Trečiadienis, Vas 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA - DEVINTAS LAIŠKAS Apie socializmą

DEVINTAS LAIŠKAS Apie socializmą

Socializmas nėra šių dienų prasimanymas. Socializmas - vienas iš amžinųjų pradų, veikusių dar antikiniame pasaulyje. Pelmano nuostabioje knygoje "Antikinio socializmo ir komunizmo istorija" jūs galite perskaityti daug pamokomo. Jūs sužinote, kad ir tuomet jau vyko įnirtinga klasių kova, buvo masių sukilimai, buvo turtingųjų klasių godumas ir gobšumas, neturtingųjų klasių pavydas ir kerštas, kad ir tuomet buvo kuriamos socialinės utopijos Pelmanas, E. Mejeris ir kiti parodė, kad ūkininkavimas Graikijoje buvo labiau išsivystęs ir sudėtingesnis, negu anksčiau atrodė, kad ten jau buvo kapitalizmas ir turėjo visus prieštaravimus. Visais laikais vyko klasių kova, vaidijosi turtingieji ir beturčiai, buvo neturtas ir skurdas, kasdieninės duonos klausimas kankino žmogų. Socialinio klausimo ištakas randame senobiniame biblijos prakeikime: "Savo veido prakaitu pelnysite sau duoną". Biblija žino šį ekonominį materializmą. Tačiau XIX amžiuje pradeda reikštis socialistinis pradas kraštutine, ribine forma. Jis vis labiau ir labiau viešpatavo ir sąlygojo epochos stilių. Mūsų amžiaus ekonomizmas visur skverbiasi ir viską sąlygoja. Niekur nuo jo neįmanoma išsigelbėti. Ekonominis Markso materializmas nebuvo teorinis prasimanymas, jis atspindėjo kažkokią tikrovę. Pačioje tikrovėje įvyko kažkas, kas iššaukė Markso mokslą, kaip minties reakciją. Dabartinis socializmas turi refleksinę prigimtį. Jame kūrybinio prado nėra. Socializmas kūnu ir krauju priklauso buržuazinei kapitalistinei visuomenei, yra šios visuomenės reiškinys. Jį ištisai sąlygoja šios visuomenės sandara ir jos vidinis judėjimas. Dvasiniai jis ir pasilieka toje plotmėje. Socializmas yra buržuazinis iki pat savo gelmių ir niekuomet nepakyla virš buržuazinio gyvenimo idealų. Jis nori tik visiems vienodo, visuotinio buržuaziškumo, amžių amžiams įtvirtinto buržuaziškumo, galutinai racionalizuoto ir sutvarkyto, ištraukto iš vidinės ligos, graužiančios jo irracionalaus prado likučius, buržuaziškumo. Socializmas savo likimą susiejo su "buržuazinės" santvarkos pagimdytu kapitalizmo kūdikiu proletariatu. Socializmo ideologai - būtinybės vergai, nepažįstantys dvasinės laisvės, įsivaizdavo, kad proletariatas, kapitalizmo posūnis gali būti klase-mesiju. Jūs suteikėte šiai klasei panašiai, kaip Dievo išrinktai tautai, visas dorybes ir žvilgesį, ir pateikėte ją, kaip aukščiausią rasę, kaip naujo gyvenimo kūrėją. Darbininkų klasės padėtis kapitalistinėje visuomenėje vargana ir nusipelno užuojautos ir pagalbos. Tačiau jo sielos tipas neturi aukštų bruožų. Jis skurdus, sumenkintas pavydu, pykčiu ir kerštu apnuodytas, jis neturi kūrybinio pertekliaus Ar gali iš šių sielos stichijų kilti aukštesnis žmogaus tipas ir aukštesnis visuomeninio gyvenimo tipas? "Proletaro" tipas greičiau yra žemiausias žmogaus tipas, netekęs kilniųjų bruožų, laisvos dvasios bruožų, tipas. Šiuos kilnumo bruožus, šiuos laisvos dvasios bruožus gali turėti ir patys paprasčiausi darbininkai ir valstiečiai. Tačiau šiuo atveju juose negali būti "proletariškos" sąmonės ir "proletariškos" psichologijos. Iš nekilnumo, iš dvasinės vergijos ir iš blogio jus norite sukurti savo naują viešpatiją. Jūsų klasės-mesijaus paveikslas išduoda jūsų dvasinę prigimtį.

Tos istorinės epochos, kuri turi kapitalistinį ir socialistinį pobūdį, ir "buržuazija" ir "proletariatas" reiškia išdavystę ir atsiskyrimą nuo dvasinių gyvenimo pagrindų. Pirmoji atkrito nuo šventenybių ir įvykdė išdavystę buržuazija, o paskui ją nuėjo ir proletariatas. Iš buržuazijos proletariatas mokėsi ateizmo ir materializmo, iš jos pasisavino išviršinio švietimo dvasią, buržuazija pastūmėjo proletariatą į klasių kovos kelią. Aš gerai žinau, kad "buržuazija" ir "proletariatas" reiškia abstrakcijas, neatitinkančias ir nepanaikinančias gyvos tikrovės. Jūs išgalvojote "buržuaziją" ir "proletariatą", jūs iššaukėte gyventi šias abstrakčias dvasias ir, davę joms vardus, suteikėte beveik magišką jėgą. Visuomenių gyvenime fikcijos turi ne mažesnę reikšmę, negu realybės. Ir "buržuazija" ir "proletariatas" apnuodijo mūsų gyvenimą. Tenka skaitytis su šiomis fikcijomis, kadangi jos realios žmogaus ir visuomenės psichologijoje. Ir štai, neduodant viską apimančios ontologinės prasmės "buržuazijos" ir "proletariato" abstrakcijoms, tenka pripažinti, kad daugelis proletariato nuodėmių ir ydų yra gauti pagal palikimą iš buržuazijos. Mūsų proletariate nieko nėra originalaus, viskas - skolinta. Turtingos buržuazinės klasės atstovauja labai sudėtingą tikrovę, jose yra ir gera ir bloga, aukšta ir žema, šviesos ir tamsos mišinys. Ir bedieviška, ir nusikalstama šioms klasėms duoti gėdos žymę, atskirti jas, neapkęsti, smerkti jose žmogaus ir Dievo paveikslą. Tai jūsų bedieviškas nusikaltimas, neleistinas žmonėms, priėmusiems krikštą ir priėmusiems visų žmonių brolybės Kristuje apreiškimą. Tačiau abstrakčių buržuazijos ir proletariato kategorijų karalystėje, proletariatas iš buržuazijos gavo tai, ką aš suprantu ydomis, o jūs suprantate - jo dorybėmis. Marksas iš esmės ir mokė, kad "proletariatas" yra "buržuazijos" kūdikis, kad socializmas yra buržuazinės ekonominės tikrovės atspindys, apsauginė reakcija. Socializmo prigimtis - reakcinga ir klasinė, joje nėra kūrybinio išradingumo, nėra polėkio. Pats revoliucingiausias socializmas yra vergiškai prikaustytas prie ekonominės tikrovės, prilenktas ašarų pakalnėje, būtinybės pagimdytas. Iš karčios būtinybės, o ne iš laisvės gimė socializmas. Bet štai ką visuomet reikia prisiminti jums, besipuikaujantiems proletarinio socializmo dvasia. Socializmą sukūrė buržuazija, aukštesnis kultūrinis sluoksnis. Jis atėjo kaip idėja, gimusi buržuazinėse klasėse, kuri siekė socialinius prieštaravimus nesavanaudiškai spręsti ir socialinį blogį bei netiesą nugalėti. Taip atsirado Sen Simono, Furje, Oueno, taip senovėje atsirado Platono socializmas. Gi ir jūsų Marksas ir Lesalis buvo "buržua", o ne proletarai. Tik "buržuazinėse" klasėse socializmas gali būti taurus ir nesavanaudiškas žmogiškos dvasios judėjimas, gali būti idėja. "Proletariškose" klasėse socializmas tampa interesu, o ne idėja: jis lemtinu būdu įgyja materialistinį pobūdį, jame jau negali būti pasiaukojimo. Taurinti socializmą gali tik "buržuazija". Ir taurumas yra tik Platono tipo socializme, aristokratiškame socializme. Taurumas yra hierarchiniame Reskino socializme. Proletariškasis socializmas ne taurus, žemas ir savanaudiškas pačiuose pirminiuose dvasiniuose pagrinduose. Jis menkina žmogiškąją padermę, žmogiškąjį tipą. Proletariškojo socializmo varomosios jėgos yra pyktis, pavydas ir kerštas, kurios ir valdo jūsų masinius socialistinius judėjimus nuo senovės laikų iki šių dienų. Visais laikais sukilusių masių padugnių psichologija buvo vienoda. Visuomet ši psichologija buvo netikusi, šlykšti. Dėl šios luošos ir ligūstos psichologijos didesnė kaltės dalis tenka aukštesnėms, savo paskirties nevykdžiusioms, šventenybes ir aukščiausiąją tiesą išdavusioms klasėms, tačiau tai proletariškos psichologijos nekeičia. Šioje psichologijoje kiekvieno žmogaus krikščioniškasis kaltės jausmas užtemdomas nekrikščioniška proletariška nuoskauda. Jaustis proletaru yra didžiausia žmogaus nelaimė, ligūsta atskalūnystė, atitrūkimas nuo kilmės, o ne aukšta būsena, iš kurios galėtų gimti aukštesnis gyvenimo tipas. Darbininkas gali ir nesijausti proletaru ir didelė kaltė tų, kurie jį stumia į proletariškos savijautos ir savimonės kelią. Proletariškos psichologijos luošumas ir iš jos gimęs proletariškas socializmas aiškiai liudija hierarchizmo tiesą, dvasinio tipo, gyvenančio organiniame hierarchizme, grožį ir taurumą. "Buržuazinė" psichologija yra antroji proletariškos psichologijos pusė, ji taip pat ne hierarchiška, taip pat iškritusi iš organinės tvarkos ir taip pat ne tauri. "Buržuazinė" turtingojo savijauta ir savimonė yra tokia pat netikusi ir šlykšti, kaip ir beturčio proletaro.

"Buržua" ir "proletaras" - dvyniai. Šie du tipai vienas kitą pagimdo ir palaiko. Kapitalistinės visuomenės pelno orgija turėjo pagimdyti socializmą. Ir socializme yra sava neigiama tiesa, didesnė tiesa, kaip demokratijoje.

Socialinį klausimą pagimdė ne išorinės, o vidinės priežastys. Ir jo neįmanoma išspręsti išorinėmis materialiomis priemonėmis. Socialinis klausimas statomas ir sprendžiamas psichinėje aplinkoje ir jo sprendimo pagrinde yra vienos ar kitos sielos dvasinės stichijos Tik klasių bendradarbiavimas sudaro palankias sąlygas socialiniam klausimui spręsti. Kai jis sprendžiamas vien judėjimu iš apačios, veikia nesveikos ir piktos dvasinės stichijos. Socialinis judėjimas remiasi išimtinai klasių kovos principu, kultivuoja ne aukštesnius, o žemesnius žmogaus prigimties instinktus. Jis yra ne nusižeminimo mokykla, o savimylos mokykla, ne meilės mokykla, o neapykantos mokykla. Einantis iš apačios, išimtinai klasinis socialinio klausimo sprendimas suardo žmonių giminės vienybę ir padalina ją į dvi priešiškas rases. Šis judėjimas sumenkina psichinį žmogaus tipą. Jis neigia kosminę, t.y. hierarchinę visuomenės sandarą. Šis revoliucinis Socialinio klausimo sprendimas numato atplėšimą nuo dvasinių gyvenimo pagrindų, jų neigimą ir neapykantą jiems. Revoliucinis, klasinis socializmas galvoja ir veikia, tarytum neegzistuotų žmogaus dvasia ir dvasinis gyvenimas, tarytum nieko nėra vidinio, o tik išorė. Jis yra baisi abstrakcija. Jame žmogus nebeegzistuoja, o veikia tik ekonominės kategorijos. Judėjimas iš viršaus žemyn, sprendžiant socialinį klausimą, iš principo pripažįsta žmogaus egzistavimą ir jo dvasinį gyvenimą, nukreiptas į nesavanaudiškus ir kilnius jo prigimties instinktus. Toks judėjimas pripažįsta, kad būtinas dvasinis žmogaus ir visuomenės atgimimas, kad vien materialiomis priemonėmis socialinio klausimo išspręsti neįmanoma, kad žmonių giminė yra vieninga Dievo tauta ir turi organinę hierarchinę sandarą. Antai anglų socialistinis judėjimas atstovauja aukštesnį tipą, negu socialistiniai prancūzų arba vokiečių judėjimai. Jame yra sušvelninta klasių kova, vyksta klasių bendradarbiavimas, jame praktinis realizmas siejasi su idealistiniais impulsais. Karleilis, Raskinas buvo krikščioniškieji socialistai, tokio judėjimo įkvepėjai. Po kapitalistinio pelno orgijų, po mančesterystės, turtingosios valdančios klasės pradėjo suprasti savo pašaukimą ir geroji jų dalis dalyvavo socialinėse visuomenės reformose. Dalinis socializmas gali būti sujungtas ir su konservatizmu.

Krikščionybės ir socializmo palyginimą bei sugretinimą aš visuomet vaizdavausi šventvagyste. Krikščionybės ir socializmo panašumą tvirtina tik tie, kurie lieka paviršiuje ir nesiskverbia į gilumą, Gilumoje pasirodo visiška krikščionybės ir socializmo, dangiškos duonos religijos ir žemiškos duonos religijos priešingybė ir nesugretinamumas. Egzistuoja "krikščioniškasis socializmas", ir jis atstovauja labai naivų reiškinį, daugeliu atžvilgiu sukeliantį užuojautą. Aš pats pasirengęs prisipažinti esąs "krikščioniškuoju socialistu". Tačiau "krikščioniškasis socializmas" iš esmės per mažai teturi bendro su socializmu, beveik nieko. Jis taip vadinamas tik taktiniais sumetimais, jis atsirado kovai su socializmu, buvo katalikybės reakcija į socializmą ir skelbė socialines reformas Krikščionybės pagrindu. Praeityje, Krikščionybės istorijoje buvo daug "socialistinių" judėjimų religiniu pagrindu, tačiau šie judėjimai paprastai būdavo antibažnytiniai, eretiški ir sektantiški. Visas šias religines socialines sroves buvo apėmusios apokaliptiškos ir chiliastiškos idėjos, jos laukė jutiminės tūkstantmetinės Kristaus Karalystės žemėje ir bandė prievartos būdu ją realizuoti.

Visos šios krikščioniškos socialistinės srovės pamiršdavo, kad Dievo Karalystė ateina nepastebimai ir kad Kristaus Karalystė - ne iš šio pasaulio. Reformacijos epochoje buvo ypatingai daug tokių, painiojusių krikščionybę su socializmu, judėjimų. Tačiau, - kartūs tokio painiojimo vaisiai. Chiliazmo pavyzdys pagrįstas Krikščionybės ir socializmo maišymu, galėtų būti grėsmingu perspėjimu. Tokio Chiliazmo religinė klaida seniai demaskuota. Jonas Leidenietis kažkada organizavo Dangaus Jeruzalę žemėje, realizavo Kristaus tūkstantmetinę jutiminę karalystę. Ir tas pragaras, kurį parodė Dangaus Jeruzalė, tos prievartos, kraujas ir blogis, kurie ją lydėjo, religiškai jautrius žmones privertė susigalvoti. Be žmogaus ir pasaulio pavidalo pakeitimo, bandymai sukurti žemėje Kristaus Karalystę visada buvo ir visada bus pragaro, o ne rojaus žemėje kūrimu, baisia tironija, be likučio naikinančia žmogaus prigimtį. Neįmanoma per prievartą paimti ir į senąją prigimtį įkurdinti Kristaus Karalystę tuo tarpu, kai tos karalystės atėjimai reiškia senosios prigimties pakeitimą ir palaimingą perėjimą iš prievartos karalystės į laisvės karalystę. Maišymas ir tapatinimas Krikščionybės su socializmu, su žemės karalyste ir žemiškuoju gerbūviu yra žydiškosios apokaliptikos atgyvena, judaizmo reiškinys krikščioniškoje dirvoje. Ir neatsitiktinai Marksas buvo žydas. Tai yra žydiškosios apokaliptikos, žydiško chiliazmo vėlyvą istorijos valandą, ateistinio ir materialistinio pasaulio atmosferoje, reiškinys. Tai yra žydiškosios apokaliptikos antikrikščioniškos prigimties demaskavimas, žydiško apokaliptinio laukimo demaskavimas. Senoji žydų apokaliptika buvo revoliucinė ir antiistorinė. Jos pagrindu vyko zilotų sukilimas. Apokaliptikos dvasia skyrėsi nuo pranašų dvasios, kuri nebuvo revoliucinga, buvo persiėmusį istorizmu. Ir nauja, socialistinė žydų apokaliptika taip pat revoliucinga ir antiistoriška. Reikia įsigilinti į antikrikščionišką socializmo prigimtį. Socializmas, kaip pasaulinis reiškinys, turi religinę judaistinę ištaką. Jame veikia tie patys pradai, vardan kurių žydai pasmerkė Kristų. Žydų chiliazmas, pilnas vilčių sukurti jutiminę Dievo Karalystę žemėje ir sulaukti mesijaus, kuris realizuotų žydų tautos karalystę ir žemišką rojų, nepriima Golgotos paslapties ir nesuderinamas su Mesijaus - Nukryžiuotojo apreiškimu. Žydų tauta, įkaitintoje apokaliptinėje atmosferoje, laukė ne krikščioniškojo Mesijaus, o socialistinio mesijaus ne krikščioniškosios tūkstantmetinės karalystės, o socialistinės tūkstantmetinės karalystės. Socializmo pagunda, žemiškos palaimintos karalystės pagunda be Kristaus kančios, be Golgotos ir atvedė į Kristaus pasmerkimą ir Jo kryžiaus kančią. Čia buvo užmegztas pasaulio istorijos mazgas. Čia buvo apibrėžtas žydų tautos, kaip pasaulio istorijos ašies, tragiškas likimas. Socializmas intymiau ir giliau siejasi su žydiškaja religija, negu atrodo jums, visuomenininkams racionalistams. Jeigu demokratinis judėjimas pasaulyje sukelia religinį siaubą, tai dar didesnį religinį siaubą sukelia socialistinis judėjimas. Socializmo problemoje yra religinė gelmė, viena iš žmonijos istorijos galutinių problemų, atvedanti į apokalipsę. Socializmas turi labai senas, senovines šaknis ne tik socialines, bet ir religines. Tačiau tik istorijos aukštumose, kai apsinuogina visi žmogaus būties prieštaravimai, apsinuogina ir socializmo prigimtis, paaiškėja, kokia jo dvasia. Socializmas pretenduoja būti ne tik socialine reforma, ne tik ūkinės veiklos organizacija, bet ir nauja religija, pakeičiančia Kristaus religiją. Dabar socializmas įeina į pasaulį su religinėmis pretenzijomis, jis norėtų būti visur viskuo, jis reikalauja su juo elgtis religiškai. Revoliucinio socializmo religija visus tris gundymus, kuriuos Kristus atmetė dykumoje, priima ir ant jų nori sukurti savo karalystę. Jis nori paversti akmenis duona, nori išsigelbėti per socialinius stebuklus, nori viešpatauti šiame pasaulyje. Socializmas yra žmonijos be Dievo ir prieš Dievą įsikūrimas žemėje. Tai pranašiškai skelbė Dostojevskis. Socializmas yra Babilono bokšto statyba. Socializmas užbaigia demokratijos pradėtą darbą, galutinio žmogaus gyvenimo racionalizavimo, išstūmimo iš jo paslaptingų, viršžmogiškų, dieviškų jėgų darbą. Socializmas nori dar plačiau ir giliau paglemžti žmogaus gyvenimą negu demokratija, Kristus atnešė pasauliui ne taiką, o kalaviją. Jis perskyrė žmones pagal dvasią. Socializmas taip pat neša pasauliui ne taiką, o kalaviją. Jis perskiria žmones pagal ekonominę padėtį. Dvasios egzistavimo jis nepripažįsta. Nepripažįsta jis ir žmogaus egzistavimo. Jis žmogų pakeičia ekonomine kategorija. Socializmo religija yra žmogžudystė. Ji prasideda žmogaus dieviškos kilmės neigimu. Kilęs iš dulkių, socializmas nori būti Dievu. Socializmas yra žmonių palaikų, apsišaukusių dievais, karalystė. Krikščioniškoji žmogaus dieviškos kilmės samprata negali vesti į socializmą. Ši kilni samprata su klasių neapykanta nesuderinama. Socializmas kėsinasi į žmogaus dvasios laisvę, į jo pirmagimystę. Už atsisakymą nuo pirmagimystės jis perša žmogui gėrybes. Už atsisakymą nuo mistiškų visuomeniškumo pagrindų jis siūlo tobulą visuomeniškumo racionalizavimą. Teisus buvo retrogradiškas ir pašaipus Dostojevskio džentelmenas, kuris norėjo pasiųsti po velnių visą socialinį gerbūvį ir pagyventi pagal laisvą valią. Dievo karalystė žemėje, mūsų fizinėje gamtoje, su mūsų vergija, nuodėmėmis ir ydomis - negalima, o pats noras įkurdinti ją šiose sąlygose - bedieviškas noras. Jums sunku suprasti, kad Dievo karalystės prievartinio kūrimo noras yra bedieviškas. Tačiau tai suprasti būtina. Šioje priverstinėje "Dievo Karalystėje" žemėje veiktų ne Kristaus, o antikristo dvasia. Revoliucinis socializmas yra viena iš antikristo pagundų.

Jūsų socializmas yra priverstinė dorybė ir priverstinė brolybė. Štai, kuo prieštaringas jūsų socializmas, štai kodėl estetiniu ir doroviniu požiūriu jis yra atstumiantis. Jūsų revoliucinis socializmas yra priešingybės tos pagrindinės krikščioniškosios tiesos, kad žmonių brolybė gali būti laisvos žmonių meilės vaisius, tik aukščiausio dvasinio žmonių bendravimo žydėjimas. Jūs norėtumėte brolybės per jėgą. Brolybės idėją jūs paėmėte iš krikščionybės ir, neturėdami tam jokios teisės, nesąžiningai ja pasinaudojote. Žmonių brolybė galima tik Kristuje ir per Kristų. Žmonių brolybė negali būti natūralia, gamtine žmonių ir visuomenių būsena. Gamtoje žmogus žmogui ne brolis, o vilkas, ir žmonės aršiai kovoja vienas prieš kitą. Gamtoje triumfuoja darvinizmas. Jūsų socializmas ir išeina iš šios gamtinės kovos ir per pačią aršiausią kovą nori įtvirtinti brolybę žemėje. Ir visą jūsų socializmą graužia vidinės ydos ir ligos, iš blogio ir per blogį jis nori įtvirtinti savo gėrį. Ne per Kristų, ne per palaimingą meilę jūs norite įtvirtinti žmonių brolybę, o per neapykantą ir klasės prieš klasę kovą. Jūs beviltiškai painiojate brolybę su ekonominių interesų grupuotėmis ir susivienijimais. Niekada jūsų karalystėje netaps žmogus žmogui broliu, jis gali tapti tik "tovariščiu". Tačiau ką bendra turi "tovariščius" (estetiniu požiūriu - niekingas žodis) su broliu? Visas skirtumas tarp Krikščionybės ir socializmo yra skirtume tarp brolio ir "tovariščiaus". Brolis brolyje gerbia žmogų, Dievo paveikslą ir panašumą, brolis su broliu bendrauja kaip vieno tėvo vaikai. Brolybė numato bendrą tėvystę. Ir tie, kurie nepažįsta ir atsisako tėvo, negali būti broliais. "Tovariščius" "tovariščiuje" gerbia ne žmogų, o klasę, ekonominę kategoriją, "tovariščius" su "tovariščiu" bendrauja materialių interesų pagrindu, jų bendrumu. "Tovariščiai" neatsimena savo tėvavardžio, nenori žinoti vienatinio Tėvo, jie - sūnūs palaidūnai. Jūsų socialistinė "tovariščiaus" kategorija ("tovarisč" - nuo žodžio "tovar" - prekė - A. Z.) reiškia didžiausią žmogaus panieką. Jūsų "tovariščestvo" galutinai padalina žmonių giminę į dvi priešingas stovyklas ir pripažįsta leistinu viską priešingos stovyklos atžvilgiu. Jūsų religija jungia ir skiria pagal materialius interesus. Ar gali būti kas nors priešiškesnio Krikščionybės dvasiai? iš tikrųjų, baisingas yra bet koks sugretinimas socialistinės "tovariščestvos" su krikščioniškąja brolybe. Socialistinė "tovariščestvo" norėtų paversti pasaulį į prekybos ir pramonės įmonę, kurioje visus jungtų vienodi materialiniai interesai, kad nebūtų priežasčių tarp savęs kariauti. Krikščioniškoji brolybė turi kitus tikslus, nieko bendro neturinčius su materialinių interesų suvienodinimu. Jūsų socializmas su žemu, dvasiškai plebėjišku "tovariščesku" idealu dar kartą parodo, kad natūralioje būsenoje brolybė negalima, kad ji gali būti tik palaimos būsenoje. Ne Kristuje, ne Kristaus palaimingoje meilėje brolybė - negalima. Bjaurios ir nusikalstamos, nepažįstant paties Kristaus, paneigiant patį Kristų, Kristui priklausančių vertenybių vagystės. Brolybė be Kristaus yra vergija, prievarta, tironija. Brolybė be Kristaus, be dieviškos Meilės ir yra priverstinė, iššaukta į gyvenimą per materialią prievartą, "tovariščestva". Nepalaiminga brolybė - baisi, ji yra žmogaus mirtis, asmenybės mirtis. Per Kristaus Meilę įsitvirtina savo vienatinybėje kiekvienas žmogaus paveikslas. Brolybė Kristuje yra asmenybių susijungimas. Brolybė be Kristaus, "tovariščestvo" yra beasmenis susivienijimas, jame nėra veidų. Ribinis ir galutinis socializmas ir yra ribinis ir galutinis žmogaus laisvės paneigimas. Mane galima priversti gerbti bet kurio žmogaus orumą ir teises, iš manęs galima reikalauti pripažinti kiekviename žmoguje pilietį. Tačiau niekas pasaulyje, net pats Dievas negali manęs priversti broliautis, reikalauti broliško elgesio su tais, kurių aš neišsirinkau ir nepamilau. Tai - mano laisvės, kurios aš neužleidžiu jums už jokias pasaulio gėrybes, dalykas. Aš pasilieku teisę pėdos atstumui ir aš pripažįstu gamtos nustatytą būtiną atstumą. Manęs negali priversti būti arčiau, labiau mylėti, negu aš laisvai pasirinkau ir panorau. Jūsų socializmas nori priversti, ir aš neapkenčiu jo prievartinių pasikėsinimų. Politiniu atžvilgiu aš pripažįstu pilietybę, religiniu - brolybę. Tačiau iš esmės neigiu "tovariščestvo", kaip ydingą įvairių planų mišinį, kaip ydingą socialinės kategorijos pasikėsinimą vaidinti religinį, pakeičiant religinę kategoriją vaidmenį.

Daug yra socializmo pereinamųjų formų. Kai kurios iš jų gali atrodyti religiškai nekaltomis. Tačiau tam, kad atskleisti senovinę socializmo prigimtį ir pamatyti melą ir blogį, kuriuos jis neša pasauliui, reikia nagrinėti ribinį socializmą, ribinį kolektyvizmą. Jūsų kolektyvizmo riba yra pati, kokios tik gali tikėtis žmogus ir žmonija, baisiausia. Šios kolektyvizmo ribos niekas niekada neįsivaizdavo pakankamai konkrečiai. Tačiau dauguma jūsų socialistų nesugebate suvokti savo svajonių ir veržimosi ribų. Dauguma jūsų, socialistų, nusiteikę eklektiškai ir painiojate įvairius pradus. Jūs patys nežinote, kokia jūsų dvasia. Jūs - nežmoniškų, žmogžudiškų jėgų įrankiai. Kolektyvizmo riba yra viso, be likučio žmogaus suvisuomeninimas, viso jo kūno ir visos jo sielos. Kolektyvizmas nieko nenori palikti žmogaus individualiai nuosavybei. Viską žmoguje jis nori pajungti savo viską ryjančiai valdžiai. Kolektyvizmas ribine, klaidatikiška forma pretenduoja į visą žmogų. Jokia valstybė, pati tironiškiausia ir despotiškiausia, neturėjo tokių pasikėsinimų. Ir prie baisiausių tironijų žmoguje likdavo daug laisvo, individualaus, nereguliuojamo ir neracionalizuojamo. Bet kokia valstybė, kokia ji bebūtų despotiška savo forma, vis gi pripažindavo žmogų individualia būtybe, ji žinodavo savo ribas. Valstybė galėjo varžyti, net kankinti žmogų, bet jinai nepretendavo organizuoti tobulą žmogų ir tobulą žmoniją, diegti priverstinę dorybę. Buvo leidžiama laisvai kvėpuoti. Nieko pasaulyje nėra baisesnio už prievartinę dorybę. Vardan žmogaus orumo ir laisvės, vardan jo aukštesnės prigimties reikalinga žmogui duoti tam tikrą laisvę nusikalsti, laisvę pasirinkti gėrį ar blogį. Jeigu kada nors būtų lemta įgyvendinti kolektyvizmą išbaigta forma, žmogaus laisvė būtų sunaikinta galutinai. Būtų suvisuomenintos ir socializuotos ne tik materialios gamybos priemonės, bet ir kūnas, ir dvasia. Suvisuomeninimas ir socializacija turėtų eiti gilyn ir gilyn. Nuo šio lemtingo proceso neįmanoma niekur pabėgti, nuo jo nėra išsigelbėjimo. Šis procesas neapsiriboja materialia gyvenimo puse. Veltui jūs norite nuraminti, kad priverstinai bus suvisuomeninta materiali gyvenimo pusė, o dvasia būsianti dar laisvesnė. Čia ir yra pagrindinis melas, didžiausia savęs ir kitų apgaulė. Jūs ir pradedate nuo to, kad suvisuomeninat žmogaus dvasią, kad žudot asmenybę. Šiuo dvasios suvisuomeninimu jūs norite sukurti neva dvasinį visuotinumą. Apgaulingas jūsų visuotinumas, nes tikrąjį visuotinumą davė Kristaus Bažnyčia, ji seniai atdara žmogaus sielai. Tikrasis dvasinis visuotinumas apima žmogaus asmenybę ir žmogaus laisvę. Jūsų visuotinumas nepakenčia asmenybės ir laisvės. Jūsų priverstinis kolektyvizmas naikina materialią bazę laisvai dvasinei kūrybai, kultūrai, visas materialias priemones, be kurių neįmanoma išreikšti ir įkūnyti dvasinės kultūros mūsų nuodėmingame pasaulyje, jūs norite priemones išimti iš individualaus naudojimo ir laisvos apyvartos, jūs norite jas perduoti savo leviatanui. Laisva individuali iniciatyva jau niekur negalės pasireikšti. Dvasinio gyvenimo išraiškas ir įkūnijimo priemones turės tik valstybė, centralizuota komuna, kolektyvas. Jų neturės asmenybė ir laisvas asmenybių susivienijimas, kurių tikslai netinkami centriniam ir valdančiam kolektyvui. Nebus įmanoma net laisvai spausdinti knygų, žurnalų, laikraščių, kadangi spausdinimo reikalai bus centrinio kolektyvo rankose, aptarnaus jo interesus ir tikslus. Bus galimas tik "proletkultas", o ne laisva kultūra. Liks tik neįkūnytos dvasios laisvė, o žmogiškoji dvasia turės išsikūnyti.

Jūs sumaišėte teisės sferą ir moralės sferą ir ant šio mišinio norite pastatyti savo priverstinį kolektyvą. Šis viliojantis jūsų maišymas savyje turi didžiausią pavojų žmogaus laisvei. Teisė yra prievartinis pradas, apsaugąs ir globojąs žmogaus laisvę, Ji duoda galimybę žmonėms bendrauti ir sugyventi ir tuo atveju, kai žmonės blogi ir nuodėmingi, prievartautojai ir savanaudžiai. Žmonių visuomenė negali laikytis tik meilės, kaip visiems privalomo ir priverstinio prado, pagrindu. Meilė tarp žmonių gali būti tik laisvo žmonių bendravimo žiedu, tik palaiminga būsena. Priverstinė meilė yra tikra meilės priešingybė ir pasityčiojimas iš pačios meilės prigimties. Natūraliose sąlygose žmonių visuomenė privalo turėti būtinus ir prievartos pagrindus, neleidžiančius jai chaotiškai suirti. Visuomenė šiame nuodėmingame pasaulyje, šioje išgverusioje aplinkoje turi būti valdoma ne tik per meilę, bet ir per įstatymą. Ir įstatyme, teisėje veikia dieviškoji energija. Kas numato žmonių visuomenei tik meilės pradą ir paneigia bet kokį kitą pradą, neigia krikščioniškąją meilę ir pakeičia ją kažkokia kitokia, priverstine, ne krikščioniškąja meile, baisia savo nepalaimingumu meile. Tokios nepalaimingos meilės pagrindu L. Tolstojus norėjo sutvarkyti žmonių bendravimą. Visi jūs, kolektyvistai, norite sukaustyti žmones tarpusavyje, nors vidiniai jie nieko bendro neturėtų ir net vienas kito neapkęstų. Jūs žmones norite sukaustyti būtinybe ir bendrais interesais. Jūsų socialistinė meilė yra geležinė būtinybė, pikta prievarta. Jūs nepakenčiate teisės, saugančios žmogaus prigimtį, jos laisvą pasirinkimą. Jūs nieko nenorite palikti žmogaus laisvei, žmogaus meilės laisvei. Jūs ne tik sumaišėte teisę ir moralę, jūs taip pat sumaišėte privačios teisės sritį su viešosios teisės sritimi. O tai reiškia, kad jūs maišote laisvę ir būtinybę ir pakeičiate laisvę būtinybe. Jūs norite priverstinės, būtinos laisvės. Jūs nenumatote pasirinkimo ir atkritimo laisvės ne todėl, kad žmogus jums tampa tobulu, o todėl, kad savo vidine prigimtimi žmogus jums neegzistuoja, jis yra tik ekonominės būtinybės refleksas.

Apgaulė yra pačiame socializmo dorovinio patoso pagrinde. Šis melas jautrius žmones gundo. Socialistiniai šūkavimai apie turtingus ir beturčius daugiausiai yra melagingi iki pačių savo pagrindų. Dorovinis socializmo patosas yra melagingo jautrumo ir melagingos, lydimos žiaurumo ir pikto kerštingumo, užuojautos patosas. Sentimentalumas dažnai veda į žiaurumą. Tai - sielos gyvenimo dėsnis. Socializmas pagal savo dorovinę sandarą yra sentimentalus žiaurumas ir žiaurus sentimentalumas. Socializmo subjektyvi dorovinė ir emocionalioji pusė yra bjauriausia ir melagingiausia, ji kėsinasi žmonių gyvenimą paversti pragaru. Socializmo objektyvioji, mokslinė intelektualinė pusė neutralesnė ir nekalta. Socializmo moralė, taip daugeliui imponuojanti, siekia fanatizmą ir yra bedieviškiausia ir baisiausia pusė. Išsigelbėjimo nuo šios baisios, žmogžudiškos moralės reikia ieškoti objektyvumo patose, pažintiniame susitaikyme su būtinybe ir socialinio proceso dėsningume. Objektyvumo patosas suminkštintų jūsų įtūžusias sielas, susilpnintų piktuosius jausmus. Jūs gyvenate nesveikoje ir įtemptoje atmosferoje, kurioje klasių neapykanta pasiekia aukščiausią laipsnį. Ištisas klases jūs vaizduojatės piktadariškomis, iššaukiančiomis pagiežos jausmus. Šią ištisų visuomenės klasių piktadariškumą tvirtina ir vadinamas "mokslinis socializmas", dėdamas daug vilčių į priešiškų klasių, piktų jausmų sustiprinimą. Klaida yra pirminiuose jūsų socialinio blogio ir nelygybės sampratos pagrinduose. Socializmo dorovinis patosas gimė iš jūsų klaidingos nuomonės, kad socialinė neteisybė, neturtas, kančios išeina pagrindinai iš valdančiųjų ir turtingųjų klasių blogos valios. Apie tai jus šūkaujate ir tuomet, kai esate "objektyvaus", "mokslinio" socializmo šalininkai. Tačiau, toks dorovinių kategorijų piktavališkas vartojimas socialinei tikrovei suprasti, veda į dorovinį iškrypimą, į nedorovę. Negerai, bjauru matyti žmonių ir ištisų klasių piktą valią ten, kur įgimta būtinybė yra uždėjusi savo geležinę ranką. Jūs kartu ir piktnaudžiaujate dorovės kategorijomis socialiniame gyvenime ir kartu neigiate dorovinę asmenybės atsakomybę ir pakaltinamumą. Šis kraštutinio moralizmo su visišku amoralizmu derinys sudaro nesveiką dvasinę atmosferą.

Egzistuoja objektyvūs visuomeniškumo pagrindai, glūdintys giliai gamtoje, kosminio gyvenimo tvarkoje. Visuomenės sandara nepriklauso nuo piktos tų ar kitų klasių savivalės. Visuomenė yra gamtos reiškinys ir jos dėsningumai siejami su gamtos dėsningumais. Palaiminga, nugalinti gamtos dėsningumus visuomenė priklauso jau kitai plotmei, kitokiam matavimui, ji yra ketvirtas matavimas, lyginant su tais trimis matavimais, kuriuose vyksta dėsningas socialinis gyvenimas. Trijų matavimų visuomenė turi objektyvius, gamtinius pagrindus ir juose reikia ieškoti mūsų socialinio gyvenimo kančių ir nelaimių paaiškinimo. Giliau žiūrint, pati visuomeninio gyvenimo objektyvioji būtinybė turi dvasinę ir moralinę prasmę. Joje veikia dieviškoji tiesa, pakitusi tamsioje ir nuodėmingoje prigimtyje. Žmonių nelaimių ir vargo šaknys yra žmogaus ir pasaulio nuodėmingoje prigimtyje. Nuodėminga prigimtis pavaldi griežtam dėsningumui. Į laisvės viešpatiją gali įeiti tik pasikeitusi ir atgimusi ne tik vieno žmogaus ir žmonijos, bet ir viso pasaulio, ir viso kosmoso prigimtis. Žmogui duotas sunkus pergalės prieš prigimties stichijų jėgas uždavinys, jų reguliavimo uždavinys aukštesniems tikslams pasiekti. Neturtas ir vargas, pirmučiausia, siejasi su žemu prigimties stichinių jėgų valdymo laipsniu, priklausomu nuo šių prigimties stichinių jėgų. Marksizmas iš savo objektyvios mokslinės pusės suprato, kad visą visuomenės socialinę struktūrą su savo klasiniais skirtumais ir nelygybėmis sąlygoja gamybinių jėgų išvystymas, gamtos įvaldymo laipsnis, jau turimos materialios vertybės ir turtai. Tačiau marksizmas yra vidiniai prieštaringas mokymas; objektyvi mokslinė pusė jame susiduria su subjektyviąja klasine puse, su kuria susietas racionalusis ir moralinis socializmo patosas.

Socializmo filosofijoje yra stichijos: vienoje jų klasinis momentas nugali objektyvųjį momentą ir visos istorijos eigoje matoma tiesa neturtingųjų sukilime ir blogis - pačiame turtingųjų egzistavime; antroje - objektyvusis momentas yra stipresnis už subjektyvųjį klasinį momentą ir įvairiose istorijos epochose progresyviomis pripažįstamos įvairios klasės ir joms duodami įvairūs uždaviniai. Faktiškai revoliucinį socializmą įkvepia ir stumia pirmyn pirmoji stichija, jis palankiai žiuri į visus masių sukilimus, padugnių maištus istorijoje ir visais laikais vienodai smerkia ir prakeikia visas aukštesnes klases, visus turtinguosius ir kultūringuosius sluoksnius. Per visą istoriją jis nutiesia liniją, skiriančią žmonių padermę į dvi rases, į dvi karalystes - "buržuaziją" ir "proletariatą". Marksizme sumaišytos abi stichijos. Revoliucionieriai socialdemokratai visos istorijos eigoje "proletariatą" laiko revoliucine progresyviąja klase, o "buržuazijos", kaip išnaudotojų ir viso blogio kaltininkų, neapkenčia. Kautskio socializmo istorija parašyta tokioje dvasioje. Progresyvus ir revoliucinis "buržuazijos" vaidmuo, apie kurį rašė Marksas, nesukelia jokio teigiamo jos atžvilgiu jausmo. Kitų pažiūrų ryžtingai laikėsi Lasalis, kuris stovėjo daugeliu galvų virš socialistinės sąmonės aukščiau ir kurį reikia pripažinti geriausiu iš socialistų. Lasalis pripažino, kad įvairiose istorinėse epochose, įvairios klasės yra progresyvios "idėjos" skleidėjos, kad tokios "idėjos" skleidėjas buvo ir trečiasis luomas, o dabar tokiu skleidėju yra ketvirtasis luomas. Todėl Lasalis labai aukštai vertina istorinį buržuazinių klasių vaidmenį ir smerkia dirbančiųjų klasių sukilimus, kurie neatitinka istorinės epochos "idėjos", smerkė, pavyzdžiui, reformacijos epochos valstiečių karus. Rusų socialistai istoriškai nagrinėti visiškai nesugeba ir jiems Lasalio dvasia yra svetima. Jie - buki moralistai ir jų moralizmas dažnai pereina į moralinį idiotizmą.

Štai problema, dėl kurios jūs menkai sukot galvas ir kurią atstumiate nuo savęs savo iškrypusiu moralizmu. Tačiau, ar socialinė nelygybė yra tik būtinybė ir dėsningumas, ar ir gerovė, turtas ir tiesa? Kodėl jūs pripažinote dorovine aksioma tai, kad socialinė nelygybė yra blogis? Tam tikroje materialinių gamybinių jėgų vystymosi pakopoje nelygybė duoda daugiausiai gėrybių, labiausiai patenkina liaudies poreikius. Lygybė vestų į neturtą, į darbo našumo susilpnėjimą, į liaudies turto ir maisto šaltinių sunykimą. Neaukštame materialinio išsivystymo lygyje, kol žmogus neapvaldė stichinių gamtos jėgų, socialinė nelygybė, privilegijuotos ir turtingos klasės išskyrimas yra vienintelis išsigelbėjimas neturtingiesiems, liaudies masėms, yra gėris. Neskaitlingas pasiturinčių ir turtingų žmonių sluoksnis pats savaime negali būti nelaimių ir blogio šaltiniu. Toks tvirtinimas reiškia klaidingą operavimą kiekio kategorija. Atėmus iš šio neskaitlingo sluoksnio materialias priemones, neįmanoma pastebimai pakeisti liaudies masių, didžiulio kiekio materialios padėties. Masių, didelių žmonių kiekių materialiam gerbūviui pakelti reikalinga ne mažo kiekio žmonių turtą sumažinti ,o darbo našumą kelti, materialias gamybines jėgas vystyti. Socialinis klausimas realiai išsprendžiamas visų pirma gamybos, o ne paskirstymo sferose. Lygiavimas į žemesnius, ko daugelis jūsų reikalauja, yra žmogiškosios kultūros griovimas, gyvenimo lygio smukdymas. Neturto socializmas - pats baisiausias socializmas, Įvykiai po pasaulinio karo parodė, kad socializmą ne turtas pagimdė, o neturtingumas. Pakenčiamesnis dar būtų turtingumo socializmas, pertekliaus socializmas. Kuomet revoliucinio socializmo fanatikai reikalauja, kad geriau visi būtų elgetomis, negu egzistuotų privilegijuota ir turtinga saujelė, turinti galimybę palaikyti aukštesnį lygį, tai jų moralizme kalba sudievinti pavydas ir kerštas. Sveikas moralus mąstymas turi pripažinti, kad geriau tegul nedaugelis būna aukštesniame kultūros lygyje, negu visi - žemame. Nelygybė yra vystymosi ir kultūros sąlyga. Tai - aksioma. Lieka neįrodyta, kodėl lygybė moraliai aukštesnė už nelygybę? O gal nelygybė, kaip tokia, yra tiesa ir gėris ir į ją reikia veržtis? Ir Dievo karalystėje bus nelygybė. Su nelygybe susijusi bet kokia būtis. Pasaulyje neturi būti badaujančių ir elgetų, visiems turi būti užtikrintas žmogaus vertas egzistavimas. Tačiau tai nereikalauja lygybės. Pačiame sukilime prieš socialinės tvarkos pagrindus teisingumo vardan yra religinė klaida, gimdanti piktus jausmus. Mums neduota žinoti, kodėl vienas turtingas, o kitas neturtingas, kodėl kiekvieno daliai tenka skirtingi išbandymai. Žmonės neturi galvoti, kad jie teisesni už Dievą ir gali ištaisyti Jo neteisingumą. Revoliucinė kova už teisingumą gimdo neapykantą. Ne kova už teisingumą, o meilė turi mums vadovauti padedant neturtingiems ir kenčiantiems. O meilės pertekliui ribos nepastatytos. Ne kova už abstraktų teisingumą, o kūrybinis instinktas privalo vadovauti socialiniuose reikaluose.

Kristus mokė, kad lengviau drambliui pralysti per adatos skylutę, negu turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę. Štai, kas daugeliui, paviršutiniškai vertinant Krikščionybę ir Jos paslaptis, skamba beveik socialistiškai. Jūs, socialistai, mėgstate piktnaudžiauti Evangelija ir ją prisimenate, kai jos prireikia jūsų nereliginiams ir antireliginiams tikslams pasiekti. Šiame Evangelijos teksto panaudojime, tuose nereliginiuose aiškinimuose yra kažkas bjauraus ir šventvagiško. Kristaus žodžiai apie turtuolius turi visiškai priešingą prasmę, negu jūs norėtumėte jiems suteikti. Kiekvienas, kuris vidiniai, o ne išviršiniai žiūri į gyvenimo paslaptis aiškiai pamatys, kad Kristus rūpinosi turtingųjų likimu, jų siela, kai kalbėjo, kad sunku, labai sunku jiems įeiti į dangaus karalystę Jis norėjo pasakyti, kad turtingieji tampa pasaulio, daiktų vergais, kad jie neturi dvasios laisvės ir todėl jiems apsunkintas kelias į dangaus, laisvų sielų, pamilusių Dievą labiau už visą pasaulį ir, kas iš pasaulio, karalystę. Kristus norėjo dvasiškai išlaisvinti turtinguosius, Jis buvo suinteresuotas ir jų sielų, kaip ir visų sielų išgelbėjimu amžinybei. Jis į pasaulį atėjo visiems, vienodai beturčiams ir turtingiesiems. Ir, kuomet Jis kalbėjo žodžius apie turtuolių sunkumus įeiti į dangaus karalystę, Jis galvojo ne apie beturčių materialius interesus, o apie dvasinius turtuolių reikalus, kadangi Jis aiškino absoliučią, bet kokios žmogaus sielos, nepriklausomai nuo socialinės padėties, vertę. Jis neturėjo išrinktųjų ir pažemintųjų pagal socialinę padėtį. Socialistiniai šūkavimai apie turtuolius užima priešingą Krikščionybės polių, jie persunkti neapykanta ir pavydu turtingiesiems. Socialistai nori apsunkinti kelią į dangaus karalystę ir beturčiams. Kristaus Žodžiai pasakyti vidiniam žmogui, žmogaus sielai. Socialistų žodžiai sakomi išviršiniam žmogui, materialiam žmogaus apvalkalui, juose visuomet jaučiamas vidinio žmogaus nepažinojimas. Kristus mokė apie palaimingą , palaimintąjį neturtą, dieviškąjį neturtą kaip aukščiausią dvasios laisvę ir grožį. Jis suprantamas nedaugeliui. Dievo vargšas Šv. Pranciškus Asyžietis tobulai realizavo šį neturto grožio paveikslą. Tačiau ką bendro tai turi su socializmu? Kristus mokė, kad pavargėliai turi dvasinius privalumus prieš turtinguosius, kad jiems lengviau įeiti į dangaus karalystę. Socialistai nuolatos teigia turtingųjų pranašumą, pavydi tų pranašumų, nori atimti juos ir atiduoti neturtingiesiems. Kristus mokė atiduoti savo turtus. Socialistai moko atimti svetimo turtus. Kristus mokė papenėti alkaną ir atiduoti paskutinius marškinius. Tai reikia suprasti, kaip meilės pertekliaus aktą. Šiuo Kristus kreipėsi į vidinį žmogų, į žmogaus sielos gelmes, Tai nebuvo išorinio socialinio susitvarkymo receptas, apie jį Evangelija nieko nesako. Socialistai neragina papenėti alkaną ir atiduoti paskutinius marškinius artimui. Jie kreipiasi į išviršinį žmogų. Jie neturtingąjį ragina atiminėti, naudoti prievartą. Jie įteigia beturčiui mintį, kad turtas puikus, kad turtingojo dalia - pavydėtina dalia, tuo apnuodydami jo vargšę širdį. Kristus norėjo, kad nebūtų alkanų, visi būtų pamaitinti, kad visi turėtų marškinius. Krikščioniškas požiūris į gyvenimą reikalauja rūpintis alkanais, nelaimingais, bedaliais. Baisiajam teisme paklaus Kristus kiekvieną mūsų apie alkanų, nelaimingų bedalių likimą. Turtingiesiems bus sunku atsakyti. Tačiau, kokia priešiška ši Kristaus dvasia socialistinei dvasiai! Kristus atskleidė amžiną tiesą apie dvasinę žmogaus sandarą, o ne laikiną tiesą apie socialinį visuomenės susitvarkymą. Visas evangeliškasis Kristaus mokymas net numato nuosavybę, socialinę nelygybę ir, neliesdamas socialinės tvarkos, kurią sąlygoja sudėtingos prigimties ir istorinės sąlygos, moko meilės ir pasiaukojimo amžinųjų tiesų. Socialistai nori padaryti negalimomis krikščioniškąsias meilės, aukos ir sušelpimo dorybes. Didi Krikščionybės išmintis, kuriai absoliuti žmogaus sielos vertė nepriklauso nuo socialinės padėties, įsitvirtina bet kokioje istorinėje aplinkoje. Valdovas ir vergas gali būti broliais Kristuje, pasilikdami kiekvienas savo socialinėje aplinkoje. Krikščionybė reikalauja, kad valdovo siela ir vergo siela būtų pripažintos absoliučiai vertingomis ir lygiavertėmis prieš Dievą, kad valdovas verge gerbtų Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau ji neskatina kelti socialinę revoliuciją ir nemoko, kad kuri nors visuomeninė santvarka būtina visiems laikais. Apaštalas Povilas mokė, kad vergas, pasilikdamas jo daliai tekusioje socialinėje padėtyje, gali būti tobulas ir eiti Kristaus keliu. Krikščioniškajai Bažnyčiai socialiniai revoliuciniai elementai ryžtingai svetimi, jie buvo tik sektantų ir eretikų judėjimuose. Naikinant pasaulyje vergiją, krikščionybė padarė milžinišką įtaką, tačiau jos poveikis buvo dvasinis, o ne socialinis, vidinis, o ne išorinis. Krikščionybė pripažįsta, kad visus socialinius pokyčius sąlygoja ypatingi dėsningumai, kad išviršinėje gyvenimo pusėje įpėdinystė negali būti panaikinta ir sugriauta. Socialinis klausimas turi savo techninę pusę, savo mokslinius metodus, savo materialinius sąlygojimus. Visuotina krikščionybės išmintis, skirtingai nuo sektantybės, visa tai pripažįsta. Galutinis socialinio blogio ir kančių panaikinimas galimas tik kosminėje harmonijoje, tik Dangaus karalystėje. Iki tol galimos tik santykinės pakopos. Socialinis klausimas neišsprendžiamas, sprendžiami tik socialiniai klausimai. Krikščioniškasis gėris laisvas ir todėl numato tam tikrą blogio laisvę.

Socializmo ideologija yra materialaus, nekokybinio darbo ideologija. Ji priešinga dvasiniam ir kokybiniam darbui. Ir klaidinga būtų tvirtinti, kad socializmas ima į savo apsaugą darbą kaip visumą, kaip pasaulinį pradą ir įsivaizduoja jo idėją. Socializmas įsivaizduoja mechaninį darbą ir neigia darbo kūrybinį pradą. Darbo, kaip kūrybos problema, socialistinės sąmonės visiškai nedomina, jinai yra už jos akiračio. Šiuo atžvilgiu socializmas yra vergiškai pavaldus jo neapkenčiamai buržuazinei kapitalistinei visuomenei ir bejėgis virš jos iškilti. Socializmas dievina proletariatą, tačiau darbo negerbia. Marksistinė socializmo prigimtis trukdo jam suprasti religinę darbo prigimtį. Darbo išlaisvinimas ribiniu atveju socialistinei sąmonei yra išlaisvinimas nuo darbo. Darbo ideologija pereina į priešiškumo darbui ideologiją, paremtą pavydu tiems, kurie laisvi nuo darbo. Tik pykčio ir keršto vedini, socialistai norėtų priversti dirbti buržuazines klases. Socializmo patose pareigos darbui nėra. Socializmo požiūris į darbą demaskuoja jo neigimą, refleksinę prigimtį, jo priklausomybę nuo to, kieno jis yra reakcija. Socializmas neatnešė pasauliui darbo idėjos sutaurinimo ir jo kūrybinio, kokybinio pobūdžio išaukštinimo. Jis remiasi materialaus darbo abstrakcija, baisinga, viską lyginančia darbo kiekybės abstrakcija. Tačiau darbas turi savo šventas teises, neatskiriamas nuo jo šventų pareigų. Kuomet kapitalas neigia šventas darbo teises ir gniaužia jas, jis yra blogio pradas ir prieš jį reikia kovoti. Kapitalas yra būtinas ūkiniame gyvenime, be kurio negali darbas išsiskleisti, tačiau jis gali virsti savimi besipuikaujančiu abstrakčiu pradu, ir tuomet jis iškrinta iš organinės hierarchijos. Socializmas nori atstovauti darbą, iškritusį iš organinės hierarchijos ir virtusį abstrakčiu pradu. Egzistuoja kokybinė darbo hierarchija. Ir šventas tik tas darbas, kuris yra toje kokybinėje hierarchijoje. Tai gerai suvokė Platonas. Tai suvokė Reskinas naujaisiais laikais. Tačiau to nesuvokia socialistai. Materialus darbas, kaip abstraktus kiekybinis  pradas neegzistuoja. Tai - fikcija, ant kurios taip daug pastatė Marksas. Darbas turi dvasinę prigimtį. Ir vadinamas darbo našumas priklauso nuo žmogaus dvasinės būsenos. Darbo drausmė yra dvasinė drausmė. Galų gale, ji turi religinius pagrindus. Be religinių pagrindų, be dvasinės  drausmės darbas genda, išsišvaisto, o ūkinis gyvenimas virsta šiukšlių krūva. Jūsų materialistinis socializmas yra bejėgis  susidoroti su darbo drausmės ir darbo  organizavimo  problema. Darbo drausmė ir organizavimas gali būti tik hierarchiški. Ir čia jūs susiduriate su jus naikinančiu prieštaravimu. Socialistinė visuomenė vaizduojama kaip darbo visuomenė. Tačiau materialistinis socializmas yra bejėgis organizuoti darbą, jis jį dezorganizuoja, kadangi neigia hierarchinę darbo sandarą. Jis griauna dvasinius darbo pagrindus. Jau gimdamas socializmas sukyla prieš darbo pasidalinimą. Bet darbo padalinimas yra visuomenės ir kultūros pagrindas, darbo drausmės ir kokybės hierarchijos pagrindas. Darbo pasidalinimo žlugdymas yra visuomeninio kosmoso žlugdymas, kokybinės kultūros galas. Kiekybinis darbo suvienodinimas yra geriausiųjų skriauda ir netikėlių iškėlimas, gabumų ir nagingumo, patirties ir išsilavinimo, pašaukimo ir genialumo naikinimas. Veltui kai kurie laisvūniškesni iš jūsų galvoja, kad visiškas materialus vienodumas, bet kokios kokybės suvedimas į kiekybę gali išlaisvinti vietos dvasinei įvairovei, kokybiniams dvasinio gyvenimo privalumams. Materialaus gyvenimo abstrakcijos neegzistuoja, neegzistuoja ir dvasinio gyvenimo abstrakcijos. Visuomenės kosmose viskas susieta, viskas persipina. Kaip jūs neatsikalbinėtumėte, bet esat priversti pripažinti materialaus darbo viršų ir neigti dvasinio darbo savarankiškumą. Jūs neapkenčiate dvasinio darbo ir jo atstovų. Jūs jį norite pajungti materialiam darbui. Tai - jums dvi abstrakcijos, ir vieną iš jų norėtumėte galutinai pajungti kitai. Todėl ir baisus socializmas ne tik kapitalui, jis dar baisesnis dvasiniam darbui, kūrybai, t.y. galų gale, žmogaus dvasiai. Jūsų socializmas yra materijos sukilimas prieš dvasią, materijos ir dvasios kivirčas. "Buržuazinė" kapitalo viešpatija irgi buvo naikinančios dvasią materijos viešpatija, o jūs - jos tęsėjai, jos paveldėtojai, dvasios naikintojai.

Jūsų pasaulinės socialinės revoliucijos, kapitalistinės visuomenės zusammenbruch'o yra baisingas mokslinės ir socialinės politinės sričių idėjų mišinys su religinio pobūdžio idėjomis. Šuolis iš būtinybės viešpatijos į laisvės viešpatiją, apie kurį kalbėjo Marksas ir Engelsas, jau yra perėjimas nuo istorinio proceso į viršistorinį, yra pasaulinės istorijos apokalipsė. Socialinių revoliucijų, pasaulinės katastrofos, pradedančios naują istorinę erą, prasme, niekada nebuvo ir negali būti. Savo prigimtimi socialinis procesas yra molekulinis procesas. Natūraliomis sąlygomis jis reiškiasi tik kaip evoliucija, o ne revoliucija. Socialiniai procesai neturi nieko bendra su politiniais coupe d'etat, su vyriausybės nuvertimu, įvykstančiu dienos bėgyje, su sąmokslais, sukilimais ir ginkluotais susirėmimais. Durtuvais ir patrankomis neįmanoma pakeisti ekonominių santykių, sukurti naują visuomenės sandarą. Tai tikra ir socialinių kontrrevoliucijų, ne tik revoliucijų, atžvilgiu.

Socialinis vystymasis apima augančią žmogaus valdžią gamtai, ekonominio našumo augimą ir dorovinių santykių tarp žmonių pakitimą. Šie ekonominiai ir doroviniai procesai nepanašūs į revoliucijas ir kataklizmas. Objektyvioji mokslinė marksizmo pusė veda į pasaulinės socialinės revoliucijos idėjos neigimą. Ir, jeigu marksizmas vis tik ragino kelti socialinę revoliuciją ir tikėjo į ją, tai jis buvo ne tik mokslas, bet ir tikėjimas, turėjo ne tik socialinius, bet ir religinius, klaidatikiškus kėslus. Socialinės revoliucijos laukimas ir yra klaidingas religinis laukimas, monas ir savęs apgaulė. Revoliucinis socialinis maksimalizmas visuomet grindžiamas santykinio ir absoliutaus, socialinio ir religinio, priemonių ir tikslų mišiniu. Natūrali tvarka istorinėje tikrovėje numato priemonių skaitlingumą. Socialinio klausimo sprendimas, šiame trijų matavimų pasaulyje, gali būti tik sudėtingas ir reliatyvus. "Socialinė revoliucija" galima tik kaip irimo procesas. Socialinis reformizmas, nukreiptas į darbo ir darbininkų interesų apsaugą, turi derintis ir su istorine įpėdinyste ir tradicijomis, ir su nedalomomis žmogaus teisėmis ir laisve. Būtina derinti laisvą individualią iniciatyvą, laisvą visuomeninį kooperavimą ir valstybinį reguliavimą. Tai reiškia, kad socialistinis pradas su savo daline ir reliatyvia tiesa, turi būti derinamas su kitais pradais, konservatyviuoju ir liberaliuoju pradais. Socialinis visuomenės reformavimas, gamybos reguliavimas, darbo organizavimas turi būti derinami su privačios nuosavybės pradais, Nuosavybės pradas nenutrūkstamai siejasi su asmenybės pradais. Nuosavybės pradas turi gilius religinius ir dvasinius pagrindus, jis įsišaknijęs žmogaus dvasios laisvėje, jo organiniame dvasiniame ryšyje su protėviais ir palikuonimis. Tačiau su nuosavybės pradu gali sietis ir patys šlykščiausi piktnaudžiavimai, jis lengvai virsta žmogiškojo savanaudiškumo ir godumo priemone, jis gali virsti vergijos priemone. Nuosavybės pradas nėra aukštas ir absoliutus pradas, jis turi būti pajungtas aukštesniems pradams, turi būti ribojamas. Patvaldiška, abstrakti, savimi pasitenkinanti nuosavybė baisiai ištuština žmogaus gyvenimą, tampa vampyriniu pradu. Tuomet socialiniame sukilime būna dalis tiesos. Vidiniai nuosavybė turi būti įdvasinta, tuomet ji pateisinama, nes atlieka savo misiją, atstovaudama vieną iš amžinųjų pradų. Savanaudiškumo, godumo, egoizmo dvasiai, apsėstai pasismaginimų troškuliu ir suviliotai neskoningu ir bjauriu ištaigingumu, būtina priešpastatyti kitokią dvasią. Būtina dvasinė kova su "buržuazine" dvasia. Socializmas yra bejėgis nugalėti šią buržuazinę dvasią, nes jinai socializmą pagimdė. Ir niekada niekada jūs, socialistai, šio "buržuazinio" amžiaus vaikai, neištrūksite iš trijų matavimų "buržuazinio" pasaulio. Perėjimas į ketvirtąjį žmogaus būties matavimą yra vidinis dvasinis perversmas, religinė revoliucija Skurdo ir bado nugalėjimas, būtino egzistavimo minimumo garantija yra kuklus ir elementarus uždavinys, jo išsprendimas nereiškia perėjimo į kitokį matavimą, į viršistorinį egzistavimą. O pilna ir galutinė socializmo pergalė negalima ir pražūtinga žmogui, jo dvasinei prigimčiai, jo aukščiausiajam orumui. Socializmo religijos triumfas sustabdytų našumo augimą ir paralyžiuotų kūrybą. Jis naikina darbo motyvus, šis triumfas padarytų negalimu kūrybinį perteklių, kadangi perteklių sąlygoja nelygybė, lenktyniavimas ir atranka. Didžiajai daugumai proletariato, su kuriuo bus sutapatinta visa žmonija, nebus reikalinga aukštesnė kokybiška kultūra, nebus reikalingi kūrybiniai dvasinio gyvenimo pakilimai. Šiam proletariatui priklausys niekuo neribota aukščiausia valdžia. Ir, vardan kūrybinės laisvės, vardan aukštesnių žmonijos bruožų, nelygybė turi būti pateisinta. Neatsitiktinai prieš nelygybę labiau už visus sukyla pozityvistai ir materialistai. Jie negali suvokti nelygybės prasmės. Tik religinis požiūris į gyvenimą gali suvokti žmogaus likimą paslaptingoje pasaulio sandaroje ir skirtingą kiekvieno dalią už žemiškojo gyvenimo ribų. Pasibaisėtinai neteisinga ir žiauru reikalauti visiems žmonėms vienodų sąlygų. Vieno žmogaus gyvenimo sąlygos, jam įprastos ir palyginti lengvos, kitam būtų nepakeliamos, kankinančio ir slegiančios. Nekultūringo ir grubaus su subtiliu, aukštos kultūros žmogumi prievartinio sulyginimo gali reikalauti tik kerštingas pyktis ir neapykanta. Jautrumas kančiai priklauso nuo žmogaus vidinės organizacijos, nuo protėvių kraujo, nuo auklėjimo, nuo kultūrinio lygio, nuo pašaukimo. Buržuazinis kapitalistinis pasaulis netvarkingas tuo, kad jis viską niveliuoja ir lygina, žudo viską, kas individualu.

Dostojevskis giliai suvokė, kad socializmas yra nemirtingumo neigimo pasėka. Todėl socializme reiškiasi mirtingųjų godumas, žemiškojo gyvenimo godumas. Banalios ir ydingos visos jūsų utopijos, jos - miesčioniškumo viršūnė. Dvasinė klaida tūno jūsų socialinio svajingumo pagrinde. Šiuo nesveiku socialiniu svajingumu jūs norite užgožti mirties baimę, ieškote nemirtingumo surogato. Socialinis svajingumas, socialinis utopizmas užgniaužė jumyse religinį jausmą, susilpnino gyvenimo prasmės suvokimą ir uždegė jums amžinybę. Sveikas socialinis pesimizmas būtų jums išsigelbėjimas, nuo jo eitų dvasinis sveikatingumas. Jūsų socializmas pretenduoja būti nauja religija, nauja dvasia, o ne tik socialiniu pasitvarkymu, ne tik kasdienės duonos alkaniems gavyba. Šioje pretenzijoje pražūsta ir didelė socializmo tiesos dalis. Jūs ne tiek rūpinatės žemiška duona badaujantiems (per dažnai iš jų atimate ir tą duoną, kurią turėjo anksčiau), kiek skelbiate žemiškosios duonos religiją, einate prieš dangiškosios duonos religiją. Jūsų pretenzingasis socializmas giliai antiistoriškas, nesuvokia istorijos paslapties ir todėl iš esmės jis yra reakcingas. Jis siekia antikristinės istorijos baigties. Ir tik visuotinė krikščioniškoji brolybė, atgręžta į Kristaus istorijos baigtį, gali nugalėti socialistinius gundymus. Demokratijos idėja ir socializmo idėja - priešpriešinės idėjos. Žoreso tipo demokratinis socializmas nėra tikras socializmas. Visi jūs, socialistai revoliucionieriai, menševikai, dešinieji visokio plauko socialistai - netikri socialistai, visi jūs labiau demokratai, negu socialistai. Tikri socialistai - komunistai. Ir komunistai teisūs, priešpastatydami socializmą demokratijai. Demokratija formaliai neturi turinio, ji abejinga liaudies valios krypčiai. Formalioje liaudies valdžioje liaudies valia neturi jokios reikšmės. Socializmas pesimistiškai nusiteikęs liaudies valios atžvilgiu, jis suinteresuotas, kad liaudies valia turėtų apibrėžtą kryptį ir apibrėžtą dalyką. Socializmas tvirtina ne suverenią liaudies valdžią, o suverenią klasės valdžią, klasės-mesijaus valią, proletariato valią. Tik proletariatas laisvas nuo eksploatacijos gimtosios nuodėmės. Nuoseklusis socializmas leidžia tik proletariato ir ne bet kokio proletariato, o tik socialistinio proletariato, ištikimo proletariato idėjai, valios išraišką. Ne faktiškas, empirinis proletariatas turi viešpatauti, o tik - proletariato "idėja". Vardan proletariato "idėjos" galima vykdyti bet kokį faktinio proletariato prievartavimą. Viršus priklauso tai mažumai, kuri yra tikra proletariato "idėjos" nešėja, kuri laikosi "tikro" tikėjimo. Socialistinė valstybė nėra sekuliari valstybė, ji sakralinė valstybė. Ji iš principo negali pakęsti kito tikėjimo ir nepripažįsta jam jokių teisių. Jis teises pripažįsta tik tiems, kurie išpažįsta "tikrą" tikėjimą, socialistinį tikėjimą. Socialistinė valstybė panaši į autoritarinę teokratinę valstybę. Socialistinė valstybė yra šėtonokratija. Socializmas išpažįsta mesianistinį tikėjimą. Proletariatas yra klasė -mesijas. Mesianistinės "idėjos" saugotoja yra ypatinga hierarchija - komunistų partija, kraštutinai centralizuota ir turinti diktatorišką valdžią. Joks liaudies valios išsiliejimas negalimas. Būtina prievarta pajungti liaudį "šventai" proletariato valiai, o patį proletariatą pajungti proletariato "idėjai". Teisybę žino ir teisybei pajungia nedaugelis - kažkoks komunistų partijos centro komitetas. Kaip tai nepanašu į demokratiją! Tikri socialistai turi neapkęsti skeptiškosios, be turinio, tuščios demokratijos. Socializmas nori pasiekti gyvenimo turinį, atrasti tikrąją ir teisiąją valią. Čia socializmas teisesnis, negu demokratija. Tačiau čia jis ir priartėja prie paskutinių nebūties ribų. Proletariato "idėja" visiškai tuščia, nepraktiška idėja. Gyvenimo turinys ir tikslas negali būti socialinis ir apspręstas materialiomis savybėmis. Gyvenimo turinys ir tikslas gali būti tik dvasiniai. Negalima ieškoti teisuoliškos valios už pačios realiausios valios teisumo ir šventumo ribų. Visos socialinės ir politinės formos pasirodys formaliomis. Jos turi būti pavaldžios dvasiniams gyvenimo tikslams. Ir teokratija tik simbolizavo dangaus karalystę, tačiau realiai jos nepasiekė. Čia buvo jos istorinio kracho priežastis. Socializmas galutinai išreiškia visų išviršinių tobulos visuomenės ir tobulo gyvenimo siekių tuštybę. Tik realus, tobulas dvasinis gyvenas išsprendžia tobulos visuomenės problemą.

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija