Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - TREČIAS LAIŠKAS Apie valstybę

TREČIAS LAIŠKAS Apie valstybę

Kokios silpnos ir nevykę visos jūsų racionalistiškos valstybės teorijos. XVIII amžiuje jūs norėjote paaiškinti valstybės kilmę visuomeniškosios sutarties teorija. XIX amžiuje jūs bandėte ją paaiškinti klasių kova ir ekonominiais faktoriais. Tačiau visi, visi seni ir nauji aiškinimai susiduria su kažkokia racionaliai nedaloma liekana, su neįkandama valdžios paslaptimi. Valstybėje yra mistinis pagrindas, ir šis mistinis pagrindas turėtų būti pripažintas ir pozityviu požiūriu kaip didžiausias faktas, nepasiduodantis aiškinimui. Valdžios pradas - visiškai iracionalus pradas. Bet kurioje valdžioje egzistuoja hipnozė, šventa arba demoniška hipnozė. Niekas jokiai valdžiai pasaulyje dar nepakluso racionalaus proto pagrindu. Valdžia niekada nebuvo ir niekada negali būti žmogiškųjų interesų organizacija, kažkokių viešpataujančių arba lygiaverčių interesų organizacija. Valdžia visuomet yra kažkokio, einančio iš Dievo, prado įsiskverbimas į žmonių interesus. Valdžia yra ypatinga realybė, neskaidoma į grynai žmogiškus elementus ir į grynai žmogiškus interesus. Valstybės būtis yra mistinės prigimties faktas. Valstybė nekuriama iš žmogiškųjų interesų ir išskaičiavimų ir jokiomis racionaliomis prielaidomis neįmanoma priversti pripažinti valstybę, paklusti valdžiai. Nominalistiško ir atomistiškos pasaulėžiūros, kurių laikosi didžioji dalis pozityvistų ir materialistų, pagrindu negalima pripažinti valstybės ir pajungti save valstybei. Pačiu egzistavimo faktu valstybė liudija savo ontologinį realumą, kitokios prigimties, negu ta, kurią pripažįstate jūs - įvairaus plauko empirikai nominalistai. Iš tikrųjų racionaliai neprotinga paklusti valstybės valdžiai, ir visos racionalistiškosios ideologijos kuriamos šios valdžios nuvertimo tikslu. Revoliucija visuomet stengiasi sugriauti valdžios šventąją hipnozę. Tačiau ji pati tuoj patenka į kitos hipnozės valdžią. Egzistuoja nesugriaunama valdžios magija, kuri tik pereina iš vienos į kitą būseną. Ir naujoji revoliucinė valdžia turi valdžios magiją, jinai ją perima iš senosios valdžios, ji naudojasi senąja ir amžinąja masių hipnoze. Jokie išprotauti racionalūs motyvai negali priversti masių paklusti valstybei ir jai nešti aukas. To neįmanoma pateisinti jokiais interesais. Masių nuolankumas bet kokiai valstybinei valdžiai yra beprotiškumas, yra hipnozinė būsena, yra liaudies drebėjimas prieš realybes, viešpataujančias virš empirinio žmonių gyvenimo. Objektyvus ontologinis valstybės valdžios elementas dalyvauja ir veikia visose formacijose, nors jos būtų ir blogiausios. Jis veikia ir tarybinėje valdžioje. Valstybės prigimties nereikia painioti ir tapatinti su kokia nors valdžios forma. Valstybės negali apibrėžti jokia duotoji žmonių karta. Valstybė palaiko realų laikmečių ryšį tautų gyvenime ir todėl ji negali priklausyti nuo laiko kaip norėtų tie, kurie valstybę laiko priklausoma nuo laikmečio. Valstybės negali sukurti arba sugriauti kokia žmonių karta. Ji nėra žmonių, gyvenančių tam tikrame istorijos periode, nuosavybė. Šia prasme valstybės prigimtis yra viršlaikinė ir viršempirinė.

Jūs norite valstybę ištirpdinti visuomenėje, ją sutapatinti su visuomene ir tuo, be likučio, ją racionalizuoti. Tačiau tikrovėje visos valstybės negalima suvesti į visuomenę ir išvesti iš visuomenės, joje visuomet liks iracionalus likutis, įneštas ne iš visuomenės ir nesuvedamas į visuomeninių jėgų teigiamą arba neigiamą sąveiką. Su šiuo likučiu, nesuvedamu į visuomenę, ir siejasi valstybės  s p e c i f i c u m. Šis specificum nesusietas su jokia valstybės forma, jis egzistuoja bet kokioje formoje, jei valstybė nepanaikinta ar nesugriauta, jis pergyvena revoliucijas ir revoliucinius mokymus apie valstybę. Jūsų visuomeniniai mokymai apie valstybę visuomet veda į netikros valdžios konstrukciją. Šie mokymai valdžioje mato ne pareigas ir naštą, o teises ir pretenzijas. Jie stumia į nuožmią kovą dėl valdžios. Tuo jie pažeidžia dorovinę atramą valdžioje ir neigia joje dorovinę prasmę. Esant tokiai valdžios konstrukcijai, ji turi būti interesų reiškėją, užtikrinti interesams tinkamą valdžią. Ir ieškoma būdų interesams apginti, užtikrinti interesams tinkamą viešpatavimą. Šiuose keliuose vyksta valstybės atomizacija ir prarandamas jos ontologinis pagrindas. Valstybė negali būti išvesta iš asmenybių, kaip vienintelių realybių, sąveikos. Valstybės realumas ir asmenybės realumas yra tarpusavio sąveikoje, jie veikia vienas kitą ir reikalingi vienas kitam, tačiau gali ir susidurti, o iš susidūrimų gali kilti tragiški konfliktai. Valstybė gali peržengti Dievo skirtas ribas ir pažeminti kitokios tvarkos realybes. Tuomet prasideda ligūstas procesas valstybės gyvenime, ir jai gresia dideli sukrėtimai. Tačiau ir asmenybės, visuomeninės grupės ir ištisos visuomenės gali pereiti savo ribas ir kėsintis į valstybės realybę. Tuomet irgi vyksta ligūsti procesai visuomenės ir valstybės gyvenime. Revoliuciniuose judėjimuose ir revoliucijose asmenybės, visuomeninės grupės ir valstybės išeina už savo ribų ir pažeidžia hierarchinę tvarką ir darnumą.

Valstybinė valdžia turi religinį pirminį pagrindą ir religines ištakas. Šios senobinės tiesos nepasisekė jums paneigti jūsų racionalistinėmis teorijomis. Ši tiesa yra teigiamas faktas. Valdžia turi ontologinį pagrindą ir ji siekia visko, kas turi ontologinę realybę, šaltinį. Valdžios ontologija eina iš Dievo. Tai atskleidė visam krikščioniškajam pasauliui apaštalo Pauliaus genijus, kuomet jis pasakė, jog "visokia valdžia nuo Dievo" ir, kad "valdovas turi kalaviją neveltui". Neatsitiktinai visi jūs, norintys krikščionišku būdu pateisinti anarchizmą, nusiteikę prieš Paulių. Apaštalas Paulius didžiausia kliūtis jūsų kelyje. Tai jis neleido krikščionybės paversti į revoliucinę apokaliptinę sektą, tai jis įvedė Krikščionybę į pasaulinę istoriją. Jūs, krikščionys anarchistai, krikščionys sektantai, vėl norite išvesti krikščionybę iš pasaulio istorijos. Jūs norėtumėte sužlugdyti pasaulio istorijos reikalus. Melas, kad Krikščionybė anarchistiška, kad krikščionybė neigia valstybę. Pats Kristus mokino atiduoti, kas ciesoriaus - ciesoriui. Tačiau jis draudė atiduoti ciesoriui, kas yra Dievo. Kristus pripažino ciesoriaus valdžios aferą, jis pripažino šios sferos reikšmę Dievo karalystei. Jūs gi, krikščionys anarchistai, norite nuskurdinti Dievo karalystę, galutinai išmesti iš jos didelę savitą sferą, savo maksimalizmu norite ją suvesti iki minimumo. Tikrovėje jūsų maksimalizmas yra minimalizmas, jis nemato ir nenori žinoti būties įvairumo ir turtingumo, jame yra judėjiškas neturtas. Krikščioniškasis anarchizmas supranta krikščionybę kaip mažą sektą, besipriešinančią viso pasaulio istoriniam žmonių likimui. Todėl krikščioniškai anarchiška sąmonė - neatsakinga sąmonė. Apaštalas Paulius krikščioniškąją sąmonę padarė atsakinga.

Jūs, kurie norite sujungti krikščionybę su anarchizmu, kurie atmetate krikščionybę Kristaus tiesos vardan, jūs užgniaužėte savyje gimtosios nuodėmės jausmą, jūs pamiršote, kad žmogaus prigimtis blogyje tūno. Jūsų rožinis optimizmas nesutaikomas su Golgotos religija. Valstybė priešinasi nuodėmingam chaosui, pasaulį pajungdama įstatymui, trukdo galutinai jam žlugti. Gerai sakė V. Solovjovas, kad valstybė egzistuoja ne tam, kad žmonių gyvenimą paverstų rojumi, o tam, kad sutrukdytų jam galutinai pavirsti pragaru. Nuodėminga žmonija negali gyventi be valstybės, be ontologinių valdžios pagrindų. Ji turi būti pajungta įstatymams, turi vykdyti įstatymus. Valstybės įstatymų panaikinimas nuodėmingajai žmonijai yra grįžimas į gyvuliškąją būseną. Valstybė, apsivaliusi tamsoje ir blogyje, yra vienijanti, tvarkanti ir organizuojanti ontologinė jėga. Valstybės ir prievartavimo prigimtis savyje nėra bloga, tačiau ji siejasi su blogiu, yra blogio pasėka ir reakcija į blogį. Prievarta gali būti piktoje ir tamsioje stichijoje veikiančiu gėriu. Tačiau nereiškia, žinoma, kad kiekviena valstybinė prievarta gera, ji gali būti blogio bei tamsos išraiška. Krikščioniškosios sąmonės šviesoje reikia pažinti asketinius valstybės pagrindus. Valstybės prigimtyje yra griežtumas. Valstybinė sąmonė mato žmoguje blogio jėgą ir natūralaus gėrio silpnumą. Joje nėra saldaus optimizmo, joje yra griežtas pesimizmas. Valstybės idėjoje nėra svajonių apie žemišką rojų ir žemišką palaimą. Tokios svajonės visuomet siejamos su valstybės neigimu. Valstybė yra mažiau pretenzinga, elementaresnė ir paprasta. Valstybės idėjoje yra asketinis griežtumas. Svajingasis valstybės neigimas, žemiškojo rojaus ir palaimingumo vardan, yra paleistuvystė visuomeniniame gyvenime, asketiško susidrausminimo ir susilaikymo stoka. Jūsų anarchinis socialinis svajingumas vienodai smerktinas, kaip ir seksualinis svajingumas amžinai įsivaizduojąs meilės glamones. Būkite griežti ir blaivūs. Tai ir estetiniu požiūriu gražiau, bekraštis socialinis svajingumas yra antiestetiškas. Jame yra antiestetinis palaidumas. Geležinė būtinybe smarkiai muša šį svajingumą, atgręždama jį į tikrovę. Ir šioje būtinybėje yra auklėjamasis pradas, yra subjektyvios sauvalės apribojimas. Sveikas religinis pesimizmas turi pripažinti valstybės griežtumą, įstatymo tiesą, žmogaus piktai ir žvėriškai prigimčiai, senovės Adomo prigimčiai. Valstybėje yra savęs apribojimo ir susilaikymo tiesa, yra savotiško aristokratiško šaltumo ir įforminimo grožis.Bevalstybiškumo utopijos ir svajonės nepažįsta formos, ribos, atstumo, jose visuomet jaučiama dvasinio aristokratiškumo stoka. Visi jūs, demokratinės metafizikos naudotojai, sukylate prieš hierarchinę valdžios prigimtį. Tačiau tikrovėje, valdžia negali būti ne hierarchine ir bet kokios hierarchijos nuvertimas yra grįžimas į pradinį chaosą. Iki šiol ir visose demokratijose buvo išlikęs hierarchinis pradas. Nuoseklios demokratijos, griaunančios hierarchizmą, nebuvo ir negali būti. Tokia demokratija ir yra anarchija. Ji galima tik kaip trumpalaikė pereinamoji būsena, po kurios per diferenciaciją ir nelygybę, per hierarchizmo prado atstatymą vėl kuriasi, nors gal jau kitokios formos, valdžia.Po prancūzų ir kitų revoliucijų Europa liko hierarchiška. Europa bando suderinti hierarchinį  ir demokratinį  pradus.  Šis procesas vyksta nenutrūkstamoje kovoje, jis reiškia visų Europos valstybių ir tautų aukščiausio laipsnio neorganišką būseną. Tačiau civilizuotos tautos negali leisti smukti savo egzistencijai į anarchinį chaosą ir todėl laikosi amžinai atsinaujinančio ir atgimstančio hierarchinio prado. Kiekviena valstybė remiasi nelygybėmis,  diferencijuotumu visuomenės  sandaroje,   liaudies stichijos,  masių skirtumais   ir suskirstymais.   Tai vaizdžiai įrodo tarybų socialistinės respublikos istorija. Nėra valstybės  ir nėra valdžios,   kol egzistuoja nesuskaldyta,   chaotiškai sumaišyta  stichija  ir masės. Šiose stichijose  ir masėse viskas nuskęsta   ir išnyksta,  čia nevadovaujama  ir nesiekiama  jokių tikslų. Vadovaujanti ir tikslų siekianti  valdžia  gimė  tą  dieną,   kai atsirado nelygybė,  įvyko susiskaidymas  ir diferenciacija,   išryškėjo  kokybiniai elementai. Valstybinė  valdžia gimė prievartose,   tačiau  šios prievartos buvo gėrybinės,   jos nurodė kelius  ir tikslus  pasaulio,  nesugebančio nieko atskirti,   judėjime.  Pirmas  prievartautojas,   sukūręs valdžią chaose,  nustatęs  skirtumus,  nurodęs  tikslus,  buvo geradėjas,   kurį ženklino  Dievo  patepimas.   Jūs gi vedate  procesą  prieš šį pirmą prievartautoją  ir prieš jo giminę,  jūs  jame matote blogio  šaltinį,  nuo kurio norite  išvaduoti  pasaulį.   Jūsų klaida - čia.  Valdžios  kilmė - monarchiška,   o ne  demokratiška,   ji kilo  iš pagarbos  didvyriui.  Jūs klaidingai  samprotaujate apie žmogaus ir pasaulio  prigimtį,   jūs,  į nieką aukštesnį netikintys,   pozityvistai, materialistai  ir racionalistai,   jūs  krentate į saldoką optimizmą ir kilniaširdišką idealizmą,  kai kalba eina apie pirmykštę žmogaus prigimtį ir žmonių visuomenę.  Jūs nematote blogio,  nematote jo pirmapradėje žmogaus  prigimtyje,   jūs pamirštate apie  tą chaotiškąjį  žvėriškumą,   apie kurį aiškina  jūsų pripažįstamas teigiamas mokslas  ir todėl blogį  priskiriate  valstybės atsiradimu socialinėms diferenciacijoms arba nelygybėms,  kuriose susikūrė visos  kultūros.  Vienas  iš jūsų mokytojų Ž.Ž. Ruso  išgalvojo nevykusią visuomeniškosios  sutarties  teoriją.   Ši  teorija grindžiama kilniaširdišku  optimistišku natūralaus žmogaus nekaltumo  ir gerumo įsivaizdavimu,  kas  prieštarauja viskam,   ko moko religija ir mokslas.   Šioje  teorijoje buvo suskaldytos  visos  organinės  vienybės,   žmonių visuomenės  išskaidytos į atomus,   o visuomenės  ir valstybės  sukūrimas atiduotas mechaninio atomų sumavimo priklausomybei.  Ne tik visuomenė ir valstybė šioje teorijoje neteko organiškos vienybės, bet ir žmogus nustojo būti organiška, niekad nepakartojama savo skirtumais ir likimu, individualybe, pavirto atomu. Taip pradžioje valstybė statoma į žmogiškosios savivalės priklausomybę, o paskiau žmogus statomas į valstybės savivalės priklausomybę. Čia yra naikinantis prieštaravimas. Tas valstybės sutapatinimas su visuomene, kurį tvirtina visuomenės sutarties ir liaudies suvereniteto teorija, veda į absoliutų despotizmą. Tikrumoje valstybė mažiau despotiška, negu visuomenė, įsivaizduojanti, kad ji yra valstybė. Čia paneigiamos religinės valstybės ištakos, nepriklausančios nuo žmogaus valios ir savivales, tačiau būtent todėl įsigali valstybės-visuomenės valdžia žmogui. Ruso mokymas yra žmogaus savižudybė, pati karčiausia iš visų nelaisvių, žmogaus nelaisvė žmonėms, O ne aukštesniems už žmogiškuosius pradams. Valstybė, kaip objektyvus pradas netvirtina, kad visas žmogus tik jai priklauso, ji pretenduoja tik į žmogaus dalį. O, laisvanoriškai sukurta, žmonių, visuomenė savo pretenzijoms neturi ribų, ji pasirengus pasisavinti visą žmogų. Valstybė gelbsti žmogų nuo asmenybę praryjančio kolektyvizmo. Čia yra viena iš valstybės misijų. Žmogų riboja virš jo stovintis pradas ir saugo jį. Visuomenės sutarties teorija ne tik religiškai ir moksliškai nepagrįsta, tačiau baisi ir savo tironiškomis pasekmėmis. Kitas jūsų mokytojas K.Marksas pripažino objektyvią būtinybę, jis mėgo remtis geležiniu dėsningumu. Tačiau ne čia buvo jo patosas. Objektyvumo, prigimties, būtinybės ir dėsningumo patosas nebūtų jūsų sužavėjęs. Jūs todėl jį pasekėt, kad jis paskelbė begalinį. klasinį subjektyvizmą, kad jis sudievino proletariato valią. Objektyviosios Markso mokymo apie dėsningumą ir būtinybę pusės jus niekad negalėjot priimti iki galo ir greitai ją pamiršot. Tačiau jus sužavėjo mokymas apie tai, kad valstybė yra klasių viešpatavimo organizacija. Šioje paviršutiniškoje ir skurdžioje teorijoje jums patiko subjektyvi žmogiškoji savivalė, kurios pagalba galima nuversti vienų klasių viešpatavimą ir pakeisti jį kitu. Pagal tokį supratimą visuomenės ir valstybės susideda ne iš abstrakčių atomų, o iš abstrakčių, klasių. Tačiau ir vienu ir kitu atveju jūsų patosas yra priešiškumo viskam, kas ontologiška visuomenės gyvenime, viskam, kas eina iš didesnių gelmių, patosas.

Visuomeninėje filosofijoje, mokymuose apie valstybę sveiku priešnuodžiu prieš visų objektyvių realybių subjektyvųjį sunaikinimą gali būti sociologinis natūralizmas. Sociologiniame natūralizme yra ribotumas, jis nemato paskutiniųjų, ontologiškų dvasinių pagrindų visuomenės ir valstybės gyvenime. Tačiau jame yra kažkokia dalinė tiesa prieš sociologinio subjektyvizmo, viešpataujančio visose revoliucinėse ideologijose, netiesą. Neatsitiktinai didysis "reakcionierius" Ž.de Mestras gali būti pripažintas vienu iš XIX amžiaus natūralistinės sociologijos įkvėpėjų. Jis davė religinį pagrindimą tam mokymui apie visuomenę, kuris aukščiausiam laipsnyje yra palankus objektyvių gamtinių dėsningumų visuomeniniame procesams patvirtinimui ir kuris buvo moksliškai pagrįstas. Objektyvaus dėsningumo ir būtinybės patosas gali dezinfekuoti įkaitintą revoliucinę atmosferą, jis palankus nepalenkiamoms ir nenugalimoms realybėms. Ir labiausiai jis reikalingas valstybės atžvilgiu. Valstybė yra objektyvi gamtos ir istorijos realybė, kuri negali būti nei kuriama nei griaunama pagal žmogiškąją savivalę. Tie, kurie nenori arba negali priimti šios realybės religiškai, verčiami mokslinio dėsningumo, turi priimti natūralistiškai. Objektyvioji būtinybė ir geležinis dėsningumas skaudžiai muša tuos, kurie laisvanoriškai ir sąmoningai nepriima istorinių realybių. Už maištą baudžia būtinybės dėsnis. Jeigu visos revoliucijos baigdavosi kontrrevoliucijomis, dažnai žiauriomis ir bjauriomis, tai čia buvo būtinos istorinių realybių reakcijos, pačios prigimties, nepasiduodančios išprievartavimui reakcijos, o ne vien piktos valios žmonių ir žmonių grupių reakcijos. Tokia esminė ontologiškoji "reakcijų" pusė, visai neprieinama jūsų "apšviestai" sąmonei.

Negalima neigti rasių kovos ir užkariavimų reikšmės valstybės sukūrime. Šiuo "natūralistiniu" būdu organizavosi valdžia pirminėse visuomenės vystymosi stadijose. Žiauriose grumtynėse ir karuose susidarė valdovų rasė, vyko atranka geriausiųjų, stiprėjo valdžios aristokratija. Visuomenių gyvenime, istoriniame procese rasė turi didžiulę reikšmę. Be geriausiųjų ir stipriausiųjų, rasės, karališkosios rasės susidarymo, žmogiškasis pasaulis niekad nebūtų išėjęs iš tamsaus chaoso. Istorijos ištakose diferenciacija ir kokybinė atranka vyko karingos rasių ir tautų kovos būdu, užkariavimų ir stipresniųjų pergalės prieš silpnuosius būdu. Ir šie "natūralistiniai" valstybių organizavimo būdai nei kiek neprieštarauja religiniams ir mistiniams valstybės pagrindams. L. Gumplovičiaus sociologiniame natūralizme yra neabejotina tiesos dalis, ir jis gali būti atskirtas nuo L.Gumplovičiaus pozityvizmo. Valstybės kūrėsi rasių nelygybės, stipriausiųjų ir geriausiųjų rasių pagrindu, pranašumo pagrindu. Pirminėje žmoniškojoje istorijoje natūralios jėgos pranašumas turi savo tiesą. Jeigu mes teisėtai sukylame prieš jėgos vyravimą virš teisės, tai tuo dar neišreiškiama paskutinioji tiesa. Šis idealistinis samprotavimas turi būti realistiškai pagrįstas, duotos ištakos. Humanistinės deklaracijos apie jėgos ir teisės santykį neišsprendžia problemos. Įsigilinus į jėgą, turinčią ontologinį pagrindą, reikia pripažinti teisės šaltiniu. Natūrali jėga, tam tikrose žmonijos vystymosi pakopose gali būti išreikšta ontologiškąja jėga, t.y. per ją gali būti įgyvendinama kažkokia tiesa. Be jėgos, atsirandančios gamtos gelmėse, nebūtų atsiradusi ir gyvavusi tiesa pasaulyje. Per jėgą, per gamtos ir padermės jėgą turi būti įnešta į tamsą šviesa. Ir negalėjo būti humaniško požiūrio į šią tamsą, negalima buvo su ja elgtis remiantis bejėge teise. Pirminio chaoso, tamsos ir laukiniškumo bangos būtų užplūdę žmogiškąją civilizaciją, jeigu nugalinčioje jėgoje nebūtų buvę geresnių savybių ir šviesą nešančių pradų atrankos. Visos valstybės gimė kruvinose prievartose. Pirmasis valdovas buvo didžiausias prievartautojas. Skurdžios jūsų deklaracijos prieš šias prievartas, visi jūsų maištai prieš karališkuosius prievartautojus skurdūs. Tikrovėje pagal Senąjį Įstatymą doros ir teisingos šios prievartos, ir niekada be jų nebūtume pakilę iš tamsos ir chaoso į žmogiškąją kosminę būseną. Be šių šventų prievartų žmonių giminė būtų paskendusi gyvuliškame chaose prie pat savo istorijos ištakų. Jūs turite paklusti dieviškajai pasaulio tvarkai, priimti vadovaujančių jėgų istorijoje tiesą arba jus sutraiškys gamtinės jėgos, kurios maištaujantiems primena dėsningumus ir būtinybes.

Patys protingiausi iš jūsų pasirengę pripažinti valstybės reikšmę. Tačiau perdaug utilitariai jūs pripažįstate valstybę ir todėl norėtumėt ją apriboti kokiu nors tarnybiniu minimumu. Tačiau valstybė nėra klozetų įrengimo būdas. Valstybė yra kažkokia vertybė, ir ji turi kažkokius didesnius tikslus istoriniame tautų ir žmonijos likime. Savo prigimtimi valstybė veržiasi į sustiprėjimą ir išplitimą. Valstybės jėga yra vertybė. Valstybės jėga turi ne utilitarinį tikslą, ne dėl miesčioniško žmonių gerbūvio ji egzistuoja, o dėl aukštesnės misijos. Valstybė nepakenčia, kad jai būtų pakirpti sparnai, ji veržiasi į istorinį tolį. Neišvengiama lemtis traukia kiekvieną didelę valstybę didinti savo galią ir reikšmę istorijoje. Didelė valstybė negali laisvanoriškai pasitenkinti miesčionišku egzistavimu ir niekada nepasitenkino. Imperializmas yra kiekvienos didelės valstybės lemtis, jos svajonė apie didybę ir pasaulines platumas. Imperializmas yra ne tik didelių valstybių, pretenduojančių į pasaulinį istorinį vaidmenį, reali politika, tačiau ir jų romantika. Imperializmas yra bet kurios valstybės žydėjimas ir išbaigtumas, jos riba. Imperialistinėje svajonėje yra kažkas demoniška. Didžių istorinių tautų didelės valstybės, pajungtos neišvengiamai imperialistinei dialektikai, per kurią jos iškyla ir pasiekia galybės, smunka ir žūsta. Imperializmo laimėjimų viršūnėje pažeidžiamos valstybės ribos, valstybė peržengia savo ribas ir pereina į pasaulinę vienybę, o tokios valstybės jau nebegalima pavadinti vieninga, skirtinga nuo visų kitų, valstybe. Imperija visuomet veržiasi būti pasauline imperija. Ir iš idėjos, tik ir gali būti viena, vieninga pasaulinė imperija. Imperija sunkiai pakenčia greta savęs kitas imperijas. Gryna imperijos idėja, tai - viso pasaulio suvienijimo idėja. Istoriniame procese empiriškai ši idėja nerealizuojama, ji susidrumsčia ir suyra. Imperialistinė idėja valstybės egzistencijoje yra priešinga bet kokiam miesčioniškumui, ankštumui ir prisirišimui prie nedidelių žemės plotų. Jūs, keliantys gatvėse triukšmą prieš imperializmą ir demaskuojantys jo "buržuaziškumą", jūs - tikri miesčionys, ir dėl miesčioniškų idealų jūs maištaujate, prieš didžius ir jums nesuprantamus uždavinius maištaujate. Jūs norite, kad valstybė ir visuomenė turėtų išimtinai suprantamus, mažus, artimus, protingai apgalvotus tikslus, jūs maištaujate prieš istorinių paslaptingų ir iracionalių, daugeliui neaiškių, tolių siekimus. Daugeliui žmonių nesuprantama, kodėl Aleksandrui Makedoniečiui per didžiausias aukas reikėjo kurti didžią monarchiją ir vienyti Rytus ir Vakarus, kam buvo reikalinga Romos imperija, kodėl viduramžių geriausi žmonės gyveno mintimi apie pasaulinę monarchiją, apie šventąją imperiją, kodėl Napoleonas ėmėsi beprotiškų žygių į jį pražudžiusius tolius, kodėl mūsų laikais susidūrė imperialistiniai siekiai dėl viešpatavimo. Visa tai - miesčioniškai sąmonei, suprantančiai tik žmonių ir kartų gerovę, - beprotybė, beprasmybė ir nusikaltimas. Iš nežinojimo, iš tolių ir paslaptingumo baimės jūs keliate miesčioniškus maištus prieš didžias istorines jėgas, didžius tikslus. Jūs nusitvėrėte dabartinio imperializmo "buržuaziškumą", tačiau pamiršote, kad viskas dabartiniame gyvenime turi buržuazinį stilių, ant visko dabar uždėtas šiuolaikinio ekonomizmo antspaudas. Tarytum mažiau “buržuazinis" jūsų socializmas, mažiau "buržuazinės" visos jūsų revoliucijos? Ar mažiau "buržuazinė" jūsų dvasia, ar ne "buržuaziniai" jūsų tikslai? Mūsų laikų maišalynėje jūs pamiršote apie "šventojo" imperializmo, taip nepanašaus į dabartinį prekybinį pramoninį imperializmą, egzistavimą.

Imperializmas senas kaip pasaulis, jis atsirado ne mūsų buržuazinėje kapitalistinėje epochoje. Imperializmas yra vienas iš amžinų amžinųjų pasaulio pradų. Senovės Egipte, Azijoje, Babilone, Persijoje jau buvo imperialistinė valia kurti pasaulinę imperiją, išeiti iš miesčioniškos valstybės ribų. Rytų didžiųjų monarchijų, visuomet dėjusių pastangas pasauliniam susivienijimui, susikūrime veikė, atrodytų, patys natūraliausi ekonominiai faktoriai. Rytuose vyko natūrali monarchijų kova, natūralus vienos monarchijos pakeitimas kita, stipresnių iškilimas ir silpnesnių žuvimas. Tačiau šioje natūralioje aplinkoje, per šias natūralias jėgas buvo realizuojami kažkokie tolimi, paslaptingi istoriniai tikslai, istorijos prasmė. Senovės imperializmas turėjo ne tik natūralųjį, bet ir šventąjį pagrindą, jis buvo religiškai apšviestas. Didžiausias senojo imperializmo laimėjimas buvo Aleksandro Makedoniečio monarchija. Religinį savo viešpatavimo apšvietimą Didysis Aleksandras ėmė Egipte, iš Egipto žynių. Į Aleksandro pasaulinę monarchiją vedė visos ankstyvesnės imperialistinės sandaros ir betarpiškai - persų imperializmas. Šioje monarchijoje įvyko dviejų pasaulių Rytų ir Vakarų dar nebuvęs susidūrimas sąlytis ir susivienijimas. Abu pasauliai išėjo iš savo uždarumo, ir susikūrė iki šiol nebuvusių platumų ir horizontų toliai. Visa helėniška epocha, dėka imperialistinės kovos ir imperialistinių laimėjimų, tapo žmonijos dvasinio susivienijimo ir praturtėjimo epocha. Istoriniame procese paprastai pasiekiama ne tai, kas betarpiškai buvo numatyta. Pasaulinė monarchija, kurios siekė Aleksandras Didysis, pasirodė labai silpna ir trumpalaikė. Tačiau Didžiojo Aleksandro veiklos rezultatai pasauliui ir žmonijai pasirodė nesuskaičiuojami ir savo reikšme amžini, kūrėsi žmonijos vienybė. Sekantis imperialistinis etapas - Romos imperija buvo didžiausias laimėjimas imperijų istorijoje, ji pasiekė tikrąjį pasaulietiškumą. Tačiau romėnai, kūrę Romos imperiją, ir neįtarė, kad jie tarnauja tolimesniam ir paslaptingam tikslui, negu didelės pasaulinės valstybės sukūrimas, kad jie kuria vieningoje žmonijoje natūralų pagrindą Visuotinai Kristaus Bažnyčiai ir, kad jų veiklos rezultatai išliks ir tada, kai žlugs jų sukurta didžioji valstybė. Artimiausi realūs tikslai yra tik laikinos priemonės tolimiems ir paslaptingiems tikslams pasiekti. Anglų imperializmas siekė gana egoistiškų jūrų prekybos ir pramonės tikslų. Tačiau jis pasitarnavo pasauliniam žmonijos vienijimui, europietiškos kultūros paplitimui po pasaulio platybes. Ir dabartinių "buržuazinių" valstybių, siekiančių pasaulinės galios, varžybos turėjo kažkokią paslaptingą prasmę. Tačiau, jums, miesčionims, kilusiems iš socializmo ir demokratijos, deformuotiems mąstysenoje, neleista suvokti šios prasmės. Laikas jums liautis moralizuoti istoriją ir taikyti istorinei tikrovei individualios moralės kriterijus. Moralės požiūriu vienodai buvo teisūs arba vienodai neteisūs persai ir graikai, vokiečiai ir anglai, kai jie kovojo dėl savo galios ir viešpatavimo. Imperialistinės kovos istoriniame procese nėra gėrio ir blogio kovos; tai laisvos tautų ir valstybių varžybos, tarp kurių nėra Dievo galutinai sutvirtintųjų ir išrinktųjų. Ir jau ne taip neteisus anglų imperialistas Krambas sakydamas, kad "jeigu lemta kada nors baisiam karui su Vokietija įvykti, tai labiau, negu bet kas, jis daugiausiai prisimins graikų karų aprašymus... Ir mes galime įsivaizduoti galingą teutoniškos genties Dievybę, gyvenančią debesyse ir ramiai žiūrinčią į žemę, kur vyksta jo mylimųjų vaikų, anglų ir vokiečių, puolančių į žūtbūtinę kovą, susidūrimas. Dievybę, besišypsančią karo Dievo Odino vaikų heroizmui". Krambo dievas - pagoniškas dievas, tačiau ir krikščionių Dievas suteikia savo tautoms laisvę reikšti savo dvasinę ir materialiąją galią. Jokia pergalinga jėga negali būti išimtinai materiali, joje visuomet yra ir dvasinė pusė, dvasinis šaltinis. Istoriniam procesui reikalinga dvasinių ir materialinių jėgų atranka. Silpnųjų pergalė vestų į žmonijos lygio smukimą. Imperializmo problemą jūs nagrinėjate paviršutiniškai. Ją reikia nagrinėti giliau. Tik tuomet mums atsiskleis dvilypė kiekvienos didelės, stiprios ir augančios valstybės prigimtis; iš vienos pusės, valstybė tarp kitų nori būti atskira, turinčia ribas ir individualias formas, valstybė, iš kitos pusės, ji veržiasi peržengti ribas ir tapti pasauline valstybe. Nacionalinė valstybė miesčioniška valstybė, ji gali būti ramesnė ir patenkintesnė. Imperialistinė valstybė turi paslaptingą istorinę lemtį, kuri jai siūlo ir didybę ir pražūtį, ji įsijungia į istorinę tragediją, iš kurios jau nėra išeities. Tačiau didžią tautą vilioja toliai ir masina garbė labiau, negu pasitenkinimas savo miesčioniška būsena. Bet imperializmas yra tik kelias, tautų ir valstybių likimas. Jis savyje nešasi mirties sėklą. Jam į pamainą eina viso pasaulio imperialistinis komunizmas, O pati priverstinos viso pasaulio vienybės ir viešpatavimo idėja yra netikra ir iliuziška idėja.

Valstybės egzistavimas pasaulyje turi teigiamą religinę prasmę ir pateisinimą. Valstybės valdžia turi dieviškąjį ontologinį šaltinį. Valstybės ontologinio šaltinio neigimas mūsų laikais yra organinių realybių griovimas, kosminės tvarkos pažeidimas. Tačiau valstybė neturi nekaltos ir švarios prigimties, joje gali slypėti blogio ar net šėtoniškasis pradas, ji gali persigimti ir tarnauti prieštaraujančiam jos paskirčiai tikslui. Kiekvienas pradas gali virsti savo priešingybe ir smukti. Valstybė turi ne tik gamtinį, bet ir dieviškąjį šaltinį. Ji yra dieviškojo prado veiksmas sudrumstoje gamtinėje aplinkoje, absoliutaus prado lūžis santykiniame prade. Tačiau neleistinas valstybės dievinimas, neleistinas jos pavertimas į absoliutą, neleistini dieviškos pagarbos atnašavimai. Absoliutus imperializmas yra antikristo apgaulė. Valstybė neturi būti patvaldiška, neribota, nepajungta aukštesniems, viršvalstybiniams pradams. Aukščiausioji tiesa buvo uždara stabmeldiškai sąmonei. Senovės ikikrikščioniškasis pasaulis nežinojo valstybės ribų. Jis nesugebėjo matyti skirtumų. Tai, kas dieviška, jam skendėjo gamtoje, ir gamtinė būtinybė nebuvo ribojama dieviškąja tiesa. Valstybė buvo gamtinė būtinybė, kuri ribojo gyvuliškąjį chaosą. Pačios valstybės apribojimo problema senojo pasaulio sąmonėje dar negalėjo kilti. Visos senojo pasaulio tautos stengėsi sukurti galingą valdžią, kuri suvaldytų chaotines stichijas ir išvestų iš gyvuliškos būsenos. Ši valdžia buvo apšviečiama religine senojo pasaulio sąmone. Didžiosiose Rytų monarchijose valdovų viešpatavimui buvo teikiama dieviškoji reikšmė, ir jiems buvo atnašaujami dieviškieji pagarbinimai. Senovės Egiptas buvo šio religinio valdovų viešpatavimo apšvietimo lopšys. Ten valdovai buvo kildinami tiesiog iš dievų. Ir šiame valdovų rasės išskyrime iš žmonių rasės buvo sava tiesa. Žmogiškoji prigimtis dar nebuvo pakankamai išlaisvinta nuo žemiausios prigimties ir stichinių jėgų ir iškelta aukštyn, kad jos teises būtų galima priešpastatyti valstybei ir apriboti jos valdžią. Per Rytų despotijas žmogus lėtai ir sunkiai ėjo iš prigimtinės chaotinės ir stichinės gyvuliškos būsenos. Valstybė senojo pasaulio žmonėms nebuvo ribota ir apibrėžta sfera, ji jiems buvo viskas. Ir taip vertino senojo pasaulio žmonės valstybės galią, saugančią juos nuo gamtinių stichijų, kad net Graikijoje, žmoniškiausioje humanistinėje Graikijoje, negalėjo nubrėžti valstybei ribų. Šių ribų nežinojo ir pats dieviškasis Platonas.

Valdovų viešpatavimo religinis apšvietimas ir sudievinimas senovės Rytuose turėjo savyje grūdą, iš kurio vėliau Romoje, kitoje dvasinėje atmosferoje, kitame žmonijos amžiuje, išdygo Cezarių kultas, cezario pripažinimas žmogumi-dievu. Ir tuomet įvyko susidūrimas tarp Romos Cezarių kulto ir Kristaus šviesos, apšvietusios pasaulį. Kai pirmasis krikščionis priėmė kankinio mirtį, nepanorėjęs cezariui atnašauti dieviškos pagarbos, jis religiškai amžinai apribojo valstybines valdžios pretenzijas, jis jiems priešpastatė begalinę žmogaus dvasios prigimtį, kaip dvasinę ribą. Ant kankinių kraujo buvo statoma Kristaus Bažnyčia, ir susikūrė nauja dvasinė karalystė, priešinga ciesoriaus karalystei ir jo beribėms pretenzijoms. Dvasinė valstybės patvaldystė baigėsi. Atsivėrė naujas, nuo valstybės nepriklausantis, tiesos šaltinis. Tik krikščioniškajai sąmonei pirmą kartą atsivėrė valstybinės valdžios ribos, tik jai pirmą kartą tapo galimas dviejų karalysčių skirtumo ir atskyrimo pojūtis. Su Kristaus žodžiais "kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui" prasidėjo nauja era pasaulio valstybių istorijoje. "Ciesoriaus karalystė" ir "Dievo karalystė" skiriasi ir įžengia į labai sudėtingus, dramatizmo pilnus santykius. Dramatiška sąveika ir susidūrimai tarp "ciesoriaus karalystės" ir "Dievo karalystės" nesibaigė iki šiol ir nesibaigs niekada, tik įeis į naujas fazes. Krikščioniškoji sąmonė atmetė bet kokią valstybinės valdžios patvaldystę, ar tai būtų ciesoriaus, ar liaudies patvaldystė. Ji pastatė bet kokiai žmogiškajai valdžiai ribą, valdžiai vieno, daugelio arba visų. Ši krikščioniškoji tiesa pakyla virš visų valstybinės valdžios formų ir neišreiškia vienos ar kitos formos pranašumų. Krikščioniškajame pasaulyje valdovo viešpatavimą riboja Kristaus Bažnyčia ir begalinė žmogaus dvasios prigimtis, atsiskleidžianti per Kristų. Valstybinės valdžios apribojimo šaltinis yra grynai religinis ir dvasinis. Savo pirminiame pagrinde, tai ne visuomenė ir ne visuomeninės grupės, reikalaudamos tų ar kitų konstitucijos garantijų, apriboja valstybę, o Bažnyčia ir žmogaus siela. Krikščioniškajame apreiškime yra ypatinga žmogaus sielos "teisių deklaracija", nustatyta Dievui per Kristų. Krikščioniškajame pasaulyje valstybė jau negali pretenduoti į visą žmogų, valstybės valdžiai nepriklauso žmogaus gelmės, jo dvasinis gyvenimas. Dvasinis gyvenimas žmogaus priklauso Bažnyčiai, o ne valstybei. Valstybė turi reikalą su žmogaus apvalkalu, ji reguliuoja tik išorinius žmonių santykius. Ir krikščioniškajame pasaulyje valstybė labai dažnai peržengia savo ribas, įsiveržia ne į savo sritį, prievartauja žmogaus sielą. Tačiau tai - jau valstybės nuodėmė, jos nukrypimas nuo tiesos kelio. Dvasiniu požiūriu, valstybei duotos ribos ir pripažintos žmogaus begalinės teisės amžių amžiams. Kadangi valstybė peržengė nacionalines istorines, religiškai apšviestos, bet nesudievintos monarchijos formas ir nukrypo į ciesoriaus sudievinimą, ji išdavė Kristaus tiesą ir įžengė į žmogaus-dievo kultą. Šis nukrypimas visuomet buvo stipresnis Rytuose, Bizantijoje ir Rusijoje, bet ne Vakaruose. Vakaruose katalikybė buvo ypatingai giliai suprasta ir nustatyta valstybinės valdžios - ciesoriaus valdžia. Ciesoriaus kultas iš Romos grįžo į savo tėvynę, į Rytus. Vakarai stipriau pajuto žmogaus teises. Ir, jūs visi, atitolę nuo krikščionybės, pamiršę savo dvasinę tėvynę, jūs reikalaujate žmogaus išlaisvinimo ir valstybės valdžios apribojimo, nematydami, iš kur eina šis išlaisvinimas ir apribojimas. Jūs pametėte religinę pažintį su savo tėvais ir bejėgiškai, iškreiptai, sekuliarizuojate forma skelbiate senąją krikščioniškąją tiesą. Visoks valstybės pretenzijų apribojimas ir žmogaus teisių patvirtinimas yra krikščioniškoje Bažnyčioje ir krikščioniškame žmogaus, Dievo sūnaus apreiškime. Tai pamiršo mūsų laikų žmonės. Todėl, kai revoliucijose jie norėdavo išlaisvinti žmogų ir įtvirtinti jo teises, jie kūrė naują ir baisesnę tironiją, visuomenės ir liaudies patvaldystę. Jie išlaisvindavo senąjį chaosą ir tuomet senoji valstybės tiesa įgydavo savo teises.

Tačiau valstybės mistiškumas, religinio valdžios charakterio tvirtinimas nereiškia būtinai teokratinės valstybės ir valdžios koncepcijos. Teokratija, visų pirma, yra žydiškas senovės pradas. Krikščioniškoji teokratija, Vakarų popiežių ir Rytų cezarių teokratijos reiškė Senojo įstatymo prado vyravimą. Didesnė tiesa buvo ne popiežių teokratinėje idėjoje ir ne cezarių teokratinėje idėjoje, o dualistinėje Dantės, kuris buvo ne tik viduramžių dvasios reiškėjas, bet ir naujų laikų pranašautojas, koncepcijoje. Šventoji imperializmo prasmė nereiškė būtinai jos teokratinės koncepcijos. Imperializme yra žmogiškosios valios įtampa, tautų valios įtampa, ir šioje istorinėje įtampoje žmogui ir liaudžiai suteikta ženkli laisvė. Didžios imperijos sukūrimo uždavinys negali būti išspręstas paprastu religinio prisako vykdymu, kaip to reikalautų teokratinis imperialistinės idėjos pagrindimas. Imperialistinė valia visuomet peržengia savo ribas. Imperialistinės idėjos didvyriai Aleksandras Didysis, Julijus Cezaris, Petras Didysis, Napoleonas, Bismarkas -demoniškos valios žmonės. Teokratinis imperializmas - labai švelni koncepcija, išdildanti giliausius ir tragiškiausius žmogaus sielos prieštaravimus. "Ciesoriaus karalystės" ir "Dievo karalystės" antinomijos niekada neįmanoma sutaikyti ir nugalėti žemiškame empiriniame gyvenime. Valstybė ir Bažnyčia negali būti nei galutinai sujungtos nei galutinai atskirtos, - jos yra antinominėje sąveikoje, jos ir padeda viena kitai, ir priešinasi. Krikščionybė pateisina ir apšviečia valstybę, tačiau griežtąja žodžio prasme "krikščioniškoji valstybė" negalima. Valstybės prigimtyje visuomet bus, jei ne antikrikščioniški, tai nekrikščioniški, pagoniški elementai. Valstybė iki galo negali būti dievobaiminga. Valstybė nėra krikščioniškosios meilės ir palaimos, žmonių brolybės Dvasioje apreiškimas. Valstybė gamtinės kilmės reiškinys, o ne palaimos reiškinys. Visose krikščioniškosios valstybės struktūrose jaučiamas falšas ir melas. Dievo karalystė yra palaiminga, viršgamtinė karalystė ir joje jau nėra prievartinės valstybės. Tačiau būtų klaidinga matyti valstybėje būtiną blogio minimumą, mažiausią blogį nuodėmingai žmonijai, kuris panaikinamas, kai žmonija pakyla į aukštesnę pakopą. Taip galvoja daugelis jūsų, užjaučiantys krikščioniškąjį anarchizmą. Ne, jums nepavyks įvaryti valstybės į tamsų kampą. Valstybė turi teigiamas užduotis, ji veržiasi į maksimumą. Imperialistinė idėja valstybę amžinai jaudina. "Ciesoriaus karalystė" yra savita sfera, reikalinga Dievo pasaulio turtingumui ir galybei, joje vykdomos kažkokios kūrybinės, neįvykdomos kitokiais būdais, priemonės. "Ciesoriaus karalystė" - didžiulė hierarchinės būties pakopa. Ji nėra blogio karalystė, velnio karalystė, Ji tampa blogio karalyste tik tada, kai reikalauja dieviškos pagarbos, kuomet ji sudievinama, kuomet ji pakeičia Dievo karalystę, kada ji pretenduoja į žmogaus dvasines gelmes, į jo prigimtį. Štai kodėl taip svarbus atskyrimas ir apribojimas dviejų karalysčių, kurias numatė Kristus. Valstybė turi religinį pagrindą, ir šio religinio pagrindo griovimas veda į valstybės griovimo pavojų. Imanentinis valstybės pagrindas - dvasinis, o ne materialus. Valstybės sekuliarizacijoje tačiau yra sava santykinė tiesa. Valstybės ištakos yra senose transcendentinėse religinėse sankcijose. Valstybė praeina per savo organiškos struktūros skaidymą. Tačiau, kadangi ji praranda savo vidinį dvasinį religinį pagrindą, ji pergyvena irimo procesą ir didžiulius sukrėtimus. Mes privalome tiesiai ir be baimės pripažinti, kad valstybės būtis prieš religinės krikščioniškosios sąmonės teismą yra antinomiška ir, kad šio antinomiškumo negali nugalėti jokios švelnios krikščioniškos teokratinės ir krikščioniškos anarchinės struktūros. Dievui buvo reikalinga valstybė savo planams vykdyti. O jūs nepakeisite ir neištaisysite Dievo valios. Mums lieka tik išgyvendinti iki galo valstybės religinius prieštaravimus. Kiekvieno krikščionio santykiai su valstybe gimdo tragiškus konfliktus. Jų neįmanoma išvengti, juos reikia priimti iki galo. Krikščioniškoji tiesa, kad siela kainuoja brangiau, kaip visos pasaulio karalystės, nėra valstybės neigimas ir naikinimas. Neteisūs esate visi jūs, valstybės priešai, norintieji krikščioniškąją tiesą panaudoti savo tikslams. Jūs mėgstate pasinaudoti krikščionybe utilitariniais tikslais. Šiais atvejais jūsų nuosavybėn nepatenka ir trupinėlis krikščioniškosios tiesos, ji visa iš jūsų išslysta. Jums atitenka tik pelai, tik išviršinės formulės ir žodžiai, praradę savo prasmę. Kaip piktnaudžiauja Evangelija tie, kurie ja netiki! Šią niekšybę aukščiausiu laipsniu pasiekė Tolstojus. Jūs labai norėtumėte paversti krikščionybę humanizmu. Tačiau tai jums nepavyks. Visi jūsų "krikščioniški" prieštaravimai prieš valstybę iš esmės yra humanistiniai prieštaravimai. Visas jūsų anarchizmas, kuriam pagrįsti jūs stveriatės ir krikščioniškų argumentų, paremtas pozityviuoju humanizmu, Krikščionybė jums yra tik pelai. Krikščionybės ir humanizmo santykiai labai sudėtingi. Valstybėje veikia ne tik dieviškasis pradas, iš kurio ji atsirado ir kuris ją apšviečia, bet ir humanistinis, grynai žmogiškasis pradas. Šis humanistinis pradas visada veikė caro valdžioje. Jis buvo Aleksandro Didžiojo valdžioje ir pasiekė ypatingos išraiškos Napoleono valdžioje. Grynai žmogiškas aktyvumas buvo ir rusų caro valdžioje ir biurokratijoje, galbūt, vienintelis istorinis aktyvumas Rusijoje. Valstybių ir imperijų pagrindą sudaro aristokratiškasis humanizmas. Tačiau yra kitoks, atpalaiduojantis demokratinis humanizmas, kuris veda į valstybių ir imperijų irimą bei žlugimą, kuris priešingas bet kokiai istorinei jėgai ir bet kokiai istorinei didybei. Jis vengia asmenybių ir žmonių gyvybių aukų, kadangi negali pateisinti šių aukų empirinio žemės gyvenimo laikotarpyje, o kitokio gyvenimo nepripažįsta. Jūsų demokratinis ir antireliginis humanizmas yra pilnas švelninančio ir sentimentalaus valstybės griežtumo, žiaurumo ir atšiaurumo neigimo, kadangi jūs netikite į gyvenimo, viršijančio empirinę žmogaus gyvenimo atkarpą, prasmę. Demokratinis humanizmas atsiranda kaip bauda už nuklydimus nuo aristokratiškojo humanizmo kelio. Pagal visą savo dvasios struktūrą jūs negalite pripažinti, kad su valstybe siejasi vertybė, pereinanti į amžinybę. Jūsų humanizmas supranta valstybę tik kaip utilitarinę priemonę gerovei pasiekti ir žemiškam žmonių gyvenimui patenkinti. Jūs paverčiate valstybę į interesų organizaciją ir norėtumėte paversti komercine ūkine organizacija, prekybos ir pramonės kontora. Jūs griaunate valstybę kaip savarankišką realybę ir vertenybę. Valstybės negalima grįsti interesais. Ji riboja kiekvienos gyvenančios kartos interesus ir pajungia juos didžiai praeičiai ir didžiai ateičiai. Joje dalyvauja ne tik dabar gyvenantys žmonės, bet ir mirę protėviai, ir negimę ainiai. Visi jūsų liberaliniai, demokratiniai ir socialistiniai mokymai eina pro valstybės prigimties šalį. Jūsų mokymai nepagauna valstybės esmės, tačiau jie skleidžia energijas, griaunančias esmę. Valstybės dialektika ir jos likimas tokie, kad, kai absoliutinėje monarchijoje atsiranda humanistinis įsitvirtinimas, išduodąs religines valdžios misijas, kai Liudvikas XIV sako: "L' etat s'est moi" (valstybė - tai aš), revoliucinė liaudis atsako kitu humanistiniu įsitvirtinimu, ir demokratija sako: "L'etat c'est moi"

Visos utopijos netobulos, dieviškos valstybės žemėje skirtingų planų sumaišymu, šio pasaulio sumaišymu su anuo; visos jos nevykę bandymai įsprausti ketvirtą matavimą į trimatę erdvę. Tuo pačiu paremtos ir visos utopijos, neigiančios valstybę, utopijos apie bevalstybinę tobulą būseną žemėje. Valstybė yra sunkus ir pasiaukojantis žmonijos kelias trimatėje, o ne keturmatėje erdvėje, gamtiniame, tūnančiame blogyje, pasaulyje. Valstybė negali remtis tik meile. Meilės karalystė yra palaimos karalystė, Dievo karalystė, o ne ciesoriaus karalystė. Ši karalystė turi kitokios būties matmenį, negu turi valstybė. Šios dvi valstybės egzistuoja greta, susiliečia, sueina į sąveiką, tačiau niekada nesusilieja, nesusitapatina ir nepanaikina viena kitos, neišstumia viena kitos. Visi bandymai valstybei primesti kaip vienintelį pagrindą krikščioniškąją meilę veda į tironiją. Krikščioniškoji meilė gali būti tik laisva žmogaus gyvenimo ir žmogiškojo bendravimo gėle, o ne prievartiniu gyvenimo ir bendravimo pagrindu. Teisė todėl ir turi tokią didžiulę reikšmę žmogiškajam bendravimui, kad ji apsaugo žmogų ir garantuoja žmogiškos laisvės minimumą, kad ji saugo žmogų nuo to, kad jo gyvenimas nepriklausytų vien nuo kito žmogaus moralės savybių, kito žmogaus meilės arba neapykantos. Žmogaus laisvė ir nepriklausomybė reikalauja, kad valstybės pagrinde būtų ne tik meilė, bet ir prievarta, ir teisė. Čia yra aukščiausia tiesa. Monizmas visuomeniniame gyvenime, išimtinas vieno prado vyravimas visuomet veda į tironiją, į gyvenimo įvairovės ir turtingumo menkinimą. Didžiausią laisvę ir įvairovę duoda daugelio pradų, veikiančių tarpusavyje, vidiniai pajungtų dvasiniam centrui, sujungimas. Visos utopijos serga kraštutiniu socialiniu monizmu ir todėl veda į tironiją. Ir galbūt baisiausia tironija yra ta, kuri sužavėta pilnu valstybės neigimu vardan vieno ar kito prado, klasinio ar individualistinio, tarptautinio arba tautinio. Didžiausia laisvė pasiekiama tada, kai žmogus jaučia ir suvokia, kaip ir visas viršasmeninės realybes ir vienybes, imanentinę, o ne transcendentinę valstybę.

Prancūzų okulistas Fabras d'Olivje sukūrė gudrią socialinę sistemą, paremtą trijų pradų - dieviško pramatymo, būtinybės ir žmogaus laisvės sujungimą. Čia daug tiesos.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija