Antradienis, Spa 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - BAIGIAMASIS ŽODIS

BAIGIAMASIS ŽODIS

Mano knyga "Nelygybės filosofija" buvo parašyta 1918 metų vasarą aistringo dvasinio priešinimosi dvasioje tuomet triumfuojančiai komunistinei revoliucijai. Galbūt šioje knygoje perdaug atsispindėjo neigiami jausmai, kurie dabar manyje atlyžo. Tuomet man dar nebuvo atėjusi dvasinis katarsis, aš iki sielos gelmių, dar nebuvau išgyvenęs» revoliucijos patirties ir nesuvokiau jos religinėje šviesoje. Aš ir 1923 m. sutinku su pagrindinėmis hierarchinėmis socialinėmis ir filosofinėmis 1918 m. mintimis, tačiau mano nuotaika yra apsivaliusi nuo neigiamų jausmų, nuo bet kokios neapykantos, nors ji buvo įsižiebusi vardan tikros idėjos ir teisaus tikėjimo. Revoliuciją, bedievišką ir šėtonišką savo prigimtimi reikia išgyventi giliai dvasiškai ir religiškai apšviestai. Tik tas ne dvasiškai ir ne religiškai išgyveno revoliuciją, kas išsinešė iš jos tik pykčio ir neapykantos jausmą ir kas trokšta tik revoliuciją pagimdžiusio senojo, su savo neteisybėmis gyvenimo restauracijos. Dvasiškai neišgyveno tas, kas išgyveno savanaudiškai. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas dvarininkas ar fabrikantas, kuris visų pirma nori susigrąžinti atimtus dvarus ar fabrikus ir trokšta keršto tiems, kurie tai atėmė. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas politikas, kuris pyktauja dėl to, kad ne jo politinė partija ir ne jo politinė ideologija nugalėjo ir laukia valandos, kada jis stos prie valdžios ir galės susidoroti su triumfavusiais revoliucijoje. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas ideologas ir tas mąstytojas, kurie kupini pykčio dėl to, kad jų idėjos persekiojamos ir pasirengę jungtis prie tokios jėgos, kuri atkeršytų už tą nepripažinimą, o tai - jų idėjų žlugimas. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas miesčionis, kuris mato revoliucijoje tik jo interesų ir jo buitinio gyvenimo tvarkos pažeidimą ir kiekvieną dieną laukia savo interesų ir buitinės tvarkos atstatymo. Dvasiškai revoliuciją išgyveno tik tie, kas pamatė joje nelaimingą savo ir savo tautos likimą, kas pajuto joje atsiskaitymą už praeities kaltes, kas perėjo per atgailą, per ne tik revoliucinės, bet ir ikirevoliucinės netiesos pasmerkimą, kas įsisąmonino, jog būtina pakeisti ir apšviesti gyvenimą. Tas tampa jau ne revoliuciniu ir ne ikirevoliuciniu, o porevoliuciniu žmogumi, naujos epochos žmogumi. Mūsų kontrevoliucingumas turi būti porevoliucinis, o ne ikirevoliucinis, tvirtinantis pradus, kurie nepanašūs į tuos, kurie triumfavo revoliucijos metu, nei į tuos, kurie triumfavo iki revoliucijos ir atvedė į ją. Dvasinis revoliucijos išgyvenimas negali vesti į restauracijos troškimą, t.y. atstatymą senosios tvarkos su visomis jos neteisybėmis. Juk senojo pasaulio neteisybė atvedė į revoliucijos neteisybę ir grįžimas į jį būtų beprotybė, tautos gyvenimo pasmerkimas sukimuisi be išeities. Reikia išeiti iš šio begalinio revoliucijų sukimosi ir reakcijų į kokį naują gyvenimą. Komunizmo antikristinei neteisybei negalima priešpastatyti "buržuazinės" neteisybės, kadangi "buržuazijoje" kaip ir komunizme nėra Kristaus, ir viena bedievystė gimdo kitą bedievystę. Komunizmas yra tik nuosekliai iki galo atvesta bedieviška buržuazinio pasaulio neteisybė.

Revoliucijos aš nelaikau išviršiniu įvykiu, ji yra tik atspindys kažko manyje ir su manimi vykstančio, mano kaltės, mano dvasios negalės. Jeigu aš, kiekvienas aš, būtume buvę pakankamai dvasingi ir turėję pakankamą tikėjimo galią, būtų įvykęs gyvenimo apšvietimas ir pasikeitimas. Tegul aš "reakcionierius" turiu reakciją, gilią dvasinę reakciją neteisybei ir blogiui, revoliucijos nežmoniškumui ir bedieviškumui, tačiau reikia suprasti šio "reakcingumo" prasmę. Mano "reakcingumas" yra ne "ikirevoliucinis", o "porevoliucinis". Tai - dvasinių laimėjimų reakcija, kurie atsirado revoliucijos vidinės sampratos, vidinio įsigilinimo rezultate. Ši "reakcija" neveda į ikirevoliucinės santvarkos, ikirevoliucinės dvasios būsenos restauraciją. Revoliucija įvyko, ji tokia pat bjauri, kaip ir visos revoliucijos, bet reikia eiti ten, kur galima eiti po jos, o ne ten, kur galima buvo eiti iki jos. Iki jos ir buvo tai, kas atvedė į revoliuciją. Reikia veržtis ten, iš kur neinama eiti į revoliuciją. Revoliucija turi save išgyvendinti ir pribaigti, jos neįmanoma pribaigti iš šalies.

"Dešinė" ir "kairė"? Tai - klausimas, kuris gali dominti tik tuos kieno požiūris į gyvenimą išviršinis, plokštuminis, kurie nepripažįsta gelmės matavimo. Tikrai, "kairė" ir "dešinė" atsiranda judant paviršiumi, plokštuma. Bet koks judesys aukštyn ar žemyn negali būti nei "dešiniuoju", nei "kairiuoju". Judėjimas gyvenimo paviršiumi, pasitraukimas nuo gelmės jau atvedė tautas į kruvinus vaidus ir negirdėtas katastrofas. Aš norėčiau, kad prasidėtų judėjimas aukštyn ir gilyn. Štai kodėl aš visiškai ne "dešinysis" ir visiškai ne "kairysis". Mano minčių neįmanoma įsprausti į senas ir netikusias kategorijas. Skirstymas ir priešpastatymas "kairiųjų" ir "Dešiniųjų" tik pagilina nesantaiką žmonijoje, sukelia piktus jausmus. Reikia ieškoti Dievo teisybės ir teisingumo, o ne "kairės" ir "dešinės", ne "kairiųjų" ir "dešiniųjų" interesų. Teisybė nežino "kairės" ir "dešinės", ji nepataikauja tiems piktiems interesams, kurie dėl jų įsižiebia. Pasaulyje turi kilti gili dvasinė reakcija į politikos valdžią ir viešpatavimą, į politinės valdžios įnorius, į politinių aistrų įniršį. Politika turi užimti savo antraeilę, pajungtą vietą, turi liautis nustatinėjus gėrio ir blogio kategorijas, turi paklusti dvasiai ir dvasingiems tikslams. Politikos, kaip ir ekonomikos viešpatavimas yra gyvenimo hierarchinės santvarkos darkymas. Žmonės būna geri ir blogi, atsidavę dieviškajai tiesai arba atitolę nuo jos visiškai ne todėl, kad jie monarchistai ar respublikonai, aristokratai ar demokratai, buržuazinės ar socialistinės santvarkos šalininkai. Gyvenimo paviršiuje vyksta interesų ir aistrų kova, pasireiškia įnoriai politiniam viršavimui, nusistovi išviršiniai kriterijai ir vertinimai. Gilesni ir dvasingesni vertinimo kriterijai turi užimti aukštesnę vietą, nustūmę į antrą planą viešpataujančius politinius vertinimo kriterijus, pasaulyje turi būti nugalėta politikos diktatūra, dėl kurios pasaulyje liejasi kraujas. Iš tikrųjų, susivienijimas turi vykti pagal kitą principą, pagal kitą kriterijų. Dvasinis gyvenimas privalo vėl užimti jam deramą., hierarchiškai viršaujančią vietą. Žmonės turi vienytis pagal dvasinius, o ne pagal politinius požymius ir principus. Tik tuomet pasaulyje įvyks dvasinis atgimimas, žmogaus siela turi būti išvaduota iš išviršinio visuomeniškumo valdžios, ši valdžia turi būti ribojama.

Visas šias mintis aš išgyvenau kančiose per tuos metus ir skaičiau reikalingu suformuluoti pabaigoje, kad mano knygos idėjos būtų suprastos tikroje šviesoje. Jokiems piktiems politiniams tikslams šiomis idėjomis pasinaudoti negalima. Visuomenė turi amžinus pagrindus, ir šie pagrindai byloja apie amžinus dalykus, o ne laikinus ir nepatvarius praeityje ir ateityje. Dvasinis įvykių, kurie vyksta pastaraisiais metais, suvokimas patvirtina istorinio pesimizmo tiesą, kuri turi tvirtus pagrindus krikščioniškuose pranašavimuose, kuriuos seniai aš išpažįstu. Šis griežtas istorinis pesimizmas mus išlaisvina nuo bet kokių žemiškų utopijų ir iliuzijų apie tobulą visuomenės susitvarkymą. Tačiau jis mūsų neišlaisvina nuo pareigos visomis jėgomis vykdyti Kristaus tiesą. Sunku nugalėti žmogiškosios prigimties ir gamtos blogį, galutinis blogio nugalėjimas yra pasaulio pakeitime, yra "naujas dangus" ir "nauja žemė". Tačiau tai nereiškia, kad mes turime taikytis su blogio viešpatavimu ir blogio viešpačiais, mūsų valia turi būti nukreipta į maksimalią tiesą gyvenime. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija