Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - KETVIRTAS LAIŠKAS Apie naciją

KETVIRTAS LAIŠKAS Apie naciją

Jūsų, man priešingos sandaros, žmonės mažai galvojo apie naciją ir nacionalinį klausimą. Utilitariniais sumetimais jūs dar sutinkate pripažinti valstybę. Tačiau jūs nesugebate įsiskverbti į intymiąją nacionalinės būties paslaptį. Tiesa, jūs pripažįstate engiamų tautybių teises ir dėl šių tautybių esat pasirengę tapti kraštutiniais nacionalistais. Daugelis iš jūsų savo vėliavose įrašote tautų apsisprendimo teisę. Tačiau tai ir įrodo, kad prie nacionalinės būties paslapties jūs galite prieiti tik iš išorės, o į vidų jums kelio nėra. Jūs buvote pasirengę pripažinti ir nacionalines žydų arba lenkų, čekų arba airių teises, bet štai rusų nacionalinės būties ir nacionalinių teisių jūs niekad negalėjot pripažinti. Ir tai todėl, kad jus domino engimo problema, bet visiškai nedomino nacionalinė problema. Jūs paskelbėte tautų laisvo apsisprendimo teisę, nei kiek nesidomėdami pačiomis tautybėmis ir net netikėdami į tokios rūšies realybių egzistavimą. Jums reikalingas šis "laisvas apsisprendimas", kaip kovos būdas už jūsų politinius ir socialinius idealus, už nerealią lygybę ir laisvę, o ne už konkrečią nacionalinę būtį, ne už nacionalinį žydėjimą. Iš tikrųjų, nacionalinėje būtyje yra jums neprieinama nacionalinė paslaptis, pasislėpusi giliai žemėje. Jūs niekad ten neįsiskverbiat, jūs visuomet liekate paviršiuje. Jūs labai jautrūs žydams, jūs kovojate už žydų teises. Bet ar jaučiate jūs "žydą", ar jaučiate jūs žydų tautos sielą, ar įsiskverbėte jūs kada nors į šitas paslaptis, į tuos paslaptingus žydijos, siekiančios senobines žmonijos ištakas, likimus? Ne, jūsų kova už žydus nenori žinoti žydų, nepripažįsta "žydiškumo", ji yra tik internacionalinė kova už sulyginimą, kova už abstraktų žmogų, už žmogaus abstrakciją. Jūs nepripažįstate kūnu ir krauju, kilme ir gentimi konkretaus žmogaus, nacionalinio žmogaus. Jūsų kova už engiamų tautų išlaisvinimą ir jų sulyginimą yra internacionalinė kova, kova geometrinė, atitraukianti ir atplėšianti žmogų nuo jo gyvo paveikslo, nuo motinos ir tėvo vardo. Tautybių "engėjai" kartais daugiau jas pripažįsta, kaip "išlaisvintojai". "Engia" gyvą kūnu ir krauju, gimine ir gentimi nacionalinį žmogų, "laisvina" gi abstraktų geometrinį žmogų. Aš nenoriu engti žydo ir žydiškumo, bet nenoriu ir "laisvinti" atitrauktai kaip žmogaus abstrakcijos, prarandančios visą savo žydiškumą. Aš giliai jaučiu žydą ir žydiškumą, visą žydų likimo ypatingumą ir nepakartotinumą, visą išimtinumą ir nenugalimumą. Šis mano jausmas pereina į užuojautą. Tačiau aš netikiu į žydų klausimo išsprendimą per lygybę ir maišymą. Kiekvienos nacionalinės būties paslaptis nusipelno užuojautos. Į ją reikia įsigilinti net tada, kai kalba eina apie mums priešišką naciją. Vokiečių tauta buvo mūsų priešas, ir mes kovojom prieš ją. Tačiau nepakartojamas savotiškumas, pats vokiškos dvasios intymumas, tikrai individuali vokiško būdo išraiška visuomet, net kovos metu man rodėsi, kad nusipelno užuojautos ir įsigilinimo. Jūsų internacionalinėje kovoje už išlaisvinimą ir tautybių lygybę nejaučiamas nacionalinių būdų pojūtis, nėra joje meilės tautos atvaizdui. Teisus buvo K. Leontjevas, kada jis pripažino jūsų nacionalinę politiką pasaulio griovimo įrankiu ir pamatė joje tik demokratijos ir kosmopolitizmo triumfą. Jūsų principas "tautų apsisprendimo teisė" yra taip nuvalkiotas rusų revoliucijoje, yra antiistorinė abstrakcija išgalvota tų, kurie neigia nepakartojamą realybę - tautybę. Tautybės negalima išplėšti iš konkrečios istorijos, ir jos teisės negalima nagrinėti abstrakčiai. Kiekviena tautybė įvairiais savo egzistavimo periodais turi įvairias teises. Ir visos istorinės tautybės turi įvairias teises. Šių teisių negalima sulyginti. Egzistuoja sudėtinga tautybių hierarchija. Beprasmiška ir absurdiška lyginti rusų ir armėnų, gruzinų ir totorių tautų teises į apsisprendimą. Beprasmiška ir absurdiška einamuoju istorijos momentu vertinti tuo pačiu abstrakčiu matu vokiečių tautos teises ir ispanų tautos teises. Tautų gyvenime būna suklestėjimo ir nužydėjimo periodai, didžiausios jų jėgų įtampos ir silpnumo periodai. Jų teisės apsisprendimui šiais atvejais yra skirtingos. Apsisprendimo teisės klausimas nėra abstraktus juridinis, o pirmiausia tai - biologinis, galų gale - mistinis biologinis. Jis remiasi iracionaliu gyvenimo pagrindu, kurio negalima juridiškai ir morališkai racionalizuoti. Visos istorinės tautybės turi visai skirtingas, nelygias teises, ir jos negali reikšti vienodų pretenzijų. Istorinėje tautybių nelygybėje, jų realaus svorio nelygybėje, istoriniame vienų ar kitų pranašume yra istorinės tikrovės dorovinio dėsnio, taip nepanašaus į individualios tikrovės dėsnį, vykdymas.

Nacija pagrindinai yra istorinė kategorija, konkrečiai istoriška, o ne abstrakčiai sociologiška. Ji yra savotiškas istorinės tikrovės rezultatas, ir jos paslaptis neprieinama tiems, kurie neturi istorinės tikrovės jausmo, kurie naudoja tik abstrakčias sociologines kategorijas. Jūs, abstrakčios sociologiškos mąstysenos žmonės, negalite suprasti nacionalinės būties paslapties, kadangi jūs aplamai skaidote naciją į abstrakčius sociologiškus elementus.Po jūsų analizės iš nacijos nieko nebelieka. Tikrovėje nacijos racionaliai apibrėžti neįmanoma. Jokios racionalios akivaizdžios savybės išsamiai nenusako jos būties. Vis tolyn ir tolyn, į paslaptingą racionalią gilumą nueina nacijos būtis, nors pridėtume vis naujas psichologines ar sociologines savybes. Nacijos būtis neapibrėžiama ir neišsemiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės daugiau ar mažiau esminės nacionalinei būčiai. Teisiausi tie, kurie apibrėžia naciją istorinio likimo vienodumu. Šio vienodumo pripažinimas ir yra nacionalinė sąmonė. Tačiau istorinio likimo vienodumas ir yra iracionali paslaptis. Šioje vietoje nacionalinė sąmonė skendi gyvenimo gelmėse, vieningos ir nepakartojamos istorijos gelmėse. Žydų tauta giliai jaučias istorijos gelmėse. Žydų tauta giliai jaučia šį paslaptingą istorinio likimo vienodumą, nors ji beveik nebeturi jokių, bendrų nacionalinės būties požymių - kalbos, teritorijos, valstybės, pasitraukė ir nuo senojo savo tikėjimo. Suprasti šią istorinio vienodumo paslaptį gali maišyto kraujo elementai, kilę iš sudėtingo rasių susiliejimo. Biologiniame istorinės tautybės pagrinde nebūna švaraus kraujo, švarios rasės. Istorinės tautybės susidarymas yra jau sudėtingos rasių sąveikos ir maišymo išdava. Pati rasė savyje yra gamtinis biologinis, zoologinis, bet ne istorinis faktorius. Tačiau šis faktorius istorinėse struktūrose ne tik veikia, tačiau ir vaidina apibrėžiantį paslaptingą vaidmenį šių struktūrų susidaryme. Tikrovėje rasėje yra paslaptinga giluma, yra sava metafizika ir ontologija. Iš biologinių gyvenimo ištakų žmogiškosios rasės įeina į istorinę tikrovę ir joje veikia kaip sudėtingesnės rasės. Istorinėje tikrovėje įvairias vietas užima baltoji ir geltonoji, arijų ir semitų, slavų ir germanų rasės. Tarp zoologinės rasės ir istorinės tautybės yra visa eilė tarpinių pakopų, kurios yra tarpusavio sąveikoje. Tautybė yra ta sudėtinga hierarchinė pakopa, kurioje labiausiai sutelkta istorinio likimo aštruma. Joje gamtinė tikrovė pereina į istorinę tikrovę. Žydų istorinės tautybės susikūrimas buvo rasių kryžiavimosi ir kraujo maišymo išdava, joje grynai semitinis elementas susitiko su neosemitiniais elementais. Čemberlenas neigiamų žydų tautybės savybių priežastį mato nusikalstamame semito-arabo ir airiečio kraujo sumaišyme. Tačiau, kaip bebūtų aiškinama rasinė žydų kilmė, vienodas ir paslaptingas žydų tautos istorinis likimas atsirado po to, kai susikūrė žydų tauta. Šiame likime kraujas vaidina didžiulį vaidmenį. Bet žydų tautybė jau atstovauja kitai hierarchinei pakopai, negu pavyzdžiui, semitų rasė, kurioje realizuojami įvairūs istoriniai likimai. Būtent žydų tautos istorinis likimas, visiškai nepaaiškinamas racionaliai, mums duoda išimtinį istorijos, istorinės realybės pojūtį. Istorinių tautų susikūrimas nėra biologinės kilmės reiškinių su sociologinės kilmės reiškiniais susipynimas, o istorinio konkretumo bei individualumo susikūrimas iš gamtinio rasinio chaoso. Istorinės tautos kūrimasis yra kova su pirminiu chaosu, yra veido ir atvaizdo išskyrimas iš beveidės ir netvarkingos gamtos. Tai yra teigiamas diferenciacijos ir nelygybės istorinėje tikrovėje, kur viskas konkretu, atsiradimas. Jeigu vienašališka ir neteisinga grynai antropologinė, rasinė istorijos filosofija (Gobinas, Čemberlenas ir kt.) tai visgi joje yra kažkokia tiesa, kurios nėra atitrūkusioje sociologinėje, nesuvokiančioje kraujo paslapčių ir viską suvedančioje į racionalius socialinius faktorius, filosofijos istorijoje. Istorinių diferenciacijų ir nelygybių, kurių pagalba susikūrė istorinis kosmosas, negali nutrinti ir sunaikinti jokie socialiniai faktoriai. O kraujo balso, rasės instinkto neįmanoma sunaikinti istoriniame tautų likime. Nacijų idėjos ir pašaukimo idėjos yra įaugę į kraują. Nacijos yra istorinės struktūros, bet kilę jos iš būties, iš gelmių, iš gamtos. Pačiose kosminio gyvenimo gelmėse yra tautinių likimų galia ir energija, šaukianti realizuoti tuos likimus. Istorija yra realizuota gamtoje. Istorinė tikrovė yra didžiulė kosminio gyvenimo pakopa. Joje koncentruojama kosminė energija ir sprendžiamas pasaulio likimas. Rasė, kaip kosminis pradas koncentruotai veikia tautybę, kaip istorinį pradą. Istorinėje tikrovėje vyksta kosmoso formavimas, didžiausia kova ir kosminių pradų pergalė prieš chaotiškus pradus. Istorinė tautybė yra kosminės būties amžina pergalė. Jos sunaikinimas yra kosmoso naikinimas, grįžimas į chaosą.

Nacija nėra vienos ar kitos istorinio laikmečio atkarpos reiškinys. Nacija yra mistinis organizmas, mistinė asmenybė, istorinio proceso noumenas, o ne fenomenas. Nacija nėra gyvenanti karta ir nėra gyvenusių kartų suma. Nacija nėra dėmuo, ji yra kažkas pirmapradžio, amžinai gyvas istorinio proceso subjektas, joje tebėra ir gyvena visos praeities kartos ne mažiau, kaip dabartinės kartos. Nacija turi ontologinį branduolį. Nacionalinė būtis nugali laiką. Nacijos dvasia priešinasi, kad dabartis ir ateitis sunaikintų praeitį. Nacija visuomet veržiasi į pergalę prieš mirtį, ji neleidžia vyrauti išimtinai ateičiai virš praeities. Štai kodėl nacionalinėje būtyje ir nacionalinėje sąmonėje yra religinis pagrindas, religinė gelmė. Religija sutvirtina ryšį ir giminystę, nugali svetimą būtį, o šį sutvirtinimą žmogus gauna pirmiausia savo tėvynėje. Ir bet koks bandymas atplėšti tautybę nuo šios religinės gelmės išstumia tautybę į paviršių, ir iškelia pavojų jai sunykti. Tikroji tautinė sąmonė yra giluminė sąmonė, ji įtvirtina ne naikinančią ir mirtį nešančią istorinio proceso galią, o apsaugančią ir atgimstančią galią. Nacionalinė sąmonė konservatyvi ne todėl, kad ji būtų priešinga kūrybai, o todėl, kad ji saugo tikrąjį gyvenimą, vertingą gyvenimą nuo sunaikinimo per ateitį; ji pripažįsta gyvais senelius, tėvus ir protėvius vienodai, kaip ir būsimąsias kartas. Tautos gyvenimas, nacionalinis gyvenimas yra nenutrūkstamas ryšis su protėviais ir jų priesakų gerbimu. Tautiškume visuomet yra tradicijos. O kadangi jūsų evoliucionizmas nutraukia laikmečių ryšį, naikina praeities, protėvių atminimą, jis yra giliai antinacionalinis. Internacionalizmas yra religija ateities, nežinančios savo pretenzijoms ribų, o ne religija amžino, ji neša visiems gyviesiems žinią apie mirtį ir sunaikinimą, o ne apie gyvenimą ir prisikėlimą. Revoliucinis internacionalizmas ir yra nuosekli mirties religija, amžinybės neigimas. Ši religija nepripažįsta kapų paminklų. Ji priešinga tai didžiai prisikėlimo dvasiai, kuri žadino senolius statyti antkapius ir paminklus. Ši, viską ryjančios ateities, religija nebenori pripažinti ryšio su protėviais, protėvių kapų, jų nemirtingumo ir bendro su jais gyvenimo. Nacionalinė sąmonė giliai priešinga šiai dvasiai. Ir paviršutiniška ir prieštaringa ta dabartinių Europos tautų nacionalinė sąmonė, kuri atitrūksta nuo savo religinių šaknų. Dabartinis Europos tautų nacionalizmas klaidingas. Tačiau ir per menkėjantį, nepakankamai gilų nacionalinį jausmą dabartinės tautos jungiasi prie religinio gyvenimo, savotiškai veržiasi į amžiną gyvenimą. Tautybėje gyvenimas priešinasi mirčiai, kuria internacionalizmas grasina visoms tautoms. Kiekviena nacija, sveiko instinkto vedina, veržiasi į didžiausią galią ir žydėjimą, savo suklestėjimą istoriniame procese. Tai kūrybiškoji nacionalizmo pusė, kuriai internacionalizmas priešingas lygiai, kaip ir jo prisikėliškajai pusei. Internacionalizmas norėtų sustabdyti tautinių jėgų augimą, norėtų nuskinti jų žiedą. Jis norėtų gyvenimą nukreipti į šalį, į tuščias, tarpines erdves, į baisias ateities abstrakcijas. Jis norėtų užgesinti tautų valią į būtį, į istorinį iškilimą. Jis moralizuoja, žavėdamas nacionalinio egoizmo išsižadėjimu. Tačiau šiame išsižadėjime, stumiančiame į nebūties kelią, slypi klasinis ir asmeninis egoizmas, gėrybių troškulys, atsisakymas nuo aukų, kurių reikalauja istorinis likimas, istorinis tautų likimas. Revoliucinis internacionalizmas naikina tautų praeitį ir nenori leisti jų į nuosavą ateitį. Jis tempia jas į kitokią ateitį, baisią savo tuštybe ir abstraktumu. Ir pačiame elementariausiame, instinktyviame egoizme yra daugiau gyvenimo tiesos, negu jūsų internacionalizme.

Jūs, visokio plauko internacionalistai, įvykdėte patį baisiausią mainą: jūs pakeitėt žmonijos, vieningos konkrečios žmonijos, būtį nebūtimi, kuriai davėte internacionalo vardą. Jūs beviltiškai sumaišėte visuotinumą su internacionalizmu. Ir daugelį jūs suviliojote, jūs patraukėte sau širdis, apkaltindami turtus. Sumaišymas, pamainymas ir apgaulė prasidėjo anksčiau, iki socialistinio internacionalo atsiradimo humanistiniame pacifizme, liberaliajame kosmopolitizme, masonybėje. Jau ten konkreti visa žmonija buvo pakeista abstrakčia, bendra žmonija. Į teigiamą, konkrečią visos žmonijos vienybę įeina visos žmogaus būties pakopos, visa pilnatvė, joje niekas nepakeičiama ir nesunaikinama, viskas pasiekia didžiausią galią ir išraišką. Tačiau konkrečios visų vienybės jūs nesuvokiate. Ji, visų pirma, yra visuotinėje Bažnyčioje, joje žmonijos vienybė suprantama religiškai. Jums visai svetima ta idėja, kad žmonija yra konkreti realybė, tarytum kažkokia asmenybė kosminėje hierarchijoje. Jūsų neigiamoje abstrakčioje žmonijos vienybėje visos hierarchinės žmonijos pakopos panaikinamos, o nuo jų prasideda išsiskaidymas. Konkrečioje visų vienybėje negali būti priešpastatymo tarp nacijos ir žmonijos: visos žmonijos vienybė įtvirtina visų nacijų egzistavimą, šioje vienybėje jos įgauna galią ir suklestėjimą. Abstrakčioje žmonijos vienybėje nacijų būtis panaikinama - žmonijos nėra nacijose ir per nacijas, ir nacijos nėra žmonijoje ir per žmoniją. Žmonija yra abstrakcija, atitraukta nuo visų konkrečios individualios būties pakopų. Visuotinume nacija ir žmonija - neperskiriamos ir numatančios viena kitą, vieningos kosminės hierarchijos narės. Internacionalizme nacija ir žmonija viena kitą panaikina. Nėra konkretaus žmogaus, o tik abstraktus žmogus arba klasė, nėra konkrečios žmonijos, o tik abstrakti žmonija, atitrūkimas nuo visko organiško, gyvo, individualaus. Internacionalizmas priešingas ne tik tautiškumui, bet ir visuotinumui, ir teigiamai visų vienybei; jame veikia nebūties dvasia, naikinanti realybes, šmėklų vardan.

Aš nežinau nieko labiau atstumiančio ir apgaulingo, kaip kai kurių iš jūsų bandymai duoti internacionalizmui krikščioniškąjį pagrindą ir pateisinimą. Kiti naivūs ir silpni krikščionys tuo susižavi. Tačiau Krikščionybė gali būti tik priešiška internacionalizmui, kadangi ji priešiška nebūties dvasiai, vardan abstrakcijų naikinančių realybes. Krikščionybė tvirtina konkrečią visų vienybę, į kurią įeina visos būties vertybės. Tačiau ji negali turėti nieko bendro su tuo abstrakčiu monizmu, kuriame dingsta Dievas ir pasaulis, skęsta žmogus, nacija ir žmonija. Krikščionybė, pirmoj eilėj, yra kiekvieno žmogaus siela, tautos siela, žmonijos siela. Bet Jinai nepripažįsta to, kas sielos neturi. O ar turi sielą jūsų internacionalas, jūsų internacionalioji žmonija? Abstrakcija sielos turėti negali. O ir jūsų internacionalizmas tvirtina ne vieningą žmoniją, o vieningą proletariatą. Jūs keliate didžiausią, kokią tik pažįsta žmonija, nesantaiką žmonijoje. Jūs neigiate žmoguje Dievo panašumą ir paveikslą ir tvirtinate ekonominės padėties panašumą ir paveikslą. Jums neegzistuoja žmogus ir žmonija, jums egzistuoja tik ekonominės kategorijos, tik tai, ką materialaus žmogus turi arba, ko žmogus materialaus neturi. Šventvagystė - jūsų internacionalo palyginimas su Krikščionybe. Jūs internacionalistai neigiate, kad žmonija yra vieninga Dievo giminė, todėl esate baisiausi žmonijos vienybės priešai. Jūs galutinai nutraukiate žmonių giminės dvasinį ateities ryšį su praeitimi ir dvasinį ryšį, jūsų išrinktosios klasės, proletariato su likusiąją, pažemintąja žmonijos dalimi. Ir todėl jūs - žmonijos ir žmonių žudikai. Krikščionybė skelbia tautų ir žmonių brolybę. Ir tautų brolybė numato tautų egzistavimą, tautines asmenybes lygiai, kaip žmonių brolybė numato žmonių egzistavimą, žmonių asmenybes. Tikroji meilė visuomet yra mylimo paveikslo, jo nepakartojamos individualybės patvirtinimas. Ir mano meilė prancūzui, anglui arba vokiečiui negali būti meile abstrakčiam žmogui, ji gali būti tik meile prancūziškam, angliškam arba vokiškam žmogui arba tam, kas angliška, vokiška, prancūziška jame, individualiam paveikslui. Jūs gi nepažįstate brolybės, Jums nieko be abstrakčių ekonominių ir sociologinių kategorijų, nešančių žmonijai didžiausią nesantaiką, neegzistuoja. Meilė kokiai nors tautybei, broliškas elgesys su ja numato šios tautybės amžinos būties sutvirtinimą, neleidžia jai išnykti abstrakčioje žmonijoje. Tad ar galite jūs skelbti tautų brolybę? Internacionalizmas yra bjauri karikatūra, visuotinas krikščioniškosios dvasios iškraipymas. Ir antikristas bus apgaulingai panašus į Kristų, karikatūra.

Prancūzų kalboje yra du žodžiai dviejų, iš esmės besiskiriančių reikšmių - nation ir peuple (liet. - tauta ir liaudis (vert.). Rusų kalboje nėra atitinkamų gerų žodžių. Priešpastatymas, nacii i naroda skamba negerai, kadangi priešpastatomi skirtingų kalbų žodžiai. Tačiau, pagal nusistovėjusią terminologiją, visgi tenka naudotis šiuo priešpastatymu. Žodis "narod" mums turi lemtingą narodnikų sąmonės antspaudą, nuo kurio taip sunku rusams nusikratyti. Visiems jums, rusų narodnikams, sąmoningiems arba nesąmoningiems liaudies mylėtojams labai sunku priimti nacionalinę sąmonę, jūs neišvengiamai ją painiojate su narodnikų sąmone. Jūsų liaudis nėra nacija. Liaudžiai jūs taikote kiekybės ir socialinę klasinę kategorijas. Tačiau nacijai šių kategorijų taikyti negalima. Jūsų liaudis, visų pirma, yra empirinis kiekis, Piotrų ir Ivanų milžiniška suma. Jūsų liaudis nėra didingas organinis, visas klases ir visas kartas apimantis, vienetas, ji yra tik paprastos liaudies, valstiečių ir darbininkų masė, tik fiziškai dirbančios masės. Labai daug iš jūsų liaudies išmesta: ir inteligentija, ir dvasininkija, ir biurokratai, ir pirkliai, ir pramoninkai. Ir jūs reikalaujate tarnauti liaudžiai kaip aukščiausiam gyvenimo pradui ir stabui. Aš netekau teisės jaustis liaudimi, jausti save liaudyje ir liaudį savyje. Liaudiško nebuvo mano gelmėje. Kas liaudiška, buvo aplink mane ir virš manęs. Aš turiu tarnauti liaudžiai turiu joje matyti tiesos ir tikrovės kriterijus, turiu lenktis liaudžiai ir liaudies vardan atsižadėti didžiųjų vertybių. Šios socialinės klasinės ir kiekybinės liaudies sąvokos konstrukcijos pagrindu ir atsirado tradicinis rusiškas inteligentijos ir liaudies priešpastatymas. Narodnikų sąmonė pertraukė nacionalinio gyvenimo organinį vientisumą ir sukūrė nenugalimus prieštaravimus. Inteligentai - narodnikai norėjo pereiti prarają tarp inteligentijos ir liaudies, ėjo į liaudį, atsižadėjo visko liaudies vardan, tačiau jų narodnikiška sąmonė tik įamžino prarają tarp liaudies ir inteligentijos, kadangi stūmė į socialinės klasinės kovos kelią, į prieštaravimus. Ši praraja išnyksta tik nacionalinės sąmonės, turinčios didesnį gylį, dirvoje. Jūs likote socialiniame gyvenimo paviršiuje, jūs niekad nebuvote priėję iki tos dvasinės vienybės, kurioje išnyksta priešpastatymai tarp pono ir mužiko, tarp inteligentijos ir liaudies. Priešpastatyti inteligentijos arba dvarininkijos nacijai negalima. Kas nacionalu yra mano ir kiekvieno gelmė, gilesnis sluoksnis, negu mūsų socialinis lukštas, tame sluoksnyje yra tai, kas rusiška, prancūziška, angliška, vokiška, kas sieja su tolima praeitimi, kas jungia dvarininką ir valstietį, pramoninką ir darbininką.

Nacija nėra ta ar kita klasė, nėra dabar gyvenančių žmonių empirinis kiekis. Nacija yra mistinis organizmas, kurio paslaptingą gyvenimą suvokiame savo gelmėje, kai nustojame gyventi išviršiniu, išviršinių interesų gyvenimu, kai išsilaisviname iš žmones dalinančių lukštų valdžios. Valstietis gali būti mažiau liaudimi-nacija, negu dvarininkas arba inteligentas, jeigu jo gyvenimas atplėštas nuo savo gilumos ir išmestas į paviršių tuo metu, kai dvarininko arba inteligento gyvenimas yra šioje gilumoje ir semiasi kūrybinę jėgą. Taigi, visos jūsų revoliucinės demokratijos, visos jūsų darbininkų ir valstiečių deputatų tarybos nieko bendro neturi su liaudimi kaip nacija, kaip mistiniu organizmu. Tūkstantį kartų labiau liaudimi buvo dvarininkas Puškinas arba inteligentas Dostojevskis. Aukščiausios išraiškos nacija pasiekia per genijų. Genijus visada liaudiškas, nacionalus, visada jo balsas eina iš gelmių, iš nacionalinio gyvenimo gelmių. Nacijos dvasią visuomet išreiškiama per kokybinę asmenybių atranką, per išrinktąsias asmenybes. Jokia racionali demokratija su savo kiekių mechanika negali būti nacijų dvasios reiškėja. Ir nacijos valia neišreiškiama aritmetiškai, kiekybe, nėra daugumos valia. Nacijos valią išreiškia ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, didinga praeitis ir mįslinga ateitis. Nacijai priklauso ne tik žmonių kartos, bet ir bažnyčių, rūmų ir sodybų akmenys, antkapiai, seni rankraščiai ir knygos. Ir, kad suvoktume nacijos valią, reikia išgirsti šituos akmenis, perskaityti sutrūnijusius puslapius. Tačiau jūsų revoliucinis demokratinis triukšmas nori užgožti mirusių kartų balsus, užmušti praeities jausmą. Jums uždara prieiga į didingą organinę visumą, kuri nugali naikinančio laiko valdžią. Ir todėl jūs negalit suvokti nacijos valios, negalite jos reikšti. Jūsų priešpastatote nacijai liaudį, kurią norite paversti revoliucine demokratija. Tačiau nacija nėra demokratija ir per demokratiją neišreiškiama. Paslaptingesni jos išraiškos keliai. O ta karta, kuri nutraukia bet kokį ryšį su nacionaline praeitimi, niekada neišreikš nacijos dvasios ir nacijos valios. Nacijos dvasioje ir nacijos valioje yra prisikėlimo jėga, o ne mirtį nešanti jėga. Laikas, laikas jau atsigręžti mums ne į "liaudį", o į "naciją", t.y. pereiti nuo paviršiaus į gilumą, nuo kiekybės prie kokybės. Nacionalinis pradas visuomeniniame gyvenime yra kokybinis pradas, o ne kiekybinis. Nacionalumo ištakos yra senovinės kilmės gelmėse, o šios potencialios nacionalinės būties energija atsiskleidžia istorijoje. Nepalyginamai giliau yra nacionalumas, negu jūsų demokratija, jūsų "liaudis", visi jūsų kiekiai ir masės. Nacija yra dvasia, Dievo sumanymas, kurį empirinė liaudis gali realizuoti arba pražudyti. Empirinė liaudis turi būti pajungta nacijai, jos užduotims vykdyti pasaulyje. Nacijoje yra noumenalumas, ontologinis branduolys, kurio nėra tame empiriniame reiškinyje, kurį jūs vadinate "liaudimi". Ne narodnikais, o rusais jūs turite būti. Rusija be galo brangesnė, šventesnė jums turi būti, negu to ar kito laikotarpio gyventojai, su savo tomis ar kitomis savybėmis.

 

Valstybė nėra nacijos būtį apibrėžiantis požymis. Tačiau bet kokia nacija stengiasi sukurti savo valstybę, ją įtvirtinti ir sustiprinti. Tai - sveikas nacijos instinktas. Valstybinė būtis yra normali nacijos būtis. Kai nacija netenka savo valstybingumo, savo savarankiškumo ir suverenumo, ji patiria didžiulę nelaimę, sunkią ligą, žalojančią nacijos sielą. Tai, kad žydų tauta senovėje nuolat pakliūdavo į svetimtaučių jungą ir prarasdavo savo valstybinį savarankiškumą, o paskiau ir visai neteko valstybės ir gyveno klajokle pasaulyje, išvargino ir sužalojo žydų tautos sielą. Joje susikaupė negeras jausmas prieš visas tautas, gyvenančias savose valstybėse, ji linkusi į revoliucinę atskalūnystę ir internacionalizmą, kuris yra tik antroji jos ligūsto nacionalizmo pusė. Tačiau ir žydų tautoje valia sukurti savo valstybę galutinai nemirė, ir aistringa svajonė apie ją atgimsta sionizmo utopijoje. Santykis tarp nacijos būties ir valstybės būties labai sudėtingas. Kiekviena nacija stengiasi sukurti valstybę ir joje įsitvirtinti. Per valstybę nacija atskleidžia visas savo potencijas. Antra vertus, valstybė privalo turėti nacionalinį pagrindą, nacionalinį branduolį, nors ir gentinis valstybės sąstatas būtų labai sudėtingas ir daugialypis. Rusų valstybė buvo rusų valstybė, ji savo pagrinde turėjo rusišką branduolį ir realizavo rusiškąją idėją pasaulyje. Valstybė, neturinti nacionalinio branduolio ir nacionalinės idėjos, kūrybiškai negali gyventi. Tokia valstybė kaip Austro-Vengrija sudarė išimtį ir jos egzistavimą sąlygojo ne vidinė energija, o išorinių istorinių aplinkybių derinys. Grynai dinastinės valstybės yra istorinės tikrovės ligūstas reiškinys. Dinastinis valstybės pradas negali būti savaime pakankamas, jis privalo paklusti nacionaliniam pradui. Tačiau valstybė savo prigimtimi veržiasi išeiti iš uždarų nacionalinių ribų. Grynai nacionalinės lieka tik mažųjų nacijų valstybės. Didėlės nacijos, suvokę savo pasaulinę misiją, stengiasi sukurti imperialistinę valstybę, kuri išeina už nacionalinės būties ribų. Didelių nacijų valia krypsta į imperialistinį susivienijimą, kuriame ir realizuojamas nacionalinis pašaukimas. Yra nacionalinės būties dialektika, kuri griauna sienas tarp nacijų ir veržiasi paversti nacionalinę valstybę į imperialistinę. Didžiosios Britanijos imperija yra Anglijos, kaip nacionalinės valstybės, pabaiga, yra anglų tautybės išėjimas į pasaulines platumas. Ir nacionalinis klausimas mažoms ir silpnoms, ir didelėms ir stiprioms nacijoms statomas visiškai skirtingai. Mažoms ir silpnoms nacijoms nacionalinis klausimas yra išsivadavimo ir nepriklausomybės klausimas, nacionalinės valstybės sukūrimo arba išsaugojimo klausimas. Didelėms ir stiprioms nacijoms nacionalinis klausimas yra imperialistinės valstybės sukūrimo arba išplėtimo klausimas. XIX amžiaus nacionaliniai judėjimai, kuriems prijaučia demokratai ir revoliucionieriai, buvo kova dėl mažų ir silpnų nacijų nepriklausomybės ir dėl susiskaldžiusių nacijų susivienijimo. Šiuo buvo vykdomas poslinkis į individualizaciją, kuri yra neabejotina istorinės tiesos dalis. Tačiau, greta to, vyko kova dėl didelių imperialistinių susivienijimų, dėl didžių istorinių kūnų, kuriuose reiškėsi istorinis poslinkis į universalizaciją, kur yra kita istorinės tiesos dalis. Jūs niekuomet negalėjote suvokti šios didžiųjų nacijų demoniškos valios, šio didžiulio troškulio įvykdyti savo istorinę misiją tiesos ir prasmės. Jums nacionalinis klausimas visuomet grynai banalus. Jūs visuomet neigėte, kad egzistuoja nacionalinis klausimas rusams, pačiai Rusijai, rusų nacionalinis klausimas. Ir jūs paskandinote rusų nacionalinį klausimą armėnų, gruzinų, lenkų, suomių, žydų ir daugelio kitų nacionalinėje problemoje. Klaidinga senosios valdžios, nesupratusios, kad imperialistinė didžios tautos politika privalo būti pagalbos politika mažoms tautoms politika, doroviškai jums pritarė ir padėjo vykdyti griaunamąjį darbą. Nacionalinė sąmonė, tam tikrose istorinės galybės pakopose, pareina į imperialistinę sąmonę, Tačiau nacionalinė sąmonė pereina visas ribas ir pasiekia viršūnę, kai tampa mesianistine. Mesianizmas yra beprotiška tautos sąmonė, pagal prigimtį priešinga ir nacionalizmui ir imperializmui. Nacionalizmas ir imperializmas laikosi prigimtinės tvarkos. Mesianizmas peržengia prigimtinę tvarką, jis mistiškas. Mesianizme yra pasiaukojimas, kurio nėra nacionalizme ir imperializme. Mesianizmas iš tautos reikalauja pasiaukojančiai tarnauti pasauliui, gelbėti pasaulį.Bet kuri mesianistinė sąmonė turi ištakas žydų tautos mesianistinėje sąmonėje. Mesianistiška dvasia buvo svetima arijų tautoms, atsiskleidė tik žydų tarpe, žydų įtemptame Mesijaus laukime, žydų, pripažinusių save Dievo išrinktąja tauta, sąmonėje. Žydų sąmonė nebuvo nacionalistinė ir dar mažiau buvo imperialistinė; ji buvo mesianistinė. Kristus-Mesijas apsireiškė žydų tautoje, tačiau Jis apsireiškė visoms pasaulio tautoms, visam pasauliui. Ir po Kristaus apsireiškimo krikščioniškajame pasaulyje jau negalimas žydų mesianizmas. Jau negali būti Dievo išrinktos tautos, kurioje pasirodys Mesijas. Tačiau gali būti ypatingas pagal įtampą tautos įsitikinimas apie jos religinį ir dvasinį pašaukimą pasaulyje. Šis išrinktumo ir pripažinimo jausmas tautoje, kaip ir atskirame žmoguje, yra visiškai irracionalus, ir jo pretenzijos gali būti beprotiškos.  Mesianistinio pašaukimo vykdymas yra laisvos dvasios žygis, vedantis ne tik už prigimties, bet ir už istorijos ribų. Istorijos ribose mesianistinis pašaukimas neįvykdomas. Krikščioniškąjame pasaulyje mesianistinis pašaukimas visuomet nukreiptas į pabaigą, jis visuomet apokaliptiškas, jo toliai visuomet viršistoriniai. Teigiama istorinė dirva gali būti parengta tik nacionalizme ir imperializme. Mesianizmas yra tik žaibo blyksnis, yra beprotybė, kvailiojimas Kristuje. Mesianizmas nepasiduoda jokiai racionalizacijai. Mesianistiškoji sąmonė krikščionybėje lengvai nukrypsta į senovės žydų mesianizmą. Šis nukrypimas yra ir lenkiškame mesianizme, ir rusiškame mesianizme. Tie, kurie laikė rusų tautą Dievą skelbiančia tauta, buvo senovės žydų dvasios įtakoje. Mesianistinėje ugnyje gali sudegti ir nacionalistinė, ir imperialistinė būtis. Lenkų mesianizmas ėjo po lenkų valstybės žlugimo, rusų mesianizmas buvo iki rusų valstybės žlugimo. Kiekvienos nacijos būtis turi religinį pagrindą. Mesianistinė sąmonė yra religinė jos viršūnė. Nacionaliniai ir religiniais momentai persipina ir vietomis paslaptingai susijungia. Rusų tautos pagrinde buvo stačiatikybė, joje stiprybę sėmėsi mūsų tauta. Gi mūsų sąmonės viršūnėse įsižiebė mesianistinė religinė šviesa. Rusiškosios idėjos neįmanoma atskirti nuo religinės idėjos. Tačiau čia religinių ir nacionalinių momentų persipynimas ir padarė labai sudėtingus tautos ir Bažnyčios santykius Rusijoje. Bažnyčia buvo itin stipriai tautinama, todėl susilpnėjo visuotinoji krikščioniškoji sąmonė. Rusų mesianizmas keitėsi iš krikščioniškojo mesianizmo į senovės žydų mesianizmą. Mums visų pirma reikia gydyti mūsų nacionalinės sąmonės religinius pagrindus. Rusų nacionalizmas atitrūko nuo savo religinių pagrindų ir pasireiškė nauja revoliucinio mesianizmo forma. O šia revoliucinis mesianizmas padarys Rusijai baisias žaizdas. Pačioje nacionalinėje rusų stichijoje atsirado savęs sunaikinimo pradas.

Jeigu jūs norite prisiliesti prie nacionalinės būties paslapčių, tai pagalvokite giliau ir rimčiau apie žydų problemą. Jeigu nesunaikinama, nepakartojamai savita, žydiškumo jėga istorijoje jums neparodo tautiškumo jausmo, tai jums vilties nėra. Jūs sugalvodavote įvairius būdus žydų klausimui spręsti, kad atbukintumėte šio klausimo aštrumą. Jūs niekada niekada nesusidorosite su "žydiškumu", nes jis stipresnė už visus jūsų mokymus ir prastinimus. Žydiškumasas egzistuoja pasaulyje tam, kad įrodytų visoms tautoms, jog egzistuoja nacionalinė paslaptis ir religinė paslaptis. Iš tikrųjų, labai lengvabūdiškai ir paviršutiniškai elgiasi su žydiškumu ir filosemitai, ir antisemitai. Giliau reikia nagrinėti šį klausimą. Šioje problemoje jaučiama dieviškoji istorinė lemtis. Žydija pasaulio istorijoje turi savo misiją ir ši misija peržengia nacionalinę misiją. Ji rodo, kad egzistuoja didesnis dalykas už nacionalinį. Istoriniame procese yra didesnės apimties sandaros ir susivienijimai, yra rasių dvasios ir rasių misijos. Yra lotyniškasis pasaulis, kuris davė savitą dvasią ir savitą kultūrą, yra germaniškasis pasaulis, yra slaviškasis pasaulis. Istorijoje šių dvasių ir šių misijų dvasinis viešpatavimas keitėsi. Tačiau yra dar didesnės apimties dvasinės bendrijos - arijų pasaulis, semitų pasaulis, mongolų pasaulis. Arijų rasė, kurią taip sunku apibrėžti antropologinių ir etnografinių tyrimų pagalba, pasaulyje turi savo idėją, savo dvasinę misiją. Arijų pasaulis per krikščionybę prisiėmė semitiškus skiepus per tai pasisūdė. Tačiau jis nesileidžia, kad viešpatautų semitiškoji dvasia, jis ir pačią krikščionybę laisvina nuo išimtino semitizmo viešpatavimo. Negalima pakęsti germanų nuomonės apie save, jog jie esą vieninteliai gryni arijai, grynos ariškosios dvasios reiškėjai ir nešėjai. Germanai turi savo mesianistišką sąmonę, tačiau šis mesianizmas ne tiek religinis, kiek rasinis ir dvasinis kultūrinis. Jei rusai viliasi, kad vienintelė tikroji Bažnyčia yra rusiškoji Bažnyčia, kad tikrasis Kristus yra rusų Kristus, tai germanai viliasi, kad tikroji kultūra yra germanų kultūra. Tačiau toks kultūrinis mesianizmas yra vidinis prieštaravimas, kadangi mesianizmas turi religinį, o ne kultūrinį pagrindą. Kultūra gali būti tik nacionalinė, o ne mesianistinė. Germanų kultūrinis mesianizmas yra tiek pat klaidinga pretenzija, kaip ir Rusiškasis revoliucinis mesianizmas.

Gali būti du nacionalizmo tipai, dvi nacionalizmo sąvokos. Nacionalizme gali būti tautos stichinių savybių idealizavimas, tautos pasitenkinimas savimi. Tauta gali būti apsvaigusi nuo šių savybių ir neprisileisti jokios kritikos ir savikritikos. Tai stichinis nacionalizmas ir, žemiausiose savo apraiškose, jis gali būti zoologiniu nacionalizmu. Šis nacionalizmo tipas gali pereiti į nacionalinės idėjos neigimą, o nacionalinio jausmo ir nacionalinės sąmonės silpnume matyti nacionalinę ypatybę. Rusų nacionalistai neretai būna tokio tipo nacionalistais. Rusijos savęs neigimą ir savęs niekinimą jie pasirengę pripažinti rusų nacionaline ypatybe. Rusų revoliucinė inteligentija neteko bet kokio nacionalinio jausmo ir nacionalinės savimonės. Tačiau ji turėjo rusiškas nacionalines savybes. Jie sunaikino Rusiją ir sunaikino rusiškai. Rusų nihilizmas buvo rusų nacionalinis reiškinys. Bet jis naikino ir mūsų nacionalinę būtį. Tam pačiam stichinio nacionalizmo tipui priklausė ir dešinesnės slavofilų, tvirtinusių nacionalinę idėją, srovės. Šios srovės svaiginosi nacionalinėmis savybėmis nepriklausomai nuo to, padeda jos ar trukdo spręsti nacionalinius uždavinius, ar didina jos mūsų galią ir mūsų vertę pasaulyje. Tačiau egzistuoja kitas nacionalizmo tipas, kūrybiškas nacionalizmas. Šiam nacionalinės sąmonės tipui nacionalinė būtis yra kūrybiškas uždavinys. Šis nacionalinės sąmonės tipas ne tik leidžia bet ir reikalauja save kritikuoti ir persiauklėti nacionalinės būties vardan. Antrasis nacionalinės sąmonės tipas kilnesnis. Tačiau jis negali atitrūkti nuo nacionalinių pagrindų ir šaknų, nuo nacionalinės ontologijos. Jis neša šviesą į nacionalinio gyvenimo tamsias gelmes. Vientisa, organinė nacionalinės problemos samprata remiasi mistiniu irracionaliuoju pagrindu. Mechaninė nacionalinė problemos samprata veda į įvairias federalizmo, personalinės autonomijos ir kitas teorijas. Kur veda jūsų neorganiškas požiūris į nacionalinę problemą, jūsų racionalistiškos utopijos šioje srityje, rodo nelaimingas Rusijos likimas. Organiškosios būties neigimas abstrakčių apmastymų vardan, abstraktaus teisingumo vardan, lygybės, vienybės ir panašių vardan visuomet yra pasikėsinimas nužudyti gyvą būtybę. Ir, jūs visi internacionalistai, lygintojai, paprastintojai, painiotojai, jūs visi - žudikai, jūsų rankos kruvinos. Jūs žudėte mūsų tėvynę, gyvą būtybę, kurios vardas - Rusija. Jūs buvote žudikai visuomet ir visur.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija