Pirmadienis, Rugs 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA

05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA - KELIONĖ Į RAMBYNĄ IR BITĖNUS

 

 

KELIONĖ Į RAMBYNĄ IR BITĖNUS

"Keliaudamos su Ramule po Lietuvą, nutarėme kelionę baigti garlaiviu. Abidvi rašome kelionės įspūdžius. Pasiskirstėme pareigomis. Ramulė rašo iki Smalininkų, o man – - rūpi Mažoji Lietuva.

Garlaiviu važiuoja daugybė žmonių. Čia skautai, šauliai ir neorganizuoti — pavieniai asmenys. Visi važiuoja į Mažosios Lietuvos pagirtą vietą — Rambyną.

Aš važiuoju pirmą kartą į Mažąją Lietuvą. Man viskas labai įdomu. Klausinėju kitų brolių, sesių skautų: "Ar buvote kas nors Rambyne, ar matėte Mažąją Lietuvą, ar buvote Ragainėje?" O čia išgirstu, vienas skautas sako: "Buvau 1934 metais. Baidarėmis plaukėme. Buvome sustoję Rambyne ir Bitėnuose. Mūsų ekskursijos vadas tada buvo prof. S.Kolupaila. Kaip smagu baidarėmis plaukti Nemunu! Oras tada buvo lyg mums pritaikytas: Nemunas tykus, jis nešė mus tolyn ir tolyn iki pat jūros".

Kita sesė skautė sako buvusi kaip tik tame pačiame laikotarpyje. Ji — mokytoja, o Rambyne tada buvo mokytojų stovykla. Papasakojo, kaip jiems tenai gerai buvo, tik labai hitlerininkų bijoję...

Na, bet gana tų pasakų. Reikėtų dar ir truputį numigti. Juk už trijų valandų būsime Rambyne — mano svajonių krašte. Dabar mėnulis šviečia. Būrelis bendrakeleivių patylomis niunuoja kažkokią dainą, prisitaikindami prie bendro vaizdo — slenkančio dangaus skliautu mėnulio, tykiai tekančio Nemunėlio ir ritmingai pūškuojančio garlaivio. Pamažu, bet ryžtingai slenkame pro Viešvilę, Baltupėnus, Sokaičius. Toliau — žemieji ir Aukštieji Eisuliai. Tarp Aukštųjų Eisulių ir Ragainės miesto, Nemuno kairėj pusėj, tęsiasi aukšti skardūs krantai su medžiais ir krūmokšniais apžėlusiomis daubomis, šitie krantai ir daubos — tokie žavėtini ir įspūdingi, kad aplinkiniai gyventojai tuos krantus praminė "Lietuvos Šveicarija". Dešinėje tamsuoja Šereiklaukio miškas. Kada plaukiame pro Ragainę, prisimename, kad tenai sena pilis, kryžiuočių statyta. Naktis — nedaug ką ir matome Ragainės krypty. Vienas iš ekskursantų pasakoja, kad buvęs net pilyje ir visą pilį išvaikščiojęs. Tenai dabar esąs teismas ir, kartu, kalėjimas. Langai, sako, nedideli, bet langų briaunos — tokios plačios, kad ant jų galėtume lovą ir stalą sustatyti. Už Ragainės, abipusiai Nemuno, prasideda pievos, pievos ir pievos. O už pievų — jau Rambynas. Iš tolo matome, kad apšviestas. Girdime laivo kapitoną abejojančiai pareiškiant: "Ar bus vietos kur sustoti? Juk tenai šiandien didžiausia šventė metuose — Joninės". Jau garlaivis švilpia. Na, tai ir Rambynas!

Girdisi muzika, dainos, čia pat ir prieplauka pastatyta. "Matyt, kad laukia kauniškių" — sako laivo kapitonas.

Krante mus pasitinka plk. Šarauskas, plk. Saladžius ir visa eilė pažįstamų, jau anksčiau atvažiavusių iš Kauno ir Klaipėdos.

Mus pasitinka nuoširdžiai ir džiaugsmingai. Iš vienos pusės: "Valio, kauniškiai!" iš kitos — "Valio, Rambynas!.."

Vienas iš skautų sako: "žiūrėk, tenai Martynas Jankus ir jo duktė Elzė“. Visi linksmi. Sveikina mus, lyg senus pažįstamus.

Kopiame į kalną. Rambynas 73metrų aukščio. Sakoma, kad aukščiausia vieta Mažojoj Lietuvoj. Laiptų negalime suskaityti. Be galo sunku lipti, nors nieko su savimi nesinešame. Visi daiktai liko laive.

Užlipę, netikėjome savo akimis, kad taip smagu galėtų būti. Kiek čia svieto! Kiek jaunimo, kiek linksmumo! Bet — juk šiandien Joninių vakaras! Tad, ko čia ir liūdėti? ...

Mudvi su Ramule klausiame plk.Šarauską: "Ar mes ir Bitėnus matysime?" — "Tikrai matysite!“ — atsiliepia plk. Šarauskas. — "Tuoj supažindinsiu su Jankute“. Pažadėjo, ir išpildė — supažindino. P-lė Elzė Jankutė, Mažosios Lietuvos tautiniais rūbais apsirengusi, švitinti džiaugsmu, linksmai mudvi prakalbina. Sako: "Pirma čia pasilinksminsime, pasiklausysime dainų, o paskui, auštant, eisime namo, į Bitėnus. Juk išsimiegoti — galėsite ir po Joninių".

Tokie žodžiai mudviem patiko. Susitarėme prie kokios eglės susitiksim. "Bet, pirmiau to", — sako, — "einame, parodysiu labai gražų vaizdą". Nuvedė pro egles į aukštesnę Rambyno vietą Nemuno pusėn. Bet, kaip gražu tenai! Eglės, pušys, beržai ir dar tokie, skaniai kvepiantys, sidabriniai gluosneliai. "Taip tik ir gali būti Rambyne" — pagalvoju aš. O lakštingalų — daugybė! Rodos, niekur jų negali būti tiek daug. "O gal ir jos atskrido iš abiejų pusių Nemuno pagelbėti švęsti Jonines Rambyne?" — klausiamai taria Ramulė ...

Išėjus į mažą aikštelę, rodės, lyg Nemunas toli, toli apačioj. Ir koks gražus vaizdas! Koks gražumėlis ... Tenai Ragainė, lyg užburta pilis, žiburių — žiburėliai tik mirga. O Nemunas, atrodo, — išdidus, skubiai plaukiąs į tolimas jūras. Skubąs, lyg norėdamas pranešti jūrai, ką matė Didžiojoj ir Mažojoj Lietuvoj ...

"Dabar", — sako Jankutė, — "kreipkitės į dešinę, tai Tilžė. Judvi, turbūt, žinote, kad tenai Vydūnas gyvena?" Po valandikės sako Jankutė: "O dabar — einame, parodysiu aukurą". Nuvedė į aikštę. Tarp aukštų eglių, viduryje, randasi aukuras. Atrodo, lyg eglių viršūnių nėra, tik kamienai stovi išsirikiavę, o aukuro šešėliai — šokinėja nuo vienos eglės prie kitos ir — tarytum žaidžia sau linksmai, čia per Jonines dieną ir naktį dega ugnis. Pagėgių gimnazijos skautai ir Bitėnų šauliai įpareigoti tą ugnelę per Jonines kurstyti.

Ramulė klausia p-lės Jankutės: "Ar yra kokių padavimų apie aukurą?" — "Kur nebus", — atsako Jankutė, — "šitas aukuras čia prieš kokius 20 metų pastatytas. Tas akmuo atvežtas iš Bitėnų. Tai mano tėvelio gimimo namų kertinis akmuo. Mūsų gyvenamieji namai per paskutinį pasaulinį karą buvo apgriauti. Paskui juos visiškai nugriovė. O vieną iš kertinių akmenų, kadangi jis buvo toks didelis ir gražus, keturiais arkliais atvilko į Rambyną ir dabar — ant jo dega vėl ugnelė, kaip mūsų Lietuvos didingais laikais, kada po šias girias vaikščiojo vaidilos ir vaidilutės.

"Tikrasis aukuras stovėjo tenai, kur aš judviem rodžiau Ragainę ir Tilžę. Bet, kada vokiečiai užėjo, — jiems nepatiko, kad lietuviai dar vis prie to aukuro ateina ir meldžiasi. Jie bandė akmenį susprogdinti. Bet iš apylinkės neatsirado nei vienas žmogus, kuris tą darbą atliktų. Visi bijojo dievų keršto, nors valdžia siūlė daug pinigų už tokį darbą. Tas akmuo liko iki 1848 metų. Vokiečiai parsigabeno darbininkų iš tolimos Vokietijos, kad tą akmenį suskaldytų. Bet juos ištiko nelaimės. Vienam akmens skeveldra įkrito į akį ir tas žmogus apako. Antras ranką palūžo. Trečias — krito ir numirė. Bet, po ilgesnio laiko, malūnininkui Schwartzui, iš Bardinų, čia prie Rambyno, prisireikė naujų girnų. Jis, apžiūrėjęs aukuro akmens skeveldras, nutarė, kad jos labai tiktų naujoms girnoms. Valdžia pardavė jam tą akmenį už labai nedidelius pinigus. Bet — ir vėl nelaimė! Vos girnos buvo pastatytos ir pradėjo malti su naujomis girnomis — pats malūnininkas Schwartzas pakliuvo tarp girnų ir girnos jį negyvai sumalė... Taip tas akmuo dar ilgai keršijo už jo pagrobimą".

Mudvi Su Ramule vis daugiau norime žinoti apie Rambyną. Bet Jankutė rodo į gretimą aikštę ir sako: "Na, žiūrėkite tenai! Ten raganas degina!" Mudvi išsigandom: "Ar dar yra raganų Rambyne?" — "Nevien tik raganų, bet ir laumių, ir nykštukų — pilnos pakrūmės! Ryte, kai eisime į Bitėnus, parodysiu jų pirštus", — sako Jankutė.

Kai pradėjo aušti, Jankutė susirado mudvi sėdinčias po nurodyta egle ir mes traukėme per kvepiantį rytmečio mišką Bitėnų link.

Ėjome gražiais takais, žydinčiais krūmais-krūmeliais apsodintais. Vis eglės, pušys, beržai. O pro juos — matėsi rytmetinis Nemunėlis, kuris mus vakar naktį iki Rambyno atnešė. Netoli Bitėnų stovi būrys didelių senų eglių. Jų šaknys iš smėlio tarpais išsikišusios ir praeivių pėdomis baltai nutrintos, atrodo, kaip baltos rankos, balti pirštai. — "Tai Rambyno laumių pirštai", — sako Jankutė.

Bitėnai... Gražus, švarus kaimas, visai prie pat Nemuno. Joninių laike — nakties beveik nėra. Jau šviesu...

Štai, ir Jankų sodyba. Ir čia žmonių daugybė. Vieni eina miegoti į daržinę, kiti trobon. Dar kiti vėl, susimetę į būrį, ieškosi ramaus kampelio sodnelyje.

Jankutę kažkas užkalbino ir ji nuėjo. Mudvi stovime prie vartelių ir žiūrime į tuos namus. "Gal pro tuos pačius vartelius, kur dabar mudvi praėjom, anais laikais ėjo ir Šliūpas, ir Kudira?“ — sako Ramulė. Priėjęs plk. Šarauskas ir nugirdęs mudviejų pasikalbėjimą, sako: "Tikrai taip buvo! Pro tuos pačius vartelius knygnešiai ėjo. Vienas iš žymiausiųjų buvo Jurgis Bielinis. Vieni jį vadindavo "Baltuoju Ereliu", kiti vėl "Ministeriu". Bielinis čia ir slapstėsi vieną laikotarpį, kada už jo galvą rusų caras rublių daugybę žadėjo. Čia anais spaudos draudimo laikais lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo spausdinami. O kiek čia vokiečių žandarų kratyti namai! Vieną kartą, ieškodamas žmonių, žandaras klausia: "Wohnt hier ein Herr mit Namen Tamsta?" (Ar gyvena čia vienas ponas, vardu Tamsta?). Šitai išgirdę vaikai, pradėję juoktis. Žandaras, labai supykęs, tik tiek tepasakęs : "Na, jau ir vaikai prieš mus nustatyti..."

Dar mums besikalbant, atėjo Jankutė ir sako: "Einam dabar į namus. Gal daugiau pažįstamų sutiksite". Nuo vartelių einame gėlėtomis palangėmis į namą. Prie pat durų sutinkame Martyną Jankų ir daugybę linksmų svečių: iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus. Tarp kauniškių matome seną pažįstamą d-rą Nemeikšą, kiuris mums sako: "Mergaitės, norite gražios būti? Tai prauskitės su rasa". Jis parodo pavyzdį — ir mes visos braukome rasą — prausiamės.

Paskui Martynas Jankus vedė visus į namą, sakydamas: "Noriu, kad visi į Amžinąją Rambyno knygą įsirašytumėt. Kada, nors po šimto metų, vėl atklysite į Bitėnus, rasite čia savo pavardes", — juokavo žilabarzdis senelis, būdamas vis geroj nuotaikoj.

"Tarp kita ko, jis yra ir skautų globėjas" — aiškina mums plk. Šarauskas. — "Galite mokytis visuomet būti linksmi. Juk jis, turbūt, daug audrų matęs ir vargo"... Į tai Martynas sako: — "Bet ir laimingas. Esu sulaukęs savo darbo vaisių. Štai, šiandien ir laisvą Lietuvą turim. Turim savo karius, savo šaulius, savo skautus. Tik džiaugtis galime iš to"...

Prieiname prie Rambyno knygos. Ne maža! Maždaug pusės stalo. Pradėta rašyti 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakties proga. O kiek parašų, kiek gražių žodžių-minčių! Kiek čia ekskursijų būta. Čia karių pavardės, čia Vydūno, Jagomasto, Reisgio. Gen. S.Raštikis su visu štabu įsirašęs. Čia ir vokiečių kalba ir graikų, lotynų ir net japonų rašysena matosi... Kitų jau nebeprisimenu. Žodžiu tariant, daug kas per tą slenkstį žengė...

Po to Jankutė paprašė prie pusryčių stalo. Visi susėdome, ir kalbų — daugybė. Po pusryčių Martynas Jankus visus ragina į Rambyną. Juk šiandien — oficialios iškilmės, žiūriu pro langą ir matau kaip žmonės traukia: ir pėsti, ir dviračiais, ir važiuoti arkliais. Matosi ir automobilių. Ar tikrai tie visi žmonės į Rambyną?

Visi svečiai traukiame į kalną. Tenai mūsų trispalvės plevėsuoja. Ugnelė aukure dega. Abipusiai aukuro stovi Pagėgių gimnazijos skautės. Jos kursto ir prižiūri tą ugnelę. Išgirdome kalbų, dainų ir vėl kalbų. Buvo porinama, kaip reikia mylėti ir godoti tą mūsų brangios Lietuvos laisvę, taip sunkiai atkovotą.

Dar sutikome daugybę pažįstamų. Taip ir pavakarys atėjo. Mūsų garlaivis pradėjo švilpti ir raginti grįžti į laivą. Lipome į pakalnę. Tenai garlaivių ir garlaiviukų — pilna. Visi jau skubinasi atgal. "Iki pasimatymo kitais metais Rambyne!" — šaukia vieni ir kiti.

O Rambyno šeimininkai ir Pagėgių skautai — dar ilgai mosuoja. Mes plaukiame juk dar toliau — pro Tilžę į Klaipėdą.

 

Pedagogas A. P. Bagdonas savo straipsnyje "Martynas Jankus ir sausio 15" (Draugas, 1958. I. 17) šitaip samprotauja ir patiekia įspūdžių žiupsnelį iš 1933m. lankymosi Bitėnuose:

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 05 RAMBYNO IR BITĖNŲ IDILIJA