Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - VIENUOLIKTAS LAIŠKAS Apie karą

VIENUOLIKTAS LAIŠKAS Apie karą

Gyvenimas šiame pasaulyje yra kova. Kova - nuodėmingas nesantaikos kūdikis, ji kyla iš nepilnatvės. Bet per kovą nugalima nesantaika ir įvyksta gyvenimo užpildymas. Karas - viena iš kilnių, nors baisių kovos formų. Karo prigimtis yra antinominė, jinai yra realizuotas prieštaravimas. Vardan gyvenimo vedamas karas ir tarnauja jis gyvenimo pilnatvei. Karas sėja ir mirtį. Karo tikslas - taika ir susivienijimas. Karai būdavo galingiausios susivienijimo priemonės. Tautos broliavosi kruvinose nesantaikose ir susidūrimuose. Nuo senovės laikų per karus vienijasi žmonių visuomenės į didelius istorinius kūnus, į didžiules imperijas, per karus skleidėsi žmonės po žemės paviršių ir šiuo būdu buvo rengiama vieninga žmonija ir vieninga pasaulio istorija. Karas buvo ir kruviniausios žmonijos nesantaikos, tautų tarpusavio neapykantos ir naikinimo troškimo išraiška. Karas yra tamsa ir šviesa, neapykanta ir meilė, gyvuliškas egoizmas ir kilniausias pasiaukojimas. Karas negali būti tik gėriu arba tik blogiu, jame yra ir didis gėris ir didis blogis. Karas yra kaltės gimimas ir kaltės išpirkimas. Karas byloja apie gyvenimo tragizmą šiame pasaulyje, apie negalimumą galutinai jame susitvarkyti ir apie negalimą ramybę bei begalinį palaimingumą ir pilnatvę. Karai suduoda baisiausius smūgius mieščionims, miesčioniškai ramybei ir pasitenkinimui. Karo demonas visuomet viliojo žmoniją į tolius, atplėšdavo ją nuo miesčioniško sėslumo ir ribotumo. Karas labiausiai parodo irracionalias ir demoniškas žmogaus jėgas, ugnį, kuri bet kada gali įsižiebti ir sudeginti visus žmogiškuosius interesus. Karas yra praktinis racionalaus požiūrio į istoriją paneigimas. Kadangi, iš tikrųjų, tautos turi periodiškai išsikraustyti iš proto, kad kariautų. Tarp atskirų žmonių ir tautų interesų ir karo egzistuoja irracionalus nebendramatiškumas. Baisios karų aukos nepateisinamos jokiais interesais. Šios baisios aukos reikalauja sankcijos, esančios aukščiau prasmės, reikalauja tikėjimo tikslu ir prasme, kurie yra už šios empirinės žemiško gyvenimo atkarpos. Jeigu, pagal nuovokaus sociologo V. Kido nuomonę, protas negali duoti sankcijos progreso tikslams pateisinti, negali aukoti individualių interesų vardan socialinio organizmo tolimų tikslų ir reikalinga virš proto esanti religinė sankcija, tai tokia padėtis ypatingai tinka karo atžvilgiu. Kare aukojamas ne tik atskiras žmogus, bet ištisos kartos. Ar galima pateisinti tokias aukas dėl atskirų žmonių ar ištisos kartos interesų? Būtina atsisakyti savo menkų minčių, kad galėtume pateisinti tokias aukas. Racionalus karo pateisinimas kokiais bebūtų interesais - nevykęs ir negalimas. Štai kodėl racionalistai ir pozityvistai būna iš principo nusiteikę prieš karą, jie paprastai linksta į pacifizmą. Religingi žmonės lengviau priima karą su jo baisenybėmis ir nesukyla prieš karą, nors suvokia jo blogį.

Jūs, pacifistai-humanistai, sukylantys prieš karą ir šaukią į amžiną taiką, jūs netikite į aukščiausią žmogiškojo gyvenimo prasmę, netikite į amžiną gyvenimą. Ir jūs labiau bijote mirties kare, negu tikintys krikščionys, širdin priėmę dieviškos meilės priesaką. Ir suprantama, tai gali stebinti tik tuos, kurie neįsigilina į gyvenimo prasmę. Jūs labai paviršutiniškai žiūrite į žmogaus gyvenimą ir matote tik to gyvenimo atkarpą plokštumoje. Ir jūs norite, kad to gyvenimo atkarpa plokštumoje būtų sutvarkyta kiek įmanoma ramiau, patogiau ir maloniau. Toliau, aukščiau, giliau jums jau nieko nebeegzistuoja. Jus fizinis nužudymas baugina kitaip, negu krikščionis, kurie žino amžiną gyvenimą, kadangi su fizine mirtimi jums viskas pasibaigia. Ir jūs nesusimąstote dėl to, kad dvasinis nužudymas yra tūkstantį kartų baisesnis už fizinį nužudymą. Tuo tarpu mūsų taikus gyvenimas yra pilnas dvasinių žudynių. Be jokio karo mes žudome savo artimus jausmais, mintimis, leidžiame į visus kraštus žmogžudiškas sroves, nuodijame baisiais nuodais žmonių sielas. Mūsų taikus gyvenimas yra pilnas neapykantos ir pykčio, ir ši neapykanta ir pyktis žudo žmones. Evangelijoje pasakyta, kad sielos žudikų reikia bijoti labiau, negu kūno žudikų. Ir štai, pačiais taikiausiais, be karų laikais vyksta karas, kuris žudo sielas, nuodija ir griauna jas. Kodėl jūsų tai nebaugina? Kodėl tai jus baugina mažiau, negu fizinis nužudymas kare? Bet koks nužudymas vidinėje esmėje yra dvasinis nužudymas, o ne fizinis. Nužudymas nėra atomų perstūmimas medžiagoje. Nužudymas yra valios, nukreiptos į žmogaus asmens neigimą ir sunaikinimą, aktas. Kare, giliau žiūrint, tokio nužudymo neįvyksta, kadangi fizinis nužudymas kare nenukreiptas į neigimą ir sunaikinimą asmens. Kare nėra neapykantos asmeniui. Kare nėra dvasinio nužudymo akto. Kariai - ne žudikai. Ant karių veidų nėra žudikų antspaudo. Šį antspaudą dažniau tenka matyti taikos meto veiduose. Karuose gali būti nužudymai, kaip dvasinės neapykantos aktai, nukreipti į asmenį, tačiau tai nebūdinga karui ir jo ontologinei prigimčiai. Blogio reikia ieškoti ne kare, o iki karo, pačios taikiausios išvaizdos metu. Tokios taikos metu vyksta dvasiniai nužudymai, kaupiasi pyktis ir neapykanta. Kare gi per auką išperkamas sukurtas blogis. Kare žmogus prisiima savo veiklos pasekmes, prisiima atsakomybę, prisiima viską, net mirtį. Kadangi tikrumoje ne begaliniai lengvas gyvenimas žemėje, o mirtis yra pasėka visų tų reikalų, įvykdytų be Dievo. Karas yra didis aiškintojas. Jame yra projekcija plokštumoje to, kas vyksta giliau. Anksčiau įvykdytos dvasinės žmogžudystės jame pasireiškia fizinėje plotmėje. Ne pačiame kare didžiausias blogis, o jo ryšyje su blogiu. Jis yra gilesnio blogio pasėka. Tačiau dvasinėje karo prigimtyje yra savas gėris. Ne atsitiktinai žmogaus būdo gerosios savybės buvo nukaldintos karuose. Su karais siejamas vyriškumo išugdymas, drąsa, pasiaukojimas, didvyriškumas, riteriškumas. Riterystės ir riteriško užgrūdinimo nebūtų buvę pasaulyje, jei nebūtų buvę karų. Su karais siejamas istorinis heroizmas. Aš mačiau jaunuolių, savanoriais einančių į karą, veidus. Jie ėjo į smogiamuosius batalionus, beveik į tikrą mirtį. Aš niekad nepamiršiu jų veidų. Ir aš žinau, kad karas atgręžia ne tik į žemesnius, bet ir į aukštesnius žmogiškosios prigimties instinktus, į savęs paaukojimą, meilę tėvynei. Jis pareikalauja bebaimio žvilgsnio į mirtį. Nereikia pamiršti, kad į karą žmonės eina mirti, o ne tik žudyti. Ir todėl karas, žiūrint deramu dvasiniu požiūriu, taurina ir kilnina žmogaus sielą. Jūsų pesimizmas yra miesčioniškos prigimties. Jūsų išviršinės taikos idealas - buržuaziškas žemiškojo palaiminingumo idealas, kuriame kunkuliuoja žmogiškoji neapykanta ir pyktis. Nuodėmingai žmonijai pacifizmas yra klaida ir netiesa, išorinė apgaulė. Jūsų fizinės prievartos baimė kyla iš nedvasingo požiūrio į gyvenimą, iš tikėjimo tik į materialųjį pasaulį. Tačiau fizinė prievarta, kaip savarankiška tikrovė neegzistuoja, ji yra tik dvasinės žmogaus ir pasaulio būsenos išraiška. Viskas, kas materialu turi tik simbolinę, ženklinę prigimtį. Jūs gi norite pašalinti pasekmę, palikę priežastį, sunaikinti išviršinę išraišką, nepakeitę vidinės esmės. Ir dar - jūsų pacifizme yra nepalanki jūsų požiūrio į gyvenimo charakteristikas pusė. Karas byloja apie istorijos savitumą, jis teikia istorijai vyriškumo jausmą. Pacifizmas yra istorinės tikrovės savarankiškumo ir istorinių uždavinių neigimas. Pacifizmas pajungia istoriją abstrakčiam moralizmui arba abstrakčiam sociologizmui. Jis nutraukia istoriją iki jos dvasinės realios pabaigos.

Labai įdomi karo psichologija. Joje reikia ieškoti liaudies masių psichologijos įspėjimo, ji yra pats didžiausias racionalistiško visuomenės pagrindimo paneigimas. Jeigu aplamai neįmanoma sukurti visuomenės protingos visuomeninės sutarties pagrindų, tai ja pagrįsti karą neįmanoma, dar labiau. Karas visuomet turi irracionalius pagrindus ir numato žmogaus palankumą tikslams, kurie stovi aukščiau jo siekiamų interesų. Kariauti neįmanoma vardan suprantamų, utilitarinių ir pasvertų tikslų. Beprotiška kariauti vardan išmintingų tikslų, ir aukščiausia prasme "protinga" kariauti tik beprotiškų tikslų vardan. Tai - pagrindinis karo psichologijos paradoksas.

Bet koks karo racionalizavimas yra karo nužudymas, kiekvienas bandymas padaryti suprantamesniais karo tikslus pakerta karo patosą. Neįmanoma kariauti "už žemę ir valią", kaip neįmanoma kariauti už valstybės naudą, dėl "įlankų" ir pan. Gerai kariauti galima tik vardan neišmintingų tikslų, paslaptingų, tolimų ir nesuprantamų gyvenimo tikslų, pagal racionalius instinktus, be refleksijos ir svarstymų, už "tikėjimą, carą ir tėvynę", už liaudies šventenybes, iš meilės tėvynei, viršijančiai visus interesus. Demokratinis reikalavimas, kad karo tikslai ir prasmė būtų suprantami visiems jo dalyviams, kad karo tikslingumas būtų pravestas per visuotinę rinkimų teisę, kad kiekvienas karys sąmoningai spręstų, ar jis nori kariauti ir ar karas prasmingas yra revoliucinis racionalistiškas absurdas, siaubingas karo ir kariuomenės prigimties nesupratimas. Bolševikai irgi verčia liaudį kariauti vardan nesuprantamų ir beprotiškų dalykų, vardan pasaulinės revoliucijos, vardan trečiojo internacionalo ir t.t., ir tik todėl jie gali kariauti. Masės visuomet privalo dalyvauti kare vardan nesuprantamų, paslaptingų ir irracionalių tikslų. Ir kuo nesuprantamesni, paslaptingesni ir irracionalesni karo tikslai, kuo daugiau šventojo virpulio ir šventojo palankumo sukelia karas, tuo geriau būna organizuota ir drausmingesnė kariuomenė, tuo geriau ji kariauja. Žmonių masę gali organizuoti ir sudrausminti tik iracionalūs ir jai nesuprantami, priimti kaip šventenybės, pradai. Perdaug artimi ir suprantami pradai dezorganizuoja. Jūs bandėte organizuoti ir sudrausminti rusų armiją revoliucijos metu racionalių demokratinių pradų pagrindu. Jūs, bepročiai arba nusikaltėliai, įsivaizdavote, kad armija gali egzistuoti be hierarchinės tvarkos. Ir jūs išplėšėt iš armijos sielą, ją sunaikinote ir nukreipėte jos karingąją energiją į tuos tikslus, į kuriuos ją traukė kiti instinktai, kitoks masių irracionalumas. Pilietinis karas, socialinis klasių karas pasirodė galimas, todėl, kad jame šėlo irracionali stichija, ją skatino gyvuliškieji instinktai. Gi racionalus demokratiškas karas nebuvo galimas. Prancūzų revoliucijos epochoje armija gerai ir pergalingai kovojo todėl, kad ji buvo palanki paslaptingajam tėvynės meilės instinktui, ją kreipė kariauti nacija. Karą apsprendžia ir kariauti nori ne empirinė liaudis, o viršempirinė nacija.

Armija yra mistinis organizmas. Ir šiame organizme gerai gali kariauti tik tas, kas, atskirai paėmus, užgesino savo asmenybę. Gerai kariauti negali turintis asmeninę refleksiją, svarstantis. Tik paslaptingai nugalėjus savo atskirumą įmanoma priimti karo baisenybes. Šių baisenybių negali priimti atskira, svarstanti asmenybė. Be hierarchinės tvarkos negalimas joks karas. Hierarchinis pradas armijoje ir yra irracionalus pradas asmenybei. Karas yra gyvenimo irracionalumo išraiška, jis garsiai skelbia negalimumą racionalizuoti visą, be likučio gyvenimą. Armijos demokratizavimas ir yra jos racionalizavimas, t.y. armijos sielos nužudymas, jos suskaldymas į atomus. Racionalioji ir moralioji karo kritika sąlygoja visų paslaptingųjų dvasios realybių iššvaistymą. Masių siela suyra, atomizuojasi, kuomet masės iškrenta iš nuolankumo. Ir be galo aukščiau stovi tas, kuris kariauja paslaptingo ir švento tikslo vardan, negu tas, kuris kariauja vardan perdaug aiškaus ir artimo tikslo. Karas kaip ir visos istorijos aukos, vedamas vardan Ivanų ir Piotrų, kurie nuolankūs ir nesupranta karo tikslų. Ivanų ir Piotrų masė gali pergyventi karo prasmę tik nesąmoningai, paslaptingoje gelmėje, nuolankume šventenybėms. Visas pasaulinis istorinis procesas su savo aukomis ir kančiomis vyksta dėl kiekvieno Ivano ir kiekvieno Piotro, dėl jo amžino likimo. Bet tai nesuvokiama racionalistiškai ir pozityviai empiriškai, tai sąlygoja gyvenimo tikslų realizavimas už žemiškojo gyvenimo ribų. Štai kodėl krikščionybė karą su jo baisenybėmis ir kančiomis priima. Jį sunkiai priima tie, kurie neigia nemirtingumą, kuriems viskas baigiasi šiuo gyvenimu. Kuomet baigiasi tikėjimas į aukščiausias realybes, kuomet viskas iššvaistyta, tuomet jau nebeįmanoma kariauti, karą geriau baigti.

Tautų karui jūs priešpastatote klasių karą ir visas tokio karo aukas vaizduojatės pateisinamomis. Jus baimina žudymai karuose, bet jūs nebijote žudyti savo klasiniuose, revoliuciniuose karuose. Jūsų humanistiniai šūkavimai baigiasi, kai kalba eina apie jūsų revoliucinius karus. Kuomet tauta kariauja prieš tautą, jūs tampate kraupiais vegetarais, jūs baisėjatės kraujo, jūs skatinat brolybę. Tačiau, kai jūs pakeičiate tautų karą į klasių karą, jūs kraujo trokštate, jūs neigiate ne tik brolybę, bet ir elementariausią žmogaus pagarbą žmogui. Istoriniuose žmonijos karuose niekuomet nebūna tokio žmogaus engimo, kaip revoliuciniuose klasių ir partijų karuose. Karas turi savo privalomą santykių su priešu etiką. Šaunų priešą laidoja su karine pagarba. Revoliuciniuose klasių karuoselaikoma, kad viskas leistina, neigiama bet kokia bendražmogiškoji etika. Su priešu čia galima elgtis kaip su gyvuliu. Karas nepažeidžia kosminės hierarchinės tvarkos, jis pavaldus jai. Ją pažeidžia tik "pilietinis karas". Karas panašus į dvikovą. Dviem tautoms ankšta gyventi, jos jaučiasi viena kitos nuskriaustos ir krūtine sutinka viena kitą, pripažindamos vertomis kovos viena kitą. Doroviniu požiūriu karas stovi aukščiau, dvasiškesnis už socialinę kovą, "pilietinį karą", kuris nėra karas. Karas grindžiamas dvasinių organizmų realių vientisumų bei bendrumų pripažinimu. Socialinė kova, pilietinis karas neigia visus vientisumus, bendrumus, dvasinius organizmus, jis švaisto juos, atomizuoja. Socialinė kova pripažįsta tik interesų bendrumą arba priešiškumą, ji nepripažįsta dvasios bendrumo arba priešiškumo. Pilietinis karas negali nevesti į sužvėrėjimą. Ne paslaptingi tikslai, ne istorinė lemtis pagimdo pilietinius karus, o visiškai suprantami tikslai, susiję su žmogaus arba žmonių grupių įsisąmonintais interesais. Imperialistiniai karai pagal savo prigimtį vis gi stovi aukščiau už socialinius karus. Juose yra organinė idėja, iškylanti virš žmonių interesų susisluoksniavimo, kuriai žmonės nuolankūs, juose yra istorinė tautų lemtis, nugalinti žmogaus akiračio ribotumą. Imperialistiniai karai iš senų laikų turėjo tikslą - universalią vienybę. Per didžiausius karus maišėsi ir vienijosi rasės, gentys, tautybės, žemės paviršiuje vienijosi žmonija. Karas neneigia realios, ne iš interesų, o iš pačios būties gelmių gimusios, vienybės. Tačiau jis byloja apie iracionalų ir antinominį gyvenimą realiose hierarchinėse vienybėse.

Klaidinga ta karo filosofija ir moralė, kuriai besivaidijančių tau tų karas yra karas tarp Ormuzo ir Arimano, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Niekuomet šviesa ir tiesa negali būti vienoje pusėje, o blogis ir tamsa - kitoje. Toks elementarus karo moralizavimas supaprastintai perkelia asmeninės moralės kategorijas į istorinę tikrovę ir galų gale nuveda į amoralias pasekmes. Kuomet mano tauta kariauja su priešiška tauta, tai doroviniai būtų smerktina vaizduotis savo tautą tobulybės perlu, gi priešišką tautą - juodu piktadariu. Tautų kovoje turi būti sava "idėja", ir ji privalo kiek įmanoma tvirčiau įsitvirtinti pasaulio istorijoje. Mano tautos "idėja" nėra vienintelė, turinti teisę egzistuoti. Kitos tautos turi kitas "idėjas" ir jos turi savo pateisinimus. Vyksta tokių "idėjų" varžybos tarytum galingiausių idėjų natūrali atranka. Ir Dievas savo tautoms leidžia taip varžytis. Kovoje už savo "idėją" tauta deda savo dvasinių jėgų visumą. Tautų susidūrime vienos pusės teisumas gali būti reliatyvus. Karas nėra kova už moralinę tiesą ir teisingumą. Sunku net suprasti, kur yra teisingumas didžiame istoriniame tautų susidūrime. Kodėl turi būti teisingiau, kad persai nugalėtų graikus arba graikai persus, romėnai - galus, arba galai - romėnus, Napoleonas - visą pasaulį arba visas pasaulis- Napoleoną? Kodėl turi būti teisinga vienas imperijas stiprinti, o kitas griauti? Ar teisingiau sugriauti turkų imperiją, ar ją palikti? Visi šie klausimai neišsprendžiami, kadangi blogai pastatyti. Karas yra kova ne už teisingumą, o už ontologinę nacijų ir valstybių galią. Čia veikiau yra biologinis, o ne etinis kriterijus. Galima įžiūrėti tiesą dvasiniai tvirtų ir gyvybingų, esančių žydėjimo periode, pergalėje prieš silpnas, yrančias ir nužydinčias nacijas. Kare vyksta tautų dvasių varžybos, jų jėgų išbandymas. Karas yra kova už savo paskirties pasaulyje realizavimą. Tauta, pasijutusi išrinktąja, pašaukimo demono varoma, negali sustoti savo kelyje. Tačiau jos laukia imanentinė bausmė, jai savo kelyje jinai turi panaudoti perdaug didelę prievartą, jeigu pasauliui neša perdaug vargo ir kančių. Karai pagal savo pobūdį būna labai įvairūs. Būna daugiau ar mažiau pagal savo galią ir kultūrą lygiaverčių tautų karai. Šiuo atveju vyksta įtemptos lenktynės ir varžybos, kurios turi nuspręsti, kam priklauso viršiškumas pasaulyje, kieno dvasia bus stipriau įamžinta istorijoje. Būna galingų aukštos kultūros tautų karai prieš silpnesne , žemesnės kultūros tautas. Šiuo atveju karo tikslas gali būti kolonizavimas, aukštesnės kultūros diegimas ir skleidimas. Pirmasis karo tipas yra imperializmų varžybos, antrasis karo tipas yra imperialistinių uždavinių realizavimas. Būna pavergtų tautų, išviršiniai silpnesnių, bet dar išsaugojusių dvasinę jėgą, karai dėl išsivadavimo. Šie karai neturi universalios vienybės realizavimo tikslo, o individualumo išsaugojimo tikslą. Jų negali vykdyti pačios silpniausios ir mažos tautos, juose dalyvauja galingesnės tautos, kurios savo pasaulinių tikslų vardan šias tautas ima į globą. Pagaliau būna karai, kuriuose stiprios, barbariškos, nekultūringos tautos užlieja ir pavergia aukštesnės kultūros, tačiau jau karšėjančias, su dorovine liga, tautas. Tokie savo laiku buvo germanų antplūdžiai į Romą ir musulmonų į Bizantiją. Šie antplūdžiai gali turėti ir ypač laukinį ir griaunantį pobūdį. Ir vis gi jie turi kažkokią vidinę, nuo mūsų išorinio žvilgsnio paslėptą, prasmę. Kultūringai Europai dar gali grėsti karingųjų mongolų antplūdis. Tačiau, koks bebūtų karų pobūdis, jie yra įtempto istorinio dinamizmo rodiklis. Pacifizmas gi veda į istorijos statiškumą. Jūsų banalios, revoliucinės demokratinės, neigiančios "aneksijas" formulės, ir reiškia istorijos dinamizmo neigimą, nesąmoningą ir neįvykdomą reikalavimą sustabdyti istoriją, statikos pergalę prieš dinamiką. Istorijos dinamika yra sudėtinga aneksijų seka. Šioms aneksijoms viso istorijos proceso bėgyje būtų sunku pritaikyti teisingumo kategoriją. Teisingumas yra statinė, o ne dinaminė kategorija. Jis reikalauja bendro pasaulinio mato, o ne dinaminio proceso, visuomet vykstančio tragiškuose susirėmimuose ir kančiose, vertinimo. Dinaminis istorinis procesas yra rasių, genčių ir tautybių susidūrimai ir tarpusavio sąveika, jų sustiprėjimas ir susilpnėjimas, jų judėjimas žemės paviršiumi, žemių pasisavinimas ar praradimas, vaidmenų persiskirstymas žemėje. Tokios statikos žemiškame tautų egzistavime, kuri amžių amžiams nustatytų joms teisingas sienas, nėra. Pačios atspariausios ir tvirčiausios vietos žemėje įgytos dinamišku būdu. Ir praeities aneksijos, kurias mes matome kristalizuotuose rezultatuose ne mažiau teisingos, kaip, nukreiptos prieš jas, ateities aneksijos.

Istorija dar nepasibaigė. Istorijos dinamizmas ne silpnėja, bet stiprėja. Pasaulis neartėja į žemiškąjį palaimingumą, į žemiškąjį rojų, į amžinos taikos idiliją. Viskas verčia mus manyti, kad pasaulis eina į baisią kovą, į vis naujus istorinių jėgų susidūrimus, į naujus dvasios vyriškumo ir riteriško užgrūdinimo bandymus. Žemės rutulio paviršius dar nesutvarkytas. Dar daug istorinių uždavinių neišspręsta. Rytų klausimo taikiai neišspręsime. Jūs gi norite vidiniai susilpninti tautas baisios kovos metui, kuomet jų dvasinės jėgos bus atiduotos baisiausiems išbandymams. Demokratinis ir socialistinis karo neigimas iš principo yra labai gudrus krikščioniškųjų tautų nuginklavimas, senųjų armijų nuginklavimas tam, kad būtų paruošta žemiškos viešpatijos internacionalinė armija. Socialistinė internacionalizmo dvasia yra krikščioniškojo visuotinumo pakaitalas. Ir krikščionybė geidžia taikos visam pasauliui ir brolybės tarp tautų. Tačiau ji nori, kad ši taika būtų tikra vidinė taika ir tikra vidinė brolybė. Krikščioniškoje taikoje ir brolybėje bus nugalėtas blogis. Gi jūsų taikoje ir jūsų brolybėje blogis amžiams liks nenugalėtas. Jūsų pacifizmas yra blogio neigimas, nenoras jo pažinti, noras susigyventi su blogiu taip, tarytum jo nebūtų. Ir todėl jūs niekada nepasieksite nei pasaulinės brolybės, nei amžinos taikos. Jūsų pacifizmas galutinai naikina riteriškus pradus, riteriškai karingą kovą su blogiu. Jūsų amžinos tautų taikos idėja - buržuazinė idėja. Jūs norite išorinės ramybės ir gerbūvio, neišpirkę kaltės, nenugalėję vidinio blogio. Jūs norite tęsti vidinius nužudymus, šalindami nuo savęs išorines jų pasekmes, nepajusdami fizinio nužudymo siaubo. Jūs norite apsimesti, kad tautos sutaikytos, kad piktas priešiškumas jose nugalėtas. Jūs norėtumėte sukurti išorinį tautų brolybės vaizdą be tos vidinės meilės, kuri tik ir galėtų brolybę įgyvendinti. Jūs norėtumėte eiti išviršiniu keliu į vidų, bet pakeliui pamirštate vidų. Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita jums prisidės. Jūs gi galvojate, kad Dievo karalystė prisidės prie visa kita. Brolybės neįmanoma sukurti ekonominių ir teisinių pradų pagrindu, ji neseka iš jokių interesų ir jos negali garantuoti jokios teisės. Ji yra Dievo viešpatija. Tikroji, ontologiškai reali taika turi būti kosmine taika ir tikra ontologiškai reali brolybė turi būti kosmine brolybe. Karas vyksta ne tik ribotuose žemės plotuose, ne tik fizinėje plotmėje. Jis vyksta visose būties plotmėse, visose hierarchijose, jis vyksta ir danguje. Aukščiausiose hierarchijose Dievo angelai kovoja su šėtono angelais. Tik jų ginklai subtilesni. Matomasis materialusis karas yra tik nematomo, dvasinio karo išraiška. Kaip lėkšti, kaip skurdūs, lyginant su tuo tikruoju pasaulio gyvenimu, visi jūsų išgalvoti internacionalai, amžinos taikos ir t.t. Krikščioniškieji apokaliptiniai pranašavimai nesako mums, kad į pabaigą nebus karų, kad bus taika ir gerovė. Atvirkščiai, šie pranašavimai sako, kad į pabaigą bus baisus karas. Apokaliptinis istorijos jausmas prieštarauja amžinai taikai. Visos žemės rojaus, taikos ir gerovės žemėje utopijos sudūžta į Apokalipsę. Apokaliptinis istorijos vertinimas - tragiška baigtis. Apokalipsė parodo tą griežtą tiesą, kad pasaulyje auga ne tik gėris, bet ir blogis, kad pati baisiausia antikristo karalystės ir Kristaus karalystės kova dar priešakyje. Kristaus ir antikristo, ištikimųjų Kristui ir antikristo sugundytųjų karas bus paskutinis karas. Šis dvasinis karas apsireikš ir materialiai. Karas buvo pačiose žmogiškosios kultūros ištakose. Jis buvo galingas kultūros variklis. Karas bus ir pačioje kultūros pabaigoje, jos viršūnėje. Buržuazinė ir socialistinė "amžinoji" taika nepadės išvengti paskutinio ir priešpaskutinių karų. Nusimato dar arijų krikščionių ir mongoliškųjų Rytų susidūrimas. Apokaliptinis karas perkels materialųjį susidūrimą į dvasinę plotmę. Jis apšviečia atgal visą žmonijos praeitį, duoda visų materialių kovų potekstę. Išviršinis, ekonomiškai ir juridiškai sąlygotas pasaulis užgožia dvasinio gyvenimo gelmes, jose paslėptą ugnį. Tačiau ši uždanga negali būti amžina. Humanistiniame demokratiniame ir internacionaliniame socialistiniame pacifizme yra veidmainystė, noras išvengti blogio pasekmių, o ne paties blogio. Karas yra antinomiškas pagal prigimtį ir jis priešinasi visiems švelninantiems racionaliems mokymams. Karas yra giliai antinomiškas ir krikščioniškajai sąmonei. Karas sukelia tragiškus konfliktus ir krikščionio sieloje. Ne gėris ir blogis, ne tiesa ir melas susiduria šiame konflikte, o du gėriai, dvi tiesos. Jums nepažįstama ši tragedija. Jūs norite žinoti tik abstraktaus gėrio su abstrakčiu blogiu susidūrimą. Tačiau begaliniai sudėtingesnis ir painesnis žmogaus gyvenimas. Žmogaus gyvenimo tragedija įsišaknijusi įvairių vertybių susidūrime, neišvengiamame laisvame pasirinkime iš dviejų vienodai vertinamų vertenybių ir tiesų. Tėvynė yra neginčytina vertenybė ir patriotizmas yra kilni dvasios būsena. Tačiau meilė tėvynei gali susidurti su kitomis, taip pat neabejotinomis vertenybėmis, pavyzdžiui, su meile žmogui ir žmonijai, aukštai kultūrai, dvasinei kūrybai ir panašiai. Ir karą galima priimti tik tragiškai. Nuodėminga geisti karo ir juo svaigintis. Tai - bedieviška. Reikia geisti ir taikos, reikia jausti karo siaubą. Meilė turi nugalėti blogį ir vaidus. Meilė, pasikeitusi tamsioje stichijoje, veikia ir kare, Pagal J. Bemės mokymą dieviškoji meilė, pasikeitusi tamsoje, virsta rūstybe. Tas pats vyksta karo stichijoje. Čia - karo tiesa. Karas yra sumaišyta tikrovė, jame veikia ir kiti pradai, - ir žiaurios neapykantos, ir pikto savanaudiškumo pradai. Ir todėl jis negali nesukelti liūdesio. Karas pastato žmogų prieš mirtį ir šis prisilietimas prie mirties paslapties pagilina žmogų.

Karas gali vidiniai irti ir išsigimti, jis gali netekti savo idėjos ir prasmės. Tai įvyko su mūsų laikų pasauliniu karu po  katastrofos Rusijoje. Pasaulinis karas neišsprendė jokios problemos ir baigėsi bloga taika. Vidujinė kova tęsiasi. Mūsų sąjungininkai neturėjo teigiamos karo idėjos, susijusios su šiuo karu misijos suvokimo. Sąjungininkų ideologija  buvo humanistinė pacifistinė, vadovaujančiąja idėja buvo masoniška idėja. Tačiau  masonybė galų gale nori susilpninti visas nacijas, atimti iš jų individualų charakterį ir pakeisti Kristaus bažnyčią, klaidatikiška humanistine netikra  bažnyčia, konkretų žmonių vieningumą - abstrakčiu vieningumu. Senoji krikščioniškoji Europa žūsta nuo priešiškumo, nuo besitęsiančio vidinio karo  tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Vokietiją sutaurino pralaimėjimas ir ji užsitarnavo kitokio elgesio negu tas, kuris buvo karo metu. Priešiškos krikščionybei jėgos sugadino karą ir atėmė iš jo vidinę prasmę. Tuomet įsigaliojo taikos tiesa. Istorijoje būna periodai, kuomet karas tampa besąlygišku blogiu, kuomet sveikas dvasinis religinis instinktas turi reikalauti taikos visam pasauliui. Ir, jeigu tuomet nebus taikos Europoje, Europai gresia pražūtis, gresia mongoliškų Rytų pergalė. Ir negalima svaigintis optimistinėmis viltimis. Dvasinis Europos vaidijimasis duoda pagrindą pesimistinei nuojautai.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija