Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - PENKTAS LAIŠKAS Apie konservatizmą

PENKTAS LAIŠKAS Apie konservatizmą

Aš dabar noriu kalbėti apie konservatizmą ne kaip apie politinę kryptį, bet kaip apie vieną iš amžinų žmonijos ir visuomenės religinį ir ontologinį pradą. Jums nesuvokiama konservatizmo problema jo dvasinėje gelmėje. Jums konservatizmas yra tik lozungas politinėje kovoje. O ši konservatizmo prasmė egzistuoja, ją sukūrė ir jos šalininkai, ir jos priešai. Konservatyviosios politinės partijos gali būti itin niekšingos ir gali iškraipyti konservatyvųjį pradą. Tačiau tai neturi užtemdyti tos tiesos, kad normalus ir sveikas visuomenės egzistavimas ir vystymasis be konservatyviųjų jėgų negalimas. Konservatizmas paliko laikų ryšį, neleidžia šiam ryšiui nutrūkti, jungia ateitį su praeitimi. Revoliucionizmas yra paviršutiniškas, jis atitrūkęs nuo ontologinių pagrindų, nuo gyvenimo branduolio. Šis paviršutiniškumo antspaudas ženklina visas revoliucines ideologijas. Konservatizmas gi turi dvasinę gelmę, jis siekia senovines gyvenimo ištakas, jis jungiasi su šaknimis. Jis tiki į nedūlėjančių ir nesunaikinamų gelmių egzistavimą. Didieji genijai ir kūrėjai turėjo šį giluminį konservatizmą. Jie niekuomet nebuvo revoliuciniame paviršiuje. Be konservatyviosios aplinkos negali iškilti didžios kūrybingos individualybės. Ar daug jūs suskaičiuojate kūrybingų genijų kraštutinio revoliucionizmo ideologų tarpe? Su jumis nebuvo geriausi žmonės. Jie visi sėmėsi kūrybinę energiją gyvenimo gelmėje. Ir, jeigu išorinis ir politinis konservatizmas buvo jiems svetimas, tai giluminio ir dvasinio konservatizmų pradas buvo su jais. Ši konservatyvioji gelmė yra pas visus didžiuosius XIX amžiaus žmones: Gėtę,Selingą ir Hegelį, Šopenhauerį ir R. Vagnerį, Karleilį ir Raskiną, Ž.de Mestrą, Vilje de Lilį, Adaną ir Giusmansą, Puškiną ir Dostojevskį, K. Leontjevą ir V.Solovjovą. Ją turi tie, kurie trokšta naujo aukščiausiojo gyvenimo ir netiki į jo pasiekimą revoliuciniu keliu.

Išimtinis revoliucinių pradų viešpatavimas naikina praeitį, naikina ne tik tai, kas dūlėja, bet ir tai, kas amžina ir vertinga. Revoliucinė dvasia nori sukurti ateitį ant kapinynų, pamiršę kapų paminklus, nori įsikurti ant mirusių tėvų ir senolių kaulų, nenori ir neigia mirusiųjų prisikėlimą. Revoliucinė dvasia nori atiduoti žmogaus gyvenimą naikinančiai laiko jėgai. Ji meta visą praeitį į ateities gilversmės ryklę. Ši dvasia sudievina ateitį, t.y. laiko srovę, ir neturi atramos amžinybėje. Tačiau tikrovėje praeitis turi ne mažesnes teises už ateitį. Praeitis ne mažiau ontologiška, kaip ateitis, mirę kartos ne mažiau ontologiškos, negu ateities kartos. Tai, kas buvo yra ne mažiau iš amžinybės, negu tai, kas bus. O ir amžinybės jausmą giliau suvokiame žiūrėdami į praeitį. Kame paslaptis mus žavinčio griuvėsių grožio? Gi, -amžinybės pergalė prieš laiką. Niekas taip neteikia nedūlėjimo jausmo, kaip griuvėsiai. Išvirtę, samanomis apžėlę senų pilių, rūmų ir šventyklų sienos mums vaizduojasi, kaip kitokio, skleidžiančio šviesą iš amžinybės, pasaulio reiškiniai. Tame, kitokiame pasaulyje, kas yra tikrai ontologiška, priešinasi naikinančiam laiko srautui. Naikinantis laiko srautas nusineša viską, kas labai laikina, įrengta žemiškajam gerbūviui, o netrūnijantis amžinybės grožis lieka. Čia - praeities paminklų ir atminimo apie praeitį grožio ir žavesio paslaptis, praeities magija. Ne tik griuvėsiai teikia amžinybės pergalės prieš laiką jausmą, bet ir išlikę senos šventyklos, seni namai, seni rūbai, seni portretai, senos knygos, seni memuarai. Jie liudija didžiąją ir gražiausiąją amžinybės kovą su laiku. Jokia dabartinė, neseniai statyta bažnyčia, nors ji būtų tobuliausia senovės bažnyčios kopija, negali teikti to ilgesingo virpulio, kurį teikia senovės bažnyčia, o šis jausmas mumyse atsiranda dėl to, kad pamatome, jog laikas bandė pastatyti lemtingą antspaudą, tačiau pasitraukė. Ir tai mes priimame kaip nenykstantį grožį, ne laiko naikinimą ir griovimą, o amžinybės kovą prieš naikinimą ir griovimą, kitokio pasaulio pasipriešinimą šio pasaulio procesui. Viskas, kas nauja, šios dienos, neseniai sukurta ir pastatyta, nerodo dar tos didžios nenykstančio su išnykstančiu kovos, kito, amžinybės pasaulio su šio pasaulio laiko srautu kovos, ant jo dar nėra aukščiausios būties antspaudo ir todėl dar nėra tokio grožio. Reikalinga giliau įsijausti į šią praeities magiją, į šį paslaptingą jos žavesį. Ši viliojanti ir keista magija yra ir senose sodybose, ir senuose parkuose, ir šeimos prisiminimuose, ir visuose materialiuose daiktuose, bylojančiuose, ir džiovintuose lapuose senose knygose, ir paprastuose protėvių portretuose ir visose senųjų kultūrų daiktinėse liekanose. Jokia šios arba rytojaus dienos naujovė neduos tokio aštraus jausmo, kadangi amžinybės su laiko pasauliu didžioji kova dar neįvyko. Žavintis praeities grožis nėra tas grožis, kuris kažkada buvo šiandieniniu ir nauju, o tai grožis to, kas yra, kas amžina būna po didvyriškos su naikinančiu laiku kovos. Aš gerai žinau, kad praeityje nebuvo taip viskas gražu, kad joje buvo daug ydingumo ir betvarkės. Tačiau praeities grožio paslaptis aiškinama visai ne praeities idealizavimu ir vaizdavimu ją tokią, kokia ji nebuvo iš tikrųjų. Praeities grožis visiškai nėra grožis tos esmės, kuri buvo prieš tris ar penkis šimtus metų. Čia yra grožis tos esmės, kuri yra dabar, po šios praeities pasikėsinimo, po amžinybės kovos su laiku. Senos bažnyčios grožis, kaip ir šeimos palikimo grožis, yra pasikeitusios bažnyčios ir pasikeitusio šeimos palikimo grožis. Grožio paveikslas nebėra jau tos bažnyčios paveikslas, kurią statė prieš tūkstantį metų ir šeimos gyvenimo paveikslas, kuris, su visomis žmogiškomis nuodėmėmis ir ydomis, prieš du šimtus metų vyko žemėje. Mes suvokiame didesnį grožį negu mūsų protėviai. Štai kokiame gylyje reikia ieškoti konservatizmo pagrindų. Tikrasis konservatizmas yra amžinybės kova su laiku, nenykstančio kova su išnykstančiu. Jame yra ne tik išsauganti energija, bet ir perpavidalinanti energija. Kai apie konservatizmą sprendžiate pagal savo kriterijus, apie tai jūs nepagalvojate.

Jūsų revoliucinis požiūris į praeitį yra priešingas prisikeliamo religijos polius. Revoliucijos dvasia nesuderinama su Kristaus religija, kadangi ji skelbia mirtį, o ne prisikėlimą, kadangi ji žiūri tik į ateitį ir negalvoja apie mirusius protėvius, nenori išlaikyti saitų su jų priesakais. Revoliucijos religija yra mirties religija būtent todėl, kad ji išimtinai pasinėrusi į dabarties ir ateities žemiškąjį gyvenimą. Kristaus religija yra gyvenimo religija, todėl, kad ji skirta ne tik gyviems, bet ir mirusiems, ne tik gyvenimui, bet ir mirčiai. Kas nusisuka nuo mirties vaizdo ir nuo jos bėga prie gimstančio gyvenimo, tas yra naikinančioje mirties valdžioje, tas suvokia tik gyvenimo atplaišas. Tai, kad revoliucija savo velionis laidoja raudonuose karstuose, religinį giedojimą pakeičia revoliucinėmis dainomis, nestato kryžių ant kapų ir reiškia, kad ji nenori gyvenimo atstatymo, mirusiųjų prisikėlimo, kad kiekvienas velionis jai yra tik įrankis ir priemonė, tik proga įtvirtinti šios ir rytojaus dienos gyvenimą. Revoliucijos religija nuolankiai priima tą piktą gamtinės santvarkos dėsnį, pagal kurį ateitis praryja praeitį, būsima akimirka išstumia praeities akimirką; ji garbina gamtinio gyvenimo skurdumą ir sustabarėjimą, jo nesantaiką ir mirtiną neapykantą. Ši mirties religija ne tik noriai sutinka su buvusių kartų mirtimi, bet norėtų sunaikinti ir jų atminimą, neleidžia jiems gyventi mūsų prisiminimuose ir pagerbime, neleidžia laikytis jų tradicijų ir priesakų. Jūs, revoliucinės sąmonės žmonės, atmetę visokią konservatizmo tiesą, nenorite įsiklausyti į tą savo gelmę, kurioje išgirstumėte ne tik savo ir savo kartos balsą, bet ir buvusių kartų balsus, balsą visos tautos per visą jos istoriją. Jūs nenorite suvokti visos tautos valios jos istorijoje, jūs norite žinoti tik savo valią. Jūs nedėkingai ir niekšiškai naudojatės tuo, kad mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai guli žemėje, kapuose ir negali prabilti. Jūs nieko nedarote tam, kad jie atsikeltų iš kapų, jūs naudojatės jų nebuvimu, kad sutvarkytumėte savo reikalus, kad sunaudotumėt jų palikimą, nesiskaitydami su jų valia. Jūsų revoliucinio jausmo pagrinde yra nemirtingumo neigimas ir nemirtingumo nenoras. Mirties pergale remiasi jūsų karalystė. Konservatyvizmas kaip amžinas pradas reikalauja , kad, sprendžiant visuomenių valstybių ir kultūrų likimą, būtų išklausytas ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų balsas, kad būtų pripažinta reali būtis ne tik dabarčiai, bet ir praeičiai, kad nenutrūktų ryšis su mūsų velionimis. N. F. Fiodorovo mokymas apie mirusių protėvių prisikėlimą yra religinis konservatizmo tiesos pagrindimas. Konservatizmo tiesa nėra ateities kūrybai trukdantis pradas, ji yra nemarios praeities prisikėlimo pradas. Fiodorovo prisikėlimo mokyme yra daug utopinės fantazijos, tačiau pagrindinis motyvas yra nepaprastai gilus.

Revoliucinis buvusių ir ateities kartų ryšio neigimas religiniu požiūriu yra Sūnaus ir Tėvo, Kristaus, kaip Dievo Sūnaus, amžino ryšio paslapties neigimas. Revoliucija tvirtina sūnų be tėvo. Žmogaus sūnus tėvo neturi, Revoliucijos sūnus parvenus. Savo dvasine prigimtimi revoliucija yra tėvo ir sūnaus ryšio nutraukimas. Ji griauna Šv. Trejybės vienybės paslaptį pasaulyje, istorijoje, visuomenėje. O tikrovėje, Dieviškoji Trejybė yra ne tik danguje, bet ir žemėje. Žmonija gali būti Trejybės vienybėje arba išeiti iš jos ir sukilti prieš ją. Krikščionybė tvirtina amžinąjį Tėvo ir Sūnaus ryšį. Sūnus gimsta iš Tėvo. Šio ryšio nutraukimas gali eiti iš dviejų pusių, iš dviejų šaltinių. Kai konservatizmas neigia naujo gyvenimo kūrimą, kai sulaiko gyvenimo tėkmę ir atstovauja tik inercijos ir sustingimo jėgai, jis nutraukia tėvo ir sūnaus ryšį, jis tvirtina tėvą be sūnaus, negimdantį tėvą. Tėvai, sukilę prieš kūrybinį, o ne griaunantį sūnų gyvenimą, užgniaužiantys bet kokią sūnų gyvenimo dinamiką, taip pat griauna Dieviškosios Trejybės vienybę, kaip ir sūnūs, revoliuciniu būdu nutraukiąs ryšį su tėvais, naikiną praeitį. Jie tampa Dvasios gesintojais. Ir todėl konservatyvusis pradas negali būti vieninteliu, abstrakčiu pradu, jis turi jungtis su kūrybiniu pradu, dinamišku judėjimu. Konservatyvizmo tiesa yra ne kūrybinio judėjimo sulaikyme, o amžinos ir nenykstančios praeities išsaugojime ir prisikėlime. Tačiau praeityje buvo daug pūvančių, nuodėmingu, blogų, tamsių dalykų, o tai pasmerkta sudegti. Praeities lukštų, šiaudų ir ne ontologiškų dalykų išsaugojimas yra bjaurus, blogas, neigiamas konservatizmas. Jis rengia revoliucijas ir būna jų kaltininku. Pūnantys ir ardantys praeities reiškiniai neturi teisės į apsaugą. Konservatyviojo prado prigimtį blogai supranta ne tik jo priešai, bet ir kai kurie jo šalininkai. Yra konservatoriaus tipas, kuris daugiausiai nuveikė kompromituodamas konservatizmą. Tikrajame išsaugojime ir apsaugojime turi būti keičianti energija. Jeigu jame yra tik inercija ir sustingimas, tuomet jis - blogis, o ne gėris. Didžiulė yra istorinės tradicijos ir palikimo reikšmė. Tradicijoje ir palikime yra ne tik konservatyvusis, bet ir kūrybinis pradas, yra teigiama energija. Tradicijos ir palikimas, išsaugodami įpėdinystę, amžinai kuriami. Antai, bažnytiniame gyvenime viskas pagrįsta šventuoju palikimu. Tačiau palikimas nereiškia sustingusio konservatizmo. Yra palikimas dėl religinės kūrybos, yra kūrybinis palikimas, kūrybinis konservatizmas. Ištikimybė palikimui reiškia tėvų ir senolių kūrybinio darbo tęsimą, o ne sustojimą. Praeityje bažnytiniame gyvenime buvo kūrybinis judėjimas, buvo iniciatyva, buvo žmogiškojo aktyvumo daigai. Ištikimybė šiai praeičiai reiškia kūrybinio judėjimo iniciatyvos, žmogiškojo aktyvumo tąsą. Pradininkai ir kūrėjai buvo apaštalai, kankiniai, Bažnyčios mokytojai, šventieji. Ir mes esame neištikimi jų palikimui, jei neturime savyje kūrybiškos religinės energijos daigų. Tą patį galima pasakyti ir apie visą kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Klaidingas sustingęs konservatizmas nesuvokia praeities kūrybinių paslapčių ir jų ryšio su ateities kūrybinėmis paslaptimis. Todėl jo antroje pusėje yra praeitį naikinąs revoliucionizmas. Revoliucionizmas yra klaidingo, išdavusio kūrybišką palikimą, konservatizmo bausmė. Revoliucionizme triumfuoja chamizmas parvenu dvasia. Tikrajame konservatizme yra senoviškos kilmės kilnumas. Istorinis senumas turi religinę, dorovinę ir estetinę vertę. Apšviestos senovės kilnumą visi pripažįsta gražiausiais gyvenimo momentais. Čia išsilaisvinama nuo nūdienos tvaiko. Tačiau ši senovės, amžių ir tūkstantmečių vertybė ir šis kilnumas yra per amžių dvasią pasikeitę, o ne sustingę, sustabarėję. Mes religiniu, doroviniu ir estetiniu būdu pagerbiame senovės gyvenimą, o ne mirtį, pagerbiame aukštesnį gyvenimą, negu greit prabėgančias nūdienos akimirkas, kuriose būtis dar neatsiskyrė nuo nebūties, neišnykstantys trupiniai dar sumišę su išnykstančia aibe.

Konservatizmo tiesa yra istorizmo tiesa, istorinės realybės jausmo tiesa, kuri visai atrofuota revoliucionizme ir radikalizme. Istoriškosios įpėdinystės neigimas yra istorinės realybės neigimas ir žlugdymas, nenoras pažinti gyvą istorinį organizmą. Istorinės įpėdinystės neigimas ir žlugdymas yra toks pat pasikėsinimas į realią būtį, kaip ir asmeninės įpėdinystės, individualaus, žmogiškojo "aš" neigimas ir žlugdymas. Istorinė realybė yra ypatingos rūšies individas. Istorinėje tikrovėje yra hierarchinė pakopos. Ir istorinio kosmoso hierarchinės sandaros griovimas yra istorinio proceso griovimas, o ne jo vykdymas. Istoriniame kosmose susikuria ir nusistovi savybės, kurių ontologinis pagrindas neskaidomas ir nesunaikinamas. Gyvenimo pakilimas ir vertybių daugėjimas vyksta per konservatyvųjį pradą, pertvarkantį senąjį gyvenimą amžinybei, ir per kūrybinį pradą, kuriantį naują gyvenimą, tai pačiai amžinybei. Trūkis tarp tėvystės ir sūnystės, dėl klaidingo konservatizmo ir klaidingo revoliucionizmo, yra mirties dvasia praeičiai arba ateičiai.

Bedieviškas, klaidingas ir bjaurus jūsų tikėjimas išimtinai į ateitį. Šis futurizmas – jūsų pagrindinė nuodėmė. Jis drasko ir švaisto vientisą istorinę ir kosminę būtį. Ta futuristinė pasaulėjauta, kuri pasirodė su naujomis srovėmis mene, turi radikalizmo savybę, ji veda į galutinį praeities neigimą ir ateities sudievinimą, o iš čia daro galutines drąsias išvadas. Jūs, socialiniai revoliucionieriai, jūs pusininkai, jūs taip beviltiškai paviršutiniški, kad negalite pagilinti futuristinio gyvenimo jausmo. Kraštutinis ir radikalus jūsų futurizmas, pasirodo, yra tik socialinėje plotmėje. Tačiau visa jūsų mąstysena, visas jausminis gyvenimo suvokimas yra taip senas, taip inertiškas, jūsų sąmonę varžo senojo pasaulio kategorijos. Jūsų stabmeldystė ateičiai priklauso blogai praeičiai ir iš jos pasisavinta. Kokia skurdi iliuzija vaizduotis ateitį, nudažytą šviesiomis vaivorykštės spalvomis, o praeitį - tamsiomis ir juodomis! Kokia niekinga klaida ateityje matyti daugiau realybės, negu praeityje! Kokia vergija jaučiama tokiame gyvenimo vertinime! Tikrovėje giliau reikia ieškoti būties realybės ir jos savybių. Tikras ir vientisas požiūris į gyvenimą turi tvirtinti tai, kas amžina, amžina praeityje ir amžina ateityje, tvirtinti vieningą besitęsiantį gyvenimą ir ieškoti tikros ontologinės esmės. Ir, tikrai, ontologiškas, o ne iliuzoriškas požiūris į gyvenimą turi sukelti kūrybinį judėjimą, ontologinį absoliučios tikrovės judėjimą būties gelmėse, o ne jūsų išviršinį, draskantį būtį į vaiduokliškas akimirkas, judėjimą. Konservatyvusis pradas turi religinę prasmę, jis įtvirtina tėvystės ir amžinų vertybių reikšmę, praeities prisikėlimo teisę amžinam gyvenimui. Ir jis nei kiek neprieštarauja kūrybiniam pradui, taip pat nukreiptam į amžinybę ateityje, tvirtinančiai sūnystės reikšmę. Radikalaus futurizmo išryškinimas buvo neišvengiamas ir jį net reikėjo skatinti. Jame galutinai demaskuojamas revoliucinis požiūris į praeitį ir į ateitį, atskleidžiama nebūties bedugnė, kurios nemato pusininkiškieji ir paviršutiniškieji revoliucionieriai.

Egzistuoja ne tik šventasis Bažnyčios paveldas, bet ir šventasis kultūros paveldas. Be paveldo, be tradicijų, be įpėdinystės kultūra negalima. Kultūra kilo iš kulto. Kulte visuomet yra šventas ryšis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, dabarties ir praeities, yra protėvių pagarba ir energija, nukreipta į jų prisikėlimą. Kultūra iš kulto gavo palikimą gerbti kapų akmenis ir paminklus, tą šventą laikų ryšį. Kultūra savaip stengiasi įtvirtinti amžinybę. Kultūroje visuomet yra konservatyvusis pradas, išsaugantis ir tęsiantis tai, kas buvo, o be jo kultūra negalima. Revoliucinė sąmonė priešiška kultūrai. Ji prasidėjo nuo priešiškumo kultui, jau savo daigais ji iškrito iš kulto, iš kulto nubrėžtų saitų. Pradžioje ji buvo kovojančia su ikonomis erezija, maištu prieš kulto estetiką. Visi jūs, revoliucinės dvasios žmonės, visi jūs kovojate prieš kultą. Jums negalima tikėti, kai sakote, kad jūs už kultūrą, kad jūs kuriate savo "proletkultus" ir kitokias bjaurastis. Jūsų utilitariniams tikslams jums daug ko reikia iš kultūros padargų. Tačiau jūs neapkenčiate kultūros sielos, palaikančios ugnį neužgesinamam žibinte, išsaugančios laikų ryšį amžinybėje, atgręžtos į velionis vienodai, kaip ir gyvuosius. Jūs norėtumėte išimti kultūros sielą ir palikti apvalkalą, lukštą. Jūs norite civilizacijos, o ne kultūros. Tikrasis konservatizmas gerbia protėvių, pradėjusių ir kėlusių kultūrą, darbus. Jūs atsisakote šios pagarbos, jus slegia protėvių didybė. Jūs norėtumėte įsitaisyti ir paūžti laisvėje, be praeities, be protėvių, be saitų. Jūsų revoliucinis maištas rodo jūsų nepajėgumą kūrybai, jūsų silpnumą ir menkumą. Nes, kam gi stipriems, pajutusiems savyje kūrybinę galią, maištauti prieš mirusius kūrėjus, niekinti kapus? Kultūra numato konservatyvųjį, išsaugantį praeitį ir prikelianti mirusius, pradą ir šis, konservatyvusis pradas, negali būti baisus ir slegiantis pačiai drąsiausiai kūrybai. Konservatyvusis ir kūrybinis pradai nėra priešiški. Nauji atradimai ir apreiškimai neneigia senų atradimų ir apreiškimų. Naujos šventyklos neturi būtinai griauti senųjų. Ateitis, kai nugali amžinybės dvasia, suderinama su praeitimi. Revoliucinis arba reakcinis konservatyvaus ir kūrybinio pradų priešpastatymas yra išnykimo dvasios pergalė. Kultūra numato konservatyvųjį pradą vienodai, kaip ir kūrybinį pradą, išsaugojimo ir pradžios reikšmę. Kultūra žūsta, jei vienas iš šių pradų išstumia kitą. Kultūros žydėjimas reikalauja ir pagarbaus elgesio su tėvų kapais, ir kūrybinio užmojo naujai pradžiai. Romos pavyzdys yra amžinas kultūros pavyzdys. Sudėtinga Romos statyba, daugelio kultūrinių epochų sluoksniai, palikę joje pasaulinės kultūros pėdsakus, mus moko suvokti šią amžiną, konservatyviąją kūrybinę kultūros prigimtį, ši didį laikų ryšį, tą praeities dabartyje ir ateityje išsaugojimą ir pertvarkymą. Romoje žmogaus kūrybos paminklai, istorijos paminklai pavirto gamtos reiškiniais. Romos griuvėsiai teikia galingą ir jaudinantį amžinybės jausmą. Šis malonus jausmas su ypatingu aštrumu perveria jus, kai žiūrite į Kampaniją, į apių kelią, į senovės kapus. Ten murusiųjų karalystė, ten šalis, kuri jau negimdo, tačiau praeitis turi palikimą -amžinybę, ji įėjo į nemarų kosmoso gyvenimą. Ten suvokiama, kad žmonijos istorija yra neatskiriama kosminio gyvenimo dalis. Romoje jūs pamatysite daug sudėtingos statybos šventyklų, vienijančių kelias kulto ir kultūros epochas. Ant senovinės pagonių šventyklos griuvėsių pastatyta pirmųjų krikščionių šventykla, o ant jos stovi vėlesnė krikščionių šventykla. Tokia, pavyzdžiui, gražioji St. Maria in Cosmedin ir žinomesnė St. Clemento bažnyčios. Apima ypatingas, nesunaikinamos ir amžinai gyvenančios, realios istorijos pajautimas. Romos kultūros sandara panaši į geologinę žemės struktūrą, ji yra kosminės struktūros reiškinys. Roma ypatingu būdu pagilina istorinio gyvenimo pajautimą. Joje kapai - gyvenimo, o ne mirties, karalystė, katakombos byloja apie amžinus mūsų kultūros ir istorijos pagrindus, apie jų perėjimo į amžinybę galimybę. Iš pirmo žvilgsnio yra sunkus ir kankinantis suderinamumas ir sugyvenimas antikos, pirmųjų krikščionių, atgimimo, baroko laikų ir kultūrų, tačiau jie įtikinančiai byloja amžiną laikų ir kultūrų ryšį, konservatyviojo ir kūrybinio pradų suderinamumą bei vienybę. Revoliucinis konservatizmo neigimas yra barbariškumas. Ir revoliucinė stichija - barbariška stichija. Revoliucijos dvasia yra barbariškos stichijos reakcija prieš kultūrą, prieš kulto palikimą. Tačiau į kultūrą gali ateiti sustingimas, kūrybos išsekimas, kas sukelia šią reakciją. Visa Europos kultūra, kuri, visų pirma, yra lotyniškoji kultūra, pagrįsta antikos palikimu ir organiškai su juo ausieta, o todėl jau turi konservatyvųjį pradą. Jūs to nejaučiate todėl, kad jūs abejingi kultūrai, o jūsų visuomeniškumo idealas nėra kultūros idealas. Galutinai neigia konservatyvųjį pradą tie, kurie neigia istorinės tikrovės savitumą. Pats šios tikrovės būties pripažinimas jau sąlygoja konservatyviojo prado pripažinimą, t.y. vientisumo išsaugojimą ir įpėdinystės pripažinimą. Jūs norite pakeisti konkrečią istorinę tikrovę abstrakčia sociologine tikrove ir todėl konservatyvųjį pradą jūs vaizduojate kliūtimi jūsų abstrakcijų kelyje.

Konservatyvusis pradas neleidžia griauti visuomeninio, istorijos kūrybiniu ir organizuojančiu darbu sukurto, kosmoso. Šis pradas sulaiko chaotinės tamsos veržimąsi iš apačios. Todėl konservatizmo prasmė nėra judėjimo sulaikymas pirmyn ir aukštyn, o judėjimo sulaikymas žemyn, į chaotišką tamsą, kuri buvo iki valstybių ir kultūrų susidarymo. Konservatizmo prasmė yra kliūtyse, kurias jis stato gyvuliškų, chaotiškų stichijų apraiškoms visuomenėje. Ir jūs, revoliucijos ideologai, kuomet kartojate bendras frazes, jog revoliucionizmas visuomet yra judėjimas pirmyn, o konservatizmas - judėjimas atgal, neigiantys bet kokias konservatizmo teises, patys esate klaidų valdžioje ir kitus vedate į klaidas. Per daug dažnai revoliucinis judėjimas pirmyn buvo iliuziškas judėjimas. Realiai tai buvo judėjimas atgal, tai buvo chaotinės, žemyn traukiančios tamsos įsiveržimas į, istoriniame procese susikūrusį, visuomeninį kosmosą. Ir todėl konservatyviojo ir revoliucinio pradų kova gali virsti kosminio ir chaotinio pradų kova. Konservatizmas, jei jis pripažįsta save vieninteliu žmogaus kosminio gyvenimo pradu, sulaikančiu judėjimą pirmyn ir aukštyn, jis tampa neigiamu pradu. Chaotiškos tamsos iš apačios sulaikymas visuomeniniame, daugelio kartų sukurtame, kosmosui apsaugoti yra nepakankamas. Chaotiškoji tamsa turi būti ne tik sulaikoma ir neįleidžiama į visuomeninio kosmoso vidų, bet ir apšviečiama ir kūrybiškai pertvarkoma. Konservatyvusis ir kūrybinis pradai turi tarnauti vienam ir tam pačiam kosmoso reikalui, didžiam kovos su chaosu ir nuodėme, atiduodančia visuomenę į šio chaoso valdžią, reikalui. Ir, jeigu chaotiškoji beformė tamsa dar nėra blogis, o tik bedugnis gyvenimo šaltinis, tai jinai tampa blogiu, kai bandoma ją sankcionuoti, kai ją paverčia vadovaujančiu žmogiškojo gyvenimo pradu. Revoliucinės ideologijos chaosui teikiamos racionalistiškos sankcijos. Atskirų žmonių gyvenimas, visuomenių ir visos istorinės žmonijos gyvenimas amžinai gauna naujus atsinaujinimo šaltinius iš neišsemiamų dar tamsių chaotiškų, barbariškų jėgų. Šios jėgos atnaujina rūdijantį ir ledėjantį žmonijos kraują. Prie istorinio kosmoso jungiasi naujos žmonių rasės ir žmonių klasės. Tai - neišvengiamas ir palaimingas procesas. Tamsa turi įeiti į šviesos karalystę tam, kad apsišviestų ir palaikytų šviesos šaltinius naujomis jėgomis, o ne tam, kad sužlugdytų visus šviestuvus ir išplėstų tamsos karalystę. Naujų jėgų įėjimas į istorinį kosmosą ir istorinė šviesa yra organinis, o ne mechaninis procesas. Kaip ir visoks organinis procesas, šis procesas numato hierarchinius pradus, hierarchinę gyvenimo struktūrą. Pilnas hierarchinio prado sužlugdymas sunaikina visus šviestuvus ir gesina taip sunkiai kančiose įgytą šviesą. Šviestuvai turi būti saugomi, kad tamsa pritaptų prie šviesos karalystės, kad jos nesužlugdytų. Kosmose yra bedugnis chaotinis pagrindas ir iš jo veržiasi naujų jėgų šaltinis. Kosmosas turi išsaugoti savo hierarchinę tvarką, savo centrinį šviesos šaltinį nuo chaotinių jėgų naikinimo, kad įvykdytų savo dieviškąją valią, kad apšviestų tamsą, kad chaosas persitvarkytų į kosmosą. Revoliucinė sąmonė nesuvokia šių gilių chaoso ir kosmoso santykių, slypinčių po visais visuomeniniais perversmais ir permainomis. Gryna, abstrakti revoliucinė sąmonė yra nenatūrali ir stebuklingai sujungia chaosą ir racionalizmą, lenkiasi jiems. Ji priešiška viskam, kas kosmiška ir mistiškai organiška. Revoliucinė sąmonė nenori skaitytis su organine žmogaus ir visuomenės prigimtimi, su jų atsparesne fiziologija ir psichologija. Ji nenori žinoti, kad ši fiziologija ir psichologija turi gilų "mistiškąjį" pagrindą. Tai yra kraštutinio racionalizmo bruožas, vedantis į racionalistinį žmogaus ir žmonių visuomenės išprievartavimą, į prigimties išprievartavimą. Visuomenės vystymasis ir permainos visuomenėje turi skaitytis su organine prigimtimi ir jos nepakeičiamais dėsniais. Racionalistinis organinės žmogaus ir visuomenės prigimties išprievartavimas vykdomas per chaotiškas, iškritusias iš kosminio ritmo arba neįėjusias į jį, jėgas. Šis chaoso ir racionalizmo sujungimas yra vienas iš visuomenės filosofijos paradoksų, kuris byloja apie žmogaus būties prieštaravimus. Medžio augime ir žiede nėra nei chaoso, nei racionalizmo. Tokia pat ir žmonių visuomenės, skendinčios kosminio gyvenimo gelmėse, prigimtis. Tačiau chaosas ir racionalizmas visuomenių gyvenime yra blogos žmoniškosios laisvės, kuri yra žmogiškosios vergijos ženklas, išdava. Gamtos dėsniai, sulaikantys chaosą kosmose, užgriūna žmonių visuomenę, įėjusią į chaotiškos ir racionalistiškos prievartos kelią ir grąžina žmogų į revoliucijos nenugalėtą ir nepanaikintą fiziologijos ir psichologijos kalėjimą. Chaosas žmogaus išgelbėti negali, nes jis yra žmogaus vergijos šaltinis. Revoliucija yra bejėgė pakeisti žmogaus prigimtį, jinai palieka ją organiškai senovine, pajungta nenugalėtai fiziologijai ir psichologijai, tačiau pretenduoja mechaniškai sukurti iš šios senosios žmogaus prigimties visiškai naują visuomenę ir gyvenimą. Žymia dalimi dėl to revoliucijos ir yra iliuziškos, neturinčios šaknų. Šis revoliucinio chaoso bejėgiškumas pakeisti žmogaus prigimtį, nugalėti jo psichologijos ir fiziologijos dėsnius, šis jo atitrūkimas nuo organinių gyvenimo mistinių pagrindų ir pagrindžia konservatizmo tiesą ir teises, Jeigu revoliucionizmas turėtų jėgą realiai ir esminiai pakeisti ir pertvarkyti žmogaus prigimtį ir sukurti naują ir geresnį gyvenimą, tai jis būtų pateisinamas. Bet, kadangi revoliucionizmas meluoja, jog jis gali tai padaryti, kadangi jo laimėjimai iliuziški, tai konservatizmo reakcija prieš jį yra išprievartautos, bet nepertvarkytos prigimties reakcija.

Konservatyvusis pradas nėra prievartos pradas ir tokiu neturi būti. Tai - laisvas organinis pradas. Jame yra sveika reakcija prieš prievartą prigimčiai, prieš pasikėsinimą į gyvenimą, kuris nori tęstis. Konservatyvusis pradas neprieštarauja vystymuisi, jis tik reikalauja, kad vystymasis būtų organinis, kad ateitis nenaikintų praeities, o ją tęstų. Nelaimingas tos šalies likimas, kurioje nėra sveiko, pačioj tautoj gimusio, konservatizmo, nėra ryšio su protėviais. Nelaiminga tautos dalia, kuri nemyli savo istorijos ir nori pradėti viską iš naujo. Tokia nelaiminga mūsų šalies ir mūsų tautos dalia. Jei konservatyvi tik, atitrūkusi nuo tautos ir jai priešiška, valdžia, o pati tauta nekonservatyvi, tai tautos vystymasis tampa ligūstu. Kaipo saitą su amžinybe, konservatizme turi būti ne tik jėga, bet ir tiesa, patraukianti liaudies širdis, pagrįsta jos dvasiniu gyvenimu. Įgrisęs ir prievartaujantis konservatizmas yra bejėgis, jis gali prievartauti, bet negali patraukti ir vadovauti. Nelaiminga šalis, kurioje konservatizmas asocijuojasi su kliūtimis vystymuisi ir priešiškumu kūrybai, tokioje šalyje bręsta revoliucija. Kaltos būna ir tos konservatyviosios jėgos, kurios apmirė ir sustabarėjo, ir tos revoliucinės jėgos, kurios sukilo prieš amžinuosius pradus, prieš nepakeičiamas vertybes ir šventenybes. Konservatyvioji, kaip ir kūrybiškoji energija turi būti charakteringa tautai, jinai neprivalo būti išorinė.

Revoliucija reiškia dieviškųjų ir dvasinių vertybių netekimą. Galų gale, bet kokia konservatyvioji srovė, be kurios negalima išsaugoti visuomeninio kosmoso, turi atramą tūkstantmetiniuose tautos jausmuose, kurių negalima sugriauti per vieną dieną, minutę arba metus. Dvasiniai perversmai vyksta ne tokiais būdais, kokiais vykdomos revoliucijos. Didžiausias perversmas pasaulyje - krikščionybės reiškinys nebuvo, mūsų žodžio prasme, revoliucija. Didžiausią laisvę žmogui duoda konservatyviojo ir kūrybinio pradų derinys, harmoningas visuomeninio kosmoso vystimasis. Dvasinio pasaulio nauji apsireiškimai atsiranda kitokioje, išslystančioje jums iš akių, plotmėje. Jūs norite palikti prisiminimą apie save būsimosioms kartoms, jūs norite ilgo amžiaus istoriniame gyvenime. Tuo jūs tvirtinate kažkokio konservatyviojo prado tiesą. Jeigu jūs norite, kad jus prisimintų, jūs turite išsaugoti savo protėvių atminimą ir prikelti juos amžinam gyvenimui. "Gerbk savo tėvą ir motiną ir vertybės bus tavo, ir ilgaamžis tu būsi žemėje". Religinėje gelmėje yra konservatyvusis pradas. Ten - ir kūrybinis pradas.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija