Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - ŠEŠTAS LAIŠKAS Apie aristokratiją

ŠEŠTAS LAIŠKAS Apie aristokratiją

Palankumas aristokratiškajai idėjai jūsų demokratijos amžiuje- nedaugelio dalia. Simpatijos aristokratiškumui vertinamos arba kaip klasinių instinktų išraiška, arba kaip gyvenimiškos vertės neturintis estetizmas. Tačiau tikrovėje aristokratija turi gilesnius, gyvenimiškesnius pagrindus. Dabar šiuos pagrindus užtemdė ir pradeda pamiršti. Tačiau, tas, kuris domisi gyvenimo esme, o ne jo išore, turės pripažinti, kad ne aristokratija, o demokratija neturi ontologinių pagrindų, kad būtent demokratija savyje neturi nieko nepažinaus, ir jos prigimtis yra išimtina, fenomenali. Aristokratiškoji idėja reikalauja realaus geriausiųjų viešpatavimo, demokratija -formalaus visų viešpatavimo. Aristokratija, kaip geriausiųjų valdymas ir viešpatavimas, kaip kokybinės atrankos reikalavimas, lieka amžių amžiams aukščiausiu gyvenimo principu, vienintele žmogaus verte, utopija. Ir visi jūsų demokratiški rėkavimai, kuriuos jūs skleidžiate aikštėse ir turguose, neištrina iš doro žmogaus širdies svajonės apie geriausiųjų, išrinktųjų viešpatavimą ir valdymą, neužgoš šio, iš gelmių kylančio, šaukimo dėl geriausiųjų ir išrinktųjų apsireiškimo, dėl amžinų teisių aristokratijai. Mūsų skurdiems laikams pravartu prisiminti žodžius iš nuostabios Karleilio knygos „Didvyriai ir didvyriškumas istorijoje“. „Visi socialiniai procesai, kokius jūs tik galite stebėti žmonijoje, veda į vieną tikslą: surasti savo Ableman" (gabų žmogų) ir apgaubti jį gabumo simboliais: didybe, garbe kuo kitu, kad tik jis galėtų valdyti žmones pagal savo gabumus. Rinkiminės kalbos, parlamento pasiūlymai, įstatymų projektai reformoms, prancūzų revoliucijos, viskas esmėje veržiasi į mano nurodytą tikslą arba, priešingu atveju, jos yra visiškai beprasmiškos. Suraskite patį gabiausią žmogų šalyje, pastatykite jį taip aukštai, kiek tik galite, atsidavusiai jį gerbkite ir jūs turėsite visai tobulą vyriausybę, jokia balotiravimosi dėžė, parlamento gražbylystė, balsavimas, konstitucinė įstaiga, aplamai, jokia mechanika jau nepagerins nei per vieną jotą šios šalies padėties“. Ir dar, reikėtų prisiminti Platoną. Jo aristokratiškojoje utopijoje yra kažkas amžino, nors jos apvalkalas buvo laikinas. Paties jo aristokratijos principo pralenkti neįmanoma. Jis žavėjo viduramžius ir žavės ateinančius laikus. Kol gyva žmogiškoji dvasia ir kol kokybinio žmogaus atvaizdo galutinai neužgožė kiekybė, žmogus sieks geriausiųjų, tikros aristokratijos viešpatavimo. O ką jūs priešpastatote šiai aukščiausiajai žmogiškajai svajonei, šiai vienintelei vertingai utopijai? Demokratiją, socializmą, anarchizmą. Aš dar nagrinėsiu visas šias jūsų svajones ir utopijas, Aristokratiškasis principas - ontologinis, organinis, kokybinis. Visi jūsų demokratiniai, socialistiniai, anarchistiniai principai - formalūs, mechaniški ir kiekybiniai, visi jie abejingi būties realybėms ir savybėms, žmogaus turiniui. Tikrovėje, demokratijos net negalima priešpastatyti aristokratijai. Šios sąvokos nebendramatės, jų savybės skirtingos. Ir ori demokratija gali turėti tikslą atrinkti geriausius ir sukurti tikros aristokratijos viešpatavimą. Demokratiją galima įsivaizduoti kaip sąlygų kokybinei atrankai ir aristokratijos išskyrimui sudarymą. Šiuo atveju yra tikslas rasti realią, o ne formalią aristokratiją, t.y. pašalinti tą aristokratiją, kuri nėra geriausiųjų viešpatavimas ir duoti laisvą kelią tikrajai aristokratijai. Visos jūsų vaizduojamos, demokratijos netikusiai siekia šių tikslų ir pamiršta juos vardan nūdienos. Demokratija lengvai pavirsta į formalią interesų organizaciją. Geriausiųjų paieška pakeičiama geriau atitinkančiųjų interesus, geriau juos tenkinančiųjų atranka. Demokratija neturi vidinio ontologinio turinio ir todėl ji gali tarnauti patiems prieštaringiausiems tikslams. Tuo jinai esminiai skiriasi nuo aristokratijos, kuri yra kilnumo, kilmės, kokybės idealas. Neapgaudinėkite savęs išore, nepasiduokite taip skurdžioms iliuzijom. Nuo pasaulio sutvėrimo visuomet valdė, valdo ir vaidys mažuma, o ne dauguma. Tai tikra visoms valdymo formoms ir tipams, monarchijoms ir demokratijoms, reakcinėms ir revoliucinėms epochoms. Iš mažumos valdymo išeities nėra. Ir jūsų demokratiniai bandymai sukurti daugumos viešpatavimą yra esminė savęs apgaulė. Yra tik klausimas, ar valdo geroji ar blogoji mažuma. Vieną mažumą keičia kita mažuma. Blogiausieji nuverčia geriausiuosius, ar geriausieji nuverčia blogiausiuosius. Betarpiškai žmonių masė vadovauti ir valdyti negali, revoliucijose ir maištuose galimas tik stichinės masės potvynio valdymo momentas. Tačiau labai greitai vyksta susiskaidymas, susidaro nauja mažuma, kuri paima valdžią į savo rankas. Revoliucijų epochose paprastai vadovauja demagogų būrelis, kuris mikliai pasinaudoja masių instinktais. Revoliucinės vyriausybės, pagarbai pasivadinusios liaudiškomis ir demokratiškomis, visuomet būna tironiška mažuma. Ir retai retai ši mažuma būdavo išrinkta iš geriausiųjų. Revoliucinė biurokratija paprastai būna prastesnė už nuverstąją. Gi revoliucinės masės visuomet būna tik atmosfera tai tironiškajai mažumai veikti.

Demokratijos triumfas visuomet netikras ir trumpalaikis, jis tęsiasi tik vieną akimirką. Vienodai būtų netikras ir socializmo triumfas, jeigu jis būtų galimas. Išsivaduokite iš žodžių valdžių valdžios ir nuo išviršinių apdangalų, įsižiūrėkite susikaupę į pačią gyvenimo esmę. Pačioj realiausioje tikrovėj paprastai triumfuoja arba aristokratija arba ochlokratija, geriausiųjų valdymas, arba blogiausiųjų valdymas. Tačiau visuomet viešpatauja nedaugelis, toks nepakeičiamas gamtos dėsnis. Visų viešpatavimas nieko realaus nereiškia, išskyrus tamsų, abejingą, sumaišytą chaosą. Bet koks tokio chaoso valdymas numato vienų arba kitų, aristokratijos arba oligarchijos elementų išaiškinimą ir išskyrimą. Egzistuoja nenugalimas polinkis dvarininkijai susidaryti. Dvarininkija amžių amžiams išlieka aukštesnės kokybinės būklės pavyzdžiu, diferencijuotu ir išskirtu luomu. Dvarininkiją pamėgdžiojo buržuazija, ją pamėgdžios ir proletariatas. Visi  p e r v e n u e nori būti dvarininkais. Socializme proletariatas nori būti nauja dvarininkija, nauja aristokratija. Pasaulyje turbūt mažuma, užimanti privilegijuotą padėtį, reikalinga. Istorinės hierarchijos ir istorinės aristokratijos sugriovimas nereiškia visokios hierarchijos ir visokios aristokratijos sugriovimo. Kuriasi nauja hierarchija ir nauja aristokratija. Bet koki gyvenimo tvarka yra hierarchiška ir turi savo aristokratiją, nehierarchiška yra tik šiukšlių krūva ir tik joje neišsiskiria jokios aristokratiškos savybės. Būrelis, iš visuomenės atliekų kilusių, sukčių ir galvažudžių gali sudaryti naują klaidingą aristokratiją ir vaizduoti hierarchinį pradą visuomeninėje santvarkoje. Toks visų gyvų padarų, vykdančių gyvenimiškas funkcijas, dėsnis. Tik biraus smėlio krūva gali egzistuoti be hierarchijos, be aristokratijos. Jūsų, vien tik proto diktuojamas, hierarchinio aristokratinio prado neigimas visuomet užtraukia vidinę bausmę. Vietoj aristokratiškosios hierarchijos susidaro ochlokratinė hierarchija. Ir padugnių viešpatavimas sudaro savo išrinktąją mažumą, išrenka iš chamų geriausius ir stipriausius chamiškos karalystės kunigaikščius ir magnatus. Religinėje plotmėje - Kristaus hierarchijos nuvertimas sukuria antikristo hierarchiją. Be klaidingos aristokratijos, be atžagarios aristokratijos jūs nepagyventumėte ir vienos dienos, visi plebėjai norėtų pakliūti į aristokratiją. Plebėjiška dvasia yra pavydo ir neapykantos aristokratijai dvasia. Paprasčiausias žmogus iš liaudies gali nebūti plebėju šia prasme. Ir tuomet mužikas gali turėti tikro, neturinčio pavydo, aristokratizmo bruožus, gali turėti savo nuosavos padermės hierarchinius bruožus.

Aristokratija yra padermė, turinti ontologinį pagrindą, nuosavus, neskolintus bruožus. Aristokratiją sutvėrė Dievas ir iš Dievo ji gavo savybes. Istorinės aristokratijos sužlugdymas veda į kitokios aristokratijos iškėlimą. Būti aristokratija pretenduoja buržuazija, kapitalo atstovai ir proletariatas, darbo atstovai. Proletariato aristokratiškosios pretenzijos net viršija visų kitų klasių pretenzijas, nes proletariatas, pagal jo ideologų mokymą, turi pripažinti save išrinktąja klase, klase-mesiju, vienintele ir tikrąja žmonija ir aukščiausia rase. Tačiau, bet koks noras tapti aristokratija, iš žemesnės padėties pakilti iki aristokratijos yra nearistokratiškas noras. Galimas tik įgimtas aristokratizmas, aristokratizmas iš Dievo. Tikrosios aristokratijos misija yra ne tiek keltis į dar nepasiektą aukštesnę padėtį, kiek nusileisti ir užimti žemesnę padėtį. Ir vidinis, ir išviršinis aristokratizmas yra įgimti, o ne įsigyti, Aristokratizmo savybė - dosnumas, o ne godumas. Tikroji aristokratija gali tarnauti kitiems, tarnauti žmogui ir pasauliui, kadangi ji neužsiima savęs išaukštinimu, nes pirmapradžiai ji stovi pakankamai aukštai. Ji - pasiaukojanti. Čia - amžina aristokratinio prado vertė. Visuomenėje turi būti atstovai, kuriems nereikėtų savęs aukštinti, kurie neturėtų nekilnių, susijusių su savęs aukštinimu, bruožų. Aristokratijos teisės - įgimtos, o ne įsigytos. Pasaulyje turi būti žmonės, kurie turėtų įgimtas teises, reikalingas dvasinis tipas, laisvas nuo kovos dėl teisių atmosferos. Kas darbu ir kova įsigyja teises ir pakyla į aukštesnę padėtį, tas nėra laisvas nuo daugelio slegiančių minčių, skriaudos jausmo, dažnai nuo pykčio ar dėl žemesnės padėties. Aš kalbu, žinoma, ne apie ypatingus žmones, kuriems įstatymas nerašytas, o apie vidutinio lygio žmones.

Galima ir pateisintina aristokratija tik iš Dievo malonės, aristokratija pagal dvasinę prigimtį ir pašaukimą ir aristokratiją pagal kilmės kilnumą, pagal ryšį su praeitimi. Tai, kas jums atrodo neteisinga aristokrato padėtyje ir piktina jus, tai ir yra jo egzistavimo pasaulyje pateisinimas, privilegija pagal kilmę ir prigimtį, o ne pagal asmeninius jo nuopelnus. Aristokratu galima būti tik ne pagal nuopelnus, ne pagal asmeninį darbą ir ne pagal asmeninius laimėjimus. Ir tai pasaulyje būtina. Genijus ir talentas priklauso dvasinei aristokratijai todėl, kad genijus ir talentas - dovanoti, o ne uždirbti, ne užtarnauti. Genijus ir talentas gauti pagal gimimą, pagal dvasinę kilmę ir pagal įpėdinystę.

Dvasinė aristokratija turi tą pačią kilmę, kaip ir socialinė istorinė aristokratija, tai - visuomet privilegijuota rasė, gavusi veltui savo pranašumus. O ši dvasiškai ir fiziškai privilegijuota rasė pasaulyje egzistuoja tam, kad būtų apreikšti dvasinio kilnumo bruožai. Kilnumas neįsigyjamas, neuždirbamas, jis yra likimo dovana, jis yra padermės savybė. Kilnumas yra ypatingos rūšies sielos palaima. Kilnumas priešingas bet kokiai skriaudai ir pavydui. Kilnumas yra priklausomybės tikrai hierarchijai, savo pirmapradės ir prigimties padėties joje suvokimas. Kilnus aristokratas žino, kad hierarchijoje yra aukštesni rangai. Tačiau tai nesukelia jam liūdnų minčių, nežemina jo, neklibina jo orumo jausmo. Dvasinio orumo suvokimas taip pat yra dvasinis aristokratizmo pagrindas. Ši vertė ne įgyta, o įgimta. Tai - orumas sūnų iš orių tėvų. Aristokratizmas yra sūnystė, jis sąlygoja ryšius su tėvais. Neturintys kilmės, nežinantys savo tėvavardžio negali būti aristokratais. Ir aristokratizmas žmogaus, kaip aukščiausios būties pakopos, yra Dievo sūnų aristokratizmas, kilniai gimusių Dievo vaikų aristokratizmas. Štai kodėl krikščionybė - aristokratiška religija, laisvų Dievo vaikų religija. Dievo dovanotos palaimos religija. Mokymas apie palaimą - aristokratiškas mokymas. Skriaudos, pretenzijų psichologija yra nearistokratiška. Tai plebėjiška psichologija. Aristokratiška yra kaltės, laisvų Dievo vaikų kaltės psichologija. Aristokratui labiau būdinga būti kaltu, negu nuskriaustu. Ši aristokratiška psichologija būdinga krikščionybei. Dievo vaikų, o ne pasaulio vergų, laisvės vaikų, o ne būtinybės vaikų krikščioniškoji sąmonė - aristokratiška sąmonė. Kas jaučiasi Dievo posūniais, likimo nuskriaustais, praranda kilnius, aristokratiškus bruožus. Aristokratas, kilnus žmogus privalo jausti, kad viskas, kas jį aukština, yra gauta iš Dievo, o viskas, kas jį žemina, yra jo kaltės rezultatas. Tai priešybė plebėjiškai, nekilniai psichologijai, kuri aukštinančias savybes laiko teisėtai įgytomis, o žeminančias - kitų skriauda ir kalte. Aristokrato tipas yra priešybė vergo tipui ir parvenu tipui. Jie - skirtingos sielos rasės. Aristokratišką sielą gali turėti ir juodadarbis, o tuo tarpu dvarininkas gali būti chamu.

Jūs norėtumėte pažeminti žmonių rasės kokybę, norėtumėte išdildyti žmogaus aristokratiškus bruožus. Jums kliudo aristokratiškas kilnumas. Iš plebėjiškos psichologijos jūs keliate savo viešpatiją iš skriaudos, pavydo ir pykčio psichologijos. Jūs imate viską, kas yra blogiausia iš darbininkų, valstiečių, inteligentiškos bohemos ir iš to blogiausio norite sukurti ateitį. Jūs šaukiatės kerštingų žmogiškosios prigimties instinktų. Iš pikto gimsta jūsų gėris, iš tamsos užsidega jūsų šviesa. Jūsų Marksas mokė, kad blogyje ir iš blogio turi gimti nauja visuomenė ir pačių tamsiausių ir ydingiausių žmogiškųjų jausmų maištą laikė keliu į ją. Proletaro sielos tipą jis priešpastatė aristokrato sielos tipui. Proletaras ir yra tas, kas nenori žinoti savo kilmės ir negerbia savo protėvių, kuriam neegzistuoja giminė ir tėvynė. Proletariška sąmonė iškelia skriaudą, pavydą ir kerštą į naujo, ateities žmogaus dorybę. Jinai mato išsilaisvinimą tame maište ir sukilime, kuris yra baisiausia sielos vergija, vergija daiktams ir materialiniam pasauliui. Proletaras yra išmestas į paviršių. Aristokratas privalo gyventi giliau, jausti gilesnius ryšius ir šaknis. Proletarinė sąmonė pertraukia laikų saitus, griauna kosmosą. Nebūtinai darbininkas, stovintis žemiausioje socialinėje pakopoje, privalo turėti proletarišką sąmonę. Ir vergas gali jaustis Dievo, tėvo ir motinos, tėvynės vaiku, giliai pergyventi savo ryšį su didžiais tautos ir kosmoso tikslais, su savo vieta hierarchijoje. Aš pažįstu juodadarbius, kurie buvo daug aristokratiškesni už daugelį dvarininkų. Tačiau jūs nenorite, kad darbininkas būtų tokioje kilnioje padėtyje, jūs jį norite paversti tikru proletaru ir plebėju pagal įsitikinimus. Maište ir sukilime yra kažkas vergiška ir liokajiška. Kilnus žmogus, įsisąmoninęs savo aukščiausią orumą, savyje saugąs aukščiausias žmogiškąsias vertybes, dvasios arba kraujo aristokratas, jei jis neišsigimė arba nesmuko, ras kitus kovos būdus už tiesą ir teises, demaskuos netiesą ir melą. Iš vidinio aristokratizmo, iš sielos taurinimo gali gimti naujas, geresnis gyvenimas. Tačiau niekad jis negimė iš maištaujančios vergijos, iš liokajiško šventenybių ir vertybių neigimo. Jūsų proletaro tipas yra įkūnytas amžinybės neigimas, dūlėjimo ir laikinumo įtvirtinimas. Tikrasis aristokrato tipas yra atsigręžęs į amžinybę.

Aristokratizme yra dieviškasis neteisingumas, dieviškasis užgaidas, dieviškoji savivalė, be kurių negalimas kosminis gyvenimas, visatos grožis. Nekūrybiškas plebėjiškas, proletariškas, sulygintos teisybės ir atlyginimo kiekvienam pagal įdėtą darbą, reikalavimas yra pasikėsinimas į gyvenimo klestėjimą, į dieviškąjį perteklių. Tačiau dieviškajame pertekliuje gali slypėti pasaulio gyvenimo prasmė, jo žiedas. Aristokratija istorijoje gali smukti ir išsigimti. Ir dažnai smunka ir išsigimsta. Ji gali lengvai pakliūti į perdaug didelę kristalizaciją, suakmenėti, užsisklęsti nuo kūrybinio gyvenimo. Ji turi polinkį į kastos sudarymą. Ji pradeda priešpastatyti save liaudžiai. Jinai išduoda savo pašaukimą ir vietoj tarnavimo reikalauja privilegijų. Tačiau aristokratizmas nėra teisė, o - pareiga. Aristokratiškoji dorybė yra dovanoti, o ne atimti. Aristokratas tas, kuriam daugiau duota, kuris gali daugiau duoti nuo savo pertekliaus. Savo prigimtimi kova dėl valdžios ir interesų yra nearistokratiška. Aristokratiškoji valdžia yra geriausiųjų ir kilniausiųjų valdžia, yra ne teisė, o pareiga, ne pretenzija, o tarnavimas. Geriausiųjų teisės - įgimtos teisės. Geriausiųjų kova ir darbas yra nukreipti į pareigų vykdymą, tarnavimą. Pagal savo idėją aristokratija - pasiaukojanti. Tačiau jinai gali išduoti savo idėją. Tuomet ji perdaug kabinasi į savo išorinius pranašumu ir smunka. Reikia visuomet atsiminti, kad liaudies masės išeina iš tamsos ir prisijungia prie kultūros per aristokratijos išskyrimą ir jos misijos vykdymą. Aristokratija pirmiau išėjo iš tamsos ir gavo Dievo palaiminimą. Kad galėtų vykdyti savo kūrybinį vaidmenį istoriniame procese, tam tikrose istorinio vystymosi pakopose, aristokratija privalo atsisakyti kai kurių teisių. Jeigu Rusijoje dar yra tikroji aristokratija, jinai privalo pasiaukojančiai atsisakyti nuo savo sutryptų privilegijuotų interesų. Aristokratija nėra luomas arba klasė, aristokratija yra pagal savo prigimtį nesunaikinamas dvasinis pradas, pasaulyje jis veikia įvairiose formacijose ir sandarose.

Daugelis iš jūsų pasirengę pripažinti dvasinę aristokratiją, nors ir nelabai noriai. Tačiau labai supaprastintai įsivaizduojate santykį tarp dvasinės ir istorinės aristokratijos. Jus manote, kad istorinė aristokratija yra praeities blogis, kad ji neturi teisės egzistuoti ir kad ji neturi jokio ryšio su dvasine aristokratija. Tikrovėje yra sudėtingiau, negu jūs įsivaizduojate. Juk visuomet būna sudėtingiau, negu įsivaizduojate jūs, supaprastintojai. Niekas, žinoma, nepainios ir netapatina dvasinės aristokratijos su istorine. Istorinės aristokratijos atstovai dvasinėje plotmėje gali stovėti labai žemai, ir aukščiausi dvasinės aristokratijos atstovai gali neturėti kilmės iš aristokratinių istorinių sluoksnių ir paprastai jos neturi. Tai - neginčytina ir elementaru. Tačiau negalima neigti kraujo reikšmės, paveldėjimo, rasinės socialinės atrankos vidutiniam sielos tipui išvesti. Jūs labai įpratote į žmogų žiūrėti atitrauktai, kaip į aritmetinį skaitmenį, jūs atplėšiate žmogų nuo jo protėvių, nuo jo įpėdinystės, tradicijų ir papročių, nuo auklėjimo, nuo šimtmečių ir tūkstantmečių jo kraujyje, jo organinio kūno ląstelėse, nuo visų žmogaus organinių saitų. Jūsų atitrauktas aritmetinis žmogus yra fikcija, o ne realybė, jis neturi jokio turinio. Jūs laikote žmogumi tai, kas panašu į kiekvieną būtybę, turinčią dvi rankas, dvi kojas, vieną nosį ir t.t. Tačiau, būtent todėl, ir išslysta nuo mūsų žvilgsnio žmogus, nes dar aukštesniu laipsniu jis yra tai, kuo jis nepanašus į kiekvieną kitą būtybę. Žmogaus individualybėje persipina daug dalykų ir sukuria žmogaus padermę. Žmogus organiškai savo krauju priklauso savo rasei, savo tautybei, savo luomui, savo šeimai. Ir nepakartojamoje, jam vienam priklausančioje, individualybėje savotiškai persi pina visi rasiniai, nacionaliniai, luomo, šeimos, paveldėjimo, palikimo, tradicijų, įpročių dalykai. Žmogaus asmenybė kristalizuojasi vienokioje ar kitokioje dirvoje, ji privalo turėti viršasmeninę glaustą aplinką, kurioje vyksta kokybinė atranka. Viena iš didžiausių kiekvienos abstrakčiosios sociologijos ir abstrakčiosios etikos klaidų yra rasinės, sudarančios padermę, kuriančios sielos ir fizinį tipą, atrankos nepripažinimas. Žmogaus tipo struktūrai didžiulę įtaką turi rasė. Žmogus gali nugalėti rasės ribotumą ir nueiti į begalybę. Tačiau jis privalo turėti individualizuotą padermę. Dvarininkas, nugalėjęs dvarininkiškąjį ribotumą, išsilaisvinęs iš luomo prietarų ir interesų, pasiliks dvarininku pagal rasę, pagal sielos tipą, o pats ribotumo nugalėjimas bus dvarininkiško kilnumo išraiška.

Kultūra ne vieno žmogaus ir ne vienos kartos dalykas. Kultūra egzistuoja mūsų kraujyje. Kultūra - rasės ir rasinės atrankos dalykas. "Švietėjiška" ir "revoliucinė" sąmonė, visuomet paviršutiniška ir ribota, uždėjo iškreiptą antspaudą ir ant paties mokslo, nors iš mokslo ji gamino sau vėliavą. Ji užtemdė moksliniam pažinimui rasės reikšmę. Bet objektyvus, nesuinteresuotas mokslas turi pripažinti, kad pasaulyje egzistuoja dvarininkija ne tik kaip socialinė, su tam tikrais interesais, klasė, bet ir kaip kokybinis sielos ir fizinis tipas, kaip tūkstantmetinė sielos ir kūno kultūra. "Baltojo kraujo" egzistavimas nėra tik luomų prietaras, bet tai ir nepaneigiamas ir nesunaikinamas antropologinis faktas. Šia prasme dvarininkai negali būti išnaikinti. Jokios socialinės revoliucijos negali sunaikinti kokybinių rasės pranašumų. Dvarininkija kaip socialinė klasė gali netekti visų savo privilegijų, nuosavybės. Aš netikiu į dvarininkijos, kaip luomo ateitį ir nenoriu sau, kaip dvarininkui, dvarininkiškų privilegijų. Tačiau ji pasilieka kaip rasė, kaip sielos tipas, kaip plastinė forma, ir dvarininkijos, kaip klasės, išstūmimas gali padidinti jos sielos ir estetinę vertę. Tai, žymia dalimi, ir įvyko Prancūzijoje po revoliucijos. Dvarininkija yra psichinė rasė, kuri gali išlikti ir veikti visokiose socialinėse santvarkose. Pasauliui ir pasaulinei kultūrai reikia išsaugoti šią psichinę, su jos kristalizuotais bruožais, rasę. Pilnas jos išnykimas sumenkintų žmogiškąją rasę. Kilnių būdo bruožų atranka vyksta tūkstantmečius. Šio ilgo proceso psichinių rezultatų negali sunaikinti jokia revoliucija. Feodalizmo sunaikinimas Vakaruose nesunaikino tų bruožų, kuriuos išugdė feodaliniai riteriai. Šiuos bruožus pradėjo perimti kitos klasės. Riterystėje formavosi asmenybė, grūdinosi charakteris. Nūdienos žmogaus garbės jausmas dabartiniame buržuaziniame pasaulyje eina iš riterystės. Riterystė ugdė aukščiausio tipo žmogų. Riterija buvo laikinas ir išnykstantis istorinis apvalkalas, iš kurio jau nieko neliko. Daug blogo siejama su šiuo apvalkalu. Tačiau riterijoje yra ir amžinas neišnykstantis pradas. Riterystė yra taip pat ir dvasinis pradas, ne tik socialinė istorinė kategorija. Ir galutinė riteriškosios dvasios mirtis būtų žmogiškojo tipo degradacija. Aukščiausias žmogaus orumas buvo kaldinamas ir formuojamas riterijoje ir dvarininkijoje, o iš jų ėjo į platesnes pasaulio sferas. Jo kilmė aristokratiška. Kilnių charakterio bruožų atranka vyksta lėtai, ji apima paveldimąjį perdavimą ir šeimyninį palikimą: tai organinis procesas. Toks pat organinis procesas yra ir aukštos kultūros, aukštų kultūrinių tradicijų aplinkos susiformavimas. Tikroje, gilioje ir subtilioje kultūroje visuomet jaučiama rasė, kraujo ryšis su kultūriniu palikimu. Nūdienos žmonių kultūra yra be praeities, be organinių ryšių, paviršutiniška, gruboka. Ir tas, kurio kultūra yra iš daugelio kartų, turi visai kitokį kultūrinį stilių ir kultūrinį tvirtumą, negu tas, kuris tik pradėjo bendrauti su kultūra.

Mūsų nelaimei, Rusijos istorijoje riterystės nebuvo. Tuo ir aiškinamas nepakankamas asmenybės išugdymas, charakterio silpnas užgrūdinimas. Perdaug didelė pirmapradžio kolektyvizmo įtaka liko Rusijoje. Daugelis rusų mąstytojų, mokslininkų ir rašytojų didžiavosi, kad mūsų šalis natūraliai demokratiška, o ne aristokratiška. Doroviniu požiūriu gražus mūsų buitinis demokratizmas, mūsų paprastumas, kuris būdingas ir mūsų tikrajai dvarininkijai. Tačiau aristokratijos stokoje buvo ir mūsų silpnumas, o ne tik mūsų jėga. Čia buvo jaučiama perdaug didelė priklausomybė nuo tamsios liaudies stichijos, nesugebėjimas atskirti iš didžiulės kiekybės vadovaujančio kokybinio prado. Nuo Petro laikų aristokratijos vaidmenį vaidino biurokratija ir biurokratijoje buvo kai kurie aristokratinės atrankos bruožai. Tačiau, pagal sielos tipą, biurokratijos negalima pripažinti tikra aristokratija. Pas mus nugalėdavo biurokratinis absoliutizmas iš viršaus ir narodnikystė iš apačios. Kūrybinis vystymasis, kuriame vadovaujantį vaidmenį vaidintų kokybiniai, atrinkti elementai, tapo negalimu ir dabar už tai skaudžiai mokame. Ir, vis gi, neteisinga būtų neigti didžiulę dvarininkijos reikšmę Rusijai. Mūsų dvarininkija buvo pažangus kultūrinis sluoksnis. Dvarininkija sukūrė didžiąją rusų literatūrą. Dvarininkų sodybos, dvarininkų šeimos buvo pirmoji kultūrinė mūsų aplinka. Senobinės rusų buities grožis - dvarininkiškas grožis. Kilnus rusų gyvenimo būdas, visų pirma, yra dvarininkiškas būdas. Garbės jausmas, visų pirma ir visų labiausiai, pasireiškė rusų dvarininkijoj. Rusų gvardija savo laiku buvo garbės mokykla. Įsiveržęs į rusų gyvenimą raznočincas (nekilmingas valdininkas) ir jo per didelis vyravimas veikiau sumenkino, o ne pakėlė mūsų žmogaus sielos tipą.

Gyvenimas prarado bet kokį stilių. Geriausia, būdingiausia ir gražiausia epocha, verčiausią vadintis mūsų atgimimu buvo XIX amžiaus pradžia. Puškino, Lermontovo ir visos plejados poetų mistinio judėjimo, dekabristų, Čadajevo ir slavofilų užgimimo laikai, ampyro stiliaus laikai, t.y. bajorų, dvarininkų inteligentijos, dvarininkų kultūrinio sluoksnio vadovavimo laikai. Tuomet mes nebuvome nihilistai. Į nepakankamai sustiprėjusios dvarininkiškos kultūros vietą atėjo nihilizmas ir nihilistiškas stilius. Reikšmingiausi rusų kultūros momentai siejasi su dvarininkija. Ne tik L. Tolstojaus, bet ir Dostojevskio herojai nesuvokiami be saitų su dvarininkija. Prisiminkite, ką Dostojevskis "Nesubrendėlyje" sako apie dvarininkiją ir jos reikšmę. Visus didžiuosius rusų rašytojus svaigina dvarininkiškos kultūros aplinka. Laužų, kuriuos uždegė revoliucija, liepsnose dega ne tik ampyro stiliaus sodybos, bet ir Puškinas su Tolstojumi, ir Čadajevas, dega visa mūsų kūryba, dega palikimas. Rusų dvarininkų išnaikinimas yra kultūrinių tradicijų išnaikinimas, laikmečių ryšio nutraukimas mūsų dvasiniame gyvenime. Jūsų parvenus neapykanta dvarininkijai - žemas jausmas, žeminąs žmogaus lygį, jis nukreiptas ne tik prieš dvarininkijos privilegijas, kurių jau seniai nebėra ir kurias atstatyti būtų beprotybė, bet ir prieš psichinius bruožus, kurie nesunaikinami ir paveldės amžinybę. Tačiau, reikia pripažinti, kad dvarininkija doroviniai ir dvasiniai krito anksčiau, negu ją nuvertė revoliucija.

Riterija ir dvarininkija neturi psichologiškai išnykti pasaulyje, jos privalo jungti plačiąją liaudį prie kilnumo ir garbės viešpatijos. Ne visuomenės demokratizavimas, o aristokratizavimas turi vidinį dvasinį pateisinimą. Aristokratizmo, padermės kilnumo daigai yra kiekvienoje klasėje, ir pažemintos klasės nėra. Išlaisvinimo procesas žmogaus gyvenime teturi vieną prasmę - atskleisti platesnius kelius aristokratiškoms sieloms surasti ir joms vyrauti. Istorijoje vyksta kankinantis vis naujų ir naujų tikrosios aristokratijos jėgų ieškojimo procesas. Blogas, žeminantis elgesys su liaudimi yra nearistokratiškas elgesys, tai chamiškas bruožas, išsišokėlių bruožas. Aristokratiškas pasipūtimas - bjaurus reiškinys. Aristokratija privalėjo duoti paprastai liaudžiai iš savo pertekliaus, tarnauti jai savo šviesa, savo dvasios ir materialinėmis vertybėmis. Reskinas svajojo apie tokį socializmą, kurį įves aristokratiją pagal paveldą. Jis buvo aistringas hierarchinės santvarkos, su aristokratija priešakyje, šalininkas ir, tuo pačiu metu, tiek pat aistringas ryžtingų socialinių reformų nuskriaustųjų klasių naudai šalininkas. Čia jis sekė amžina Platono tiesa. Ir jums reikėjo eiti paskui Platoną ir Reskiną. Istorinės aristokratijos vidutinioji masė lengvai pasitraukia nuo savo paskirties, krenta į egoistinį įsitvirtinimą ir dvasiniai išsigimsta. Tie, kurie ypatingai brangina savo privilegijas, jas priešpastato kitų privilegijoms, pagal savo sielos tipą būna mažiausiai aristokratiški. Chamiškumas aristokratijos ir dvarininkijos sluoksniuose labai paplitęs. Kuomet per daug toli nueina hierarchiškai aukščiausių klasių išdavystė savo paskirčiai, tuomet, kaip teisinga bausmė už kaltes, bręsta revoliucija. Ir išgelbėti aukštesnės kultūros ateitį gali tik istorinės aristokratijos auka, sutikimas atsisakyti klasinių restauracijų, savo privilegijų ir tarnauti, tesėti savo misiją.

Pasaulyje egzistuoja ne tik istorinė aristokratija, kurioje susikuria vidutinis lygis rasinės atrankos ir paveldėjimo būdu, - pasaulyje egzistuoja, kaip dvasinis pradas, nepriklausanti nuo socialinių grupių kaitos ir istorinių epochų, dvasinė aristokratija. Istorinė aristokratija gali turėti sielos ir kūno aristokratiškus bruožus, tačiau joje nėra dvasinio aristokratizmo bruožų. Dvasinis aristokratizmas pasaulyje realizuojamas individualios palaimos tvarka, jis negali turėti pranašumo ir privalomo ryšio bet kokios socialinės grupės atžvilgiu. Dvasinio aristokratizmo, genijaus reiškinys tautų gyvenime numato palankią dvasinę atmosferą, tačiau jis nesusijęs su natūralia atranka ir vidutiniu kultūriniu lygiu. Genialumas nepaveldimas vienodai, kaip ir šventumas. Didieji žmonės gimsta providencialiai numatytose minutėse. Jie išeina iš bet kurios aplinkos iš aukščiausios aristokratijos, valstiečių arba miesčionių. Santykiai tarp dvasinės aristokratijos ir socialinės istorinės aristokratijos turi savo pakopas. Tuo metu, kai aukščiausi ir labiausiai palaimingi dvasinės aristokratijos reiškiniai neturi jokio ryšio su organine aplinka, atranka ir paveldėjimu, vidutinės jos pakopos tam tikrą ryšį turi, kadangi labiau priklauso nuo virš individualios tradicijos, nuo atrankos, kristalizuojančios kultūrinę aplinką. Genijui įstatymas nerašytas, tačiau talentui jis jau egzistuoja.

Pasaulyje amžinai gyvena ir veikia dvi aristokratijos - ekzoterinė ir ezoterinė. Ekzoterinė aristokratija pasireiškia ir veikia išviršiniame istoriniame pasaulyje. Ekzoterinės aristokratijos apraiškose yra suvokiamas dėsningumas ir prigimties biologinis pagrindas. Ezoterinė aristokratija susikuria ir veikia vidinėje slaptoje plotmėje. Ezoterinės aristokratijos apraiškose neįmanoma suvokti dėsningumo ir prigimties, biologinio pagrindo, jos priklauso palaimos plotmei, dvasios viešpatijai, o ne gamtos viešpatijai, kuri apima ir istorinę plotmę. Ezoterinė aristokratija istorijoje yra tarytum paslaptingas ordinas, kuriame slypi didingos kūrybos daigai. Į ekzoterinį istorijos planą visa dvasinė kūryba patenka jau pakeistame, pritaikytame vidutinio žmogaus lygiui, pavidale. Šis skirtumas ryškiai matomas Bažnyčios gyvenime. Šventųjų viešpatija atstovauja ezoterinę religinę aristokratiją, joje realizuojami aukščiausieji realaus bažnytinio gyvenimo pasiekimai. Tačiau greta to Bažnyčioje egzistuoja ir ekzoterinė aristokratija, išoriškai dėsninga istorinė Bažnyčios aristokratija. Ji reikalinga Bažnyčios istoriniam gyvenimui, religiniam auklėjimui ir sielovadai. Joje yra atranka ir įpėdinystė, reikalingi bažnytinės sferos kristalizavimui. Istorinė bažnytinė aristokratija vykdo savo svarbią misiją, tačiau jinai nėra vienintelė ir giliausia misija religiniame gyvenime. Dvasiniai šventųjų paslaptingo gyvenimo laimėjimai pakeistame ekzoteriniame pavidale pereina į istorinį bažnytinį su jos išviršinėmis hierarchinėmis pakopomis gyvenimą. Toks pat santykis tarp ekzoterinės ir ezoterinės aristokratijų egzistuoja ir visame dvasiniame žmonijos gyvenime, visoje kultūroje. Egzistuoja vidutinės ekzoterinės kultūros aristokratija ir hierarchija. Joje yra atranka ir įpėdinystė. Ji reikalauja cenzo ir visų pirma mokslo, auklėjimo cenzo, proto ir gabumų cenzo. Ji gyvena ir vystosi kultūrinių tradicijų ir pasišventimo pagrindu. Ir, kuomet jūs einate proto ir mokslo cenzo neigimo keliu, jūs smukdote kokybę kiekybės vardan ir kuriate tamsos viešpatiją, traukiate tautas atgal. Jūs esate regreso veikėjai. Kokybinis auklėjimo, švietimo, proto, gabumų cenzas būtinas kultūriniam darbui, visokiai valstybinei ir visuomeninei veiklai. Šis cenzas sudaro savo aristokratiją, savo hierarchiją. Ši aristokratija, veikianti vidutinėje valstybės ir kultūrinės būties viešpatijoje, yra ekzoterinė. Giliau, už jos yra ezoterinė aristokratija, kurioje žmogus peržengia šio pasaulio ribas. Ši aukščiausioji dvasinė aristokratija yra šventumo, genialumo ir riteriškumo viešpatija, didžiųjų ir kilniųjų viešpatija, aukščiausioji rasė. Asmeninis pradas atsiskleidžia, kristalizuojasi ir vystosi, visų pirma, aristokratijoje. Tai - pirmasis istorijoje asmenybės pasitraukimas iš tamsios kolektyvinės stichijos. Vėliau, sudėtingu kankinančiu būdu, vyksta palankių sąlygų, kuriose atsiskleistų išrinktųjų asmenybių aristokratija, vyktų kokybinė atranka, ieškojimas. Po pirmosios aristokratijos pakopos statoma sekančių pakopų aristokratija. Aristokratija ne tiek egzistuoja kaip klasė arba socialinė grupė, bet kiekviena klasė, kiekviena grupė išskiria savo aristokratiją. Išskiriama valstiečių; pirklių, profesorių, literatų, menininkų ir kt. aristokratija. Ir, jeigu visur nevyktų šie diferencijuojantys aristokratijos atrankos ir kūrimo procesai, tai neformalioji, chaotinė miesčioniška stichija visuomenę temptų žemyn, neprileistų prie vertybių kūrybos. Kiekvienai istorinei epochai stovi sudėtingas uždavinys - išskirti ir įtvirtinti įvairiose pakopose savo aristokratiją. Ir ne taip paprasta spręsti, kokia politinė ir socialinė santvarka palanki tokiam aristokratijos išskyrimui ir įtvirtinimui. Visi jūs, lygintojai, turite įvairias monistines teorijas dėl visa ko. Bet visos jūsų teorijos mažai tevertos. Sudėtingas gyvenimas visuomet jas sugriauna. Ne išimtinas kokio nors vieno prado triumfas, o tik sudėtingesnis kelių pradų derinys palankus tikrai aristokratijai sudaryti. Patarnaujantį vaidmenį šiame didžiuliame reikale gali suvaidinti ir demokratinis pradas, kuomet jis apribotas ir pavaldus aukštesniems pradams. Aristokratija ir demokratija - du vidiniai prieštaraujantys pradai, metafiziškai priešiški, vienas kitą naikinantys pradai. Tačiau socialinėje tikrovėje šių pradų susidūrimas duoda sudėtingus rezultatus, ir aristokratiškojo prado pergalei gali pasitarnauti demokratinis pradas, jeigu jis neturi savaimingų pretenzijų. Ir monarchinei ir demokratinei visuomenei vienodai stovi vadovaujančios aristokratijos išskyrimo ir atrankos uždavinys. Gryna monarchija yra abstrakcija, konkrečiai monarchija realizuojama per aristokratiją. Ir monarchijos vertė visų pirma yra jos sugebėjimas parinkti vadovaujančią aristokratiją ir ją įtvirtinti. Monarchija, jei ji parenka blogiausius, žlunga.

Demokratizmo dvasia su savo metafizika, savo morale, savo estetika neša didžiausią pavojų žmonijos ir pasaulio gyvenimo pradui, kilniam, kokybiniam pradui, Kiekio metafizika, moralė ir estetika norėtų sugniuždyti ir sunaikinti bet kokią kokybę, viską, kas asmeniškai arba drauge išaukštinta. Demokratinės metafizikos, demokratinės moralės, demokratinės estetikos viešpatavimas - blogiausiųjų viešpatija, o ne geriausiųjų viešpatija. Demokratijos viešpatavimas galutinai nuverčia senovės šaunumo ir padermės kilnumo idealą, jis griauna biologinius ir dvasinius aristokratizmo pagrindus. Demokratiškosios metafizikos pergalė sudaro didžiausią pavojų žmonijos progresui, kokybiniam žmonijos prigimties gerinimui. Jūs norėtumėte sudaryti tokias sąlygas, kurios neleistų toliau pasaulyje egzistuoti aristokratizmui, neleistų geriausiųjų išskyrimo ir atrankos. Iš jūsų, kuomet jūs kalbate, jog norite išlaisvinti žmogaus prigimtį, eina didžiausia apgaulė. Jūs norite pavergti žmogaus prigimtį, norite jai pastatyti ribas ir kliūtis. Jūs neigiate ir aristokratizmo biologinius pagrindus, rasės pagrindus ir palaiminguosius jo dvasinius pagrindus. Jūs pasmerkiate žmogų pilkam, nekokybiniam gyvenimui. Tiesa, jūs norėtumėte pakelti didžiulę žmonių masę į aukštesnį lygį, jūs norėtumėte ją priversti pakilti į aukštesnį lygį. Tačiau ne todėl jūs norėtumėte tai padaryti, kad vertinate ir mėgstate "aukštą lygį", o todėl, kad jūs siekiate sulyginimo, nepakeliate išskyrimo  ir išaukštinimo. Pats žmogiškasis išaukštinimas jūsų niekuomet nedomino. Ir jūs pamirštate, kad išaukštinimas pasiekiamas laisvomis varžybomis ir laisva atranka. Ne išaukštinimas, o pažeminimas aukščiau stovinčiųjų jus domina labiau už viską. Jums nepasiekiama, jūsų sąmonei amžinai uždengta istorijos paslaptis. Istorijos paslaptis - aristokratiška paslaptis. Ją žino mažuma. Mažuma turi visuotinumo dvasią. Visuotinumo dvasia - aristokratiška dvasia. Daugumos dvasia, demokratiškoji dvasia - ribota, privati dvasia. Istorijoje egzistuoja mažumos vadovavimas, aristokratijos vadovavimas. Sukilimas prieš šį vadovavimą yra pretenzija į istorijos paslaptį. Jums nepavyks sunaikinti ontologiškojo sielų skirtumo, nepavyks ištrinti skirtumo tarp  protingų ir kvailių, kilnių ir niekingų, gražių ir bjaurių, palaimintų ir nepalaimintų.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija