Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - SEPTINTAS LAIŠKAS Apie liberalizmą

SEPTINTAS LAIŠKAS Apie liberalizmą

Žodis "liberalizmas" seniai neteko bet kokio žavesio, nors jis kilęs iš puikiausio žodžio "laisvė". Masių laisve neįmanoma žavėtis. Masės nepasitiki laisve ir nemoka jos susieti su savo kasdieniniais interesais. Iš tikrųjų laisvėje yra kažkas aristokratiška, o ne demokratiška. Ši vertenybė brangesnė mažumai, o ne daugumai, ji labiau taikytina asmenybei, individualybei. Ne tik socialinėse, bet ir politinėse revoliucijose liberalizmas netriumfavo, kadangi visose revoliucijose sukildavo masės. Masėse visuomet vyrauja lygybės, ne laisvės patosas. Ir didžiųjų revoliucijų varomoji jėga buvo lygybė, o ne laisvė. Liberalinė dvasia esmėje - ne revoliucinė dvasia. Joje nėra audringos stichijos, nėra uždegančios širdis ugnies, joje yra  saikingumas. Liberalizmo tiesa - formali tiesa. Ji nieko nei teigiamo, nei neigiamo nesako apie gyvenimo turinį, ji norėtų garantuoti asmenybei bet kokį gyvenimą. Liberalioji idėja neturi savybės tapti panašia į religiją ir nesukelia panašių į religinius jausmų. Čia - liberaliosios idėjos silpnybė, tačiau čia ir gera jos savybė. Demokratinės, socialistinės, anarchistinės idėjos bando duoti žmogiškojo gyvenimo turinį: jos dažnai pavirsta klaidingomis religijomis ir savo atžvilgiu sukelia religinio pobūdžio jausmus. Tačiau čia ir slypi šių idėjų melas, nes jose nėra jokio dvasinio turinio ir nėra nieko, verto religinio patetinio jausmo. Religinių jausmų skyrimas nevertiems dalykams yra didžiulė klaida ir vilionė. Ir, reikia pripažinti, kad liberalizmas tuo nepatraukia. Demokratiškoji idėja dar formalesnė, tačiau ji sugeba pavaizduoti save žmogaus gyvenimo turiniu, ypatingu žmogaus gyvenimo turiniu. Todėl joje slypi nuodinga vilionė. Socialistinė idėja pasižymi neribotomis pretenzijomis. Ji pretenduoja duoti žmogaus gyvenimo tikslus, nors pati priklauso gyvenimo priemonėms, materialiems jo įrankiams. Jūs jau seniai sudievinote ir suabsoliutinote netikras priemones, joms teikiate beveik religinio pobūdžio jausmus, o gyvenimo tikslas jums dingo. Jūsų visuomeniškumo, socialumo religija yra priemonių, o ne tikslų religija. Tikrovėje, išviršiniame visuomeniškume viskas priklauso priemonėms; tikslus reikia statyti giliau, tikslai yra dvasiniai, o ne visuomeniniai. Ir pats žmonių dvasinis bendrumas, pats jų vidinis visuomeniškumas negali būti apibūdintas išviršiniais visuomeniškumo kriterijais

Gyvenimo tikslai ir turinys imami iš dvasinių gelmių ir yra įsišakniję dieviškoje tikrovėje. Gi socialinė aplinka sudaro sudėtingą priemonių visumą šiems tikslams ir turiniui realizuoti. Todėl visos socialinės idėjos yra beviltiškai ir neperžengiamai formalios, ir niekuomet jose neįmanoma surasti tikro turinio ir tikslo, niekuomet neįmanoma jose įžvelgti ontologinio branduolio.Ar yra toks ontologinis branduolys liberalizme? Žmonėse, perdaug įtikėjusiuose į liberalinę idėją ir išpažinusiuose liberalinę doktriną, liberaliniuose sąjūdžiuose ir partijose ontologiško labai maža. Daugeliu atvejų tai - paviršutiniški žmonės ir išviršinis judėjimas. Tačiau liberalinės idėjos ištakose yra didesnis ryšis su ontologiniu gyvenimo branduoliu, negu demokratinėse ir socialistinės idėjų ištakose. Iš tikrųjų, žmogaus laisvė, žmogaus dvasios teisės turi didesnį ryšį su dvasiniais gyvenimo pagrindais, negu visuotina rinkimų teisė arba gamybos priemonių suvisuomeninimas. Laisvė ir žmogaus teisės įsišakniję žmogiškosios dvasios gelmėse. Ir, kadangi liberalizmas jas tvirtina, jis yra susijęs su asmenybės prigimtimi, kuri turi ontologinį pagrindą. Liberalizmo negalima pagrįsti pozityviai, jį galima pagrįsti tik metafiziškai. Remiantis pozityviais motyvais, jeigu prisireikia, žmogui galima atimti pačią švenčiausią jo teisę. Metafizinę liberalizmo prigimtį labai gerai suprato ir pakankamai kraštutine ir vienašališka forma pagrindė Čičerinas. Nėra pagrindo pripažinti žmogiškosios asmenybės neatskiriamą laisvę ir neatskiriamas teises, jeigu jos neturi amžinos dvasinės prigimties, jeigu jos yra tik socialinės aplinkos refleksai. Ruso nuosekliai pripažino visuomenės suverenumą ir buvo priverstas neigti visas žmogaus neatimamas laisves ir teises. Šias laisves ir teises taip pat neigė Marksas. Liberalai pozityvistai tik dėl savo sąmonės nenuoseklumo ir paviršutiniškumo pasirengę pripažinti neatskiriamas laisves ir teises. Dvasinės laisvės ir žmogaus teisių ištakos yra religinės sąžinės laisvėje ir teisėse. Ir šioje vietoje formali liberalizmo tiesa liečiasi su ontologiniu žmogaus gyvenimo branduoliu. Žmogaus ir piliečio teisės savo dvasinį pagrindą turi sąžinės laisvėje, kurią skelbė anglų religinė revoliucija. Šią tiesą visi vis labiau pripažįsta. Tačiau, dar giliau, neatimamos ir šventos laisvės ir žmogaus teisės pagrįstos Kristaus Bažnyčioje, pripažįstančioje žmogaus dvasios begalinę prigimtį ir saugojančioje ją nuo neribotų valstybės ir visuomenės pretenzijų. Šią amžiną Visuotinos Bažnyčios tiesą reformacija, veikiama sudėtingų istorinių sąlygų, reiškė vienapusiškai. Katalikybės piktnaudžiavimas jos žmogiškose, perdaug žmogiškose išraiškose, neturi uždengti tos tiesos, kad ji jau pripažino begalines žmogaus dvasios teises. Reformacija viską, kas dvasiška, tačiau sumenkintu pavidalu, gavo iš Bažnyčios. Kad tikroji asmenybės laisvė yra krikščioniškos kilmės, matoma jau iš to, kad antikiniame pasaulyje nebuvo žinoma asmens laisvė, o tik - publikos laisvė. Jau Benjaminas Konstanas pabrėžė esminį senovinio ir dabartinio politinės laisvės supratimo skirtumą. Tai - ir yra pagoniškosios ir krikščioniškosios sąmonių skirtumas. Remiantis pagoniškaja religine sąmone, laisvę galima buvo suprasti taip, kaip ji buvo suprantama graikiškoje demokratijoje, bet negalima buvo suprasti taip, kaip ji atsiskleidė krikščioniškajai, pažinusiai begalinę žmogiškosios asmenybės prigimtį, religinei sąmonei. Ruso mokymas buvo pagoniškosios sąmonės pasikartojimas. Jis nesuvokia asmens laisvės, nepažįsta nepriklausomos nuo visuomenės dvasinės žmogaus prigimties, nesuvokia jo nedalomų teisių. Jis neigia sąžinės laisvę, sąžinę pavergia visuomenė ir suvereni tauta. Ir jo politinės laisvės sąmonė - ikikrikščioniška sąmonė. Ir jūs, einantys paskui Ruso, einantys paskui Marksą, visi jūs, pakeitę realią asmens laisvę visuomeninės laisvės šmėkla - pagonys, visi jus krikščionybės atplaišos. Jums neegzistuoja žmogus vidinėje, dvasinėje jo tikrovėje, o tik egzistuoja žmogus savo socialiniuose apvalkaluose. Vardan jūsų naujo dievo - suverenios liaudies jūs atimate žmogui visas jo teises. Žmogus turi gilų ontologinį ryšį su tokiomis tikromis realybėmis kaip Bažnyčia, tautybė, valstybė. O kas gi yra ontologiško visuotinėje rinkimų teisėje, pramonės socializavime, visoje jūsų pramonėje, visame jūsų kolektyvizme? Kodėl žmogus vardan fikcijų ir šmėklų turi atsisakyti savo teisių, riboti savo prigimtį?

Idealistiniame liberalizme buvo geresnės sąmonės prošvaistės, daugiau dėmesio žmogaus prigimčiai. Tačiau šios prošvaistės buvo uždengtos "švietėjiškumu". "Švietėjiškumas" niekada neapšviečia gilios sąmonės. Jo šviesa nėra saulės šviesa. Tai dirbtina lempos šviesa, menkinanti poreikį tikrajai šviesai. Ir geriau pereiti per pilnutinę tamsą, per sąmonės naktį, kad pajusti tikrosios šviesos karalystės poreikį. Plačiai paplitusi liberalinė ideologija perdaug suaugo su šiuo paviršutiniu švietėjiškumu ir jame nuskendo aukštesnės tiesos blyksniai. Liberalizmas tempia į visų ontologinių pagrindų egzistavimą, jis gyvena kažkokios drumzlinos tiesos trupiniais ir skutais. Ir su juo nustota skaitytis kaip su savarankišku dvasios reiškiniu. Liberalizmas taip esminiai išsivadėjo, nustojo dvasingumo, kad dar galima pastebėti liberalizmo elementus, tačiau jau neįmanoma būti liberalu pagal savo tikėjimą, pagal savo pasaulėjautą. Liberalizmas nustojo buvęs savarankišku pradu, jis virto kažkokiu kompromisu, kažkokiu pusiniu demokratizmu ar pusiniu konservatizmu. Jis demokratiniam arba socialistiniam tikėjimui priešpastato kitokią taktiką, kitokius interesus, kitokią idėją. Liberalais labai dažnai tampa tie, kieno tikėjimas silpnas, kas nemėgsta perdaug apsisunkinti idealais. Perdaug dažnai patys liberalai kapituliuoja prieš radikalesnes ir kraštutines idėjas, lenkiasi revoliucionieriaus tipui ir laiko save nevertais prisidėti prie revoliucinio tikėjimo ir revoliucinės veiklos. Liberalas tapo saikingojo sinonimu, kompromiso žmogaus, oportunisto sinonimu. Bet argi galima pavadinti saikinguoju arba oportunistu tą, kuris turi savo idėją, kitokią, negu socialistas revoliucionierius, savo tikėjimą, kuris ištikimas savo idealui iki galo? Liberalai doroviniu požiūriu paprastai kapituliuoja prieš revoliucionierius ir yra bejėgiai priešpastatyti jiems kitą, aukštesnę dorovinę tiesą. Kuo paaiškinti tokį liberalizmo išsikvėpimą ir ištuštėjimą? Kodėl jame užgeso aukštesni, negu tie, kuriuos iškelia demokratizmas ir socializmas, blyksniai?

"Pažinkite tiesą ir tiesa jus išlaisvins". "Kur Aukščiausiojo dvasia, ten ir laisvė". Štai kokiame gylyje turi įsikurti išsilaisvinimo pradas. Tikrovėje krikščionybė nori išlaisvinti žmogų iš vergijos, iš vergijos nuodėmei, vergijos žemai prigimčiai, vergijos šios žemės stichijoms, ir joje reikėtų ieškoti tikrojo "liberalizmo" pagrindų. Tikrasis žmogaus išvadavimas numato ne tik išlaisvinimą iš išviršinės vergijos, bet ir iš vidinės vergijos, iš vergijos sau, iš savo aistrų ir niekingumo vergijos. Apie tai nepagalvojote jūs, švietėjai-išvaduotojai. Jūs paliekate žmogų vidinėje vergijoje ir skelbiate jo teises, t.y. vergų, žemesnės prigimties teises. Jūsų liberalizme buvo vidinė yda. Ir todėl jis negalėjo nesmukti. Jūsų liberalizmas lemtingu būdu išdavė vienintelį galimą dvasinį pagrindą. Jūs sustatėte žmogaus teisių deklaraciją ir atplėšėt ją nuo Dievo teisių deklaracijos. Čia buvo jūsų gimtoji nuodėmė, už kurią esate nubausti. Aukščiau autonomijos stovi teonomija. Tai giliai suprato XIX amžiaus pradžios katalikų mokykla su Ž.de Mestru priešakyje. Ši mokykla pareikalavo paskelbti užmirštas Dievo teises, reikalavo Šios šventosios deklaracijos, pamiršdama net neginčijamas žmogaus teises. Todėl, kad jūs pamiršote Dievo teises, jūs pamiršote ir tai, kad žmogaus teisių deklaracija privalo būti susieta su žmogaus pareigų deklaracija. Kelias, kuriame žmogaus teisės buvo atplėštos nuo žmogaus pareigų, neatvedė jūsų į gera. Šiame kelyje išsigimė jūsų liberalizmas. Teisių be pareigų reikalavimas stūmė į žmoniškųjų interesų ir aistrų kovą, tarpusavy susinaikinančių pretenzijų varžybas. Žmogaus teisės numato pareigą gerbti šias teises. Žmogaus teisių realizavime svarbiausia yra ne nuosavos teisinės pretenzijos, o pagarba kito teisėms, pagarba žmogiškojo atvaizdo kiekviename, t.y. pareigos žmogaus žmogui ir žmogaus Dievui. Žmogaus pareigos gilesnės už žmogaus teises, jos ir grindžia žmogaus teises. Teisė išplaukia iš pareigos. Jeigu visi labai stipriai įsisąmonins teises ir labai silpnai įsisąmonins pareigas, tai teisių niekas negerbs, jos nebus realizuotos. Ir žmogaus teisės, ir žmogaus pareigos įsišakniję jo panašumo į Dievą prigimtyje. Jeigu žmogus yra tik panašumas į gamtos ir socialinę aplinką, tik išorinių sąlygų refleksas, tik būtinybės vaikas, tai jis neturi nei šventų teisių, nei šventų pareigų, tai jame yra tik interesai ir pretenzijos. Žmogaus teisės numato Dievo teises, visų pirma, Dievo teises į žmogų, teises į dieviškumą žmoguje, jo panašumo į Dievą ir Dievo sūnaus teises. Žmogus tik todėl turi begalines teises, kad jis yra dieviškoji Dvasia, kad jo gelmė įeina į dieviškąją Tikrovę. Asmenybėje įžvelgiama dieviškoji būtis ir dieviškosios vertenybės. Ar galima paskelbti žmogaus kaip patobulinto ir sudrausminto gyvulio, kaip palaikų gabalo, kuriuose akimirkai įsižiebė gyvenimas, teises šventomis? Žmogaus teisės privalo turėti ontologinį pagrindą, jos numato ir žmogaus sielos būtį amžinybėje ir būti, begaliniai viršijančią šią sielą, dieviškąją būtį. Apie tai pamiršta jūsų švietėjiški liberalizmas ir radikalizmas. Ir todėl jie turėjo išsikvėpti, jie negalėjo realizuoti jokių žmogaus teisių. Atitrūkęs, doktriniškas liberalizmas, pretenduojantis remtis savo tuštumu, yra nepakenčiamas melas, ir prieš jį turėjo kilti, ieškantys socialinio gyvenimo realaus turinio, judėjimai. Liberalioji ideologija gimė XVIII amžiaus mąstytojų, linkusių tvirtinti natūralią harmoniją, atmosferoje. Ši ideologija yra persisunkusi tikėjimu į natūralią laisvės ir lygybės harmoniją, į vidinę šių pradų giminystę. Prancūzų revoliucija lygybę su laisve painiojo galutinai. Visas XIX amžius daužė natūralios harmonijos iliuzijas, jis gyvenimiškai atskleidė nesutaikomus prieštaravimus ir antagonizmą. Pasirodė, kad laisvė nei kiek neapsaugo nuo ekonominės vergijos. Atitrūkę laisvės ir lygybės pradai nesukuria jokios tobulos visuomenės, negarantuoja žmogaus teisių. Tarp laisvės ir lygybės egzistuoja ne harmonija, o nesutaikomas antagonizmas. Visa politinė ir socialinė XIX amžiaus istorija yra laisvės ir lygybės susidūrimo drama. Ir svajonė apie harmoningą laisvės ir lygybės suderinimą yra neįgyvendinama racionalistiška utopija. Niekuomet negali būti taikos tarp asmenybės ir visuomenės norų, tarp valios į laisvę ir valios į lygybę. Atitrūkęs liberalizmas vienodai, kaip ir atitrūkęs socializmas, yra bejėgis išspręsti šį uždavinį. Tai skritulio kvadratūra. Pozityvioje ir racionalioje plotmėje šis uždavinys neišsprendžiamas. Visuomet bus susidūrimas tarp nesulaikomo veržimosi į laisvę ir nesulaikomo veržimosi į lygybę. Lygybės troškimas visuomet bus pats baisiausias pavojus žmogaus laisvei. Valia į lygybę sukils prieš žmogaus teises ir prieš Dievo teises. Visi jūs, pozityvistai liberalai ir pozityvistai socialistai, labai blogai supratote visą šios problemos tragiškumą. Laisvė ir lygybė - nesuderinamos. Laisvė visų pirma yra teisė į nelygybę. Lygybė visų pirma yra pasikėsinimas į laisvę, laisvės apribojimas. Gyvo padaro, o ne matematinio taško, laisvė realizuojama kokybiniame išsiskyrime, pakilime, teisėje didinti savo gyvenimo apimtį ir vertę. Laisvė siejasi su kokybiniu gyvenimo turiniu. Lygybė yra nukreipta prieš bet kokį kokybinį išsiskyrimą ir kokybinį gyvenimo turinį, prieš bet kokią teisę į iškilimą. Vienas, iš pačių nuostabiausių ir subtiliausių XIX amžiaus mąstytojų Tokvilis pirmasis aiškiai suprato laisvės ir lygybės tragišką konfliktą ir pajuto didžiulius pavojus, kuriuos neša savyje lygybės dvasia. "Aš galvoju, - sako šis kilnus mąstytojas, - absoliučią ir despotišką valdžią pastatyti lengviausia liaudžiai, kurioje visų visuomeninė padėtis vienoda ir, manau, kad, jei panaši vyriausybė būtų kartą pastatyta tokiai liaudžiai, ji ne tik engtų žmones, bet, bėgant laikui, atimtų iš kiekvieno daugelį iš svarbiausių savybių, būdingų žmogui. Todėl, man atrodo, kad despotizmo reikia labiausiai saugotis demokratijos laikais". Šį kilnų niveliavimo, europietiško kinietiškumo siaubą jautė ir D. S. Milis. Ir jį jaudino žmogaus likimas demokratiškoje, lygybės dvasios apsėstoje, visuomenėje. XVIII amžiaus iliuzijos, prancūzų revoliucijos iliuzijos sudužo. Laisvė atpalaiduoja nesulaikomą valią į lygybę ir savyje slepia savęs naikinimo ir savižudybės grūdą. Liberalizmas pagimdo demokratiją ir neišvengiamai pereina į demokratizmą. Toks jo nuoseklus vystymasis. Tačiau demokratija sunaikina pačius liberalizmo pagrindus, lygybė praryja laisvę. Tai pasirodė prancūzų revoliucijos eigoje. 93-ji metai sunaikino 89-jų metų žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Tai - fatališkas procesas. Prieštaravimas tarp laisvės ir lygybės, tarp asmenybės teisių ir visuomenės teisių yra nenugalimas ir neišsprendžiamas natūraliu ir racionaliu būdu, jis išsprendžiamas tik palaimos būdu Bažnyčios gyvenime. Religinis bendravimas bažnytinėje visuomenėje nuima prieštaravimus tarp asmenybės ir visuomenės, jame laisvė yra brolybė, laisvė Kristuje yra brolybė Kristuje. Dvasinė visuomenė išsprendžia skritulio kvadratūros uždavinį. Joje nėra skirtumo tarp teisės ir pareigos, nėra prieštaravimo. Tačiau bažnytinėje visuomenėje nėra ir mechaninės lygybės, joje yra tik brolybė, o laisvėje nėra savęs priešpastatymo kitam - savo artimui. Religinis bendravimas pagrįstas meile ir palaima, kurių nepažįsta nei liberalizmas, nei demokratizmas. Ir todėl jame išsprendžiamos pagrindinės žmonių gyvenimo antinomijos, žiauriausi jo konfliktai. Vidinis liberalizmo vystymasis veda į demokratinę lygybę, kuri stoja į neišvengiamą prieštaravimą su laisve. Tačiau, antra vertus; ir liberalizmas patenka į irimo ir išsigimimo pavojų. Pačioje liberaliojoje idėjoje dar nėra nieko "buržuaziško". Nėra nieko "buržuaziško" laisvėje. Aš su pasibjaurėjimu vartoju jūsų numylėtus žodžius, banalius ir paviršutiniškus, netekusius bet kokios ontologinės prasmės, žodžius. Aš nemanau, kad jūs žinote, kas yra "buržuaziškumas" ir turite teisę apie jį kalbėti. Jūs patys jame esate visiškai paskendę. Tačiau negalima nepripažinti, kad atitrūkusio liberalizmo viešpatavimas ekonominiame gyvenime davė savo neigiamus ir blogus vaisius. Jeigu mančesterystė ir buvo santykinai pateisinama tam tikru istorijos momentu, tai toliau jos neribotas viešpatavimas tik kompromitavo ir griovė liberaliąją idėją. Niekuo neribotas ekonominis individualizmas, atiduodantis visą ūkinį gyvenimą į egoistinės kovos ir konkurencijos valdžią, nepripažįstančią jokio reguliuojančio principo, neturi tarytum jokio privalomo ryšio su liberalizmo dvasiniu branduoliu, t.y. su žmogaus teisių įtvirtinimu. Vadinamo ekonominio liberalizmo nepagrįstumas jau seniai paaiškėjo. Ir apie liberalizmo idėją susikūrė atmosfera, prisotinta nemalonių asociacijų. Aplamai, juk idėjos ir dar, ne tik idėjos, kiek žodžiai jas išreiškiantys, genda. Žmonių interesai sugeba iškreipti ir suteršti ir pačius kilniausius, susietus su religiniu gyvenimu, žodžius. Žodis "liberalizmas" priklauso labai sugedusių žodžių eilei. Tačiau, ar daug dar pasiliko nesugedusių žodžių, ar dar daugelyje mūsų žodžių pasiliko šviesą nešanti - veikli energija? Liberalizmo gedimas prasidėjo nuo tikslų ir priemonių supainiojimo, nuo gyvenimo dvasinių tikslų pakeitimo materialiniais tikslais. Žmogaus laisvė ir teisės yra aukšti dvasiniai tikslai. Bet kokia politinė ir ekonominė santvarka gali būti tik santykine ir laikina priemone šiems tikslams pasiekti. Kada liberalizmas laisvėje ir nedalomosiose teisėse mato savo tikslą, jis tvirtina nepilną, tačiau neabejotiną tiesą. Bet, kai jis pradeda laikinoms ir santykinėms politinėms ir ekonominėms priemonėms teikti beveik absoliučią reikšmę, kai jis naujų socialinių formų ieškojime mato neleistiną savo atitrūkusios doktrinos pažeidimą, jis išsigimsta ir suyra. Šioje plotmėje tarp liberalizmo ir socializmo susikūrė labai sudėtingi ir painūs ryšiai, kurių neįmanoma išreikšti atitrūkusia formule.

Jūs mėgstate priešpastatyti liberalizmą ir socializmą, kaip du priešingus ir nesuderinamus pradus. Tai tiek pat santykinai tikra, kaip ir visos atitrūkusios formulės. Liberalioji ideologija ir socialistinė ideologija susikūrė dėl skirtingų gyvenimo uždavinių, jų patosas turi skirtingus šaltinius. Valia į laisvę pagimdė liberaliąją ideologiją. Socialistinę ideologiją pagimdė valia į duoną kasdieninę elementariems gyvenimo poreikiams patenkinti. Ir, jeigu liberalais tampa tie, kurių elementarūs gyvenimo poreikiai jau patenkinti, tai socialistais tampa tie, kam dar reikalinga patenkinti elementarius gyvenimo poreikius. Individualiojoje plotmėje socializmas yra elementaresnis už liberalizmą. Visuomeninėje plotmėje šis santykis - atvirkščias. Principiniai tarytum galima leisti liberalųjį  socializmą ir socialistinį liberalizmą. Liberalizmas neturi jokio privalaus ryšio su mančesteryste, su ekonominiu individualizmu, šis ryšis - atsitiktinai faktinis. Liberalizmas visiškai suderinamas su socialine reformacija, jis gali naudoti vis naujas ir naujas priemones ir metodus laisvei ir žmogaus teisėms įgyti. Liberalioji teisių deklaracija yra formali ir jų socialinis turinys gali būti bet koks, jeigu jis nesikėsina į pripažintas nedalomas žmogaus teises. Tam tikros rūšies reformatoriškas socializmas net labiau suderinamas su idealiais liberalizmo pagrindais, negu su demokratijos kraštutinėmis, socialinio pobūdžio neturinčiomis, formomis. Antra vertus, liberalinis socializmas yra galimas. Reformatoriško tipo socializmas gali remtis liberaliais principais, gali numatyti visuomenės reformavimą žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos ribose. Liberalizmas prisiima socializmo elementus. Socializmas tampa liberalesniu, labiau skaitosi ne tik su ekonominiu, bet ir su, kuriančiu nedalomas teises į individualaus gyvenimo pilnatvę, dvasios laisvę, nepriklausančią utilitariniams apribojimams, žmogui. Tačiau liberalinis reformatoriškas socializmas, aišku, nėra tikras socializmas. Svarbiausia yra pripažinti, kad liberalizmas ir socializmas - netikri ir laikini pradai. Liberalistinis tikėjimas ir socialistinis tikėjimas - klaidingi tikėjimai. Liberalinis pradas yra vienas iš žmogaus gyvenimo pradų, tačiau jo negalima vertinti kaip vienintelio ir nedalomai viešpataujančio prado. Vertinant jį atskirai, pasirodo, kad jis yra atitrūkęs nuo ontologinio pagrindo. Liberalizmas turi derintis su gilesniu, ne išviršiniu konservatizmu vienodai, kaip ir su socialiniu reformizmu. Religiškai vertinant, liberalizmas yra protestantizmas. Liberalinėje laisvėje yra dalis tiesos, kaip jos yra ir protestantiškoje religinėje laisvėje. Tačiau protestantizmas atitrūksta nuo ontologinių Bažnyčios pagrindų, jis tvirtina religinės laisvės pradą atitrauktai, o ne religinio gyvenimo visumoje. Tas pats vyksta ir su liberalizmu. Liberalizmas atitrūksta nuo visuomenės ontologinių pagrindų, jis politinės laisvės pradą tvirtina abstrakčiai, o ne žmogaus gyvenimo visumoje. Ir panašiai, kaip religinė laisvė, religinės sąžinės laisvė privalo grįžti prie savo ontologinių pagrindų, prie bažnytinio gyvenimo visumos, taip laisvė ir žmogaus teisės privalo grįžti prie savo ontologinių pagrindų, į žmogaus dvasinio gyvenimo visumą. Filosofinis liberalizmas, kaip atitrūkęs minties tipas, yra linkęs neigti realius vieningumus ir vientisumus, ontologinį valstybės, bažnyčios, nacijos realumą ir pripažinti visuomenę tik kaip asmenybių sąveiką.

Grynai liberalinė ideologija viską perkelia į asmenybę kaip į vienintelę realybę. Tačiau šiuo nominalizmu pakertama galų gale ir pačios asmenybės realybė, nes asmenybės realybė numato kitas realybes. Apie tai jau ne kartą kalbėjau. Racionalistiškas liberalizmas neigia ontologinės hierarchijos egzistavimą. Tačiau tuo jis neigia ir asmenybę, kaip realybių hierarchijos narį. Liberalizmas, jeigu jis nesivienija su gilesniais, ontologiškesnisis pradais, išsigimsta į formalų pradą. Individualistinis liberalizmas atplėšia individą nuo visų organiškų istorinių padermių. Tokios rūšies individualizmas ištuština individą, išima iš jo visą, iš istorijos gautą, virš-individualų turinį, atplėšia nuo organinės individo priklausomybės giminei ir tėvynei, valstybei ir Bažnyčiai, žmonijai ir kosmosui. Liberalioji sociologija nesuvokia visuomenės prigimties. Liberalioji filosofija nesuvokia istorijos prigimties.

Liberalizmas, kaip nuotaika ir pasaulėžvalga – antiistoriški, vienodai antiistoriški, kaip ir socializmas. Ir iš tos pusės jo laukia griežtas teismas. Visi gilesni bandymai pagrįsti liberalizmą remiasi į natūralios teisės idėją. Natūraliąją teisę bandyta pagrįsti idealistiškai, tačiau mokymas apie natūraliąją teisę siejasi su tikėjimu į "natūralų būvį", natūraliąją teisę priešpastato teisei, kaip natūralų būvį priešpastato istoriniam būviui, istorinei tikrovei. Visi mokymai apie natūraliąją teisę seniai negailestingai sukritikuoti. Iš jų neliko akmens ant akmens. Idealistinis natūraliosios teisės atgimimas ir bandymai Kanto filosofijos pagalba suteikti jam normatyvinį pagrindą nepasiekia paskutinės gelmės, ontologinių pagrindų. Nedalomos ir šventos žmogaus teisės negali būti pavadintos "natūraliomis" jo teisėmis, "natūralaus būvio" teisėmis. Ir veltui jūs idealizuojate žmogaus prigimtį, veltui, verždamiesi į geresnį gyvenimą, norite ja pasiremti. "Istorinis" žmogus visgi geresnis už "natūralųjį" žmogų, ir "natūralaus" žmogaus išlaisvinimas gimdo tik blogį. "Istorinis" būvis yra aukštesnis už "natūralųjį" būvį, "istorinė" teisė yra aukštesnė už "natūraliąją" teisę. Nedalomas ir šventas teises turi žmogus ne kaip "natūrali" būtybė, o kaip dvasinė būtybė, kaip jos palaimingai atgimusi, įsūnyta Dievui, prigimtis. O tai reiškia, kad gilaus žmogaus teisių pagrindimo reikia ieškoti ne "natūralume", o Kristaus Bažnyčioje. Amžinoji žmogaus sielos teisė yra ne "natūrali", o "istorinė" krikščioniškojo pasaulio teisė. Krikščionybės atrasta žmogaus siela nėra žmogaus "natūralus būvis", kadangi "natūraliame būvyje" ji būtų giliai užslėpta ir uždara. Žmogaus siela išryškėjo iš gelmės krikščionybės istorinėje epochoje, o šis išryškėjimas jau buvo jaučiamas anksčiau, antikos misterijose ir Platono filosofijoje. Jūsų "natūralaus būvio" ir "natūralios teisės" filosofija yra paviršutiniška. Gilesnė yra "istorinio būvio" ir "istorinės teisės" filosofija. Tikėjimas į tobulą "natūralų būvį" seniai jau subyrėjo, jis neišlaikė nei mokslinės, nei religinės sąmonių kritikos. Žmogus pagal savo "natūralumą" nėra geras ir nenuodėmingas. Visas "natūralumas" blogyje guli, "natūralioje tvarkoje, "natūraliame" egzistavime viešpatauja nesantaika ir griežta kova. "Istorinė" tvarka yra aukštesnė būties padėtis, negu "natūrali". Humanizmas klaidingai sumaišė "natūralų" žmogų su dvasiniu, palaimingai atgimusiu ir Dievui įsūnytu, žmogumi ir atvedė į žmogaus neigimą. Jūs, XX amžiaus žmonės, turėjote galutinai išsilaisvinti nuo XVIII amžiaus liekanų, nuo įkyrių užpraeito amžiaus idėjų. Jau XIX amžius turėjo jus atgręžti į "istorišką", į istorinės tikrovės gelmę. Nėra jokio "natūralaus" būvio, nėra jokios "natūralios teisės", nėra ir negali būti jokios natūralios harmonijos. Ir, kadangi liberalizmas save priešpastato "istoriniam" ir grindžia "natūraliu", jis išsigimsta abstrakčioje tuštumoje. "Istoriška" - konkretu, "natūralu" yra abstrakcija.

Tikėjimas į liberalizmo idealą jau negalimas. Viskas perdaug pasikeitė ir susikomplikavo nuo to laiko, kai šis tikėjimas dar buvo naujas. Perdaug aišku, kad šis tikėjimas buvo pagrįstas klaidingu mokymu apie žmogaus prigimtį, nenoru pažinti jos iracionalios pusės. Mes nelabai tikime konstitucijomis, jau negalime tikėti parlamentarizmu, o tikėti į tai, kad šiais būdais įmanoma sukurti tobulą visuomenę, išgydyti ją nuo blogio ir kančių, jau visai neįmanoma. Paskutinieji liberalaus konstitucionizmo ir parlamentarizmo doktrinų išpažinėjai kelia šlykštų įspūdį. Parlamentarizmas Vakaruose pergyvena rimtą krizę. Jaučiamas visų politinių formų išsemtumas. Ir, kadangi liberalizmas labai tiki į politinę formą, jis nėra dabartinės sąmonės aukštumoje. Taip pat ne sąmonės aukštumoje stovi ir socializmas, kadangi jis perdaug tiki į ekonominę organizaciją. Visi šie tikėjimai - seno racionalizmo liekanos. Racionalizmas buvo pagrįstas žmogiškosios patirties susiaurinimu, tos irracionalios žmogaus prigimties, kuri neleidžia pilnai racionalizuoti visuomenės. Naujo amžiaus žmonės jau negali tikėti, kad išgelbės politinės ir socialinės formos, jie mato visišką jų reliatyvumą. Visi politiniai pradai -reliatyvūs, nei vienas iš jų negali pretenduoti į išimtiną reikšmę, nei vienas negali būti vienintele gelbėjimo priemone. Tikėjimas į konstituciją - skurdus tikėjimas. Konstitucijas galima sukurti sutinkamai su istorinės dienos reikalavimais, bet tikėti į jas - beprasmiška. Tikėjimas privalo krypti į vertesnius objektus. Daryti sau stabą iš teisinės valstybės yra negarbinga. Čia yra kažkoks ribotumas. Teisinė valstybė - labai reliatyvus dalykas. Ir, jeigu liberalizme yra amžinas pradas, tai jo reikia ieškoti ne vienose ar kitose politinėse formose, ne vienoje ar kitoje atstovavimo ar valdžios organizacijoje, o žmogaus teisėse, žmogaus laisvėse. Žmogaus teisės ir laisvės neišmatuojamai gilesnės, negu, pavyzdžiui, visuotina rinkimų teisė, parlamentinė santvarka ir t.t., jose yra šventas pagrindas. Tačiau būtent todėl žmogaus teisės ir laisvės reikalauja gilesnio pagrindimo negu tas, kurį joms duoda liberalizmas, neturintis metafizinio ir religinio pagrindimo. Dalina liberalizmo tiesa yra religinės sąžinės laisvė, o jos pagrindas - Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Bažnyčios nuo "pasaulio" pasikėsinimo laisvė. Už krikščionybės ribų pasaulietiškos valstybės ir pasaulietiškos visuomenės pasikėsinimas į asmenybę būtų begalinis. Krikščionių kankinių krauju išpirkta žmogaus dvasios laisvė. Tai vertėtų atsiminti jums, įsivaizduojantiems save išvaduotojais. Bet jūs norėtumėte išlaisvinti žmogų ir iš Kristaus Bažnyčios, kuri yra laisvės viešpatija, ir tuo jūs atiduodate žmogų galutinai gamtinės būtinybės žiniai.

Mūsų laikais sunku sutikti gryną liberalą, abstraktaus liberalinio prado reiškėją. Paprastai liberalizmas būna labai komplikuotas, siejasi su įvairiais kitais pradais. Liberalinėj švaroj ir tuštumoj neįmanoma išsilaikyti. Liberalizmas arba būna praturtintas konservatyviuoju pradu ir tuomet jis gilesnis ir tvirtesnis, arba apsunkintas praskydusiais demokratiniu, socialistiniu ir anarchistiniu pradais, ir tuomet jis pagimdo banalų ir purų radikalo tipą. Jūs, radikalai, - pati nereikalingiausia žmonių padermė, pati paviršutiniškiausioji, pati tarpinė, gyvenanti svetima sąskaita, o ne savąja. Jūs gyvenate svetimomis, kairesnėmis revoliucinėmis idėjomis, kurioms esate bejėgiai atsispirti ir bejėgiai atsiduoti, kurioms sugebate tik bejėgiškai pavydėti. Ir jūs negalite būti žmonijai net ta tragiška pamoka, tuo pamokomu bandymu, kokiu yra tikri revoliucionieriai, socialistai ir anarchistai. Jūs, radikalai liberalai neturite tų tvirtų pradų, kuriuos galėtumėte iki galo ginti, kuriuos galėtumėte priešpastatyti, iš kairės spaudžiančioms, stichijoms. Šiame bejėgiškume jaučiami liberalizmo, neturinčio ontologinių pagrindų, vaisiai. Jus niekada nesate įsitikinę, ar yra ontologiniai pagrindai valstybėje, nacijoje ir visose istorinėse plotmėse. Ir jus nuneša kraštutinesnės ir ryžtingesnės, labiau tikinčios ir fantastiškesnės srovės. Jūs, liberalai radikalai, pagal savo dvasios tipą - skeptikai ir todėl istorijos stumti į priekį negalite. Klaidingam tikėjimui turi būti priešpastatytas tikras tikėjimas, o ne netikėjimas ir skepticizmas. Netikėjimas ir skepticizmas, susidvejinimas, dairymasis į šalis, gyvenimas skolon, svetimų, iš neturėjimo savų, įsitikinimų sąskaita - lemtingos radikalo savybės. Štai kodėl liberalas-konservatorius stovi aukščiau už liberalą-radikalą, jis principingesnis, jis žino, ką priešpastatyti svetimiems idealams. Liberalizmas, kaip savareikšmis abstraktus pradas, ginantis asmens laisvę, lengvai pereina į anarchizmą. Šis anarchizmas būna labai nekaltas, labai idealus, visai negriaunantis, tačiau ir visai bejėgis. Toks liberalas-anarchistas yra, pavyzdžiui, Spenseris. Tokiu buvo V. Gumboldtas. Tai pasireiškia noru suvesti valstybę iki paties minimumo, palaipsniui ją visai panaikinti, o tai yra savarankiškos valstybės prigimties nesupratimas. Tokiame liberaliniame anarchizme nėra tikro patoso ir nėra tikrovės, jis turi teorinį ir kabinetinį pobūdį. Tačiau šis anarchinis nukrypimas viduje susilpnina liberalizmą. Visos liberalizmo ydos ir silpnybės siejasi su tuo, kad jis dar vis tebėra formalioje senovinio Adomo laisvėje ir nepažįsta materialiosios turtingos, dvasia atgimusio Adomo, laisvės.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija