Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - KETURIOLIKTAS LAIŠKAS Apie Dievo karalystę

KETURIOLIKTAS LAIŠKAS Apie Dievo karalystę

Visa istorija pripildyta Dievo karalystės ieškojimo. Šis ieškojimas yra paslaptingoji istorijos siela, jos šventųjų šventoji. Visi tikslai, lyginant su šiuo absoliučiu tikslu, yra reliatyvūs, visi tikslai virsta tik priemone. Pati istorija paslaptingąja prasme yra tik kelionė į Dievo karalystę. Tačiau ribota žmogaus sąmonė ieško Dievo karalystės žemėje, pačioje istorijoje. Tai ir yra pagrindinis religiškos istorijos filosofijos prieštaravimas. Dievo karalystė - istorijos tikslas, istorijos pabaiga, išėjimas už istorijos ribų. Todėl Dievo karalystės istorijoje negali būti. Dievo karalystės ieškojimas istorijoje, žemiškoje istorinėje tikrovėje yra iliuzija, regėjimo apgaulė. Dievo karalystė yra už istorijos ir virš istorijos, bet ne istorijoje. Negalima ieškoti ketvirto matavimo trijų matavimų erdvėje. Taip ir Dievo karalystės negalima ieškoti istorijoje. Istorija turi absoliučią prasmę, absoliutų šaltinį ir absoliutų tikslą. Tačiau paties Absoliuto joje nėra. Istorinė tikrovė telpa absoliučioje dieviškoje būtyje, tačiau absoliuti, dieviškoji būtis joje tilpti negali. Reliatyvumas yra Absoliuto viduje, tačiau Absoliutas negali pilnai būti reliatyvume. Absoliuti tikrovė niekada negali pilnai pereiti į istoriją. "Viskas, kas praeina yra tik simbolis". Istorija, pirmučiausia, turi simbolinę reikšmę, joje pilna kitokios, dieviškosios tikrovės ženklų. Istorijos simboliškumas liudija, kad Dievo karalystė istorijoje negalima, negalima absoliutaus gyvenimo karalystė kurioje nors istorinio proceso pakopoje. Dievo karalystė yra absoliuti dvasinė karalystė, ji negali reikštis materialiame pasaulyje, ji numato pergalę prieš materialųjį pasaulį ir perėjimą į kitą pasaulį. Absoliutus gyvenimas yra perėjimas į kitokią, ne žemiškos būties plotmę. Kiekvienas absoliutaus gyvenimo laimėjimas yra prasiveržimas už gamtinės ir istorinės santvarkos ribų. Gamtinėje ir istorinėje santvarkoje negali tilpti absoliutus gyvenimas. Prieš Absoliutą dingsta bet koks gamtinis ir istorinis gyvenimas, ištirpsta, netenka savo ribų, nueina į begalybę.

Absoliuto prasiveržimas į mūsų gamtinį, istorinį pasaulį ir prasiveržimas į Absoliutą iš mūsų gamtinio ir istorinio pasaulio sako, kad jokio uždaro, izoliuoto ir savimi pasitenkinančio "šio pasaulio" neegzistuoja. Į "šį pasaulį" gali įeiti kitų, aukštesnių pasaulių, jėgos, ontologinė energija vienodai, kaip iš "šio pasaulio" gali būti išėjimai ir prasiveržimai į kitus, aukštesnius pasaulius. Mūsų pasaulyje, mūsų gamtiniame ir istoriniame gyvenime galimas stebuklas, galimas stebuklingas persigimimas, galimas išsilaisvinimas nuo pasaulio sunkenybės, nuo istorijos naštos, galimas geležinės dėsningumo grandinės nutraukimas. Istorinė tikrovė nėra uždara tikrovė, bet kalėjimas su geležinėmis spynomis. Egzistuoja istorinėje tikrovėje prasiveržimai į aukščiausią dvasinę tikrovę, trijų matavimų energijos persiliejimai į ketvirtąjį matavimą. Šie prasiveržimai žeidžia visus racionaliuosius mokymus apie istorinį procesą, sumuša visus racionaliųjų sociologijų dėsningumus. Pasaulietiškame istoriniame procese egzistuoja ne tik jo imanentinės dvasinės jėgos, bet ir paslaptingos mistinės jėgos, nepasiduodančios jokiai apskaitai: ir palaimingos, ir tamsiosios jėgos. Aukščiausi istorinio proceso kūrybos laimėjimai yra iš kito ir į kitą pasaulį prasiveržimai. Absoliuto ir reliatyvumo, Dievo karalystės ir istorijos nebendramatiškumo negalima vertinti kaip reliatyvumo sferos uždarumo, kaip istorijos nuo aukščiausių realybių izoliuotumo. Reliatyvumas yra pačiame Absoliute, jis yra paties absoliuto numatytas. Tuo pagrįstas reliatyvumas ir reliatyvumo teisės. Reliatyvumas vidiniai reikalingas Absoliuto pilnatvės atskleidimui. Todėl reliatyvumas negali būti atskirtas nuo Absoliuto, negali būti priešpastatytas jam. Negalima suprasti reliatyvaus pasaulio būsenos absoliutaus pasaulio išorėje. Kažkokioje neišaiškinamoje gelmėje išnyksta visi prieštaravimai ir visos atskirtos būsenos, nuimamos visos antinomijos. O į išorę nukreipta, į pasaulį atgręžta mūsų sąmonė visuomet susiduria su eile neįveikiamų antinomijų. Šios antinomijos tarytum saugo gyvenimo gelmių uždarumą ir paslaptingumą. Dvasinėje (ne sielos) žmonių gyvenimo gelmėje pasireiškia ir apsireiškia Absoliutas, mes skendime absoliučioje tikrovėje, mes ne pasaulio vergai, ne reliatyvumo karalystės valdžioje. Tik mūsų gyvenimo projekcijos išorėje mes pasirodome besąlygiškai priklausą reliatyvumo karalystei. Mūsų atsigręžimu į gelmę, mes priklausome kitai tikrovei, mes priklausome Dievo karalystei. Dviejų pasaulių santykio žmoguje ir žmonijoje paslaptis yra Kristaus paslaptis, Jo apsireiškimo šiame pasaulyje paslaptis. Kristaus apsireiškimas pasaulyje ir buvo vienintelis ir nepakartojamas paties Dievo prasiveržimas į šį gamtinį pasaulį. Su šiuo prasiveržimu nepalyginami ir nesugretinami visi kiti kūrybiniai prasiveržimai, kuriems galima taikyti skaitlingumo ir kartotinumo kategorijas. Kristuje siela ir kūnu yra Dievo karalystės išraiška žemėje, materialiame pasaulyje. Ji buvo tik Dievo karalystės pažadas. Kristus mokė, kad Jo karalystė ne šiame pasaulyje. Ir šis pasaulis negali talpinti Jo karalystės, jis turi pasikeisti, tapti kitokiu pasauliu, išeiti iš savęs. Kristaus jausminės karalystės ieškojimas šioje žemėje, šiame ribotame materialiame pasaulyje yra viena iš pagundų, vienas iš religingos sąmonės miražų. Ši pagunda žydiška, ji yra judaistinės dvasios krikščionybėje reiškinys.

Jausminės Dievo karalystės laukimas žemėje yra žydų chiliazmas. Žydai laukė mesijo - žemės valdovo, kuris sukurtų palaimingą Izraelio karalystę. Ir jie atstūmė Mesiją, kuris apsireiškė vergo pavidalu ir mokė, kad Jo karalystė- ne šiame pasaulyje. Mesijas - Nukryžiuotasis yra amžina priešingybė mesijui, kuriančiam Dievo karalystę žemėje, atnešančiam žemės rojų. Socialinio žemės rojaus utopija yra žydiškojo chiliazmo išgyvenimas. Materialistinis jo pobūdis mums neužgožia jo senobinių religinių judaistinių ištakų. Kristus- Nukryžiuotasis priešinasi chiliastiškai, įsiskverbusiai į krikščioniškąjį pasaulį, utopijai, atmeta ją. Visas pasaulis turi praeiti per nukryžiavimą, per Golgotą, kol ateis Dievo karalystė, Kristaus karalystė. Be atpirkimo paslapties įvykdymo iki galo žmonija ir pasaulis neįeis į Dievo karalystę. O tai reiškia, kad Dievo karalystė šiame pasaulyje, materialiojoje gamtoje negalima. Dievo karalystė yra visiškas pasaulio pasikeitimas, perėjimas į kitokį būties matavimą. Žydiškasis chiliazmas nori mesijo-karaliaus, kuris įgyvendintų Dievo karalystę žemėje be kryžiaus ir nukryžiavimo, senojoje gamtoje. Žydžiuojantis krikščioniškasis chiliazmas pamiršta Kristų-Nukryžiuotąjį ir nori peršokti atpirkimą ir patekti į jausminę tūkstantmetę Kristaus karalystę senojoje žemėje, po senuoju dangumi. Socializmas ir yra sekuliarizuotas, atitrūkęs nuo religijos chiliazmas. Socialinio žemės rojaus, žemiškos tobulybės ir palaimos, žemiško absoliutumo utopija ir yra Kristaus-Nukryžiuotojo užmarštis, nenoras su juo dalintis Golgota, pasitraukimas nuo atpirkimo paslapties. Žemiško rojaus pirminiame pagrinde yra nemirtingumo neigimas, netikėjimas į nemirtingumą, godumas žemiško gyvenimo žiupsneliui ir įgeidumas jo gėrybėms. Dievo karalystės žemėje, materialioje gamtoje utopija yra priešinimasis dieviškajai pasaulio tvarkai. Dievo karalystė pakeičiama bedieviška karalyste.

Perėjimas iš istorinės į apokaliptinę plotmę iškelia protui neišsprendžiamą antinomiją. Protas linkęs suprasti, kad šis perėjimas vyksta pačioje istorijoje, kaip paskutinis baigiamasis istorijos periodas. Bet tai ir yra optinė apgaulė. Galima kalbėti apie apokaliptinę viso pasaulio istorijos epochą, apie apokaliptinius jos ženklus, tačiau tai dar nereiškia perėjimo iš istorijos į apokaliptinę epochą. Iš kitos pusės, nereikia suprasti pabaigos, vykstančios apokaliptinėje plotmėje visiškai transcendentiškai, nukelti ją į aną pasaulį. Apokaliptinė plotmė, su kuria siejama pasaulio pabaiga, viso pasaulio istorijos uždavinių išsprendimas neturi būti suprantamas nei vien transcendentiškai, nei išimtinai imanentiškai, nei išimtinai šiapus, nei išimtinai anapus. Tai ir yra antinomiška mūsų racionaliai sąmonei laiko ir amžinybės santykio problema. Taip suprasti nemirtingumą, kaip vien pomirtinį gyvenimą, skirtingą nuo žemiško, šio pasaulio gyvenimo yra racionalistiškas ribotumas. Nemirtingumas atsiskleidžia kiekvienos žemiškos akimirkos gelmėse. Istorijos viduje, jos gelmėse atsiskleidžia jos pabaiga, pateikiama apokalipsinė kaip kitoks istorijos matavimas. Vyksmas laike yra tik projekcija to, kas yra gelmėse. Istorijos pabaiga ir istorijos nugalėjimas nebus istorijoje, laiko pabaiga ir laiko nugalėjimas nebus laike.

Tačiau tai nereiškia, kad mes amžių amžiams esame pasmerkti būti istorinio proceso begalybės, laiko srauto valdžioje. Krikščioniškoji sąmonė suvokia viską išsprendžiančią pabaigą, pergalę prieš laiko valdžią. Krikščioniškajai sąmonei ribinė žmonių visuomenės problema remiasi eschatologija. Tačiau krikščioniškosios eschatologijos negalima materializuoti. Chiliazmas visuomet buvo materializuota eschatologija. Tai nereiškia, kad krikščionybė išpažįsta spiritualistinę eschatologiją. Kristaus karalystė bus ne tik danguje, bet ir žemėje, ji bus ne tik dvasinė, bet ir kūno karalystė. Tačiau tai bus kitokia, pasikeitusi žemė ir kitoks, pasikeitęs kūnas.

Dangaus Jeruzalės atėjimo į žemę nereikia suprasti materialistiškai. Jis niekuomet neįvyks trijų matavimų istorijoje, jis yra ketvirtas istorijos matavimas. Dievo karalystėje pagerbtas kūnas jau nėra fizinis materialus kūnas. Istorija laike yra projekcija to, kas vyksta gelmėje, amžinybėje. Ir šios laikinos istorijos sprendinys yra neišsprendžiama antinomija, yra racionalios sąmonės iliuzija. Naujas gyvenimas, naujas pasaulis yra dieviškosios Tiesos karalystė, amžina, o ne būsimoji, priešpastatyta praėjusiajai.

Krikščioniškojoje dogmatinėje sąmonėje, krikščioniškoje filosofijoje eschatologijos problema nebuvo aiškiai išspręsta. Dėl šios eschatologijos atsiskleisdavo įvairios galimybės. Krikščionybės istorijoje pilnai netilpo ir apokalipsė ir apokalipsės tema buvo naujo Apreiškimo krikščionybėje tema. Taip kažkada laikė Joakimas Iš Floridos, kaip laiko ir daugelis pranašingai nusiteikusių mūsų laikų religinių mąstytojų. "Šv. Jono apreiškimas" buvo pripažintas Šv. Rašto kanonine knyga ir ji įvesta į Naująjį Įstatymą. Tačiau Bažnyčia jos taip netaiko, kaip taiko kitas šventas knygas. "Šv.Jono apreiškimas" netapo kūrybišku šaltiniu nei bažnytiniam dogmatui, nei krikščionių bažnytinei praktikai. Ši knyga liko paslaptinga, užsklęsta septyniomis spynomis. Iki tam tikro laiko taip ir turėjo būti. Ir mūsų metu, kurį mistiškai jautrūs žmonės vadina apokaliptiniu laiku, neatsakingas piktnaudžiavimas apokalipse kelia blogą įspūdį. Pasaulio pabaigos pranašavimas, nurodant tam tikrą laiką, aiškiai prieštarauja Kristaus žodžiams, kad pabaigos dienos ir valandos niekas nežino. Laukimas pasaulio pabaigos "poryt rytą" nuima nuo žmonių bet kokią atsakomybę ir veda juos į pasyvumą. Šiame laukime visuomet jaučiamas įvairių plotmių painiojimas, krikščioniškųjų paslapčių materializavimas, dvasinis nebrandumas. Krikščioniškojo absoliutumo įvedimas į istorinį reliatyvumą gimdo eilę irracionalių antinomijų. "Apokaliptinė" sąmonė gali duoti perdaug grubius ir prievartinius šių antinomijų sprendimus. Pačios Krikščionybės viduje yra labai sudėtingas susidūrimas ir tarpusavio sąveika absoliutaus ir reliatyvaus, amžino ir istorinio. Vakarų papocezarizmas ir Rytų cezarepapizmas ir buvo absoliutaus ieškojimas reliatyvume, amžino istoriniame. Šiuo pagrindu buvo daromi visi žemiškųjų teokratijų, šventų karalysčių bandymai. Jose Dievo karalystė buvo pateikiama simboliškai, o ne realiai ontologiškai.

Bažnyčia nėra Dievo karalystė žemėje, ir Kristaus Bažnyčios, kuriai nebaisūs ir pragaro vartai, egzistavimas istorijoje nesako, kad galima Dievo karalystė žemėje. Bažnyčios tapatinimas su Dievo karalyste, Dievo miestu buvo klaida, kurią padarė palaimintasis Augustinas ir kuri paveikė katalikų Bažnyčios koncepciją. Bažnyčia nėra teokratija. Visas išviršines teokratijos pretenzijas sugriovė istorija. Lemtingas sekuliarizacijos procesas nenugalėjo ir nenugalės Kristaus Bažnyčios šventumo, bet jis nugali teokratines pretenzijas, jis sugriauna didžiąsias religines šventų karalysčių (valstybių) utopijas. Dievo karalystė ateina nepastebimai. Nematoma ji įeina į pasaulį ir užvaldo pasaulį. Iš gelmių eina ši karalystė ir į gelmę ji atgręžta. Ir aiškiai pastebima, aiškiai matoma karalystė dar nėra Dievo karalystė. Teokratinės iliuzijos ir buvo materializuotos Dievo karalystės nepakeistoje gamtoje, trijų matavimų žemiškame gyvenime iliuzijos. Ir į pačią Bažnyčią galima žiūrėti istoriškai jos reiškiniuose materialioje plotmėje ir - giluminiai jos paslaptingoje būtyje. Yra ekzotarinė demokratinė, vadovaujanti žmonių masėms ir auklėjanti kilnesniam gyvenimui Bažnyčia ir yra ezotarinė, paslaptingoji Bažnyčia, kurioje aukštesnei hierarchinei pakopai atsiskleidžia gilesnės paslaptys ir gilesnis bendravimas. Negali būti jokių prieštaravimų tarp šių dviejų sampratų. Vieningas, sveikas mistinis Bažnyčios organizmas, hierarchinis savo struktūra, turi išraiškos pakopas, turi savo branduolį ir periferiją. Istoriškosios krikščionybės demokratizmas saugo paslaptingąją krikščionybę. Dievo karalystės žemėje iliuzijos paremtos tuo, kad galvojama, jog krikščionybės slaptingumas galutinai iškeltas į paviršių, kad ezoterija virto ekzoterija, kad tai, kas dvasinga, pilnai materializuojasi. Tačiau Dievo karalystė egzistuoja slaptingajai būties gelmei, o ne jos paviršiui, jos neišvaizdžiam ir matomam apvalkalui. Dievo karalystė nematoma. Dievo karalystė ne šiame pasaulyje. Dievo karalystė yra tobulai pertvarkytas pasaulis. Krikščioniškoji bendruomenė negali būti išorine materialia teokratija. Krikščioniškoji bendruomenė yra paslaptingas bendravimas Dvasioje, Kristaus meilėje. Ji nebendramatė su jokia įstatymiška bendruomene. Visi bandymai prilyginti ir suartinti krikščioniškąjį bendravimą Dvasioje su demokratinėmis socialistinėmis srovėmis yra religinis melas ir apgaulė. Krikščioniškojo bendravimo Dvasioje laisvė neturi nieko bendra su anarchiška "laisve" ir krikščioniškojo bendravimo Dvasioje brolybė neturi nieko bendra su socialistine "brolybe". Krikščioniškasis bendravimas - palaimingas bendravimas, bendravimas Kristaus meilėje. Anarchinis ir socialistinis bendravimas ištisai priklauso gamtos būtinybės karalystei, ciesoriaus karalystei. Toki pat religinė klaida yra visi krikščioniškosios bendruomenės susiejimai su senovine pagonių valstybe arba su atsilikusiu natūraliu ūkiu. Dievo karalystę ir ciesoriaus karalystę atskyrė Kristus, ir Dievo karalystė negali tilpti jokioje ciesoriaus karalystėje, senoje ar naujoje, reakcingoje ar revoliucinėje. Broliškas bendravimas Kristuje jau yra paslaptingas įėjimas į Dangaus Dievo karalystę. Ir ši Kristaus brolybė į pasaulį ateina nepastebimai. Dievo karalystėje bus "kitokie saulės žodžiai, kitokie mėnulio žodžiai, kitokie žvaigždžių ir žvaigždė nuo žvaigždės skirsis žodžiu".

Kristaus brolybėje nėra jokių išorinių socialinių požymių ir jai negali būti taikomi jokie socialiniai kriterijai. Šv.Pranciškaus dvasioje nebuvo nieko, susieto su socialine karalyste, jam Dievo karalystė nepastebimai atėjo į pasaulį. Viskas, kas socialu siejasi su reliatyviomis gyvenimo priemonėmis, o ne su absoliučiais tikslais Absoliutus socialinis tikslas neįmanomas, absoliutus tikslas - religinis, o ne socialinis. Viskas, kas išviršiniai sociališka, savyje turi materialų santykinumą. Dievo karalystė atitolsta, kai ją pradeda laikyti socialine karalyste, kuomet ją bando realizuoti žemėje, laike. Pasaulio sunkenybė sukursto dvasią, kai reliatyvumą absoliutina. Tačiau visų utopijų patosas ir yra tokia reliatyvumo absoliutizacija. Jūs ginčijatės dėl "kairiosios" ar "dešiniosios" Dievo karalystės. Šventvagystė taikyti Dievo karalystei šiuos skurdžius matus. Visa "kairė" ir visa "dešinė" praeina, kuomet prisiliečiama prie Dievo karalystės paslapties. Socialinėms utopijoms, vaizduojančioms Dievo karalystę, reikia priešintis sveiku pesimizmu ir asketišku griežtumu. Toks pesimizmas pasaulio ir visko, kas iš pasaulio atžvilgiu yra Šv. Evangelijoje ir apokalipsėje. Apie jas dažniau jums reikia priminti. Ir mažosios Evangelijos apokalipsės, ir Šv. Jono Apokalipsė nepranašauja Kristaus meilės ir tiesos pergalės ir triumfo žemėje.

Krikščioniškosios pranašystės skelbia antikristo atėjimą, šio pasaulio valdovo pergalę, meilės išnykimą. Visos žemiškos gerovės, žemiškos tobulybės, galutinės tiesos pergalės žemėje utopijos nesutaikomai prieštarauja krikščioniškosioms pranašystėms. Tai, kas sakoma Šv. Jono Apreiškime apie tūkstantmetį Kristaus karaliavimą, pasilieka uždara paslaptimi. Ir visi bandymai atskleisti šią paslaptį, išverčiant ją į žemiškų utopijų kalbą - nereligiški, jose didesni šio pasaulio karalystės ieškojimai už Dievo karalystės ieškojimą. Apokaliptinė tūkstantmetė Dievo karalystė ir yra laiko antinomijos ir amžinybės, žemiško ir dangiško, šios pusės ir anos pusės, imanentinio ir transcendentinio stebuklingas nugalėjimas. Ir todėl ši karalystė neišreiškiama vieno iš šios antinomijos polių kalba, neperkeliama į laikinumo, žemiškumo, šios pusės plotmes. Apokalipsės kalba siejasi su tuo, kad šios knygos kalba - ne mūsų kalba. Todėl ji suvokiama tik simboliškai. Laikas ir amžinybė, dieviškasis ir žemiškasis pasaulis - simboliai. Dievo karalystė mums atsiskleidžia simboliškai. Tai ir yra radikalus prieštaravimas Dievo karalystę paversti į žemiškąją utopiją. Įeinant į apokaliptinę atmosferą, mus pasitinka pakeitimo ir dvejinimosi pavojai. Visas Apokalipsės paslaptingumas, neatspėjamumas, antinomiškumas, irracionalumas siejasi su šia pakeitimo ir dvejinimosi galimybe, kuri suteikta žmogiškajai laisvei. Apokalipsėje negali būti Evangelijos aiškumo ir paprastumo. Joje atskleidžiamas ribinis dvasinis susidvejinimas, joje apsireiškia ribinis melas, atvirkščias Kristaus panašumas. Evangelijoje viskas vyksta saulės aiškumo, dieviško paprastumo atmosferoje. Žodis tampa kūnu, ir akinančiai šviesūs jo spinduliai įsiskverbia į žmonių sielas. Apokalipsėje viskas vyksta sumaišytoje ir sudėtingoje atmosferoje. Šioje atmosferoje viskas dvejinasi, viskas perimta įniršiu ir priešingų polių pradų susidūrimu. Saulėtas spindulys nuo Kristaus Veido krenta ne į pirmykštę sielos paprastumo ir vientisumo dirvą, o į ypatingai sudėtingas, sudvejintas, pavargusias ir ilgos istorijos sudarkytas, pastatytas prieš visai naujas problemas, sielas. Mes jau išėjome iš evangeliškosios atmosferos ir įėjome į apokaliptinę atmosferą. Mūsų dvasinė būsena nepanaši į pirmųjų krikščionių dvasinę būseną. Jau nustojama skirti, atpažinti Kristaus Veidą, Jį painioja su atvirkštiniu panašumu. Šiandieniniam žmogui Kristaus Veidas dvejinasi. Labai nepastovi dabartinė siela, jai dvejinasi gėris, dvejinasi blogis. Blogį jinai priima apgaulinguose gėrio vaizduose. Antikristo dvasia yra melo ir mainų dvasia, dviprasmė dvasia, jos esmė neįžvelgiama, kadangi ši esmė - nebūtyje.

Socialinio rojaus žemėje utopija yra viena iš antikristo pamainymų ir apgaulių, vienas iš atvirkščių Dievo karalystės vaizdų. Patižusių, pametusių bet kokio asketinio apsiribojimo drausmę, atitrūkusių nuo dvasinio centro sielų netvarkingas svajingumas - palanki dirva antikristo pagundoms. Antikristas privilioja Dievo karalystės sukūrimu žemėje, socialiniu palaimingumu. Jis žada įvykdyti tai, ko neįvykdė Kristus-Nukryžiuotasis. Po Kristaus atėjimo į pasaulį tiesa nenugalėjo. Ir tai daugelį sugundo. Tai sugundė žydų tautą. Tai sugundo ir dabartinius žemiškos tiesos ieškotojus. Kristus neįgyvendino tiesos ir palaimingumo žemėje. Šito ir nežadėjo Jis įgyvendinti. Jis kvietė imti savo kryžių ir eiti paskui Jį. Jis mokė, kad gyvenimas žemėje, šiame pasaulyje yra kryžius, kad kelias į Dievo karalystę eina per Golgotą. Kas siūlo Dievo karalystę žemėje be Golgotos ir atpirkimo, turi gundyti dar labiau. Socialistinis ir anarchistinis judėjimas pasaulyje turi didžiulę reikšmę religijai, kadangi tas judėjimas krikščioniškajai sąmonei užaštrina antikristo problemą. Šis judėjimas atveda prie ribų, jis jau pereina į Apokalipsės sielos atmosferą. Dabartinė sąmonė nustojo aiškiai matyti blogį ir skirti jį nuo gėrio. Dvasinis gyvenimas tapo blankus, jame jau nėra svarių kristalų, nėra to žemčiūgo, už kurį žmogus atiduotų visas pasaulio brangenybes. Dabartinio žmogaus asmenybė praskysta ir dekristalizuojasi, netenka griežto apibrėžtumo, ribų tvirtumo. Ši dirva labai palanki įvairaus poveikio tamsioms jėgoms. Asmenybę pradeda valdyti kažkokios nežinomos jėgos. Veikia ne pati asmenybė, bet "kažkas" joje veikia. Visi antikristo pamainymai paremti asmenybės neigimu, asmenybės griovimu. Asmenybė, išsaugojusi savo tvirtumą, savo veidą, savo ribas gali smukti, nusikalsti, daryti blogį, tačiau jinai nepasiduoda antikristo dvasios dvilypėmis pagundoms ir vilionėms. Antikristo dvasiai priešiškas veikimas visų pirma yra asmenybės stiprinimas, dvasinė asmenybės drausmė, apsauga asmenybėje žmogiškojo Dievo paveikslo ir panašumo.

Stichiniai sūkuriai nori asmenybę sudraskyti ir paruošti dirvą antikristo žemiškajai karalystei. Asmenybė privalo sutvirtinti save Kristuje, kad atsispirtų šiems sūkuriams, šioms stichijoms. Mūsų epochoje blogis yra naujai nudažytas. Ne elementarus blogis gundo, o sudėtingas ir painus blogis. Vilioja neaiškumas ir blankumas, visų ribų, visų sienų, visų skirtumų pažeidimas. Tai tikra intymiame žmogaus gyvenime, bet tikra ir visuomeniniame gyvenime. Visuomeniniame gyvenime žmogus nori šokti į bedugnę, atsiduoti stichijoms tikėdamasis, kad pateks į naują žemę, kad pasieks Dievo karalystę. Šiame kelyje žmogus praranda savo asmenybę, tačiau tikisi įgyti gerovę. Dabartiniai žmonės iliuzijomis gyvena labiau, negu ankstyvesnių epochų žmonės, jie mažesni realistai tikrąja žodžio prasme, labiau atitrūkę nuo realybės ir atsidavę vėjų valiai. Progreso, viską išlaisvinančios revoliucijos, socialistinio žemiško gerbūvio ir kt. iliuzijos yra begaliniai tolimos nuo ontologinio realizmo. Revoliucinės iliuzijos ideologiškai prasideda nuo racionalizmo ir baigiasi irracionalizmu. Žmogaus protas sukyla prieš istoriją ir tiki, kad savo jėgomis jis gali sutvarkyti gyvenimą žemėje, nepalikdamas vietos paslaptingoms ir protingiausioms jėgoms, visiškai jį racionalizuoti. Bet racionalistiška revoliucija baigiasi tuo, kad išlaisvinimas chaosas ir pradeda viešpatauti irracionalios tamsios jėgos. Ir revoliucinis racionalizmas, ir revoliucinis irracionalizmas vienodai ardo visas ontologines realybes, vienodai neigia istorijos prasmę ir jos paslaptingąjį irracionalumą. Istorijoje veikia kaip organizuotos, taip ir neorganizuotos kultinės jėgos. Ir tie, kurie yra šių jėgų valdžioje, dažnai patys nežino apie tų jėgų egzistavimą. Visiškai iracionalių jėgų veikimas suformuoja visiškai racionalistišką sąmonę. Tai - vienas iš paradoksalių visuomeninio ir istorinio gyvenimo prieštaravimų.

Kuomet religinės sąmonės žmonės veržiasi į Dievo karalystę, jie nejaučia, kad Dievo karalystės atėjimas yra naujas Apreiškimas. Krikščionybėje iš pat pradžių buvo pranašingoji pusė, buvo veržimasis į nepažįstamą, tik simboliais ir ženklais šventose knygose parodytą, ateitį. Tačiau ar galimas naujas Apreiškimas tiems, kurie lieka ištikimi amžinams krikščioniškajam Apreiškimui? Tai viena iš krikščioniškojo tikėjimo antinomijų. Krikščionybė yra ne tik Apreiškimas, bet ir uždarumas, paslaptingumas. Dvasios karalystė lieka užsklęsta, ji atsiveria kūrybiniame dvasios gyvenime, laisvame pranašavime. Žmogaus kūryba negalėjo būti atskleista šventame rašte, ją laisvai atskleidžia žmogus. Tačiau, tikroji religinė kūryba įmanoma tik žmogui, vykdančiam įstatymo ir atpirkimo tiesą, kas tvirtina jo sielą Kristuje ir per Kristų. Kūryba prieš Kristų, sukylanti prieš įstatymą ir atpirkimą kūryba, yra nebūties kūryba, iliuzinė kūryba. Į ją neateina Dievo karalystė. Religiniu požiūriu pasaulietiška kūryba yra geresnė už griaunančią Bažnyčios šventenybes, sektantišką religinę kūrybą. Leonardas ta prasme yra geresnis už Liuterį.Gėtė - už L.Tolstojų, Liuteris ir L.Tolstojus – religiniai griovėjai. Leonardas ir Gėtė - naujų vertybių kūrėjai. Mažiausia naujo apreiškimo ir naujos kūrybos daigų matosi sektantuose ir protestantuose. Šių daigų yra daugiau pasaulietiškoje kūrybinėje kultūroje, genialiame kūrybos pertekliuje. Religinė žmogaus kūryba gali būti tik žmogiškosios meilės apreiškime Dievui, atsakantis į Dievo meilę žmogui. Tik tokioje kūryboje ateina Dievo karalystė, kuri yra Dievo žmonijos karalystė. Religinio gyvenimo dinamika sąlygoja Dievo karalystės ieškojimą. Niekuomet mūsų negali palikti blogio ir šio pasaulio ir gyvenimo jame netinkamumo jausmas. Mes turime mokėti kovoti už vertybes pasaulyje ir mokėti atsisakyti nuo visko vardan Dievo karalystės. Religinė žmogaus kūryba yra ne teisė ir ne pasikėsinimas, o religinė žmogaus pareiga, jo meilės pertekliaus pareiga. Apokalipsę galima išgyventi aktyviai ir pasyviai. Apokaliptinė sąmonė Rusijoje daugeliu atvejų yra mistinis pasyvumas, laukimas, siaubo pergyvenimas, o ne aktyvumas ir kūryba. Aktyvaus požiūrio į Apokalipsę laikėsi tik N. P. Fiodorovas. Apokaliptinė sąmonė - pavojinga sąmonė. Jinai gali klaidingai žmogų pažeminti ir klaidingai jį iškelti. Apokaliptinė sąmonė - paslaptinga. Dievo karalystė negali būti nei evoliucijos, nei revoliucijos rezultatas: jinai yra stebuklingas atsimainymas. Pravoslavijoje buvo didžiulis laukimas ir didžiulė kantrybė. Tačiau atėjo pranašiškos apokaliptinės krikščionybės atsiskleidimo valanda kovai su ryškėjančia pasaulyje antikristo dvasia. Negalima atiduoti galutinai šio pasaulio blogio jėgoms. Ateinančiai žemiškai visuomenei tikslingumas jau negalimas, padalinimas yra neišvengiamas. Todėl negalima žemiškoji teokratija. Tačiau turi būti telkiamos ir vienijamos Dievo karalystės jėgos. Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita prisidės. Krikščioniui tai yra paskutinė religinė tiesa, prieš kurią nublanksta visos kitos tiesos. Viskas netvirta ir netikra, išskyrus Dievo karalystę, jai turi būti viskas ištesėta ir sukurta. Dievo karalystei turi užleisti vietą ir valstybė, ir ūkis, ir kultūra, ir visas pasaulis. Amžinybėje, o ne laike gali būti nugalėtas laikas ir gali ateiti Dievo karalystė. Tačiau valia Dievo Karalystei ateiti amžinybėje gali atsiskleisti kiekvieną gyvenimo akimirką jo gelmėje. Teateina Dievo karalystė!

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija