Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - TRYLIKTAS LAIŠKAS Apie kultūrą

TRYLIKTAS LAIŠKAS Apie kultūrą

Visuomeniniame gyvenime dvasinė pirmenybė priklauso kultūrai. Ne politikoje ir ne ekonomikoje, o kultūroje yra realizuojami visuomenės tikslai. Kultūros kokybiniu lygiu matuojama visuomeniškumo vertė ir kokybė. Seniai jau vykstanti demokratinė revoliucija pasaulyje nepateisina savęs pasauliui nešama aukšta kultūra. Dėl demokratizavimo kultūra savo kokybe ir verte menkėja. Ji tampa pigesne, labiau prieinama, plačiau pasklidusia, naudingesne ir komfortabilesne, bet lėkštesne, menkesnės kokybės, negražia, neturinčia stiliaus.

Kultūra pereina į civilizaciją. Demokratija neišvengiamai veda į civilizaciją. Aukščiausi kultūros pakilimai priklauso praeičiai, o ne mūsų buržuaziniam demokratiniam amžiui, kuris labiausiai suinteresuotas sulyginimo procesu. Šiame plebėjiškame amžiuje kūrybiškos ir subtiliai kultūringos natūros jaučiasi vienišesnės ir nepripažintos, negu visais praeities laikais. Dar niekuomet nebuvo tokio aštraus konflikto tarp išrinktosios mažumos ir daugumos, tarp kultūros viršūnių ir vidutinio jos lygio, kaip mūsų demokratiniame buržuaziniame amžiuje. Praeityje tokį konfliktą švelnino organiška kultūros sankloda. Tačiau kultūroje, pametusioje "organiškumą", pasitraukusioje nuo hierarchinės savo sandaros, pagal savo sandarą "kritiškoje" kultūroje konfliktas tampa nepakeliamai kankinančiu. Jis geriausiems mūsų epochos kūrėjams sukelia neišreiškiamą liūdesį. Jums, demokratinės dvasios žmonėms, šis kraupus vienatvės jausmas dabartinėje kultūroje yra nepažįstamas. Jums kultūra - tik jūsų politikos ir ekonomikos priemonė, tik gerbūvio priemonė, liaudies kultūra. Jūs esate bejėgiai nugalėti savo pirmapradį utilitarizmą. Ir kiek jūs nebandytumėte puošti savo kultūrą, perdaug matosi ir aišku, kad jokios kultūros vertybės jums neegzistuoja. Jums reikalinga civilizacija kaip jūsų žemiškosios viešpatijos priemonė, bet kultūra jums bereikalinga. Kultūra ir civilizacija - ne vienas ir tas pats. Kultūra gimė iš kulto. Jos ištakos - sakralinės. Jinai prasidėjo prie šventyklos ir savo organiniame periode buvo susieta su religiniu gyvenimu. Taip buvo didžiosiose senovės kultūrose - graikų, viduramžių ankstyvojo atgimimo kultūrose. Kultūros kilmė yra kilni. Kultūra turi religinius pagrindus. Tai reikia laikyti nustatytu ir pačiu pozityviai moksliškiausiu požiūriu. Kultūra savo prigimtimi yra simboliška. Savo simbolizmą ji perėmė iš kulto simbolikos. Kultūroje ne realistiškai, o simboliškai išreikštas dvasinis gyvenimas. Visi kultūros laimėjimai savo prigimtimi simboliški. Joje yra ne paskutiniai būties laimėjimai, o tik jos ženklai. Tokia ir kulto prigimtis, kuri yra dieviškų paslapčių realizavimo pirmavaizdis, prigimtis. Civilizacija kilnios prigimties neturi. Civilizacija visuomet turi  p e r v e n u  vaizdą. Joje nėra ryšio su kulto simbolika. Jos kilmė pasaulietiška. Jinai gimė žmogaus kovoje su gamta, o ne šventyklose ir kulte. Kultūra visuomet eina iš viršaus į apačią. Jos kelias aristokratiškas. Civilizacija eina iš apačios į viršų, jos kelias buržuazinis ir demokratinis. Kultūra yra giliai individualus ir nepakartojamas reiškinys. Civilizacija gi yra bendras, visur pasikartojąs reiškinys. Perėjimas nuo barbariškumo prie civilizacijos turi bendrus požymius visose tautose ir tie požymiai labai natūralūs, pavyzdžiui, geležies panaudojimas ir t.t. O senovės tautų kultūra pačiose pirmose savo pakopose labai savita ir nepakartojamai individuali (Egipto, Babilono, Graikijos ir kt. kultūros). Kultūra turi sielą. Civilizacija turi tik metodus ir priemones.

Bet kokios tikros kultūros kilnumą apsprendžia tai, kad ji yra protėvių kultas, kapų ir paminklų pagarba, vaikų ryšis su tėvais. Kultūra pagrįsta šventu palikimu. Ir kuo kultūra senoviškesnė, tuo ji reikšmingesnė ir puikesnė. Kultūra visuomet didžiuojasi savo kilmės senumu, nenutrūkstamu ryšiu su didžia praeitimi. Kultūroje yra ypatinga šventa palaima. Kultūra, kaip ir Bažnyčia ypatingai brangina palikimą. Kultūroje nėra chamizmo, nėra nesiskaitymo su tėvų kapais. Ypač nauja, nesena kultūra, neturinti palikimo, tokios padėties gėdinasi. To negalima pasakyti apie civilizaciją. Civilizacija brangina savo neseną kilmę, ji neieško senovinių ir gilių ryšių. Ji didžiuojasi nūdienos išradimais. Ji neturi protėvių. Ji nemėgsta kapų. Civilizacija visuomet daro įspūdį tarytum ji atsirado šiandien arba vakar. Viskas joje nauja, viskas pritaikyta šios dienos patogumams. Kultūroje vyksta didžiausia kova tarp amžinybės ir laiko, didžiausias pasipriešinimas laiko valdžiai. Kultūra kovoja su mirtimi, nors nugalėti ją realiai yra bejėgė. Jai brangus įamžinimas, nenutrūkstamumas, paveldimumas, kultūros kūrinių ir paminklų atsparumas. Kultūra, kurioje yra religinė prasmė, visuomet veržiasi į prisikėlimą. Čia pavyzdžiu gali būti senovės Egipto kultūra. Ji visa sukurta amžinybės troškulyje, prisikėlimo troškulyje, ji -ištisa kova su mirtimi. Egipto piramidės išgyveno ilgus tūkstantmečius ir sulaukė mūsų dienų. Dabartinė civilizacija piramidžių nestato, nekuria savo paminklų taip, kad jie stovėtų tūkstantmečius. Civilizacijoje viskas greitai praeina. Civilizacija nekovoja su mirtimi, kaip tai daro kultūra, ji nenori amžinybės. Ji ne tik taikiai sugyvena su mirtina laiko valdžia, bet ja grindžia visus savo pasiekimus ir užkariavimus. Civilizacija, pamiršusi velionis, maloniai ir linksmai įsikuria ant kapinynų. Civilizacija yra futuristiška. Civilizacija yra pasipūtusio  p a r v e n u chamizmas. Šis chamizmas teikiamas ir kultūrai, kuri nori būti galutinai nereligine. Kultūroje veikia du pradai - konservatyvusis, nukreiptas į praeitį ir palaikantis su ja paveldimumo ryšį ir kūrybiškasis, nukreiptas į ateitį, kuriantis naujas vertybes. Tačiau kultūroje negali veikti revoliucinis, griaunantis pradas. Revoliucinis pradas iš esmės yra priešiškas kultūrai, antikultūrinis. Kultūra negalima be hierarchinio paveldimumo, be kokybinės nelygybės. Revoliucinis pradas yra priešiškas bet kokiam hierarchizmui ir yra nukreiptas į kokybės sunaikinimą. Revoliucinė dvasia nori apsiginkluoti civilizacija, pasisavinti jos utilitarinius laimėjimus, tačiau kultūros jinai nenori, kultūra jai bereikalinga. Ir neatsitiktinai jūs, revoliucionieriai, taip mėgstate kalbėti apie kultūros buržuaziškumą, netiesą, kurioje gimė visos kultūros ir su tokiu patosu šūkaujate apie taip didelę kultūros kainą, nelygybę ir aukas, kuriomis ji buvo įgyta. Niekas iš jūsų vidiniai nevertinate kultūros, intymiai jos nemylite, nelaikote jos nuosava vertybe, savo nuosavu turtu. Kultūrą kūrė svetimos jums dvasios žmonės. Didžiuosiuose kultūros paminkluose jums niekas nekelia švento virpulio. Jūs pasirengę negalvodami sunaikinti visus didžiųjų kultūrų paminklus, visas kūrybos vertybes vardan utilitarinių tikslų, vardan liaudies masių gerovės. Laikas galutinai demaskuoti jūsų dviprasmį požiūrį į kultūrą. Naujos kultūros sukurti jūs negalite, kadangi aplamai neįmanoma nauja, neturinti jokio paveldimo ryšio su praeitimi, neturinti jokio palikimo, negerbianti protėvių, kultūra. Tokia revoliucinės kultūros idėja yra contradictio in adjecto. Tai, ką jūs norite kurti, jau negali vadintis kultūra. Daug jūs šnekate apie proletarinę revoliucinę kultūrą, kurią neša pasauliui jūsų darbininkų klasė-mesijas. Tačiau iki šiol proletariškos kultūros atsiradimo nėra nei mažiausių požymių, nėra net užuominų tokiai kultūrai atsirasti. Kadangi proletariatas kultūrėja, kultūrą jis turi imtis iš buržuazijos. Net socializmą jis gavo iš buržuazijos. Kultūra atsiskleidžia iš viršaus į apačią. "Proletariška" nuotaika ir "proletariška" sąmonė iš esmės priešiškos kultūrai. Karingai pripažinti save "proletaru" reiškia neigti bet kokį palikimą, bet kokią šventenybę, bet kokį ryšį su praeitimi ir bet kokią įpėdinystę, neturėti protėvių ir nežinoti savo kilmės. Tokioje dvasinėje būsenoje neįmanoma gerbti kultūros ir kurti kultūrą, negalima branginti kaip savo nuosavybės jokių vertenybių. Darbininkas kultūriniame gyvenime dalyvauti gali, jeigu jis nesijaus "proletaru".

Socializmas jokio naujos kultūros tipo pasauliui neneša. Ir, kuomet kalbama apie kokią tai naują dvasinę kultūrą, visuomet jaučiamas melas jų žodžiuose. Kalbant šia tema, socialistai jaučiasi nejaukiai.Ir socialistai, kurie nuoširdžiai norėtų naujos kultūros, nesupranta, kad jie beviltiškai pradėjo eiti keliu ne iš to galo. Šiame kelyje kultūra nekuriama. Negalima kultūros paversti priedu prie kažkokio esminio, pagrindinio dalyko, kaip, pavyzdžiui, sekmadieninio pasilinksminimo. Kultūrą galima kurti tik tuomet, kuomet ji pati laikoma esminiu pagrindiniu dalyku. Socialistai nori nukreipti žmogaus valią ir sąmonę į materialiąją, ekonominę gyvenimo pusę, o paskiau vaizduoja, kad jie ne prieš kultūrą, kad jie trokšta naujos kultūros. Tačiau, iš kokio šaltinio kils ši nauja kultūra po to, kai žmogaus sieloje išnyks kūrybiniai šaltiniai ir dvasią prislėgs ir gniuždys socialinė materija. Jau demokratija pažemino kultūros lygį ir mokėjo tik dalinti, o ne kurti kultūrines vertybes. Socializmas gi pažemino šį lygį dar labiau. Kultūros atskyrimas ir išdalinimas neveda prie to, kad didesnis žmonių skaičius prisidėtų prie kultūros. Atbulai, toks skirstymas ir dalinimas dar labiau sumažina žmonių, atiduodančių gyvenimą aukštesnei kultūrai, skaičių. Ir nesistebėkite. Skirstymą ir išdalinimą jūs vykdote ne vardan pačios kultūros, ne kūrybiško dvasinio motyvo ir polėkio vedini, o išimtinai iš politinių ir ekonominių interesų, iš utilitarinių sumetimų, vardan žemiškų turtų. Tačiau aukštesnis dvasinis gyvenimas nepasiekiamas tiems, kas savo energiją nukreipė į materialinio gyvenimo interesus. Jūs, kurie mokote, kad kultūra yra materialaus ekonominio gyvenimo antstatas, kultūrą galite tik griauti. Jūsų elgesys negali būti rimtas ir gilus. Visuomenių demokratizavimas ir socializavimas išgyvendina aukščiausią kultūrinį sluoksnį. Tačiau be tokio sluoksnio egzistavimo ir be pagarbos jam kultūra negalima. Tai reikia įsisąmoninti ir iš čia padaryti rimtas išvadas.

Demokratiniu būdu neįmanoma kurti "mokslų" ir "menų", filosofijos ir poezijos, neatsiranda pranašai ir apaštalai. Aristokratiškųjų kultūros šaltinių užsklendimas yra visokių šaltinių užsklendimas. Reikės naudotis mirusių praeities kapitalu, neigiant tą praeitį, neapkenčiant jos. Praeities kultūros šaltiniai vis labiau ir labiau pasimeta, didėja atitrūkimas nuo jų. Visa puikaus stiliaus Europos kultūra siejasi su antikos palikimu. Tikroji kultūra ir yra antikinė graikų-romėnų kultūra, ir jokios kitos kultūros Europoje nėra. Skirtingai nuo revoliucijos ir reformacijos epochos atgimimo epocha Italijoje turėjo aukštą kultūrą, kadangi jinai ne tik neįvykdė revoliucinio trūkio kultūros palikime, bet prikėlė antikinės kultūros palikimą ir jos pagrindu parodė savo nebūtą kūrybinę galią. Dvasinio atgimimo tipas yra kultūringas ir kūrybingas tipas. Reformacijos dvasinis tipas reiškia kultūrinio ir bažnytinio palikimo griovimą, tai - revoliucinis, o ne kūrybinis tipas. Antikinė kultūra įėjo į krikščionių bažnyčią, ir bažnyčia saugojo kultūros palikimą barbarizmo ir tamsos epochoje. Rytų bažnyčia gavo antikinės kultūros palikimą per Bizantiją. Vakarų bažnyčia antikinės kultūros palikimą gavo per Romą. Bažnytinis kultas yra tampriame ryšyje su kultūra, iš jo ir apie jį kūrėsi naujoji senosios Europos kultūra. Europos kultūrai yra artimiausia lotynų katalikų kultūra. Joje yra kryptingas ryšis su antika. Pagal ją galima nagrinėti kultūros prigimtį. Jeigu mes, rusai, nesame visiški barbarai ir skitai, tai tik todėl, kad per stačiatikių bažnyčią, per Bizantiją gavome ryšį su antikinės graikų kultūros palikimu. Visos revoliucijos nukreiptos prieš bažnyčią ir nori nutraukti ryšius su antikinės kultūros, įėjusios į bažnyčią, palikimu. Ir todėl tos revoliucijos yra barbariški išpuoliai prieš kultūrą. Kova prieš kilnią kultūrą, prieš kultūrinę simboliką prasidėjo nuo ikonoborstvos, nuo kovos prieš kultą. Čia - dvasinės kovos prieš kultūrą ištakos. Kiekviena kultūra turi savo žydėjimo, savo aukščiausio pakilimo periodą. Kultūros pradžioje - barbarystė, vystymosi pabaigoje -nuosmukis. Barbarystė ir nuosmukis kultūrai gresia iš priešpriešinių pusių. Kiekviena kultūra išsisemia ir linksta į nuosmukį. Savo viršūnėje kultūra atitrūksta nuo savo gyvybinių ištakų, tampa subtilia ir prasideda nužydėjimas. Kultūros ruduo - pats puikiausias ir subtiliausias metas. Vėlyvieji kultūros žiedai - patys tobuliausi jos žiedai. Tuo metu kultūroje pasiekiamas giliausias pažinimas ir didžiausias sudėtingumas. Smunkančios kultūros susidvejinimas atskleidžia daug dalykų, kurių nepažįsta labiau žydinčios ir sveikos kultūrinės epochos. Subtilaus kultūros dekadanso epochos ne taip jau bevaisės, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, jose yra ir nuosavas teigiamas apreiškimas. Žydintis organinis vientisumas neišryškina prieštaravimų, jis egzistuoja viename dalyke, nežinodamas kito. Perdaug didelis kultūros sudėtingumas ir subtilumas pažeidžia šį vientisumą, išveda iš palaimingo prieštaravimų nežinojimo. Mene, filosofijoje, mistinėje nuotaikoje atsiranda dviejų polių bedugnės. Pagilėja gėrio ir blogio pažinimas. Tačiau požiūris į gyvenimą, į jo tvarkymą ir vystymąsi nebeturi aukštesnio tikslingumo. Atsiranda subtilus nuovargis. Jau nebelieka tikėjimo į kultūros atsparumą šiame pasaulyje, į žydinčios kultūros tobulumo pasiekimą. Kyla nepasitenkinimas šiuo pasauliu, kitokių pasaulių ilgesys. Kultūra vidiniai perdega. Joje susikuria medžiagos naujam pasauliui, rengiamas naujas apsireiškimas, naujas atėjimas. Taip buvo didžiosios antikinės, graikų-romėnų kultūros smukimo metu. Šiame smukime prasiskleidė kažkas nauja, nežinoma antikinės uždaros kultūros epochoje. Sveikose žydinčiose, vientisose kultūros pakilimo epochose visuomet yra ir kažkoks ribotumas ir pasitenkinimas savimi, pasitenkinimas šiuo uždaru pasauliu. Mistinį kitokių pasaulių ilgesį antikinis pasaulis giliai patyrė helėniškojo smukimo periode. Tuomet prasidėjo kankinantis išpirkimo misterijų ieškojimas, tuomet pasirodė tokios srovės, kaip neoplatonizmas ir neopitagorizmas. Tuo metu aptikta properša, einanti už klasikinės šio žemiškojo pasaulio, prislėgto dangaus kupolu, tobulybės ribų. Ir šis kitų pasaulių ilgesys, kuriuo sirgo kultūra, atėjo iš pačios gyvenimo gilumos, iš paslaptingos jo glūdumos, atėjo krikščioniškasis apreiškimas. Kultūringam antikiniam pasauliui Krikščionybė turėjo rodytis barbariškumu. Jos šviesos apreiškimas kultūrai yra ne imanentinis, o transcendentinis, ir uždarame kultūros pasaulyje jis turėjo būti priimtas kaip barbariškumas. Ši naujoji šviesa gesina karšėjančios kultūros blėstančią šviesą, ir pradžioje ją daugelis priima kaip tamsą. Europos kultūra irgi eina vakarop, išsenka, ir jai neduota be galo vystytis. Nuo savo kūrybinių šaltinių ji eina vis tolyn ir tolyn, tampa vis labiau abstrakti, savo pobūdžiu vis mažiau ir mažiau ontologinė. Religinis Europos kultūros maitinimas vis mažėja. Savo viršūnėje didžioji Vakarų Europos lotynų kultūra pergyveno subtilėjimą ir smukimą. Prancūzijoje ji išskleidė paskutinius žiedus ir žavėjo rudenišku grožiu. Europos kultūros smukimas kelia mirtiną ilgesį ir liūdesį. Antikinę kultūrą amžinybei išgelbėjo krikščionybė, krikščionių Bažnyčia. Dabar ir pati krikščionybė sensta, joje jau nėra kūrybiškos jaunatvės. Naujos religinės šviesos dar nesimato. Istorijoje periodiškai kartojasi vidiniai ir išoriniai barbariškumo potvyniai. Šie potvyniai turi ne tik neigiamą reikšmę, jie atnaujina vėstantį ir karšėjantį senojo pasaulio kraują. Prie kultūros prisideda naujos stichijos, duoda jai naujus gyvenimo syvus. Kultūros charakteryje yra sustabarėjimo, užsistovėjimo ir savimi pasitenkinimo pavojus. Kultūra gali pradėti save dievinti ir tuomet jinai praranda dieviškąją prasmę, savo ryšį su dieviškomis gyvenimo ištakomis. Kultūrą sukūrė kūrybiniai polėkiai, tačiau savo suakmenėjimu ir pasitenkinimu savimi ji gali tapti bet kokio kultūrinio polėkio priešu. Tuomet barbariškas sukilimas yra natūrali bausmė ir gali išvesti į naujus kelius. Ir dabar Europos kultūrai gresia barbariškas spaudimas iš vidaus ir iš išorės. Tai pasijuto jau tada, kai prasidėjo pasaulinis karas ir šis jausmas ypatingai paaštrėjo, kai įsisiautėjo rusų revoliucija. Tačiau visas siaubas tame, kad vidinis barbarizmas, kuris gresia Europos kultūrai per revoliucinį demokratinį, socialistinį ir anarchistinį judėjimus, negali pripildyti amžinos savo prigimtimi kultūros naujų jėgų, galingų gyvenimo stichijų iš būties gelmių, dar nesugadinta prigimtimi ir į šviesą besiveržiančių jėgų. Prasmė to, prieš ką stovi Europa, visai kitokia. Vidinis revoliucinis barbarizmas audringai veržiasi jau giliai sugadintomis antikrikščioniškomis idėjomis, iškreiptu, išgalvotu pseudošvietimu, iškreipta "proletariška" psichologija, užgniaužtu ir paralyžuotu paslapčių jausmu, kažkokios klaidingos pusiau kultūros pretenzijomis į kultūrinį pasaulį. Jokio betarpiškumo, įgimto vientisumo, dieviškų paslapčių artumo šiame revoliuciniame barbariškume nėra. Jis praėjo fabrikus ir fabrikinį apdorojimą, jis yra bedieviškos civilizacijos, sukilusios prieš aukštesnę kultūrą, produktas. Iš išorės Europos kultūrai gresia mongoliškieji Rytai su antikrikščioniška idėja, mums priešiška ir nesuprantama civilizacija. Ir nuo šių barbarų negalima laukti kūrybinių jėgų. Europos kultūra eina prie kažkokios baisios ribos.

Kultūroje visuomet veikė du pradai - klasikinis ir romantinis, ir įvairiose epochose viršavo tai vienas, tai kitas, sudarydami viršaujantį kultūros stilių. Graikija pateikė tobuliausius klasikinės kultūros pavyzdžius. Tačiau ir Graikijoje jau buvo romantinė kultūra. Po Nyčės šito jau negalima neigti. Klasika ir romantizmas persipina, kovoja ir sąveikauja tarpusavyje. Klasikinė kultūra yra imanentinė, vykdanti tobulybę iki ribos, užbaigtą ir uždarą tobulybę žemėje. Ji veržiasi prie griežtų, ribojančių prasiveržimus formų, joje neatsiveria beribiai toliai. Romantinė kultūra yra kultūra su transcendentiniais prasiveržimais, vykdo tobulybę begalybėje, neleidžia tobulybės žemėje. Formos romantiškoje kultūroje ne tokios griežtos, joje visuomet yra prasiveržimai, už kurių atsiskleidžia beribiai toliai. Klasikinė kultūra nežino kito pasaulio už savo ribų ir nieko nebyloja apie jį. Romantinė kultūra sklinda už pasaulio ribų, visa veržiasi į tobulybę amžinybėje. Krikščioniškoji kultūra iš principo yra romantinė kultūra, o ne klasikinė, nors klasicizmo principas, kaip vienas iš amžinųjų pradų, joje veikia. Klasikinė kultūra reiškia pasitenkinimą kultūra. Toks pasitenkinimas negalimas krikščioniškame pasaulyje. Krikščioniškas pasaulis sirgo transcendentiniu ilgesiu. Ir šis ilgesys paliko pėdsaką jos kultūroje. Tobulybė žemėje, šio pasaulio kultūroje negalima. Gotinė sielos sandara ir gotinė kultūros sandara labai charakteringos krikščioniškajam pasauliui. Krikščioniškame pasaulyje niekuomet nebuvo galimas visiškai pavykęs ir užbaigtas atgimimas. Itališkasis atgimimas buvo audringa pagoniškųjų ir krikščioniškųjų pradų kova. Krikščioniškoji bažnyčia prisiėmė antikinę kultūrą ir pranešė ją per tamsą. Tačiau Bažnyčia ją ir perkūrė, davė savo simbolizmą. Krikščioniškoji Bažnyčia pravėrė pagoniškąjį dangų ir atidengė viršutinę bedugnę. Ir tikrojo krikščioniškojo pasaulio elgesyje kultūros atžvilgiu visuomet buvo susidvejinimas. Krikščioniškajai visuomenei kultūros problema yra tragiška problema. Tokios kultūros tragiškumo nepažino pagoniškasis klasikinis pasaulis. Kultūros tragedija yra užsidarymo savyje ir pasitenkinimo savimi neigimas. Tobula kultūra negalima vienodai, kaip negalima tobula visuomenė. Tobulybė galima tik kitokiame pasaulyje, kitoje plotmėje, o ne gamtoje. Kultūra turi religinius pagrindus, joje pilna religinės simbolikos ir joje nepasiekiami ontologiškai realūs rezultatai. Mokslas ir menas, valstybė ir šeima, teisė ir ūkis - ne paskutinės būties realybės, ne ontologiniai pažinimo ir grožio, valdžios ir meilės, žmonių bendravimo ir gamtos reguliavimo pasiekimai, o tik tų realių pasiekimų ženklai, simboliai. Negalima ir žema visiškai religinė kultūra, bet negalima ir ontologiškai religinė kultūra. Kultūra buvo kulto diferenciacija, ji pasireiškė jau už šventyklos ribų, atsiskyrusi nuo religinio centro. Kultūros sekuliarizacijos procesas - neišvengiamas ir lemtingas procesas. Sekuliarizacijos procesas - neišvengiamas ir lemtingas procesas. Sekuliarizacija ir yra vidinės kultūros tragedija. Per sekuliarizaciją, per skaldymąsi ir diferenciaciją, per nutolimą nuo religijos praeina ir filosofija, ir mokslas, ir menas, ir valstybė, ir šeima, ir teisė, ir ūkis. Kultūra yra religinė pagal savo kilmę ir uždavinius. Ir pačiuose klasiškiausiuose ir tobuliausiuose savo pasiekimuose, savo griežčiausiose formose ji pradeda netekti religinio charakterio. Tačiau romantinė stichija, pati būdama bejėgė, primena kultūrai jos kilmę ir uždavinius ir rengia kultūros krizę.

Jau seniai kultūros viršūnėse prasidėjo krizė. Pačiuose subtiliausiuose kultūros vaisiuose jaučiamas nepasitenkinimas kultūra, kultūros trūkumas, ligūstas lūžis joje, kelių į virškultūrinę būtį ieškojimas. Kultūros krizė ir naujos būties, viršijančios kultūrą, ieškojimas vyksta toje išrinktoje mažumoje, kuri pažino kultūrą iki galo ir išgyveno kultūros kelius aukštesniame kultūriniame sluoksnyje. Šį procesą pažino Nyčė ir Ibsenas, Giusmanas ir L. Blua, Dostojevskis ir Tolstojus. Didžiulei daugumai jokia kultūra neegzistuoja. Didžiulė dauguma dar turi prisijungti prie kultūros, praeiti jos keliais. Kultūros krizė savo pobūdžiu yra aristokratiška, o ne demokratiška krizė.

Jūs, demokratai ir socialistai revoliucionieriai, jokios kultūros krizės nepergyvenote ir net neįtariate jos. Jūsų priešiškumas "buržuazinei" kultūrai jokios kultūros krizės nereiškia. Jis reiškia tik nekultūringumą, tik pavydą kultūrai ir kultūringiesiems, o ne vidinę kultūros tragediją. Grynai ekonominių kategorijų ir grynai ekonominių įvertinimų taikymas kultūrai trukdo įeiti į kultūros vidų, pažinti paslaptingą jos gyvenimą. Juk jūsų kultūros klausimas visuomet buvo labai elementarus klausimas, jame nėra jokio sudėtingumo, nėra gelmės. Revoliuciniai demokratiniai ir socialistiniai judėjimai kultūros sferoje kultūros lygį žemina, atmeta atgal, silpnina susidomėjimą kultūros problema. Jūsų "prolektultūros" reiškia, kad kultūra pralekia pro jus ir jūs - pro ją. Tačiau ir aukštesnis "švietimas", XVIII amžiaus "švietimas" ėjo pro tikros kultūros šalį ir kultūrai rengė žlugimą. Ką jūs darysite su Nyčės ir Dostojevskio problemomis ir ką daryti su jumis? Jums nieko nėra problematiško, jūs jaučiatės perdaug "šviesiais". Jūsų pusinis "švietimas" pasitenkinantis savimi ir įžūlus nevirpantis ir nesilenkiantis prieš jokias šventenybes elgesys yra priešiškas kultūrai, jis žemina kultūrą ir griauna ją, o kultūra jokios vidinės krizės nejaučia ir į krizės pagilėjimą neina, kadangi joks pagilėjimas čia nevyksta. Jūs tik norite, kad kultūra būtų populiaresnė prieinamesnė, demokratiškesnė, pigesnė, kad iš jos išnyktų aristokratiškumas, per didelis sudėtingumas ir gelmė. Jūs siekiate suprastinto rašto, suprastintos kalbos, suprastintos minties. Štai, ką reiškia jūsų "neburžuazinė" kultūra. Jūs labai kuklūs kultūros reikaluose, jūs mimimaalistai, o ne maksimalistai, jūs vidurio žmonės. Tačiau kultūros krizę pajuto ir suprato tik tie, kas kultūros reikaluose buvo maksimalistai, o ne minimalistai. Kultūros krizė suprastinta rašyba neišreiškiama. Jūs dar blogai mokate daugybos lentelę, tuo tarpu viršūnėse daugybos lentele jau abejoja. Jums dar reikia ją išmokti. Revoliucija kultūros krizę laikinai stabdo. Tikrovėje kultūros krizė vyksta hierarchiškai, kaip ir viskas pasaulyje, kas tikra, o nesivaidena. Ši krizė savo prigimtimi nieko bendro neturi su tuo, ką jūs vadinate "revoliucijomis". Tai - dvasinė aristokratinė revoliucija, vykstanti kitokioje plotmėje. Kultūros krizė vyksta gelmėse, o ne paviršiuje, kaip kad vyksta jūsų bruzdėjimai. Ką reiškia kultūros krizė? Tai - aštrus pergyvenimas ir aštrus supratimas vidinio prieštaravimo tarp kultūros ir būties, tarp kultūros ir kūrybos kultūros viršūnėje. Kuomet kultūra iki paskutinių plonybių ir savo problemų sudėtingumo pasiekia savo ribas, pradedame suprasti, kad aukščiausi kultūros pasiekimai nėra nauja būtis, naujas gyvenimas, kad aukštesni kultūros produktai yra nebendramačiai su kūrybiniu veržlumu, su kūrybine užduotimi. Kūrybos akto užduotis buvo nauja būtis, naujas gyvenimas, ontologinė tikrovė ir tiesa, ontologinis grožis. Tačiau kūrybinis polėkis, nukreiptas aukštyn, susiduria su šio pasaulio sunkenybe ir nukrypsta žemyn. Vietoje naujo gyvenimo kuriamos kultūros vertybės, vietoje kitokio pasaulio kuriamos knygos, paveikslai ir kultūros įstaigos. Kultūroje, knygose paveiksluose ir įstaigose vyksta tarytum paties gyvenimo menkinimas, būties nykimas. Formalioje šiuolaikinėje klasikinėje kultūroje, jos moksle ir mene, jos valstybinėse įstaigose ir institucijose atsiveria bedugnė paties gyvenimo, būties bedugnės priešingas polius. To negali suprasti vidurys, kuriame yra masė ne tik nekultūringų, bet ir kultūringų žmonių, tai atsiskleidžia tik prie kultūros ribų, tik kūrybos viršūnėse. Ten atsiranda mirtinas liūdesys dėl nebūties, tikros būties troškulys, pasaulio pakeitimo troškulys, naujos žemės ir naujo gyvenimo troškulys. Tragiškas nepasitenkinimas kultūra ir visais jos laimėjimais apima kultūros kūrėjus. Tačiau jo nejaučia kultūros vartotojai. Štai kodėl pasaulinė kultūros krizė vyksta ne demokratiniame judėjime, ne masių revoliucijose, o aristokratiniame judėjime, vidinėse dvasinėse revoliucijose. Kultūros krizė ryškiai parodo, kaip skurdūs ir lėkšti visi vulgarūs "revoliucijos" ir "reakcijos", "kairės" ir "dešinės" priešpastatymai. Šie priešpastatymai imponuoja tik paviršiuje, gilumoje yra realūs priešpastatymai, kitokie priešpastatymai, o visi šie pelai atpuola. Pasaulyje visuomet pasilieka tragiškas konfliktas ir tragiškas nesusipratimas tarp mažumos, gyvenančios kūryba, dvasiniais ieškojimais, idėjomis, gyvenimo poezija ir daugumos, gyvenančios interesais, apetitais, gyvenimo proza.

Patys kūrybiškiausi kultūros viršūnių žmonės gali pergyventi didelį nepasitenkinimą kultūra ir suprasti jos krizę. Tačiau vidutinės kultūros arba visai nekultūringi žmonės iš čia negali padaryti jokių išvadų apie kultūrą, negali tuo pagrindu idealizuoti nekultūringumo arba kilti iki kultūringos būsenos. Kultūros tragedija ir kultūros krizė, geriausių žmonių troškulys pereiti į virškultūrinę būseną, į naują žemę ir naują dangų negali būti argumentais stichiškos, barbariškos ideologijos naudai. Pas rusus ir aplamai slavus yra įtartinas ir dviprasmis santykis su kultūra. Mes kalbame apie kultūros "buržuaziškumą" ir labai lengvai pripažįstame, kad mes stovime aukščiau kultūros. Polinkis neigti kultūrą, kurioje matomas atkritimas nuo pirmykščio vientisumo, nuo aukštesnio gyvenimo tipo ir pirminio vientiso liaudies gyvenimo idealizavimas charakteringas ir patiems nuostabiausiems ir originaliausiems rusų mąstytojams. Rusus traukia pagunda pasijusti skitais ir priešpastatyti save helėnams. Skitiška ideologija pasirodė revoliucijos metu. Ji buvo viena iš žmonių apsėdimo revoliucijos stichija formų, sugebančių poetizuoti ir mistifikuoti šią stichiją. Skitų ideologija - viena iš Dionizo kaukių. Savo kovoje prieš bet kokios kultūros vidutiniškumą ir saikingumą, ji veržiasi ne aukštyn, ne į viršutinę bedugnę, bet žemyn, į apatinę bedugnę. Šiuolaikiniai skitai gieda himnus ne virškultūriniam, o ikikultūriniam būviui. Mažiausiai jie rodo veržlumo į naują žemę ir naują dangų, į pasaulio atnaujinimą. Jie - pagonys, juose kunkuliuoja nesijungiančių prie atpirkimo paslapties žmonių kraujas. Rusijoje skitų ideologija yra savotiškas pagoniškas idealizmas, pareinantis į nekrikščionišką ir antikrikščionišką mesianizmą. Skitai privalo išpirkti savo nuodėmes pasijungdami prie kultūros ir jos griežtos mokyklos.

Kultūra yra negrįžtama žmogaus ir žmonijos kelionė. Keliones būtina išgyventi, kad išeitum už kultūros ribų į aukščiausią kūrybos būtį. Tik kultūros viršūnėse kūrybinė drąsa gali sutraukyti kultūros grandines, kurios prikausto prie šio pasaulio. Yra dar nedaugeliui egzistuojantis šventumo kelias. Šis kelias yra aukščiausios dvasinės kultūros kelias. Jis glūdi giliausiuose krikščioniškosios dvasinės kultūros pagrinduose. Du reiškiniai išeina už kultūros kanoninių normų - šventumas ir genialumas. Šventumas ir genialumas - didingiausi dvasinės kultūros reiškiniai, tikrieji jos varikliai. Žmonijai lemta kultūrėti. Tačiau joje veikia ir priešiškos jėgos, nihilistinės ir anarchistinės jėgos. Nihilistinis ir anarchistinis elgesys kultūros atžvilgiu neturi pateisinimo. Jis yra žemosios tamsos sukilimas, jame žiojėja apatinė, o ne viršutinė dangaus bedugnė. Nihilistinis ir anarchistinis sukilimas niekada neveda už kultūros ribų, jis tik atmeta atgal ir reikalauja kultūrėti iš naujo. Aukščiausia kultūra reikalinga tik nedaugeliui. Vidutinei žmonių masei reikalinga tik vidutinė kultūra. Aukščiausi pasaulietiško gyvenimo tikslai siejasi su tuo, kas suprantamai ir esminiai reikalinga tik nedaugeliui. Tačiau ant šio reikalingo ir suprantamo tik nedaugeliui dvasiniai laikosi visas pasaulis ir visa istorija.

Kultūroje yra ezoterija ir ekzoterija. Tai, kas suprantama tik aukščiausiose pakopose, turi esminę reikšmę žemiausioms pakopoms. Filosofija reikalinga technikai. Kultūros krizė vyksta pačiose aukščiausiose kūrybinio gyvenimo pakopose. Tačiau tai turi pasaulinę reikšmę. Dvasinė banga iš viršaus eina iki pat apačios. Gi revoliucinis kultūros krizės sprendimas iš apačios yra didžiulė nesąmonė. Visuomeniškumo tikslai vidiniai yra pajungti kultūros tikslams. Visi jūs, visuomenininkai, nepakankamai suprantate ir todėl jums uždari gyvenimo tikslai, jūsų sąmonėje tėra tik kovos priemonės. Tačiau ir kultūros tikslai negali būti galutiniais tikslais. Toliau ir giliau yra Dievo karalystė. Jūs, kultūrininkai, nepakankamai suvokiate šį religinį tolį, todėl ir gyvenimo tikslai jums nesuprantami. Kultūra nėra paskutinė, kultūra - priešpaskutinė. Tai supranta tie kūrėjai, kurie išgyvena kultūros krizę. Jie sprendžia paskutinį kultūros uždavinį naujai būčiai. Taip mes prieiname prie kultūros apokalipsės.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija