbą, pagaliau, nustojo turto (per varžytynes — Pr. A.), sulaukė valdžios persekiojimo: jis buvo iš viso devynis kartus suimtas. Tačiau tas jo anaiptol, nebaidė toliau dirbti lietuvybės darbą. Pagaliau, jį ištinka dar sunkesni gyvenimo smūgiai. Įsiveržę 1914m. gruodyje rusai – prieš pat Kalėdas išveža Jankų šeimą į Rusiją. Kelionėje persišaldė jo tėvas ir ten mirė. Kiek veliau — mirė ir vienas sūnus, antras sūnus žuvo vokiečių-prancūzų fronte. Trečias sūnus — Kristupas, būdamas spaustuvėj susižeidė ir tapo invalidu — neteko regėjimo.

Dabar šis nusipelnęs mūsų tautos darbininkas kukliai gyvena Bitėnuose, savo tėvų ūkyje, kuris, berods, labai sumažėjęs, belikę apie 50 margų, o ir tie — jau jo vaikams priklauso, būtent, trims dukterims ir dviem sūnum. Jiems užrašyti.

O vis dėlto Jubiliatas nepaprastai jaučiasi laimingas, sulaukęs nepriklausomos Lietuvos, dėl kurios išsilaisvinimo — jis, berods, nė anksčiau neabejodavo. Jis buvo pirmas Mažosios Lietuvos veikėjas, kuris griežtai reikalavo lietuviams teisių ir tam tikslui visą savo amžių dirbo, viską paaukojo.

Jo namuose yra gausus archyvas dokumentų, kurie nušviečia sunkias kovas už tautos laisvę. Tarp kitų dokumentų, yra kai kurie dr. V.Kudirkos, Akelaičio, Andriukaičio, Basanavičiaus, dr. Šliupo, Mikšo ir kt.

Ant sienų jo namuose kabo visokių pasižymėjusių mūsų tautai asmenų paveikslai. Tai iš didžiosios dalies labai artimi ir jam pažįstami žmonės, dauguma atsiskyrę su šiuo pasauliu. Jankaus namuose saugojama garbės svečių knyga, Mažosios Lietuvos organizacijų vardu daugybė dovanų, taip pat dovanos ir nuo ekskursijų, kurių Bitėnuose lankosi labai daug. Be to, ten pat randasi Lietuvos ir Italijos vyriausybių dovanoti M.Jankui ordinai ir daugybė mūsų tautai atmintino ir brangaus turto.

 


 

 

M.JANKUI GEDIMINO ORDINO ĮTEIKIMAS

Apie tai, tarp kita ko, dr. M.Anysas "žiburiuose" (1946. X.12) šitaip rašo:

"Man esant Klaipėdos Gubernatūroj ir Direktorijoj, Jankus nebesirodė viešai politikoj, senatvė jį buvo jau prispaudusi. Jis jau eilę metų gyveno Bitėnuose, Rambyno akivaizdoj. Jo namas — tikrai atrodė kaip Prūsų lietuvių tautinio judėjimo archyvas.

Gubernatoriaus Kubiliaus laikotarpiu, jeigu neklystu, 1938m, pavasarį, Lietuvos Respublikos Prezidento aktu, Patriarchui Martynui Jankui, atsižvelgiant į jo nuopelnus lietuvių tautai ir valstybei, buvo suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas. Jis Jankui turėjo būti įteiktas Bitėnuose, nes iš jų Patriarchas, dėl savo žilos senatvės (jis jau buvo pasiekęs 79 m. amžiaus), veik visai nebeišvykdavo. Nebežinau, kuriais sumetimais ordino įteikti į Bitėnus nevyko pats gubernatorius, bet pavedė tai atlikti savo patarėjui dr. Sakalauskui ir man. Buvo gražus pavasario šventadienio rytas, kai gubernatoriaus automobiliu pasukome link Tilžės. Visur laukai, ganyklos ir pievos žydėjo, ypatingai artinantis Nemunui, kur dirvos ir pievos daug derlingesnės, negu šaltesnėj pajūrinio klimato Klaipėdos apylinkėj.

Galiausiai pasiekėme Bitėnų kaimą ir Jankaus ūkį. Patriarchas mūsų laukė, nes mūsų atvykimas iš anksto buvo praneštas. Buvo nustebintas ir kiek nusivylęs, kad tokiam iškilmingam įvykiui neatvyko pats gubernatorius. Prisiėjo aiškinti, kad tai neįvyko dėl blogos valios, bet dėl to, kad gubernatorius tiek užimtas, jog pats jokiu būdu negalėjo rasti laisvesnės valandėlės laiko.

Tuojau po pietų, tam tikroj ceremonijoj, Patriarchui buvo įteikta ir prisegta Gedimino ordino sidabrinė žvaigždė, kaip liudininkė jo daugmetinės ir nenuilstančios kovos už lietuvybę, ypač tuo metu, kai Vokietijos ir Rusijos imperijos buvo pasiekusios savo jėgų kulminacinį punktą ir apie bent kokį Lietuvos valstybės atstatymą nebuvo nė svajota. Jankus šitą metą geriausia atsiminė ir pabrėžė, kad jį, kaip vokiečiai, taip ir lietuvninkai, išskyrus mažą skaičių tautiškai nusistačiusiųjų, skaitė visišku pamišėliu. Ura patriotai, šiaip nepaprastai jautrūs kiekvienam tautiniam judėjimui, jam iš pradžių nedarydavę jokių kliūčių, bet, tiesiog, su apgailestavimu žiūrėję į jo absoliutiškai beviltišką veiklą. Tik vėliau, kai tautinis judėjimas pradėjo plėstis, jie Jankui pradėję daryti sunkumų, jį persekioti ir, galiausiai, pakartotinai mesti į kalėjimą. Bet, varomas nepalaužiamos energijos ir, tiesiog, mistiško įsitikinimo į reikalingumą kelti lietuvių tautos sąmonę, Jankus tęsė savo darbą.

Nors ir žilos senatvės sulaukęs, Patriarchas buvo labai geros atminties ir, iš dalies humoristiniu būdu, mums pasakojo įvairius epizodus iš savo ilgo ir nuolat besikeičiančio gyvenimo.

Savo spaudos darbo veikloj — Patriarchas buvo iš dalies raidžių rinkėjas, straipsnių rašytojas ir, kartu, poetas. Kiekvienam žymesniam politiniam įvykiui — jis parašydavo atitinkamas eilutes, čia jis humoristiniu būdu, kartais — sarkastiniu tonu, pasakydavo teisybę, už ką jam dažnai tekdavo ir nukentėti.

Mes dar gerai atsimenam anas Smalakio ir Švabacho rinkimų kovos metu parašytas eiles: "Dabar visur politikė, patsai Jurgis ir Barbikė". Čia jis uždrožė visiems lietuvininkams politikieriams, kurie už degtinę ir terpentiną Švabachui tarnavo ir vis tik "hoch" rykavo. Toliau žinomos jo eilės "Vyžiai muša prezidentą ir jo broli šventą", mums primena anuos vėlesnius laikus, tai bažnyčios konfliktą 1925 metais. Vyžiai išlaužė bažnyčios duris, nenorėdami įleisti į bažnyčią direktorijos pirmininko Viktoro Gailiaus ir jo brolio bažnyčios komisaro kunigo Gailiaus. Bendrai, pasakojimų ir įvairių priminimų tada, svečiuojantis pas Patriarchą mums netrūko, ligi išvykstant atgal į namus".

 


 

 

KAI PATRIARCHUI SUKAKO 80 METŲ AMŽIAUS

M.Jankui sukakus 80 metų amžiaus, 1938m. rugpiūčio 24d. "Naujienose" buvo paskelbtas straipsnis "Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus 80 metų sukaktuvės":

"Tai buvo 1938m. rugpiūčio 7d. Tada buvo didelė šventė Mažosios Lietuvos tautinės sąmonės budintojui ir drąsiam kovotojui už lietuvininkų teises. Jo tautinė veikla prasidėjo dar kaizerio Vilhelmo I laikais ir tęsėsi apie 50 metų. Buvo praūžęs Pirmasis pasaulinis karas, kuris lietuvių tautai leido išsilaisvinti iš rusų vergijos ir atstatyti savo valstybės nepriklausomybę. Taip pat buvo pasibaigęs Klaipėdos okupacijos laikotarpis ir, galiausiai, buvo įvykęs krašto prijungimas prie Lietuvos.

Tuo, rodėsi, buvo išpildyta ano didelio tautiečio politinė misija, buvo atsiektas tikslas, dėl kurio tiek daug kovota — dažnai beviltiškose sąlygose.

Patriarchas nebuvo įsijungęs į Lietuvos valstybės administracinį darbą, gyveno Bitėnuose, kaip koks senovės vaidila. Jis gyveno šalimais senojo Rambyno, kuris jam primindavo didžiuosius ir garsiuosius senovės laikus. Bet Patriarchas, nors 80 metų amžiaus sulaukęs, dar nebuvo koks sulinkęs senelis. Jis dar atrodė stiprus ir guvus vyras, dar vis kaip ąžuolas ant Nemuno ar Šešupės kranto. Jis aktyviai dar stebėjo jo gimtojo krašto ir visos Lietuvos politinius reikalus. Iš jo veiklos — Patriarcho asmuo buvo žinomas visuose Lietuvos kampeliuose. Todėl ir dalyvavimas Jubiliato šventėje buvo grandiozinis.

Jau iš ankstyvo ryto, saulelei visą dieną maloniai šviečiant, rinkosi žmonių būriai. Pirmieji aplankė mielą kaimyną ir jubiliatą Bitėnų kaimo gyventojai, kurių daugumas su Jankų šeima giminiavosi. Jankų — juk daug generacijų šitame kaime gyveno. Atvyko daug pavienių asmenų, sukilėlių, dalyvavusių Klaipėdos krašto prijungime prie Lietuvos, politinių veikėjų, etc. Taip pat suplaukė, suvažiavo didelis skaičius ekskursijų, kaip iš Klaipėdos krašto, taip ir iš Didžiosios Lietuvos.

Patriarchui pagerbti iš Klaipėdos atvyko jo vardu pavadintasis šaulių būrys, taip pat vilniečių ekskursija, su tuo metu Vilniuje pagarsėjusiu studentu Pranu žižmaru. Toji ekskursija atvežė Patriarchui ir Vilniaus Gedimino pilies modelį-imitaciją, kurion simboliškai buvo įdėta maža saujelė žemės, paimtos iš Gedimino kalno papėdės Vilniuje. Visą dieną važiavo tiek daug vežimų, automobilių ir autobusų, kad teko net susisiekimą tvarkyti, jiems pasiekus Bitėnus. Tai buvo tokia šventė, kokios Bitėnų kaimas dar nebuvo matęs ir turbūt, niekad nebematys.

Iš žymesnių politikų ir diplomatų atsilankė pasiuntinys V.Sidzikauskas ir buvęs Užsienio reikalų ministeris dr. D.Zaunius, su žmonomis. Toliau. Gubernatorių pavaduodami — jo patarėjai: dr.Sakalauskas ir dr.Anysas, kariuomenės, atstovai, šaulių vadai, Jagomastų šeima ir kt. Tą dieną Bitėnuose susirinko Mažosios Lietuvos Patriarcho politiniai gerbėjai.

Iš asmeniškai neatvykusių gauta daug laiškų ir telegramų. Gauta sveikinimų net iš mums tada priešingo užnemunio. Prof. Jakob Frankos iš Frankfurto/Main telegrafavo: "Už senos kalbos atgaivinimą, tiek daug triūso padėjęs, turi jaustis laimingas, sulaukęs tokio gražaus amžiaus". Ir germanistikos prof. Adalbert Hermannas, iš Goetingeno atsiuntė pasveikinimo telegramą. Jubiliatas su juo buvo susipažinęs laiškais, kai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašytojas Mačys "Apšvietoje" buvo tvirtinęs, jog Kantas yra lietuvių kilmės. Jo tėvas, būk, kilęs iš Šilutės apylinkės ir iš ten persikėlęs į Karaliaučių. Tada anas profesorius ėmė klausinėtis laiškais dėl tų teigimų tikrumo.

Jankų namas buvo permažas, kad bent didesnę svečių dalį sutalpintų. Todėl lauke buvo sustatyta daug provizoriniai sukaltų stalų ir kėdžių, kur buvo kalbama, dainuojama ir užkandžiaujama. Jubiliatas, kiek ankstėliau, bebaigdamas aštuoniasdešimtuosius metus, kaip žinome, susilaukė dar vienos staigmenos, kuri ir buvo tarytum vainikas, užbaigiąs ir vainikuojąs jo ligtolinę veiklą. Toji staigmena — tai buvo Patriarcho apdovanojimas Gedimino ordinu. Žibanti prie jo krūtinės sidabrinė ordino žvaigždė buvo, tarytum, liudininkė jo daugmetinės nenuilstančios kovos už lietuvybę.

Deja, nors iškilmių metu Patriarcho veidas švytėjo džiaugsmu, tačiau, ne be to, kad jo veidu nepraslinktų ir vienas kitas neramumo šešėlis. Tada jau spaudė jo krūtinę kažkoks blogas nujautimas. Tai buvo laikai, kada hitlerizmas jau buvo įsigalėjęs ir sudarė tiesioginį pavojų artimiesiems kaimynams.

Patriarchas, gyvendamas pačiame pasienyje, šį politinį vystymąsi kuo geriausiai matė ir jį sekė. Pavojus, savaime aišku, ir visiems buvo nujaučiamas.

Lietuvos vyriausybės vedamoji vidaus ir užsienio politika M.Jankų nevisuomet patenkino. Siaurame ratelyje jis tą dieną iškėlė klausimą: ar Lietuvos vyriausybė neturėjo galimybių taip veikti, kad šitokiu mastu nesiskverbtų hitlerizmas į Klaipėdos kraštą?

—Aš matau didelį pavojų, — pradėjo Patriarchas Jankus.— Anapus Nemuno stovi nuolat didėjantis slibinas, apsidengęs svastika ir pasiruošęs kiekvienu momentu užgrobti mūsų kraštą. Nors jis savo nagų per Nemuną dar netiesia, bet jo nuodingas kvapas — visam krašte jau juntamas. Čia, pasienyje, puikiausiai matau, kaip pamažu nuodijamas mūsų jaunimas, kaip jis pasiduoda hitlerizmo įtakai, kaip toje įtakoje jis nuolat žiaurėja...

—Aš vis negaliu nusiraminti, — jis tęsė toliau, — kad vyriausybė per 15 metų nepajėgė išauklėti Klaipėdos krašte naujų (jaunų) veikėjų ir politikų. Kas bus, kada ateis, Dieve neduok, blogesni politiniai laikai, kas tuomet kovos ? Senosios kartos politiniai veikėjai daugumoj jau iškeliavo į amžinastį. Kas juos pavaduos? Lietuvos nepriklausomybės laikotarpy yra, berods, išaugintas skaičius gerų valdininkų-organizatorių. Bet seno masto politikų, galim sakyti, nei vieno. Tai liūdnas reiškinys...

— Aš pakartotinai buvau iškėlęs šituos klausimus gubernaūroj ir net kelis kartus Kaune — pačiose viršūnėse. Bet, kažin kodėl, nenorėta įsiklausyti į manąją šnektą. Tokiais momentais jie mane patį, tiesiog, įvyniodavo į gražius žodžius ir pagarbos skraistę, taip, kad nieko nebelikdavo ir sakyti.

Tai toks senelio Patriarcho buvo nusiskundimas. Bet greitai ir vėl jį apėmė amžių valdęs optimizmas. Ir vėl jis pasakė:

– Bet nenustoju vilties. Lietuva tiek audrų pernešė, ištvers ir šitą grėsmę. Tačiau vieną dalyką sakau — po sekančio karo, kada bus subyrėjęs anas išsipustęs svastikuotas slibinas, visa Mažoji Lietuva bus mūsų, kaip mes seniau dainavome ...

– Aš nemanau palikti Bitėnų, — baigdamas pabrėžė Patriarchas, — aš ir toliau pasiliksiu Rambyno sargyboje, nežiūrint kas įvyktų ir kas bebūtų ...

Vakarui artinantis, pamažu išsiskirstė ir svečiai. Ilgai dar girdėjusių M.Jankaus kalbą galvose fermentavosi baltagalvio pranašo žodžiai ir mintys. Deja, niekas iš ten dalyvavusių negalėjo numatyti, kad šita nuojauta ir pranašaujamoji nelaimė taip greitai įvyks. Ir kad ten susirinkusieji — buvo paskutinį kartą Bitėnuose. Jau sekančiais metais Patriarchas savo gimimo dieną šventė Kaune, kaip vokiečių gestapo tremtinys. Hitlerizmo perdėtas garbės jausmas neleido, kad toje vietoje, kur prieš porą šimtų metų malūnininkas Švarcas buvo suskaldęs akmenį ir tuo sunaikinęs senovės šventyklą, dar liktų tenai gyventi senasis Patriarchas, kaip anų laikų liudytojas — vaidila. Taigi, tokie liudininkai — jiems nebuvo reikalingi...

Lietuvos vyriausybė nacinės Vokietijos atžvilgiu, bent pradžioje, iš tikrųjų, gana santūriai laikėsi įvairių provakacijų (per vokietininkus) Klaipėdos krašte atžvilgiu. Kaip matome, dėl per švelnios politikos — netgi buvęs nepatenkintas Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus".

 


 

ŠIMTMEČIO NUO M. JANKAUS GIMIMO SUKAKTIES PROGA

Martynas Brakas "Draugo" kultūriniame priede 1958. IX. 20 šiaip rašė:

"Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus gimė 1858 m. rugpiūčio 7 d. Taigi, jau šimtmetis suėjo, kai Martynas ir Marė Jankai, Bitėnų kaime, Rambyno papėdėje, Nemuno pakrantėje, susilaukė sūnaus, kuriam buvo lemta suvaidinti reikšmingą vaidmenį lietuvių tautinėje ir politinėje istorijoje.

Šimtmetis — tai ilgas tautos istorijos tarpas. Jame Martyno Jankaus asmuo lietuvių tautos atmintyje galėjo nublukti, jo vardas galėjo užsilikti tik istoriniuose užrašuose. Bet Martyno Jankaus asmuo lietuviams, net ir jaunesnei jų kartai, tebėra artimas ir akivaizdus dar ir šiandien. Ilgas amžius, — Martynas Jankus mirė, eidamas 88 metus, — jam leido stovėti ne vien tautiniai dar tik atbundančios, bet ir jau laisve ir nepriklausomybe besidžiaugiančios lietuvių tautos kaikurių žymiųjų įvykių ir istorinių tarpsnių priešakyje. Martynas Jankus, dar gyvas būdamas, matė, kaip jo ilgo amžiaus idealai ir siekimai buvo įgyvendinti ir kaip jie vėl sugriuvo.

POLITINIAI SIEKIMAI

Martynas Jankus buvo pirmoje eilėje Mažosios Lietuvos žmogus ir veikėjas. Tik protarpiais jis buvo priverstas iš savo tėviškės pasitraukti, vis pasaulinių sūkurių, pasiekusių ir Mažąją Lietuvą, blaškomas. Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo tremtinys Rusijos gilumoje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių įsiveržimas Klaipėdos kraštan jį privertė ieškoti apsaugos Didžiojoje Lietuvoje. Iš ten raudonosios armijos artėjimas karo baigmėje — jį nubloškė į tolimą Vakarų Vokietiją, iš kurios jis jau nebegrįžo. Grįš tik jo pelenai...

Martyno Jankaus veikla nesiriboja vien tik Mažąja Lietuva. Ji nuolatos peržengdavo politines ribas, skyrusias Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios. O jo politiniai siekimai — tai tų politinių ribų panaikinimas, kad lietuviai šiapus ir anapus tos ribos galėtų gyventi vienoje sujungtoje nepriklausomoje valstybėje.

Nuo "Aušros" laikų, kaip lietuvių tautinės sąmonės žadintojas, iki šiaurinės Mažosios Lietuvos dalies įjungimo į nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip aktyvus kovotojas už politinius siekimus, Martynas Jankus nepailstamai reiškėsi tautinės ir politinės kovos pirmosiose gretose.

POPULIARUS ASMUO

Iš savo gimtinės, esančios prie Rambyno, kaip plačios ir išsišakojusios veiklos centro, Martynas Jankus, dar jaunikaitis būdamas, drąsiai jungėsi į didžiuosius Lietuvos tautinius žygius. Jis vienas aktyviųjų aušrininkų. Jis vienas tųjų "birutininkų", kurie 1905m. Rusijoje ir Lietuvoje kilusioje revoliucijoje talkininkavo savo broliams lietuviams, sukilusiems prieš caro valdžią, organizavo revoliucininkų konspiratyvų susisiekimą su užsieniais, gabeno slaptą literatūrą ir ginklus per rusų-vokiečių sieną, priglaudė iš "anapus" atbėgusius maištininkus. 1917m. jis buvo lietuvių Petrapilio seimo dalyvis, jau tada kėlęs balsą už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą. Nežiūrint nuolatinės veiklos ir kovos Mažosiosios Lietuvos ribose ir reikaluose, Martyno Jankaus vaidmuo ryškiausias ten, kur ėjo kova už Mažosios Lietuvos atskyrimą nuo Vokietijos ir jos prijungimą prie laisvos Lietuvos valstybės, kai caro ir kaizerio valdžioms griūvant, Lietuvos išlaisvinimui ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos sujungimui brendo palankūs pasauliniai įvykiai.

Martynas Jankus yra vienas Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos organizatorių, Mažosios Lietuvos lietuvių vardu 1918m. reikalavusios Mažosios Lietuvos atskyrimo nuo Vokietijos. Kai šis reikalavimas, Klaipėdos kraštą išjungus iš Vokietijos ribų, iš dalies buvo įgyvendintas, Martynas Jankus, kaip Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas, buvo vienas pirmųjų sukilėlių prieš aliantų okupaciją, kurios politika prieštaravo M.Jankaus ir jo bendradarbių siekiamiems idealams.

Nenuostabu, kad Martynas Jankus tapo vienas populiariausių asmenų tiek Mažojoje, tiek ypač Didžiojoje Lietuvoje, ryškiausiai simbolizavusių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinės tapatybės ir politinės vienybės idėją. Lietuvių tauta jam atsidėkojo visokia vieša pagarba, gatves ir mokyklas jo vardu pavadindama, ordinus jam suteikdama ir Kauno Karo Muziejaus sodelyje pastatydama jo biustą, kaip ypatingą pagarbos ženklą.

AKTYVUS POLITIKAS, RAŠYTOJAS, KALBĖTOJAS

Kilnių tautinių idealų besiekdamas ir už didžius politinius tikslus bekovodamas, Martynas Jankus išvystė labai šakotą veiklą. Jis tautinės sąmonės žadintojas, ypatingai "Aušros" metu. Jis aktyvus politikas Vokietijos parlamentinės monarchijos konstitucijos prasme: dalyvavęs rinkiminėje akcijoje už Mažosios Lietuvos lietuvių atstovo išrinkimą į Vokietijos Reichstagą. Jis net ir revoliucininkas ir maištininkas ne tik 1905, bet ir 1918m., kaip Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos narys, o taip pat ir 1923m. Klaipėdos kraštui sukilus. Jis spausdinto žodžio skelbėjas: dalyvavęs "Aušros" organizavime, leidime ir spausdinime. Jis rašyto lietuviško žodžio kūrėjas: parašęs eilę populiarių veikalėlių ir net savotiškomis eilėmis ėjęs į plunksnos kovą su savo priešais, ypatingai su visokiais atskalūnais nuo lietuvių tautos. Jis ir sakyto Žodžio valdytojas: dažnai stojęs tribūnon susirinkimuose ir mitinguose. Jis visuomenės organizatorius ir draugijų steigėjas: aktingai dalyvavęs tilžiškės "Birutės" steigime, kartu su Dovu Zaunium ir Jonu Smalakiu kūręs Lietuvių Konservatyvų Draugystės komitetą. Jis visuomenininkas plačiausia prasme, kur tik Mažosios Lietuvos bendrieji reikalai prašėsi viešo žodžio ar visuomeninės paramos. Jis vienas aktyviųjų šaulių sąjungos rėmėjų. Net ir tolimosios Amerikos lietuvių visuomenę jis pasiryžo sudominti Mažosios Lietuvos reikalais: 1926m., taipgi jau artėdamas prie septyniasdešimt amžiaus metų, kartu su Adomu Braku, apkeliavo lietuvių kolonijas šiame krašte. Jis, kartu su Vydūnu, kasmet Rambyno kalne rengiamų Joninių švenčių, anų reikšmingų tautinių demonstracijų prie Vokietijos valdžioje likusios Mažosios Lietuvos dalies sienų, nenuilstama siela ir nuolatinė atrama.

Niekas netvirtins, kad Martynas Jankus šioje plačioje ir šakotoje veikloje stovėjo vienas ir kad vien tiktai jo, be gausių bendradarbių veiklos ir kovos, buvo įgyvendinti siekiantieji idealai. Martynas Jankus, kaip ir kiti jo laiko patriotai ir kovotojai, gyveno lietuvių tautos istorijos tarpsnyje, kuris buvo palankus jų idealų ir siekimų įgyvendinimui. Tačiau laiko ir pasaulinių sąlygų sėkmingam išnaudojimui — reikėjo nepaprasto ryžto, didelio apdairumo ir ypatingo sugebėjimo.

SUBRENDO PAVOJINGOJ KOVOJ

Drąsi ir pavojinga kova buvo reikalinga. Daug stiprių priešų ir kietų kliūčių reikėjo nugalėti. Martynas Jankus išaugo, subrendo ir iškilo sunkioje ir pavojingoje kovoje. Iki Pirmojo Pasaulinio karo jis net devynis kartus Prūsijos valdžios buvo patupdytas "kalūzėn" už savo veiksmus ir darbus. Bet ne tik su valdžia jis kovojo, o ir su savo tautiečių "ciesoriškumu", tautiniu išsigimimu ir bendra tautiniams reikalams partija.

Priešu reikia laikyti taip pat ir medžiaginį nepriteklių, sunkinusį kovą su "dvarponiais" ir valdininkais ar su kreditoriais. Neklysime manydami, kad ir iškilusios įvairiausios naujos problemos nelengva buvo įveikti eilinį liaudies mokslą išėjusiam ir tik savamoksliškai išsilavinusiam Martynui Jankui.

Retai kam duota moralinė jėga ir charakterio stiprybė tokiose sąlygose ir su tokiais priešais stoti į rungtynes. Martyno Jankaus kovos ginklai buvo nei ypatingas išsilavinimas, nei medžiaginiai ištekliai, nei vertingi asmeniniai ryšiai. Tačiau jis buvo stipriai apsiginklavęs kitokiais ginklais — aštresniais ir ano meto sąlygose daug daugiau sveriančiais: nepaprastu patriotiniu užsidegimu, giliu tautinių ir politinių idealų įsisąmoninimu, nepalaužiama asmens drąsa ir kieta ištverme. Šių ypatybių apstumo dėka, Martynas Jankus iš eilinių Mažosios Lietuvos ūkininkaičių iškilo į savo tautos įvykių ir kovų priešakį. Dėl jų jis tapo vienu savo krašto istorijos kūrėjų ir savo tautos didžiųjų asmenybių.

Martyno Jankaus  asmuo, laikui bėgant, neišvengiamai išnyks vėlesnių lietuvių tautos kartų vaizduotėje. Tačiau jo vardas ir jo žygiai — niekada neišdils Lietuvos, ypatingai Mažosios Lietuvos, istorijos lapuose", — baigia savo straipsnį dr. Martynas Brakas.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA