Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - DVYLIKTAS LAIŠKAS Apie ūkį

DVYLIKTAS LAIŠKAS Apie ūkį

Mūsų istorinė epocha nudažyta ekonomizmo spalva. Ekonomizmo antspaudas yra visur, jis užgožė kilnesnį gyvenimą. Niekuomet dar taip nebuvo vertinama ūkininkavimo reikšmė žmonių gyvenime, niekuomet žmogus nejuto tokios priklausomybės nuo ekonomikos, niekuomet dar nebuvo pasiektas toks ekonominis našumas, niekuomet nebuvo taip pavirtęs į savaiminį tikslą. Neatsitiktinai mūsų epochoje buvo sukurta ekonominio materializmo teorija. Ši teorija tik atspindi Europos visuomenės būseną. Dvasinis žmogaus gyvenimas pateko į materialaus gyvenimo vergiją. Ir šis tikrovės reiškinys atsispindėjo mąstyme kaip ekonominio materializmo teorija, kuriai visas dvasinis gyvenimas yra tik ekonomikos antstatas. "Ideologiniai antstatai", kuriuos dabar demaskuoja ekonominiai materialistai ir socialistai ir buvo žmogaus dvasios kilnumo savybės, šventos gyvenimo sankcijos poreikiai. Šie kilnūs "antstatai" buvo atskleidžiami ir aiškinami materialistiškai tuomet, kai dvasinį gyvenimą nusvėrė žeminantis materialus gyvenimas. Ne atsitiktinai iš dvasios priešingo poliaus mūsų laikais krikščioniškasis mąstytojas S. N. Bulgakovas sukūrė savotišką ūkinę religinę filosofiją. Savo "ūkio filosofijoje" jis paskelbė ūkio sofistiškumą. Daugelį mūsų laikų ideologinių srovių sąlygoja engiantis ekonomizmas. Ir gilesnės iš šių srovių pasirengę įžiūrėti ekonomikoje beveik metafizinį giluminį mūsų būties pradą. Ir L. Tolstojus buvo ūkiškumo vergas ir visam savo krikščioniškumui suteikė ūkinį pobūdį. Ūkiškumas yra ir N. F. Fiodorovo "Bendro reikalo filosofijoje". Dar niekad skurdo baimė, neaprūpinimo baimė nebuvo pasiekusi tokio laipsnio. Niekuomet žmogus dar nejautė tokio ankštumo ir iš visų pusiųspūsties, tokio atidavimo likimo valiai. Ekonomizmo jungas yra bet kokio ūkinio gyvenimo šventos sankcijos netekimo rezultatas. Kažkas baisingai paaštrėjo žmonių gyvenime per XIX ir XX šimtmečius. Žmonių gyvenimas darosi sunkesnis ir sunkesnis. Nuo ekstensyvaus darbo žmogus pereina prie intensyvaus darbo, nuo ekstensyvaus sielos tipo - prie intensyvaus sielos tipo. Nebėra žmogui platybių, viskas suspausta. Ankšta žmogui žemėje. Gyventojų prieauglis ir poreikių augimas prikaustė žmogų prie ekonomikos. Mašinų įėjimas į žmonių gyvenimą buvo viena iš radikaliausių revoliucija žmonijos istorijoje, ji sukrėtė visus šimtmetinius žmogaus buities pagrindus. Pasikeitė žmogaus gyvenimo ritmas. Vis labiau ir labiau nyksta ritmo su gamta bendrumas. Žmogaus gyvenimas darosi vis mažiau ir mažiau gamtinis, vis mažiau natūralus. Žmogus eina į susiskaldymą ir disharmoniją. Kas yra skurdas, sąlygojąs ekonomikos valdžią žmogaus gyvenime? Skurdas yra nekosminės pasaulio būsenos išraiška. Galutinis skurdo nugalėjimas numato kosminės harmonijos realizavimą, materialaus pasaulio būvio, kuris reiškia nekosminį būvį, sudrkytą ir sukaustytą būvį, nugalėjimą. Gamtos dėsnių egzistavimas, gyvenimas fiziniame kūne, rišančiame mus su viso pasaulio fiziniu kūnu, sąlygoja netobulą, nuostolingą, stokojantį žmogaus ir žmonijos būvį. Neprotingi tie iš jūsų, kurie galvoja pasiekti socialinį rojų ir gerovę, tobulą laisvę ir blogio bei kančių nežinojimą, pasilikdami fiziniame kūne, pasilikdami materialios gamtos ir jos dėsnių pavaldiniais. Ši gamtinė materiali karalystė reikalauja iš žmogaus ūkiškumo, ūkiškos veiklos, ūkiško rūpesčio. Evangelijos žodžiai apie dangaus paukščių ir lauko lelijų nerūpestingumą nukreipti į vidinį, dvasinį žmogų, tačiau visiškai nepriimtini išorinio gyvenimo plotmėje, neperkeliami tiesiogiai į jį.

Jūs, socialistai, išgalvojote, kad skurdą pagimdė nelygybė ir kad skurdas baigsis, kuomet įsigalės lygybė. Ūkiniu požiūriu - tai vienas, kokį tik galima įsivaizduoti, labiausiai nevykusių svarstymų. Šia tema, apsvaigę revoliucinėmis aistromis, agitacinėse sferose postringauja socialistai. Bet pažinimo sferoje, ramesnėje mąstysenos būsenoje šito netvirtina net ir labiau susimąstę socialistai. Visų pirma tai ir Markso mokyme galima rasti paneigimą tos klaidos, kad visas blogis išeina iš nelygybės. Ūkiniu požiūriu nelygybė buvo ne tik būtina, bet ir maloninga. Nelygybės dėka buvo galimi maksimalūs laimėjimai ūkiniame gyvenime, maksimaliai nugalimas skurdas. Ne nelygybė sukuria skurdą, bet skurdas sukuria nelygybę, kaip gelbstintį prisitaikymą, kaip išeitį, užkertančią kelią ūkio ir kultūros nužeminimui ir žlugimui. Tai patvirtina rusų revoliucijos eiga. Nelygybė yra galingiausia priemonė gamybinėms jėgoms vystyti. Sulyginimas neturte, elgetystėje užkirstų kelią gamybinių jėgų išvystymui. Nelygybė yra bet kokio kūrybinio proceso, bet kokios kūrybinės iniciatyvos, bet kokio geresnių gamybos elementų atrankos sąlyga. Nelygybė sudaro socialinę aplinką, kurioje gali gyventi ir tenkinti savo poreikius tautos ir esant neaukštam gamybinių jėgų išvystymui. Jūsų socialistinė pažiūra į nelygybę ir darbo atskyrimas yra visiškai neišlaikantis kritikos ekonominių kategorijų painiojimas su moralinėmis kategorijomis. Ir tik dėl šio painiojimo jūs sutapatinote socialinę nelygybę su svetimo darbo eksploatacija, darbo formas su doroviniais nusikaltimais. Iš tikrųjų egzistuoja svetimo darbo eksploatacija ir doroviniai nusikalstamas turtingųjų klasių elgesys neturtingųjų klasių atžvilgiu. Bet šis svarstymas iš principo yra kitos eilės, negu svarstymas apie ūkinio gyvenimo organizavimą. Jūs didžiuojatės Marksu, kaip pačiu objektyviausiu ir moksliškiausiu protu, kuriam pažinimo netemdė joks subjektyvumas. Tačiau visa Markso pridedamosios vertės teorija buvo pagrįsta ekonominių ir moralinių kategorijų supainiojimu, objektyvaus užtemdymu subjektyviu. Pridedamosios vertės teorija ir tapo revoliucinio socializmo subjektyviu moralinio patoso šaltiniu. Jeigu labiau nei abejotinos mokslinės pridedamosios vertės teorijos savybės ir jinai jau buvo įvairių kategorijų supainiojimu, tai ta dedukcija, kurią iš jos padarė Marksas savo mokyme apie pridedamąją vertę, virto į revoliucinės moralės deklaracija prieš piktadarius eksploatatorius. Šis subjektyviai moralistinis, revoliuciniai klasinis mokymas yra triuškinančiai prieštaraujantis su kita Markso mokymo puse, kurioje pripažįstamas objektyvus gamybinio momento vyravimas virš paskirstymo ir vartojimo momentų. Jeigu paskirstymo forma, jeigu visuomenės socialinė struktūra sąlygojama gamybos, reikalingos duotoje vystymosi pakopoje, forma, tai žlunga visi nevykę šūkavimai apie nelygybę ir eksploataciją, kaip visų blogių ir negandų šaltinį. Ir pati vergovinė santvarka gali būti pripažinta savo laikui santykiniu gėriu ūkio organizavime. Pastatytas žmogui ūkinis uždavinius visų pirma yra gamtos suvaldymo ir jos stichinių griaunamųjų jėgų reguliavimo uždavinys. Šiuo požiūriu socializmas gali būti pateisintas tik kaip žinoma gamybos organizavimo forma, stichinių jėgų reguliavimas. Ir marksizmas visų pirma pateisina socializmą kaip gamybos organizavimą, didinantį darbo našumą tam tikroje vystimosi pakopoje. Socializmas, kuris žemintų darbo našumą ir trukdytų gamybinėms jėgoms vystytis, būtų reakcingas. Toks rusų socializmas, nors jis save ir sietų su marksizmu, veda į neturtą ir elgetystę, jis naikina materialines vertybes. Našumo augimas, stichijų suvaldymas yra būtinos sąlygos vargui, neturtui ir badui materialioje plotmėje nugalėti. Šios pagrindinės sąlygos - darbo našumo augimo priesako nevykdymas ir socialinės gerovės laukimas yra socialinio stebuklo reikalavimas, prievartinis stebuklo reikalavimas tų, kurie stebuklų nepripažįsta ir dvasiniu požiūriu jų neverti. Jūsų socialistiniame elgesyje visuomet viršauja vartojimo idealai, o ne gamybos idealai. Jūsų požiūris į gyvenimą vartotojiškas, o ne gamybiškas, ir jūs, neigdami darbo pareigą ir dvasinę darbo drausmę, norėjote galutinai įtvirtinti tokį darbininkų klasės elgesį. Jūs įsivaizduojate socialinį rojų kaip maksimalų vartojimą ir minimalią gamybą. Ir jūs norėtumėte sunaikinti tą žmonių klasę, kuri suinteresuota našumą kelti, rodyti gamybinę iniciatyvą, planuoti gamybą. Jūsų vartotojiškas gyvenimo idealas - ribinis miesčioniškas idealas. Jame nėra jokių kūrybinių uždavinių. "Sąmoningas" socialistinis darbininkas visų pirma nori būti vartotoju ir kovoja dėl vartojimo interesų, o ne gamybos interesų, "sąmoningumas" išvaduoja jį nuo visų pareigų ir įteigia jam begalinius kėslus. "Buržua" gali būti tūkstantį kartų labiau už bet kokį darbininką apimtas gyvuliškų vartojimo interesų, tačiau čia nėra jokio "idealo", čia žema, nuodėminga ir nusikalstama žmogaus būsena. Gi "sąmoningas" darbininkas turi vartotojišką žemės idealą ir tuo skiriasi nuo darbininko miesčionio, nuo bet kokio miesčionio su jo poreikiais, vargais ir teisėtomis svajonėmis apie geresnį gyvenimą. Vartotojiški socialistiniai idealai griauna ūkį, trukdo žmogui valdyti gamtos jėgas. Maksimalus liaudies turtingumas ir skurdo nugalėjimas pasiekiamas tada, kai visuma statoma aukščiau už dalį, kai tikslas yra ne vartotojiška gerovė ir žmonių patenkinimas, o valstybės, tautos kultūros gerovė ir vertė. Ši padėtis nepaneigia galimybės, kad valstybės, tautos ir kultūros priedanga veidmainiškai pasinaudotų atskiros klasės arba atskiri žmonės. Tačiau vartotojiškas socialinis idealas veda į skurdą. Ūkinis, materialusis gyvenimas negali būti priešpastatomas dvasiniam gyvenimui, negali būti visiškai atplėštas ir atskirtas nuo dvasinio gyvenimo. Dualistinė sociologija, socialiniame gyvenime atskirianti dvasią ir materiją, - klaidinga ir iliuziška, Visas materialinis gyvenimas yra tik vidinio dvasinio gyvenimo reiškinys, jis yra įsišaknijęs dvasiniame gyvenime. Dalinė ekonominio materializmo tiesa gali būti sugriauta ir gilesne prasme, materialusis gyvenimas gali būti išvestas iš dvasinio gyvenimo. Asmenybės ir liaudies dvasinė drausmė ūkinėje veikloje turi didžiulę reikšmę. Darbo drausmė, darbo organizavimas ir darbo našumas priklauso nuo dvasinių faktorių. Pagaliau, nugali gamtą ir valdo gamtos stichines jėgas dvasia. Ūkininkavimas, kaip gamtos jėgų panaudojimas, kaip jų organizavimas ir reguliavimas yra žmogaus valios aktas. Ir nuo dvasios savybių priklauso ūkininkavimo būdas. Ūkininkavimas nėra mirusios materialiosios gamtos reiškinys, jis ištisai susijęs su žmogaus energija, su žmogaus ir gamtos bendravimu. Darbas yra dvasinis aktas, o ne materijos, jis turi dvasinius pagrindus. Materialiųjų gamybinių jėgų augimą sąlygoja žmogaus tikslinga energija ir kūrybinė iniciatyva gamtos atžvilgiu. Ir materialusis vartojimas negali būti vieninteliu ūkininkavimo tikslu. Ūkininkavimą skatina ir kūrybinis žmogaus instinktas. Socialinis organizmas negali būti dualistiškai perskirtas ir negalima jame materialiosios pusės nagrinėti atitrauktai. Toks materialus gyvenimo atitraukimas ir nudvasinimas gimdo eilę ligūstų reiškinių. Šiuo pagrindu vyksta ir nepamatuotas liaudies ūkio reikšmės iškėlimas, ekonomikos viešpatavimas visame gyvenime ir nepamatuotas nesiskaitymas su ūkiu, kaip su kažkuo žemu ir nevertu, jo niekinimas. Ir vienu ir kitu atveju ūkininkavimas tampa slegiančia, bedvase jėga. Pamirštama, kad ūkininkavimas iškelia žmogaus dvasios jėgą ir kad per ją vykdoma žmogaus viešpatavimo gamtoje misija. Ūkinė veikla negali būti nei viešpataujančia, nei save tvarkančia. Ji privalo būti pajungta aukštesniems gyvenimo pradams, tik tuomet ūkininkavimas atlieka gamtos reguliavimo misiją. Ūkininkavimas neleidžia viešpatauti mirtinoms stichinėms jėgoms, jis riboja mirties valdžią gamtoje. Ūkininkavimas atlieka gamtos reguliavimo misiją. Ūkininkavimo akte yra mistinė pusė, kuri mūsų sekuliarizuotame amžiuje nelabai suprantama. Ūkinių gėrybių išgavimas iš gamtos yra dvasinis veiksmas, kuriame gamtos glūdumos atsiskleidžia atėjusiam jos valdyti vyrui.

Žmogaus dvasią įvairiai gali pavergti materialusis gyvenimas, jo paties sukurtas ūkis. Žmogaus dvasia gali būti ne tik gamtos vergiškoj priklausomybėj, bet ir socialinės aplinkos priklausomybėje. Kapitalizmas ir socializmas yra abstraktūs pradai, kurie neatitinka jokiai paprasčiausiai tikrovei. Tikrovėje neegzistuoja ir negali egzistuoti joks kapitalizmas ir socializmas. Tačiau šiuos du pradus galima suprasti kaip dvi žmogaus dvasios vergijos ekonomikai formas jo paties sukurtame ūkyje. Baisingame kapitalistiniame ūkyje žmogaus dvasia sukelia ir išvysto jėgas, kurios ją apvaldo ir pavergia. Žmogus nebegali susidoroti ne tik su gamtos stichinėmis jėgomis, bet ir su ūkio stichinėmis jėgomis, kurios veikia pagal savo dėsnius. Dingsta dvasinis centras ir įvyksta gyvenimo hierarchinių pakopų persistūmimas. Tuomet kapitalizmą pakeičia socializmas su savo pretenzijomis sureguliuoti stichines ūkio jėgas, racionalizuoti ūkinį chaosą. Žmogaus dvasia patenka į naują vergijos formą. Mes jau matėme, ką pasauliui neša socializmas. Ribinėje savo stadijoje jis turi sunaikinti žmogų. Stichinėms ūkio jėgoms sureguliuoti socializmas nori be likučio suvisuomeninti žmogų, paversti jį ekonomine kategorija. Tačiau šis procesas prasidėjo dar kapitalizme. Priešpastatyti kapitalistinei ir socialistinei vergijai galima tik nuo materialinio gyvenimo jungo vidiniai laisvą dvasią. Vidujiniai ūkininkavimas suprantamas kaip dvasinio gyvenimo reiškinys ir priemonė. Galima išskirti du požiūrius į ūkį: jis gali būti paremtas įstatymišku darbu, apšviestas senojo įstatymo teise ir gali būti paremtas kūrybiniu darbu, apšviestas nauja religine šviesa. Ne paviršutiniška, bet gilesne prasme revoliucinį perversmą ūkininkavime įvykdė mašina. Ir mašinos problema priklauso gilioms metafizinėms problemoms. Daugeliui XIX amžiaus kilnių mąstytojų mašinų eisena atrodė siaubingai, ir jie jautė gilų mašinos ir dvasios priešiškumą, mašinų pergalėse matė dvasinio gyvenimo materializavimą ir mechanizavimą, dvasios žlugdymą. Taip jautėsi ir geriausieji rusų rašytojai ir mąstytojai. Aš nevisai sutinku su šiuo požiūriu ir nemanau, kad jis liestų pačią klausimo esmę. Nors ir aš jaučiu pavojus, susijusius su mašinų valdžia ir patiriu mirtiną slogutį nuo jų dūmų ir triukšmo. Iš tikrųjų mašina yra tarytum gamtos nukryžiavimas. Ji griauna organinį gamtos ritmą, ji ardo visokį organinį vientisumą. Mūsų gyvenimo mašinizavimas ir yra ėjimas per susiskaldymą, išėjimas iš pirminio vientiso gyvenimo, kuriame dvasia ir materija susietos neatskiriamai, kur dvasia dar tebėra ir pačiose organinės materijos gelmėse. Žmogaus ūkinė pergalė prieš gamtą turi jį atskirti nuo gamtos, vesti į vienybės skaldymą ir sudvejinimą. Žmogus išėjo iš gamtos glūdumos, iš jos stichijų ir nori būti gamtos viešpačiu, nori valdyti gamtos stichijas. Ir gamta traukiasi nuo žmogaus, ji raukšlijasi ir džiūsta aplink žmogų. Pergalingas mašinos apsireiškimas ir yra svarbiausias žmogaus ir gamtos kovos momentas. Mašina šienauja viską, kas gyva gamtoje. Ji neša mirtį gyvūnams ir augalams. Visur, kur pasklinda mašinos valdžia, nužydi gėlės. Mašina turi sugriauti ir patį tobuliausią organinės gamtos apsireiškimą - žmogaus kūną, ji turi pakeisti kūną. Pergalinga mašinų eisena neša mirtį antikiniam grožiui. Šitai akivaizdžiai parodo futurizmas, kuriame atsispindi mašinizavimo vergiškumas. Žmogaus išdidi svajonė apie gamtos užkariavimą veda į išsigimimą, į grožio mirtį, į žydinčio gyvenimo sugriovimą. Jūs padarėte kažkokią klaidą pačiame gamtos įsisavinimo ir valdymo uždavinio pastatyme. Jūs atskirti nuo gamtos sielos. Jūs norite valdyti gamtą ne santuokoje su ja, valdyti nesivienijant, o išsiskiriant. Ir todėl kartūs ir negražūs jūsų gamtos valdymo vaisiai.

Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad mašina žudo dvasią. Ne dvasią, o organinę materiją, pasaulio kūną žudo mašina. Ji neša mirtį ne dvasiniam gyvenimui, kuris esmėje nesunaikinamas, o organiniam gyvenimui, paveldėtai buičiai. Mašinų atsiradimas mūsų gyvenime sukelia daugeliui kilniadvasių žmonių senosios buitinės sanklodos dingusių vertybių ilgesį. Tačiau šiuo ilgesiu praeities negrąžinsi. Dvasiniam gyvenimui kituose keliuose reikia ieškoti tikslingumo ir grožio. Mašinos pergalė ir jos vykdomi niokojimai sukėlė priešiškumą civilizacijai, jos klaidų ir netiesos demaskavimą, barbariškumo idealizavimą, kankinančius potraukius grįžti į pirmykštę vienybę. Ir tam, kad dvasia pasijustų lengviau ir laisviau, reikalinga suprasti dvejopą ir antinominį mašinos atsiradimo pasaulyje pobūdį. Mašina ne tik engia žmogaus dvasią, bet ir vaduoja ją, lyg geležinėmis replėmis išvaduoja iš organinės materijos, kurioje ji anksčiau snaudė, tik vėliau pradėjo pabusti. Mašina sukelia skilimą ir dvejinimą, kas labai komplikuoja mūsų dvasinį gyvenimą ir leidžia pasireikšti subtiliausiems dvasios reiškiniams. Pirminis organinis vientisumas yra grubus, subtilesnis tik romantinis požiūris į tą organinį vientisumą tuo metu, kai jis jau suiręs. Pirminis organinis vientisumas pasižymi pažinimo stoka. Pažinimas yra aštresnis ir gilesnis, kai žmogus praėjo suskaidymą ir sudvejinimą. Gilesnis požiūris į mašiną ne toks tiesialinijinis ir paprastas, kaip atrodo praeities romantikams. Pasaulis privalo praeiti mašinos triumfą ir žmogaus dvasia turi atsilaikyti šiame procese, turi galutinai išsilaisvinti ir prieiti aukščiausią vientisumą. Ūkis negali vystytis be mašinos, Negalima mašinos neigti vardan labiau atsilikusių ūkininkavimo formų. Ir mašinos neigimas yra ūkinės veiklos neigimas, yra žmogaus grąžinimas į pirminę, vergišką, priklausomybės nuo gamtos stichinių jėgų, padėtį. Narodnikų idilizavimas ir utopizmas pagaliau tvirtina vergišką žmogaus priklausomybę nuo materialios gamtinės ir socialinės aplinkos, kadangi neigia, jog dvasia gali išsaugoti laisvę ir pereinant prie sudėtingesnių ūkininkavimo formų. Taip žmogaus dvasia tampa visiškai priklausoma nuo buitinės sanklodos, nuo atsilikusių ūkininkavimo formų. Šiuo požiūriu marksizmas yra teisesnis už narodnikystę. Mašinoje yra ir juodosios magijos pradas. Už šiuolaikinės technikos slypi ta pati juodųjų magų, norėjusių valdyti gamtos jėgas išorinių priemonių pagalba, psichologija. Bet per techniką atsiveria ir šviesesnės magijos, pagrįstos didesne gamtos vidinės esybės meile, galimybės. Į istorinį mašinos vaidmenį reikia žiūrėti dialektiškai, apie ją negalima sakyti "taip" arba "ne".

Ūkinio gyvenimo prasmė ir tikslas yra giliau ir toliau, negu vaizduojasi ūkiška sąmonė. Šiuos tikslus ir šią prasmę gali suvokti tik sąmonė, esanti už ūkininkavimo ribų. Ūkinis aktas privalo nugalėti materialaus pasaulio slogutį ir sąstingį, nugalėti chaotines stichijas. Tačiau chaotiškų stichijų nugalėjimas ir žmogų slegiančio materialumo suvaldymas negali įvykti mažoje žmogų supančios aplinkos dalyje. Mūsų planetos ūkio tyko pavojai, jį veikia kosminės jėgos. Mūsų agrokultūra yra kosminių jėgų valdžioje ir dar mažai tepadaryta toms stichinėms jėgoms sureguliuoti. Žmogui pastatyta užduotis sukurti kosminį ūkį. Kosminis ūkis nėra rojaus gerovės utopija, perkelta nuo mūsų planetos į dangaus erdves. Patį kosminį ūkį sąlygoja tikroviškai realus, neatitrūkęs požiūris į gamtą. Žmogus vis dar pakankamai neįsisąmonina ryšio tamprumo su kosminiu gyvenimu. Kažkada jis betarpiškai jautė šio ryšio gylį ir jautėsi esąs pačioje kosminio gyvenimo glūdumoje. Vėliau žmogus išsivadavo nuo gamtos demonų valdžios, pasitraukė nuo didžiojo valdovo, ir gamtą pradėjo jausti, kaip sau tolimą ir slegiantį mechanizmą. O naujo ryšio ir bendravimo su kosmosu samprata buvo prieinama tik nedaugeliui. Žmogus dar neįsigilino į gamtą tiek, kad sulaikytų ir valdytų stichijas, o nebūtų jų valdomas. Žmogus pasilieka gamtos paviršiuje ir paviršiuje ūkininkauja. Paviršiuje jis pastebėjo daug fikcijų ir daug fikcijų sukuria pats. Daug fiktyvaus, netikroviškai realaus yra ir dabartiniame techniniame gamtos valdyme, kuriuo žmogus taip didžiuojasi. Visa jūsų techninė galybė, visi jūsų socialiniai reguliavimai neina į gamtos gyvenimo gylį. Kaip skurdi jūsų techninė galybė ir kaip menkos visos jūsų utopijos, palyginus su N. P. Fiodorovo "projektu", pateikiamu jo "Bendrojo reikalo filosofijoje". N. Fiodorovas stato ryžtingą uždavinį sukurti kosminį ūkį, reguliuoti visą gamtą, nugalėti jos mirtį nešančias jėgas. N. Fiodorovas apibrėžia žmogaus ūkinės veiklos ribas. Iš tikrųjų ūkininkavimas turi būti gyvenimo pergalė prieš mirtį. Bet kas gi iš jūsų galvojo apie tai, kad ūkininkavimas turi nugalėti mirtį nešančias gamtos jėgas, kad jame turi pasirodyti prikelianti jėga? Mirčiai nugalėti reikalingas raktas durims į kosminį gyvenimą, kuriame viskas nenutrūkstamai susiję ir nieko negalima atskirti ir izoliuoti be pražūtingų pasekmių.

Visų laikų magai ieškojo rakto į kosminio gyvenimo paslaptis ir norėjo jėga iš gamtos, likdami tolimi ir svetimi jos sielai, tas paslaptis išplėšti. Juodieji magai buvo prievartos ir valdingumo mėgėjai. Kai kurias paslaptis iš gamtos jiems pavyko išgauti. Visas mūsų pozityvusis mokslas ir technika turi didesnį ryšį su magija, negu mums atrodo. Jūs pamiršote savo kilmę ir giminingumą. Technika yra šiuolaikinė magija. Ji, pasilikdama svetima gamtos vidiniam gyvenimui, nori prievarta sužinoti gamtos paslaptis ir valdyti gamtą savanaudiškiems žmogiškiems tikslams. Technika galų gale turi virsti magija, parodyti savo tikrąją prigimtį. Technikoje yra juodosios magijos elementai, ir jie skleidžia jėgas, kurių veikimas dar nesuvokiamas ir ne taip jau nepavojingas, kaip atrodo. Juodosios magijos elementai yra ir dabartiniame kapitalistiniame ūkyje. Pinigų valdžia mūsų gyvenime iš tikrųjų - baisi valdžia, juodosios magijos forma.

Pinigai atitrūko nuo bet kokio ontologinio pagrindo, juose nėra tikros būties, jie pasireiškia fiktyviai, vaiduokliškai. Ir juose yra valdžios ir galybės magija. Kosminio ūkio sukūrimo uždavinys, gamtos mirtį nešančių stichijų nugalėjimas ir jų reguliavimas - magiškas uždavinys, jis negali būti tik pozityviai technišku uždaviniu. Tačiau magija gali būti ir baltąja. Juodoji magija galutinai pavergia žmogų. Baltoji magija, pajungta religiniams pradams, išlaisvins žmogų. Išplėsta ir pagilinta ūkio problema Bulgakovo knygoje "Ūkio filosofija". Joje ūkis nagrinėjamas religiškai. Tačiau pati religija įgauna labai jau ūkišką pobūdį. Bulgakovas ūkį laiko sofistišku. Šiuo jis nori ūkininkavimą susieti su pasaulio siela. Bulgakovo knyga ūkio problemos pagilinimo simptomas, jo kosminio pobūdžio suvokimas. Tačiau yra pavojus tokiame Sofijos, Išmintingosios Mergelės, negimdančios ir netvarkančios, sukūrime. Darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad socialinio blogio ir skurdo nugalėjimas yra kosminis uždavinys, jis neišsprendžiamas žemiško, organiško visuomeniškumo ribose. Teisus N. P. Fiodorovas, ir jam priklauso paskutinis žodis tame, ką jūs vadinate "socialiniu klausimu": blogio šaknys yra ne neturte ir skurde, o mirtyje, neturtas ir skurdas - mirties išvestinė, ir "socialinis klausimas" pasauliniu mastu išsprendžiamas tik mirtį nesančių jėgų nugalėjimu. Vien ekonominės priemonės čia nepadės. Jūsų gyvenimo paviršiuje, jūsų ankštose perspektyvose išsprendžiami tik socialiniai klausimai, bet ne pasaulinis socialinis klausimas. Socializmas, iškėlęs savo tuščią pretenziją išspręsti pasaulinį socialinį klausimą, nori tik tolygiai paskirstyti materijos valdžią žmogui. Vvartojimo paskirstymo ūkiškasis socializmo idealas iš esmės yra ne dvasinis ir antireliginis, tai - vergiškas idealas. Tobulas maitinimas religiniu požiūriu - eucharistinis maitinimas. Eucharistiniame maitinime žmogus jungiasi su kosmosu Kristuje ir per Kristų. Tuomet vartojimas ir kūryba siejasi, žmogus priima kosminį gyvenimą ir iš savęs skleidžia kūrybinę energiją į kosminį gyvenimą.

Ūkis yra hierarchinė sistema. Jo negalima vertinti atomistiškai. Jis negali būti kovos arena visų prieš visus. Bet koks ūkininkavimas yra organizuotas darbas, yra stichinių jėgų reguliavimas. Ūkininkavimas yra racionalių ir irracionalių jėgų sąveika. Tai tikra ir tam kapitalistiniam ūkiui, kurį socialistai mėgsta vadinti anarchišku. Anarchišku kapitalistinį ūkį galima vadinti tik labais sąlygiška ir reliatyvia prasme. Kapitalistinio ūkio blogis siejasi su dvasiniu šios epochos žmonių gyvenimu, su jų religiniu ir moraliniu smukimu, o ne su ekonomine kapitalizmo puse, paimta aplamai. Būtent todėl, kad ūkis - hierarchinė sistema, o ne atomų sumos mechanizmas, jis daugiausiai siejasi su asmenybe su savo kokybiniais bruožais ir gabumais, su savo darbo drausme. Ūkininkavimui turi reikšmę asketinė asmenybės drausmė ir savos rūšies estetika, reikalinga ūkinei veiklai. Esant asmenybei palaidai, ūkis sugriūva. Revoliucija nepalanki ūkiui. Revoliuciniu keliu ūkio neįmanoma reformuoti ir pagerinti. Sukilimai ir maištai tik smukdo ūkį. Darbo drausmės griovimas atmeta ūkį atgal. Visi socialinių revoliucijų bandymai žudo asmens laisvę ūkinėje veikloje. Asmuo nustoja būti pakaltinamu ir atsakingu, jis neturi nei teisių, nei pareigų. Viskas norima užkrauti kolektyvams, susidariusiems revoliuciniu būdu iš atomų chaoso. Su ūkinio gyvenimo laisve, su asmens laisve ūkiniame gyvenime, su laisva ūkio iniciatyva susieta žmogaus laisvė. Asmenybės reikšmės įtvirtinimas ūkinėje veikloje nereiškia būtinai ekonominio individualizmo. Ūkiniame gyvenime galimi sudėtingi metodai ir derinami įvairūs pradai. Tačiau, visiškas ūkinio asmens pajungimas kolektyvui arba valstybei, griauna ūkį ir pavergia asmenybę. Laisvas asmenybės egzistavimas materialiame pasaulyje sąlygoja ūkininkavimo laisvę, laisvus ir atsakingus žmogaus aktus materialios gamtos atžvilgiu. Štai kodėl socializmas gali būti tik vienu iš ūkinio gyvenimo organizavimo metodų, ir jis privalo būti tik priemone asmens laisvei ūkininkavime užtikrinti. Kiekvienas ūkinis asmuo priklauso ūkiniam organizmui, ūkinei hierarchijai. Bet tai ir reiškia, kad asmuo laisvas. Organinės hierarchijos narys yra laisvas. Kolektyvo narys, kuris turi nevienalytę, mechaniškai sumaišytą ir suvienodintą struktūrą, kuriame yra tik kiekybė ir nėra kokybės, nėra hierarchinio organizmo narys, yra kolektyvo vergas. Jūs ir norėtumėte žmonių visuomenę paversti į tokį vienodos kokybės sulygintą ūkinį kolektyvą ir jo vergijon galutinai atiduoti asmenį. Ūkis yra įvairių kokybės elementų organizmas, hierarchinės sandaros, o ne vienodos kokybės, mechaniškai suvienodintos struktūros kolektyvas. Prieš tokį ūkį negalima jokia revoliucija, norinti pakeisti Dievo sukurtus organizmą ir asmenybę, žmogaus savivalės sukurtu kolektyvu. Ūkininkavimo problemos pagilinimas turi susieti kosminį organizmą su ūkiniu organizmu. Jau kapitalizmo ideologai nenorėjo matyti ūkyje organizmo, o socializmo ideologai tik pratęsė jų ūkinio organizmo griovimo reikalą. Todėl ir vieni ir kiti yra asmenybės neigėjai. Ūkinis universalizmas turi būti vienodai priešiškas ir kapitalizmui ir socializmui.

Su organišku hierarchinio ūkinės veiklos principu glaudžiai siejasi privačios nuosavybės principas. Tačiau nuosavybės principas jau seniai nudvasintas ir iškraipytas. Socialistai tik baigia tą nuosavybės dvasinių pagrindų griovimą, kuris prasidėjo seniai.

Buržuazinė kapitalistinė epocha atplėšė nuosavybę nuo jos ontologinių šaknų. Nuosavybės pavertimas savanaudiškumo, pasipelnymo ir artimo pajungimo įrankiu ardo jos dvasiškumą ir rengia dirvą socialistiniam jos paneigimui. Socialistinis požiūris į nuosavybę ir yra riba nudvasinto, moraliai nepateisinto ir išimtinai vartotojiško bei savanaudiško požiūrio į materialaus pasaulio dalykus išraiška. Socializmas suvisuomenina nuosavybę ir visus materialaus pasaulio dalykus todėl, kad jis nepripažįsta jokios dorovinės prasmės individualiame asmens elgesyje materialaus pasaulio, gamtos atžvilgiu. Socialistinei sąmonei visi ūkiniai aktai yra visiškai bedvasiai, neapšviesti, amoralūs, apsprendžiami nuogais interesais, ir todėl juose negali būti įtvirtinta nieko dvasiniai vertingo ir doroviniai įprasminto. Visi jūs, socialistai, pablūdę ekonomikoj ir esantys ekonominės tikrovės vergijoje, ūkininkavimo nekenčiate iš esmės ir matote jame tik grobimo ir dalybos dalykus. Jūs nepažįstate Dievo ūkio, neturite ūkinio akto pateisinimo. Jums neegzistuoja paslaptingoji ūkinio žmogaus poveikio gamtinė pusė. Štai kodėl taip lengvai jūs neigiate nuosavybę. Šiuo atžvilgiu jūs kūnu ir krauju esate lygūs tiems buržua, kurie seniai atmetė visas šventenybes ir pradėjo gamtos grobstymą savo malonaus ir gero gyvenimo tikslais. Jūs tokį grobstymą norite atlikti visų naudai, visiems įrengti malonų ir gerbūvišką, laisvą nuo nuobodulio ir šventenybių ilgesio, gyvenimą. Ūkiškas elgesys su gamta be nuosavybės teisių ir pareigų yra ciniškas elgesys ūkio ir gamtos atžvilgiu, pavertimas visko materialaus tik laikinu, greitai praeinančiu, savanaudiškumo priemone ir įrankiu. Tai - išimtinai vartotojiška ideologija, požiūris į visą materialųjį pasaulį kaip į priemonę patenkinti poreikius.

Savo prigimtimi nuosavybė yra dvasinis pradas. Nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir atsparesnį, paveldimą dvasinį asmenybės gyvenimą šeimoje ir giminėje. Nuosavybės pradas susietas su metafizine asmenybės prigimtimi, su jos vidujine teise vykdyti aktus, nugalinčius greitai bėgantį laiką. Nuosavybė gimė asmenybės kovoje su gamtos stichinėmis jėgomis. Laisva žmogaus dvasia pareiškia savo valią stichinei gamtai, ir nuo šio akto atsiranda nedalomos teisės ir pareigos. Asmens saitas su nuosavybe sudvasina jo elgesį gamtos atžvilgiu, paverčia jį nevartotojišku. Nuosavybės pradas susijęs su protėviais. Nuosavybė yra įkūnytas tėvų ir vaikų ryšis. Tėvų teisė savo nuosavybę perduoti vaikams, anūkams, proanūkiams yra materialiai paženklinto meilės akto bei ryšio išraiška. Tokia pat meilės akto ir materialiai paženklinto ryšio išraiška yra teisėje perduoti nuosavybę bet kuriam mylimam ir artimam asmeniui. Ūkiniai žmogaus aktai pagal jo metafizinę prigimtį nueina už jo empirinio gyvenimo ribų, jie nugali laiką. Nuosavybės pradas siejasi su žmogaus asmens nemirtingumu, su jo teisėmis materialiai gamtai ir po jo mirties. Kolektyvizmas, neigiantis bet kokią nuosavybės teisę, yra asmenybės vergija gamtos stichinėms jėgoms. Todėl jis būdingas pirmykštėms visuomenės vystymosi pakopoms. Tačiau jis pretenduoja ir šio vystymosi viršūnėse pajungti asmenybę ūkinei veiklai. Kolektyvizmas neigia asmens teisę vykdyti aktus, liudijančius jo valdžią materialiajai gamtai. Privati nuosavybė žemai yra dvasingesnis elgesys žemės atžvilgiu, negu jos nacionalizacija ir socializacija. Privati žemės nuosavybė daro galima meilę žemei, laukui ir miškui, štai šiam medžiui, po kuriuo sėdėjo seneliai ir proseneliai, namui, prisiminimams ir padavimams, susijusiems su šia žeme ir jos ankstyvesniais savininkais, ji palaiko laiko ir kartų ryšį. Žemės nacionalizavimas ir socializavimas sukelia vartotojišką, savanaudišką, grubiai materialų, netekusį bet kokios širdies šilumos, elgesį su žeme, jie nutrauks intymius ryšius su praeitimi, su protėviais, sunaikins prisiminimus ir padavimus. Elgesys su materialiais daiktais taps beasmeniu, išimtinai utilitariniu. Dvasingesnis, asmeninis požiūris į ūkinę veiklą numato privatinę nuosavybę, tvirtą perspektyvą, peržengiančią empirinio žmonių gyvenimo ribas. Krikščioniškasis bet kokios nuosavybės ir visokių turtų atsisakymas priklauso jau dvasiniam, o ne ūkiniam gyvenimui. Kristus neneigė privatinės nuosavybės materialinėje plotmėje kuomet Jis siūlė atiduoti savo turtus pavargėliams. Čia Jis net patvirtino nuosavybės egzistavimą. Jeigu nuosavybė sunaikinama visiškai priverstiniu ūkiniu būdu, tai krikščioniškajam žygdarbiui nebelieka vietos, jis bus nebereikalingas ir negalimas. Šv. Pranciškaus neturto kultas nebuvo nuosavybės neigimas objektyvioje ūkinėje tvarkoje, jis net tvirtino nuosavybę. Komunistinėje visuomenėje Šv. Pranciškui vietos nėra ir negalimas joks neturto kultas. Nuosavybės pradas gali būti ir irti. Sąryšyje su nuosavybe yra įvykdyti didžiausi piktnaudžiavimai. Nuosavybės negalima pripažinti absoliučiu ir aukštu pradu. Ji turi būti ribojama ir pavaldi aukštesniems pradams. Socialinis visuomenės reformavimas ir numato tokį nuosavybės apribojimą ir jos pajungimą kitokiems, susijusiems su kosminiu gyvenimu, pradams. Žmogaus valdžia gamtos stichijoms privalo turėti ontologinę galią ir pagrindą. Miesčioniškas nuosavybės dievinimas ir piktnaudžiavimas ja ūkiniame gyvenime iškraipo šį ontologinį pagrindą, žmogų paverčia vaiduokliškų gėrybių vergu. Tai - tokia pat pagunda, kaip ir kolektyvizmo pagunda, kuri galutinai sunaikina žmogaus paveikslą. Ir žmogaus elgesys ūkiniame gamybiniame procese gali pasirinkti klaidingą kelią dviem priešingomis kryptimis: arba neigiama ūkininkavimo pareiga, našumo imperatyvas, arba žmogus pasiduoda ūkio vergijai, dievina ekonomiką. Dvasingas elgesys ūkininkavime numato asketika, gyvenimo įnorių ribojimą. Neribotas poreikių augimas ir gyventojų skaičiaus augimas sukūrė industrinę kapitalistinę civilizaciją, kupiną didžiausių sukrėtimų ir katastrofų, kuri europietiškoje žmonijoje išreiškia dvasingumo nuotėkį. Ir jeigu tautos nori dvasiniai atgimti, joms reikės pasukti asketinio apsiribojimo ir ūkinės veiklos sudvasinimo keliu.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija