Trečiadienis, Vas 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - AŠTUNTAS LAIŠKAS Apie demokratiją

AŠTUNTAS LAIŠKAS Apie demokratiją

Tokvilis taip pateikia savo įspūdį apie progresuojantį demokratijos plitimą savo knygos "Apie demokratiją Amerikoje" pradžioje: "Visa knyga parašyta tam tikros rūšies religinio siaubo, kilusio autoriaus  sieloje, matant tą nesulaikomą revoliuciją, einančią tiekos šimtmečių, bėgyje per visas kliūtis ir kuri, matyt, ir dabar slenka pirmyn per jos pačios padarytus griuvėsius, poveikyje". Man gerai pažįstamas šis  siaubo jausmas. Aš jį patyriau seniai, pirmą kartą beveik vaikystėje, paskiau jaunystėje, labai aštriai suvokiau tą jausmą per pirmąją 1905 metų revoliuciją, ir kankinančios įtampos jis pasiekė 1917 metų pavasarį, kada prasidėjo antros "didžiosios" rusų revoliucijos potvynis. Demokratija - ne naujas pradas ir ne pirmą kartą jinai ateina į pasaulį. Tai - senas, amžių pradas, gerai pažįstamas dar antikiniam pasauliui. Tačiau mūsų epochoje demokratijos klausimas tampa religiškai pavojingu pirmą kartą. Jis jau statomas ne politinėje, o dvasinėje plotmėje. Ne apie politines formas eina kalba, kuomet patiriamas religinis siaubas dėl progresuojančios demokratijos eigos, o apie kažką gilesnį. Demokratijos viešpatavimas nėra nauja valstybingumo forma, tai - nauja dvasia. Niekuomet dar gryname pavidale demokratijos idėja netriumfavo pasaulyje, ir, vargu, ar galimas toks triumfas. Tačiau demokratijos dvasia jau atšventė nemažai pergalių. Demokratija, kaip savaiminė atitrūkusi idėja, niekam aukštesniam nepriklausanti idėja, yra žmogaus sudievinimas ir dieviškųjų valdžios ištakų neigimas. Liaudis valdosi pati. Aukščiausias jos gyvenimo pradas yra jos pačios valia nepriklausomai, kur ji nukreipta, ko ji nori, koks jos turinys. Liaudies valia sudievinama todėl, kad ji įtvirtinama formaliai, be ryšio su jos turiniu. Liaudies valios turinys jau numatomos kažkokios viršžmogiškos vertybės. Tačiau, kai tik jūs atkreipsite dėmesį į liaudies valios turinį, jau nebegalėsite jos dievinti. Kadangi liaudies valia gali būti linkusi ir į blogį, ir tuomet ją turėsite smerkti, o, jeigu ji linkusi į aukščiausią gėrį, į dieviškąjį gyvenimo turinį, tuomet ne liaudies valią, o patį gėrį ir dieviškąjį turinį turėsite pripažinti aukščiausiu pradu. Štai apie ką jūs mažai galvojate. Liaudies valios pripažinimas aukščiausiu visuomeninio gyvenimo pradu yra tik formalumo, turinio neturinčio, prado garbinimas, tik žmogiškosios savivalės sudievinimas. Svarbu ne tai, ko žmogus nori, o svarbu, kad būtų tai, ko jis nori. Noriu, kad būtų tai, ko panorėsiu. Štai galutinė demokratijos, liaudies valdžios formulė. Gilesnė ji negali būti. Pačiu liaudies valios turiniu ir būsena demokratinis principas nesidomi. Liaudies valia gali panorėti paties didžiausio blogio, ir demokratinis principas negali tam prieštarauti. Demokratinis principas neduoda jokių garantijų, kad jo realizavimas nenužemins kokybinio žmonių gyvenimo ir nesunaikins didžiausių vertenybių. Atitrukusioje demokratijos idėjoje yra didžiausia žmogaus ir tautos kokybės, dvasinio lygio panieka. Ši idėja norėtų žmogaus dėmesį nukreipti nuo gyvenimo turinio ir tikslo į valios išraiškos formas. Liaudies suverenitetas yra visiškai formalus. Lieka neaišku, ko panorės suvereni liaudis, kai viskas bus leista jos valiai, kokį gyvenimą ji panorės sukurti. Jūs įtikėjote į demokratiją todėl, kad netekote tikėjimo į tiesą ir teisingumą. Jeigu jūs būtumėte tikėję į objektyvią tiesos ir teisingumo būtį, tai tiesą ir teisingumą turėjote pastatyti aukščiau liaudies valios, pajungti jiems liaudies valią. Tačiau tiesa ir teisingumas jums yra tai, ko panorės liaudis ir ką jinai pasakys. Jūs norite tiesą ir teisingumą atiduoti balsų daugumos sprendimui ir pravesti juos per visuotiną rinkimų teisę. Čia ir yra netikėjimas, bedievystė visos demokratinės ideologijos pagrinduose. Jūs norite išgauti tiesą ir teisingumą apie visuomenės sandorą iš daugumos, iš kiekio. Tačiau ar gali turėti kokį nors ryšį daugumos ir kiekio kriterijai su tiesa ir teisingumu? Tiesa ir teisingumas turi kitą, nepriklausantį nuo žmogaus savivalės, dieviškąjį šaltinį. Tiesa ir teisingumas turi kitą, nepriklausantį nuo žmogaus savivalės, dieviškąjį šaltinį. Tiesa ir teisingumas gali būti mažumoje ir visuomet jie būna mažumoje. Net siaubinga, kaip žmonės galėjo prieiti iki tokios sąmonės būsenos, kad daugumos nuomonėje ir valioje pamatė tiesos ir teisingumo šaltinį ir kriterijų. Pateisinti demokratijos principus, daugumos ir kiekybės principus gali tik skepticizmas. Abejojantys, ištuštėję, atitrūkę nuo ontologinių gyvenimo pagrindų, žmonės gali kreiptis į daugumos sprendimą, į kiekio kriterijus. Jei nėra tiesos ir teisingumo, tai laikysime tiesa ir teisingumu tai, ką pripažįsta dauguma. Jeigu yra tiesa ir teisingumas, bet aš jų nepažįstu, nežinau realių kelių į juos ir amžinai abejoju jais, tai lieka pasikliauti dauguma ir žmogiškoje daugumoje ieškoti man pačiam trūkstamų savybių pakaitalo! Demokratinė revoliucija todėl ir sukelia religinį siaubą, kad ji liudija žmonijos dvasinį smukimą, bedievybės augimą, baisų skepticizmą, tiesos ir teisingumo kriterijų netekimą. Demokratija yra skeptiška visuomeninė gnoseologija. Šią gnoseologiją pripažįsta tie, kas neteko dvasinių gyvenimo ištakų. Štai kodėl demokratijos augimas pasaulyje turi lemtingą prasmę. Jis eina lygiagrečiai su sielos paleidimu vėjais, netekimu Dievo sieloje. Demokratinė lygybė yra sugebėjimo skirti dvasines gyvenimo savybes netekimas. Tai nustojusiųjų vertinti kokybę, mišinys. Demokratinė kiekybių ideologija negali nevesti į blogiausiųjų, o ne geriausiųjų, viešpatystę.

Į demokratijos pagrindą nebuvo padėta valia, atgręžta į gyvenimo iškėlimą, kokybę ir vertę. Jokių naujų vertybių pati demokratija savyje nekuria ir negali sukurti. Joje nėra net minties apie gyvenimo vertybes gyvenimo turinyje. Ir viską lyginanti žmonijos istorijos demokratinė epocha yra kokybinio, vertybinio gyvenimo turinio nužeminimas, žmogiškojo tipo sumenkinimas. Demokratijos nedomino aukšto žmogaus tipo išauklėjimas ir todėl, ji bejėgė sukurti geresnį gyvenimą. Demokratijos apaštalas Ž. Ž. Ruso tikėjo į natūralios žmogaus prigimties natūralų gerumą bei palaimingumą ir galvojo, kad ji pasireikš visame savo grožyje, kuomet bus nustatyta liaudies valdžios forma. Šią esminę klaidą paneigė pats gyvenimas, istorinė patirtis ir sudėtingesnė bei gilesnė mintis. Ruso sąmonei nebuvo uždavinio nugalėti nuodėmę ir blogį, perauklėti žmogų ir liaudį ir sukurti aukštesnį žmogaus tipą. Manyta, kad reikia tik nuimti liaudžiai grandines, duoti galimybę išvystyti savo valią ir pagal ją sukurti visuomenę, o jau tada ateisianti tobula natūrali būsena. XIX amžiuje nustota tikėti natūralia žmogaus ir visuomenės būsena. Šiuo filosofiniu pagrindu demokratijos sukurti negalėjo ir tuo pačiu metu negalėjo jos nieku kitu pakeisti. Liko neaišku, kodėl niekuo neribotas ir nesuvaldytas žmogaus prigimties pasireiškimas, nepakeistoje per demokratiją būsenoje, liaudies valdžią veda į gėrį, gimdo visuomeninę tiesą. XIX amžiaus pozityvizmas į jokią natūralią palaimingą būseną jau nebetiki. Tačiau jis lengvai sankcionuoja ir pagrindžia demokratiją, reikalauja formaliai nusilenkti gamtos žmogui ir jo nuodėmingai valiai. Tiesa, demokratiškoji metafizika tvirtina, kad kiekvienas atskiras žmogus klysta, jis skęsta netiesoje ir klaidoje, tačiau neklaidinga ir teisinga visų valia, liaudies valia, kolektyvo valia. Čia iškyla labai sudėtinga filosofinė problema į kurią neįsigilinate jūs, demokratai - pozityvistai. Kokia gi prigimtis to kolektyvo, kurį jūs vadinate liaudimi ir kurią jūs pripažįstate suverenia? Ar sudaro liaudis, kuriai jūs suteikiate aukščiausią valdžią, kokį nors realų susivienijimą, ar turi jis ontologinį branduolį? Jūs gi nominalistai, o ne realistai, ir liaudis, kaip žmonių kolektyvas, jums negali būti ontologine realybe, jis yra tik mechaninė suma. Jūsų liaudies valioje vyksta tik aritmetinė sudėtis. Jus tikite į balsų daugumą. Iš visų valių sumavimo neišeina visumos valia. Marksizmas, kuris kraštutiniu būdu reiškė pasaulio sulyginimo dvasią, išsklaidė demokratines iliuzijas nužudė demokratinę metafiziką. Ir tai verta pripažinti jo nuopelnu. Socialdemokratija neigia liaudį kaip realią vienybę, jinai išskaido ją į klases ir grupes su prieštaraujančiomis psichologijomis ir interesais, ir jai nėra liaudies valios, nėra suverenaus prado. Aukščiau liaudies valios stovi proletariato valia, kuriai priskiriami visi dieviškieji atributai, kuriuos demokratiškieji metafizikai buvo pritaikę liaudžiai. Proletariatas - aukščiau liaudies, jis yra reali vienybė. Tai - nauja fikcija, naujas fetišas, tačiau jis išsklaido seną fikciją, seną fetišą - "liaudį". Liaudies, kaip ją tvirtina demokratiškoji metafizika, neegzistuoja. Ši "liaudis" negali turėti jokios valios. Ji yra tik sudėtinga, įvairių socialinių grupių, su įvairia sielos struktūra ir interesais, sąveika arba atskirų žmonių vienetų mechaninė sudėtis.

Liaudis yra taip pat mistinis organizmas, visuotina asmenybė. Šia prasme liaudis yra tauta (nacija), ji apima visas klases ir grupes, visus gyvus ir mirusius. Tačiau tautos demokratija nepripažįsta ir nenori pažinti, jos nėra demokratijos akiratyje. Tautos ir demokratijos ne tik negalima painioti ir tapatinti, bet būtina aiškiai skirti ir priešpastatyti. Žodžiai "demokratija" ir "demokratiškas" vartojami labai neapibrėžta prasme. Demokratija vadina ir visuomenės darbo klases, valstiečius, darbininkus ir inteligentiją, ir plačiąją demokratiškąją nuotaiką, ir tautos valdžią, t.y. politinę formą, ir liaudį, kaip suverenų šalies šeimininką. Painiojama demokratija kaip tautos žmonių sąstatas ir demokratija, kaip tam tikra politinė kryptis ir politinė nuotaika. Sako - "jis - demokratas", t.y. žmogus iš paprastos arba artimos paprastai liaudies, kilęs iš žemesnių visuomenės sluoksnių, ir sako - "jis - demokratas", t.y. demokratiškai nusiteikęs, demokratiškų įsitikinimų žmogus, nors jo kilmė būtų aristokratiška. Ir vienu ir kitu atveju žodis "demokratiškas" ir žodis "liaudies" mažai teturi bendro. Tauta nereiškia "demokratiškų" klasių ir "liaudis" gali neturėti "demokratiškų" įsitikinimų. Tauta gali laikytis visai demokratiškos galvosenos, gali būti visai nedemokratiškai nusiteikusi. Taip ir buvo istoriniame procese, kai tautos buvo organinėje būsenoje. Demokratija jau yra išėjimas iš organinės būsenos, yra tautos skilimas, nesantaika. Demokratija iš esmės mechaniška, ji sako, kad tautos, kaip vientiso organizmo, nėra. Demokratija yra nesveika tautos būsena. "Organiškose" istorijos epochose jokių demokratijų nebūna ir neatsiranda. Demokratija - "kritiškųjų" epochų vaisius. Demokratija negali išreikšti tautos dvasios, kadangi tautos dvasia gali būti tik organizme, o demokratija yra mechanizmas. Demokratija į žmogų žiūri kaip į matematinį vienetą, matematiškai lygų bet kuriam kitam vienetui. Jei tauta, kaip organinis vienetas, suskyla į atomus ir paskiau susirenka kaip mechaniškas kolektyvas. Tautos aritmetiniai vienetai ir atomai nesudaro. Tauta yra hierarchinis organizmas ir jame kiekvienas žmogus yra skirtinga, nepakartojama savo kokybe, būtybė. Todėl ir tautos valia neišreiškiama žmonių nuomonių suma, nuomonių dauguma. Visuotiniai balsavimai tautos gyvenime - netikęs būdas kokybei reikšti. Mažuma gali geriau ir tobuliau reikšti tautos, kaip organinio vieneto, turinčio visuotiną dvasią, valią. Vienas gali geriau išreikšti valią ir tą dvasią, negu visas žmonių kiekis. Šiuo yra pagrįsta didžiųjų žmonių, vadų, valdovų reikšmė istoriniame tautų gyvenime. Tauta nėra žmonių kiekis, žmonių masė. Štai ką jus pamirštate demokratijos amžiuje. Jūsų demokratijose viešpatauja žmonių kiekis, o jūs galvojate, kad jis atstovauja tautai. Tačiau tai ir yra jūsų didysis melas, kurį reikia demaskuoti. Žmonių kiekis yra vėjų valios nešiojamos dulkės. Ir šio žmonių kiekio valia negali būti tautos valia. Ši valia negali būti atsitiktina suma, svyruojanti nuo bet kokio pūstelėjimo. Jau tai, kad jūsų demokratijos karalystę drasko partijų kova ir kad joje partijoms atiduoti valstybių likimai, liudija prieš jus ir neleidžia tikėti, kad joje tauta turi savo išraišką. Demokratinis valdymas, pagaliau, yra tik fikcija. Aš jau sakiau, kad tikrovėje galima tik aristokratija arba ochlokratija. Partijų tironija retai būna aristokratija. Ten nevyksta geriausiųjų ir gabiausiųjų atranka. Liaudies suverenitete žūsta tauta, ji skęsta mechaniniame kiekyje ir neturi išraiškos savo organinei dvasiai, vientisumui ir nedalomumui. Ji pasireiškia tik iracionaliai. Liaudies suverenitete žūsta ir žmogus. Liaudies patvaldystės neriboja nedalomos žmogaus teisės ir ji šių teisių neliečiamybės negarantuoja. Patvaldiškai demokratijai reikia priešpastatyti ir tautos dvasią, ir žmogaus teises, kadangi jinai rengia pačią baisiausią tironiją.

Progresyviausios Vakarų tautos seniai nepatenkintos demokratijomis ir bando naujas formas. Demokratinės ideologijos krizė vyksta jau seniai. Ir jūs, gryni demokratai, tikintys į demokratinės idėjos aukštybę, - pasenusio mąstymo ir pasenusių jausmų žmonės. Europoje buvo demokratijos antplūdis, kuriame jis vis labiau ir labiau skendo. Šis antplūdis dar tęsiasi, tačiau potvynio nepasiekė.

Jau prasideda ir atbulas judėjimas. Atoslūgis idėjų sferoje prasidėjo jau seniai. Demokratijos ribos aiškios, ir įžvalgesni protai pamatė demokratinio pavojus neišvengiamumą. Kiekybė negali sukurti kokybės. Visuomenės, suskilusios į atomus, į matematinius taškus, negalima sukaupti, suvienyti ir mechaniniu būdu, balsų skaičiavimu bei valdžios atidavimu daugumai gauti harmoningą paveikslą. Tautos valia yra kokybė, kurios neįmanoma išgauti iš jokių kiekybinių kombinacijų. Ir, būtent tada, kai demokratija paskelbė liaudies valios vienybę, tautos valios neliko, ji mirė. Demokratija ir yra beviltiška tautos valios paieška. Visos demokratinės liaudies valios atstovavimo sistemos yra beviltiški bandymai sutelkti subyrėjusią valią.

Demokratiniame atstovavime tautos valia iširusi į dalis, o dalys tarpusavyje vaidijasi. Demokratinis parlamentas yra kovos dėl interesų ir valdžios arena. Jame sunku išgirsti vieningos tautos balsą, Jis girdimas tik ypatingais momentais ir per ypatingus žmones. Balsų skaičiavimas, priklausantis nuo milijono atsitiktinumų, nieko nesako apie liaudies valios savybes. Visuotina rinkimų teisė, kuri iki šiol tebėra daugeliui nenuginčijama dogma, kelia rimčiausias abejones. Visuotina rinkimų teisė yra absoliučiai mechaninis, kiekybinis ir abstraktus principas. Visuotina rinkimų teisė nepažįsta konkrečių, su jų įvairiomis savybėmis žmonių, ji turi reikalą išimtinai su atitrauktais žmonėmis, su atomais, su matematiniais taškais. Ji nepažįsta ir organinių socialinių grupių. Visuotina rinkimų teisė yra nukrypimas nuo kokybinio gyvenimo turinio, ji nenori žinoti jokios kokybinės atrankos. Iš kur gi kilo įsitikinimas, kad tokiu būdu galima sukurti aukštos kokybės visuomenę? Tai - lygybės idėjos hipotezė. Patikėta, kad ne proporcingoji, o mechaninė lygybė yra didžiausia tiesa ir didžiausia gėrybė, ir, kad viskas gerai, kas eina su ja. Tačiau šis lygybės sudievinimas ir yra pirminė klaida: jis veda į konkrečios kokybinės, individualios žmogaus prigimties pakeitimą atitrauktine, kiekybine ir beveide prigimtimi. Klaidingos lygybės pagrindu sukurta, visuotina rinkimų teisė yra žmogaus neigimas. Visuotinos rinkimų teisės išdavoje yra kažkas nežmoniška ir priešžmogiška. Kiekvienas žmogus, jei į jį žiūrima ne kaip į atitrauktinį matematinį tašką, turi savo cenzą, savo kokybinius laimėjimus. Cenzo principas - tikras principas, žmoniškesnis principas, negu jo pilnas neigimas. Cenzo principas - kokybinis, o ne kiekybinis ir čia - jo tiesa. Cenzo principas gali iškrypti ir išsigimti, gali būti suprantamas grynai matematiškai kaip materialus cenzas. Bet tai neprieštarauja jo pagrindinei tiesai, kadangi viskas pasaulyje gali išsigimti ir viskuo galima piktnaudžiauti. Tačiau ir religinei sąmonei ir filosofinei minčiai neabejotina, kad žmogų reikia vertinti pagal jo kokybę, t.y. daryti geriausių ir gabiausių atranką. Nėra jokių išviršinių visuomeninių būdų vertinti žmogų visais, jo nepakartojamos individualios įvairovės, atžvilgiais. Tačiau yra grupinės žmonių savybės, kurių požymius galima pagauti ir nustatyti. Tai - išsilavinimo lygis, visuomeninės patirties lygis, istorinės įpėdinystės laipsnis, kultūringumas. Cenzas iš esmės privalo būti dvasinis. Tačiau dvasinis cenzas turi ir materialius savo išraiškos bruožus. Aukštesnis kultūrinis lygis siejasi su materialia visuomenės struktūra, su susiklosčiusiomis istorinėmis padermėmis. Tam, kad atstovavimas nebūtų grynai mechaninis ir kiekybinis, reikalinga skaitytis su jame istoriškai susiklosčiusiomis ir kokybiškai atrinktomis jėgomis. Visuomeninė patirtis ir visuomeninė įpėdinystė turi vertę, kurios negalima atmesti arba sunaikinti atitrauktinių doktrinų ir idėjų vardan. Taip, pavyzdžiui, Rusijoje zemstva atstovavo tokią kokybinę ir istorinę padermę, joje susikaupė visuomeninė patirtis, dalyko supratimas, tradicija. Zemstvos išardymas ir nenoras jai duoti pranašumo atstovavime yra visuomeninės kokybės naikinimas ir skendimas į kiekybės tamsą. Aš manau, kad ir biurokratijoje, su jos niekuo neribotu viešpatavimo pavojumi yra patirties, žinių ir įpėdinystės savybės, su kuriomis būtina skaitytis. Keista įrodinėti aukštesnio kultūrinio sluoksnio pranašumus, kuris privalo turėti kitokį svorį visuomeniniame gyvenime, negu kokybiškai žemiau esantys sluoksniai. Žmogus nėra atitrauktinė būtybė, į jį reikia žiūrėti istorinėje aplinkoje ir įpėdinystėje. Didžiulę reikšmę turi ir žmogaus kilmė, ir išauklėjimas, ir instinktai, ir prisiminimai, ir saitai. Štai kodėl ir istoriniai luomai turėjo daug didesnę reikšmę, negu tai išeina pagal jūsų atitrauktine sociologiją ir demokratinę ideologiją. Šios išorinės formos slepia kažką esminio gyvenime. Demokratijos problemos gyvenime negalima nagrinėti atitrauktai ir izoliuotai, ji siejasi su kultūros problema. Ir tuomet žlunga atitrauktinės demokratijos idealas. Demokratija negalėjo nuversti hierarchinės sandaros, kuri yra įsišaknijusi hierarchinėje kosmoso sandaroje. Viduramžiško korporatyvinio atstovavimo atgimimas Prancūzijoje pasako apie gilų nepasitenkinimą atitrauktine, mechaniška, kiekybine demokratija. Pradedama suprasti, kad negalima žiūrėti į žmogų kaip į atomą ir iš šių atomų kurti visuomenę ir valstybę. Egzistuoja organinių padermių, kurioms priklauso žmogus, hierarchija. Šios organinės padermės privalo turėti savo atstovavimą. Nelaimei, visas organines padermes beveik sugriovė demokratiškasis amžius, izoliuotas ir vienišas tapo žmogus, o naujas korporacijas jungia grynai ekonominiai interesai. Prancūzų sindikatai suduoda stiprius smūgius demokratinei idėjai, juose nuosekliai veikia didžiulės korporacijos jėga - darbininkų sindikatas. Tačiau ši korporacija turi grynai ekonominį pagrindą ir jos dvasia gyva grynai klasių kovos interesais. Ji atsirado tautos valios irimo epochoje. Iš tokių korporacijų viešpatavimo negali atsirasti organinė visuomenės sandara. Ji veda tik į permanentinę revoliuciją. Tačiau sindikatai, kaip ir korporatyvinio atstovavimo idėjos atgimimas, reiškia rimtą demokratijos krizę. Pradedama atspėti, suprasti, kad tauta nėra minia, kiekybinė masė, kad ji yra sudėtinga sandara ir turi kokybinę diferenciaciją. Ir reikalinga sudėtingesnė atstovavimo sistema, ne tokia mechaniška ir sulyginanti, kaip visuotinos rinkimų teisės sistema. Pačiame tarybinio atstovavimo principe yra dalis teisybės, kuri pasiliks. Tačiau niekuomet nerasite tobulos atstovavimo sistemos, kadangi pats atstovavimas yra vienas iš pajungtų, santykinių ir praeinančių visuomeninio gyvenimo pradų. Dvasinei kultūrai priklauso pirmenybė prieš bet kokią politinę formą ir korporacijos pavidalo atstovavimas privalo, visų pirma, turėti dvasinį pagrindą. Demokratinė ideologija yra kraštutinis racionalizmas. Jis remia si tikėjimu į galimybę racionalizuoti žmogaus gyvenimą ir galutinai jį sutvarkyti vien savo jėgomis. Nuosekli demokratija turi neigti irracionalių visuomenės pagrindų egzistavimą ir negali jų pakęsti. Sukurta kiekių mechanikos ir visuotinos rinkimų teisės pagrindu, visuomenė yra visiškai racionalizuota visuomenė, nepakenčianti bet kokių irracionalių jėgų įsikišimo visuomenė. Demokratinė respublika su parlamentiniu valdymu ir yra racionalizuota visuomenė. Tai ir yra bandymas sutapatinti valstybę, visuomet turinčią irracionalų mistinį pagrindą, su pilnai racionalizuota visuomene. Demokratija nori visiškai, be likučio ištirpdyti valstybę visuomenėje. Demokratijos ideologija negali pripažinti valstybės kaip specifinės ir savitos realybės, ji valstybę visiškai suveda į visuomenę, t.y. valstybėje mato tik visuomenės funkcijas. Visuomenę gi suveda į žmonių santykius. Taip dingsta visi valstybės ir visuomenės ontologiniai pagrindai. Lieka tik interesai, tik žmogaus valia ir protas, kaip vieninteliai valstybės ir visuomenės pateisinimai. Jokios kitokios, aukštesnės ir paslaptingesnės jėgos valstybėje ir visuomenėje neveikia. Toks valstybės ir visuomenės suvienodinimas, toks visuomenės racionalizavimas ir jos sutvarkymas vien žmogiškomis jėgomis sudaro didelę grėsmę ir žmogaus asmenybei. Asmenybę, visoje jos įvairovėje ir savitume, saugo visuomeniškumo ir irracionalieji pradai. Ir irracionaliai pagrįsta visuomenė labiau gerbia asmenybę ir mažiau kėsinasi į ją, negu visai racionalizuota visuomenė. Tačiau irracionalus visuomenės elementas yra nesunaikinamas ir jis griauna visus jūsų racionaliosios demokratijos pasikėsinimus. Jūs šio irracionalaus elemento nesuvaldysite. Pilnutinė visuomenės racionalizacija būtų kiekybės prieš kokybę pergalė. Ir reikia laiminti tą "tamsų" pradą visuomenių gyvenime, kuris neleidžia jos galutinai racionalizuoti, neleidžia pražudyti asmenybės. Liaudies įvairiapusiškumo būsenų neįmanoma išreikšti per jokią demokratiją. Liaudies gyvenime - perdaug individualių jėgų. Ir tai griauna visas jūsų demokratines sandaras.

Gryna, atitrauktinė patvaldiška demokratija yra pati baisiausia tironija, ji užmuša žmogų. Neribota visų valdžia yra baisesnė už vieno tironišką valdžią, tik trumpas akimirkas trunka tokios demokratijos triumfas, tačiau šios akimirkos pasižymėdavo pačiais baisiausiais pasikėsinimais į žmogaus laisvę. Šiomis akimirkomis iš apačios kilo tamsa ir apimdavo visuomenę. Tačiau trumpas tokios demokratijos gyvenimas, jis laikosi ant ašmenų ir nuslysta. Jį nuverčia jėgos, kurias numato pati demokratijos ideologija. Ir tai - laimė žmonijai. Jei būtų įmanoma galutinė demokratija, žmonija žūtų, paskęstų tamsoje. Pačioje, niekuo neribotoje ir niekam aukštesniam nepajungtoje, liaudies valdžios idėjoje jokios tiesos nėra, nėra tiesos ir apie žmogų, apie žmogaus atvaizdą, apie jo begalinę dvasinę prigimtį, į kurią neleistini jokie pasikėsinimai. Demokratijoje šventųjų žmogaus teisių nėra ir iš jos šios teisės neišeina. Suvereni liaudis iš žmogaus gali atimti viską, ką panorės, ką ras reikalingu savo gerovei. Liaudies patvaldystė - pati baisiausia patvaldystė, kadangi joje žmogus priklauso nuo neapšviesto kiekio, nuo tamsių masių instinktų. Vieno valia ir valia nedaugelio negali taip išplėsti savo pretenzijų, kaip visų valia. Nuo patvaldžio valios įmanoma apsaugoti nors dalį savo egzistencijos, bet nepamatuojamai sunkiau apsisaugoti nuo patvaldiškos liaudies. Kraštutinė demokratijos išraiška nenori duoti asmeninio gyvenimo teisių, ji turi tendenciją visą žmogaus gyvenimą paversti viešuoju. Sunku, labai sunku pasislėpti nuo visur prasiskverbiančios ir neribotos demokratijos pasikėsinimų. Ji veržiasi į mūsų butus, skverbiasi į mūsų mintis ir jausmus. Ji nori žmogų padaryti išimtinai visuomenine būtybe. Demokratinis visuomeninio gyvenimo stilius suvienodina visais atžvilgiais. Šis stilius nepakenčia vienatvės ir atsiskyrėlių, jis nepalieka vietos jausmams, jis priešingas mažumos kūrybai.

Jūs daug šūkavote apie senųjų visuomenių despotiją ir tironiją, ir žadėjote sukurti laisvų žmonių visuomenę. Visa tai - iliuzijos, savęs ir kitų apgaulė. Praeityje, prie didžiausių despotijų buvo ryškūs asmenybių atsiskleidimai, buvo genijai ir šventieji, buvo įmanomas intymus, jausmingas gyvenimas, buvo didžiuliai kūrybiniai pakilimai. Visas italų atgimimas praėjo tironijose. Teisus buvo K. Leontjevas, sakydamas: "Kankiniai dėl tikėjimo buvo prie turkų, prie belgų konstitucijos, vargų, šventieji ar bebus!" Demokratijos sąlygos nepalankios stiprioms, ryškioms, kūrybinėms asmenybėms iškilti, jos sudaro involiucionuojančią visuomeninę aplinką, kuri veržiasi visai praryti ir sau pajungti asmenybę. Jūsų demokratinė visuomeninė nuomonė yra pati baisiausia tironija, ji pavergia žmogaus dvasią, pakerpa jos sparnus. Senoji tironija su inkvizicijos laužais daugiau paliko erdvės žmogaus individualybei, daugiau su ja skaitėsi. Pačiame didžiausiame nepakantume vis tik dar gali reikštis pagarba žmogaus individualybei, dvasiniam žmogaus gyvenimui. Kuomet Bažnyčia atskiria ir ekskomunikuoja eretiką, ji pripažįsta amžiną žmogaus sielos vertę ir skaitosi su jos nepakartojamu individualiu likimu. Demokratijos nesiskaitymas ir neapykanta žmogaus sielai, jos individualiam gyvenimui ir likimui, iš tikrųjų, - baisūs ir žmogžudiški. Jūsų bedvasė materialistinės demokratijos viešpatija yra paties baisiausio leviatano, pabaisos su milijonu galvų, viešpatija. Baisu žmogui prasmegti į šią kiekybės bedugnę, į šį viską ryjantį beveidį visuomeniškumą. Ne taip baisu, kai asmenybę slegia, riboja, net kankina, bet iš principo pripažįsta asmenybę, negu iš principo ją neigia ir pakeičia beasmeniniais pradais. Senoji Rusijos patvaldystė nemažai gniuždė ir net kankino asmenybę, bet kadangi patvaldiška karalystė buvo krikščioniška, pravoslaviška, ji pripažino asmenybę, pripažino sielos vertę. Ir dvasiniai despotija nebuvo taip baisi. Senosios despotijos turėjo religinį pagrindą ir todėl pripažino dvasinį žmogaus gyvenimą, nežiūrėjo į žmogų kaip į visuomeninį atomą. Jūsų naujoji, demokratinė despotija nenori turėti religinio pagrindo, ji visiškai ignoruoja dvasinį žmogaus gyvenimą ir žmogų vertina tik pagal jo visuomeninį naudingumą. Šiai despotijai nieko nebėra švento ir paslaptingo nei žmogaus gimime, nei gyvenime, nei mirtyje. Žmogus tampa visuomeninės naudos, balsų daugumos, visuomenės nuomonės vergu, savo interesų vergu.

Jūsų demokratija - priešiška laisvės dvasiai ir jums vertėtų liautis šūkavus apie išlaisvinimą iš tironijų ir despotijų, kurį, neva, atneša jūsų demokratiniai judėjimai. Laisvė - aristokratiška, o ne demokratiška, ji nukreipta į asmenybę, o ne į masę. Jūsų visuomeninė laisvė gali tapti pačia baisiausia tironija, ji gali virsti visų vergija. Giliai priešiška jūsų demokratija ir kūrybos dvasiai. Ji ne tik netiesia kelių kūrybai, bet juos siaurina, užgniaužia visus kūrybinius polėkius. Pačios kūrybingiausios epochos žmonijos gyvenime - aristokratiškosios, o ne demokratiškosios. Jūsų demokratija aukščiausiai kultūrai giliai priešiška. Ji norėtų kultūros lygį pažeminti, sumažinti kultūroje kokybės elementą ir sustiprinti kiekybės elementą. Demokratinius judėjimus skatina pavydo aukščiausiajai kultūrai elementas, kerštinga neapykanta svetimai kokybei. Ir tai uždeda demokratinei kultūrai nekilnumo antspaudą. Jūsų demokratinis amžius pradėjo neigti didžiuosius žmones, genijus ir šventuosius. Jis kovoja prieš kūrybinių asmenybių išimtinę teisę. Egalitarinė aistra drumsčia jūsų sąmonę, iškraipo jūsų valią, jūsų mintis ir jūsų jausmus, ji trukdo kilti aukštyn. Egalitarinė aistra demokratijos amžiuje visuomet veda į asmenybės ir kultūros lygio žeminimą. Dvasinėje kultūroje, persiėmus demokratijos patosu, galima sau statyti tik vulgarius ir vulgarizuojančius uždavinius. Demokratijos tradicijos - miesčioniškos tradicijos. Demokratijos valia nukreipta į rasės žeminimą. Ši valia norėtų sunaikinti ne tik luomus, bet ir visus kokybinius skirtumus visuomenėje, visus kokybinius rasinės atrankos rezultatus. Tai - nepasiekiama. Tautos bruožai negali būti galutinai ištrinti ir sunaikinti. Tačiau demokratija eina ta kryptimi. Demokratinė visuomenė norėtų būti visiškai supaprastinta ir sumaišyta visuomene. Ji būtų pati skaudžiausia tironija.

Nėra skaudesnės priklausomybės už priklausomybę nuo žmogaus valios, nuo savivalės sau lygių. Galima priklausyti aukščiausiai valiai, aukščiausiai tiesai, aukščiausiems pradams, galima save apriboti ir atsižadėti savęs vardan šių pradų. Tačiau į Dievą panašios prigimties žmogaus orumas ir kilnus išdidumas sukyla prieš jo pajungimą žmonių vienetams, vienodiems ir žemesniems. Priklausomybė Bažnyčiai, valstybei, tautybei, aukščiausioms realybėms ir vertybėms - maloni ir kilni. Bet, kodėl aš turiu paklusti interesams, instinktams ir žmonių masės geiduliams? Dvasiniai priversti manęs neįmanoma. Čia galima tik fizinė prievarta. Demokratija nori mane priversti paklusti žmonių vienetams. Paklusnumas aukščiausiajam pradui gali būti lygiavertis viršžmogiškojo prado garbinimui, Jame yra šventa simbolika. Žynyje ir valdove garbinamas ne žmogus, ne žemesnis ar aukštesnis, o hierarchinė visuomeninė kosminė tvarka.

Demokratija naikina šventąją simboliką. Žmogaus orumui ir laisvei išlaikyti reikalinga apribota, sujungta su kitais pradais, pajungta kitiems pradams, demokratija. Liaudies valdžia yra žmogaus valdžia. Žmogaus valdžia nežino ribų ir kėsinasi į žmogaus laisvę ir teises. Žmogaus laisvę ir teises garantuoja tik viršžmogiškieji pradai, turintys viršžmogiškąją prigimtį, iškylantys virš žmogaus savivalės. Daugiausia laisvės įgyjama jungiant kelis principus. Bet kokia patvaldystė, išskyrus dieviškąją, žmogui pavojinga. Tikrai žmogaus laisvei, jo orumo ir teisių išsaugojimui svarbu, kad liaudies valia būtų nukreipta į gėrį, kad ją valdytų teisybė ir teisingumas. Žmogaus ir tautos išlaisvinimas yra žmogaus ir tautos išlaisvinimas nuo blogio ir jos pajungimas Dievo tiesai. Jei žmogaus valią valdo piktos stichijos, ji - pavergta ir pavergianti valia. Ir kaip jūs galėjote prieiti prie to, kad pripažinote liaudies valią aukščiausiu gėriu ir ieškote joje laisvės ištakų? Jūs puolėte į žmogaus sudievinimo nuodėmę ir nuėjote žmogaus dievinimo keliu. Kad išlaisvintų save ir kitus, žmogus privalo pripažinti aukštesnę už savo valią ir jos ieškoti, ją realizuoti visuomenės gyvenime, Formalusis liaudies valdžios principas - jau bedieviškas. Demokratiją galima pripažinti vienu iš visuomenės gyvenimui pajungtų pradų, tačiau religiškai neleistina jį pripažinti aukščiausiuoju pradu. Krikščionybė nieko bendra su demokratija neturi ir demokratijos palaikyti negali. Bandymas krikščionybę suartinti su demokratija yra didžiausią mūsų laikų klaida, bjaurus pamainymas. Krikščionybė - hierarchiška. Krikščionybės apreiškimas apie amžiną sielos vertę, apie visų sielų lygiavertiškumą Dievui nėra demokratiškoji lygybė. Krikščionybėje viskas kokybiška, viskas nepakartojamai individualu, viskas vienatina, viskas siejasi su asmenybe ir todėl - hierarchiška. Ko jūs niekada nesuvokėte - tai asmenybės saitų su hierarchija. Bet tai ir yra jūsų pagrindinė klaida, jūsų dvasinis neišprusimas. Pats asmenybės egzistavimas numato hierarchinę kosmoso tvarką, kokybinį skirtumą ir atstumus, visuomeninę ir pasaulinę aplinką, kuri nebūtų beforme, viską vienodinančia ir maišančia, bedugne.

Tautos turėjo pereiti per demokratijos patirtį, turėjo išbandyti demokratinę saviveiklą. Tik ne tam, kad amžių amžiams demokratiškai įsitaisytų, o tam, kad pažintų demokratinių kėslų tuštybę. Demokratija - praeinanti būsena. Pačiame demokratijos gimime yra klaida. Demokratija gimsta per demagogiją, per žemą įsiteikimą masių interesams ir instinktams. Iš šio nešvaraus šaltinio negali gimti jokia visuomeninė tiesa. Žmonių kiekio saviveikla ir įsitvirtinimas įėjo į demokratijos pagrindą ir negalėjo išeiti į gera toms visuomeninėms padermėms, kurios kūrėsi šioje psichologinėje atmosferoje. Demokratija tapo žmonių interesų ir aistrų priemone, kovos dėl valdžios ir viešpatavimo arena. Demokratija sustiprino nuodėmingą gyvenimo gašlumą. Demokratija valdžią supranta kaip teises, o ne kaip pareigas. Ir kiekviena kilnesnė idėja demokratinėse visuomenėse miršta. Demokratijos viešpatavimas reiškia įvairių visuomeninių grupių interesų viešpatavimą ir jų kovą dėl valdžios. Ir tai yra demokratijos išsigimimo šaltinis. Kažkoks kirminas viduje graužia demokratines visuomenes. Jų pagrinde yra dvasinis melas. Demokratijos patirtyje paaiškėja, kad savo jėgomis žmogus negali įsikurti, dėl savo menko proto negali visuomeninio gyvenimo galutinai racionalizuoti. Visuomeninio organizmo hierarchiškai vadovaujančių sluoksnių paskirties nevykdymas stūmė tautas į demokratinį bandymą. Ir pasirodydavo, kad senosios santvarkos atstatymas ir restauravimas po tokio bandymo jau neįmanomas. Senoji organinė būtis subyrėjo demokratinėse revoliucijose ir troškimas grįžti į ją buvo tik romantiška svajonė. Išviršiniu būdu neįmanoma tautų grąžinti į senąją monarchinę aristokratišką tvarką. Tautos pereina per susidvejinimą ir skilimą, per senojo organiškumo mirtį. Tačiau jos nesukuria naujos tiesos ir naujo grožio, jos krinta į melą ir šlykštynę. Daug jos turi išbandyti, daug pergyventi, daug iškentėti, kol ateis į naują organiškumą, kol susikaups aukštesnės idėjos vardan. Ir lieka kankinantis klausimas, ar gali tautos sukurti šioje žemėje teisingą ir gražią visuomenę? Į tai sunku įtikėti ir to nemoko Krikščionybė. Kosminiai pradai visuomenėje tebeegzistuoja, jie turi nesunaikinamą ontologinį pradą, padėtą pačioje dieviškoje tikrovėje. Tačiau, šių ontologinių pagrindų elgesys su visuomeniškumo fenomenologija, yra labai sudėtingas. Po matomu, išviršiniu visuomeniškumu veikia nematomas, vidinis visuomeniškumas. Jis ir gelbsti pasaulį nuo suirimo, neleidžia sugrįžti į chaosą. Žmonių visuomenėse veikia paslaptingos jėgos, su kuriomis visos racionalistiškos visuomenės teorijos nesiskaito. Iš gilios demokratijos krizės negali būti grynai politinių ir socialinių išeičių. Europos tautose jaučiamas beviltiškas ir lemtingas visų politinių formų išsemtumas. Naujoviškai kartojami ir kombinuojami jau pažįstami pradai. Politinė kūryba išsisemia. Jau seniai laikas visiems jums, taip labai pasitikėjusiems politika ir išviršiniu visuomeniškumu, laikas pagalvoti, liautis švaisčius energiją, laikas nukreipti ją į vidų. Demokratijos krizė nėra politinė krizė. Šioje krizėje išaiškėja demokratijos pagrindų religiškumo apgaulė. Bandymas demokratijai duoti teokratinį pagrindą ir pateisinimą reiškia dar didesnį melą ir pagundą, negu cezarizmo teokratinis pagrindimas ir pateisinimas. Aš nesu bizantiškos teokratinės patvaldystės šalininkas ir netikiu, kad ji grįš. Bet šioje senoje idėjoje yra didesnė gelmė, didesnis grožis ir kilnumas, negu teokratinės demokratijos idėjoje. Dievo palaimos negali būti žmonių kiekiui, masei. Palaima yra atranka. Teokratinė demokratija yra atrankos neigimas. Žmonija nustojo tikėjusi į vienintelius gelbstinčius visuomeninius gyvenimo pradus, pretenduojančius į išimtinį viešpatavimą. Liaudies valdžios, kaip ir vienvaldystės, stabas nuverstas. Visuomeniškumo uždaviniai pasidarė be galo sudėtingi. Demokratizme belieka viena dorovinė tiesa - paprastumas, priešingas ponų elgesiui su liaudimi. Broliškas elgesys tarp žmonių turi būti kiekvienos orios visuomenės dvasiniu pagrindu. Krikščionybė jaus seniai vidiniai apribojo visų visuomeniškumo pradų pretenzijas į dominavimą. Teokratiškoji krikščioniškojo pasaulio svajonė sau adekvačios išraiškos kuriame nors vieninteliame visuomeniškumo prade neturi. Ir krikščioniškoji sąmonė, galų gale, turi prieiti prie to, kad išviršiniame žemiškame visuomeniškume nėra vienintelio suverenaus prado, kuriuo remiantis būtų įmanoma sukurti dieviškąją tiesos karalystę. Aukščiausiojo prado reikia ieškoti dvasios gelmėse. Demokratiją pirmučiausia turi apriboti dvasinis gyvenimas. Taip reikia statyti uždavinį vidiniam demokratijos auklėjimui. Tačiau, kokie jie bejėgiai išspręsti šį uždavinį! Triumfuojanti demokratija nepasiduoda auklėjimui, ji lieka gyvenimo paviršiuje ir nenori eiti gilyn. Tik gyvenimo siaubas, tik visų vilčių žlugimas gali priversti savimi patenkintą demokratiją, kaip ir savimi patenkintą monarchiją ir aristokratiją eiti gilyn, į dvasinį gyvenimą, ieškoti išeities. Taip visos politinės krizės prieina religijos krizę. Demokratiją perdaug sužavėjo žemiškojo gyvenimo gerovė. Ji nustojo tikėjusi, kad žmonių visuomenė turi ir nežemišką tikslą. Pasaulinis demokratinis judėjimas, sukėlęs jautriuose ir giliuose žmonėse religinio pavojaus jausmą, veda į skaudų pesimizmą. Tačiau šiame pesimizme yra sveikas pradas. Jis atgręžia žmogų į nežemišką gyvenimą. Žmogaus patirtis demokratijoje turi jį atgręžti į Dievą. Čia - demokratijos reikšmė.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija