Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - PIRMAS LAIŠKAS Apie rusų revoliuciją

PIRMAS LAIŠKAS Apie rusų revoliuciją 

Šiuos laiškus, kuriuose aš sumuoju visas socialinės filosofijos mintis, betarpiškai skiriu savo nedraugams, man priešiškos dvasios, priešiškos pasaulėjautos, man svetimų minčių žmonėms. Daug turiu nedraugų, be galo daugiau negu draugų, iš pačių priešingiausių pusių jie supa mane. Pirmiausieji mano nedraugai - tai mano tikėjimo nedraugai, savo dvasia pasitraukę nuo Kristaus, Jį išdavę ir prieš Jį sukilę žemiškų dievų ir stabų vardan. Pasaulis žengia į taip sunkų ir atsakingą laikotarpį, kad būtina religiškai demaskuoti dviprasmiškus dvilypius, praeinančius reiškinius. Ne taiką, o kalaviją atnešė Kristus. Ir dvasios kalaviju turi būti perskirtas už Kristų ir prieš Kristų einantis pasaulis. Tačiau šis pagrindinis padalinimas neturi būti mechaniškas ir išviršiniai taikomas begaliniam gyvenimo sudėtingumui. Evangelijoje nėra pilnutinio aiškinimo, kuris leistų pritaikyti Evangelijos kriterijus visokiems gyvenimo vertinimams. Bet koks gyvenimo vertinimas žmogiškajai dvasiai stato kūrybinį uždavinį. Evangelijoje duotas tik naujo gyvenimo raugas, tik grūdas, iš kurio išaugs aukščiausias dvasinis gyvenimas: joje nerasime taisyklių ir priesakų rinkinio. Naujajame Įstatyme nėra teigiamo krikščioniškosios visuomenės apreiškimo. Krikščionybės ir visuomenės santykių problema - sudėtinga kūrybiška problema, pateikta laisvai žmogiškajai dvasiai. Ji nesprendžiama suprastintai ir vienareikšmiai. Krikščioniškosios visuomenės problema visuomet buvo didžiulės pagundos objektu ir tikriems krikščionims ir krikščionybės priešams. Kristumi ir Evangelija buvo labai piktnaudžiaujama, siekiant prieštaringiausių tikslų. Pats kraštutiniausias revoliucingumas ir pats kraštutiniausias reakcingumas pasirengę save teisinti krikščionybe. Visiškai aišku, kad krikščionybės dvasios absoliutumo negalima pakeisti istoriško pasaulio reliatyvumu. Visuomet pasilieka nebendramatiškumas. Vienodai klysta tie, kurie laiko krikščionybę palankia absoliučiam cezarizmui ir tie, kurie laiko ją palankia anarchizmui. Krikščionybė vienodai nereakcinga, kaip ir nerevoliucinga ir iš jos negalima išgauti jokios naudos šio pasaulio reiškiniams.

Dabar triumfuoja tie, kurie norėtų arba visiškai sugriauti krikščionybę, arba iš jos gauti revoliucinės naudos, socialistinės ir anarchistinės naudos. Prieš šiuos nedraugus visų pirma nukreipta mano knyga. Juose aš noriu demaskuoti, kadangi juose ateities pavojai ir ateities blogis. Praeities miręs arba mirštąs blogis mažiau pavojingas. Antikristas pasirodys ateityje, jo pagundos - ateities pagundos. Sename blogyje nėra tokios aštrios pagundos ateities dvilypiams ir dviprasmiams vaizdams. Nėra pasaulyje tautos, kuri taip imli šioms dvilypių ir dviprasmių vaizdų pagundoms kaip mano tauta, rusų tauta. Nėra pasaulyje šalies, kuri galėtų taip lengvai tapti šių pagundų židiniu, kaip mano šalis - Rusija. Jums, baisiais nuodais, apnuodijusiems rusų tautos sielą, jums, žudžiusiems Rusiją, skiriami šie laiškai. Jūsų daug, jūs - dauguma, jūs seniai pradėjote savo darbą, jūs pradėjote savo darbą, graužiantį dvasinius rusų liaudies pagrindus, kaip engiamieji, nekaltai ir pakiliai pamokslaudami apie humaniškas ir progresyvias idėjas. Bet netruko pasireikšti jūsų dvasia, nebūties dvasia, greit jūs virtote engėjais. Pradžioj jūs tapote dvasios engėjais, jūs užvaldėte silpnas rusų inteligencijos sielas, jūs tapote aukštojo dvasinio gyvenimo persekiotojais ir paskelbėte boikotą visiems, kas tikėjo į aukštąją dvasinę realybę ir dvasines vertybes, kas pripažino religinio gyvenimo prasmę ir religinį gyvenimo tikslą. Jūs teisinot savo persekiojimą ta slegiančia padėtimi į kurią jūs patekote per klaidingą senosios valdžios politiką. Bet atėjo valanda, kuomet galutinai atsiskleidė jūsų prigimtis, - jūs įgijote galimybę tapti ir medžiaginiais engėjais ir sukūrėte negirdėtą tironiją, grasinančią galutinai sunaikinti žmogiškąjį paveikslą. Visuomet jūs nekentėte laisvės, gesinote žmoniškąją dvasią, naikinote tai, kas dieviška. Jūs visuomet pardavinėjot žmogiškąjį pradą už praeinančių gėrybių ir laikinų interesų buzą. Jūs - amžinybės naikintojai, jūs norite išplėšti iš žmonių širdžių amžinybės jausmą ir amžinybės ilgesį. Mes seniai perspėjom, seniai išsiaiškinom, prie ko turi atvesti jūsų viešpatavimas, seniai, pagal savo išgales, dvasiniai kovojom su jumis. Dabar pradeda jus pažinti ir tie, kurie anksčiau susiviliojo jūsų dvasia, tie visi švietėjai, progresistai ir humanistai, pasilikę gyvenimo paviršiuje, nepamatę blogio, nekaltai svajoję apie liaudies gerovę ir laimę žemėje, kilniadvasiai. Mes seniai perspėjome, seniai atskleidėm, prie ko atves tie keliai, kuriais ėjo rusų inteligentija ir į kuriuos buvo stumiama rusų liaudis. Mes kalbėjome ir apie tą siaubingą atsakomybę, kuri teko valdantiesiems, viešpataujančioms klasėms, beveik nieko nedavusioms kūrybiškai išvengti šio lemtingo Rusijos ir rusų liaudies smukimo į bedugnę. Teprisimena jie dabar rinkinį "Vechi" ir įvertina jį bešališkiau.

Šios knygos planas gimė rusų revoliucijos stichijoje. Mažiausiai ruošiuosi dėstyti socialinę filosofiją. Tokių sistemų laikai jau praėjo. Aš noriu atskleisti visuomenės minčių pagrindus, duoti tai, ką galima būtų pavadinti ontologiškąja psichologija arba visuomenės fenomenologija. Rusų revoliucija teikia vidinius impulsus tokiems apmąstymams. Revoliucija duoda didžiulę patirtį ir užaštrina visas socialinės filosofijos problemas. Ne pati revoliucija užaštrina ir pagilina mintis. Atbulai, tie, kurie daro revoliuciją, pagauti jos srovės, praranda sugebėjimą pajusti skirtumus, giliai vertinti. Šie žmonės yra atitrūkę nuo gilumos, nuo visų dvasinio gyvenimo šaltinių, praradę sugebėjimą bet kokiam pažinimui. Bet dvasinėje reakcijoje į revoliuciją, vidinėje jos sampratoje aštrėja mintis, gilėja pažinimas ir atsiskleidžia daug naujo. Yra ir tokių, kurie galvoja, jog revoliucija religinga, kad joje gimsta naujas žmogus, atsiveria nauja sąmonė. Toks revoliucijos ir religijos sugretinimo žaidimas, toks puošnus revoliucinės stichijos aprėdas religine frazeologija, toks mistinis jos idealizavimas yra dvasinis kliedesys. Tikrų, darančių revoliuciją, revoliucionierių protingas proziškumas, o ne poetizavimas ir mistifikavimas, yra tūkstantį kartų geresnis ir švaresnis. Kai romantiškasis, lyriškas poetas pradėjo giedoti himną revoliucijos siautuliui ir rašyti straipsnius, pateisinančius visas jos piktadarystes, jis patyrė savo sielos, praradusios tiesos ir melo, realybės ir iliuzijų atskyrimo sugebėjimą, irimą ir įvykdė Dvasios išdavystę. Jūs dvasios ir dvasinės kūrybos žmonės, pašaukti būti "paslapties ir tikėjimo saugotojais", kai jūs atsidavėt viešpataujančioms stichijoms, kai nuolaidžiavote šėlstančioms, griaunančioms šventenybes ir vertybes padugnėms, kai nesuradote nei vieno galingo žodžio amžinybei ir aukščiausiam dvasios gyvenimui apginti, - jūs tapote niekingiausiu ir žemiausiu reginiu. Siaubingiausią ir atsakingiausią gyvenimo išbandymų valandą, kai išryškėja visų žmoniškųjų vilčių ir svajų, minčių ir žodžių lyginamasis svoris, jūs pasirodėte pasimetusiais dvasiniais suglebėliais, praradote visus dvasios kriterijus, pritrūko jums, iš dvasinio bendravimo su amžinybe gautų, nuosavų žodžių. Jūs prabilote skolintais žodžiais, ir gatvių bei aikščių triukšmas pasigirdo jūsų žodžiuose ir straipsniuose. Jūs nesuradote savyje riteriškos ištikimybės ir riteriško kilnumo, jūs pasirodėt dvasios plebėjais. Jumyse niekad nebuvo dvasios stiprybės, jūs nesukaupėt savyje dvasinių vertybių. Jūs silpni, bevaliai, dviveidžiai žmonės, nesugebą pasirinkti meilės objekto, savo tikrovės, tiesos, grožio. Jei jūsų grožis, jūsų tiesa, jūsų tikrovė priklauso nuo vėjo pūstelėjimo, nuo stichijų siautėjimo, nuo gatvių, aikščių ir kelių triukšmo, tai jumyse nėra grožio, nėra tiesos ir nėra tikrovės, jūs - elgetos, neginkluoti kovos valandą, nepasiruošę karui. O kai kurie iš jūsų mėgo sakyti, kad žmogus turi apsikaustyti, apsivilkti šarvais, užsidėti šalmą, paimti skydą ir ietį. Kur gi dingo jūsų riteriški šarvai mūšio, lemtingos priešiškų dvasių dvikovos valandą? Jūs pasirodėte silpnais ir svyruojančiais kaip nendrės, beginkliais ir nesaugiais. Iš menkadvasiškumo jūs išsigalvojote savo silpnybės ir pataikavimo tamsiosioms jėgoms pateisinimus. Tačiau nieko jūs neprigavot. Jūs tik pažeminot rusų rašytojo, rusų poeto, rusų mąstytojo vardą. Jūsų vardų neminėsiu, mane daugiau domina dvasios reiškiniai, o ne atskiri, su savo silpnybėmis, su mįslingais likimais žmonės. Revoliucija niekad nebuvo ir negali būti religinga. Revoliucija, bet kokia revoliucija pagal savo prigimtį yra antireliginė, todėl niekingi visi jos religiški pateisinimai. Tačiau didelio mąsto revoliucija gali turėti religinę prasmę, joje gali būti Dievo veiklos ištakos. Dievo lemties nuosprendis. Šią prasmę ir šiuos ženklus aš matau ir pačioje antireligiškiausioje revoliucijoje, rusų revoliucijoje. Revoliucija yra bausmė už praeities kaltes, lemtinga senojo blogio pasėka. Taip vertino prancūzų revoliuciją tie, kurie įsigilino į jos prasmę, nenagrinėjo jos paviršutiniškai. Taip Ž.de Mestrui revoliucija - mistinis faktas, jis ją vertino providencialiai kaip pasiųstą iš aukščiau už praeities kaltes. Karleilis, parašęs geriausią revoliucijos istoriją, joje matė netikėjimo, organinio gyvenimo centro praradimo pasekmes, bausmę už kaltes. Revoliucija - senojo gyvenimo pabaiga, bet ne naujojo gyvenimo pradžia, atsiskaitymas už ilgą kelią. Revoliucija visuomet teigia, kad valdovai nepildė savo paskirties. Iki revoliucijos valdžiusių sluoksnių pasmerkimas būna atpildas už tai, kad jie atvedė prie revoliucijos, davė prielaidą jai įvykti. Visuomenė turėjo ligą ir puvinį, kas ir padarė revoliuciją neišvengiama. Tai tikra ir senam, prieš prancūzų revoliuciją buvusiam, režimui, ir senam, prieš rusų revoliuciją buvusiam režimui. Iš viršaus kūrybiškai nesivystė, nešvietė šviesa, todėl prasiveržė tamsa iš apačios. Taip būna visuomet. Tai gyvenimo dėsnis. Prieš revoliuciją vyksta gedimo procesas, tikėjimo smukimas, visuomenėje ir liaudyje prarandamas vienijantis dvasinis centras. Į revoliuciją veda ne kūrybiški procesai, o puvimo bei irimo procesai. Meilės jausmas, kūrybinis polėkis, kūrybos aktas niekada nenuves į revoliuciją. Bet kokia revoliucija turi piktadarybės, bedievybės arba prakeikimo antspaudą. Liaudis, patekusi į revoliucijos stichijos valdžią, praranda dvasinę laisvę, pajungiama lemtingam dėsniui, ji tampa apsėsta ir pasiutusia. Ne žmonės jau čia galvoja ir veikia, o kažkas ir kažkaip veikia už juos ir juose. Liaudžiai atrodo, kad ji - laisva revoliucijose, o tai - baisi apgaulė. Ji - tamsių jėgų vergė, jai vadovauja nežmoniškos, niekingos dvasios. Revoliucijoje nėra ir negali būti laisvės, revoliucija visuomet priešiška laisvės dvasiai. Revoliucijos stichijoje žmogų užplūsta tamsios bangos. Revoliucijos stichijoje nėra vietos asmenybei, individualybei, joje vyrauja beasmeniai pradai. Revoliucijos nekelia žmogus kaip Dievo panašumo ir paveikslo, revoliucija vykstą su žmogumi, ištinka žmogų kaip liga, nelaimė ar potvynis. Revoliucija liaudies masinė stichija yra kaip audra, potvynis ar gaisras, t.y. gamtos reiškinys, o ne žmogaus dvasios reiškinys. Žmogaus paveikslas revoliucijoje visuomet drumzlinas, tamsių būties padugnių stichinio antplūdžio užtvindytas. Tas šviesos ratilas, kuris neišpasakytai sunkiai kuriamas istorijos procese, kuris pakilęs virš neaprėpiamos tamsos, revoliucijos stichijos pasėkoj, užliejamas begalybe bjaurios, nesulaikomos tamsos. Dioniziškoji stichija ardo bet kokį apoloniškąjį pradą, bet kokią formą ir ribą, bet kokį pavidalą ir paveikslą, susijusį su forma ir riba. Naivu galvoti, kad liaudžiai, patekusiai į revoliucinės stichijos dėsnio poveikį, įėjusiai į magišką revoliucijos žiedą, gali vadovauti protingesnės ir saikingesnės kryptys (žirondistai arba kadetai). Ne, revoliucijose neišvengiamas jakobinų ir bolševikų viešpatavimas. Liga turi būti išgyventa, nuodai turi patys save sunaikinti. Revoliucijai vadovauti neįmanoma. Ir veltui jūs, keliantys ir šlovinantys revoliuciją, galvojate, kad vadovaujate, valdote ir kuriate. Ak, kaip jūs naivūs, tamsūs ir bejėgiai galvodami, kad esate laisvi, kad jumyse veikia laisvės dvasia, kad jūs aktyvūs, kad jūs galingi. Ne, jūs - pasyvūs ir bejėgiai vergai, tamsių aistrų vergai, tamsių stichijų įnagis. Jūs, bolševikai, maksimalistai, anarchistai ir panašūs į įjuos, .jūs - patys pasyviausi žmonės, dvasiškai sustingę, nesugebą priešintis stichijai, neturintys sielos veržlumo, apsėsti ne jumyse esančių energijų. Nesimato jūsų veido ir neturite jūs veido. Jūs - beveidžių stichijų mediumai, jumyse kalba svetimi balsai, kuriuose nerasi žmogiško balso, kur girdisi tik žemų gamtos stichijų triukšmas ir staugimas. Veltui jūs, revoliucijos žmonės, galvojate, kad esate naujos sielos, kad jumyse gimsta naujas žmogus. Jūs - senos sielos, jumyse baigia gyvenimą senasis žmogus su senosiomis savo nuodėmėmis ir negalavimais. Visi jūsų neigiami jausmai - pyktis, pavydas, kerštas - jus laiko prirakinę prie senojo gyvenimo, laiko senojo gyvenimo vergais. Jūs - pasyvus refleksas praeities blogiui, jūs - tik reakcija praeičiai. Jumyse nėra kuriančios dvasios alsavimo. Visa jūsų būtybė pilna praeities blogio atminimo, jūs negalite išsilaisvinti nuo jo. Tačiau nėra jūsų atmintyje praeities gėrio, jo neblėstančios tiesos ir grožio, jūs neturite kūrybiškos ir prisikeliančios atminties.

Ar Robespjeras buvo naujoviška dvasia, naujas žmogus? Ne, jis iki savo esybės gelmių buvo senoviškas, senojo režimo pilnas prievartos instinktų žmogus. Prancūzų revoliuciją darė senos jėgos ir į ją įsinešė senas nuodėmes ir aistras. Naujoviška dvasia prancūzų revoliucijoj negimė, Niauja dvasia gimė vėliau, po gilios dvasinės reakcijos į revoliuciją, kai Šotabrianas rašė savo "Renė" ir "Krikščionybės genijų". Tada prasidėjo naujoji era, vidiniai skirtinga nuo ankstyvesnių dviejų šimtmečių. Naujasis žmogus gimė krikščioniškojoj ir romantiškojoj reakcijoj. Tai patvirtino patys pozityviausieji istorikai. Veltui jūs, revoliucijos gamintojai, revoliucijos demonų apsėsti, galvojate, kad jūsų veikla kūrybiška. Veltui jūs galvojate, kad revoliucijų epochos - kūrybiškos epochos. Jūs esate visiškai netekę kūrybiškos dvasios, nepakenčią ir naikinantys kūrybą, skurdžiai. Tikrovėje kūryba yra aristokratiška, ji geriausiųjų žmonių objektas, ji nepakenčia blogųjų valdžios, minios, kuriai jūs tarnaujate, viešpatavimo. Argi turi kūrybišką dvasią Robespjeras arba Leninas? Ar jie nėra visokio kūrybinio polėkio naikintojai? Kūryba nepakenčia lygybės, ji reikalauja nelygybės, iškilimo, tačiau nesižvalgo į kaimynus, tikėdamasi juos aplenkti. Revoliucijos dvasia, revoliucijos žmonių dvasia neapkenčia ir naikina genialumą ir šventumą, ji apsėsta juodo pavydo didiems ir didybei, ji nepakenčia kokybės ir visuomet trokšta paskandinti ją kiekybėje. Niekuomet revoliucijų epochose nežydėjo dvasinė kūryba, nebuvo religinio ir kultūrinio atgimimo, nežydėjo mokslas ir menas. Revoliucijos matas - plokštuminis, o ne giluminis. Revoliucijos neturi vidinio polėkio. Revoliucija reiškia vidinį sustingimą. Tik išoriniai revoliucija yra dinamiška, vidiniai jinai statiška. Revoliucijos niekuomet nevertino dvasinio polėkio ir dvasinės kūrybos žmonių: jos engia šiuos žmones, dažnai jų neapkenčia ir visuomet laiko bereikalingais revoliucijai. Jūsų audringas išorinis bruzdėjimas neturi vesti į apgaulę. Šiame bruzdėjime yra trypčiojimas be išeities, jam išgyvenamos tuščios aistros. Revoliucinis judėjimas visuomet pats save sunaikina, jis neveda į naują gyvenimą. Eikite gilyn, revoliucionieriai ir visi jūsų mirtingi judėjimai, visi jūsų gestai ir jūsų keliami triukšmai baigsis. Tuomet prasidės ir jumyse gyvenimo paviršiaus žmonėse tikrasis judėjimas, tuomet galbūt ir jums atsivers kūrybos galimybės. Vidinio judėjimo pradžia, kūrybos ir dvasinio įsigilinimo pradžia reiškia revoliucijos pabaigą, reakcijos pradžią. Revoliucijos puodas išverda. Pasirodo poreikis giluminiai suvokti revoliucijos patirtį, tragiškuosius gyvenimo prieštaravimus.

Revoliucija savo prigimtimi - ne dvasiška. Revoliucija gimsta iš dvasinio gyvenimo slūgimo, smukimo, o ne iš jo pakilimo, ne iš jo vidinio išsivystymo. Revoliucijos žmonių veidai byloja apie jų dvasinio gyvenimo smukimą. Šių veidų išraiška iki siaubo nedvasinga ir jau vien tai smerkia revoliuciją. Jūsų veiduose pyktis ir apsėdimas, juose neperskaitysi nei gilesnių minčių, nei kilnesnių jausmų. Jūsų veidai neįdvasinti, juose jaučiamas nuosmukis iki pat materialaus pasaulio padugnių. Revoliucija neigia dvasinio gyvenimo reikšmę. Revoliucijos ideologija išeina ne iš vidinių ir dvasinių aplinkybių, o iš išorinių ir materialių aplinkybių, kuriomis viską sąlygoja. Ir todėl dvasios žmonės niekuomet nepritaria jūsų revoliucijoms, jie turi savo, jums nesuprantamas, revoliucijas. Marksas niekuomet nebuvo dvasios revoliucionierius. Dvasios revoliucionieriumi buvo Nyčė. Bet ką gi bendro jis turi su jūsų išviršinėmis revoliucijomis? Jas jis niekino kaip plebėjų sukilimus. Dvasios revoliucionierius buvo Dostojevskis, o jūs visuomet jį laikėte konservatoriumi ir reakcionieriumi. O ką gi jums daryti su pranašiškai nusiteikusiu Vl. Solovjovu, ką jam daryti su jumis? Viskas, kas turėjo dvasinės reikšmės XIX amžiaus rusų mintyje ir rusų kūryboje, buvo ne su jumis, bet prieš jus. Didžiausias rusų kultūros reiškinys Puškinas - ne jūsų. Jūs jį koneveikėt ir žeminot, jūs priešpastatėt jam puodą ir čebatus. Net L.Tolstojus nemėgo jūsų ir smerkė jūsų veiklą. Su jumis buvo tik antros ir trečios rūšies žmonės, nei viena geniali mintis negimė jūsų aplinkoje, neišėjo iš jūsų menkos, pilkos dvasios. Jūs, revoliucijos žmonės – dvasinės vidutinybes, abejingi žmonės, vidutinių, pilkų, banalių minčių žmonės. Ir jūsų Įtūžis pilkas, pavydžios bet kokiai didybei, garbei, genialumui mases įtūžis. Jūsų prigimtį genialiai perprato ir pranašiškai nusakė, kur jūs nueisite, Dostojevskis. Visiškai aklas ir apsėstas gali painioti jūsų revoliucijas su dvasinėmis revoliucijomis. Dvasinės revoliucijos kyla iš gilios vidinės reakcijos į jūsų revoliuciją, į dvasios neigimą. Jūs - dvasios slopintojai, jūs juodžiausi reakcionieriai giliausia šio žodžio prasme. Jūs visuomet slopinote mintį, jūsų minties inercija baisi, ji daro suakmenėjimo įspūdį. Jūs visuomet gujot religiją, filosofiją., gyvenimo estetiką. Jūsų revoliuciją daro ne geriausi, o blogiausi, revoliucijos griebiasi ir iš to pelnosi nevykėliai ir "nuskriaustieji“, visi įtūžėliai, visi Dievo posūniai, o ne Dievo sūnūs. Revoliucijos gimsta ne iš kilnios Dievo vaikų kaltės sampratos, o iš nekilnios skriaudos sampratos. Visos revoliucijos baigdavosi reakcijomis. Tai neišvengiama. Tai – dėsnis. Ir kuo pašėlesnės ir įnirtingesnės buvo revoliucijos, tuo stipresnės buvo reakcijos. Revoliucijų kaitoje yra kažkoks magiškas žiedas. Daug ūkanų būna reakcijose - jose toks pat įtūžis ir kerštingumas, kaip revoliucijose. Ir jūs, švarios reakcijos žmonės, nesugebą pakilti virš plokštuminio judėjimo kairėn ir dešinėn, virš revoliucijos ir reakcijos prieštaringumo, jūs irgi nesugebant įžvelgti pilnutinės tolimesnės teisybės. Jūs dažnai būnate atbulai panašūs į revoliucionierius. Tačiau, po įnirtingų revoliucijos sukrėtimų, reakcija neišvengiama, joje yra sava, tamsioje žmogiškoje stichijoje pakitusi, tiesa. Jūs, banalios ir lėkštos sąmonės žmonės, įpratote vartoti žodį "reakcija" paviršutiniška, išimtinai neigiama žodžio prasme. Jūs priešpastatote reakciją progresui, kūrybai, visokiam vystimuisi, judėjimui, sustingimui arba judėjimui atgal, grįžimui prie to, kas buvo iki revoliucijos. Tai netiesa, reakcijose yra kitokia giluma. Reakcija gali būti kūrybiška, joje gali ir tikras vidinis kelias į naują gyvenimą, į naujas vertybes ir niekuomet reakcija negrąžina tiesiog į seną gyvenimą. Bet kokioje revoliucijos reakcijoj atsiskleidžia kažkas nauja, nežinoma senam pasauliui, gimsta kūrybiškos mintys. Gimsta kažkas trečias, kuris skiriasi ir nuo to, kas buvo revoliucijoje ir iki jos. Trečiame atsiveria kažkas nauja, nebūta. Pergyventas dviejų pasaulių susidūrimas užaštrina sąmonę, ištobulina mintį, duoda naują gyvenimo pojūtį. Apie tai byloja dvasinė reakcija į XIX amžiaus Prancūzijos revoliuciją. Jums, revoliucijos ideologams, aš patariu išnagrinėti šį dvasinį judėjimą ir įsigilinti į jo didaktinę prasmę. Galbūt svarbiausia prancūziškosios revoliucijos reikšmė yra ta, kad ji XIX amžiaus pradžioje sukėlė krikščioniškąjį judėjimą ir romantiškąjį judėjimą, kurie apvaisino visas XIX amžiaus mintis. Žozefo de Mestro reiškinys buvo pats nuostabiausias prancūzų revoliucijos rezultatas, nuostabesnis, negu Marato ir Robespjero reiškinys. Progresyviąją, kūrybiškąją Ž. de Mestro idėjų reikšmę pradeda pripažinti patys pozityviausi ir objektyviausi XIX amžiaus minties istorikai. Ž. de Mestras padarė vaisingą įtaką ir San-Simonui, ir O.Kontui ir visai XIX amžiaus istoriškajai ir organiškajai mąstysenai. Savo sielos gelmėse jis pergyveno baisią revoliucijos patirtį, ir iš to kilo visas krikščioniškosios minties pagilinimas. Ž.de Mestras buvo jau naujoviškas žmogus, porevoliucinis, o ne ikirevoliucinis žmogus. Jis smerkė prancūzų emigrantus ir jų išviršines restauracines užmačias. Ir visa XIX amžiaus krikščionybė buvo nauja, porevoliucinė krikščionybė, smarkiai pagilėjusi, lyginant su XVII ir IVIII amžių krikščionybe. "Reakcionierius" Ž.de Mestras ėjo taip toli, kad darė prielaidą naujo apreiškime, Šv. Dvasios apreiškimo galimybei. Naujas taip pat buvo porevoliucinis reiškinys Šotabriano porevoliucinis romantizmas. XIX amžiaus "reakcionierių" žvilgsnis į praeitį, savo šaknų ieškojimas viduramžiuose buvo kūrybiškas žvilgsnis ir kūrybiškas ieškojimas. Racionalistiškas švietimas, graužęs dvasinius prancūzų liaudies gyvenimo pagrindus ir užkrėtęs pačią krikščionybę, buvo nugalėtas per XIX .amžiaus pradžios dvasinę reakciją. Ir, po šios dvasinės pergalės, grįžimą į racionalistinį švietimą, reikia vertinti kaip minties reakciją pačia neigiamiausia prasme. Prancūzų revoliucijos ir neigiamo švietimo dvasinės reakcijos epochos krikščionys ir romantikai yra mūsų dvasiniai protėviai. Nuo to laiko mūsų mintys labiau ištobulėjo, pagilėjo ir praturtėjo nauja patirtim, ir dvasioje jie mums artimi, o svetimi mums tie, kurie savo genealogiją veda iš Voltero ir Didro. Aš su džiaugsmu pakartočiau Kontalambero žodžius: "Mes - kryžiuočių anūkai ir neįsileisime Voltero sėklos". Jus gi, šios dienos revoliucijos žmonės, neturite protėvių, jūs žmonės be kilmės, kadangi kilmė iš Robespjero ir Markso - nėra kilmė. Revoliucinės ideologijos negalima vadinti gilia, nes ji neturi senų ištakų, ji pasmerkta būti paviršutiniška. Negilus revoliucinės ideologijos racionalistiškasis žmogus, negilus pasaulio prigimtyje glūdinčio blogio neigimas, negilus tas optimistiškas žvilgsnis į ateitį. Revoliucinis atotrūkis tarp praeities ir ateities tegali būti tik paviršiaus ir gilumos skirtumo neigimu, atitrūkimu nuo dvasinio gyvenimo centro. Revoliucionizmas visuomet yra trūkis tarp tėvo ir sūnaus, yra tėvystės neigimas, t.y. mirties ir trūnijimo vietoj amžino gyvenimo įtvirtinimas. Jūsų išviršinėse revoliucijose neigiamas amžinąsis hierarchijos pradas, organinio ryšio pradas, t.y. neigiama dieviškoji pasaulio tvarka.

Rusų revoliucija turi tipiškus bruožus, charakteringus bet kokiai revoliucijai. Joje atsiskleidžia ta pati stichija, kuri atsiskleidžia visose revoliucijose, ją valdo lemtis, kuri skrajoja virš visų revoliucijų. Visos didžiosios revoliucijos turėjo negrįžtamą eigą, visos buvo įnirtingos, piktos ir kerštingos, visose revoliucijose nugalėdavo kraštutinės srovės, visos neigė laisvę ir darkė žmogaus paveikslą. Naivūs ir silpni buvo tie iš jūsų, kurie kūrė sau iliuzijas apie revoliuciją ir ją idiliškai įsivaizdavo. Revoliucijos nėra idilijos, niekad jos nebuvo gražios ir geros, niekad jose netriumfavo geriausios žmogaus pusės. Visos revoliucijos žmoguje žadino tamsią ir piktą stichiją, senovinį chaosą. Niekuomet revoliucijos nebuvo išmintingos. Jos niekad neatnešė džiaugsmo ir to išsilaisvinimo, apie kuriuos svajojo ankstyvesnės kartos. Istorijoje niekuomet nebūna to, ko laukia svajotojai. Rusų revoliucijoj, kaip ir bet kokiame istoriniame įvykyje, yra savos, nepakartotinai individualios, ypatybės. Tai tautos, nepanašios nei į vieną pasaulio tautą, ypatybės ir istorinės padėties, nepanašios nei į vieną iš iki šiol buvusių revoliucijų padėtį, ypatybės. Rusų revoliucija yra įvykis, sekantis iš pasaulinio karo. Ji yra pasaulinio karo epizodas. Ir šioje revoliucijoje visų pirma yra liūdna ir rusų tautą žeminanti prasmė: rusų tauta neišlaikė karo didžiojo išbandymo. Visos tautos pasaulinėj kovoj dalyvavo su tuo dvasiniu ir medžiaginiu bagažu, kurį jos sukaupė per ilgą istoriją. Rusų tauta bankrutavo. Joje pasirodė silpnai išvystytas garbės jausmas. Tačiau ne žmonių masė dėl to kalta, kaltė yra giliau. Ir ne apie šį revoliucijos ir karo ryšį dabar aš noriu kalbėti. Aš noriu kalbėti apie rusų tautos ypatybes, apie šių ypatybių įtaką rusiškajai revoliucijai. Rusų tautos vakarų žmonės nesupranta. Nesuprantama jiems ir rusų revoliucija. Visas rusiškos gamtos audinys kitoks, negu vakarietiškos gamtos.

Rusų tauta nėra vakarų Europos tauta, ji daugiau rytų Azijos tauta. Rusų tautos siela sudėtinga ir paini, joje susidūrė ir susimaišė dvi Rytų ir Vakarų pasaulinės istorijos srovės. Visi jūs, surinkę vakarietiškų idėjų trupinius, bet neįsigilinę į jų paslaptis, jūs, rusų inteligentai, kuriuose neapšviesta vakarietiška sąmonė jungiasi su rytietiška stichija, jūs netinkate sąmoningam aktui, jūs bejėgiai perprasti Rusijos paslaptį. Ir zapadnikai ir slavofilai negalėjo suvokti rusų sielos paslapties. Suprasti šią paslaptį, reikia būti kažkuo trečiuoju, reikia pakilti virš dviejų pradų, Rytų ir Vakarų ir dviejų - slavofiliškos ir zapadniškos sąmonių priešingybės, reikia pažinti Rytus ne tik iš miglotų rytietiškų stichijų per gyvenimų ir Vakarus - ne tik iš paviršutiniškos vakarietiškos sąmonės. Pažinimo aštrumas gimsta išėjus į trečią iš dviejų priešingybių. Rusija pagal Dievo planą yra dideli ir vientisi Rytų Vakarai, ir jie yra nevykę ir susimaišę Rytų Vakarai pagal savo faktinę būseną, empirinę savo būseną. Jūs, revoliucionieriai - rytiečiai pagal savo stichiją ir vakariečiai pagal savo mokymus, jūs pražudėt didį Dievo planą Rusijoj, jūs sutrukdėte įgyvendinti dvi stichijas ir du pradus į aukščiausią visumą, tikrąjį bendražmogiškumą. Rusijos ir rusų liaudies sielos paslaptis, visų mūsų ligų ir kančių priežasties įminimas yra netinkamame, netikrame vyriškojo ir moteriškojo pradų santykyje. Rusijos slaptynėj, rusų liaudies sieloje neįvyko vidinė santuoka, vyriškojo ir moteriškojo pradų santuoka, nebuvo sukurtas androgeninis paveikslas. Vyriškoji dvasia organiškai nesusijungė su moteriškąja Rusijos siela, vidiniai neapvaldė liaudies stichijos. Rusijoj neįvyko tai, kas įvyko Prancūzijoj, Anglijoj, Vokietijoj, visose Europos tautose. Ten, tam tikroje išsivystymo pakopoje, tautiškai savotiškoje formoje, vidiniai pabudo vyriškoji dvasia, organiškai formavusi liaudiškąją stichiją. Rusų žemė vis pasiliko moteriška, vis laukiančia iš šalies jaunikio nuotaka, ji atsidavė daugeliui iš šono ateinančių vyrų, bet niekad neįvyko tikros santuokos. Rusų tauta iš savo gelmių niekad negalėjo pagimdyti vyriškos valdžios, jos ieškojo svetur, kvietėsi variagus arba vokiečių valdininkus. Rusų bažnyčia ir rusų valstybė kūrėsi ir laikėsi ant bizantiškųjų pradų. Pati gi rusiškoji stichija - čaiži, pagoniškai dioniziška, priešiška kultūrai. Bizantiškųjų pradų irimas sukėlė pavojų Rusijos irimui. Didžiosios rusų valstybės, dabar suirusios ir suskaldytos, statinyje buvo kažkoks trūkis, kažkoks nenormalus liaudies požiūris į valdžią. Liaudžiai reikėjo valdžios, ir tuo pačiu metu ji jautė jos svetimkūniškumą. liaudis buvo nevaldoma, anarchiška ir ji palaikė, sankcionavo patvaldišką, neribotą valdžią. Neišsivystę visuomenės klasės ir sluoksniai Rusijoje ir ypatingai išsivystęs biurokratinis pradas ir buvo vyriško aktyvumo ir saviveikliškumo trūkumu tautoje. Rusų patvaldystė, kaipo originalus rusų gyvenimo reiškinys, aiškintinas ypatingu rusiškojo sielos prado moteriškumu. Vyriškumo išraiška rusų valstybėje buvo Petras. Bet jis nebuvo jau toks vyras, koks prievartautojas. Jis išprievartavo rusų tautos sielą. Tarp rusiškojo moteriškumo ir vyriškumo per jį santuoka irgi neįvyko. Tautos dalis Petrą laikė antikristu. Liaudis vėliau pakluso per Petrą atėjusiam vokiškajam biurokratiniam pradui. Petras pastatė Rusiją piestu, pašaukė ją didžiai ateičiai. Tačiau rusiškoj sieloj paliko kartus nepasitenkinimas šiuo pašaukimu ir jisai perėjo į pasipiktinimą. Rusų inteligencija ištisus šimtmečius rengė Petro darbų sunaikinimą. Rusijos sieloje skilimas nebuvo nugalėtas, ir jis atvedė į baisią katastrofą, į Rusijos, kaipo didžios valstybės, žlugimą. Rusijos istorijoj nebuvo riterių luomo, ir todėl Rusija nepatyrė asmenybės užgrūdinimo ir drausmės, neišugdė asmens garbės kultūros.

Rusų dvasiniame gyvenime, rusų dvasinėj kultūroj buvo tas pats įplyšęs ir liguistas santykis tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, kaip ir rusų valstybės gyvenime. Dvasiškai rusų tauta perdaug pasidavė jai svetimai Bizantijai, ir šis pasidavimas daug ką sujaukė jos sieloje. Bizantizmas rusų gyvenimui uždėjo sunkų jungą. Po šiuo jungu kilo, šėlo ir spurdėjo rusų sektantiška stichija. Pačioje rusų stačiatikybėje buvo kažkoks neapibrėžtas bizantizmo ir sektantizmo mišinys. Rusų pravoslavija - originalus rusų dvasios reiškinys, jis smarkiai skiria si nuo graikiškojo. Aš kalbu ne apie visuotiną Cerkvę, turinčią savyje visuotiną tiesą, aš kalbu apie savotišką rusų tautos religingumą. Rusų tauta gavo kitokį religinį auklėjimą negu Vakarų tautos. Rusų tauta religiškai auklėta šventųjų ir šventumo kulte. Pravoslavų Cerkvė rusų tautai leido pergyventi jos sunkią istorinę dalią. Bet pravoslaviškasis religinis gyvenimas ir rusų valstybė kūrėsi ir laikėsi ant bizantiškųjų pradų. Pati gi rusiškoji stichija - čaiži, pagoniškai dionisiška, priešiška kultūrai. Bizantiškųjų pradų irimas sukėlė pavojų Rusijos irimui. Didžiosios rusų valstybės, dabar suirusios ir suskaldytos, statinyje buvo kažkoks trūkis, kažkoks nenormalus liaudies požiūris į valdžią. Liaudžiai reikėjo valdžios, ir tuo pačiu metu ji jautė jos svetimkūniškumą. liaudis buvo nevaldoma, anarchiška ir ji palaikė, sankcionavo patvaldišką, neribotą valdžią. Neišsivystę visuomenės klasės ir sluoksniai Rusijoje, ypatingai išsivystęs biurokratinis pradas ir buvo vyriško aktyvumo ir saviveiklos stoka tautoje. Rusų patvaldystė, kaipo originalus rusų gyvenimo reiškinys, aiškintinas ypatingu rusiškojo sielos prado moteriškumu. Vyriškumo išraiška rusų valstybėje buvo Petras. Bet jis nebuvo jau toks vyras, koks prievartautojas. Jis išprievartavo rusų tautos sielą. Tarp rusiškojo moteriškumo ir vyriškumo per jį santuoka irgi neįvyko. Tautos dalis Petrą laikė antikristu. Liaudis vėliau pakluso per Petrą atėjusiam vokiškam biurokratiniam pradui. Petras pastatė Rusiją piestu, pašaukė ją didžiai ateičiai. Tačiau rusiškoj sieloj paliko kartus nepasitenkinimas šiuo pašaukimu ir jisai perėjo į pasipiktinimą. Rusų inteligencija ištisus šimtmečius rengė Petro darbų sunaikinimą. Rusijos sieloje skilimas nebuvo nugalėtas, ir jis atvedė į baisią katastrofą, į Rusijos, kaipo didžios valstybės, žlugimą. Rusijos istorijoj nebuvo riterių luomo, ir todėl Rusija nepatyrė asmenybės užgrūdinimo ir drausmės, neišugdė asmens garbės kultūros.

Rusų dvasiniame gyvenime, rusų dvasinėj kultūroj buvo tas pats įplyšęs ir liguistas santykis tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, kaip ir rusų valstybės gyvenime. Dvasiškai rusų tauta perdaug pasidavė jai svetimai Bizantijai, ir šis pasidavimas daug ką sujaukė jos sieloje. Bizantizmas rusų gyvenimui uždėjo sunkų jungą. Po šiuo jungu kilo, šėlo ir spurdėjo rusų sektantiška stichija. Pačioje rusų stačiatikybėje buvo kažkoks neapibrėžtas bizantizmo ir sektantizmo mišinys. Rusų pravoslavija - originalus rusų dvasios reiškinys, jis smarkiai skiriasi nuo graikiškojo. Aš kalbu ne apie visuotiną Cerkvę, turinčią savyje visuotiną tiesą, aš kalbu apie savotišką rusų tau tos religingumą. Rusų tauta gavo kitokį religinį auklėjimą negu Vakarų tautos. Rusų tauta religiškai auklėta šventųjų ir šventumo kulte. Pravoslavų Cerkvė rusų tautai leido pergyventi jos sunkią istorišką dalią. Bet pravoslaviškas religinis auklėjimas ir anarchija - tarp šių polių svyravo liaudies mintys, su caru susieta ir Cerkvės drausmė. Kai iš tautos dvasios buvo išimta caro idėja, dvasia subyrėjo, išnyko bet kokia drausmė, bet kokia sąvarža, pasirodė, viskas leistina. To, ką kūrė ilga tautos istorija, kas susijęs su jos dvasinėmis gelmėmis, negalima taip greitai pakeisti. Į tai visi pažiūrėjo labai lengvabūdiškai, ne tik jūs, rusų revoliucionieriai, socialistai, anarchistai, nihilistai, bet ir daugelis iš mūsų. Moteriškoji ir pasyvi rusų tautos siela pradėjo irti, kai iš jos iškrito vyriškoji drausminanti caro idėja. Amžių bėgyje pravoslavija rusų tautą auklėjo religinio nuolankumo carui dvasia. Pravoslavija savarankiškumo ir savęs drausminimo liaudies neišmokė. Čia viena iš mūsų tragedijos priežasčių. Tai reikia pripažinti nepriklausomai nuo to, kokį politinį idealą mes išpažįstame .

Jūs, rusų berniukai-inteligentai, kuriuos taip puikiai aprašė Dostojevskis, jūs, moteriški savo prigimtimi, visuomet ieškojot dvasinės santuokos svetur. Jūs niekuomet negalėjot atskleisti vyriškos dvasios iš vidaus, iš savo gelmių, jūs ją ėmėte Vakaruose, Vakarų vyriškuose mokymuose. Jūsų gelmėse visuomet spurdėjo rusiškas, rytietiškas chaosas. Tačiau dar su didesniu siautuliu jūs ėmėte paskutiniuosius Vakarų mokymus ir su kažkokiu bukumu jiems atsiduodavote. Vyriško dvasios grūdinimo iš to niekada negaudavote. Vis labiau jūs ieškojot vokiškosios dvasios vyriško apvaisinimo. Markso dvasia įvykdė baisiausią jūsų sielų išprievartavimą. Vokiškoji vyriška dvasia seniai kėlė sau uždavinį civilizuoti moteriškąją rusų žemę, jai įkyriai siūlėsi į vyrus. Sudėtingais ir įvairiais būdais veikė vokiškoji dvasia: ir per Marksą, ir per Kantą, ir per Šteinerį, ir per daugelį kitų, mus gundančių ir silpninančių rusų valią. Ypatinga germanizmo valdžia Rusijoje, mūsų valstybiniame ir dvasiniame gyvenime aiškintina tuo, kad rusų tautos sieloje neįvyko vidinės santuokos, vyriškasis ir moteriškasis pradai liko atskirti. Šiuo pagrindu rusų charakteryje išsiugdė metafizinė isterija, polinkis į pakvaišimą. Čia reikia ieškoti daugelio mūsų nelaimių priežasties. Kai rusai virsdavo kultūringais vakarietiškais žmonėmis, kada jie įgydavo sudrausmintos dvasios, jie ne patys kūrė kultūrą, ne iš savo organiškųjų pagrindų, ne savo dvasia apvaldydavo sielos ir kūno stichiją, o ėmė kultūrą svetur, svetur skiepijosi sau formuojančią dvasią. Tai kelias, priešingas tam, kuriuo Fichtė vedė į nacionalinį sąmonėjimą vokiečių tautą. Brandi tautos nacionalinė sąmonė ir yra paslaptingasis vyriškojo ir moteriškojo pradų susijungimas, vyriškosios dvasios ir moteriškos sielos stichijos susijungimas. Kiekvienoje tautoje tai vyksta visiškai originaliai ir savaip. Ir jūs, pačių įvairiausių krypčių inteligentai, nepadėjot, o trukdėt šiai brandžiai vyriškai savimonei vystytis, neišpildėt savo nacionalinės pareigos. Brandi nacionalinė savimonė atsiras tada, kai nugalėsime, su mūsų nepilnametyste susijusius, savo slavofiliškumą ir zapadniškumą. Rusas gali būti panašus į vokietį dvejopa priešinga prasme: jis gali žiūrėti į Rusiją kaip vokietis į ją žiūri ir gali žiūrėti į Rusiją, kaip vokietis žiūri į Vokietiją. Mes turime būti panašūs į vokiečius antrąja prasme. Mūsų brandžios nacionalinės sąmonės vystymosi kelyje kliūtimi visuomet buvo rusiškasis narodnikiškumas, kuris įvairiomis formomis valdė rusų protus ir širdis. Buvo narodnikiškumas konservatyvusis ir narodnikiškumas revoliucinis, narodnikiškumas religinis ir narodnikiškumas materialistinis. Tačiau visuomet tai buvo tamsoje švytinčio kultūrinio sluoksnio prieš neaprėpiamą mužikų karalystės tamsą kapituliacija, visuomet narodnikiškumas reiškė rusiškąjį atsilikimą, ekstensyvumą, dvasiškojo vyriškumo stoką. Narodnikiškoji sąmonė vedė stabmeldžiavimą liaudžiai kaip empiriniam faktoriui, kaip kiekybės masei, visuomet ji pajungdavo dvasinį gyvenimą materialiajai, socialinei aplinkai, visuomet gniaužė asmens kūrybinį pradą, skandino asmenybę kolektyve. Tas pats sakytina ir apie slavofilizmą, kuris buvo savotiškas religinio narodnikiškumo tipas. Tačiau slavofilizmas stovi nepalyginamai aukščiau už tą revoliucinį ir materialistinį narodnizmą, kuris beveik visą šimtmetį buvo užvaldęs rusų vienašališkumą, buvo iliuzijos, bet buvo ir sava tiesa. Gi kairysis narodnikiškumas buvo pilnutinė religinių, nacionalinių ir kultūrinių vertybių išdavystė. Dievą pakeitė liaudis, vertybes - interesai, dvasinius turtus - praeinanti socialinių klasių gerovė. Štai, ta bedieviškoji stabmeldiška narodnikystė, išdavusi nepraeinančias šventenybes ir vertybes, ir susprogdino Rusiją. Ji šimtmečio bėgyje graužė Rusijos dvasinius pagrindus, tirpdė rusų bažnyčią, rusų valstybę, rusų kultūrą, trukdė Rusijai ekonomiškai vystytis. Tai jūs, įvairaus plauko narodnikai, gesinę dvasiškumą vardan tariamos liaudies gerovės, žudėte ir naikinote Rusiją. Jums neegzistuoja Rusija kaip aukščiausioji realybė, kaip vientisas Dievo sumanymas, jums egzistuoja tik liaudis, ne liaudis nacija, ne gyvas organizmas, gyvuojąs tūkstantmetį ir vienijantis visas kartas, o liaudis valstiečiai ir darbininkai su besikaitaliojančiais materialiais jų interesais. Liaudies gerovės vardan jūs žudėte Rusiją, didžio likimo didžią naciją. Vardan mažo ir mažųjų, jūs sukilot prieš didybę ir didžiūnus. Jūs - visokios didybės naikintojai. Jūs neapkentėt Rusijos didybės. Dažnai jūs atgimdavote naujais pavidalais. Jūs, rusų narodnikai, gimę kūnu ir krauju iš rusiškosios tamsos ir rusiškos kultūros atsilikimo, rengėtės įvairiais vakarietiškais rūbais, o pačius baisiausius, pačius naikinimo veiksmus vykdėt apsirengę vokiškos socialdemokratijos rūbu. Betgi ir socialdemokratų kailyje jūs likote narodnikais, irstančios dvasios ekstensyviais, o ne kūrybiškos dvasios intensyviais reiškėjais. Juk tai, kad socialinius klausimus reikia spręsti paskirstymo, o ne darbo našumo didinimo ir kūrybos būdu - sena rusų inteligentijos idėja. Jūs rusų socialdemokratai, pamiršę kai kurias savo dievaičio Markso mokymo puses, įnešę į savo socialdemokratizmą rusišką pugačiovščiną ir rusišką anarchizmą, įvykdėte visarusinį pogromą ir dalybas ir įtraukėte Rusiją į skurdą, pasmerkėt ją ilgalaikiam varganam egzistavimui. Taip jūs įvykdėte senas narodnikų svajones apie dalybas, apie visuotiną valdymą, taip jūs nustūmėte rusiškąją kultūrą į tamsią bedugnę. Rusų valstybė ir rusų kultūra buvo atiduotos pačioms tamsiausioms masėms sudraskyti. Pačius plėšriausius instinktus masėse pažadinote jūs. Štai ką įvykdėte jūs, pradžioj kėlę liaudies meilės lozungus, o vėliau virtę įnirtusiais žvėrimis. Nedovanos jums tų piktadarybių ateinančios rusų tautos kartos.

Jūs, visokių atspalvių rusų narodnikai, visuomet buvote rusų kultūros priešais, visuomet labiau vertinote liaudies gerbūvį už kultūrą. Jums niekas niekad nebuvo vertenybe, viskas virsdavo utilitariu įrankiu. Nei religija, nei Bažnyčia, nei valstybė, nei tautybė, nei filosofija, nei mokslai ir menas, nei dorovė ir teisė,- niekas jums nebuvo vertenybe, niekas nebuvo tikra, dvasiškai realu. Viskas buvo pajungta liaudies gerbūviui, žmonių interesams. Taip viską jūs nustūmėte į tamsią masių instinktų ir interesų bedugnę. Kultūrą jūs visada laikėte buržuazine, kadangi ją kūrė valdančios klasės. Tačiau jūs - patys žemiausi, patys bukiausi, patys skurdžiausi miesčionys, dvasios buržua. Jūs norite pasaulį paversti į pramoninę asociaciją,

visą žmonių visuomenę jus norite paversti vartotojiška visuomene. Jūsų gyvenimo idealas - gyvuliškas idealas. Tačiau, mūsų nelaimei, reikia pripažinti, kad ne tik narodnikai revoliucionieriai ir materialistai, bet ir slavofiliškojo tipo, religiškai nusiteikę, narodnikai buvo nusistatę prieš kultūrą ir jos vertybes, tiesos ieškojo ne kultūriniame sluoksnyje, o prastoje liaudyje, kolektyve. Senasis rusiškas kolektyvizmas visada buvo priešiškas kultūrai, priešiškas asmeniniam pradui, visuomet mus trauke žemyn, trukdė pakilti į šviesą. Sis kolektyvizmas paralyžiavo asmeninės atsakomybės jausmą, neleido asmeninės iniciatyvos. Šis kolektyvizmas nebuvo naujas, o likutis iš senojo mūsų gyvenimo, iš pirmykščio natūralizmo. Tačiau daugelis iš mūsų jį painiojo su dvasine bendruomene, su aukštu žmonių brolybės tipu. Šiuo pagrindu idealizavo rusiškąją "obščiną" ir panašius rusų gyvenimo reiškinius. Su rusiškuoju kolektyvizmu siejasi ir neigiamas požiūris į teisę, teisės painiojimas su morale. Gi teisės neigimas, kurį rusai reiškė iš dešinės ir iš kairės, yra asmenybės neigimas, jos pavergimas kolektyvui. Teisė saugo asmenybę nuo piktos valios pasikėsinimo į ją. Teisė leidžia asmenybei būti nepriklausomai nuo kitų žmonių dorybių arba ydų, nuo jų dorovės lygio, nuo jų savivalės. Teisė asmenybės laisvę daro galima net egzistuojant blogiui, esant blogai žmonių valiai. Rusai painioja teisę ir moralę ir asmenybės laisvę stato į žmonių dorovinės sąmonės, jų dorovės priklausomybę. Tačiau yra laisvė, kuri man turi būti garantuota ir tarp ydingų, linkusių į prievartą, žmonių. Šito niekada nesuprato nei dešinioji nei kairioji narodnikiškoji sąmonė. Toks teisės neigimas yra asmeninės savimonės susilpnėjimo ženklas, yra asmeninės savigarbos stoka, yra paskendimas į beveidį kolektyvą. Ši savybė Rusijai tapo lemtinga.

Rusų revoliucija yra sunkus atsiskaitymas už praeities ydas ir nuodėmes, už tai, kad rusiškoji vyriausybė ir valdančios klasės nevykdė savo priedermių, už rusų inteligentijos, maitinusios visuomenę neigiamais idealais ir apgaulingomis iliuzijomis, šimtametį kelią. Rusų revoliucija yra daugelio, didžiosios daugumos narodnikiškųjų, slavofiliškųjų, teokratiškųjų, imperialistiškųjų, tolstojiškųjų ir kt. iliuzijų žlugimas. Tradicinę rusų inteligentijos pasaulėjautą ištiko baisus krachas. Brangiai šiandien užmokama už rusų inteligentijos išmokslinimą, brangiai atsieina pažinimas. Paprasčiausioms tiesoms suprasti reikėjo prieiti prie pražūtingo žlugimo ribos. Trumparegiška ir neteisinga dėl visko kaltinti bolševikus. Jūs, saikingieji rusų socialistai ir visokio plauko radikalai, rusų švietėjai, visi jūs, kilę iš Bielinskio, iš rusų kritikų, iš rusų narodnikų, visi jūs turite prisiimti kaltę ir sau. Bolševikai padarė tik paskutinį žingsnį jūsų kelyje, parodė, kur veda visos jūsų idėjos. Daugelis jūsų išsigando, kai seniai laukta jūsų socialistinė revoliucija, su jūsų sukurta materialistine baze, pradėjo jus naikinti ir išmetė jus už gyvenimo borto. Jūs net pradėjote šnekėti apie religijos naudą, kurią visuomet neigėte, kreipėtės į Cerkvę, kurios visuomet nekentėte ir niekinot ją. Tačiau per vėlai jūs kreipėtės religijos pagalbos, ir labai jau utilitarus jūsų požiūris į religiją. Dievo pagalba neateina tiems, kurie jos ieško iš utilitarinių sumetimų, savisaugos vedini. Reikėjo anksčiau galvoti apie Dievą ir dvasinius gyvenimo pagrindus. Dar visai neseniai jūs galvojote, kad tauta gali egzistuoti be dvasinio gyvenimo pagrindo, be tikėjimo į aukščiausiąją dieviškąją gyvenimo prasmę, be šventenybių, kad tautai pakanka materialių pagrindų ir racionalistinio švietimo. Dabar jūs pamatėte, kas vyksta su tauta, kada krito šventenybės jos sieloje, kada atkrinta ji nuo tikėjimo į viską, kas aukščiau jos interesų. Tačiau per daug ilgai jūs geidėte, kad tautoje žlugtų bet kokia šventenybė ir bet koks tikėjimas ir viską tam padarėte. Supraskite tad baisią savo klaidą, giliau žiūrėkite į pergyvenamą tragediją. Liaukitės galvoję, kad, jei būtų taikyta protingesnė ir saikingesnė taktika, viskas būtų buvę gerai. Tokiais momentais jau negalima būti paviršiuje. Būtina įsisąmoninti, kad įvyko baisus, ne tik išorinis, bet ir vidinis krachas, kad demaskuotas dvasios, kuriai jūs tarnavote beveik šimtmetį, melas. Gėdingai krito jūsų žemiškasis tikėjimas, nuversti jūsų žemiškieji stabai. Įvyko baisus senojo rusų ateizmo ir materializmo, rusų socializmo ir anarchizmo, visko, kuo jūs kvėpavote, maitinotės ir gyvenote, žlugimas. Taip lengvos jūsų senobinių idėjų pergalės valanda ir buvo jos baisaus žlugimo, žiauraus jų melo ir iliuzijos demaskavimo valanda. Jau niekad, niekad jūs nebeatgimsite dvasiškai, niekad jūsų idėjos nebežavės. Naujos rusų kartos išaugs ir išsiauklės jūsų idėjų ir piktadarybių neapykantos dvasioje. Perdaug jūsų sąmonėj ir nuotaikose buvo klaidingumo. Klaidingas buvo jūsų požiūris į valstybę, jūsų požiūris į tautybę, jūsų požiūris į ūkinę veiklą ir pramonės vystymą. Klaidinga buvo jūsų moralė, jūsų imoralizmas, sujungtas su nihilizmu, jūsų utilitarizmas. Klaidinga buvo jūsų grožio samprata ir grožio gujimas. Klaidingi buvo jūsų neapykanta pažinimui ir abejingumas tiesai, kurią vertinote utilitariai. O pati pirmoji, pati baisiausioji jūsų klaida buvo jūsų netikėjimas ir bedievybė, dvasinių gyvenimo pagrindų išdavystė, jūsų atitrūkimas nuo religinių gyvenimo ištakų. Jūsų bukaprotiškas lygybės troškulys buvo būties ir visų jos vertybių ir brangenybių sunaikinimas, tai buvo dieviškojo pasaulio apiplėšimo, visų pasaulio didybių sunaikinimo troškulys. Jus valdo nebūties dvasia, kuri ir inspiravo jums tas egalitarines idėjas ir aistras. Entropijos dėsnis, kuris per tolygų šilumos pasiskirstymą veda visatą prie mirties, per jus veikia socialiniame gyvenime. Tačiau jūs visuomet nemėgot laisvės, o brolybė jums buvo svetima. Revoliucinėj dvasioj niekada nebūna nei laisvės, nei brolybės. Jūsų karalystėje jau negali būti jokio judėjimo. Bolševizmo karalystė jūsų kelyje, jūsų dvasioje buvo judėjimo riba. Jūs niekuomet nemėgote kūrybos, ją įsivaizdavot kaip uždraustą prabangą. Kūryba - aristokratiškas aktas. Jūs seniai tai atspėjote. Ir kuomet prasidės kūrybos era, kai ateis tikro atgimimo valanda, jūs būsite pašalinti kaip atmatos, kaip dvasiniai lavonai. Jūs jau seniai graužėte hierarchinio prado šaknis. Ir Rusijoje įvyko iki šiol istorijoj negirdėtas hierarchinio prado žlugimas, kokybių hierarchijos sunaikinimas. Tačiau bet kokio hierarchizmo žlugimas yra ir asmenybės žlugimas, kadangi asmenybė susieta su hierarchizmu. Tik hierarchijoje galimas įvairiapusis individualumas. Jūs gi viską atvedėte į nebūties lygybę.

Dvasinės rusų revoliucijos pasekmės bus didžiulės. Šios pasekmės nebus vien neigiamos, bus ir teigiamos. Mes pereiname į kitokį būties vertinimą. Visas tradicinis vertinimas kelia abejones. Tenka perkainoti visas socialines vertybes. Bismarkas kažkada norėjo, kad atsirastų tokia šalis, kuri pabandytų pritaikyti socializmą, tikėdamasis, kad po to jau neatsiras noro niekam pakartotinai daryti tokį bandymą. Tokia šalis atsirado ir tokį bandymą atliko kolosaliu mastu. Tiesa, socializmo įgyvendinimo Rusijoje bandymas labai primena plėšikavimą ir nusiaubimą. Tačiau socialinė revoliucija ir negali nepriminti nusiaubimo ir plėšikavimo. Tai galutinai patvirtino rusų revoliucija. Tačiau tai buvo matoma antikiniame pasaulyje. Liberalioji ir radikalioji rusų inteligencija visuomet buvo linkusi galvoti, kad socializmas yra labai aukštas dalykas, nors, gal būt, tuo tarpu ir neįvykdomas. Jūs, rusų radikalai, širdies gelmėse visada vylėtės, kad nieko nėra aukštesnio už revoliucinį socializmą, kad revoliucionierius socialistas yra pats aukščiausias žmogaus tipas, o jūs patys dėl savo silpnumo ir prisirišimo prie gyvenimo aplinkos negalite stovėti šiame aukštyje ir todėl einate į kompromisą. Rusiškasis radikalizmas niekada neturėjo nuosavos idėjos, jis visada gyveno svetimomis, praskiestomis vandeniu, idėjomis. Jūs, rusų radikalai, esate daugiaveidžiai, esate pati nereikalingiausia žmonių giminė, jūs neturite nieko sava. Nuo dabar nebebus galimybės žavėtis socializmu kaip gražiuoju toliu iš šalies. Nuo šiol socializmas tapo problemišku, tapo sudėtinga sąmonės problema ir viską socializme reikia perkainoti. Nebėra vietos dabar ir ištižusiam, neturinčiam gilaus dvasinio pagrindo, liberalizmui. Visi jūsų visų jūsų laikai praėjo - ir socialistų, ir radikalų, ir liberalų, ir senojo tipo, tarp dviejų kėdžių sėdinčių, konservatorių. Dabar ateina baisus, atsakingas laikas. Ir tik ugningesnės, gilesnės idėjos gali nugalėti mus supančią tamsą. Naujos dvasios turi ateiti, nauja dvasia turi nusileisti į mūsų nelaimingą, iškankintą, mirštančią tėvynę. Maža, labai maža vilčių, kad jūs, senosios dvasios inertiškos mąstysenos žmonės radikalai persigimsite, pripažinsite savo kaltę, išeisite iš užburto rato, atversite akis naujai šviesai ir ausis naujojo pasaulio, nepanašaus į jūsų suplėkusio, pogrindinio, išsigimėliškos kružovščinos pasaulio, garsus. Daugelis iš jūsų beviltiški, pasmerkti, jūs taip ir mirsite akli ir kurti. Sukurti naują gyvenimą turi į Rusiją ateiti nauji žmonės. Visas jūsų esybės audinys yra netinkamas gyvenimo kūrybai. Jūs - pabaiga seno, jūs - ne pradžia naujo. Naujais žmonėmis taipogi niekad negalima vadinti įvairių restauratorių ir išviršinių kontrrevoliucionierių. Revoliucija pateikia plačiausią dirvą socialinės filosofijos minčiai, duoda vidinius postūmius ir impulsus. Savo mąstysenoje jūs visuomet buvot tingūs, nerangūs. Jūs mėgote kartoti išmoktas mintis, dėstydami jas savo bjauriu žargonu savo nešvariose brošiūrose. Jūs nešiojotės savo kišenėse mažyčius katekizmus ir visiems atvejams skaitėte iš jų trafaretines mintis. Nuo šiol šito nedarysite. Dabar reikia sudeginti visus jūsų katekizmus ir visas jūsų brošiūras ir perduoti visus jūsų beveidžių minčių šablonus prakeikimui. Kodėl jūsų mintis niekuomet nebuvo individuali? Kodėl jūsų rašytojai neturėjo savo veido? Tai - ne atsitiktinis dalykas. Jūsų pasmerkimas - čia. Atėjo visų jūsų žemės rojaus utopijų pilkų, beasmenių, tuščių, beribės lygybės ir beribės laimės nebūtyje utopijų žlugimo laikas. Atėjo sveiko socialinio pesimizmo, kilnesnio, sudėtingesnio ir subtilesnio, negu bukų socialinių fanatikų optimizmas, laikas. Dabar nenugalimai griežtesnis, atsakingesnis požiūris į socialinį gyvenimą. Socialinis svajingumas yra paleistuvystė. Šio paleistuviško svajingumo vaisiai jau pažįstami. Jie visada buvo vienodi. Veržimasis į abstrakcijų socialinę tobulybę yra nuodėmingas, bedieviškas veržimasis. Žemės rojaus sukūrimo bandymai visuomet kūrė pragarą žemėje, vedė į blogį, neapykantą, tarpusavį naikinimą, kraują, prievartą, orgiją. Taip buvo reformacijos epochoje, kai anabaptistai kūrė Naująją Jeruzalę. Socialiniame gyvenime žmogus neturi teisės būti naiviu ir svajingu, išdrįsti skleisti savo sentimentalumą. Jis turi būti atsakingu vyru, turi matyti blogį ir nuodėmę, turi išmokti skirti dvasias. Perdaug brangiai kainavo jūsų svajingumas, jūsų sentimentalumas, jūsų naivumas ir blogio nepažinimas. Būkite griežti, būkite atsakingi, pažinkite ugningame išbandyme blogį. Būkite vyrais. Rusų tauta turi laikytis dėsnių, kultūros dėsnio, valstybingumo dėsnio, santykinio žemėje egzistavimo dėsnio. Kelias į aukščiausiąjį gyvenimą eina per įstatymą ir atpirkimą. Rusų tauta didelė, bet nuodėminga, pilna silpnybių ir pagundų, tauta. Ir viena iš rusų tautos silpnybių, viena iš didžiausių pagundų, yra socialinio stebuklo laukimas. Šitą pagundą Kristus atmetė dykumoje. Rusų tautai reikia pereiti per griežtą darbo drausmę. Revoliucija mums parodė, kad yra tragiškas neatitikimas ir nesuderinamumas tarp dvasinių rusų tautos gyvenimo ir jo žemutinės tamsos. Viršūnėje seniai jau vyksta kultūros krizė, tuo tarpu apačioje nėra jokios kultūros. Jūs, revoliucionieriai, esate vidurio žmonės. Jūs dar nepažįstate kultūros krizės, kadangi dar nepažįstate kultūros. Jūs - pusiau apšviesti žmonės. Ir ne jums kalbėti apie tai, kad rusų tauta stovi virš kultūros. Jūs patys esate žemiau jos. Rusų tautai reikia pakilti laiptais, vedančiais į šviesą. Sudėtinga rusiško mesianizmo problema ir, paties baisiausio melo kelyje, galima nuklysti į jį besiaiškinant problemą. Perdaug dažnai rusai nuklysdavo į šį melo kelią. O pats didžiausias melas yra revoliucinis mesianizmas. Bolševizmas parodė, kas yra revoliucinis mesianizmas, ir čia - jo nuopelnas. Jis dar demaskavo melagingąjį humanizmą, kuriame pilnai tarpsta socialistai revoliucionieriai. Bolševizme humanizmas pereina į savo priešybę, į žmogaus sunaikinimą. Visuomet lieka priešybė tarp daugumos ir mažumos, tarp gyvenimo dvasinių viršūnių ir materialiųjų žemumų. Ir amžina lieka dvasinės aristokratijos tiesa, senovinė žmonijos tiesa, kurios negali nuversti jokios revoliucijos. Žmogaus dvasia turi didvyriškai priešintis empirijai. Iš empirijos, su jos stichiniu chaosu ir tamsa, jis negali gauti aukščiausių vertybių, šias vertybes jis gauna savo gelmėse. Revoliucija dar kartą to pamokė. Revoliucija yra nubloškianti žmogaus dvasios laisvę į empirijos karalystę. Tačiau po revoliucijų vyksta tamsiųjų masių perdorijimas. Čia - teigiama revoliucijos reikšmė. Savo laiškuose apie socialinę filosofiją aš noriu priešpastatyti žmogaus dvasios laisvę chaotiškajai empirijai ir chaotiškajai tamsai. Mano socialinė filosofija turi religines, giluminiuose gyvenimo sluoksniuose glūdinčias, ištakas. Amžinoji krikščionybės tiesa dar kartą atsiskleidžia revoliucijos išbandymuose, tačiau jos atskleidimas socialinėje filosofijoje yra amžinas kūrybinis uždavinys. Rašyti aš noriu ne apie atitrūkusią, o apie konkrečią socialinę filosofiją.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija