Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - ANTRASIS LAIŠKAS Apie religinius ontologinius visuomenės pagrindus

ANTRASIS LAIŠKAS Apie religinius ontologinius visuomenės pagrindus

XIX amžiaus viešpataujanti sąmonė, kuri dingojosi esanti "priešakinė", pakeitė teologiją, sociologiją. Sociologija tapo "priešakinių" amžiaus žmonių evangelija. Dievo pradėta ieškoti socialume, visuomeniškume. Jūsų sociologinė pasaulėjauta ir sąmonė užtemdė jums dieviškojo pasaulio paslaptis, atskyrė jus nuo kosminio pasaulio gyvenimo. Jūs, "priešakiniai" amžiaus žmonės, iškritote iš dieviškosios pasaulėtvarkos ir įsitvirtinote ribotame žemės paviršiuje. Viskas jums virto socialiu reiškiniu, išvestu iš socialinių kategorijų, viskas buvo pajungta socialumui. Todėl viskas jums tapo paviršutinišku, viskas neteko giluminių pagrindų, giluminių pagrindų neteko ir pats socialumas. Jūsų socialumas, jūsų visuomeniškumas yra abstrakcijų abstrakcija. O.Konto arba Markso pasaulio įžvilga - abstraktus įžvilga. Jūsų socialogizmas atitraukė jus ne tik nuo kosminio, bet ir nuo istorinio gyvenimo. Atitrauktinis socialogizmas vienodai priešingas ir konkrečiam kosmizmui ir konkrečiam istorizmui. Tikrovėje, atitrauktinė pasaulėjauta yra pagimdyta žmogaus gilaus vienatviškumo, pavertusio jį atomu. Atskiri atomai veržiasi mechaniškai susijungti, kad taip nejaustų savo bejėgiškumo ir vienatvės. Visi jūs, kraštutiniai visuomenininkai, skelbią socialumo religiją, vis jūs - iširę atomai. K.Markso, vieno iš jūsų pirmųjų apaštalų ir pranašų, pasaulėjauta - atomistiška pasaulėjauta, neigianti organinę realybę, viską skirstanti į interesus. Jūsų socializmas yra kraštutiniausias nominalizmas, yra kraštutiniausias ontologinių visuotinumų, bažnytinių, valstybinių, nacionalinių, kultūrinių ir kt. kosminių ir dieviškųjų realybių neigimas. Pasakykite, padėję ranką ant širdies, akimirkai pamiršę socialinę kovą ir socialinius įkalčius, pasakykite sau, savo gilumai, aukščiausiajai tiesai, kas jums yra tikra? Viskas seniai jums pavirto į šmėklas ir miražus, į greitą ir apgaulingą žmoniškųjų aistrų ir interesų žaidimą. Apgaulingas socialinis būties apdangalas pakeitė jums pačią būtį. Ir seniai jums nebėra ontologinių gyvenimo pagrindų. Socialumas neatvedė jūsų prie gėrio, jis ištuštino jūsų sielas. Ankstyvesniųjų, organiškesnių ir realesnių epochų žmonės žinojo gilesnes bendravimo ir visuotinumo formas. Jūs - visuomenininkai iš kartaus skurdo, iš sielos tuštumos. Triukšminga, klykaujanti jūsų visuomenė, bet nėra joje gilaus realizmo, nėra joje ryšio su gyvenimo paslaptimis, su žmogaus, pasaulio ir Dievo paslaptimis. Seniai, seniai jau laikas susilpninti jums savo judėjimą paviršiuje ir pradėti judėjimą gilyn, seniai laikas apsigalvoti pažvelgti į sielos gilumą, kurioje iš tikrųjų turi atsiverti visa pasaulio begalybė ir Dievo begalybė, Jums būtina nugalėti savo socialinės savijautos uždarumą, būtina pajusti visuomeniškumą, kaip neatskiriamą kosminio vientisumo dalį, būtina suvokti visuomeniškumą, kaip dieviškosios pasaulėtvarkos neatskiriamą dalį ir pakopą. Tūkstančiai gijų jungia žmogiškąjį visuomeniškumą, pasimetusį nedideliame neaprėpiamo pasaulio vientisumo taške, su didžiojo kosmoso, dieviškojo pasaulio gyvenimu. Tarp visuomeninio gyvenimo žemėje ir kosminio gyvenimo amžinai vyksta endosmosas ir eksosmosas. Jūs gi panorot visuomeniškai įsikurti žemėje, pamiršę apie kosmosą, nusigręžę nuo dieviškos pasaulėtvarkos. Jūs kūrėte utopiją po utopijos apie galutinį visuomeninį įsitvirtinimą ir visuomeninį gerbūvį, nenorėdami žinoti apie kosminių energijų potvynius, griaunančius visus jūsų statinius, visas jūsų utopijas, visus jūsų visuomeniškuosius žemės rojus. Jūs panorot pasislėpti savo žemiškame racionalistiškame visuomeniškume nuo pasaulio ir nuo Dievo, nuo tamsių ir šviesių paslaptingų jėgų, nuo baisios begalybės ir nuo šaukiančios amžinybės. Visuomeniškume jūs panorote pasislėpti nuo mirties siaubo ir dūlėjimo ir kūrėte trumpalaikes gyvenimo iliuzijas. Tačiau jūs blaškotės mirties karalystėje. Kiekviena ateities akimirka jums praryja praėjusiąją, o pastarąją praryja sekanti akimirka. Ir nei viename taške jūsų triukšmingas išorinis judėjimas neįsitvirtina, neįsitvirtina tikras gyvenimas. Tikrasis gyvenimas yra prisijungimas prie amžinybės, pergalė prieš mirtį ir dūlėjimą. Senovės egiptiečiai, pastatę piramides amžinybės vardan, geriau už jus, "pažangiuosius" mūsų amžiaus žmones, žinojo gyvenimo paslaptis. Šie senovės piramidžių statytojai geriausiai paneigia jūsų išgalvotus "ekonominius materializmus", visas jūsų smaugiančias ir pavergiančias sociologines abstrakcijas. Iš tikrųjų mažiau utopiška buvo statyti šitas beprotiškas piramides amžinam gyvenimui, negu atstatyti visas jūsų tobulas visuomenes laikinam, trūnijančiam gyvenimui. Jūsų socialinis svajingumas ir jūsų socialinis utopizmas yra gimę iš sociologiškosios sąmonės atitrūkimo nuo kosminės sąmonės. Jūsų socialinis utopizmas yra kraštutinis racionalizmas, jis baigiasi pačia sunkiausia ir bjauriausia išprotėjimo forma. Beprotiška jūsų svajonė sukurti tobulą ir palaimingą visuomeniškumą netobuloje, pilnoje kančių pasaulio visumoje. Beprotiškas ir negarbingas jūsų noras sukurti tobulą ir palaimingą visuomeniškumą blogio pasaulyje, pasaulyje, kuriame chaosas dar nepertvarkytas į kosminę būseną. Tikrovėje tobulu ir palaimingu gali būti tik visas kosmosas, tik pasaulio visumai esant kosminėje būsenoje, galima tobula visuomenė. O tai ir reiškia, kad tobulybė ir palaima galimos tik Dievo karalystėje. Žmonių visuomeniškumas savyje turi visas pasaulio nuodėmes ir netobulumus, ant jo pastatytas pasaulio vergijos ir būtinybės antspaudas. Būtina išpirkti ir išlaisvinti visą pasaulį, visas būtybes, kad botų išpirktas ir išlaisvintas žmogiškasis visuomeniškumas. Jūs gi, bepročiai savo sampratoje, savo racionalizmo ribotume, jūs apsiribojate savo subjektyvioje sauvalėje, savo visuomenintame psichologizme, kuris iš pagrindų priešingas visuomeniniam ontologizmui, ir kuriate savo skurdžias utopijas, savo menamus rojus, kol pasaulinės būtinybės žingsnis jūsų nepargriauna ir nepriverčia susigalvoti apie pasaulio paslaptis. Jei laisvu noru jūs nepažvelgsite į kosminio gyvenimo platybes, griežta būtinybė jus privers tai padaryti. Nelaisvai dvasiai būtinybė - didis gėris.

Jūsų sociologiškoji pasaulėjauta visuomet buvo atitrūkusi nuo autentiškos istorinės tikrovės. Todėl ji buvo racionalistiška ir utopiška. Jūs izoliavote savo visuomeniškumą ne tik nuo pasaulio kosmoso, bet ir nuo istorinio kosmoso. Savo teorijose jūs atitrauktai pajungėte žmogų gamtai ir socialinei aplinkai, jūs atmetėte jo dvasios laisvę ir pavertėt jį į pasyvų gamtos ir socialumo sūkurio refleksą. Tačiau jūs pripažinote, kad žmogus gali iš savęs, atitrūkęs nuo praeities, pradėti istoriją pagal savo išminties planus. Jūs mėgote kalbėti apie "šuolį iš būtinybės į laisvės karalystę", kuri įvykdys šios socialinės aplinkos vergas, gamtinės būtinybės refleksas. Ir todėl, būtent, kad jūs nepripažinote žmogaus laisvos valios, todėl ir atplėšėte jūs jį nuo konkrečios istorinės tikrovės, už kurios yra gyva tautų dvasia. Viskas jums tapo abstraktu – abstrakti proto diktuojama būtinybė ir abstrakti proto diktuojama laisvė, gyvasis žmogus ir gyvoji istorija išnyko abstrakcijose. Istorinė tikrovė - gyva, konkreti realybė, savotiška realybė, skirtinga nuo kitų būties pakopų, gyvenanti pagal savo dėsnį, pažįstanti savo gėrį ir blogį, nebendramatiška su proto diktuojamais gėrio ir blogio kriterijais. Jūs neigėte šią istorinę tikrovę, nematėte joje vidinio organinio gyvenimo ir pakeitėte ją sociologinėmis abstrakcijomis. Abstrakčių sociologinių kategorijų taikymas istorinei tikrovei marino ją, atėmė jai sielą, gyvo, intuityvaus istorinio kosmoso įžvalga tapo negalima. Jūsų sociologinės abstraktybės ardė istorinę tikrovę kaip hierarchinę kosminės visumos pa kopą, prilygino ją paprasčiausiems elementams, atrandamiems kitų, prieš jūsų sociologiją egzistavusių, mokslų pagalba. Jūs paprastintojai ir painiojotojai. Todėl realybė jums išnyksta, netenkate jos, todėl jūsų rankose lieka tik atitrūkę realybės gabalai, tik būties nuolaužos. Jūs jau seniai vykdote būties, kaip konkretaus vientisumo ir hierarchinio darnumo, pogromą. Šį bukaprotišką pogromą jūs atliekate ir savo mokslu ir savo politika. Jūs mėgstate moralizuoti istorinę tikrovę ir istorinę praeitį. Jūs mėgstate duoti savo ribotus viršasmeninio istorinio gyvenimo individualius moralinius įvertinimus. Piktas jūsų žvilgsnis į savo tautos ir visos žmonijos istoriją, praeityje jūs tematote blogį ir prievartą. Jūs nesugebate suprasti, kad pačioj istorinėj prievartoj buvo sava tiesa, buvo Dievo veiklos lūžis tamsoje. Tolstojus buvo jūsų dvasios žmogus, kuomet jis smerkė istoriją kaip ištisą blogį, kada jis vykdė negirdėtą istorijos pogromą vardan savo individualistiškojo moralizmo. Tačiau jis buvo radikalesnis ir nuoseklesnis už jus. Savo nuoseklų individualistinį moralizmą jis taikė ir visam visuomeniškumui. Jūs gi smerkiate ir pliekiate istoriją ir vardan individualistinio moralizmo, ir vardan visuomeniškumo, kurį jūs kuriate negirdėtos prievartos, naujos, neregėtos vergijos pagrindu. Jūs turite pripažinti istorinės tikrovės savitą prigimtį, pamatyti jos gėrio dėsnį, racionaliai nebendramatį su individualios tikrovės gėrio dėsniu. Istorinėje tikrovėje negalima matyti tik individualaus žmogaus-atomo ir masės, mechaniškai jungiančios šiuos atomus, laisvų žmonių kolektyvų likimo, joje reikia matyti nacijų, žmonijos pasaulio likimą kaip realybę, kaip vieningumą. Visuomenės yra realūs organizmai. Jums gi egzistuoja tik atomai ir masės. Jūs norėtumėte visą istoriją pravesti per visuotiną rinkimų teisę, ir jūs iš anksto žinote, kad balsuojančios masės savo istorijos nepripažins. Pagal balsų daugumą istorinis procesas ne tik nebūtų vykęs, bet niekuomet jis nebūtų ir prasidėjęs. Pasaulis būtų pasilikęs neišsiskleidęs, pirmykštėje tamsoje, nebūties lygybėje. Atomai ir masės neitų į tas aukas, kuriomis perkama istorija. Negalima istorijai taikyti visuotinos rinkimų teisės ir balsų daugumos, negalima istorijos moralizuoti ir reikalauti iš jos atomų suvienodinimo.

Jūs, racionalistai utopistai, sąmonės apdujimo apsėsti, nepasimokėt iš istorijos, nesuvokėt iš aukštybių atsiųstos išbandymų prasmės. Jūs turėjote galimybę daug ką pažinti ir suprasti iš prancūzų revoliucijos praktikos. Dvasinė reakcija į revoliuciją labai užaštrino kūrybiškų ir pažangių žmonių nuovoką. Šiuos žmones jūs pavadinot "reakcionieriais". Tačiau jie daugeliu atžvilgių apvaisino tą XIX amžiaus mokslą, kurį ir jūs priversti pripažinti savu. Dvasinė reakcija į revoliuciją buvo taip pat reakcija į XVIII amžiaus racionalizmą. Šioje kūrybinėje reakcijoje buvo įgytas istorijos jausmas, ir atsiskleidė visuomeniškumo irracionalūs pagrindai. Po revoliucijos praktikos, apsėstos racionaliąja beprotybe, tapo aišku, kad visuomenė negalėjo ir negali būti sukurta tik labai suprantamo menkam žmogaus protui ir, pagal laisvą šio proto valią nustatomo, racionalumo pagrindu. Žmonių visuomenės pagrindai glūdi dieviškoje pasaulėtvarkoje. Yra paslaptingasis žmonių visuomenės pagrindas, toks pat paslaptingas, kaip ir visos organinės gamtos, nuo kurios negalima atplėšti žmonių visuomenės pasaulio, pagrindas. Gilesnei porevoliucinei sąmonei atsiskleidė paslaptingoji istorijos eiga, laikmečių ryšis, kas apribojo žmogiškąją savivalę, žmogaus proto savivalę visuomenės sandaroje. Ž.de Mestras buvo religingas ir religiškai kovojo su revoliucijos dvasia, su XVIII amžiaus racionalistiškojo švietimo dvasia. Šioje kovoje jo sąmonei atsiskleidė visuomeninio gyvenimo dėsningumai, objektyvūs visuomenės pagrindai. Buvo atpažinti organiniai, o ne savavališkai dirbtini visuomenės ir valstybės pagrindai. Taip "reakcingasis" Ž.de Mestro ir dvasia panašių į jį, mąstymas vėliau pagimdė sociologinį natūralizmą. Net darvinizmas sociologijoje gali būti susietas su šia reakcija į XVIII amžiaus racionalizmą. O O.Kantas tiesiog pripažino savo giminystę su Ž.de Mestru. Espinas teisingai nurodo, kad būtent de Mestrui ir XIX amžiaus teologinei mokyklai priklauso atradimas, kad visuomenė yra gamtos, o ne žmogaus kūrinys, ir šios mokyklos atstovus jis pasirengęs pripažinti mokslinės sociologijos kūrėjais. Religinei sąmonei šis objektyvus visuomenės pagrindas, šis gamtinis jos dėsningumas yra žmogiškojo pasaulio nuodėmingumo išraiška. Pasaulis, glūdintis blogyje, turi paklusti dėsningumui. Priešingu atveju piktas chaosas sugriaus visokią pasaulio tvarką, sunaikins kosminį darnumą. Šiame apreiškime gamtos ir visuomenės tvarkai yra sava moralinė tiesa, įrodanti įgimtąją nuodėmę. Gamtos negalima išprievartauti. Reikia išpirkti jos kaltes. Tokiu būdu, objektyvus visuomeninio gyvenimo dėsningumas atsiskleidžia dviem aspektais: religiniu aspektu ir materialistiniu aspektu.

Jūs tepripažinot mokslą, jūs jį sudievinot, jį pavertėt į racionalistinę utopiją. Tačiau niekuomet jūs nebuvot palankūs objektyviai tiesai, neginčytinos tiesos šaukiami, neribojote aistrų ir klejonių. Jūs buvote kraštutiniai pozityvistai ir materialistai, tačiau pažinimo patosas jums buvo svetimas. Niekad jūs netroškot žinių. Jūsų žinios subjektyvios, o ne objektyvios. Jos buvo griovimo įrankis. Ne žinios, ne mokslas įkvėpė jus, o neigiamas švietimas, kuris yra pusiau "švietimas" ir nihilizmas. Iš gamtos ir visuomenės objektyvių dėsningumų jūs darėte išvadą, kad viskas leistina ir, kad pagal savo savivalę, jūs galite pertvarkyti gyvenimą. Ir jau seniai laikas atvesti jus į palankumo griežtam mokslui, nesavanaudiškam žinojimui būseną. Jūsų mokslas visuomet buvo savanaudiškas ir todėl, tai nebuvo tikrasis mokslas. Jūs išsigalvojot, kad egzistuoja "buržuazinis" mokslas ir "proletarinis" mokslas ir tuo sunaikinote bet kokio pažinimo galimybę, tuo sunaikinot pačią mokslo idėją. Trupinėlį objektyvaus mokslo marksizme galutinai prarijo subjektyviai klasinis jo patosas, su draskė žmogiški interesai ir aistros. Palankumas mokslui, objektyviųjų visuomenės pagrindų pažinimas būtų sumažinę jūsų pyktį ir įtūžį, apvalę ligotą sielą. Jūs būtumėte perstoję visur matyti vyriausybės ir viešpataujančių klasių piktą valią, įsigilinę į žmonių gyvenimo blogio ir nelaimių priežastis. Tačiau dėl ši to jūs turite susitaikyti ne tik su mokslu, bet ir su religija, turite atsigręžti į aukščiausiąjį šviesos šaltinį. Visuomenė ir valstybė skyla ir irsta, kai šie žmogiškojo bendravimo bei viešpatavimo pagrindai pakertami. Jūs tik tada pakylate iki šios elementarios tiesos supratimo, kai prasideda katastrofa, kai jums patiems gresia žūtis.

Retai, perdaug retai jūsų tipo, jūsų gyvenimo pajautimo ir jūsų sąmonės žmonės susimąsto apie gyvenimo ištakas, apie tas pirmines pasaulio ištakas, kurios sąlygoja ir visuomeninį gyvenimą. Jūs neieškote gyvenimo prasmės. Jūs ieškote tik gyvenimo gėrybių. Toks jūsų dvasios kryptingumas uždengia jums kosminio ir visuomeninio gyvenimo paslapčių pažinimo galimybę. Jūsų akiratin patenka tik ribota gamtos iškarpa ir, pasiduodantis jūsų skurdžios minties racionalizacijai, visuomeniškumas. Kalbu apie jūsų mintis, kadangi jūsų veiksmuose amžinai šėlsta ir racionalios aistros ir nuolat veržiasi, iš jums neaiškaus bedugnio šaltinio, tamsa. Tikrai yra tamsus, bedugnis ir begalinis tamsos šaltinis mūsų ir pasaulio gyvenime. O jūsų protavimo šviesa yra bejėgė apšviesti mus supančią begalinę tamsą. Dvi begalybės aprėpia mus - viršutinė ir apatinė, šviesos ir tamsos, gera ir bloga. Nei vienos iš šių begalybių jūsų menku protu neįmanoma suvokti. Jūsų ribotoj sąmonėj nėra nei dieviškosios begalybės, nei tamsios ir chaotiškos begalybės. Jūsų sąmonė pagauna tik nežymią tarpinę, pasiduodančią racionalizacijai sferą. Šiuose keliuose neįmanomas joks gilesnis pažinimas, neįmanomas ir visuomeniškumo gilesnis pažinimas. Žmonių visuomeniškumo pasaulis yra ištisas mažas pasaulis, kuriame atsispindi tie patys pradai, veikia tos pačios energijos, kaip ir didžiajam pasauly. Visuomeniniame pasaulyje, kaip ir didžiajame pasaulyje, kaip ir visoje visatoje kovoja kosmosas ir chaosas. Ir visuomeniškumo pažinimas turi padėti kosminiam pradui nugalėti chaotinį pradą. Tikrajame pažinime yra ontologinė šviesa, nugalinti chaotinę tamsą, yra kosmogoninis pradas. Tačiau jūsų ribotas racionalizmas nesugeba ne tik nugalėti chaotinės tamsos, bet ir jos pamatyti, atpažinti. Todėl jūs ir esate jos valdžioje.

 

Senovės vokiečių mistikams atsiskleisdavo tiesa apie tamsią būties ištaką, apie bedugnę, esančią jos pagrinde. Žymiausias iš jų J.Bemė aiškino Ungrundą neturinčią pagrindo bedugnę, kuri gilesnė už Dievą. Ir Meisteris Eckehartas mokė apie Dievybę, dieviškumą, kuris gilesnis už Dievą. Dieviškoji šviesa įsižiebia bedugnėje tamsoje. Ši tamsi bedugnė negali būti pavadinta net būtimi, ji glūdi po bet kokia būtimi, jai netaikytini jokia kategorija ir joks apibrėžimas. Ši pradinė, amžinybėje įsižiebianti šviesa, ir yra teogoniškasis Dievo gimimo procesas. Tačiau būtų neteisinga pagal analogiją teogoninį procesą lyginti su evoliucija, vykstančia šiame pasaulyje: jis nepajungia amžinybės laikui, kuriame veikia trūnijimas, kur kiekvieną momentą naikina vėliau einąs momentas. Jis yra šviesos apreiškimas pačios amžinybės gelmėje. Ir menkas mūsų protas čia susiduria su neišsprendžiamomis antinomijomis, su nenugalimais prieštaravimais. Tai, kas vyksta amžinybėje, atsispindi ir laike, laikiname pasaulio procese. Kosmogoniniame ir antropogeniniame procese įsižiebia šviesa ir nugali chaotiškąją tamsą. Tamsios bangos plūsta iš bedugnės ir šėlstantis chaosas turi būti nugalimas pasaulyje ir žmoguje, kad žmogus ir kosmosas nežūtų, kad Dievas nugalėtų tamsą, kurtų kosminę būtį. Šviesos gimimas tamsoje, perėjimas nuo chaoso prie kosmoso yra būties nelygybės atsiradimas būties lygybėje. Ir žmonių visuomenėje yra ne tik paslaptingasis, bet ir tamsusis pradai, žmonių masėse šėlsta chaosas, ir visuomeniškumo kosmosas kuriamas ir saugomas su didžiulėmis pastangomis. Tamsos bangos, istorijoje vadinamos išorės ir vidaus barbarų antplūdžiais, reikalauja pertvarkančios šviesos. Tokius barbarų antplūdžius pažinojo dar senasis Egiptas ir senoji Roma. Barbariškas, skitiškas pradas rodo prarają, slypinčią pačiame ramiausiame ir konservatyviausiame visuomeniškume. Barbarų, antplūdžiai buvo naudingi ir pamokantys ypač patenkintoms, nurimusioms, sukaustytoms ir kaustančioms epochoms. Žmogus pastoviai gyvena virš bedugnės, ir joks konservatyvumas neturi nuslėpti šios tiesos. Revoliucijos buvo tokie pat tamsos antplūdžiai, kaip barbarų antplūdžiai. Ir barbarai ir revoliucijos reikalingos nukaršusiam pasauliui. Negalima neigti šių istorinių potvynių reikšmės. Tačiau jų reikšmė ne ta, apie kurią jūs, barbarizmo ir revoliucijos ideologai, galvojate.

Kosminis gyvenimas - hierarchinis. Hierarchinis ir visuomeninis gyvenimas, kadangi jame yra kosminė darna, organinis nenutrūkstamas ryšis su kosmosu. Štai paslaptis, kuri nesuprantama jūsų dvasios žmonėms. Bet koks kosminės hierarchijos pažeidimas skaldo būtį, žeidžia bendras ir individualias realybes (valstybę, naciją ir kt. vienodai, kaip ir asmenybę), kausto atomus į mechaniškus kolektyvus. Nuo seniausių laikų visuomenėje vyko kosminių, t.y. hierarchinių pradų kova su chaotiškaisiais, t.y. atomistiškais ir mechaniškais pradais. Hierarchinis pradas, kaip ir viskas šiame pasaulyje, gali išsigimti, gali nebetesėti savo šviesą nešančios misijos ir pagimdyti pačius baisiausius piktnaudžiavimus. Hierarchinis pradas gali sustabarėti, tapti inertišku ir trukdyti bet kokiam kūrybiniam judėjimui. Taip, iš seniausių laikų, valdovo ir žynio valdžia ne tik vadovavo ir vedė į šviesą tautas, tačiau ir stabdydavo kūrybinį judėjimą. Labai dažnai valdovų ir šventikų hierarchija stodavo į laisvos kūrybos trukdymo pozicijas. Ir kiekvieną kartą, kai hierarchiniai pradai sukaupdavo daug nuodėmių ir nebetesėdavo šviesos skleidimo priedermės, iš apačios pakildavo tamsiosios bangos ir grasindavo nušluoti visuomeniškąjį kosmosą, sunaikinti visuomeninio gyvenimo darną. Valdovų ir šventikų hierarchija turi duoti laisvę ir erdvę kūrybinei dvasiai, nes, priešingu atveju, patenka į merdintį įstatymiškumą ir patiria užtarnautą bausmę. Tačiau reikia skirti patį principą, pačią idėją nuo faktinės nuodėmingos būsenos. Šviesa šiame pasaulyje turi sklisti pakopomis. Yra amžinas skirtumas tarp ezoterinių ir ekzoterinių dalykų. Šia skirtumas apsaugo tikrosios aristokratijos, išrinktosios žmonijos dalies, aukščiausio dvasinio kūrybinio gyvenimo galimybę. Negalima vienu akimirksniu prileisti prie aukščiausios šviesos visos neaprėpiamos žmonių masės tamsos. Žmonių masė iš tamsos karalystės, iš chaoso nelaisvės vedama pakopomis auklėjimo pagalba. Hierarchinės užkardos chaotiškajai tamsai, kiekybinei masei apsaugo šviesos šaltinius, apsaugo šviesą nešančią dvasią nuo naikinančio materialaus ir dvasinio chaoso. Dvasia, atbundanti aukščiausiajai sąmonei, senojo pasaulio liaudies gyvenime visur vedė kovą su tomis dvasinio ir materialaus chaoso bangomis. Visos didžiosios religijos žinojo skirtumą tarp ezoterinių ir ekzoterinių dalykų ir sukūrė hierarchinę tvarką, nukreiptą ne į slaptąjį (ezoterinį) pasaulį, o į išorinį (ekzoterinį) pasaulį. Šiuo būtu buvo saugoma kokybė nuo naikinančios kiekybės ir kiekybė buvo vedama šviesos keliu, šviečiama. Senovės Rytų religijos turėjo paslaptingąją, uždarą pusę, padariusią sąlygojančią įtaką aukščiausiems graikų kultūros laimėjimams, joje buvo tikri apreiškimai, pranašavę krikščionybės atsiradimą. Egipto tautų religija neturėjo tokių aukščiausių apreiškimų, ji dar buvo paskendusi pagonybės tamsoje. Toki pat padėtis buvo ir Graikijoje. Neapšviestos gamtos dvasių ir demonų stichijos supo Graikiją iš visų pusių ir grasino užlieti bundančią dvasią. Pagonybė negalėjo išvaduoti iš demonolatrijos senovės tautų. Tačiau kiekviena hierarchinė santvarka bandė apsaugoti dvasinį gyvenimą nuo chaotinės prigimties, sukurti formuojančius pradus ir stichiniam išsiliejimui pastatyti ribas. Aukščiausių Graikijos dvasinio gyvenimo laimėjimų negalima ieškoti Dionizo religijoje, šioje liaudies mistikoje, esančioje tamsių chaoso stichijų valdžioje. Jų reikia ieškoti orfizme, helenzino misterijose, pas Pitagorą, Heraklitą ir Platoną. Dioniziškųjų orgijų potvynyje liaudį draskė demonai, liaudis ieškojo išsilaisvinimo iš varganos ir ribotos būties, prisijungdama prie stichiško gamtos sūkurio. Galutinis dioniziškojo kulto laimėjimas būtų buvęs Graikijos žlugimas. Apoloniškosios kulto formos pradžia turėjo apriboti šias dioniziškas stichijas, prikelti žmogaus veidą iš tamsos. Dioniziškas pradas - demokratiškas. Apoloniškasis pradas - aristokratiškas. Dionizmas duoda stichinį, liaudiškąjį pagrindą. Niekuo neribotas ir niekam nepavaldus liaudies stichijos triumfas, demokratijos viešpatavimas virsta į dioniziškąją orgiją, darkančią skandinančią žmogaus dvasią į gamtos chaosą. Dionizmas priešiškas bet kokiam hierarchizmui ir ezoterijai. Dionizmas triumfuoja revoliucijų epochose, masiniuose liaudies bruzdėjimuose. Šis triumfas visuomet kelia pavojų dvasinėms vertybėms, naikina jas. Aristokratinis hierarchinio darnumo pradas, nustatantis formą ir ribas, skirtumus ir distancijas, gelbsti aukštesnį dvasinį gyvenimą, saugo šviesos šaltinius ir žmogaus asmenybę nuo sunaikinimo. Asmenybės būtį sąlygoja skirtumai ir atstumai, formos ir ribos. Revoliucinis dionizmas panaikina visus skirtumus ir atstumus, visas formas ir ribas, ir todėl jis giliai priešiškas asmenybei, nepripažįsta ir nepažįsta žmogaus paveikslo. Kai katalikų Bažnyčia kovojo su stichine demonolatrija, ji saugojo žmogų, Dievo paveikslą ir panašumą, padėjo jam atsistoti. Visose revoliucijose stichinė demonolatrija sekuliarizuotoje formoje iš naujo apvaldo žmogų ir drasko jį. Asmenybės pradas susijęs su hierarchiniu pradu, jis atsiskleidžia kosmose ir žūsta chaose. Asmenybės pradas iš esmės yra aristokratiškas pradas, jis. sąlygojamas skirtumais ir ribomis. Asmenybė nepakenčia chaotiškos maišaties, plebėjiško visų ribų ir skirtumų panaikinimo. Asmenybės pradas yra kokybinis pradas, jis ir yra nepakartojama kokybė, nesileidžianti maišyti su kiekybe. Tik Kristaus meilės paslaptis veda į vienybę nežlugdant asmenybės, įtvirtinant kiekvieną asmenybės paveikslą. Jūs, esantys dioniziškoje stichijoje, draskomi chaotiškos gamtos demonų, jūs nepažįstate asmenybės ir nepažįstate laisvės. Jūsų revoliucijos pavergia žmogų, paskandina jį į pirmykštę tamsą. Jūsų dvasia paskęsta kolektyviniame kūne ir praranda savo aukščiausius laimėjimus. Dvasinis pradas yra aristokratiškas, o ne demokratiškas pradas. Demokratiška yra sielos ir kūno stichija. Aristokratinio prado atsiradimas pasaulyje - tai šviesos ir tamsos kova, asmenybės gimimas, dvasios išlaisvinimas. Jūsų revoliucinis dionizmas visuomet buvo ir bus trumpalaikiu kiekybės laimėjimu, sunaikinančiu asmenybių ribas, iškeliančiu iš tamsos beveidžius plebėjų paveikslus. Štai kodėl, organiško vystymosi pakopomis principas per šviesą, sklindančią iš viršaus į apačią, istoriniame gyvenime turi dorovinę ir religinę reikšmę, - jis saugo asmenybę, laisvę ir dvasinį gyvenimą.

Daugelis iš jūsų mėgstate kalbėti apie laisvę ir išsilaisvinimą. Bet kas išsilaisvina, apie kieno jūs laisvę kalbate, ar egzistuoja jums laisvės subjektas? Chaotiškos stichijos išlaisvinimas nėra žmogaus išlaisvinimas, chaotiškoji stichija negali būti išlaisvinimo subjektu, ji vergovės šaltinis. Žmogus pradžioje būna chaotiškos stichijos valdžioje. Tamsa, bedugnė traukia žmogų žemyn, trukdo žmogui išsitiesti visu ūgiu. Žmogaus išlaisvinimas iš chaotiškos stichijos nelaisvės, o ne chaotiškosios stichijos išlaisvinimas žmoguje ir tautoje yra tikrasis išlaisvinimas. Štai kodėl visi gilūs žmonės suprato, kad tikrąjį išsilaisvinimą sąlygoja askezė, savęs drausminimas ir apribojimas. Stichinis aistrų išžabojimas pavergia, paverčia vergu. Kai žmogus yra nuosavo chaoso valdžioje, jis - vergas, jo asmenybė iššvaistyta aistroms, bejėgė per nuodėmes. Jums, žmogaus ir tautos "išlaisvintojams", nuimantiems stichijai visus pančius, jau seniai laikas susimąstyti apie asmenybės problemą. Kodėl jūsų revoliucijose nėra asmenybių, kodėl jos atiduotos stichinėms audroms, kodėl žmogaus paveikslas skęsta stichijose, kurioms jūs giedate himnus? Jūs niekada nesugebėjote išspręsti asmenybės ir visuomenės santykio problemos, bet ir jos pastatyti. Jūs praradot realybės jausmą, jums ir asmenybė nereali, ir visuomenė nereali. Jūsų "revoliucinis" pasaulio supratimas yra kraštutinis nominalizmas socialinėje filosofijoje, kraštutinis atomizmas. Jūsų kolektyvizmas yra tik antroji šio nominalizmo ir atomizmo pusė. Jūs praradot tikrąją realybę ir jos vieton norite pastatyti naują dirbtiną, iliuzišką realybę. Jūsų pasaulėjauta ir pažiūra neigia bet kokį ontologinį realizmą. Jūsų protėviai - sofistai. Jūs atmetėt, Platono padėtus, socialinės filosofijos ontologinius pagrindus. Perdaug aristokratiškas jums Platonas, ir jame jūs pamatėte "pasaulinės reakcijos" šaltinį. Platono socializmas buvo aristokratiškas socializmas, jis grindžiamas pripažįstant ontologinių realybių hierarchijas. Platonas pripažino ontologinę realybę visumos skaldymo į atomus, pradedant aukščiausio gėrio ir tiesos atmetimu. Jūsų tiesa - savavališka, subjektyvi, klasinė tiesa, interesų ir aistrų pagimdyta. Jūs pradedate savo veiklą po to, kai visos realybės, visos bendrystės paverstos dulkėmis, atomais. Iš tikrųjų, jūs norite savo reikalą pastatyti iš nieko ir ant nieko. Ir tai pasakė pats radikaliausias, pats drąsiausias iš jūsų Maksas Štirneris, nors jums jis nelabai populiarus. Tačiau ir Štirneris nebuvo iki galo nuoseklus ir radikalus. Jis pripažino "vienintelį" neturėdamas tam jokios teisės ir pagrindo. Kadangi iš tikro, "vienintelis“ yra apiplėštas nuogas elgeta paleistas į pasaulį. "Vienintelis" neturi realaus "aš", realios asmenybės. Kadangi asmenybė yra ontologinė realybė, ji įeina į ontologinių realybių hierarchiją. Asmenybė numato kitų asmenybių realumą ir realumą to, kas yra aukščiau ir giliau už ją. Nominaliame individualizme asmenybė suyra ir žlunga. Jame taip pat suskyla į atomus nacija, valstybė,, bažnyčia, kosmosas, Dievas. Jei nėra jokių realių vienybių, tai nėra sveikos asmenybės, ji dalinasi pasaulio realybių likimų ir smunka kartu su juo. Jei Dievo nėra, tai nėra ir žmogiškosios asmenybės. Asmenybė susieta su universalizmu, o ne su individualizmu. Žmogiškosios asmenybės žlugimas turi galutinai baigtis jūsų žmonių kolektyve, kuriame žus visos realybės, jūsų būsimajam skruzdėlyne, tame baisiame Leviatane. Apie tai dar ne kartą kalbėsiu. Jūsų kolektyvas yra melaginga realybė, kuri turi užimti visų žuvusių realybių vietą, - asmenybės, nacijos, valstybės, bažnyčios, žmonijos, kosmoso, Dievo vietą. Asmenybių hierarchijoje jokia asmenybė nenaikina kitos asmenybės, o ją papildo, turtina. Gi jūsų beveidis, neturintis sielos, atitrūkęs nuo ontologinių pagrindų, kolektyvas neša mirtį bet kokiai asmenybės būčiai. Todėl jo pergalė būtų nebūties pergalė, nieko pergalė. Revoliuciniame kolektyve nieko nėra žmogiško, kaip nieko nėra ir viršžmogiško, jame yra kažkas nežmoniška ir bedieviška, yra žmogaus ir Dievo naikinimas. Ir pats velnias bejėgis pakeisti šį, nuo amžių einantį, likimo bendrumą, kuriame pats Dievas, kaip žmogus, buvo prikaltas prie kryžiaus.

Jūs, visi materialistinės revoliucijos skelbėjai, socialistai ir anarchistai įvairių atspalvių radikalai ir demokratai, visi lygintojai, jūs neigiate ir naikinate asmenybę. Jūs norėtumėte žmones paversti atomais, bevardžių atomų kolektyvu. Tačiau tikrovėje žmogus yra individas, individualybė, įvairiapusis pradas. Kiekvienas žmogus turi individualų likimą žemiškame gyvenime ir amžinybėje. Neatsitiktinai, ne pagal išorines ir beprasmes priežastis kiekvieno žmogaus daliai atskiras, su visais išbandymais ir kentėjimais, likimas. Ne atsitiktinai užguito vaiko veide pasirodė ašara, apie kurią  šneka Ivanas Karamazovas. Maištas prieš vaiko ašarą, prieš kančias, kuriomis pelnomas pasaulio istorinis procesas, yra aukščiausios gyvenimo prasmės atmetimas, dieviškos pasaulio tvarkos nepriėmimas. Ateistas nepriima vaiko ašaros ir visų gyvenimo kentėjimų, jis sukyla prieš Dievą vardan laimingos ir sočios dalios žemėje. Tačiau jis čia pat pasiruošęs pralieti nesuskaičiuojamas ašaras ir nesuskaičiuojamas kančias, kad greičiau pasiektų laimingą ir beskausmį žmogaus gyvenimą. Toks dorovinis visų revoliucionierių prieštaravimas. Jūs, rusų revoliucionieriai inteligentai, daug ir dažnai kalbėjote apie vaiko ašarą, apie nepakeliamas liaudies kančias. Tai buvo jūsų mėgstamiausia tema. Jūs krisdavote į melagingą sentimentalumą, žadėjot beskausmį rojų. O kai atėjo jūsų laikas, jūs parodėt negirdėtą žiaurumą, jūs savo šalį pavertėt ašarų jūra, savo liaudžiai sukėlėte neapsakomą kiekį kančių. Sentimentalumas dažnai baigiasi žiaurumu. Nuo žiaurumo apsaugo atšiauresnis, griežtesnis požiūris į gyvenimą. Visų gyvenimo ašarų ir kančių prasmės suvokimas skaidrina žmogų. Kiekvienam, turinčiam religinį jausmą, matančiam žmogaus esmę, žmogaus likimo klausimas yra paslaptingas ir negalima jo išspręsti toje mažoje amžinojo laiko atkarpoje, kurią mes vadiname žemiška, t.y. nuo gimimo iki mirties. Kiekvieno žmogaus likimas yra panardintas amžinybėje ir amžinybėje reikia ieškoti jo prasmės. Šiame trumpalaikiame gyvenime viskas atrodo atsitiktina, beprasmiška ir neteisinga. Viskas įgyja prasmę ir pateisinimą amžinybėje. Tačiau jūs, maištaujantys prieš dieviškąją pasaulio tvarką ir amžinybę, jūs nematote ir nejaučiate žmogaus veido, jūs matote tik asmenybės atkarpas ir nuotrupas, tik laikinas jos būsenas, tik laikinas kančias ir paniekinimus. Jūsų humanistinis ir sentimentalusis žmogaus užtarimas, jūsų bukas troškimas jį išlaisvinti iš kančių ir yra jūsų netikėjimas į Dievą ir netikėjimas į žmogų, jūsų ateizmas. Jis visuomet veda į asmenybės sunaikinimą vardan žmogaus išlaisvinimo iš kančių. Kančių prasmės, likimo prasmės, kas iš šalies atrodo taip neteisinga ir nepateisinama, priėmimas ir yra asmenybės užtvirtinimas, ir yra tikėjimas į Dievą ir į žmogų. Žmonių dalia įvairi, įvairūs likimai, pilni kančių ir ašarų todėl, kad žmonės nevienodi, individualios būtybės. Į žmogų reikia žiūrėti konkrečiai, o ne atitrauktai, su visa jo empirine ir metafizine istorija, su visais organiniais pasaulio ryšiais. Tik tuomet gal ką nors suprasime apie jo likimą. Jūs žmogų vertinate kaip atomą ir visi žmonės jums atrodo lygūs ir nusipelnę vienodos dalios. Taip jūs norite išlaisvinti žmogų nuo neteisybių ir kančių, tačiau taip jūs užmušate žmogų. Prieš jus stovi ne žmogus, o atitrūkęs atomas. Šiems atitrūkusiems atomams jūs iššvaistote visą būtį. Konkrečiam ir nepakartotinai individualiam žmogui turi reikšmės jo ryšiai su protėviais, su tėvyne, su istorija. Ne atsitiktinis žmogaus ryšys su tuo ar kitu luomu ar klase. Į atitrūkusį žmogų žiūrima be istorijos, be praeities, be tėvynės, be tėvų ir senolių. Bet tai jau ne žmogus, ne asmenybė, o atomas , abstrakcijų abstrakcija. Beprasmiškas ir bedieviškas jūsų noras suvienodinti žmonių kančias ir vesti racionaliąją apskaitą, kas kenčia daugiau ir kas mažiau, kieno kančios pelnytos ir kieno nepelnytos. Jums neleista būti žmogiškųjų ir Dieviškųjų likimų teisėjais. Jums leista tik veiksminga artimo meile lengvinti tik kančias, nešti į gyvenimą džiaugsmą. Tačiau šis meilės ir pagalbos žmonėms dalykas negali turėti nieko bendra su racionaliu žmonių likimų pasvėrimu, su racionaliu šių likimų sulyginimu ir prievartiniu jų suvienodinimu. Jūsų revoliucinė lygybės religija ir yra ateizmas, aukščiausios gyvenimo prasmės neigimas. Ji veda ne į geresnio ir aukštesnio gyvenimo kūrimą, o į visų būties vertybių griovimą ir pažeminimą.

Aš žinau viską, ką aš kalbu, pavadinsite "reakcingumu" ir pamatysite mano mintyse socialinio blogio pateisinimą. Tačiau aš jau seniai nustojau teikęs reikšmės jūsų apibrėžimams. Visi jūsų žodžiai man skamba kaip bjaurus triukšmas. Ir todėl nesustabdys manęs jūsų rėkavimai ir pasmerkimai. Nelygybė religiškai pateisinta nepakartojamai individualiu žmogaus asmenybės likimu amžinybėje. Tai nereiškia, žinoma, kad nereikia žmogiškosios dalios žemėje lengvinti ir gerinti. Atvirkščiai, šis lengvinimas ir gerinimas yra meilės priesako pildymas. Tačiau tai reiškia, kad negalima maištauti prieš dieviškos pasaulio tvarkos pagrindus, jų griauti ir priešpastatyti savo ribotą ir savavališką gyvenimo prasmę dieviškojo gyvenimo prasmei. Nelygybė yra visos kosminės tvarkos ir darnumo pagrindas, yra pačios žmogaus asmenybės egzistavimo pateisinimas ir visokios kūrybinės veiklos pasaulyje šaltinis. Šviesos gimimas tamsoje yra nelygybės atsiradimas. Bet kokia kūrybinė veikla yra nelygybės atsiradimas, pakilimas, kokybės iš nekokybiškos masės išskyrimas. Pats Dievo gimimas yra amžina nelygybė. Iš nelygybės gimė ir pasaulis, kosmosas. Iš nelygybės gimė ir žmogus. Absoliuti lygybė būtų palikusi būti neatskleistame stovyje, t.y. nebūtyje. Absoliučios lygybės reikalavimas yra reikalavimas grįžti į chaotišką ir tamsią, suniveliuotą ir nediferencijuotą išeities būseną, o tai jau yra nebūties reikalavimas. Revoliucinis reikalavimas grįžti į lygybę nebūtyje gimė iš aukų ir kentėjimų, per kurias eina kelias į aukščiausią gyvenimą, nenoro. Tai ir yra pati baisiausia reakcija, viso pasaulio kūrybiškojo proceso neigimas. Revoliucijos patosas - reakcingas patosas. Prievartinis, išeinantis iš chaotinės tamsos gelmių, lygybės reikalavimas yra kėsinimasis į kosminės hierarchinės tvarkos, pastatytos kūrybišku šviesos gimimu tamsoje, sugriovimas, kėsinimasis į pačios žmogaus asmenybės kaip hierarchinės pakopos, gimusios nelygybėje, sugriovimas. Taip vykdomas pasikėsinimas į karališkąją žmogaus vietą kosminėje santvarkoje. Prieš lygiavos siautėjimą sukyla ne žmogiškieji, o iš esmės aristokratiškieji pradai, o žemesnieji, nežmogiški pradai, elementarios stichijos, gamtos jėgos sukyla pačiame žmoguje. Visuose komunistiniuose masių bruzdėjimuose visuomet buvo jaučiamas kažkoks nežmoniškumas, kažkokių, žemiausių gamtos stichijų, trukdančių atsiskleisti žmogaus veidui, sukilimas. Reikalinga pagaliau įnešti demaskuojančią šviesą į jūsų maišalynės tamsą. Lygybės patosas yra pavydas nesavai būčiai, nesugebėjimas pagerinti savo būtį, nesidairant į kaimyną. Nelygybė leidžia kiekvienam užsitikrinti būtį, nepriklausomai nuo kitų. Jūs, lygintojai nebūtyje, mėgstate savo tikslams panaudoti ir krikščionybę, jūs net nieko prieš Evangelija, kuria jūs netikite ir kurios nepripažįstate, pasiremti. Tačiau krikščionybėje jūs negalite rasti sau nieko be išviršinių garsų ir jums nesuprantamų žodžių derinių. Krikščionybė pripažįsta absoliučią vertę kiekvienos sielos ir vienodą vertę prieš Dievą visų sielų. Tačiau iš to negalima padaryti jokių, mechaniniams sulyginimui ir sumaišymui palankių išvadų. Tam tikroje pasaulio vystymosi pakopoje net prieš vergiją krikščionybė nekėlė sukilimo ir revoliucijos,- jinai tik pripažino, kad žmogaus siela, esanti vergiškoje socialinėje būklėje, turi absoliučią vertę ir prieš Dievą vienoda su vergvaldžio siela. Vergas ir valdovas galėjo būti broliais Kristuje ir vergas Kristaus Bažnyčioje galėjo užimti aukštesnę padėtį už valdovą. Krikščioniškoji sielų lygybė prieš Dievą priklauso Dvasios gėrio karalystei ir neperkeliama į materialią socialinę plokštumą. Krikščionišką jai sąmonei žmogaus siela turi absoliučią vertę, bet žemiškasis, empirinis gyvenimas absoliučios vertės neturi. Šventumas, sielos realybė turi didesnę reikšmę, kaip žemiškasis empirinis žmonių gyvenimas, kaip jo gėrybės ir malonumai. Krikščionybė nebijo kančių žemėje, jinai jas priima ir pripažįsta jų reikšmę žmogaus likimui. Krikščioniškajai sąmonei kančios ir ašaros skaidrina sielą. Ši sąmonė nemoko gražinti bilietą Dievui dėl žmonių kentėjimų, kaip to reikalauja Ivanas Karamazovas, negalėdamas suprasti gyvenimo blogio. Su krikščionybe jūs nieko negalite padaryti. Jūs krikščionybės atskalūnai.

Jūs triukšmingai sukilote apginti žemiškus tikslus nuo paslaptingųjų jėgų, apginti žmogų nuo Dievo. Jūs sukilote dėl aukų, kurių reikalauja didybė ir paslaptingumas. Vardan suprantamų racionalių dalykų jūs keliate revoliucijas ir maištus, vardan miesčioniškų utopijų, aiškios elementarios vieno ir visų gerovės jūs atmetate visas šventenybes ir vertybes. Žemiškąjį visų ir kiekvieno turtą jūs priešpastatote viršžmogiškoms vertybėms. Susidūrė dvi nesutaikomos pasaulėžiūros, dvi nesutaikomos pasaulėjautos. Mes, religinių pažiūrų ir religinės pasaulėjautos žmonės, religiškai priėmę dieviškąją pasaulėjautą, nusilenkę religinei gyvenimo prasmei, paaukojame mažą, artimą ir suprantamą gyvenimą ir žemiškuosius turtus vardan paslaptingų ir didingų žmogaus ir pasaulio gyvenimo tikslų. Mes nemaištaujame prieš brangia kaina protėvių nesuskaitomų kartų krauju įgytą istoriją ir kultūrą. Religiškai mes atmetame, kaip žemiausią ir išdavikišką, mintį apie rojaus sukūrimą žemėje, kurioje yra praeities paminklai ir didžiųjų velionių kapinynai. Nedora ir bedieviška pati jūsų mintis išlaisvinti nuo aukų ateities kartas praeities kartų aukų sąskaita. Iš gilesnės, ne materialistinės ir ne pozityvistinės pusės net nesuprantama, kodėl ateities kartos mums turi būti didesnė realybė ir labiau dominti mus, negu praeities kartos. Ir kažkas žema ir bjauru šiame laikino triumfe prieš amžinybę. Jūs, atsigręžę išimtinai į būsimą gerą gyvenimą, esate mirties, o ne gyvenimo dvasios valdžioje. Koks gilus buvo N. Fiodorovas, kuomet jis iškėlė sūnums palaidūnams protėvių prisikėlimo problemą. Tai - radikalesnis uždavinys, didingesnis ir vertingesnis, negu jūsų racionalistiškas ir moralistiškas istorijos teismas, negu praeities naikinimas vardan ateities gėrio. Tą dieną, kuomet galutinai laimėtų požiūris - gerovė kiekvienam ir visiems ir nugalėtų virš asmeniškų ir viršžmoniškų vertybių ir šventenybių požiūrį, pasaulyje neliktų nieko didingo, vertingo ir gražaus. Žmonių gyvenimas smuktų iki pačių padugnių, jis taptų elementariu ir suprastintu, pusiau gyvulišku gyvenimu.

Asmeninės gerovės požiūris atvestų į asmenybės smukimą. Į asmenybės iškilimą veda tik viršasmeninės gerovės požiūris. Tai - neginčytinas istorinis faktas, kurį reikia paaiškinti. Asmenybė kyla ir kopia aukštyn, kai joje atsiranda ir kuriamos viršasmeninės vertybės. Žmoniškumas tikrąja prasme įsitvirtina tuomet, kai jame įsitvirtina dieviškumas. Kiekviena vertybė yra dieviškumo išraiška istorinėje tikrovėje. Dieviškumas reikalauja aukų ir kančių. Laisvė į dieviškumą žmoguje neduoda jam ramybės, ji neleidžia turėti jokio gerbūvio žemėje, jinai šaukia į paslaptingą tolį, į didybę. Kiekvieno ir visų asmeninės laimės sukūrimo pažiūra yra nukreipta į dieviškumo naikinimą ir iš esmės yra antireliginė. Dieviškumo troškulys žmonių sielose veikia kaip deginanti ugnis, ir šios ugnies jėga gali sudaryti demoniškos jėgos įspūdį. Daugelis jūsų moralistų mato demonišką jėgą kiekviename likime, valstybių ir kultūrų susikūrime, jų šlovėj ir didybėj. Šią problemą su genialiu įžvalgumu jautė K. Leontjevas, kuomet sakė: "ar nebaisu ir negriaudu būtų manyti, kad Mozė kopė į Sinajų, kad helėnai statė puošniausius akropolius, kad romėnai vedė punų karus, kad genialus gražuolis Aleksandras su kažkokiu plunksnuotu šalmu perėjo Graniką ir kovėsi prie Arbelų, kad apaštalai pranašavo, kad kankiniai kentėjo, kad poetai dainavo, kad dailininkai tapė ir riteriai žvilgėjo turnyruose tiktai tam, kad prancūzų, vokiečių ar rusų buržua, savo šlykščiuose ir komiškuose rūbuose, ant šių praeities didybės griuvėsių, būtų "individualiai" ir "kolektyviai" gerai nusiteikę“. Jūs stojate už "individualią" ir "kolektyvią" gerą nuotaiką, už pilką socialinį rojų, prieš genialų gražuolį Aleksandrą, prieš akropolius ir punų karus, prieš poetus, tapytojus ir riterius. Praeities didybė pagrįsta aukomis ir kančiomis. Jūs gi, paslaptingų tolių vardan, nenorite kiekvienam atskirai ir visiems kartu daugiau aukų. Dėl visiems suprantamos gerovės šiame žemiškame gyvenime jūs norite praeities didybę pateikti visuotinam balsavimui ir teisti. Jūs nepažįstate ir meilės artimui, kūnu ir krauju gyvai konkrečiai būtybei. Žmogus jums ne artimas, o abstrakcija. Artimo meilę pažįstai tik krikščionys ir sieja ją su meile Dievui. Savo sociologiją jūs bandėte pagrįsti netikra prielaida, kad visuomenė turi būti vienalytė, suprastinta, nediferencijuota tam, kad asmenybė būtų išvystyta, diferencijuota ir įvairiapusė. Kiekvienos ir visų asmenybių žydėjimą jūs norėjote susieti su visuomenės, valstybės, nacijos nužydėjimu, su jų perėjimu į būseną, kurią K.Leontjevas pavadino "supaprastintu mišiniu". Jūs visada bjaurėjotės sudėtingu kultūros klestėjimu, valstybių garbe ir didybe, didžių nacijų istoriniu likimu. Šiame sudėtingame klestėjime, šioje garbėje ir didybėje jūs matėte pavojų asmenybei, jos gerovei. Tačiau tikrovėje jūs visuomet rūpinotės ne tiek asmenybe, kiek asmenybių lygybe. Jūs vis dairėtės į kiekvienos asmenybės kaimyną ir sergėjote, kad jis neiškiltų aukščiau, nesuklestėtų labiau už kaimyną. Jus visuomet domino beveidė asmenybė, bet kokia asmenybė, asmenybių suvienodinimas. Tačiau jūsų lygybė glūdi kažkokioje tarpinėje nebūties karalystėje, tuštumoje, jos nėra nei vienoje gyvoje, konkrečioje asmenybėje. Asmenybių sulyginimo vardan jūs pasirengę sunaikinti kiekvieną asmenybę, pakirsti bet kokio klestėjimo galimybę. Tikrovėje bet koks kūrybinis polėkis asmenybėje yra polėkis į nelygybę, lygybės pažeidimas, iškilimas. N. Michailovskis su savo kovos už individualumą teorija buvo sociologinio mokymo, pagal kurį tik sulyginta ir supaprastinta visuomenė palanki kiekvienos asmenybės suklestėjimui, reiškėjas. To paties mokė ir L.Tolstojus, tačiau jo mokymas buvo ne sociologinis, o morališkai religinis. Tolstojaus moralistiškasis individualizmas reikalavo užbaigti pasaulinę istoriją, panaikinti visas valstybes ir visas kultūras ir gyvenimo svorio centrą perkelti į kiekvieną ir visas asmenybes Ir Tolstojus ir Michailovskis visuomeninį darbo paskirstymą, kaip asmenybei priešingą pradą, radikaliai atmetė. Ir socializmas reikalauja supaprastinti ir sumaišyti visuomenę, suvienodinti visuomeninę aplinką ir iš to laukia kiekvienos ir visų asmenybių gerovės. Priešingybė Michailovskiui buvo K. Leontjevas, gilesnis ir originalesnis mąstytojas, negu visi jūsų mokytojai ir ideologai. Sudėtingą asmenybės klestėjimą jis siejo su sudėtingu visuomenės klestėjimu, su sudėtingu valstybingumu, su didingu nacijos ir visuomenės istoriniu likimu. Supaprastintas visuomenės maišymas, vedantis į liberalaus egalitarinio progreso pergalę, demokratijos amžių, siejasi su asmenybės neigimu, nuasmeninimu, kūrybingų ir ryškių asmenybių gniuždymu. Atgimimo amžius buvo sudėtingo visuomenės klestėjimo amžius, didžių nelygybių visuomenėj amžius, tačiau jis buvo ir sudėtingo asmenybių klestėjimo, genijų amžius. Šventieji buvo ryškus ir nepaprastas asmenybės prado pasireiškimas, ir daugiausiai šventumo pasireiškė didžiųjų nelygybių epochose. Lygybės ir supaprastinimo, maišymo, demokratijos triumfo amžiuje jau nėra šventumo ir genialumo, su kuriais siejasi asmenybės prado pergalės. Romantiškąjį K. Leontjevo mokymą galima ir visai moksliškai pagrįsti. Taip Zimelis, priešingai Michailovskiui, objektyviai pagrindžia tą tiesą, kad asmenybės diferencijuotumas ne atvirkščiai, o tiesiog proporcingas visuomenės diferencijuotumui. Asmenybės vystymuisi palanki ne vienalytė ir suvienodinta visuomeninė aplinka, o diferencijuota, sudėtinga.Be visuomeninio darbo pasiskirstymo asmenybė niekada neiškiltų, neišsiskirtų iš lygios pirminio komunizmo tamsos. Individualybės, žmogiškosios asmenybės nėra gamtinio ir istorinio pasaulio pradžioje, ji potencialioje būsenoje snaudžia chaotiškoje tamsoje, gyvuliškoje lygybėje ir išsilaisvina, pakyla ir vystosi tik per tragišką istoriją, per aukas ir kovą, per didžiausias nelygybes ir dalybą, per valstybes ir kultūras su jų hierarchine santvarka ir prievartine drausme. XX amžiaus žmonėms, taip apsišvietusiems ir patyrusiems, jau nevertėtų kurti idiliškų teorijų apie natūralią gerybinę būseną, apie gamtinę tvarką, kurioje neva triumfuotų individualusis ir asmenybės pradai, ir apie šios gėrybinės būsenos ir šių gamtinės individualybės ir asmenybės sugriovimą per nelygybę, prievartą ir valstybių bei kultūrų drausmę. Kiekvieną kartą, kai nuverčiama hierarchinė santvarka, kai norima išlaisvinti asmenybę iš valstybės ir kultūros drausmės, kyla gyvuliškas chaosas, naikinama asmenybė, sutrypiamas žmogaus paveikslas. Asmenybės laisvę visuomet koreliuoja tūkstantmetė, sudėtingos, keičiančios chaosą į kosmosą, kultūras drausmė. Kiekvienas kosminis pasaulis diferencijuotas, pagrįstas nelygybe ir skirtumais. Asmenybė įsitvirtina ir atsiskleidžia kosminiame pasaulyje, kosminiame visuomeninio pasaulio darnume. Chaotiškajame pasaulyje, galutinai praradusiose hierarchinę drausmę masėse, asmenybė nužydi ir žūsta.

Jūs nepažįstate asmenybės, jūs ją paskandinote masėse. Jūs praradote skirtumą ir atstumų jausmą. Ir, visų pirma, tai susiję su tuo, kad nustojote jausti ir suvokti radikalųjį žmogaus prigimties blogį. Blogis prieš jus laimėjo kovą, privertė pačius save neigti. Kai kurie iš jūsų dar pasirengę pripažinti Dievą kažkokioj praskydusioj formoj, tačiau nei vienas iš jūsų nesugebate pamatyti blogio. Šis radikalus blogio neigimas gavo humanizmo vardą. Jūs tikėjotės išlaisvinti žmogų per blogio neigimą.Ant šios nenuodėmingos žmogiškosios prigimties, neva sugadintos ir religijos iliuzijų valstybės prievartos ir nelygybės pavergtos, jūs sukūrėte savo progreso teorijas. Žmonijos praeityje jūs matėte daug blogio, tačiau tai nebuvo radikalus blogis, tai buvo socialinis blogis, glūdintis visuomeninės aplinkos paviršiuje. Ateityje jūs numatote vien gėrį. Jūsų socialinė filosofija optimistiška. Humanizmas visada optimistiškas. Tačiau, jei žvelgsime į gyvenimo gilumą, ar yra tokio optimizmo pagrindas, ar jis pateisinamas? Aš manau, kad socialinis optimizmas visuomet yra paviršutiniškas. Jūsų humanistiniam optimizmui reikia priešpastatyti gilesnį, griežtesnį ir sveikesnį pesimizmą. Jūsų socialinis optimizmas ir svajingumas rodo būtino asketizmo stoką, jūsų dvasios palaidumą. Dvasiniam sveikatingumui kelti reikalinga asketika, susilaikymas nuo nesveiko socialinio svajingumo. Rožinės ir tobulos būsimosios visuomenės progreso teorijos dažniausiai praktikoje vedė į žiaurumą, žmogaus pažeminimą. Humanizmas turėjo savo reikšmę žmonijos kultūros istorijoje, ir per jį reikėjo pereiti. Tačiau paskutinieji humanizmo, kaip abstraktaus prado vaisiai naikina žmogų, jie - savižudiški. Tai su giliu įžvalgumu suprato Nyčė, po kurio jau negalimas humanizmo patosas.

Nedori ir negražūs jūsų socialiniai ir revoliuciniai pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pagrindai, tamsus pats jų pogrindžio šaltinis. Šios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pagrinduose glūdi skriaudos jausmo psichologija, Dievo posūnių psichologija, vergų psichologija. Laisvos dvasios Dievo vaikai negali turėti tokio gyvenimo jausmo. Laisvi Dievo vaikai, suvokia savo aukštą kilmę, negali turėti vergiško skriaudos jausmo, negali savęs laikyti dvasiniais proletarais, keliančiais maištą, kadangi jiems nėra ko prarasti ir nėra ko branginti. Tikrovėje egzistuoja ne tik socialinė, bet ir dvasinė proletaro kategorija, ypatingas dvasinis tipas. Šis dvasinis proletaro tipas kelia visas paviršines, atitrūkusias nuo gyvenimo gilumos, nuo pasaulio visumos, revoliucijas. Įsižeidimas, pyktis, pavydas - štai dvasinė stichija, štai tikroji dvasios proletaro psichologija. Šiuo dvasiniu pagrindu negalima sukurti gražios ir laisvos žmonių visuomenės. Laisvi Dievo vaikai jaučia ne skriaudą, o kaltę. Kaltės pripažinimas prilygsta karališkajai žmogaus vertybei, jis yra dieviškosios prigimties patvirtinimas. Proletarai savo socialine padėtimi gali turėti šią karališką, dieviškąją sąmonę, gali įgyti dvasios laisvę. Žmogaus dvasios kilnumas nepriklauso nuo socialinės padėties. Tačiau kai skriaudos jausmas, pavydas ir kerštas apnuodija žmogaus širdį, dvasia nustoja laisvės, ji pavergiama, ji nebekuria savo dieviškumo. Ir todėl tikri žmogaus išlaisvintojai privalo raginti žmogų kaltę, o ne skriaudą pripažinti, žadinti jame Dievo vaikų laisvės sąmonę, o ne dulkės ir būtinybės vaikų sąmonę. Štai kodėl laisvos dvasios žmogus negali priimti proletarinės revoliucinės pasaulėžiūros.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija