Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - DEŠIMTAS LAIŠKAS Apie anarchizmą

DEŠIMTAS LAIŠKAS Apie anarchizmą

Anarchizmas, kaip ir socializmas, yra vienas iš amžinų polinkių ir viena iš visuomeninės minties ribų, pasireiškiančių visuomenėje. Revoliucinis anarchizmo patosas kitoks, negu socializmo patosas. Egzistuoja šių dviejų revoliucinių stichijų vidinis prieštaravimas, tačiau ir nepagaunamas vienos perėjimas į kitą. Jeigu socializmas pasiekia nebūtį ieškodamas lygybės, tai anarchizmas pasiekia nebūtį ieškodamas laisvės. Socializmo riba - tuščia lygybė. Anarchizmo riba-tuščia laisvė. Jeigu socializmas tiki į priverstinės organizacijos palaimingumą, tai anarchizmas tiki į natūralų autonomizmą ir žmogaus atomizmą. Anarchizmas tiki, kad iš chaoso natūraliu būdu gali atsirasti harmonija. Nors anarchizmas neturi tam jokio pagrindo, tačiau jis labiau tiki žmogumi, negu socializmas. Anarchizmas neigia bet kokią įstatymo reikšmę žmogaus gyvenime, neigia bet kokį istorinį hierarchizmą, bet kokią teisę ir bet kokią valstybę. Nuosekliai anarchistinei sąmonei istorinis procesas yra visiškai beprasmis, ir žmogus turi nusimesti visus sustabarėjusius kultūros ir valstybingumo dalykus. Nuoseklus anarchizmas nepripažįsta jokių laimėjimų ilgame žmonijos istorijos kelyje. Jis nori atkurti natūralų žmogų, laisvą nuo bet kokių saitų, nuo visų istorinių prisiminimų. Laisvos prigimties žmogui viskas atrodo tik kaip slegiantis futliaras, visa istorija- tik kankinančios žmogų grandinės. Jokių vidinių socialinio proceso dėsningumų anarchizmas nepripažįsta. Žmogus gali ir privalo visiškai išsivaduoti bet kuriuo istoriniu momentu, prie bet kurios santvarkos. Revoliucinis anarchizmas turi klasių socializmo elementus. Tik retais atvejais, kai anarchizmas pasireiškia idealistine forma, jis atstovauja žmogų, asmenybę, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugeliu atvejų anarchizmas atstovauja tas pačias "proletarines" visuomenės klases, kaip ir socializmas, ir net prisiima penkto luomo, lumpen-proletariato ideologiją. Jūs, anarchistai, mėgstate šūkauti apie žmogaus laisvę, apie asmenybę, bet jūs kvėpuojate ta pačia klasine neapykanta, kaip ir socialistai, jūs taip pat negalite pakilti aukščiau klasių kovos pažiūrų. Ir čia - vielinis anarchizmo prieštaravimas, čia pajuntama jo nelaisvė, jo priklausomybė nuo blogiausios socializmo rūšies. Anarchizmo pagrinduose revoliucinis, maištingas nuoskaudos jausmas, nevykusio gyvenimo, pykčio valstybėms ir gėrybėms, kurių nepavyko pasiekti, jausmas. Anarchizmo ideologija yra artima padugnių, išmestų už socialinės hierarchijos borto, skarmalių ideologijai. Anarchistinė aistra griovimui atsiranda iš neapykantos ir keršto jausmo. Visuomenės kultūroje anarchizmas nejaučia nieko sau artimo, savo nuosavybės, viskas jam atrodo svetima, slegia, kelia neapykantą. Anarchistui valstybė - ne jo, svetima, slegianti, neapkenčiama. Ir ką gi anarchistas pripažįsta savo nuosavybe? Nieko. Jis neturi ne tik medžiaginės nuosavybės (kartais gali ir turėti), bet visų pirma jis neturi dvasinės nuosavybės ir todėl, kaupdamas širdyje griausmingą pyktį, jis jaučiasi bedaliu. Vienas iš kraštutiniausių ir įdomių anarchizmo filosofų Maksas Šteineris parašė knygą "Vienintelis ir jo nuosavybė". Maksas Šteineris viską viską pasaulyje pripažįsta "vienintelio" nuosavybe. Tačiau tai - siaubinga savęs apgaulė. Tikrovėje jis apvogė "vienintelį", iš jo atėmė bet kokią nuosavybę. "Vienintelis". - dvasinis proletaras, jis nieko neturi savo, visos dvasinės realybės ir dvasinės vertybės - ne jo, svetimos ir todėl neapkenčiamos. "Vienintelis" gyvena dykumoje, baisioje dvasinėje dykumoje. Ne tik stato jis iš "nieko", bet "niekas" yra ir jo gyvenimo turinys, gyvenimo tikslas. Ir visi jūs, revoliucionieriai anarchistai, esate tokie pat dvasiniai proletarai, kaip Šteinerio "vienintelis", tokie pat skurdūs, tokie pat tušti ir tokie pat atitrūkę ir atskirti nuo visų dvasinio gyvenimo šaltinių ir gyvenimo vertenybių. Anarchizmas yra atomizmas, visų visuomenės vientisybių irimas į atomus, į tik save prapažįstančius atomus, į nuo savęs pradedančius istoriją, neigiančius aukštesnes realybes, atomus. Anarchijos pergalė ir būtų organiškai susietų realybių hierarchijos žlugimas, visos kosminės tvarkos žlugimas, chaoso maištas prieš kosmosą. Šiame chaoso sukilime, pirmučiausia, keliama abejonė visų kosminių realybių egzistavimu, iš šviesos gimusio dieviškojo pasaulio realybe. Jie paskęsta į chaotinę tamsą, ir ši tamsa pripažįstama vienintele realybe. Chaosas išlaisvinamas, o tik save pripažįstą atomai galvoja atkurti naują pasaulį. Štai kas krutuliuoja kartais taip gražiame ir palaimingame anarchistiniame mokyme! Žiūrint filosofiškai, jūsų anarchizmas yra kraštutinis nominalizmas, visų vientisų ir bendrų nacijos, valstybės, žmonijos, kosmoso realybių neigimas. Visas realybes slegiantis anarchizmas paverčia šmėklomis. Jis norėtų apnuoginti žmogų ir pastatyti jį tuštumoje, tuštumos akivaizdoje. Tačiau ar nepavirsta žmogus šioje tuštumoje į paskutinę iš šmėklų? Ar nesugriaunate jūs ir žmogaus, to individo, kuris buvo paskutinė jūsų instancija, ir vardan kurio jūs sukilote prieš visą pasaulį ir Dievą? Jums, nuosekliems anarchistams, žmogiškoji asmenybė yra pati tuščiausia šmėkla. Atominio skaldymo revoliuciniame procese jūs turėtumėte nueiti dar toliau. Atomu jūs pavertėte žmogų. Tačiau ir žmogus skyla į atomus. Skilimas eina gilyn. Žmogus yra vientisas, yra reali visuma. Dalys sukyla prieš visumą, ir suskyla asmenybės branduolys, jos dvasinis centras. Jūsų griaunantis nominalizmas turi eiti tolyn ir tolyn, jis negali palikti nieko realaus. Kodėl atsiras žmogus realesnis, negu visos jūsų sugriautos, viršžmogiškos realybės? Štai žemas prietaras, nuo kurio sunku jums atsisakyti. Nedaugelis iš jūsų svajojate radikaliai, iki paties galo sugriauti visas realybes žemėje. Tikrovėje toks griovimas turėtų būti begalinis. Begalinis griovimas atidengia tamsią žiojėjančią bedugnę, kurios išsigąsta ir patys kraštutinieji. Tačiau jūs iškviečiate dvasias, kurios drąsios, nuoseklios ir radikalesnės už jus. Jūs vis tik dar labai saikingi. Net pats drąsiausias M. Šterneris pasiliko abejonių dėl "vienintelio" realumo. Gi nuoseklusis anarchizmas turėtų pripažinti tik tamsios chaotiškos bedugnės realybę, tik neišvengiamą begalinį smulkinimą ir irimą. Anarchija turi apimti ir individualumą ir bet kokį žmogiškąjį "aš". Jūsų anarchizmas priešinasi ir yra prieštaravimas sau ir savęs naikinimas. Niekur jūs negalite užsilaikyti ir atsikvėpti. Tamsi srovė jus neša į bedugnę. Jūs ir kalbėti negalite kieno nors vardu. Jokio realaus asmens jums nėra. Jūs neturite teisės ištarti jokio vardo. Anarchijos kelias yra savęs sunaikinimo kelias, bet kokio "aš" žlugimas. Kas dinamitu sprogdina aukštesnes už save realybes, vertybes ir šventenybes, tas susprogdina ir save, savąjį "aš", tas pražudo savo asmenybę, smenga į chaotišką nebūtį. Žmogaus "aš" asmenybė, individualumas realiai egzistuoja, jeigu egzistuoja aukštesnės už žmogų realybės. Tikrasis žmogus yra, jeigu yra Dievas, ir jis miršta, suyra, jeigu jame miršta Dievas. Žmogus yra gyvas tuo, kas aukščiau jo, kas jo paties realumą daro begaliniai gilų, begaliniai turtingą. Žmogų, kuris teturi plokštuminius matavimus, o neturi giluminių - iššvaisto vėjai, jis netenka nuo amžių Dievo duoto vardo. Tačiau, ar jūs žinote be plokštuminio kitokį žmogaus matavimą? Sukyla ir maištauja žmogus, kai tampa galutinai plokščiu. Realybės, esančios virš žmogaus ir jungiančios jį su dieviškosios tikrovės gelmėmis, apsaugo žmogų, jo paveikslą, jo asmenį, jo orumą, trukdo jam ištirpti ir žūti tamsioje bedugnėje, chaotinėje stichijoje. Anarchizmo dugne visuomet galima rasti ištižusią asmenybę, praradusią savo paveikslą ir dvasinį centrą. Anarchizmas yra tokia pat žmogžudystė, kaip ir socializmas. Jums, anarchistams nėra ko išvaduoti. Jūs ne žmogų, o chaotišką nebūtį, kurioje žūsta žmogus, išvaduojate. Ir tos realybės, tos jėgos, kurias anarchizmas nori sutrypti, saugo žmogų nuo jam pavojingų stichijų. Bažnyčia saugo žmogaus paveikslą, saugo žmogaus asmenybę nuo prigimties demonų, nuo aplinkui siautėjančių ir grasinančių stichijų. Valstybė žmogaus paveikslą saugo nuo gyvuliškų stichijų, nuo kylančios iš apačios tamsos, ji žmogų pripažįsta individualia būtybe, saugo nuo ribas peržengiančios piktos valios. Teisė saugo žmogaus laisvę nuo kitų žmonių ir visos visuomenės piktos valios. Įstatymas demaskuoja nuodėmę, atitveria jai ribas ir leidžia minimumą laisvės nuodėmingame žmogaus gyvenime. Anarchizmas nepripažįsta blogio ir nuodėmės, jis laiko žmogaus prigimtį natūraliai gera ir nenuodėminga. Tačiau būtent tuo anarchizmas ne tik neišlaisvina žmogaus, bet pavergia jį dar labiau. Tuo būdu anarchizmas įtraukia žmogų į liūną, gyvulišką ir vergišką chaosą, Žmogaus asmenybę atiduoda demonams sudoroti. Anarchizmas įtvirtina blogyje vergijos laisvę. Jūs, anarchistai-laisvintojai, nepažįstate naujojo Adomo, gimusio Kristuje, laisvės. Jūsų anarchiškoji laisvė yra paskutinis senojo Adomo, senobinės gamtos prigimties žmogaus atodūsis. Tikrai laisvos dvasios žmogus negali būti anarchistu, jam nėra ką nuversti. Anarchistiška nuotaika - vergiška nuotaika. Žmogus, tikrai besiveržiantis į laisvę, negali būti anarchistu, nes jis pirmučiausia nori išsilaisvinti iš savo žemesnės prigimties, iš tamsiųjų jėgų valdžios. Anarchizmas, nepakeitęs žmogaus prigimties, palikęs jį nuodėmių ir aistrų vergu, nori jį absoliučiai išlaisvinti. Jis nori laisvės viešpatijos be išpirkimo. Tačiau tikrovėje Kristus išlaisvintojas ir laisvė yra ten, kur Viešpaties dvasia. Jūs gi, nenorėdami pripažinti Kristaus ir Viešpaties Dvasios, vaizduojatės laisvais, pasilikę vergijoje. Maištais ir sukilimais žmogaus laisvė neįgyjama. Anarchizmas - neigiama, formali, skurdi laisvė. Tai - vaikų laisvė, kurie nori turėti galimybę daryti viską, bet dar nežino, kas jiems ateis į galvą. Ar jūs kada nors galvojote, kam jums reikalinga laisvė, kaip jūs naudositės ja, kokiu teigiamu turiniu jūs ją užpildysite? Abejoju, ar jūs apie tai giliau galvojote. Jūs norite daryti viską, ko panorėsite. Tačiau ar jau panorėjote ko nors esminio? Ar pasirinkote jau kelią? Ar jau pamilote ką nors taip, kad meilės objektas pripildytų jūsų gyvenimą kilnesniu turiniu? Apie tai niekas iš jūsų nieko nesako. Jūs neturite jokio tikslo. Jūsų laisvos anarchinės bendrijos - idiliškos miesčioniškos utopijos, neturinčios jokio gilesnio turinio. Priemonės, kurias jūs naudojate kovoje, apšviečia jus tamsiai raudona šviesa, kuri jums teikia demonišką išvaizdą. Jūsų tikslai skurdūs ir niekingi. Baisiomis ir nusikalstamomis priemonėmis jūs veržiatės į saldžią, miesčionišką žemiškos palaimos idiliją, į natūralų rojų mažuose nameliuose su sodeliais.

Jūsų baisūs kruvini maištai ir sukilimai turi nueiti per niek. Visas jūsų patosas - priemonėse, o ne kovos tiksluose. Anarchistiška laisvė - tuščia laisvė, laisvė nuo visų būties saitų, nuo Dievo, nuo kosmoso, nuo bet kokio žmoniškumo. Tačiau, ką jūs darysite kitą dieną po to, kuomet visi teigiami, užpildą žmogaus gyvenimą saitai subyrės? Nežinosite ir patys, ką veikti. Dėl atsiradusios tuštumos jūs pajusite mirtiną ilgesį ir liūdesį, nebūties siaubą. Jūs patys labiau vertinsite vergiją už laisvę. Ir vergijos neteks ilgai laukti. Tuščia, skurdi laisvė akies mirksniu pavirs vergija. Jūs tapsite savo, panašių į save ir gamtos prigimties vergais. Anarchizmas nepažįsta tikrosios laisvės, kaip socializmas nepažįsta brolybės. Anarchizmas išreiškia visas pirminio žmogaus dievinimo kryptis, Jis yra bet kokio revoliucionizmo, socializmo, demokratizmo dugne. Ir nei viena iš šių krypčių negali nieko rimto priešpastatyti anarchizmui, negali su juo kovoti. Radikalus tų neigiamų krypčių klaidingumo demaskavimas ir yra anarchizmo nuopelnas,

Anarchizmo ideologija dažniausiai turi antireliginį pagrindą ir minta ateistiniu patosu. Toks yra Bakunino ir M. Štirnerio anarchizmas, dinamitininkų anarchizmas, veiklos anarchizmas. Anarchizmas visų pirma yra nukreiptas prieš dangaus Valdovą, o jau paskiau prieš žemiškuosius valdovus. Tačiau anarchizmo ideologija gali turėti ir religinius pagrindus, gali vaizduoti religinį mokymą ir vardan Dievo neigti bet kokią valdžią žemėje. Toks L.Tolstojaus anarchizmas, E. Karpenterio anarchizmas, duchoborų ir sektantų anarchizmas, jie neigia bet kokį dieviškųjų pradų įsikūnijimą istoriniame procese. Religinis anarchizmas - visiškai ypatingas reiškinys. Į anarchizmą gali vesti tik abstraktaus dvasingumo ir abstraktaus monizmo religijos. Abstraktus dvasingumas ir abstraktus monizmas pradeda prieštarauti istoriniams įsikūnijimams ir istoriniam daugialypumui. Tai - ne krikščioniškoji religija, o ydingas nukrypimas, krikščionybės išniekinimas. Ši sektantiška "duchoborystė", vaizduojanti krikščionybę, jungia kraštutinį individualizmą, visų žmogaus bažnytinių ryšių neigimą su kraštutiniu monizmu, su absoliučios tapatybės ir vienodumo tvirtinimu. Šiame abstrakčiame religiniame individualizme ir monizme neigiama organinio kosminio gyvenimo vienybė ir kiekvienos asmenybės atsakomybė. Sektantiškai duchoboriškas religinis anarchizmas nori numesti nuo savęs istorinio proceso naštą, istorinio žmonijos likimo naštą ir, išskyręs save, iš savęs pradėti gyventi absoliučioje laisvėje. Šis religinis anarchizmas nori pripažinti tikėjimo valdžią tik savyje. Jis nusigręžia nuo konkretaus daugialypumo ir su juo susijusio tragiško likimo. Jis vaizduojasi esąs absoliučioje vienatvėje neįkūnytame ir neįkūnijamame dvasingume. Jis nenori susitepti baltų anarchistinių šventuoliškų rūbų, prisiliesdamas prie istorinių dalykų. Religinis anarchizmas pasitraukia iš istorijos, nenorėdamas dalyvauti tokiame "nešvariame" reikale. Religinis anarchizmas yra kraštutinis racionalumas, jis netiki į paslaptingą istorinių įsikūnijimų pagrindą ir prasmę ir tiki, kad per individualią sąmonę ir tikėjimą įmanoma staigiai pakeisti visą pasaulį ir atvesti jį į naują gyvenimą. Toks tolstojininkų, duchoborų, dvasios krikščionių, evangelikų tikėjimas. Evangeliškoji krikščionybė atmeta ne tik pasaulinę istoriją, bet ir visą krikščionybės istoriją. Ir ši evangeliškoji krikščionybė išsigimsta į moralizmą ir įstatymų pildymą. Pats tipiškiausias krikščioniškasis anarchistas buvo L. Tolstojus. Jame galima išsiaiškinti religinio anarchizmo varomąjį mechanizmą. Tolstojiško anarchizmo kraštutinis spiritualizmas jungiasi su gyvuliška materialia gyvenimo turinio samprata; kraštutinis individualizmas jungiasi su ne mažiau kraštutiniu, visiškai neigiančiu asmenybę, monizmu: beprotiškas istorinio proceso neigimas jungiasi su kraštutiniu racionalizmu, su grubiu visko nuostabaus ir paslaptingo neigimu. Anarchizmo beprotybė yra racionalistinė beprotybė, proto atbukimas. Tai yra tikra ir religiniam ir antireliginiam anarchizmui.

Anarchizmo patosas yra istorijos neigimo patosas. Ir kiekvienas, kas neigia istoriją, turi anarchizmo grūdą, nors jis ir nelaikytų savęs anarchistu. Taip rusų Rytų pravoslavų religingume yra anarchistinis polinkis, valdžios ir organizacijos nepakantumas. Anarchistinį polinkį turėjo ir slavofilai. Jis tinka ir patvaldystei. Žmonijos organizavimas istoriniam gyvenimui prieštarauja anarchistinei dvasiai. Katalikybėje nėra jokių anarchiškų elementų, nors jinai ir kovojo prieš valstybinę valdžią. Pravoslavija buvo paklusni valstybinei valdžiai, tačiau joje galimi savotiški anarchistiniai polinkiai. Rytų pravoslavų sielos beribiškumas ir neapibrėžtumas, formos ir ribų stoka, silpna vidinė drausmė lemia nepiktybinį anarchizmą. Klaidinga būtų manyti, kad anarchizmas reiškia žmogaus dvasios aktyvią veiklą. Išviršiniu triukšmu ir gestais jūs klaidinate kitus ir patys klaidinatės. Anarchizmas ne tik gali reikšti pasyvumą, bet jis galų gale ir yra dvasinio pasyvumo išraiška. Anarchizmas - ne vyriškas, o moteriškas. Vyriška dvasia formuoja, drausmina, organizuoja. Moteriška pasyvi dvasia skandina į beformį nesudrausmintą ir neorganizuotą chaosą. Ir visi jūs, patys baisiausi anarchistai, senojo pasaulio bombarduotojai, visi jūs - ne vyriški, o moteriški. Jūs nesutvarkote savęs ir stichijų, jus valdo jums nepažįstamos stichinės dvasios. Anarchistai - patys neatsakingiausi žmonės: jie už nieką nenori atsakyti. Gi neatsakingumas ir yra ne vyriškumo, o dvasios pasyvumo reiškinys. Vyriška dvasia imasi atsakomybės.

Religinio anarchizmo pagrinduose galima surasti asmenybės jausmo išglebimą. Tolstojininkų, duchoborų ir kitų religinių anarchistų asmenybė užgniaužta. Visiškame nuasmeninime jie mato tikėjimo priesakų vykdymą, jie viską nori sutapatinti, suvienodinti. Religinis anarchistas individualumą pasirengęs pripažinti dvasine nuodėme. Tolstojaus religinis anarchizmas prasidėjo nuo visiškai nuasmeninto Platono Karatajevo. Tačiau, jei jau religinis anarchizmas nepripažįsta asmenybės, tai jūsų bereliginis anarchizmas negali net ištarti žodžio "asmenybė", kadangi jis nuo šios realybės atskirtas visiškai. Jūs neigiate bet kokią valdžią ir nuverčiate bet kokią valdžią taip lengvai ir neatsakingai todėl, kad nepripažįstate asmenybės ir nevertinate jos. Todėl jūsų nebaido ir net vilioja beveidis chaosas. Pretenzijos į beribę, nepripažįstančią jokios valdžios, asmens laisvę griauna asmenybę ir skandina ją į beveidį chaosą. Tai yra pagrindinis anarchizmo paradoksas. Jūs galvojate, kad sukylate ir maištaujate asmenybės vardan, jos laisvės ir jos dievinimo vardan. Bet tai - baisi savęs apgaulė. Asmenybės būtis numato ribas ir skirtumus, numato apsaugą nuo šėlstančio beveidžio chaoso. Galutinę laisvę asmenybė įgyja ne savavališkų ribų ir skirtumų pašalinimu, ne įsileidžiant tamsias ir griaunančias chaoso jėgas, o istorinėje rikiuotėje ir darnoje. Žmogaus asmenybė ir žmogaus laisvė nenutrūkstamai siejasi su hierarchizmu. Štai tiesa, kuri uždara visiems jums, ne tik anarchistams, bet ir socialistams, ir demokratams, ir liberalams, ir visiems išviršinių pozityvistinių politinių formų ir idėjų belaisviams. Asmenybės būtis susieta su ontologine nelygybe.

Asmenybė galima tik kosmose, tik kosmose įmanoma išskirti asmenis ir paveikslus. Išskyrimas yra skirtumų pripažinimas. Kosmosas gi turi hierarchinę santvarką, jame kiekviena asmenybė turi savo vienintelę vietą ir vienintelę paskirtį, jame viskas vienatina, viskas nepakartojama. Taigi, bet koks asmenybės pavergimas, jos maišymas su nuasmeninta mase, masės nuasmenintų prievarta asmenybei yra nekosminės pasaulio būsenos išraiška, chaoso prievarta. Asmenybė negali egzistuoti chaose, chaose neišsiskiria asmuo ir paveikslas. Chaose viskas sumaišyta ir supainiota. Chaose neįmanoma išsaugoti nieko vertingo. Chaosas nepripažįsta nieko nepakartojamo, vienintelio, nepakartojamo kokybe ir tikslais. Chaosas nepripažįsta išsiliejimo ribų, savo griaunančio veržimosi ribų. Chaotinę pasaulio būsena yra visiškai beasmenė būsena, joje nesimato nieko individualaus. Kosminėje santvarkoje gerbiama tai, kas nepakartojama, individualu, vertinga, kosmose yra apsauga nuo visuotinės maišaties. Chaotinėje stichijoje pagarbos nėra. Stichija viską savinasi, viską apima ir vulgarizuoja. Ji nepripažįsta šventų vietų, jai nėra neliečiamybių. Anarchija ir yra chaosas, kosminės santvarkos neigimas, visuotinė maišatis, hierarchinių ribų pažeidimas. Ir todėl anarchijoje yra asmenybės vergija ir sunaikinimas. Ribiniu atveju anarchijos bedugnėje sunaikinamos, nustumiamos į nebūtį visos realybės. O būtį išsaugoti yra taip sunku, sunku dauginti jos vertybes. Kelias į būties viršūnes eina per kančias. Jūs gi norite akies mirksniu peršokti kančias, ir čia pat smunkate į nebūties viešpatiją. Revoliucijų epochose anarchijos pergalės akimirkos būna. Į visuomeninį kosmosą įsiveržia chaoso stichijos ir nuverčia visokią kosminę tvarką ir darną. Pažeidžiamos visos ribos, viskas maišosi. Beveidis dievas ar demonas triumfuoja revoliucijose. Su džiaugsmu jūs tariate šio dievo vardą. Tai - dievas Dionizas. Jis revoliucijos stichijoje kelia orgijų šventę. Ar neša jis laisvę, ar išlaisvina asmenybę, ar kilnina žmogų? Ne, nežabota šio dievo patvaldystė drasko asmenybę, žmogaus paveikslą įtraukia į tamsų beveidį liūną. Ir savo tėvynėje Graikijoje Dionizas nebuvo asmenybės dievu, žmogaus paveikslo dievu. Asmenybė gimė, kilo žmogaus dvasia ne Dionizmo religijoje. Dionistinėse orgijose Graikiją apsupo ir užliejo išėjusios iš savo krantų, sukilusios prieš savo valdovus, Rytų chaotinės stichijos. Žmogaus veidas kėlėsi ir reiškėsi formos ir ribų dievo Apolono religijoje. Visa europietiška kultūra sukurta per apolonišką dionistinės stichijos sutvarkymą. Taip buvo kuriamas žmogaus paveikslas. Anarchija bando sugriauti ilgą išlaisvinimo iš orgijų stichijų darbą, žmogaus paveikslo kūrimo darbą. Krikščionybė išlaisvino žmogų iš senovinės demonolatrijos ir išaukštino žmogaus asmenybę. Anarchija norėtų vėl iškviesti gamtinių stichijų demonus ir atiduoti jiems sudraskyti žmogų. Anarchizmas nemoka ir nenori stichijos apšviesti. Jis nori tikėti į natūralų gėrybiškumą, jis nenori sužinoti apie blogį. Anarchizmas yra priešgamtinis ir prieštaringas dionistinio stichiškumo ir beribio racionalizmo derinys. Jis tiki pačios stichijos racionalumu. Tokiu būdu chaosas įgauna naujos, geros gyvenimo tvarkos išvaizdą ir tampa blogiu, o ne pirmine stichija, kuri buvo prieš gėrio ir blogio atskyrimą.

Istorinis hierarchizmas auklėja žmoniją ir žmogų, jis suteikia galimybę išskirti kokybinius elementus ir gyvenimui bei kūrybai leidžia žydėti išrinktoje žmonijos dvasinės aristokratijos dalyje. Žinoma, niekuomet nebuvo lengva ir patenkinama išrinktosios mažumos, dvasinės aristokratijos padėtis šiame pasaulyje. Šios mažumos padėtis visokiose gyvenimo santvarkose eina per kančias, per nepripažinimą ir kankinančią kovą už savo idėjas. Bet iš principo šios mažumos egzistavimas buvo leidžiamas ir saugomas nuo chaotinės žmonių masės užplūdimo. Visuomet buvo įmanomas intymus, paslaptingas, nors kankinantis gyvenimas, visuomet istoriniame procese buvo galimas ezoterizmas. Anarchizmas iš principo neigia bet kokį ezoterinį, paslaptingą gyvenimą, jis sukyla prieš jį, kaip prieš aristokratinį ir hierarchinį pradą. Jis nori užgniaužti šį hierarchinį gyvenimą stichiniu chaosu. Jūsų anarchistiniuose sukilimuose padugnės verčia aukštumas. Ir tai turi ne tik materialią, bet ir dvasinę prasmę. Hierarchinė kosmoso tvarka yra šviesos šaltinių apsaugos ir atskleidimo pagal aukščiausios tiesos pakopas kelias. Anarchizmas nori išpilti iš šventų indų visas paslaptingąsias gėrybes į chaotiškąją masių stichiją. Šitokiam išpylimui yra pavojingi mistinis bei religinis anarchizmas. Anarchizmas metafiziškai ir mistiškai priešingas hierarchizmui. Todėl jis vulgarizuoja, jis keičia kokybę į kiekybę, jis nepripažįsta jokių šventenybių neliečiamybės, jokių šventyklų aptvarų, jokių uždangų misterijoms. Tačiau, kita vertus, anarchistinė nuotaika stebina meilės ir užuojautos stoka žmonėms, žmonių masėms. Anarchistinis nesusitvarkymo ir chaotiškumo idealizavimas, anarchinis priešiškumas visokiai gyvenimo tvarkai ir santvarkai neša neišmatuojamą vargą ir kančias žmonių masėms, vidutiniam žmogui. Bet kas gi turi teisę įtraukti kitus žmones, savo artimus į chaosą ir viso gyvenimo maišatį, į badą ir šaltį, į elementarių gyvenimo sąlygų ir teisių trūkumą? Bet kuriuo atveju toks elgesys neleistinas krikščioniui. Ir tie, kurie laiko save krikščionimis, turėtų apsigalvoti. Žmogaus gyvenimo organizavimas, trukdantis jam virsti pragaru, yra kiekvieno krikščionio pareiga. Čia išryškėja meilė žmonėms ir atlaidumas jų silpnybėms. Ir nėra nieko bjauresnio ir neatsakingesnio, kaip tas mistinis anarchizmas, kuris svaiginasi bedugne ir chaosu, beribiu stichiškumu ir pirminės gamtos tamsa, traukia prie jos, mistiškai spalvina tokias liaudies gyvenimo būsenas ir vadina "buržuaziškumu" bet kokį organizuotumą, bet kokią santvarką, bet kokią gyvenimo tvarką.

Ir mažiausiai, žinoma, šioje mistiškoje anarchinėje frazeologijoje galima surasti meilės dvasios. Meilės dvasios yra daugiau pačiame griežčiausiame valstybingume. Valstybingume yra atlaidumas žmonių nuodėmingumui, žmonių negalei, yra gyvenimo blogio samprata, yra samprata tos tamsos, kuri apima žmonijos gyvenimą. Klaidingas yra ir apokaliptinis anarchizmo aiškinimas ir pagrindimas. Čia pasireiškia ta pati nevyriška, neatsakinga pasyvi dvasia. Valdžios ir valstybės neigimas tuo pagrindu, kad artėja pasaulio pabaiga, kad istorijoj jau viskas išgyventa ir išsemta yra religinė pagunda, religinis trūkis. Mums neduota žinoti laiko ir terminų. Apie tai kalba Kristus. Todėl visais laikais mes turime vykdyti savo pareigą ir reikšti vyrišką, aktyvią dvasią. Gilesniu požiūriu, istorinis procesas vyksta amžinybėje ir laikas yra tik jo projekcija. Istorijos uždavinys amžinybėje. Todėl ir apokaliptinis anarchizmas nepateisinamas. Jis, kaip laikinas procesas, nutraukia istoriją laike. Jis nori išeiti iš laiko, kaip laiko vergas.

Hierarchinis valdžios pradas, hierarchiniai Bažnyčios, valstybės ir teisės įstatymai turi vesti žmoniją iki laikų pabaigos. Šiuos pradus įmanoma įveikti amžinybėje, o ne istoriniame laike. Tačiau ir amžinybėje ir dangiškame gyvenime pakeistame pavidale valdžios pradas egzistuos. Anarchijos nebus ir ten. Valdžia gali nustoti veikti kaip prievartos pradas, kadangi taip ji veikia tik materialioje ir tamsioje aplinkoje, bet praeiti ji negali. Ji veikia ir dangiškoje hierarchijoje, dangaus kosmose. Valdžios pradas - amžinas pradas, o ne laikina reakcija blogiui. Anarchizmo pretenzija nukreipta į kosmoso griovimą ir todėl norėtų sunaikinti kosmosą valdančią, laikančią ir reguliuojančią valdžią. Anarchijos laisvė neturi savyje taikos ir Dievo. Siaura ši laisvė, o jos tuštumoje nėra vietos jokioms vertybėms. Anarchizmas visiškai nenori žmogui duoti tikros laisvės, jis tik nori, kad belaisvis, nei kiek nepakeitęs savo prigimties, būtų pripažintas laisvu, t.y. nori pamainymo ir apgaulės. Anarchistinė laisvė – ne reali laisvė. Anarchistinė sąmonė nepripažįsta išminčių pripažintos tiesos apie žmogaus mikrokosmosą. Jeigu jūs pripažintumėte šią paslaptingą tiesą, tai liautumėtės kelti išviršinius sukilimus ir maištus. Suvokiąs save mikrokosmosas nesukyla prieš kosmosą. Jis išsilaisvina atskleisdamas savyje kosmosą. Štai kur aukščiausia žmogaus laisvė. Menką jūs turite supratimą apie žmogaus prigimtį, žmogaus titulą, o norite padaryti kiekvieną žmogų beribiai laisvu ir patvaldišku valdovu.

Kokia skurdi, tuščia pretenzija! Koks pagyrūniškumas! Vidinė anarchizmo dialektika savižudiška, veda į savęs prarijimą, savęs sunaikinimą. Šioje dialektikoje - anarchizmo lemtis. Anarchizmo dialektika naikina laisvę, naikina asmenybę, naikina bet kokią realybę. Anarchizmas neša mirtį, o ne gyvenimą ir prisikėlimą. Tuščias anarchistinių aistrų kunkuliavimas yra tik žmogaus dvasios išbandymas. Šiame kelyje žmogus daug negatyvaus suvokia, čia demaskuojamas visų neigiamų "kairiųjų" krypčių melas. Vidiniai anarchizmas glūdi ir liberalizme, ir radikalizme, ir demokratizme, ir socializme. Ką gali priešpastatyti anarchizmui visos šios kryptys, kokie savarankiški ontologiniai pradai jose yra? Neįtikinančiai atrodo viskas, ką jie kalba prieš anarchizmą. Anarchizmas, kaip vidinė bausmė už atkritimą nuo dvasinio centro, turi sulaukti galo. Ir iš tikrųjų, anarchizme yra kažkokia ribinė pagunda. Ją nugalėjus, žmonija galutinai prieis tikrąjį gyvenimą. Anarchizmo riba gali būti tik pats baisiausias despotizmas, tik kažkokio netikro dievo, kuris valdys sukeltą chaosą, patvaldystė.

Prieš pasirodant šiai despotijai, bus chanų viešpatija, nekilnių valdovų valdymas, bus žeminamas žmogaus ir žmonijos tipas. Anarchistinė nuotaika nekilni. Šis nuotaikos tipas neigia kilnų gimimą, kilnią kilmę, priklausomybę kilniai giminei. Jis nežino jokios kilmės, jis nesieja savęs su jokia gimine. Todėl taip lengvai tampa anarchistais visi, kurie jaučiasi esą atliekomis ir kartu trokšta gyventi su masėmis ir masėse. Žmonės, atsiskyrę ir vieniši, nesuprantami, bet susikaupę, gilūs, jautrūs, nevertiną gyvenimo su mase ir masėse, anarchistais netampa. Anarchizmas - vienas iš būdų siekti karjeros masėse. Kilniems šis kelias nepriimtinas. Prie neapibrėžto anarchizmo lengvai jungiasi literatų ir artistų bohema. Tačiau tai anarchinio dvasinio tipo neišaukština. Literatų ir artistų bohema, paprastai, būna praradusi dvasinį gyvenimo centrą ir gilesnį ryšį su gyvenimo ištakomis. Artistiškai nusiteikusioje bohemoje nėra kokybės atrankos, nėra dvasinio aristokratizmo, nėra kilnesnio žmogaus, kaipo Dievo sūnaus, orumo sampratos, nėra vyriškos dvasios. Anarchistinė bohema yra pasyvi terpė, paklususi vyraujančioms srovėms; ji pasirengusi įvykdyti gyvenimo šeimininko užsakymus, ji pasirengusi lenktis bet kokiems dievams. Ir dvasinė aplinka, palanki anarchizmui, būna palaida, joje dingsta griežti žmogaus paveikslo kontūrai. Per anarchizmo pagundą tamsiosios jėgos, tamsiosios dvasios nori nuginkluoti žmogų pačią atsakingiausią istorijos valandą, kuomet reikalingas riteriškas dvasios užgrūdinimas. Ir tai ne atsitiktinumas, čia yra kažkoks vidinis planas ir vidinė prasmė. Chaosas, apsireiškęs gėriu, laisve, nori nuversti kosmosą. Tam, kad atsispirtume anarchizmo pagundoms ir iliuzijoms, reikalingas vyriškumas ir dvasios brandumas, gilus pažinimas ir pojūčių aiškumas. Anarchizme kūrybiška dvasia nesireiškia. Todėl tikroji žmogaus kūryba anarchizmui nesipriešinti negali.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija