Trečiadienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija

NELYGYBĖS FILOSOFIJA

Nikolajus BERDIAJEVAS. NELYGYBĖS FILOSOFIJA

Laiškai socialinės filosofijos nedraugams. (Философия неравенства. Письма к недругам по социальной философии). OBELISK. Berlynas, 1923. (Iš rusų kalbos vertė Algimantas Zolubas, Vilnius, 1982)

T U R I N Y S
Pirmas laiškas Apie rusų revoliuciją   3 psl.
Antras laiškas Apie religinius ontologinius visuomenės pagrindus   14
Trečias laiškas Apie valstybę   25
Ketvirtas laiškas Apie naciją   35
Penktas laiškas Apie konservatizmą   43
Šeštas laiškas Apie aristokratiją   50
Septintas laiškas Apie liberalizmą   58
Aštuntas laiškas Apie demokratiją   65
Devintas laiškas Apie socializmą   73
Dešimtas laiškas Apie anarchizmą   85
Vienuoliktas laiškas Apie karą   92
Dvyliktas laiškas Apie ūkį   98
Tryliktas laiškas Apie kultūrą   105
Keturioliktas laiškas Apie Dievo karalystę   112
Baigiamasis žodis   119


PIRMAS LAIŠKAS Apie rusų revoliuciją 

Šiuos laiškus, kuriuose aš sumuoju visas socialinės filosofijos mintis, betarpiškai skiriu savo nedraugams, man priešiškos dvasios, priešiškos pasaulėjautos, man svetimų minčių žmonėms. Daug turiu nedraugų, be galo daugiau negu draugų, iš pačių priešingiausių pusių jie supa mane. Pirmiausieji mano nedraugai - tai mano tikėjimo nedraugai, savo dvasia pasitraukę nuo Kristaus, Jį išdavę ir prieš Jį sukilę žemiškų dievų ir stabų vardan. Pasaulis žengia į taip sunkų ir atsakingą laikotarpį, kad būtina religiškai demaskuoti dviprasmiškus dvilypius, praeinančius reiškinius. Ne taiką, o kalaviją atnešė Kristus. Ir dvasios kalaviju turi būti perskirtas už Kristų ir prieš Kristų einantis pasaulis. Tačiau šis pagrindinis padalinimas neturi būti mechaniškas ir išviršiniai taikomas begaliniam gyvenimo sudėtingumui. Evangelijoje nėra pilnutinio aiškinimo, kuris leistų pritaikyti Evangelijos kriterijus visokiems gyvenimo vertinimams. Bet koks gyvenimo vertinimas žmogiškajai dvasiai stato kūrybinį uždavinį. Evangelijoje duotas tik naujo gyvenimo raugas, tik grūdas, iš kurio išaugs aukščiausias dvasinis gyvenimas: joje nerasime taisyklių ir priesakų rinkinio. Naujajame Įstatyme nėra teigiamo krikščioniškosios visuomenės apreiškimo. Krikščionybės ir visuomenės santykių problema - sudėtinga kūrybiška problema, pateikta laisvai žmogiškajai dvasiai. Ji nesprendžiama suprastintai ir vienareikšmiai. Krikščioniškosios visuomenės problema visuomet buvo didžiulės pagundos objektu ir tikriems krikščionims ir krikščionybės priešams. Kristumi ir Evangelija buvo labai piktnaudžiaujama, siekiant prieštaringiausių tikslų. Pats kraštutiniausias revoliucingumas ir pats kraštutiniausias reakcingumas pasirengę save teisinti krikščionybe. Visiškai aišku, kad krikščionybės dvasios absoliutumo negalima pakeisti istoriško pasaulio reliatyvumu. Visuomet pasilieka nebendramatiškumas. Vienodai klysta tie, kurie laiko krikščionybę palankia absoliučiam cezarizmui ir tie, kurie laiko ją palankia anarchizmui. Krikščionybė vienodai nereakcinga, kaip ir nerevoliucinga ir iš jos negalima išgauti jokios naudos šio pasaulio reiškiniams.

Dabar triumfuoja tie, kurie norėtų arba visiškai sugriauti krikščionybę, arba iš jos gauti revoliucinės naudos, socialistinės ir anarchistinės naudos. Prieš šiuos nedraugus visų pirma nukreipta mano knyga. Juose aš noriu demaskuoti, kadangi juose ateities pavojai ir ateities blogis. Praeities miręs arba mirštąs blogis mažiau pavojingas. Antikristas pasirodys ateityje, jo pagundos - ateities pagundos. Sename blogyje nėra tokios aštrios pagundos ateities dvilypiams ir dviprasmiams vaizdams. Nėra pasaulyje tautos, kuri taip imli šioms dvilypių ir dviprasmių vaizdų pagundoms kaip mano tauta, rusų tauta. Nėra pasaulyje šalies, kuri galėtų taip lengvai tapti šių pagundų židiniu, kaip mano šalis - Rusija. Jums, baisiais nuodais, apnuodijusiems rusų tautos sielą, jums, žudžiusiems Rusiją, skiriami šie laiškai. Jūsų daug, jūs - dauguma, jūs seniai pradėjote savo darbą, jūs pradėjote savo darbą, graužiantį dvasinius rusų liaudies pagrindus, kaip engiamieji, nekaltai ir pakiliai pamokslaudami apie humaniškas ir progresyvias idėjas. Bet netruko pasireikšti jūsų dvasia, nebūties dvasia, greit jūs virtote engėjais. Pradžioj jūs tapote dvasios engėjais, jūs užvaldėte silpnas rusų inteligencijos sielas, jūs tapote aukštojo dvasinio gyvenimo persekiotojais ir paskelbėte boikotą visiems, kas tikėjo į aukštąją dvasinę realybę ir dvasines vertybes, kas pripažino religinio gyvenimo prasmę ir religinį gyvenimo tikslą. Jūs teisinot savo persekiojimą ta slegiančia padėtimi į kurią jūs patekote per klaidingą senosios valdžios politiką. Bet atėjo valanda, kuomet galutinai atsiskleidė jūsų prigimtis, - jūs įgijote galimybę tapti ir medžiaginiais engėjais ir sukūrėte negirdėtą tironiją, grasinančią galutinai sunaikinti žmogiškąjį paveikslą. Visuomet jūs nekentėte laisvės, gesinote žmoniškąją dvasią, naikinote tai, kas dieviška. Jūs visuomet pardavinėjot žmogiškąjį pradą už praeinančių gėrybių ir laikinų interesų buzą. Jūs - amžinybės naikintojai, jūs norite išplėšti iš žmonių širdžių amžinybės jausmą ir amžinybės ilgesį. Mes seniai perspėjom, seniai išsiaiškinom, prie ko turi atvesti jūsų viešpatavimas, seniai, pagal savo išgales, dvasiniai kovojom su jumis. Dabar pradeda jus pažinti ir tie, kurie anksčiau susiviliojo jūsų dvasia, tie visi švietėjai, progresistai ir humanistai, pasilikę gyvenimo paviršiuje, nepamatę blogio, nekaltai svajoję apie liaudies gerovę ir laimę žemėje, kilniadvasiai. Mes seniai perspėjome, seniai atskleidėm, prie ko atves tie keliai, kuriais ėjo rusų inteligentija ir į kuriuos buvo stumiama rusų liaudis. Mes kalbėjome ir apie tą siaubingą atsakomybę, kuri teko valdantiesiems, viešpataujančioms klasėms, beveik nieko nedavusioms kūrybiškai išvengti šio lemtingo Rusijos ir rusų liaudies smukimo į bedugnę. Teprisimena jie dabar rinkinį "Vechi" ir įvertina jį bešališkiau.

Šios knygos planas gimė rusų revoliucijos stichijoje. Mažiausiai ruošiuosi dėstyti socialinę filosofiją. Tokių sistemų laikai jau praėjo. Aš noriu atskleisti visuomenės minčių pagrindus, duoti tai, ką galima būtų pavadinti ontologiškąja psichologija arba visuomenės fenomenologija. Rusų revoliucija teikia vidinius impulsus tokiems apmąstymams. Revoliucija duoda didžiulę patirtį ir užaštrina visas socialinės filosofijos problemas. Ne pati revoliucija užaštrina ir pagilina mintis. Atbulai, tie, kurie daro revoliuciją, pagauti jos srovės, praranda sugebėjimą pajusti skirtumus, giliai vertinti. Šie žmonės yra atitrūkę nuo gilumos, nuo visų dvasinio gyvenimo šaltinių, praradę sugebėjimą bet kokiam pažinimui. Bet dvasinėje reakcijoje į revoliuciją, vidinėje jos sampratoje aštrėja mintis, gilėja pažinimas ir atsiskleidžia daug naujo. Yra ir tokių, kurie galvoja, jog revoliucija religinga, kad joje gimsta naujas žmogus, atsiveria nauja sąmonė. Toks revoliucijos ir religijos sugretinimo žaidimas, toks puošnus revoliucinės stichijos aprėdas religine frazeologija, toks mistinis jos idealizavimas yra dvasinis kliedesys. Tikrų, darančių revoliuciją, revoliucionierių protingas proziškumas, o ne poetizavimas ir mistifikavimas, yra tūkstantį kartų geresnis ir švaresnis. Kai romantiškasis, lyriškas poetas pradėjo giedoti himną revoliucijos siautuliui ir rašyti straipsnius, pateisinančius visas jos piktadarystes, jis patyrė savo sielos, praradusios tiesos ir melo, realybės ir iliuzijų atskyrimo sugebėjimą, irimą ir įvykdė Dvasios išdavystę. Jūs dvasios ir dvasinės kūrybos žmonės, pašaukti būti "paslapties ir tikėjimo saugotojais", kai jūs atsidavėt viešpataujančioms stichijoms, kai nuolaidžiavote šėlstančioms, griaunančioms šventenybes ir vertybes padugnėms, kai nesuradote nei vieno galingo žodžio amžinybei ir aukščiausiam dvasios gyvenimui apginti, - jūs tapote niekingiausiu ir žemiausiu reginiu. Siaubingiausią ir atsakingiausią gyvenimo išbandymų valandą, kai išryškėja visų žmoniškųjų vilčių ir svajų, minčių ir žodžių lyginamasis svoris, jūs pasirodėte pasimetusiais dvasiniais suglebėliais, praradote visus dvasios kriterijus, pritrūko jums, iš dvasinio bendravimo su amžinybe gautų, nuosavų žodžių. Jūs prabilote skolintais žodžiais, ir gatvių bei aikščių triukšmas pasigirdo jūsų žodžiuose ir straipsniuose. Jūs nesuradote savyje riteriškos ištikimybės ir riteriško kilnumo, jūs pasirodėt dvasios plebėjais. Jumyse niekad nebuvo dvasios stiprybės, jūs nesukaupėt savyje dvasinių vertybių. Jūs silpni, bevaliai, dviveidžiai žmonės, nesugebą pasirinkti meilės objekto, savo tikrovės, tiesos, grožio. Jei jūsų grožis, jūsų tiesa, jūsų tikrovė priklauso nuo vėjo pūstelėjimo, nuo stichijų siautėjimo, nuo gatvių, aikščių ir kelių triukšmo, tai jumyse nėra grožio, nėra tiesos ir nėra tikrovės, jūs - elgetos, neginkluoti kovos valandą, nepasiruošę karui. O kai kurie iš jūsų mėgo sakyti, kad žmogus turi apsikaustyti, apsivilkti šarvais, užsidėti šalmą, paimti skydą ir ietį. Kur gi dingo jūsų riteriški šarvai mūšio, lemtingos priešiškų dvasių dvikovos valandą? Jūs pasirodėte silpnais ir svyruojančiais kaip nendrės, beginkliais ir nesaugiais. Iš menkadvasiškumo jūs išsigalvojote savo silpnybės ir pataikavimo tamsiosioms jėgoms pateisinimus. Tačiau nieko jūs neprigavot. Jūs tik pažeminot rusų rašytojo, rusų poeto, rusų mąstytojo vardą. Jūsų vardų neminėsiu, mane daugiau domina dvasios reiškiniai, o ne atskiri, su savo silpnybėmis, su mįslingais likimais žmonės. Revoliucija niekad nebuvo ir negali būti religinga. Revoliucija, bet kokia revoliucija pagal savo prigimtį yra antireliginė, todėl niekingi visi jos religiški pateisinimai. Tačiau didelio mąsto revoliucija gali turėti religinę prasmę, joje gali būti Dievo veiklos ištakos. Dievo lemties nuosprendis. Šią prasmę ir šiuos ženklus aš matau ir pačioje antireligiškiausioje revoliucijoje, rusų revoliucijoje. Revoliucija yra bausmė už praeities kaltes, lemtinga senojo blogio pasėka. Taip vertino prancūzų revoliuciją tie, kurie įsigilino į jos prasmę, nenagrinėjo jos paviršutiniškai. Taip Ž.de Mestrui revoliucija - mistinis faktas, jis ją vertino providencialiai kaip pasiųstą iš aukščiau už praeities kaltes. Karleilis, parašęs geriausią revoliucijos istoriją, joje matė netikėjimo, organinio gyvenimo centro praradimo pasekmes, bausmę už kaltes. Revoliucija - senojo gyvenimo pabaiga, bet ne naujojo gyvenimo pradžia, atsiskaitymas už ilgą kelią. Revoliucija visuomet teigia, kad valdovai nepildė savo paskirties. Iki revoliucijos valdžiusių sluoksnių pasmerkimas būna atpildas už tai, kad jie atvedė prie revoliucijos, davė prielaidą jai įvykti. Visuomenė turėjo ligą ir puvinį, kas ir padarė revoliuciją neišvengiama. Tai tikra ir senam, prieš prancūzų revoliuciją buvusiam, režimui, ir senam, prieš rusų revoliuciją buvusiam režimui. Iš viršaus kūrybiškai nesivystė, nešvietė šviesa, todėl prasiveržė tamsa iš apačios. Taip būna visuomet. Tai gyvenimo dėsnis. Prieš revoliuciją vyksta gedimo procesas, tikėjimo smukimas, visuomenėje ir liaudyje prarandamas vienijantis dvasinis centras. Į revoliuciją veda ne kūrybiški procesai, o puvimo bei irimo procesai. Meilės jausmas, kūrybinis polėkis, kūrybos aktas niekada nenuves į revoliuciją. Bet kokia revoliucija turi piktadarybės, bedievybės arba prakeikimo antspaudą. Liaudis, patekusi į revoliucijos stichijos valdžią, praranda dvasinę laisvę, pajungiama lemtingam dėsniui, ji tampa apsėsta ir pasiutusia. Ne žmonės jau čia galvoja ir veikia, o kažkas ir kažkaip veikia už juos ir juose. Liaudžiai atrodo, kad ji - laisva revoliucijose, o tai - baisi apgaulė. Ji - tamsių jėgų vergė, jai vadovauja nežmoniškos, niekingos dvasios. Revoliucijoje nėra ir negali būti laisvės, revoliucija visuomet priešiška laisvės dvasiai. Revoliucijos stichijoje žmogų užplūsta tamsios bangos. Revoliucijos stichijoje nėra vietos asmenybei, individualybei, joje vyrauja beasmeniai pradai. Revoliucijos nekelia žmogus kaip Dievo panašumo ir paveikslo, revoliucija vykstą su žmogumi, ištinka žmogų kaip liga, nelaimė ar potvynis. Revoliucija liaudies masinė stichija yra kaip audra, potvynis ar gaisras, t.y. gamtos reiškinys, o ne žmogaus dvasios reiškinys. Žmogaus paveikslas revoliucijoje visuomet drumzlinas, tamsių būties padugnių stichinio antplūdžio užtvindytas. Tas šviesos ratilas, kuris neišpasakytai sunkiai kuriamas istorijos procese, kuris pakilęs virš neaprėpiamos tamsos, revoliucijos stichijos pasėkoj, užliejamas begalybe bjaurios, nesulaikomos tamsos. Dioniziškoji stichija ardo bet kokį apoloniškąjį pradą, bet kokią formą ir ribą, bet kokį pavidalą ir paveikslą, susijusį su forma ir riba. Naivu galvoti, kad liaudžiai, patekusiai į revoliucinės stichijos dėsnio poveikį, įėjusiai į magišką revoliucijos žiedą, gali vadovauti protingesnės ir saikingesnės kryptys (žirondistai arba kadetai). Ne, revoliucijose neišvengiamas jakobinų ir bolševikų viešpatavimas. Liga turi būti išgyventa, nuodai turi patys save sunaikinti. Revoliucijai vadovauti neįmanoma. Ir veltui jūs, keliantys ir šlovinantys revoliuciją, galvojate, kad vadovaujate, valdote ir kuriate. Ak, kaip jūs naivūs, tamsūs ir bejėgiai galvodami, kad esate laisvi, kad jumyse veikia laisvės dvasia, kad jūs aktyvūs, kad jūs galingi. Ne, jūs - pasyvūs ir bejėgiai vergai, tamsių aistrų vergai, tamsių stichijų įnagis. Jūs, bolševikai, maksimalistai, anarchistai ir panašūs į įjuos, .jūs - patys pasyviausi žmonės, dvasiškai sustingę, nesugebą priešintis stichijai, neturintys sielos veržlumo, apsėsti ne jumyse esančių energijų. Nesimato jūsų veido ir neturite jūs veido. Jūs - beveidžių stichijų mediumai, jumyse kalba svetimi balsai, kuriuose nerasi žmogiško balso, kur girdisi tik žemų gamtos stichijų triukšmas ir staugimas. Veltui jūs, revoliucijos žmonės, galvojate, kad esate naujos sielos, kad jumyse gimsta naujas žmogus. Jūs - senos sielos, jumyse baigia gyvenimą senasis žmogus su senosiomis savo nuodėmėmis ir negalavimais. Visi jūsų neigiami jausmai - pyktis, pavydas, kerštas - jus laiko prirakinę prie senojo gyvenimo, laiko senojo gyvenimo vergais. Jūs - pasyvus refleksas praeities blogiui, jūs - tik reakcija praeičiai. Jumyse nėra kuriančios dvasios alsavimo. Visa jūsų būtybė pilna praeities blogio atminimo, jūs negalite išsilaisvinti nuo jo. Tačiau nėra jūsų atmintyje praeities gėrio, jo neblėstančios tiesos ir grožio, jūs neturite kūrybiškos ir prisikeliančios atminties.

Ar Robespjeras buvo naujoviška dvasia, naujas žmogus? Ne, jis iki savo esybės gelmių buvo senoviškas, senojo režimo pilnas prievartos instinktų žmogus. Prancūzų revoliuciją darė senos jėgos ir į ją įsinešė senas nuodėmes ir aistras. Naujoviška dvasia prancūzų revoliucijoj negimė, Niauja dvasia gimė vėliau, po gilios dvasinės reakcijos į revoliuciją, kai Šotabrianas rašė savo "Renė" ir "Krikščionybės genijų". Tada prasidėjo naujoji era, vidiniai skirtinga nuo ankstyvesnių dviejų šimtmečių. Naujasis žmogus gimė krikščioniškojoj ir romantiškojoj reakcijoj. Tai patvirtino patys pozityviausieji istorikai. Veltui jūs, revoliucijos gamintojai, revoliucijos demonų apsėsti, galvojate, kad jūsų veikla kūrybiška. Veltui jūs galvojate, kad revoliucijų epochos - kūrybiškos epochos. Jūs esate visiškai netekę kūrybiškos dvasios, nepakenčią ir naikinantys kūrybą, skurdžiai. Tikrovėje kūryba yra aristokratiška, ji geriausiųjų žmonių objektas, ji nepakenčia blogųjų valdžios, minios, kuriai jūs tarnaujate, viešpatavimo. Argi turi kūrybišką dvasią Robespjeras arba Leninas? Ar jie nėra visokio kūrybinio polėkio naikintojai? Kūryba nepakenčia lygybės, ji reikalauja nelygybės, iškilimo, tačiau nesižvalgo į kaimynus, tikėdamasi juos aplenkti. Revoliucijos dvasia, revoliucijos žmonių dvasia neapkenčia ir naikina genialumą ir šventumą, ji apsėsta juodo pavydo didiems ir didybei, ji nepakenčia kokybės ir visuomet trokšta paskandinti ją kiekybėje. Niekuomet revoliucijų epochose nežydėjo dvasinė kūryba, nebuvo religinio ir kultūrinio atgimimo, nežydėjo mokslas ir menas. Revoliucijos matas - plokštuminis, o ne giluminis. Revoliucijos neturi vidinio polėkio. Revoliucija reiškia vidinį sustingimą. Tik išoriniai revoliucija yra dinamiška, vidiniai jinai statiška. Revoliucijos niekuomet nevertino dvasinio polėkio ir dvasinės kūrybos žmonių: jos engia šiuos žmones, dažnai jų neapkenčia ir visuomet laiko bereikalingais revoliucijai. Jūsų audringas išorinis bruzdėjimas neturi vesti į apgaulę. Šiame bruzdėjime yra trypčiojimas be išeities, jam išgyvenamos tuščios aistros. Revoliucinis judėjimas visuomet pats save sunaikina, jis neveda į naują gyvenimą. Eikite gilyn, revoliucionieriai ir visi jūsų mirtingi judėjimai, visi jūsų gestai ir jūsų keliami triukšmai baigsis. Tuomet prasidės ir jumyse gyvenimo paviršiaus žmonėse tikrasis judėjimas, tuomet galbūt ir jums atsivers kūrybos galimybės. Vidinio judėjimo pradžia, kūrybos ir dvasinio įsigilinimo pradžia reiškia revoliucijos pabaigą, reakcijos pradžią. Revoliucijos puodas išverda. Pasirodo poreikis giluminiai suvokti revoliucijos patirtį, tragiškuosius gyvenimo prieštaravimus.

Revoliucija savo prigimtimi - ne dvasiška. Revoliucija gimsta iš dvasinio gyvenimo slūgimo, smukimo, o ne iš jo pakilimo, ne iš jo vidinio išsivystymo. Revoliucijos žmonių veidai byloja apie jų dvasinio gyvenimo smukimą. Šių veidų išraiška iki siaubo nedvasinga ir jau vien tai smerkia revoliuciją. Jūsų veiduose pyktis ir apsėdimas, juose neperskaitysi nei gilesnių minčių, nei kilnesnių jausmų. Jūsų veidai neįdvasinti, juose jaučiamas nuosmukis iki pat materialaus pasaulio padugnių. Revoliucija neigia dvasinio gyvenimo reikšmę. Revoliucijos ideologija išeina ne iš vidinių ir dvasinių aplinkybių, o iš išorinių ir materialių aplinkybių, kuriomis viską sąlygoja. Ir todėl dvasios žmonės niekuomet nepritaria jūsų revoliucijoms, jie turi savo, jums nesuprantamas, revoliucijas. Marksas niekuomet nebuvo dvasios revoliucionierius. Dvasios revoliucionieriumi buvo Nyčė. Bet ką gi bendro jis turi su jūsų išviršinėmis revoliucijomis? Jas jis niekino kaip plebėjų sukilimus. Dvasios revoliucionierius buvo Dostojevskis, o jūs visuomet jį laikėte konservatoriumi ir reakcionieriumi. O ką gi jums daryti su pranašiškai nusiteikusiu Vl. Solovjovu, ką jam daryti su jumis? Viskas, kas turėjo dvasinės reikšmės XIX amžiaus rusų mintyje ir rusų kūryboje, buvo ne su jumis, bet prieš jus. Didžiausias rusų kultūros reiškinys Puškinas - ne jūsų. Jūs jį koneveikėt ir žeminot, jūs priešpastatėt jam puodą ir čebatus. Net L.Tolstojus nemėgo jūsų ir smerkė jūsų veiklą. Su jumis buvo tik antros ir trečios rūšies žmonės, nei viena geniali mintis negimė jūsų aplinkoje, neišėjo iš jūsų menkos, pilkos dvasios. Jūs, revoliucijos žmonės – dvasinės vidutinybes, abejingi žmonės, vidutinių, pilkų, banalių minčių žmonės. Ir jūsų Įtūžis pilkas, pavydžios bet kokiai didybei, garbei, genialumui mases įtūžis. Jūsų prigimtį genialiai perprato ir pranašiškai nusakė, kur jūs nueisite, Dostojevskis. Visiškai aklas ir apsėstas gali painioti jūsų revoliucijas su dvasinėmis revoliucijomis. Dvasinės revoliucijos kyla iš gilios vidinės reakcijos į jūsų revoliuciją, į dvasios neigimą. Jūs - dvasios slopintojai, jūs juodžiausi reakcionieriai giliausia šio žodžio prasme. Jūs visuomet slopinote mintį, jūsų minties inercija baisi, ji daro suakmenėjimo įspūdį. Jūs visuomet gujot religiją, filosofiją., gyvenimo estetiką. Jūsų revoliuciją daro ne geriausi, o blogiausi, revoliucijos griebiasi ir iš to pelnosi nevykėliai ir "nuskriaustieji“, visi įtūžėliai, visi Dievo posūniai, o ne Dievo sūnūs. Revoliucijos gimsta ne iš kilnios Dievo vaikų kaltės sampratos, o iš nekilnios skriaudos sampratos. Visos revoliucijos baigdavosi reakcijomis. Tai neišvengiama. Tai – dėsnis. Ir kuo pašėlesnės ir įnirtingesnės buvo revoliucijos, tuo stipresnės buvo reakcijos. Revoliucijų kaitoje yra kažkoks magiškas žiedas. Daug ūkanų būna reakcijose - jose toks pat įtūžis ir kerštingumas, kaip revoliucijose. Ir jūs, švarios reakcijos žmonės, nesugebą pakilti virš plokštuminio judėjimo kairėn ir dešinėn, virš revoliucijos ir reakcijos prieštaringumo, jūs irgi nesugebant įžvelgti pilnutinės tolimesnės teisybės. Jūs dažnai būnate atbulai panašūs į revoliucionierius. Tačiau, po įnirtingų revoliucijos sukrėtimų, reakcija neišvengiama, joje yra sava, tamsioje žmogiškoje stichijoje pakitusi, tiesa. Jūs, banalios ir lėkštos sąmonės žmonės, įpratote vartoti žodį "reakcija" paviršutiniška, išimtinai neigiama žodžio prasme. Jūs priešpastatote reakciją progresui, kūrybai, visokiam vystimuisi, judėjimui, sustingimui arba judėjimui atgal, grįžimui prie to, kas buvo iki revoliucijos. Tai netiesa, reakcijose yra kitokia giluma. Reakcija gali būti kūrybiška, joje gali ir tikras vidinis kelias į naują gyvenimą, į naujas vertybes ir niekuomet reakcija negrąžina tiesiog į seną gyvenimą. Bet kokioje revoliucijos reakcijoj atsiskleidžia kažkas nauja, nežinoma senam pasauliui, gimsta kūrybiškos mintys. Gimsta kažkas trečias, kuris skiriasi ir nuo to, kas buvo revoliucijoje ir iki jos. Trečiame atsiveria kažkas nauja, nebūta. Pergyventas dviejų pasaulių susidūrimas užaštrina sąmonę, ištobulina mintį, duoda naują gyvenimo pojūtį. Apie tai byloja dvasinė reakcija į XIX amžiaus Prancūzijos revoliuciją. Jums, revoliucijos ideologams, aš patariu išnagrinėti šį dvasinį judėjimą ir įsigilinti į jo didaktinę prasmę. Galbūt svarbiausia prancūziškosios revoliucijos reikšmė yra ta, kad ji XIX amžiaus pradžioje sukėlė krikščioniškąjį judėjimą ir romantiškąjį judėjimą, kurie apvaisino visas XIX amžiaus mintis. Žozefo de Mestro reiškinys buvo pats nuostabiausias prancūzų revoliucijos rezultatas, nuostabesnis, negu Marato ir Robespjero reiškinys. Progresyviąją, kūrybiškąją Ž. de Mestro idėjų reikšmę pradeda pripažinti patys pozityviausi ir objektyviausi XIX amžiaus minties istorikai. Ž. de Mestras padarė vaisingą įtaką ir San-Simonui, ir O.Kontui ir visai XIX amžiaus istoriškajai ir organiškajai mąstysenai. Savo sielos gelmėse jis pergyveno baisią revoliucijos patirtį, ir iš to kilo visas krikščioniškosios minties pagilinimas. Ž.de Mestras buvo jau naujoviškas žmogus, porevoliucinis, o ne ikirevoliucinis žmogus. Jis smerkė prancūzų emigrantus ir jų išviršines restauracines užmačias. Ir visa XIX amžiaus krikščionybė buvo nauja, porevoliucinė krikščionybė, smarkiai pagilėjusi, lyginant su XVII ir IVIII amžių krikščionybe. "Reakcionierius" Ž.de Mestras ėjo taip toli, kad darė prielaidą naujo apreiškime, Šv. Dvasios apreiškimo galimybei. Naujas taip pat buvo porevoliucinis reiškinys Šotabriano porevoliucinis romantizmas. XIX amžiaus "reakcionierių" žvilgsnis į praeitį, savo šaknų ieškojimas viduramžiuose buvo kūrybiškas žvilgsnis ir kūrybiškas ieškojimas. Racionalistiškas švietimas, graužęs dvasinius prancūzų liaudies gyvenimo pagrindus ir užkrėtęs pačią krikščionybę, buvo nugalėtas per XIX .amžiaus pradžios dvasinę reakciją. Ir, po šios dvasinės pergalės, grįžimą į racionalistinį švietimą, reikia vertinti kaip minties reakciją pačia neigiamiausia prasme. Prancūzų revoliucijos ir neigiamo švietimo dvasinės reakcijos epochos krikščionys ir romantikai yra mūsų dvasiniai protėviai. Nuo to laiko mūsų mintys labiau ištobulėjo, pagilėjo ir praturtėjo nauja patirtim, ir dvasioje jie mums artimi, o svetimi mums tie, kurie savo genealogiją veda iš Voltero ir Didro. Aš su džiaugsmu pakartočiau Kontalambero žodžius: "Mes - kryžiuočių anūkai ir neįsileisime Voltero sėklos". Jus gi, šios dienos revoliucijos žmonės, neturite protėvių, jūs žmonės be kilmės, kadangi kilmė iš Robespjero ir Markso - nėra kilmė. Revoliucinės ideologijos negalima vadinti gilia, nes ji neturi senų ištakų, ji pasmerkta būti paviršutiniška. Negilus revoliucinės ideologijos racionalistiškasis žmogus, negilus pasaulio prigimtyje glūdinčio blogio neigimas, negilus tas optimistiškas žvilgsnis į ateitį. Revoliucinis atotrūkis tarp praeities ir ateities tegali būti tik paviršiaus ir gilumos skirtumo neigimu, atitrūkimu nuo dvasinio gyvenimo centro. Revoliucionizmas visuomet yra trūkis tarp tėvo ir sūnaus, yra tėvystės neigimas, t.y. mirties ir trūnijimo vietoj amžino gyvenimo įtvirtinimas. Jūsų išviršinėse revoliucijose neigiamas amžinąsis hierarchijos pradas, organinio ryšio pradas, t.y. neigiama dieviškoji pasaulio tvarka.

Rusų revoliucija turi tipiškus bruožus, charakteringus bet kokiai revoliucijai. Joje atsiskleidžia ta pati stichija, kuri atsiskleidžia visose revoliucijose, ją valdo lemtis, kuri skrajoja virš visų revoliucijų. Visos didžiosios revoliucijos turėjo negrįžtamą eigą, visos buvo įnirtingos, piktos ir kerštingos, visose revoliucijose nugalėdavo kraštutinės srovės, visos neigė laisvę ir darkė žmogaus paveikslą. Naivūs ir silpni buvo tie iš jūsų, kurie kūrė sau iliuzijas apie revoliuciją ir ją idiliškai įsivaizdavo. Revoliucijos nėra idilijos, niekad jos nebuvo gražios ir geros, niekad jose netriumfavo geriausios žmogaus pusės. Visos revoliucijos žmoguje žadino tamsią ir piktą stichiją, senovinį chaosą. Niekuomet revoliucijos nebuvo išmintingos. Jos niekad neatnešė džiaugsmo ir to išsilaisvinimo, apie kuriuos svajojo ankstyvesnės kartos. Istorijoje niekuomet nebūna to, ko laukia svajotojai. Rusų revoliucijoj, kaip ir bet kokiame istoriniame įvykyje, yra savos, nepakartotinai individualios, ypatybės. Tai tautos, nepanašios nei į vieną pasaulio tautą, ypatybės ir istorinės padėties, nepanašios nei į vieną iš iki šiol buvusių revoliucijų padėtį, ypatybės. Rusų revoliucija yra įvykis, sekantis iš pasaulinio karo. Ji yra pasaulinio karo epizodas. Ir šioje revoliucijoje visų pirma yra liūdna ir rusų tautą žeminanti prasmė: rusų tauta neišlaikė karo didžiojo išbandymo. Visos tautos pasaulinėj kovoj dalyvavo su tuo dvasiniu ir medžiaginiu bagažu, kurį jos sukaupė per ilgą istoriją. Rusų tauta bankrutavo. Joje pasirodė silpnai išvystytas garbės jausmas. Tačiau ne žmonių masė dėl to kalta, kaltė yra giliau. Ir ne apie šį revoliucijos ir karo ryšį dabar aš noriu kalbėti. Aš noriu kalbėti apie rusų tautos ypatybes, apie šių ypatybių įtaką rusiškajai revoliucijai. Rusų tautos vakarų žmonės nesupranta. Nesuprantama jiems ir rusų revoliucija. Visas rusiškos gamtos audinys kitoks, negu vakarietiškos gamtos.

Rusų tauta nėra vakarų Europos tauta, ji daugiau rytų Azijos tauta. Rusų tautos siela sudėtinga ir paini, joje susidūrė ir susimaišė dvi Rytų ir Vakarų pasaulinės istorijos srovės. Visi jūs, surinkę vakarietiškų idėjų trupinius, bet neįsigilinę į jų paslaptis, jūs, rusų inteligentai, kuriuose neapšviesta vakarietiška sąmonė jungiasi su rytietiška stichija, jūs netinkate sąmoningam aktui, jūs bejėgiai perprasti Rusijos paslaptį. Ir zapadnikai ir slavofilai negalėjo suvokti rusų sielos paslapties. Suprasti šią paslaptį, reikia būti kažkuo trečiuoju, reikia pakilti virš dviejų pradų, Rytų ir Vakarų ir dviejų - slavofiliškos ir zapadniškos sąmonių priešingybės, reikia pažinti Rytus ne tik iš miglotų rytietiškų stichijų per gyvenimų ir Vakarus - ne tik iš paviršutiniškos vakarietiškos sąmonės. Pažinimo aštrumas gimsta išėjus į trečią iš dviejų priešingybių. Rusija pagal Dievo planą yra dideli ir vientisi Rytų Vakarai, ir jie yra nevykę ir susimaišę Rytų Vakarai pagal savo faktinę būseną, empirinę savo būseną. Jūs, revoliucionieriai - rytiečiai pagal savo stichiją ir vakariečiai pagal savo mokymus, jūs pražudėt didį Dievo planą Rusijoj, jūs sutrukdėte įgyvendinti dvi stichijas ir du pradus į aukščiausią visumą, tikrąjį bendražmogiškumą. Rusijos ir rusų liaudies sielos paslaptis, visų mūsų ligų ir kančių priežasties įminimas yra netinkamame, netikrame vyriškojo ir moteriškojo pradų santykyje. Rusijos slaptynėj, rusų liaudies sieloje neįvyko vidinė santuoka, vyriškojo ir moteriškojo pradų santuoka, nebuvo sukurtas androgeninis paveikslas. Vyriškoji dvasia organiškai nesusijungė su moteriškąja Rusijos siela, vidiniai neapvaldė liaudies stichijos. Rusijoj neįvyko tai, kas įvyko Prancūzijoj, Anglijoj, Vokietijoj, visose Europos tautose. Ten, tam tikroje išsivystymo pakopoje, tautiškai savotiškoje formoje, vidiniai pabudo vyriškoji dvasia, organiškai formavusi liaudiškąją stichiją. Rusų žemė vis pasiliko moteriška, vis laukiančia iš šalies jaunikio nuotaka, ji atsidavė daugeliui iš šono ateinančių vyrų, bet niekad neįvyko tikros santuokos. Rusų tauta iš savo gelmių niekad negalėjo pagimdyti vyriškos valdžios, jos ieškojo svetur, kvietėsi variagus arba vokiečių valdininkus. Rusų bažnyčia ir rusų valstybė kūrėsi ir laikėsi ant bizantiškųjų pradų. Pati gi rusiškoji stichija - čaiži, pagoniškai dioniziška, priešiška kultūrai. Bizantiškųjų pradų irimas sukėlė pavojų Rusijos irimui. Didžiosios rusų valstybės, dabar suirusios ir suskaldytos, statinyje buvo kažkoks trūkis, kažkoks nenormalus liaudies požiūris į valdžią. Liaudžiai reikėjo valdžios, ir tuo pačiu metu ji jautė jos svetimkūniškumą. liaudis buvo nevaldoma, anarchiška ir ji palaikė, sankcionavo patvaldišką, neribotą valdžią. Neišsivystę visuomenės klasės ir sluoksniai Rusijoje ir ypatingai išsivystęs biurokratinis pradas ir buvo vyriško aktyvumo ir saviveikliškumo trūkumu tautoje. Rusų patvaldystė, kaipo originalus rusų gyvenimo reiškinys, aiškintinas ypatingu rusiškojo sielos prado moteriškumu. Vyriškumo išraiška rusų valstybėje buvo Petras. Bet jis nebuvo jau toks vyras, koks prievartautojas. Jis išprievartavo rusų tautos sielą. Tarp rusiškojo moteriškumo ir vyriškumo per jį santuoka irgi neįvyko. Tautos dalis Petrą laikė antikristu. Liaudis vėliau pakluso per Petrą atėjusiam vokiškajam biurokratiniam pradui. Petras pastatė Rusiją piestu, pašaukė ją didžiai ateičiai. Tačiau rusiškoj sieloj paliko kartus nepasitenkinimas šiuo pašaukimu ir jisai perėjo į pasipiktinimą. Rusų inteligencija ištisus šimtmečius rengė Petro darbų sunaikinimą. Rusijos sieloje skilimas nebuvo nugalėtas, ir jis atvedė į baisią katastrofą, į Rusijos, kaipo didžios valstybės, žlugimą. Rusijos istorijoj nebuvo riterių luomo, ir todėl Rusija nepatyrė asmenybės užgrūdinimo ir drausmės, neišugdė asmens garbės kultūros.

Rusų dvasiniame gyvenime, rusų dvasinėj kultūroj buvo tas pats įplyšęs ir liguistas santykis tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, kaip ir rusų valstybės gyvenime. Dvasiškai rusų tauta perdaug pasidavė jai svetimai Bizantijai, ir šis pasidavimas daug ką sujaukė jos sieloje. Bizantizmas rusų gyvenimui uždėjo sunkų jungą. Po šiuo jungu kilo, šėlo ir spurdėjo rusų sektantiška stichija. Pačioje rusų stačiatikybėje buvo kažkoks neapibrėžtas bizantizmo ir sektantizmo mišinys. Rusų pravoslavija - originalus rusų dvasios reiškinys, jis smarkiai skiria si nuo graikiškojo. Aš kalbu ne apie visuotiną Cerkvę, turinčią savyje visuotiną tiesą, aš kalbu apie savotišką rusų tautos religingumą. Rusų tauta gavo kitokį religinį auklėjimą negu Vakarų tautos. Rusų tauta religiškai auklėta šventųjų ir šventumo kulte. Pravoslavų Cerkvė rusų tautai leido pergyventi jos sunkią istorinę dalią. Bet pravoslaviškasis religinis gyvenimas ir rusų valstybė kūrėsi ir laikėsi ant bizantiškųjų pradų. Pati gi rusiškoji stichija - čaiži, pagoniškai dionisiška, priešiška kultūrai. Bizantiškųjų pradų irimas sukėlė pavojų Rusijos irimui. Didžiosios rusų valstybės, dabar suirusios ir suskaldytos, statinyje buvo kažkoks trūkis, kažkoks nenormalus liaudies požiūris į valdžią. Liaudžiai reikėjo valdžios, ir tuo pačiu metu ji jautė jos svetimkūniškumą. liaudis buvo nevaldoma, anarchiška ir ji palaikė, sankcionavo patvaldišką, neribotą valdžią. Neišsivystę visuomenės klasės ir sluoksniai Rusijoje, ypatingai išsivystęs biurokratinis pradas ir buvo vyriško aktyvumo ir saviveiklos stoka tautoje. Rusų patvaldystė, kaipo originalus rusų gyvenimo reiškinys, aiškintinas ypatingu rusiškojo sielos prado moteriškumu. Vyriškumo išraiška rusų valstybėje buvo Petras. Bet jis nebuvo jau toks vyras, koks prievartautojas. Jis išprievartavo rusų tautos sielą. Tarp rusiškojo moteriškumo ir vyriškumo per jį santuoka irgi neįvyko. Tautos dalis Petrą laikė antikristu. Liaudis vėliau pakluso per Petrą atėjusiam vokiškam biurokratiniam pradui. Petras pastatė Rusiją piestu, pašaukė ją didžiai ateičiai. Tačiau rusiškoj sieloj paliko kartus nepasitenkinimas šiuo pašaukimu ir jisai perėjo į pasipiktinimą. Rusų inteligencija ištisus šimtmečius rengė Petro darbų sunaikinimą. Rusijos sieloje skilimas nebuvo nugalėtas, ir jis atvedė į baisią katastrofą, į Rusijos, kaipo didžios valstybės, žlugimą. Rusijos istorijoj nebuvo riterių luomo, ir todėl Rusija nepatyrė asmenybės užgrūdinimo ir drausmės, neišugdė asmens garbės kultūros.

Rusų dvasiniame gyvenime, rusų dvasinėj kultūroj buvo tas pats įplyšęs ir liguistas santykis tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, kaip ir rusų valstybės gyvenime. Dvasiškai rusų tauta perdaug pasidavė jai svetimai Bizantijai, ir šis pasidavimas daug ką sujaukė jos sieloje. Bizantizmas rusų gyvenimui uždėjo sunkų jungą. Po šiuo jungu kilo, šėlo ir spurdėjo rusų sektantiška stichija. Pačioje rusų stačiatikybėje buvo kažkoks neapibrėžtas bizantizmo ir sektantizmo mišinys. Rusų pravoslavija - originalus rusų dvasios reiškinys, jis smarkiai skiriasi nuo graikiškojo. Aš kalbu ne apie visuotiną Cerkvę, turinčią savyje visuotiną tiesą, aš kalbu apie savotišką rusų tau tos religingumą. Rusų tauta gavo kitokį religinį auklėjimą negu Vakarų tautos. Rusų tauta religiškai auklėta šventųjų ir šventumo kulte. Pravoslavų Cerkvė rusų tautai leido pergyventi jos sunkią istorišką dalią. Bet pravoslaviškas religinis auklėjimas ir anarchija - tarp šių polių svyravo liaudies mintys, su caru susieta ir Cerkvės drausmė. Kai iš tautos dvasios buvo išimta caro idėja, dvasia subyrėjo, išnyko bet kokia drausmė, bet kokia sąvarža, pasirodė, viskas leistina. To, ką kūrė ilga tautos istorija, kas susijęs su jos dvasinėmis gelmėmis, negalima taip greitai pakeisti. Į tai visi pažiūrėjo labai lengvabūdiškai, ne tik jūs, rusų revoliucionieriai, socialistai, anarchistai, nihilistai, bet ir daugelis iš mūsų. Moteriškoji ir pasyvi rusų tautos siela pradėjo irti, kai iš jos iškrito vyriškoji drausminanti caro idėja. Amžių bėgyje pravoslavija rusų tautą auklėjo religinio nuolankumo carui dvasia. Pravoslavija savarankiškumo ir savęs drausminimo liaudies neišmokė. Čia viena iš mūsų tragedijos priežasčių. Tai reikia pripažinti nepriklausomai nuo to, kokį politinį idealą mes išpažįstame .

Jūs, rusų berniukai-inteligentai, kuriuos taip puikiai aprašė Dostojevskis, jūs, moteriški savo prigimtimi, visuomet ieškojot dvasinės santuokos svetur. Jūs niekuomet negalėjot atskleisti vyriškos dvasios iš vidaus, iš savo gelmių, jūs ją ėmėte Vakaruose, Vakarų vyriškuose mokymuose. Jūsų gelmėse visuomet spurdėjo rusiškas, rytietiškas chaosas. Tačiau dar su didesniu siautuliu jūs ėmėte paskutiniuosius Vakarų mokymus ir su kažkokiu bukumu jiems atsiduodavote. Vyriško dvasios grūdinimo iš to niekada negaudavote. Vis labiau jūs ieškojot vokiškosios dvasios vyriško apvaisinimo. Markso dvasia įvykdė baisiausią jūsų sielų išprievartavimą. Vokiškoji vyriška dvasia seniai kėlė sau uždavinį civilizuoti moteriškąją rusų žemę, jai įkyriai siūlėsi į vyrus. Sudėtingais ir įvairiais būdais veikė vokiškoji dvasia: ir per Marksą, ir per Kantą, ir per Šteinerį, ir per daugelį kitų, mus gundančių ir silpninančių rusų valią. Ypatinga germanizmo valdžia Rusijoje, mūsų valstybiniame ir dvasiniame gyvenime aiškintina tuo, kad rusų tautos sieloje neįvyko vidinės santuokos, vyriškasis ir moteriškasis pradai liko atskirti. Šiuo pagrindu rusų charakteryje išsiugdė metafizinė isterija, polinkis į pakvaišimą. Čia reikia ieškoti daugelio mūsų nelaimių priežasties. Kai rusai virsdavo kultūringais vakarietiškais žmonėmis, kada jie įgydavo sudrausmintos dvasios, jie ne patys kūrė kultūrą, ne iš savo organiškųjų pagrindų, ne savo dvasia apvaldydavo sielos ir kūno stichiją, o ėmė kultūrą svetur, svetur skiepijosi sau formuojančią dvasią. Tai kelias, priešingas tam, kuriuo Fichtė vedė į nacionalinį sąmonėjimą vokiečių tautą. Brandi tautos nacionalinė sąmonė ir yra paslaptingasis vyriškojo ir moteriškojo pradų susijungimas, vyriškosios dvasios ir moteriškos sielos stichijos susijungimas. Kiekvienoje tautoje tai vyksta visiškai originaliai ir savaip. Ir jūs, pačių įvairiausių krypčių inteligentai, nepadėjot, o trukdėt šiai brandžiai vyriškai savimonei vystytis, neišpildėt savo nacionalinės pareigos. Brandi nacionalinė savimonė atsiras tada, kai nugalėsime, su mūsų nepilnametyste susijusius, savo slavofiliškumą ir zapadniškumą. Rusas gali būti panašus į vokietį dvejopa priešinga prasme: jis gali žiūrėti į Rusiją kaip vokietis į ją žiūri ir gali žiūrėti į Rusiją, kaip vokietis žiūri į Vokietiją. Mes turime būti panašūs į vokiečius antrąja prasme. Mūsų brandžios nacionalinės sąmonės vystymosi kelyje kliūtimi visuomet buvo rusiškasis narodnikiškumas, kuris įvairiomis formomis valdė rusų protus ir širdis. Buvo narodnikiškumas konservatyvusis ir narodnikiškumas revoliucinis, narodnikiškumas religinis ir narodnikiškumas materialistinis. Tačiau visuomet tai buvo tamsoje švytinčio kultūrinio sluoksnio prieš neaprėpiamą mužikų karalystės tamsą kapituliacija, visuomet narodnikiškumas reiškė rusiškąjį atsilikimą, ekstensyvumą, dvasiškojo vyriškumo stoką. Narodnikiškoji sąmonė vedė stabmeldžiavimą liaudžiai kaip empiriniam faktoriui, kaip kiekybės masei, visuomet ji pajungdavo dvasinį gyvenimą materialiajai, socialinei aplinkai, visuomet gniaužė asmens kūrybinį pradą, skandino asmenybę kolektyve. Tas pats sakytina ir apie slavofilizmą, kuris buvo savotiškas religinio narodnikiškumo tipas. Tačiau slavofilizmas stovi nepalyginamai aukščiau už tą revoliucinį ir materialistinį narodnizmą, kuris beveik visą šimtmetį buvo užvaldęs rusų vienašališkumą, buvo iliuzijos, bet buvo ir sava tiesa. Gi kairysis narodnikiškumas buvo pilnutinė religinių, nacionalinių ir kultūrinių vertybių išdavystė. Dievą pakeitė liaudis, vertybes - interesai, dvasinius turtus - praeinanti socialinių klasių gerovė. Štai, ta bedieviškoji stabmeldiška narodnikystė, išdavusi nepraeinančias šventenybes ir vertybes, ir susprogdino Rusiją. Ji šimtmečio bėgyje graužė Rusijos dvasinius pagrindus, tirpdė rusų bažnyčią, rusų valstybę, rusų kultūrą, trukdė Rusijai ekonomiškai vystytis. Tai jūs, įvairaus plauko narodnikai, gesinę dvasiškumą vardan tariamos liaudies gerovės, žudėte ir naikinote Rusiją. Jums neegzistuoja Rusija kaip aukščiausioji realybė, kaip vientisas Dievo sumanymas, jums egzistuoja tik liaudis, ne liaudis nacija, ne gyvas organizmas, gyvuojąs tūkstantmetį ir vienijantis visas kartas, o liaudis valstiečiai ir darbininkai su besikaitaliojančiais materialiais jų interesais. Liaudies gerovės vardan jūs žudėte Rusiją, didžio likimo didžią naciją. Vardan mažo ir mažųjų, jūs sukilot prieš didybę ir didžiūnus. Jūs - visokios didybės naikintojai. Jūs neapkentėt Rusijos didybės. Dažnai jūs atgimdavote naujais pavidalais. Jūs, rusų narodnikai, gimę kūnu ir krauju iš rusiškosios tamsos ir rusiškos kultūros atsilikimo, rengėtės įvairiais vakarietiškais rūbais, o pačius baisiausius, pačius naikinimo veiksmus vykdėt apsirengę vokiškos socialdemokratijos rūbu. Betgi ir socialdemokratų kailyje jūs likote narodnikais, irstančios dvasios ekstensyviais, o ne kūrybiškos dvasios intensyviais reiškėjais. Juk tai, kad socialinius klausimus reikia spręsti paskirstymo, o ne darbo našumo didinimo ir kūrybos būdu - sena rusų inteligentijos idėja. Jūs rusų socialdemokratai, pamiršę kai kurias savo dievaičio Markso mokymo puses, įnešę į savo socialdemokratizmą rusišką pugačiovščiną ir rusišką anarchizmą, įvykdėte visarusinį pogromą ir dalybas ir įtraukėte Rusiją į skurdą, pasmerkėt ją ilgalaikiam varganam egzistavimui. Taip jūs įvykdėte senas narodnikų svajones apie dalybas, apie visuotiną valdymą, taip jūs nustūmėte rusiškąją kultūrą į tamsią bedugnę. Rusų valstybė ir rusų kultūra buvo atiduotos pačioms tamsiausioms masėms sudraskyti. Pačius plėšriausius instinktus masėse pažadinote jūs. Štai ką įvykdėte jūs, pradžioj kėlę liaudies meilės lozungus, o vėliau virtę įnirtusiais žvėrimis. Nedovanos jums tų piktadarybių ateinančios rusų tautos kartos.

Jūs, visokių atspalvių rusų narodnikai, visuomet buvote rusų kultūros priešais, visuomet labiau vertinote liaudies gerbūvį už kultūrą. Jums niekas niekad nebuvo vertenybe, viskas virsdavo utilitariu įrankiu. Nei religija, nei Bažnyčia, nei valstybė, nei tautybė, nei filosofija, nei mokslai ir menas, nei dorovė ir teisė,- niekas jums nebuvo vertenybe, niekas nebuvo tikra, dvasiškai realu. Viskas buvo pajungta liaudies gerbūviui, žmonių interesams. Taip viską jūs nustūmėte į tamsią masių instinktų ir interesų bedugnę. Kultūrą jūs visada laikėte buržuazine, kadangi ją kūrė valdančios klasės. Tačiau jūs - patys žemiausi, patys bukiausi, patys skurdžiausi miesčionys, dvasios buržua. Jūs norite pasaulį paversti į pramoninę asociaciją,

visą žmonių visuomenę jus norite paversti vartotojiška visuomene. Jūsų gyvenimo idealas - gyvuliškas idealas. Tačiau, mūsų nelaimei, reikia pripažinti, kad ne tik narodnikai revoliucionieriai ir materialistai, bet ir slavofiliškojo tipo, religiškai nusiteikę, narodnikai buvo nusistatę prieš kultūrą ir jos vertybes, tiesos ieškojo ne kultūriniame sluoksnyje, o prastoje liaudyje, kolektyve. Senasis rusiškas kolektyvizmas visada buvo priešiškas kultūrai, priešiškas asmeniniam pradui, visuomet mus trauke žemyn, trukdė pakilti į šviesą. Sis kolektyvizmas paralyžiavo asmeninės atsakomybės jausmą, neleido asmeninės iniciatyvos. Šis kolektyvizmas nebuvo naujas, o likutis iš senojo mūsų gyvenimo, iš pirmykščio natūralizmo. Tačiau daugelis iš mūsų jį painiojo su dvasine bendruomene, su aukštu žmonių brolybės tipu. Šiuo pagrindu idealizavo rusiškąją "obščiną" ir panašius rusų gyvenimo reiškinius. Su rusiškuoju kolektyvizmu siejasi ir neigiamas požiūris į teisę, teisės painiojimas su morale. Gi teisės neigimas, kurį rusai reiškė iš dešinės ir iš kairės, yra asmenybės neigimas, jos pavergimas kolektyvui. Teisė saugo asmenybę nuo piktos valios pasikėsinimo į ją. Teisė leidžia asmenybei būti nepriklausomai nuo kitų žmonių dorybių arba ydų, nuo jų dorovės lygio, nuo jų savivalės. Teisė asmenybės laisvę daro galima net egzistuojant blogiui, esant blogai žmonių valiai. Rusai painioja teisę ir moralę ir asmenybės laisvę stato į žmonių dorovinės sąmonės, jų dorovės priklausomybę. Tačiau yra laisvė, kuri man turi būti garantuota ir tarp ydingų, linkusių į prievartą, žmonių. Šito niekada nesuprato nei dešinioji nei kairioji narodnikiškoji sąmonė. Toks teisės neigimas yra asmeninės savimonės susilpnėjimo ženklas, yra asmeninės savigarbos stoka, yra paskendimas į beveidį kolektyvą. Ši savybė Rusijai tapo lemtinga.

Rusų revoliucija yra sunkus atsiskaitymas už praeities ydas ir nuodėmes, už tai, kad rusiškoji vyriausybė ir valdančios klasės nevykdė savo priedermių, už rusų inteligentijos, maitinusios visuomenę neigiamais idealais ir apgaulingomis iliuzijomis, šimtametį kelią. Rusų revoliucija yra daugelio, didžiosios daugumos narodnikiškųjų, slavofiliškųjų, teokratiškųjų, imperialistiškųjų, tolstojiškųjų ir kt. iliuzijų žlugimas. Tradicinę rusų inteligentijos pasaulėjautą ištiko baisus krachas. Brangiai šiandien užmokama už rusų inteligentijos išmokslinimą, brangiai atsieina pažinimas. Paprasčiausioms tiesoms suprasti reikėjo prieiti prie pražūtingo žlugimo ribos. Trumparegiška ir neteisinga dėl visko kaltinti bolševikus. Jūs, saikingieji rusų socialistai ir visokio plauko radikalai, rusų švietėjai, visi jūs, kilę iš Bielinskio, iš rusų kritikų, iš rusų narodnikų, visi jūs turite prisiimti kaltę ir sau. Bolševikai padarė tik paskutinį žingsnį jūsų kelyje, parodė, kur veda visos jūsų idėjos. Daugelis jūsų išsigando, kai seniai laukta jūsų socialistinė revoliucija, su jūsų sukurta materialistine baze, pradėjo jus naikinti ir išmetė jus už gyvenimo borto. Jūs net pradėjote šnekėti apie religijos naudą, kurią visuomet neigėte, kreipėtės į Cerkvę, kurios visuomet nekentėte ir niekinot ją. Tačiau per vėlai jūs kreipėtės religijos pagalbos, ir labai jau utilitarus jūsų požiūris į religiją. Dievo pagalba neateina tiems, kurie jos ieško iš utilitarinių sumetimų, savisaugos vedini. Reikėjo anksčiau galvoti apie Dievą ir dvasinius gyvenimo pagrindus. Dar visai neseniai jūs galvojote, kad tauta gali egzistuoti be dvasinio gyvenimo pagrindo, be tikėjimo į aukščiausiąją dieviškąją gyvenimo prasmę, be šventenybių, kad tautai pakanka materialių pagrindų ir racionalistinio švietimo. Dabar jūs pamatėte, kas vyksta su tauta, kada krito šventenybės jos sieloje, kada atkrinta ji nuo tikėjimo į viską, kas aukščiau jos interesų. Tačiau per daug ilgai jūs geidėte, kad tautoje žlugtų bet kokia šventenybė ir bet koks tikėjimas ir viską tam padarėte. Supraskite tad baisią savo klaidą, giliau žiūrėkite į pergyvenamą tragediją. Liaukitės galvoję, kad, jei būtų taikyta protingesnė ir saikingesnė taktika, viskas būtų buvę gerai. Tokiais momentais jau negalima būti paviršiuje. Būtina įsisąmoninti, kad įvyko baisus, ne tik išorinis, bet ir vidinis krachas, kad demaskuotas dvasios, kuriai jūs tarnavote beveik šimtmetį, melas. Gėdingai krito jūsų žemiškasis tikėjimas, nuversti jūsų žemiškieji stabai. Įvyko baisus senojo rusų ateizmo ir materializmo, rusų socializmo ir anarchizmo, visko, kuo jūs kvėpavote, maitinotės ir gyvenote, žlugimas. Taip lengvos jūsų senobinių idėjų pergalės valanda ir buvo jos baisaus žlugimo, žiauraus jų melo ir iliuzijos demaskavimo valanda. Jau niekad, niekad jūs nebeatgimsite dvasiškai, niekad jūsų idėjos nebežavės. Naujos rusų kartos išaugs ir išsiauklės jūsų idėjų ir piktadarybių neapykantos dvasioje. Perdaug jūsų sąmonėj ir nuotaikose buvo klaidingumo. Klaidingas buvo jūsų požiūris į valstybę, jūsų požiūris į tautybę, jūsų požiūris į ūkinę veiklą ir pramonės vystymą. Klaidinga buvo jūsų moralė, jūsų imoralizmas, sujungtas su nihilizmu, jūsų utilitarizmas. Klaidinga buvo jūsų grožio samprata ir grožio gujimas. Klaidingi buvo jūsų neapykanta pažinimui ir abejingumas tiesai, kurią vertinote utilitariai. O pati pirmoji, pati baisiausioji jūsų klaida buvo jūsų netikėjimas ir bedievybė, dvasinių gyvenimo pagrindų išdavystė, jūsų atitrūkimas nuo religinių gyvenimo ištakų. Jūsų bukaprotiškas lygybės troškulys buvo būties ir visų jos vertybių ir brangenybių sunaikinimas, tai buvo dieviškojo pasaulio apiplėšimo, visų pasaulio didybių sunaikinimo troškulys. Jus valdo nebūties dvasia, kuri ir inspiravo jums tas egalitarines idėjas ir aistras. Entropijos dėsnis, kuris per tolygų šilumos pasiskirstymą veda visatą prie mirties, per jus veikia socialiniame gyvenime. Tačiau jūs visuomet nemėgot laisvės, o brolybė jums buvo svetima. Revoliucinėj dvasioj niekada nebūna nei laisvės, nei brolybės. Jūsų karalystėje jau negali būti jokio judėjimo. Bolševizmo karalystė jūsų kelyje, jūsų dvasioje buvo judėjimo riba. Jūs niekuomet nemėgote kūrybos, ją įsivaizdavot kaip uždraustą prabangą. Kūryba - aristokratiškas aktas. Jūs seniai tai atspėjote. Ir kuomet prasidės kūrybos era, kai ateis tikro atgimimo valanda, jūs būsite pašalinti kaip atmatos, kaip dvasiniai lavonai. Jūs jau seniai graužėte hierarchinio prado šaknis. Ir Rusijoje įvyko iki šiol istorijoj negirdėtas hierarchinio prado žlugimas, kokybių hierarchijos sunaikinimas. Tačiau bet kokio hierarchizmo žlugimas yra ir asmenybės žlugimas, kadangi asmenybė susieta su hierarchizmu. Tik hierarchijoje galimas įvairiapusis individualumas. Jūs gi viską atvedėte į nebūties lygybę.

Dvasinės rusų revoliucijos pasekmės bus didžiulės. Šios pasekmės nebus vien neigiamos, bus ir teigiamos. Mes pereiname į kitokį būties vertinimą. Visas tradicinis vertinimas kelia abejones. Tenka perkainoti visas socialines vertybes. Bismarkas kažkada norėjo, kad atsirastų tokia šalis, kuri pabandytų pritaikyti socializmą, tikėdamasis, kad po to jau neatsiras noro niekam pakartotinai daryti tokį bandymą. Tokia šalis atsirado ir tokį bandymą atliko kolosaliu mastu. Tiesa, socializmo įgyvendinimo Rusijoje bandymas labai primena plėšikavimą ir nusiaubimą. Tačiau socialinė revoliucija ir negali nepriminti nusiaubimo ir plėšikavimo. Tai galutinai patvirtino rusų revoliucija. Tačiau tai buvo matoma antikiniame pasaulyje. Liberalioji ir radikalioji rusų inteligencija visuomet buvo linkusi galvoti, kad socializmas yra labai aukštas dalykas, nors, gal būt, tuo tarpu ir neįvykdomas. Jūs, rusų radikalai, širdies gelmėse visada vylėtės, kad nieko nėra aukštesnio už revoliucinį socializmą, kad revoliucionierius socialistas yra pats aukščiausias žmogaus tipas, o jūs patys dėl savo silpnumo ir prisirišimo prie gyvenimo aplinkos negalite stovėti šiame aukštyje ir todėl einate į kompromisą. Rusiškasis radikalizmas niekada neturėjo nuosavos idėjos, jis visada gyveno svetimomis, praskiestomis vandeniu, idėjomis. Jūs, rusų radikalai, esate daugiaveidžiai, esate pati nereikalingiausia žmonių giminė, jūs neturite nieko sava. Nuo dabar nebebus galimybės žavėtis socializmu kaip gražiuoju toliu iš šalies. Nuo šiol socializmas tapo problemišku, tapo sudėtinga sąmonės problema ir viską socializme reikia perkainoti. Nebėra vietos dabar ir ištižusiam, neturinčiam gilaus dvasinio pagrindo, liberalizmui. Visi jūsų visų jūsų laikai praėjo - ir socialistų, ir radikalų, ir liberalų, ir senojo tipo, tarp dviejų kėdžių sėdinčių, konservatorių. Dabar ateina baisus, atsakingas laikas. Ir tik ugningesnės, gilesnės idėjos gali nugalėti mus supančią tamsą. Naujos dvasios turi ateiti, nauja dvasia turi nusileisti į mūsų nelaimingą, iškankintą, mirštančią tėvynę. Maža, labai maža vilčių, kad jūs, senosios dvasios inertiškos mąstysenos žmonės radikalai persigimsite, pripažinsite savo kaltę, išeisite iš užburto rato, atversite akis naujai šviesai ir ausis naujojo pasaulio, nepanašaus į jūsų suplėkusio, pogrindinio, išsigimėliškos kružovščinos pasaulio, garsus. Daugelis iš jūsų beviltiški, pasmerkti, jūs taip ir mirsite akli ir kurti. Sukurti naują gyvenimą turi į Rusiją ateiti nauji žmonės. Visas jūsų esybės audinys yra netinkamas gyvenimo kūrybai. Jūs - pabaiga seno, jūs - ne pradžia naujo. Naujais žmonėmis taipogi niekad negalima vadinti įvairių restauratorių ir išviršinių kontrrevoliucionierių. Revoliucija pateikia plačiausią dirvą socialinės filosofijos minčiai, duoda vidinius postūmius ir impulsus. Savo mąstysenoje jūs visuomet buvot tingūs, nerangūs. Jūs mėgote kartoti išmoktas mintis, dėstydami jas savo bjauriu žargonu savo nešvariose brošiūrose. Jūs nešiojotės savo kišenėse mažyčius katekizmus ir visiems atvejams skaitėte iš jų trafaretines mintis. Nuo šiol šito nedarysite. Dabar reikia sudeginti visus jūsų katekizmus ir visas jūsų brošiūras ir perduoti visus jūsų beveidžių minčių šablonus prakeikimui. Kodėl jūsų mintis niekuomet nebuvo individuali? Kodėl jūsų rašytojai neturėjo savo veido? Tai - ne atsitiktinis dalykas. Jūsų pasmerkimas - čia. Atėjo visų jūsų žemės rojaus utopijų pilkų, beasmenių, tuščių, beribės lygybės ir beribės laimės nebūtyje utopijų žlugimo laikas. Atėjo sveiko socialinio pesimizmo, kilnesnio, sudėtingesnio ir subtilesnio, negu bukų socialinių fanatikų optimizmas, laikas. Dabar nenugalimai griežtesnis, atsakingesnis požiūris į socialinį gyvenimą. Socialinis svajingumas yra paleistuvystė. Šio paleistuviško svajingumo vaisiai jau pažįstami. Jie visada buvo vienodi. Veržimasis į abstrakcijų socialinę tobulybę yra nuodėmingas, bedieviškas veržimasis. Žemės rojaus sukūrimo bandymai visuomet kūrė pragarą žemėje, vedė į blogį, neapykantą, tarpusavį naikinimą, kraują, prievartą, orgiją. Taip buvo reformacijos epochoje, kai anabaptistai kūrė Naująją Jeruzalę. Socialiniame gyvenime žmogus neturi teisės būti naiviu ir svajingu, išdrįsti skleisti savo sentimentalumą. Jis turi būti atsakingu vyru, turi matyti blogį ir nuodėmę, turi išmokti skirti dvasias. Perdaug brangiai kainavo jūsų svajingumas, jūsų sentimentalumas, jūsų naivumas ir blogio nepažinimas. Būkite griežti, būkite atsakingi, pažinkite ugningame išbandyme blogį. Būkite vyrais. Rusų tauta turi laikytis dėsnių, kultūros dėsnio, valstybingumo dėsnio, santykinio žemėje egzistavimo dėsnio. Kelias į aukščiausiąjį gyvenimą eina per įstatymą ir atpirkimą. Rusų tauta didelė, bet nuodėminga, pilna silpnybių ir pagundų, tauta. Ir viena iš rusų tautos silpnybių, viena iš didžiausių pagundų, yra socialinio stebuklo laukimas. Šitą pagundą Kristus atmetė dykumoje. Rusų tautai reikia pereiti per griežtą darbo drausmę. Revoliucija mums parodė, kad yra tragiškas neatitikimas ir nesuderinamumas tarp dvasinių rusų tautos gyvenimo ir jo žemutinės tamsos. Viršūnėje seniai jau vyksta kultūros krizė, tuo tarpu apačioje nėra jokios kultūros. Jūs, revoliucionieriai, esate vidurio žmonės. Jūs dar nepažįstate kultūros krizės, kadangi dar nepažįstate kultūros. Jūs - pusiau apšviesti žmonės. Ir ne jums kalbėti apie tai, kad rusų tauta stovi virš kultūros. Jūs patys esate žemiau jos. Rusų tautai reikia pakilti laiptais, vedančiais į šviesą. Sudėtinga rusiško mesianizmo problema ir, paties baisiausio melo kelyje, galima nuklysti į jį besiaiškinant problemą. Perdaug dažnai rusai nuklysdavo į šį melo kelią. O pats didžiausias melas yra revoliucinis mesianizmas. Bolševizmas parodė, kas yra revoliucinis mesianizmas, ir čia - jo nuopelnas. Jis dar demaskavo melagingąjį humanizmą, kuriame pilnai tarpsta socialistai revoliucionieriai. Bolševizme humanizmas pereina į savo priešybę, į žmogaus sunaikinimą. Visuomet lieka priešybė tarp daugumos ir mažumos, tarp gyvenimo dvasinių viršūnių ir materialiųjų žemumų. Ir amžina lieka dvasinės aristokratijos tiesa, senovinė žmonijos tiesa, kurios negali nuversti jokios revoliucijos. Žmogaus dvasia turi didvyriškai priešintis empirijai. Iš empirijos, su jos stichiniu chaosu ir tamsa, jis negali gauti aukščiausių vertybių, šias vertybes jis gauna savo gelmėse. Revoliucija dar kartą to pamokė. Revoliucija yra nubloškianti žmogaus dvasios laisvę į empirijos karalystę. Tačiau po revoliucijų vyksta tamsiųjų masių perdorijimas. Čia - teigiama revoliucijos reikšmė. Savo laiškuose apie socialinę filosofiją aš noriu priešpastatyti žmogaus dvasios laisvę chaotiškajai empirijai ir chaotiškajai tamsai. Mano socialinė filosofija turi religines, giluminiuose gyvenimo sluoksniuose glūdinčias, ištakas. Amžinoji krikščionybės tiesa dar kartą atsiskleidžia revoliucijos išbandymuose, tačiau jos atskleidimas socialinėje filosofijoje yra amžinas kūrybinis uždavinys. Rašyti aš noriu ne apie atitrūkusią, o apie konkrečią socialinę filosofiją.


ANTRASIS LAIŠKAS Apie religinius ontologinius visuomenės pagrindus

XIX amžiaus viešpataujanti sąmonė, kuri dingojosi esanti "priešakinė", pakeitė teologiją, sociologiją. Sociologija tapo "priešakinių" amžiaus žmonių evangelija. Dievo pradėta ieškoti socialume, visuomeniškume. Jūsų sociologinė pasaulėjauta ir sąmonė užtemdė jums dieviškojo pasaulio paslaptis, atskyrė jus nuo kosminio pasaulio gyvenimo. Jūs, "priešakiniai" amžiaus žmonės, iškritote iš dieviškosios pasaulėtvarkos ir įsitvirtinote ribotame žemės paviršiuje. Viskas jums virto socialiu reiškiniu, išvestu iš socialinių kategorijų, viskas buvo pajungta socialumui. Todėl viskas jums tapo paviršutinišku, viskas neteko giluminių pagrindų, giluminių pagrindų neteko ir pats socialumas. Jūsų socialumas, jūsų visuomeniškumas yra abstrakcijų abstrakcija. O.Konto arba Markso pasaulio įžvilga - abstraktus įžvilga. Jūsų socialogizmas atitraukė jus ne tik nuo kosminio, bet ir nuo istorinio gyvenimo. Atitrauktinis socialogizmas vienodai priešingas ir konkrečiam kosmizmui ir konkrečiam istorizmui. Tikrovėje, atitrauktinė pasaulėjauta yra pagimdyta žmogaus gilaus vienatviškumo, pavertusio jį atomu. Atskiri atomai veržiasi mechaniškai susijungti, kad taip nejaustų savo bejėgiškumo ir vienatvės. Visi jūs, kraštutiniai visuomenininkai, skelbią socialumo religiją, vis jūs - iširę atomai. K.Markso, vieno iš jūsų pirmųjų apaštalų ir pranašų, pasaulėjauta - atomistiška pasaulėjauta, neigianti organinę realybę, viską skirstanti į interesus. Jūsų socializmas yra kraštutiniausias nominalizmas, yra kraštutiniausias ontologinių visuotinumų, bažnytinių, valstybinių, nacionalinių, kultūrinių ir kt. kosminių ir dieviškųjų realybių neigimas. Pasakykite, padėję ranką ant širdies, akimirkai pamiršę socialinę kovą ir socialinius įkalčius, pasakykite sau, savo gilumai, aukščiausiajai tiesai, kas jums yra tikra? Viskas seniai jums pavirto į šmėklas ir miražus, į greitą ir apgaulingą žmoniškųjų aistrų ir interesų žaidimą. Apgaulingas socialinis būties apdangalas pakeitė jums pačią būtį. Ir seniai jums nebėra ontologinių gyvenimo pagrindų. Socialumas neatvedė jūsų prie gėrio, jis ištuštino jūsų sielas. Ankstyvesniųjų, organiškesnių ir realesnių epochų žmonės žinojo gilesnes bendravimo ir visuotinumo formas. Jūs - visuomenininkai iš kartaus skurdo, iš sielos tuštumos. Triukšminga, klykaujanti jūsų visuomenė, bet nėra joje gilaus realizmo, nėra joje ryšio su gyvenimo paslaptimis, su žmogaus, pasaulio ir Dievo paslaptimis. Seniai, seniai jau laikas susilpninti jums savo judėjimą paviršiuje ir pradėti judėjimą gilyn, seniai laikas apsigalvoti pažvelgti į sielos gilumą, kurioje iš tikrųjų turi atsiverti visa pasaulio begalybė ir Dievo begalybė, Jums būtina nugalėti savo socialinės savijautos uždarumą, būtina pajusti visuomeniškumą, kaip neatskiriamą kosminio vientisumo dalį, būtina suvokti visuomeniškumą, kaip dieviškosios pasaulėtvarkos neatskiriamą dalį ir pakopą. Tūkstančiai gijų jungia žmogiškąjį visuomeniškumą, pasimetusį nedideliame neaprėpiamo pasaulio vientisumo taške, su didžiojo kosmoso, dieviškojo pasaulio gyvenimu. Tarp visuomeninio gyvenimo žemėje ir kosminio gyvenimo amžinai vyksta endosmosas ir eksosmosas. Jūs gi panorot visuomeniškai įsikurti žemėje, pamiršę apie kosmosą, nusigręžę nuo dieviškos pasaulėtvarkos. Jūs kūrėte utopiją po utopijos apie galutinį visuomeninį įsitvirtinimą ir visuomeninį gerbūvį, nenorėdami žinoti apie kosminių energijų potvynius, griaunančius visus jūsų statinius, visas jūsų utopijas, visus jūsų visuomeniškuosius žemės rojus. Jūs panorot pasislėpti savo žemiškame racionalistiškame visuomeniškume nuo pasaulio ir nuo Dievo, nuo tamsių ir šviesių paslaptingų jėgų, nuo baisios begalybės ir nuo šaukiančios amžinybės. Visuomeniškume jūs panorote pasislėpti nuo mirties siaubo ir dūlėjimo ir kūrėte trumpalaikes gyvenimo iliuzijas. Tačiau jūs blaškotės mirties karalystėje. Kiekviena ateities akimirka jums praryja praėjusiąją, o pastarąją praryja sekanti akimirka. Ir nei viename taške jūsų triukšmingas išorinis judėjimas neįsitvirtina, neįsitvirtina tikras gyvenimas. Tikrasis gyvenimas yra prisijungimas prie amžinybės, pergalė prieš mirtį ir dūlėjimą. Senovės egiptiečiai, pastatę piramides amžinybės vardan, geriau už jus, "pažangiuosius" mūsų amžiaus žmones, žinojo gyvenimo paslaptis. Šie senovės piramidžių statytojai geriausiai paneigia jūsų išgalvotus "ekonominius materializmus", visas jūsų smaugiančias ir pavergiančias sociologines abstrakcijas. Iš tikrųjų mažiau utopiška buvo statyti šitas beprotiškas piramides amžinam gyvenimui, negu atstatyti visas jūsų tobulas visuomenes laikinam, trūnijančiam gyvenimui. Jūsų socialinis svajingumas ir jūsų socialinis utopizmas yra gimę iš sociologiškosios sąmonės atitrūkimo nuo kosminės sąmonės. Jūsų socialinis utopizmas yra kraštutinis racionalizmas, jis baigiasi pačia sunkiausia ir bjauriausia išprotėjimo forma. Beprotiška jūsų svajonė sukurti tobulą ir palaimingą visuomeniškumą netobuloje, pilnoje kančių pasaulio visumoje. Beprotiškas ir negarbingas jūsų noras sukurti tobulą ir palaimingą visuomeniškumą blogio pasaulyje, pasaulyje, kuriame chaosas dar nepertvarkytas į kosminę būseną. Tikrovėje tobulu ir palaimingu gali būti tik visas kosmosas, tik pasaulio visumai esant kosminėje būsenoje, galima tobula visuomenė. O tai ir reiškia, kad tobulybė ir palaima galimos tik Dievo karalystėje. Žmonių visuomeniškumas savyje turi visas pasaulio nuodėmes ir netobulumus, ant jo pastatytas pasaulio vergijos ir būtinybės antspaudas. Būtina išpirkti ir išlaisvinti visą pasaulį, visas būtybes, kad botų išpirktas ir išlaisvintas žmogiškasis visuomeniškumas. Jūs gi, bepročiai savo sampratoje, savo racionalizmo ribotume, jūs apsiribojate savo subjektyvioje sauvalėje, savo visuomenintame psichologizme, kuris iš pagrindų priešingas visuomeniniam ontologizmui, ir kuriate savo skurdžias utopijas, savo menamus rojus, kol pasaulinės būtinybės žingsnis jūsų nepargriauna ir nepriverčia susigalvoti apie pasaulio paslaptis. Jei laisvu noru jūs nepažvelgsite į kosminio gyvenimo platybes, griežta būtinybė jus privers tai padaryti. Nelaisvai dvasiai būtinybė - didis gėris.

Jūsų sociologiškoji pasaulėjauta visuomet buvo atitrūkusi nuo autentiškos istorinės tikrovės. Todėl ji buvo racionalistiška ir utopiška. Jūs izoliavote savo visuomeniškumą ne tik nuo pasaulio kosmoso, bet ir nuo istorinio kosmoso. Savo teorijose jūs atitrauktai pajungėte žmogų gamtai ir socialinei aplinkai, jūs atmetėte jo dvasios laisvę ir pavertėt jį į pasyvų gamtos ir socialumo sūkurio refleksą. Tačiau jūs pripažinote, kad žmogus gali iš savęs, atitrūkęs nuo praeities, pradėti istoriją pagal savo išminties planus. Jūs mėgote kalbėti apie "šuolį iš būtinybės į laisvės karalystę", kuri įvykdys šios socialinės aplinkos vergas, gamtinės būtinybės refleksas. Ir todėl, būtent, kad jūs nepripažinote žmogaus laisvos valios, todėl ir atplėšėte jūs jį nuo konkrečios istorinės tikrovės, už kurios yra gyva tautų dvasia. Viskas jums tapo abstraktu – abstrakti proto diktuojama būtinybė ir abstrakti proto diktuojama laisvė, gyvasis žmogus ir gyvoji istorija išnyko abstrakcijose. Istorinė tikrovė - gyva, konkreti realybė, savotiška realybė, skirtinga nuo kitų būties pakopų, gyvenanti pagal savo dėsnį, pažįstanti savo gėrį ir blogį, nebendramatiška su proto diktuojamais gėrio ir blogio kriterijais. Jūs neigėte šią istorinę tikrovę, nematėte joje vidinio organinio gyvenimo ir pakeitėte ją sociologinėmis abstrakcijomis. Abstrakčių sociologinių kategorijų taikymas istorinei tikrovei marino ją, atėmė jai sielą, gyvo, intuityvaus istorinio kosmoso įžvalga tapo negalima. Jūsų sociologinės abstraktybės ardė istorinę tikrovę kaip hierarchinę kosminės visumos pa kopą, prilygino ją paprasčiausiems elementams, atrandamiems kitų, prieš jūsų sociologiją egzistavusių, mokslų pagalba. Jūs paprastintojai ir painiojotojai. Todėl realybė jums išnyksta, netenkate jos, todėl jūsų rankose lieka tik atitrūkę realybės gabalai, tik būties nuolaužos. Jūs jau seniai vykdote būties, kaip konkretaus vientisumo ir hierarchinio darnumo, pogromą. Šį bukaprotišką pogromą jūs atliekate ir savo mokslu ir savo politika. Jūs mėgstate moralizuoti istorinę tikrovę ir istorinę praeitį. Jūs mėgstate duoti savo ribotus viršasmeninio istorinio gyvenimo individualius moralinius įvertinimus. Piktas jūsų žvilgsnis į savo tautos ir visos žmonijos istoriją, praeityje jūs tematote blogį ir prievartą. Jūs nesugebate suprasti, kad pačioj istorinėj prievartoj buvo sava tiesa, buvo Dievo veiklos lūžis tamsoje. Tolstojus buvo jūsų dvasios žmogus, kuomet jis smerkė istoriją kaip ištisą blogį, kada jis vykdė negirdėtą istorijos pogromą vardan savo individualistiškojo moralizmo. Tačiau jis buvo radikalesnis ir nuoseklesnis už jus. Savo nuoseklų individualistinį moralizmą jis taikė ir visam visuomeniškumui. Jūs gi smerkiate ir pliekiate istoriją ir vardan individualistinio moralizmo, ir vardan visuomeniškumo, kurį jūs kuriate negirdėtos prievartos, naujos, neregėtos vergijos pagrindu. Jūs turite pripažinti istorinės tikrovės savitą prigimtį, pamatyti jos gėrio dėsnį, racionaliai nebendramatį su individualios tikrovės gėrio dėsniu. Istorinėje tikrovėje negalima matyti tik individualaus žmogaus-atomo ir masės, mechaniškai jungiančios šiuos atomus, laisvų žmonių kolektyvų likimo, joje reikia matyti nacijų, žmonijos pasaulio likimą kaip realybę, kaip vieningumą. Visuomenės yra realūs organizmai. Jums gi egzistuoja tik atomai ir masės. Jūs norėtumėte visą istoriją pravesti per visuotiną rinkimų teisę, ir jūs iš anksto žinote, kad balsuojančios masės savo istorijos nepripažins. Pagal balsų daugumą istorinis procesas ne tik nebūtų vykęs, bet niekuomet jis nebūtų ir prasidėjęs. Pasaulis būtų pasilikęs neišsiskleidęs, pirmykštėje tamsoje, nebūties lygybėje. Atomai ir masės neitų į tas aukas, kuriomis perkama istorija. Negalima istorijai taikyti visuotinos rinkimų teisės ir balsų daugumos, negalima istorijos moralizuoti ir reikalauti iš jos atomų suvienodinimo.

Jūs, racionalistai utopistai, sąmonės apdujimo apsėsti, nepasimokėt iš istorijos, nesuvokėt iš aukštybių atsiųstos išbandymų prasmės. Jūs turėjote galimybę daug ką pažinti ir suprasti iš prancūzų revoliucijos praktikos. Dvasinė reakcija į revoliuciją labai užaštrino kūrybiškų ir pažangių žmonių nuovoką. Šiuos žmones jūs pavadinot "reakcionieriais". Tačiau jie daugeliu atžvilgių apvaisino tą XIX amžiaus mokslą, kurį ir jūs priversti pripažinti savu. Dvasinė reakcija į revoliuciją buvo taip pat reakcija į XVIII amžiaus racionalizmą. Šioje kūrybinėje reakcijoje buvo įgytas istorijos jausmas, ir atsiskleidė visuomeniškumo irracionalūs pagrindai. Po revoliucijos praktikos, apsėstos racionaliąja beprotybe, tapo aišku, kad visuomenė negalėjo ir negali būti sukurta tik labai suprantamo menkam žmogaus protui ir, pagal laisvą šio proto valią nustatomo, racionalumo pagrindu. Žmonių visuomenės pagrindai glūdi dieviškoje pasaulėtvarkoje. Yra paslaptingasis žmonių visuomenės pagrindas, toks pat paslaptingas, kaip ir visos organinės gamtos, nuo kurios negalima atplėšti žmonių visuomenės pasaulio, pagrindas. Gilesnei porevoliucinei sąmonei atsiskleidė paslaptingoji istorijos eiga, laikmečių ryšis, kas apribojo žmogiškąją savivalę, žmogaus proto savivalę visuomenės sandaroje. Ž.de Mestras buvo religingas ir religiškai kovojo su revoliucijos dvasia, su XVIII amžiaus racionalistiškojo švietimo dvasia. Šioje kovoje jo sąmonei atsiskleidė visuomeninio gyvenimo dėsningumai, objektyvūs visuomenės pagrindai. Buvo atpažinti organiniai, o ne savavališkai dirbtini visuomenės ir valstybės pagrindai. Taip "reakcingasis" Ž.de Mestro ir dvasia panašių į jį, mąstymas vėliau pagimdė sociologinį natūralizmą. Net darvinizmas sociologijoje gali būti susietas su šia reakcija į XVIII amžiaus racionalizmą. O O.Kantas tiesiog pripažino savo giminystę su Ž.de Mestru. Espinas teisingai nurodo, kad būtent de Mestrui ir XIX amžiaus teologinei mokyklai priklauso atradimas, kad visuomenė yra gamtos, o ne žmogaus kūrinys, ir šios mokyklos atstovus jis pasirengęs pripažinti mokslinės sociologijos kūrėjais. Religinei sąmonei šis objektyvus visuomenės pagrindas, šis gamtinis jos dėsningumas yra žmogiškojo pasaulio nuodėmingumo išraiška. Pasaulis, glūdintis blogyje, turi paklusti dėsningumui. Priešingu atveju piktas chaosas sugriaus visokią pasaulio tvarką, sunaikins kosminį darnumą. Šiame apreiškime gamtos ir visuomenės tvarkai yra sava moralinė tiesa, įrodanti įgimtąją nuodėmę. Gamtos negalima išprievartauti. Reikia išpirkti jos kaltes. Tokiu būdu, objektyvus visuomeninio gyvenimo dėsningumas atsiskleidžia dviem aspektais: religiniu aspektu ir materialistiniu aspektu.

Jūs tepripažinot mokslą, jūs jį sudievinot, jį pavertėt į racionalistinę utopiją. Tačiau niekuomet jūs nebuvot palankūs objektyviai tiesai, neginčytinos tiesos šaukiami, neribojote aistrų ir klejonių. Jūs buvote kraštutiniai pozityvistai ir materialistai, tačiau pažinimo patosas jums buvo svetimas. Niekad jūs netroškot žinių. Jūsų žinios subjektyvios, o ne objektyvios. Jos buvo griovimo įrankis. Ne žinios, ne mokslas įkvėpė jus, o neigiamas švietimas, kuris yra pusiau "švietimas" ir nihilizmas. Iš gamtos ir visuomenės objektyvių dėsningumų jūs darėte išvadą, kad viskas leistina ir, kad pagal savo savivalę, jūs galite pertvarkyti gyvenimą. Ir jau seniai laikas atvesti jus į palankumo griežtam mokslui, nesavanaudiškam žinojimui būseną. Jūsų mokslas visuomet buvo savanaudiškas ir todėl, tai nebuvo tikrasis mokslas. Jūs išsigalvojot, kad egzistuoja "buržuazinis" mokslas ir "proletarinis" mokslas ir tuo sunaikinote bet kokio pažinimo galimybę, tuo sunaikinot pačią mokslo idėją. Trupinėlį objektyvaus mokslo marksizme galutinai prarijo subjektyviai klasinis jo patosas, su draskė žmogiški interesai ir aistros. Palankumas mokslui, objektyviųjų visuomenės pagrindų pažinimas būtų sumažinę jūsų pyktį ir įtūžį, apvalę ligotą sielą. Jūs būtumėte perstoję visur matyti vyriausybės ir viešpataujančių klasių piktą valią, įsigilinę į žmonių gyvenimo blogio ir nelaimių priežastis. Tačiau dėl ši to jūs turite susitaikyti ne tik su mokslu, bet ir su religija, turite atsigręžti į aukščiausiąjį šviesos šaltinį. Visuomenė ir valstybė skyla ir irsta, kai šie žmogiškojo bendravimo bei viešpatavimo pagrindai pakertami. Jūs tik tada pakylate iki šios elementarios tiesos supratimo, kai prasideda katastrofa, kai jums patiems gresia žūtis.

Retai, perdaug retai jūsų tipo, jūsų gyvenimo pajautimo ir jūsų sąmonės žmonės susimąsto apie gyvenimo ištakas, apie tas pirmines pasaulio ištakas, kurios sąlygoja ir visuomeninį gyvenimą. Jūs neieškote gyvenimo prasmės. Jūs ieškote tik gyvenimo gėrybių. Toks jūsų dvasios kryptingumas uždengia jums kosminio ir visuomeninio gyvenimo paslapčių pažinimo galimybę. Jūsų akiratin patenka tik ribota gamtos iškarpa ir, pasiduodantis jūsų skurdžios minties racionalizacijai, visuomeniškumas. Kalbu apie jūsų mintis, kadangi jūsų veiksmuose amžinai šėlsta ir racionalios aistros ir nuolat veržiasi, iš jums neaiškaus bedugnio šaltinio, tamsa. Tikrai yra tamsus, bedugnis ir begalinis tamsos šaltinis mūsų ir pasaulio gyvenime. O jūsų protavimo šviesa yra bejėgė apšviesti mus supančią begalinę tamsą. Dvi begalybės aprėpia mus - viršutinė ir apatinė, šviesos ir tamsos, gera ir bloga. Nei vienos iš šių begalybių jūsų menku protu neįmanoma suvokti. Jūsų ribotoj sąmonėj nėra nei dieviškosios begalybės, nei tamsios ir chaotiškos begalybės. Jūsų sąmonė pagauna tik nežymią tarpinę, pasiduodančią racionalizacijai sferą. Šiuose keliuose neįmanomas joks gilesnis pažinimas, neįmanomas ir visuomeniškumo gilesnis pažinimas. Žmonių visuomeniškumo pasaulis yra ištisas mažas pasaulis, kuriame atsispindi tie patys pradai, veikia tos pačios energijos, kaip ir didžiajam pasauly. Visuomeniniame pasaulyje, kaip ir didžiajame pasaulyje, kaip ir visoje visatoje kovoja kosmosas ir chaosas. Ir visuomeniškumo pažinimas turi padėti kosminiam pradui nugalėti chaotinį pradą. Tikrajame pažinime yra ontologinė šviesa, nugalinti chaotinę tamsą, yra kosmogoninis pradas. Tačiau jūsų ribotas racionalizmas nesugeba ne tik nugalėti chaotinės tamsos, bet ir jos pamatyti, atpažinti. Todėl jūs ir esate jos valdžioje.

 

Senovės vokiečių mistikams atsiskleisdavo tiesa apie tamsią būties ištaką, apie bedugnę, esančią jos pagrinde. Žymiausias iš jų J.Bemė aiškino Ungrundą neturinčią pagrindo bedugnę, kuri gilesnė už Dievą. Ir Meisteris Eckehartas mokė apie Dievybę, dieviškumą, kuris gilesnis už Dievą. Dieviškoji šviesa įsižiebia bedugnėje tamsoje. Ši tamsi bedugnė negali būti pavadinta net būtimi, ji glūdi po bet kokia būtimi, jai netaikytini jokia kategorija ir joks apibrėžimas. Ši pradinė, amžinybėje įsižiebianti šviesa, ir yra teogoniškasis Dievo gimimo procesas. Tačiau būtų neteisinga pagal analogiją teogoninį procesą lyginti su evoliucija, vykstančia šiame pasaulyje: jis nepajungia amžinybės laikui, kuriame veikia trūnijimas, kur kiekvieną momentą naikina vėliau einąs momentas. Jis yra šviesos apreiškimas pačios amžinybės gelmėje. Ir menkas mūsų protas čia susiduria su neišsprendžiamomis antinomijomis, su nenugalimais prieštaravimais. Tai, kas vyksta amžinybėje, atsispindi ir laike, laikiname pasaulio procese. Kosmogoniniame ir antropogeniniame procese įsižiebia šviesa ir nugali chaotiškąją tamsą. Tamsios bangos plūsta iš bedugnės ir šėlstantis chaosas turi būti nugalimas pasaulyje ir žmoguje, kad žmogus ir kosmosas nežūtų, kad Dievas nugalėtų tamsą, kurtų kosminę būtį. Šviesos gimimas tamsoje, perėjimas nuo chaoso prie kosmoso yra būties nelygybės atsiradimas būties lygybėje. Ir žmonių visuomenėje yra ne tik paslaptingasis, bet ir tamsusis pradai, žmonių masėse šėlsta chaosas, ir visuomeniškumo kosmosas kuriamas ir saugomas su didžiulėmis pastangomis. Tamsos bangos, istorijoje vadinamos išorės ir vidaus barbarų antplūdžiais, reikalauja pertvarkančios šviesos. Tokius barbarų antplūdžius pažinojo dar senasis Egiptas ir senoji Roma. Barbariškas, skitiškas pradas rodo prarają, slypinčią pačiame ramiausiame ir konservatyviausiame visuomeniškume. Barbarų, antplūdžiai buvo naudingi ir pamokantys ypač patenkintoms, nurimusioms, sukaustytoms ir kaustančioms epochoms. Žmogus pastoviai gyvena virš bedugnės, ir joks konservatyvumas neturi nuslėpti šios tiesos. Revoliucijos buvo tokie pat tamsos antplūdžiai, kaip barbarų antplūdžiai. Ir barbarai ir revoliucijos reikalingos nukaršusiam pasauliui. Negalima neigti šių istorinių potvynių reikšmės. Tačiau jų reikšmė ne ta, apie kurią jūs, barbarizmo ir revoliucijos ideologai, galvojate.

Kosminis gyvenimas - hierarchinis. Hierarchinis ir visuomeninis gyvenimas, kadangi jame yra kosminė darna, organinis nenutrūkstamas ryšis su kosmosu. Štai paslaptis, kuri nesuprantama jūsų dvasios žmonėms. Bet koks kosminės hierarchijos pažeidimas skaldo būtį, žeidžia bendras ir individualias realybes (valstybę, naciją ir kt. vienodai, kaip ir asmenybę), kausto atomus į mechaniškus kolektyvus. Nuo seniausių laikų visuomenėje vyko kosminių, t.y. hierarchinių pradų kova su chaotiškaisiais, t.y. atomistiškais ir mechaniškais pradais. Hierarchinis pradas, kaip ir viskas šiame pasaulyje, gali išsigimti, gali nebetesėti savo šviesą nešančios misijos ir pagimdyti pačius baisiausius piktnaudžiavimus. Hierarchinis pradas gali sustabarėti, tapti inertišku ir trukdyti bet kokiam kūrybiniam judėjimui. Taip, iš seniausių laikų, valdovo ir žynio valdžia ne tik vadovavo ir vedė į šviesą tautas, tačiau ir stabdydavo kūrybinį judėjimą. Labai dažnai valdovų ir šventikų hierarchija stodavo į laisvos kūrybos trukdymo pozicijas. Ir kiekvieną kartą, kai hierarchiniai pradai sukaupdavo daug nuodėmių ir nebetesėdavo šviesos skleidimo priedermės, iš apačios pakildavo tamsiosios bangos ir grasindavo nušluoti visuomeniškąjį kosmosą, sunaikinti visuomeninio gyvenimo darną. Valdovų ir šventikų hierarchija turi duoti laisvę ir erdvę kūrybinei dvasiai, nes, priešingu atveju, patenka į merdintį įstatymiškumą ir patiria užtarnautą bausmę. Tačiau reikia skirti patį principą, pačią idėją nuo faktinės nuodėmingos būsenos. Šviesa šiame pasaulyje turi sklisti pakopomis. Yra amžinas skirtumas tarp ezoterinių ir ekzoterinių dalykų. Šia skirtumas apsaugo tikrosios aristokratijos, išrinktosios žmonijos dalies, aukščiausio dvasinio kūrybinio gyvenimo galimybę. Negalima vienu akimirksniu prileisti prie aukščiausios šviesos visos neaprėpiamos žmonių masės tamsos. Žmonių masė iš tamsos karalystės, iš chaoso nelaisvės vedama pakopomis auklėjimo pagalba. Hierarchinės užkardos chaotiškajai tamsai, kiekybinei masei apsaugo šviesos šaltinius, apsaugo šviesą nešančią dvasią nuo naikinančio materialaus ir dvasinio chaoso. Dvasia, atbundanti aukščiausiajai sąmonei, senojo pasaulio liaudies gyvenime visur vedė kovą su tomis dvasinio ir materialaus chaoso bangomis. Visos didžiosios religijos žinojo skirtumą tarp ezoterinių ir ekzoterinių dalykų ir sukūrė hierarchinę tvarką, nukreiptą ne į slaptąjį (ezoterinį) pasaulį, o į išorinį (ekzoterinį) pasaulį. Šiuo būtu buvo saugoma kokybė nuo naikinančios kiekybės ir kiekybė buvo vedama šviesos keliu, šviečiama. Senovės Rytų religijos turėjo paslaptingąją, uždarą pusę, padariusią sąlygojančią įtaką aukščiausiems graikų kultūros laimėjimams, joje buvo tikri apreiškimai, pranašavę krikščionybės atsiradimą. Egipto tautų religija neturėjo tokių aukščiausių apreiškimų, ji dar buvo paskendusi pagonybės tamsoje. Toki pat padėtis buvo ir Graikijoje. Neapšviestos gamtos dvasių ir demonų stichijos supo Graikiją iš visų pusių ir grasino užlieti bundančią dvasią. Pagonybė negalėjo išvaduoti iš demonolatrijos senovės tautų. Tačiau kiekviena hierarchinė santvarka bandė apsaugoti dvasinį gyvenimą nuo chaotinės prigimties, sukurti formuojančius pradus ir stichiniam išsiliejimui pastatyti ribas. Aukščiausių Graikijos dvasinio gyvenimo laimėjimų negalima ieškoti Dionizo religijoje, šioje liaudies mistikoje, esančioje tamsių chaoso stichijų valdžioje. Jų reikia ieškoti orfizme, helenzino misterijose, pas Pitagorą, Heraklitą ir Platoną. Dioniziškųjų orgijų potvynyje liaudį draskė demonai, liaudis ieškojo išsilaisvinimo iš varganos ir ribotos būties, prisijungdama prie stichiško gamtos sūkurio. Galutinis dioniziškojo kulto laimėjimas būtų buvęs Graikijos žlugimas. Apoloniškosios kulto formos pradžia turėjo apriboti šias dioniziškas stichijas, prikelti žmogaus veidą iš tamsos. Dioniziškas pradas - demokratiškas. Apoloniškasis pradas - aristokratiškas. Dionizmas duoda stichinį, liaudiškąjį pagrindą. Niekuo neribotas ir niekam nepavaldus liaudies stichijos triumfas, demokratijos viešpatavimas virsta į dioniziškąją orgiją, darkančią skandinančią žmogaus dvasią į gamtos chaosą. Dionizmas priešiškas bet kokiam hierarchizmui ir ezoterijai. Dionizmas triumfuoja revoliucijų epochose, masiniuose liaudies bruzdėjimuose. Šis triumfas visuomet kelia pavojų dvasinėms vertybėms, naikina jas. Aristokratinis hierarchinio darnumo pradas, nustatantis formą ir ribas, skirtumus ir distancijas, gelbsti aukštesnį dvasinį gyvenimą, saugo šviesos šaltinius ir žmogaus asmenybę nuo sunaikinimo. Asmenybės būtį sąlygoja skirtumai ir atstumai, formos ir ribos. Revoliucinis dionizmas panaikina visus skirtumus ir atstumus, visas formas ir ribas, ir todėl jis giliai priešiškas asmenybei, nepripažįsta ir nepažįsta žmogaus paveikslo. Kai katalikų Bažnyčia kovojo su stichine demonolatrija, ji saugojo žmogų, Dievo paveikslą ir panašumą, padėjo jam atsistoti. Visose revoliucijose stichinė demonolatrija sekuliarizuotoje formoje iš naujo apvaldo žmogų ir drasko jį. Asmenybės pradas susijęs su hierarchiniu pradu, jis atsiskleidžia kosmose ir žūsta chaose. Asmenybės pradas iš esmės yra aristokratiškas pradas, jis. sąlygojamas skirtumais ir ribomis. Asmenybė nepakenčia chaotiškos maišaties, plebėjiško visų ribų ir skirtumų panaikinimo. Asmenybės pradas yra kokybinis pradas, jis ir yra nepakartojama kokybė, nesileidžianti maišyti su kiekybe. Tik Kristaus meilės paslaptis veda į vienybę nežlugdant asmenybės, įtvirtinant kiekvieną asmenybės paveikslą. Jūs, esantys dioniziškoje stichijoje, draskomi chaotiškos gamtos demonų, jūs nepažįstate asmenybės ir nepažįstate laisvės. Jūsų revoliucijos pavergia žmogų, paskandina jį į pirmykštę tamsą. Jūsų dvasia paskęsta kolektyviniame kūne ir praranda savo aukščiausius laimėjimus. Dvasinis pradas yra aristokratiškas, o ne demokratiškas pradas. Demokratiška yra sielos ir kūno stichija. Aristokratinio prado atsiradimas pasaulyje - tai šviesos ir tamsos kova, asmenybės gimimas, dvasios išlaisvinimas. Jūsų revoliucinis dionizmas visuomet buvo ir bus trumpalaikiu kiekybės laimėjimu, sunaikinančiu asmenybių ribas, iškeliančiu iš tamsos beveidžius plebėjų paveikslus. Štai kodėl, organiško vystymosi pakopomis principas per šviesą, sklindančią iš viršaus į apačią, istoriniame gyvenime turi dorovinę ir religinę reikšmę, - jis saugo asmenybę, laisvę ir dvasinį gyvenimą.

Daugelis iš jūsų mėgstate kalbėti apie laisvę ir išsilaisvinimą. Bet kas išsilaisvina, apie kieno jūs laisvę kalbate, ar egzistuoja jums laisvės subjektas? Chaotiškos stichijos išlaisvinimas nėra žmogaus išlaisvinimas, chaotiškoji stichija negali būti išlaisvinimo subjektu, ji vergovės šaltinis. Žmogus pradžioje būna chaotiškos stichijos valdžioje. Tamsa, bedugnė traukia žmogų žemyn, trukdo žmogui išsitiesti visu ūgiu. Žmogaus išlaisvinimas iš chaotiškos stichijos nelaisvės, o ne chaotiškosios stichijos išlaisvinimas žmoguje ir tautoje yra tikrasis išlaisvinimas. Štai kodėl visi gilūs žmonės suprato, kad tikrąjį išsilaisvinimą sąlygoja askezė, savęs drausminimas ir apribojimas. Stichinis aistrų išžabojimas pavergia, paverčia vergu. Kai žmogus yra nuosavo chaoso valdžioje, jis - vergas, jo asmenybė iššvaistyta aistroms, bejėgė per nuodėmes. Jums, žmogaus ir tautos "išlaisvintojams", nuimantiems stichijai visus pančius, jau seniai laikas susimąstyti apie asmenybės problemą. Kodėl jūsų revoliucijose nėra asmenybių, kodėl jos atiduotos stichinėms audroms, kodėl žmogaus paveikslas skęsta stichijose, kurioms jūs giedate himnus? Jūs niekada nesugebėjote išspręsti asmenybės ir visuomenės santykio problemos, bet ir jos pastatyti. Jūs praradot realybės jausmą, jums ir asmenybė nereali, ir visuomenė nereali. Jūsų "revoliucinis" pasaulio supratimas yra kraštutinis nominalizmas socialinėje filosofijoje, kraštutinis atomizmas. Jūsų kolektyvizmas yra tik antroji šio nominalizmo ir atomizmo pusė. Jūs praradot tikrąją realybę ir jos vieton norite pastatyti naują dirbtiną, iliuzišką realybę. Jūsų pasaulėjauta ir pažiūra neigia bet kokį ontologinį realizmą. Jūsų protėviai - sofistai. Jūs atmetėt, Platono padėtus, socialinės filosofijos ontologinius pagrindus. Perdaug aristokratiškas jums Platonas, ir jame jūs pamatėte "pasaulinės reakcijos" šaltinį. Platono socializmas buvo aristokratiškas socializmas, jis grindžiamas pripažįstant ontologinių realybių hierarchijas. Platonas pripažino ontologinę realybę visumos skaldymo į atomus, pradedant aukščiausio gėrio ir tiesos atmetimu. Jūsų tiesa - savavališka, subjektyvi, klasinė tiesa, interesų ir aistrų pagimdyta. Jūs pradedate savo veiklą po to, kai visos realybės, visos bendrystės paverstos dulkėmis, atomais. Iš tikrųjų, jūs norite savo reikalą pastatyti iš nieko ir ant nieko. Ir tai pasakė pats radikaliausias, pats drąsiausias iš jūsų Maksas Štirneris, nors jums jis nelabai populiarus. Tačiau ir Štirneris nebuvo iki galo nuoseklus ir radikalus. Jis pripažino "vienintelį" neturėdamas tam jokios teisės ir pagrindo. Kadangi iš tikro, "vienintelis“ yra apiplėštas nuogas elgeta paleistas į pasaulį. "Vienintelis" neturi realaus "aš", realios asmenybės. Kadangi asmenybė yra ontologinė realybė, ji įeina į ontologinių realybių hierarchiją. Asmenybė numato kitų asmenybių realumą ir realumą to, kas yra aukščiau ir giliau už ją. Nominaliame individualizme asmenybė suyra ir žlunga. Jame taip pat suskyla į atomus nacija, valstybė,, bažnyčia, kosmosas, Dievas. Jei nėra jokių realių vienybių, tai nėra sveikos asmenybės, ji dalinasi pasaulio realybių likimų ir smunka kartu su juo. Jei Dievo nėra, tai nėra ir žmogiškosios asmenybės. Asmenybė susieta su universalizmu, o ne su individualizmu. Žmogiškosios asmenybės žlugimas turi galutinai baigtis jūsų žmonių kolektyve, kuriame žus visos realybės, jūsų būsimajam skruzdėlyne, tame baisiame Leviatane. Apie tai dar ne kartą kalbėsiu. Jūsų kolektyvas yra melaginga realybė, kuri turi užimti visų žuvusių realybių vietą, - asmenybės, nacijos, valstybės, bažnyčios, žmonijos, kosmoso, Dievo vietą. Asmenybių hierarchijoje jokia asmenybė nenaikina kitos asmenybės, o ją papildo, turtina. Gi jūsų beveidis, neturintis sielos, atitrūkęs nuo ontologinių pagrindų, kolektyvas neša mirtį bet kokiai asmenybės būčiai. Todėl jo pergalė būtų nebūties pergalė, nieko pergalė. Revoliuciniame kolektyve nieko nėra žmogiško, kaip nieko nėra ir viršžmogiško, jame yra kažkas nežmoniška ir bedieviška, yra žmogaus ir Dievo naikinimas. Ir pats velnias bejėgis pakeisti šį, nuo amžių einantį, likimo bendrumą, kuriame pats Dievas, kaip žmogus, buvo prikaltas prie kryžiaus.

Jūs, visi materialistinės revoliucijos skelbėjai, socialistai ir anarchistai įvairių atspalvių radikalai ir demokratai, visi lygintojai, jūs neigiate ir naikinate asmenybę. Jūs norėtumėte žmones paversti atomais, bevardžių atomų kolektyvu. Tačiau tikrovėje žmogus yra individas, individualybė, įvairiapusis pradas. Kiekvienas žmogus turi individualų likimą žemiškame gyvenime ir amžinybėje. Neatsitiktinai, ne pagal išorines ir beprasmes priežastis kiekvieno žmogaus daliai atskiras, su visais išbandymais ir kentėjimais, likimas. Ne atsitiktinai užguito vaiko veide pasirodė ašara, apie kurią  šneka Ivanas Karamazovas. Maištas prieš vaiko ašarą, prieš kančias, kuriomis pelnomas pasaulio istorinis procesas, yra aukščiausios gyvenimo prasmės atmetimas, dieviškos pasaulio tvarkos nepriėmimas. Ateistas nepriima vaiko ašaros ir visų gyvenimo kentėjimų, jis sukyla prieš Dievą vardan laimingos ir sočios dalios žemėje. Tačiau jis čia pat pasiruošęs pralieti nesuskaičiuojamas ašaras ir nesuskaičiuojamas kančias, kad greičiau pasiektų laimingą ir beskausmį žmogaus gyvenimą. Toks dorovinis visų revoliucionierių prieštaravimas. Jūs, rusų revoliucionieriai inteligentai, daug ir dažnai kalbėjote apie vaiko ašarą, apie nepakeliamas liaudies kančias. Tai buvo jūsų mėgstamiausia tema. Jūs krisdavote į melagingą sentimentalumą, žadėjot beskausmį rojų. O kai atėjo jūsų laikas, jūs parodėt negirdėtą žiaurumą, jūs savo šalį pavertėt ašarų jūra, savo liaudžiai sukėlėte neapsakomą kiekį kančių. Sentimentalumas dažnai baigiasi žiaurumu. Nuo žiaurumo apsaugo atšiauresnis, griežtesnis požiūris į gyvenimą. Visų gyvenimo ašarų ir kančių prasmės suvokimas skaidrina žmogų. Kiekvienam, turinčiam religinį jausmą, matančiam žmogaus esmę, žmogaus likimo klausimas yra paslaptingas ir negalima jo išspręsti toje mažoje amžinojo laiko atkarpoje, kurią mes vadiname žemiška, t.y. nuo gimimo iki mirties. Kiekvieno žmogaus likimas yra panardintas amžinybėje ir amžinybėje reikia ieškoti jo prasmės. Šiame trumpalaikiame gyvenime viskas atrodo atsitiktina, beprasmiška ir neteisinga. Viskas įgyja prasmę ir pateisinimą amžinybėje. Tačiau jūs, maištaujantys prieš dieviškąją pasaulio tvarką ir amžinybę, jūs nematote ir nejaučiate žmogaus veido, jūs matote tik asmenybės atkarpas ir nuotrupas, tik laikinas jos būsenas, tik laikinas kančias ir paniekinimus. Jūsų humanistinis ir sentimentalusis žmogaus užtarimas, jūsų bukas troškimas jį išlaisvinti iš kančių ir yra jūsų netikėjimas į Dievą ir netikėjimas į žmogų, jūsų ateizmas. Jis visuomet veda į asmenybės sunaikinimą vardan žmogaus išlaisvinimo iš kančių. Kančių prasmės, likimo prasmės, kas iš šalies atrodo taip neteisinga ir nepateisinama, priėmimas ir yra asmenybės užtvirtinimas, ir yra tikėjimas į Dievą ir į žmogų. Žmonių dalia įvairi, įvairūs likimai, pilni kančių ir ašarų todėl, kad žmonės nevienodi, individualios būtybės. Į žmogų reikia žiūrėti konkrečiai, o ne atitrauktai, su visa jo empirine ir metafizine istorija, su visais organiniais pasaulio ryšiais. Tik tuomet gal ką nors suprasime apie jo likimą. Jūs žmogų vertinate kaip atomą ir visi žmonės jums atrodo lygūs ir nusipelnę vienodos dalios. Taip jūs norite išlaisvinti žmogų nuo neteisybių ir kančių, tačiau taip jūs užmušate žmogų. Prieš jus stovi ne žmogus, o atitrūkęs atomas. Šiems atitrūkusiems atomams jūs iššvaistote visą būtį. Konkrečiam ir nepakartotinai individualiam žmogui turi reikšmės jo ryšiai su protėviais, su tėvyne, su istorija. Ne atsitiktinis žmogaus ryšys su tuo ar kitu luomu ar klase. Į atitrūkusį žmogų žiūrima be istorijos, be praeities, be tėvynės, be tėvų ir senolių. Bet tai jau ne žmogus, ne asmenybė, o atomas , abstrakcijų abstrakcija. Beprasmiškas ir bedieviškas jūsų noras suvienodinti žmonių kančias ir vesti racionaliąją apskaitą, kas kenčia daugiau ir kas mažiau, kieno kančios pelnytos ir kieno nepelnytos. Jums neleista būti žmogiškųjų ir Dieviškųjų likimų teisėjais. Jums leista tik veiksminga artimo meile lengvinti tik kančias, nešti į gyvenimą džiaugsmą. Tačiau šis meilės ir pagalbos žmonėms dalykas negali turėti nieko bendra su racionaliu žmonių likimų pasvėrimu, su racionaliu šių likimų sulyginimu ir prievartiniu jų suvienodinimu. Jūsų revoliucinė lygybės religija ir yra ateizmas, aukščiausios gyvenimo prasmės neigimas. Ji veda ne į geresnio ir aukštesnio gyvenimo kūrimą, o į visų būties vertybių griovimą ir pažeminimą.

Aš žinau viską, ką aš kalbu, pavadinsite "reakcingumu" ir pamatysite mano mintyse socialinio blogio pateisinimą. Tačiau aš jau seniai nustojau teikęs reikšmės jūsų apibrėžimams. Visi jūsų žodžiai man skamba kaip bjaurus triukšmas. Ir todėl nesustabdys manęs jūsų rėkavimai ir pasmerkimai. Nelygybė religiškai pateisinta nepakartojamai individualiu žmogaus asmenybės likimu amžinybėje. Tai nereiškia, žinoma, kad nereikia žmogiškosios dalios žemėje lengvinti ir gerinti. Atvirkščiai, šis lengvinimas ir gerinimas yra meilės priesako pildymas. Tačiau tai reiškia, kad negalima maištauti prieš dieviškos pasaulio tvarkos pagrindus, jų griauti ir priešpastatyti savo ribotą ir savavališką gyvenimo prasmę dieviškojo gyvenimo prasmei. Nelygybė yra visos kosminės tvarkos ir darnumo pagrindas, yra pačios žmogaus asmenybės egzistavimo pateisinimas ir visokios kūrybinės veiklos pasaulyje šaltinis. Šviesos gimimas tamsoje yra nelygybės atsiradimas. Bet kokia kūrybinė veikla yra nelygybės atsiradimas, pakilimas, kokybės iš nekokybiškos masės išskyrimas. Pats Dievo gimimas yra amžina nelygybė. Iš nelygybės gimė ir pasaulis, kosmosas. Iš nelygybės gimė ir žmogus. Absoliuti lygybė būtų palikusi būti neatskleistame stovyje, t.y. nebūtyje. Absoliučios lygybės reikalavimas yra reikalavimas grįžti į chaotišką ir tamsią, suniveliuotą ir nediferencijuotą išeities būseną, o tai jau yra nebūties reikalavimas. Revoliucinis reikalavimas grįžti į lygybę nebūtyje gimė iš aukų ir kentėjimų, per kurias eina kelias į aukščiausią gyvenimą, nenoro. Tai ir yra pati baisiausia reakcija, viso pasaulio kūrybiškojo proceso neigimas. Revoliucijos patosas - reakcingas patosas. Prievartinis, išeinantis iš chaotinės tamsos gelmių, lygybės reikalavimas yra kėsinimasis į kosminės hierarchinės tvarkos, pastatytos kūrybišku šviesos gimimu tamsoje, sugriovimas, kėsinimasis į pačios žmogaus asmenybės kaip hierarchinės pakopos, gimusios nelygybėje, sugriovimas. Taip vykdomas pasikėsinimas į karališkąją žmogaus vietą kosminėje santvarkoje. Prieš lygiavos siautėjimą sukyla ne žmogiškieji, o iš esmės aristokratiškieji pradai, o žemesnieji, nežmogiški pradai, elementarios stichijos, gamtos jėgos sukyla pačiame žmoguje. Visuose komunistiniuose masių bruzdėjimuose visuomet buvo jaučiamas kažkoks nežmoniškumas, kažkokių, žemiausių gamtos stichijų, trukdančių atsiskleisti žmogaus veidui, sukilimas. Reikalinga pagaliau įnešti demaskuojančią šviesą į jūsų maišalynės tamsą. Lygybės patosas yra pavydas nesavai būčiai, nesugebėjimas pagerinti savo būtį, nesidairant į kaimyną. Nelygybė leidžia kiekvienam užsitikrinti būtį, nepriklausomai nuo kitų. Jūs, lygintojai nebūtyje, mėgstate savo tikslams panaudoti ir krikščionybę, jūs net nieko prieš Evangelija, kuria jūs netikite ir kurios nepripažįstate, pasiremti. Tačiau krikščionybėje jūs negalite rasti sau nieko be išviršinių garsų ir jums nesuprantamų žodžių derinių. Krikščionybė pripažįsta absoliučią vertę kiekvienos sielos ir vienodą vertę prieš Dievą visų sielų. Tačiau iš to negalima padaryti jokių, mechaniniams sulyginimui ir sumaišymui palankių išvadų. Tam tikroje pasaulio vystymosi pakopoje net prieš vergiją krikščionybė nekėlė sukilimo ir revoliucijos,- jinai tik pripažino, kad žmogaus siela, esanti vergiškoje socialinėje būklėje, turi absoliučią vertę ir prieš Dievą vienoda su vergvaldžio siela. Vergas ir valdovas galėjo būti broliais Kristuje ir vergas Kristaus Bažnyčioje galėjo užimti aukštesnę padėtį už valdovą. Krikščioniškoji sielų lygybė prieš Dievą priklauso Dvasios gėrio karalystei ir neperkeliama į materialią socialinę plokštumą. Krikščionišką jai sąmonei žmogaus siela turi absoliučią vertę, bet žemiškasis, empirinis gyvenimas absoliučios vertės neturi. Šventumas, sielos realybė turi didesnę reikšmę, kaip žemiškasis empirinis žmonių gyvenimas, kaip jo gėrybės ir malonumai. Krikščionybė nebijo kančių žemėje, jinai jas priima ir pripažįsta jų reikšmę žmogaus likimui. Krikščioniškajai sąmonei kančios ir ašaros skaidrina sielą. Ši sąmonė nemoko gražinti bilietą Dievui dėl žmonių kentėjimų, kaip to reikalauja Ivanas Karamazovas, negalėdamas suprasti gyvenimo blogio. Su krikščionybe jūs nieko negalite padaryti. Jūs krikščionybės atskalūnai.

Jūs triukšmingai sukilote apginti žemiškus tikslus nuo paslaptingųjų jėgų, apginti žmogų nuo Dievo. Jūs sukilote dėl aukų, kurių reikalauja didybė ir paslaptingumas. Vardan suprantamų racionalių dalykų jūs keliate revoliucijas ir maištus, vardan miesčioniškų utopijų, aiškios elementarios vieno ir visų gerovės jūs atmetate visas šventenybes ir vertybes. Žemiškąjį visų ir kiekvieno turtą jūs priešpastatote viršžmogiškoms vertybėms. Susidūrė dvi nesutaikomos pasaulėžiūros, dvi nesutaikomos pasaulėjautos. Mes, religinių pažiūrų ir religinės pasaulėjautos žmonės, religiškai priėmę dieviškąją pasaulėjautą, nusilenkę religinei gyvenimo prasmei, paaukojame mažą, artimą ir suprantamą gyvenimą ir žemiškuosius turtus vardan paslaptingų ir didingų žmogaus ir pasaulio gyvenimo tikslų. Mes nemaištaujame prieš brangia kaina protėvių nesuskaitomų kartų krauju įgytą istoriją ir kultūrą. Religiškai mes atmetame, kaip žemiausią ir išdavikišką, mintį apie rojaus sukūrimą žemėje, kurioje yra praeities paminklai ir didžiųjų velionių kapinynai. Nedora ir bedieviška pati jūsų mintis išlaisvinti nuo aukų ateities kartas praeities kartų aukų sąskaita. Iš gilesnės, ne materialistinės ir ne pozityvistinės pusės net nesuprantama, kodėl ateities kartos mums turi būti didesnė realybė ir labiau dominti mus, negu praeities kartos. Ir kažkas žema ir bjauru šiame laikino triumfe prieš amžinybę. Jūs, atsigręžę išimtinai į būsimą gerą gyvenimą, esate mirties, o ne gyvenimo dvasios valdžioje. Koks gilus buvo N. Fiodorovas, kuomet jis iškėlė sūnums palaidūnams protėvių prisikėlimo problemą. Tai - radikalesnis uždavinys, didingesnis ir vertingesnis, negu jūsų racionalistiškas ir moralistiškas istorijos teismas, negu praeities naikinimas vardan ateities gėrio. Tą dieną, kuomet galutinai laimėtų požiūris - gerovė kiekvienam ir visiems ir nugalėtų virš asmeniškų ir viršžmoniškų vertybių ir šventenybių požiūrį, pasaulyje neliktų nieko didingo, vertingo ir gražaus. Žmonių gyvenimas smuktų iki pačių padugnių, jis taptų elementariu ir suprastintu, pusiau gyvulišku gyvenimu.

Asmeninės gerovės požiūris atvestų į asmenybės smukimą. Į asmenybės iškilimą veda tik viršasmeninės gerovės požiūris. Tai - neginčytinas istorinis faktas, kurį reikia paaiškinti. Asmenybė kyla ir kopia aukštyn, kai joje atsiranda ir kuriamos viršasmeninės vertybės. Žmoniškumas tikrąja prasme įsitvirtina tuomet, kai jame įsitvirtina dieviškumas. Kiekviena vertybė yra dieviškumo išraiška istorinėje tikrovėje. Dieviškumas reikalauja aukų ir kančių. Laisvė į dieviškumą žmoguje neduoda jam ramybės, ji neleidžia turėti jokio gerbūvio žemėje, jinai šaukia į paslaptingą tolį, į didybę. Kiekvieno ir visų asmeninės laimės sukūrimo pažiūra yra nukreipta į dieviškumo naikinimą ir iš esmės yra antireliginė. Dieviškumo troškulys žmonių sielose veikia kaip deginanti ugnis, ir šios ugnies jėga gali sudaryti demoniškos jėgos įspūdį. Daugelis jūsų moralistų mato demonišką jėgą kiekviename likime, valstybių ir kultūrų susikūrime, jų šlovėj ir didybėj. Šią problemą su genialiu įžvalgumu jautė K. Leontjevas, kuomet sakė: "ar nebaisu ir negriaudu būtų manyti, kad Mozė kopė į Sinajų, kad helėnai statė puošniausius akropolius, kad romėnai vedė punų karus, kad genialus gražuolis Aleksandras su kažkokiu plunksnuotu šalmu perėjo Graniką ir kovėsi prie Arbelų, kad apaštalai pranašavo, kad kankiniai kentėjo, kad poetai dainavo, kad dailininkai tapė ir riteriai žvilgėjo turnyruose tiktai tam, kad prancūzų, vokiečių ar rusų buržua, savo šlykščiuose ir komiškuose rūbuose, ant šių praeities didybės griuvėsių, būtų "individualiai" ir "kolektyviai" gerai nusiteikę“. Jūs stojate už "individualią" ir "kolektyvią" gerą nuotaiką, už pilką socialinį rojų, prieš genialų gražuolį Aleksandrą, prieš akropolius ir punų karus, prieš poetus, tapytojus ir riterius. Praeities didybė pagrįsta aukomis ir kančiomis. Jūs gi, paslaptingų tolių vardan, nenorite kiekvienam atskirai ir visiems kartu daugiau aukų. Dėl visiems suprantamos gerovės šiame žemiškame gyvenime jūs norite praeities didybę pateikti visuotinam balsavimui ir teisti. Jūs nepažįstate ir meilės artimui, kūnu ir krauju gyvai konkrečiai būtybei. Žmogus jums ne artimas, o abstrakcija. Artimo meilę pažįstai tik krikščionys ir sieja ją su meile Dievui. Savo sociologiją jūs bandėte pagrįsti netikra prielaida, kad visuomenė turi būti vienalytė, suprastinta, nediferencijuota tam, kad asmenybė būtų išvystyta, diferencijuota ir įvairiapusė. Kiekvienos ir visų asmenybių žydėjimą jūs norėjote susieti su visuomenės, valstybės, nacijos nužydėjimu, su jų perėjimu į būseną, kurią K.Leontjevas pavadino "supaprastintu mišiniu". Jūs visada bjaurėjotės sudėtingu kultūros klestėjimu, valstybių garbe ir didybe, didžių nacijų istoriniu likimu. Šiame sudėtingame klestėjime, šioje garbėje ir didybėje jūs matėte pavojų asmenybei, jos gerovei. Tačiau tikrovėje jūs visuomet rūpinotės ne tiek asmenybe, kiek asmenybių lygybe. Jūs vis dairėtės į kiekvienos asmenybės kaimyną ir sergėjote, kad jis neiškiltų aukščiau, nesuklestėtų labiau už kaimyną. Jus visuomet domino beveidė asmenybė, bet kokia asmenybė, asmenybių suvienodinimas. Tačiau jūsų lygybė glūdi kažkokioje tarpinėje nebūties karalystėje, tuštumoje, jos nėra nei vienoje gyvoje, konkrečioje asmenybėje. Asmenybių sulyginimo vardan jūs pasirengę sunaikinti kiekvieną asmenybę, pakirsti bet kokio klestėjimo galimybę. Tikrovėje bet koks kūrybinis polėkis asmenybėje yra polėkis į nelygybę, lygybės pažeidimas, iškilimas. N. Michailovskis su savo kovos už individualumą teorija buvo sociologinio mokymo, pagal kurį tik sulyginta ir supaprastinta visuomenė palanki kiekvienos asmenybės suklestėjimui, reiškėjas. To paties mokė ir L.Tolstojus, tačiau jo mokymas buvo ne sociologinis, o morališkai religinis. Tolstojaus moralistiškasis individualizmas reikalavo užbaigti pasaulinę istoriją, panaikinti visas valstybes ir visas kultūras ir gyvenimo svorio centrą perkelti į kiekvieną ir visas asmenybes Ir Tolstojus ir Michailovskis visuomeninį darbo paskirstymą, kaip asmenybei priešingą pradą, radikaliai atmetė. Ir socializmas reikalauja supaprastinti ir sumaišyti visuomenę, suvienodinti visuomeninę aplinką ir iš to laukia kiekvienos ir visų asmenybių gerovės. Priešingybė Michailovskiui buvo K. Leontjevas, gilesnis ir originalesnis mąstytojas, negu visi jūsų mokytojai ir ideologai. Sudėtingą asmenybės klestėjimą jis siejo su sudėtingu visuomenės klestėjimu, su sudėtingu valstybingumu, su didingu nacijos ir visuomenės istoriniu likimu. Supaprastintas visuomenės maišymas, vedantis į liberalaus egalitarinio progreso pergalę, demokratijos amžių, siejasi su asmenybės neigimu, nuasmeninimu, kūrybingų ir ryškių asmenybių gniuždymu. Atgimimo amžius buvo sudėtingo visuomenės klestėjimo amžius, didžių nelygybių visuomenėj amžius, tačiau jis buvo ir sudėtingo asmenybių klestėjimo, genijų amžius. Šventieji buvo ryškus ir nepaprastas asmenybės prado pasireiškimas, ir daugiausiai šventumo pasireiškė didžiųjų nelygybių epochose. Lygybės ir supaprastinimo, maišymo, demokratijos triumfo amžiuje jau nėra šventumo ir genialumo, su kuriais siejasi asmenybės prado pergalės. Romantiškąjį K. Leontjevo mokymą galima ir visai moksliškai pagrįsti. Taip Zimelis, priešingai Michailovskiui, objektyviai pagrindžia tą tiesą, kad asmenybės diferencijuotumas ne atvirkščiai, o tiesiog proporcingas visuomenės diferencijuotumui. Asmenybės vystymuisi palanki ne vienalytė ir suvienodinta visuomeninė aplinka, o diferencijuota, sudėtinga.Be visuomeninio darbo pasiskirstymo asmenybė niekada neiškiltų, neišsiskirtų iš lygios pirminio komunizmo tamsos. Individualybės, žmogiškosios asmenybės nėra gamtinio ir istorinio pasaulio pradžioje, ji potencialioje būsenoje snaudžia chaotiškoje tamsoje, gyvuliškoje lygybėje ir išsilaisvina, pakyla ir vystosi tik per tragišką istoriją, per aukas ir kovą, per didžiausias nelygybes ir dalybą, per valstybes ir kultūras su jų hierarchine santvarka ir prievartine drausme. XX amžiaus žmonėms, taip apsišvietusiems ir patyrusiems, jau nevertėtų kurti idiliškų teorijų apie natūralią gerybinę būseną, apie gamtinę tvarką, kurioje neva triumfuotų individualusis ir asmenybės pradai, ir apie šios gėrybinės būsenos ir šių gamtinės individualybės ir asmenybės sugriovimą per nelygybę, prievartą ir valstybių bei kultūrų drausmę. Kiekvieną kartą, kai nuverčiama hierarchinė santvarka, kai norima išlaisvinti asmenybę iš valstybės ir kultūros drausmės, kyla gyvuliškas chaosas, naikinama asmenybė, sutrypiamas žmogaus paveikslas. Asmenybės laisvę visuomet koreliuoja tūkstantmetė, sudėtingos, keičiančios chaosą į kosmosą, kultūras drausmė. Kiekvienas kosminis pasaulis diferencijuotas, pagrįstas nelygybe ir skirtumais. Asmenybė įsitvirtina ir atsiskleidžia kosminiame pasaulyje, kosminiame visuomeninio pasaulio darnume. Chaotiškajame pasaulyje, galutinai praradusiose hierarchinę drausmę masėse, asmenybė nužydi ir žūsta.

Jūs nepažįstate asmenybės, jūs ją paskandinote masėse. Jūs praradote skirtumą ir atstumų jausmą. Ir, visų pirma, tai susiję su tuo, kad nustojote jausti ir suvokti radikalųjį žmogaus prigimties blogį. Blogis prieš jus laimėjo kovą, privertė pačius save neigti. Kai kurie iš jūsų dar pasirengę pripažinti Dievą kažkokioj praskydusioj formoj, tačiau nei vienas iš jūsų nesugebate pamatyti blogio. Šis radikalus blogio neigimas gavo humanizmo vardą. Jūs tikėjotės išlaisvinti žmogų per blogio neigimą.Ant šios nenuodėmingos žmogiškosios prigimties, neva sugadintos ir religijos iliuzijų valstybės prievartos ir nelygybės pavergtos, jūs sukūrėte savo progreso teorijas. Žmonijos praeityje jūs matėte daug blogio, tačiau tai nebuvo radikalus blogis, tai buvo socialinis blogis, glūdintis visuomeninės aplinkos paviršiuje. Ateityje jūs numatote vien gėrį. Jūsų socialinė filosofija optimistiška. Humanizmas visada optimistiškas. Tačiau, jei žvelgsime į gyvenimo gilumą, ar yra tokio optimizmo pagrindas, ar jis pateisinamas? Aš manau, kad socialinis optimizmas visuomet yra paviršutiniškas. Jūsų humanistiniam optimizmui reikia priešpastatyti gilesnį, griežtesnį ir sveikesnį pesimizmą. Jūsų socialinis optimizmas ir svajingumas rodo būtino asketizmo stoką, jūsų dvasios palaidumą. Dvasiniam sveikatingumui kelti reikalinga asketika, susilaikymas nuo nesveiko socialinio svajingumo. Rožinės ir tobulos būsimosios visuomenės progreso teorijos dažniausiai praktikoje vedė į žiaurumą, žmogaus pažeminimą. Humanizmas turėjo savo reikšmę žmonijos kultūros istorijoje, ir per jį reikėjo pereiti. Tačiau paskutinieji humanizmo, kaip abstraktaus prado vaisiai naikina žmogų, jie - savižudiški. Tai su giliu įžvalgumu suprato Nyčė, po kurio jau negalimas humanizmo patosas.

Nedori ir negražūs jūsų socialiniai ir revoliuciniai pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pagrindai, tamsus pats jų pogrindžio šaltinis. Šios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pagrinduose glūdi skriaudos jausmo psichologija, Dievo posūnių psichologija, vergų psichologija. Laisvos dvasios Dievo vaikai negali turėti tokio gyvenimo jausmo. Laisvi Dievo vaikai, suvokia savo aukštą kilmę, negali turėti vergiško skriaudos jausmo, negali savęs laikyti dvasiniais proletarais, keliančiais maištą, kadangi jiems nėra ko prarasti ir nėra ko branginti. Tikrovėje egzistuoja ne tik socialinė, bet ir dvasinė proletaro kategorija, ypatingas dvasinis tipas. Šis dvasinis proletaro tipas kelia visas paviršines, atitrūkusias nuo gyvenimo gilumos, nuo pasaulio visumos, revoliucijas. Įsižeidimas, pyktis, pavydas - štai dvasinė stichija, štai tikroji dvasios proletaro psichologija. Šiuo dvasiniu pagrindu negalima sukurti gražios ir laisvos žmonių visuomenės. Laisvi Dievo vaikai jaučia ne skriaudą, o kaltę. Kaltės pripažinimas prilygsta karališkajai žmogaus vertybei, jis yra dieviškosios prigimties patvirtinimas. Proletarai savo socialine padėtimi gali turėti šią karališką, dieviškąją sąmonę, gali įgyti dvasios laisvę. Žmogaus dvasios kilnumas nepriklauso nuo socialinės padėties. Tačiau kai skriaudos jausmas, pavydas ir kerštas apnuodija žmogaus širdį, dvasia nustoja laisvės, ji pavergiama, ji nebekuria savo dieviškumo. Ir todėl tikri žmogaus išlaisvintojai privalo raginti žmogų kaltę, o ne skriaudą pripažinti, žadinti jame Dievo vaikų laisvės sąmonę, o ne dulkės ir būtinybės vaikų sąmonę. Štai kodėl laisvos dvasios žmogus negali priimti proletarinės revoliucinės pasaulėžiūros.


TREČIAS LAIŠKAS Apie valstybę

Kokios silpnos ir nevykę visos jūsų racionalistiškos valstybės teorijos. XVIII amžiuje jūs norėjote paaiškinti valstybės kilmę visuomeniškosios sutarties teorija. XIX amžiuje jūs bandėte ją paaiškinti klasių kova ir ekonominiais faktoriais. Tačiau visi, visi seni ir nauji aiškinimai susiduria su kažkokia racionaliai nedaloma liekana, su neįkandama valdžios paslaptimi. Valstybėje yra mistinis pagrindas, ir šis mistinis pagrindas turėtų būti pripažintas ir pozityviu požiūriu kaip didžiausias faktas, nepasiduodantis aiškinimui. Valdžios pradas - visiškai iracionalus pradas. Bet kurioje valdžioje egzistuoja hipnozė, šventa arba demoniška hipnozė. Niekas jokiai valdžiai pasaulyje dar nepakluso racionalaus proto pagrindu. Valdžia niekada nebuvo ir niekada negali būti žmogiškųjų interesų organizacija, kažkokių viešpataujančių arba lygiaverčių interesų organizacija. Valdžia visuomet yra kažkokio, einančio iš Dievo, prado įsiskverbimas į žmonių interesus. Valdžia yra ypatinga realybė, neskaidoma į grynai žmogiškus elementus ir į grynai žmogiškus interesus. Valstybės būtis yra mistinės prigimties faktas. Valstybė nekuriama iš žmogiškųjų interesų ir išskaičiavimų ir jokiomis racionaliomis prielaidomis neįmanoma priversti pripažinti valstybę, paklusti valdžiai. Nominalistiško ir atomistiškos pasaulėžiūros, kurių laikosi didžioji dalis pozityvistų ir materialistų, pagrindu negalima pripažinti valstybės ir pajungti save valstybei. Pačiu egzistavimo faktu valstybė liudija savo ontologinį realumą, kitokios prigimties, negu ta, kurią pripažįstate jūs - įvairaus plauko empirikai nominalistai. Iš tikrųjų racionaliai neprotinga paklusti valstybės valdžiai, ir visos racionalistiškosios ideologijos kuriamos šios valdžios nuvertimo tikslu. Revoliucija visuomet stengiasi sugriauti valdžios šventąją hipnozę. Tačiau ji pati tuoj patenka į kitos hipnozės valdžią. Egzistuoja nesugriaunama valdžios magija, kuri tik pereina iš vienos į kitą būseną. Ir naujoji revoliucinė valdžia turi valdžios magiją, jinai ją perima iš senosios valdžios, ji naudojasi senąja ir amžinąja masių hipnoze. Jokie išprotauti racionalūs motyvai negali priversti masių paklusti valstybei ir jai nešti aukas. To neįmanoma pateisinti jokiais interesais. Masių nuolankumas bet kokiai valstybinei valdžiai yra beprotiškumas, yra hipnozinė būsena, yra liaudies drebėjimas prieš realybes, viešpataujančias virš empirinio žmonių gyvenimo. Objektyvus ontologinis valstybės valdžios elementas dalyvauja ir veikia visose formacijose, nors jos būtų ir blogiausios. Jis veikia ir tarybinėje valdžioje. Valstybės prigimties nereikia painioti ir tapatinti su kokia nors valdžios forma. Valstybės negali apibrėžti jokia duotoji žmonių karta. Valstybė palaiko realų laikmečių ryšį tautų gyvenime ir todėl ji negali priklausyti nuo laiko kaip norėtų tie, kurie valstybę laiko priklausoma nuo laikmečio. Valstybės negali sukurti arba sugriauti kokia žmonių karta. Ji nėra žmonių, gyvenančių tam tikrame istorijos periode, nuosavybė. Šia prasme valstybės prigimtis yra viršlaikinė ir viršempirinė.

Jūs norite valstybę ištirpdinti visuomenėje, ją sutapatinti su visuomene ir tuo, be likučio, ją racionalizuoti. Tačiau tikrovėje visos valstybės negalima suvesti į visuomenę ir išvesti iš visuomenės, joje visuomet liks iracionalus likutis, įneštas ne iš visuomenės ir nesuvedamas į visuomeninių jėgų teigiamą arba neigiamą sąveiką. Su šiuo likučiu, nesuvedamu į visuomenę, ir siejasi valstybės  s p e c i f i c u m. Šis specificum nesusietas su jokia valstybės forma, jis egzistuoja bet kokioje formoje, jei valstybė nepanaikinta ar nesugriauta, jis pergyvena revoliucijas ir revoliucinius mokymus apie valstybę. Jūsų visuomeniniai mokymai apie valstybę visuomet veda į netikros valdžios konstrukciją. Šie mokymai valdžioje mato ne pareigas ir naštą, o teises ir pretenzijas. Jie stumia į nuožmią kovą dėl valdžios. Tuo jie pažeidžia dorovinę atramą valdžioje ir neigia joje dorovinę prasmę. Esant tokiai valdžios konstrukcijai, ji turi būti interesų reiškėją, užtikrinti interesams tinkamą valdžią. Ir ieškoma būdų interesams apginti, užtikrinti interesams tinkamą viešpatavimą. Šiuose keliuose vyksta valstybės atomizacija ir prarandamas jos ontologinis pagrindas. Valstybė negali būti išvesta iš asmenybių, kaip vienintelių realybių, sąveikos. Valstybės realumas ir asmenybės realumas yra tarpusavio sąveikoje, jie veikia vienas kitą ir reikalingi vienas kitam, tačiau gali ir susidurti, o iš susidūrimų gali kilti tragiški konfliktai. Valstybė gali peržengti Dievo skirtas ribas ir pažeminti kitokios tvarkos realybes. Tuomet prasideda ligūstas procesas valstybės gyvenime, ir jai gresia dideli sukrėtimai. Tačiau ir asmenybės, visuomeninės grupės ir ištisos visuomenės gali pereiti savo ribas ir kėsintis į valstybės realybę. Tuomet irgi vyksta ligūsti procesai visuomenės ir valstybės gyvenime. Revoliuciniuose judėjimuose ir revoliucijose asmenybės, visuomeninės grupės ir valstybės išeina už savo ribų ir pažeidžia hierarchinę tvarką ir darnumą.

Valstybinė valdžia turi religinį pirminį pagrindą ir religines ištakas. Šios senobinės tiesos nepasisekė jums paneigti jūsų racionalistinėmis teorijomis. Ši tiesa yra teigiamas faktas. Valdžia turi ontologinį pagrindą ir ji siekia visko, kas turi ontologinę realybę, šaltinį. Valdžios ontologija eina iš Dievo. Tai atskleidė visam krikščioniškajam pasauliui apaštalo Pauliaus genijus, kuomet jis pasakė, jog "visokia valdžia nuo Dievo" ir, kad "valdovas turi kalaviją neveltui". Neatsitiktinai visi jūs, norintys krikščionišku būdu pateisinti anarchizmą, nusiteikę prieš Paulių. Apaštalas Paulius didžiausia kliūtis jūsų kelyje. Tai jis neleido krikščionybės paversti į revoliucinę apokaliptinę sektą, tai jis įvedė Krikščionybę į pasaulinę istoriją. Jūs, krikščionys anarchistai, krikščionys sektantai, vėl norite išvesti krikščionybę iš pasaulio istorijos. Jūs norėtumėte sužlugdyti pasaulio istorijos reikalus. Melas, kad Krikščionybė anarchistiška, kad krikščionybė neigia valstybę. Pats Kristus mokino atiduoti, kas ciesoriaus - ciesoriui. Tačiau jis draudė atiduoti ciesoriui, kas yra Dievo. Kristus pripažino ciesoriaus valdžios aferą, jis pripažino šios sferos reikšmę Dievo karalystei. Jūs gi, krikščionys anarchistai, norite nuskurdinti Dievo karalystę, galutinai išmesti iš jos didelę savitą sferą, savo maksimalizmu norite ją suvesti iki minimumo. Tikrovėje jūsų maksimalizmas yra minimalizmas, jis nemato ir nenori žinoti būties įvairumo ir turtingumo, jame yra judėjiškas neturtas. Krikščioniškasis anarchizmas supranta krikščionybę kaip mažą sektą, besipriešinančią viso pasaulio istoriniam žmonių likimui. Todėl krikščioniškai anarchiška sąmonė - neatsakinga sąmonė. Apaštalas Paulius krikščioniškąją sąmonę padarė atsakinga.

Jūs, kurie norite sujungti krikščionybę su anarchizmu, kurie atmetate krikščionybę Kristaus tiesos vardan, jūs užgniaužėte savyje gimtosios nuodėmės jausmą, jūs pamiršote, kad žmogaus prigimtis blogyje tūno. Jūsų rožinis optimizmas nesutaikomas su Golgotos religija. Valstybė priešinasi nuodėmingam chaosui, pasaulį pajungdama įstatymui, trukdo galutinai jam žlugti. Gerai sakė V. Solovjovas, kad valstybė egzistuoja ne tam, kad žmonių gyvenimą paverstų rojumi, o tam, kad sutrukdytų jam galutinai pavirsti pragaru. Nuodėminga žmonija negali gyventi be valstybės, be ontologinių valdžios pagrindų. Ji turi būti pajungta įstatymams, turi vykdyti įstatymus. Valstybės įstatymų panaikinimas nuodėmingajai žmonijai yra grįžimas į gyvuliškąją būseną. Valstybė, apsivaliusi tamsoje ir blogyje, yra vienijanti, tvarkanti ir organizuojanti ontologinė jėga. Valstybės ir prievartavimo prigimtis savyje nėra bloga, tačiau ji siejasi su blogiu, yra blogio pasėka ir reakcija į blogį. Prievarta gali būti piktoje ir tamsioje stichijoje veikiančiu gėriu. Tačiau nereiškia, žinoma, kad kiekviena valstybinė prievarta gera, ji gali būti blogio bei tamsos išraiška. Krikščioniškosios sąmonės šviesoje reikia pažinti asketinius valstybės pagrindus. Valstybės prigimtyje yra griežtumas. Valstybinė sąmonė mato žmoguje blogio jėgą ir natūralaus gėrio silpnumą. Joje nėra saldaus optimizmo, joje yra griežtas pesimizmas. Valstybės idėjoje nėra svajonių apie žemišką rojų ir žemišką palaimą. Tokios svajonės visuomet siejamos su valstybės neigimu. Valstybė yra mažiau pretenzinga, elementaresnė ir paprasta. Valstybės idėjoje yra asketinis griežtumas. Svajingasis valstybės neigimas, žemiškojo rojaus ir palaimingumo vardan, yra paleistuvystė visuomeniniame gyvenime, asketiško susidrausminimo ir susilaikymo stoka. Jūsų anarchinis socialinis svajingumas vienodai smerktinas, kaip ir seksualinis svajingumas amžinai įsivaizduojąs meilės glamones. Būkite griežti ir blaivūs. Tai ir estetiniu požiūriu gražiau, bekraštis socialinis svajingumas yra antiestetiškas. Jame yra antiestetinis palaidumas. Geležinė būtinybe smarkiai muša šį svajingumą, atgręždama jį į tikrovę. Ir šioje būtinybėje yra auklėjamasis pradas, yra subjektyvios sauvalės apribojimas. Sveikas religinis pesimizmas turi pripažinti valstybės griežtumą, įstatymo tiesą, žmogaus piktai ir žvėriškai prigimčiai, senovės Adomo prigimčiai. Valstybėje yra savęs apribojimo ir susilaikymo tiesa, yra savotiško aristokratiško šaltumo ir įforminimo grožis.Bevalstybiškumo utopijos ir svajonės nepažįsta formos, ribos, atstumo, jose visuomet jaučiama dvasinio aristokratiškumo stoka. Visi jūs, demokratinės metafizikos naudotojai, sukylate prieš hierarchinę valdžios prigimtį. Tačiau tikrovėje, valdžia negali būti ne hierarchine ir bet kokios hierarchijos nuvertimas yra grįžimas į pradinį chaosą. Iki šiol ir visose demokratijose buvo išlikęs hierarchinis pradas. Nuoseklios demokratijos, griaunančios hierarchizmą, nebuvo ir negali būti. Tokia demokratija ir yra anarchija. Ji galima tik kaip trumpalaikė pereinamoji būsena, po kurios per diferenciaciją ir nelygybę, per hierarchizmo prado atstatymą vėl kuriasi, nors gal jau kitokios formos, valdžia.Po prancūzų ir kitų revoliucijų Europa liko hierarchiška. Europa bando suderinti hierarchinį  ir demokratinį  pradus.  Šis procesas vyksta nenutrūkstamoje kovoje, jis reiškia visų Europos valstybių ir tautų aukščiausio laipsnio neorganišką būseną. Tačiau civilizuotos tautos negali leisti smukti savo egzistencijai į anarchinį chaosą ir todėl laikosi amžinai atsinaujinančio ir atgimstančio hierarchinio prado. Kiekviena valstybė remiasi nelygybėmis,  diferencijuotumu visuomenės  sandaroje,   liaudies stichijos,  masių skirtumais   ir suskirstymais.   Tai vaizdžiai įrodo tarybų socialistinės respublikos istorija. Nėra valstybės  ir nėra valdžios,   kol egzistuoja nesuskaldyta,   chaotiškai sumaišyta  stichija  ir masės. Šiose stichijose  ir masėse viskas nuskęsta   ir išnyksta,  čia nevadovaujama  ir nesiekiama  jokių tikslų. Vadovaujanti ir tikslų siekianti  valdžia  gimė  tą  dieną,   kai atsirado nelygybė,  įvyko susiskaidymas  ir diferenciacija,   išryškėjo  kokybiniai elementai. Valstybinė  valdžia gimė prievartose,   tačiau  šios prievartos buvo gėrybinės,   jos nurodė kelius  ir tikslus  pasaulio,  nesugebančio nieko atskirti,   judėjime.  Pirmas  prievartautojas,   sukūręs valdžią chaose,  nustatęs  skirtumus,  nurodęs  tikslus,  buvo geradėjas,   kurį ženklino  Dievo  patepimas.   Jūs gi vedate  procesą  prieš šį pirmą prievartautoją  ir prieš jo giminę,  jūs  jame matote blogio  šaltinį,  nuo kurio norite  išvaduoti  pasaulį.   Jūsų klaida - čia.  Valdžios  kilmė - monarchiška,   o ne  demokratiška,   ji kilo  iš pagarbos  didvyriui.  Jūs klaidingai  samprotaujate apie žmogaus ir pasaulio  prigimtį,   jūs,  į nieką aukštesnį netikintys,   pozityvistai, materialistai  ir racionalistai,   jūs  krentate į saldoką optimizmą ir kilniaširdišką idealizmą,  kai kalba eina apie pirmykštę žmogaus prigimtį ir žmonių visuomenę.  Jūs nematote blogio,  nematote jo pirmapradėje žmogaus  prigimtyje,   jūs pamirštate apie  tą chaotiškąjį  žvėriškumą,   apie kurį aiškina  jūsų pripažįstamas teigiamas mokslas  ir todėl blogį  priskiriate  valstybės atsiradimu socialinėms diferenciacijoms arba nelygybėms,  kuriose susikūrė visos  kultūros.  Vienas  iš jūsų mokytojų Ž.Ž. Ruso  išgalvojo nevykusią visuomeniškosios  sutarties  teoriją.   Ši  teorija grindžiama kilniaširdišku  optimistišku natūralaus žmogaus nekaltumo  ir gerumo įsivaizdavimu,  kas  prieštarauja viskam,   ko moko religija ir mokslas.   Šioje  teorijoje buvo suskaldytos  visos  organinės  vienybės,   žmonių visuomenės  išskaidytos į atomus,   o visuomenės  ir valstybės  sukūrimas atiduotas mechaninio atomų sumavimo priklausomybei.  Ne tik visuomenė ir valstybė šioje teorijoje neteko organiškos vienybės, bet ir žmogus nustojo būti organiška, niekad nepakartojama savo skirtumais ir likimu, individualybe, pavirto atomu. Taip pradžioje valstybė statoma į žmogiškosios savivalės priklausomybę, o paskiau žmogus statomas į valstybės savivalės priklausomybę. Čia yra naikinantis prieštaravimas. Tas valstybės sutapatinimas su visuomene, kurį tvirtina visuomenės sutarties ir liaudies suvereniteto teorija, veda į absoliutų despotizmą. Tikrumoje valstybė mažiau despotiška, negu visuomenė, įsivaizduojanti, kad ji yra valstybė. Čia paneigiamos religinės valstybės ištakos, nepriklausančios nuo žmogaus valios ir savivales, tačiau būtent todėl įsigali valstybės-visuomenės valdžia žmogui. Ruso mokymas yra žmogaus savižudybė, pati karčiausia iš visų nelaisvių, žmogaus nelaisvė žmonėms, O ne aukštesniems už žmogiškuosius pradams. Valstybė, kaip objektyvus pradas netvirtina, kad visas žmogus tik jai priklauso, ji pretenduoja tik į žmogaus dalį. O, laisvanoriškai sukurta, žmonių, visuomenė savo pretenzijoms neturi ribų, ji pasirengus pasisavinti visą žmogų. Valstybė gelbsti žmogų nuo asmenybę praryjančio kolektyvizmo. Čia yra viena iš valstybės misijų. Žmogų riboja virš jo stovintis pradas ir saugo jį. Visuomenės sutarties teorija ne tik religiškai ir moksliškai nepagrįsta, tačiau baisi ir savo tironiškomis pasekmėmis. Kitas jūsų mokytojas K.Marksas pripažino objektyvią būtinybę, jis mėgo remtis geležiniu dėsningumu. Tačiau ne čia buvo jo patosas. Objektyvumo, prigimties, būtinybės ir dėsningumo patosas nebūtų jūsų sužavėjęs. Jūs todėl jį pasekėt, kad jis paskelbė begalinį. klasinį subjektyvizmą, kad jis sudievino proletariato valią. Objektyviosios Markso mokymo apie dėsningumą ir būtinybę pusės jus niekad negalėjot priimti iki galo ir greitai ją pamiršot. Tačiau jus sužavėjo mokymas apie tai, kad valstybė yra klasių viešpatavimo organizacija. Šioje paviršutiniškoje ir skurdžioje teorijoje jums patiko subjektyvi žmogiškoji savivalė, kurios pagalba galima nuversti vienų klasių viešpatavimą ir pakeisti jį kitu. Pagal tokį supratimą visuomenės ir valstybės susideda ne iš abstrakčių atomų, o iš abstrakčių, klasių. Tačiau ir vienu ir kitu atveju jūsų patosas yra priešiškumo viskam, kas ontologiška visuomenės gyvenime, viskam, kas eina iš didesnių gelmių, patosas.

Visuomeninėje filosofijoje, mokymuose apie valstybę sveiku priešnuodžiu prieš visų objektyvių realybių subjektyvųjį sunaikinimą gali būti sociologinis natūralizmas. Sociologiniame natūralizme yra ribotumas, jis nemato paskutiniųjų, ontologiškų dvasinių pagrindų visuomenės ir valstybės gyvenime. Tačiau jame yra kažkokia dalinė tiesa prieš sociologinio subjektyvizmo, viešpataujančio visose revoliucinėse ideologijose, netiesą. Neatsitiktinai didysis "reakcionierius" Ž.de Mestras gali būti pripažintas vienu iš XIX amžiaus natūralistinės sociologijos įkvėpėjų. Jis davė religinį pagrindimą tam mokymui apie visuomenę, kuris aukščiausiam laipsnyje yra palankus objektyvių gamtinių dėsningumų visuomeniniame procesams patvirtinimui ir kuris buvo moksliškai pagrįstas. Objektyvaus dėsningumo ir būtinybės patosas gali dezinfekuoti įkaitintą revoliucinę atmosferą, jis palankus nepalenkiamoms ir nenugalimoms realybėms. Ir labiausiai jis reikalingas valstybės atžvilgiu. Valstybė yra objektyvi gamtos ir istorijos realybė, kuri negali būti nei kuriama nei griaunama pagal žmogiškąją savivalę. Tie, kurie nenori arba negali priimti šios realybės religiškai, verčiami mokslinio dėsningumo, turi priimti natūralistiškai. Objektyvioji būtinybė ir geležinis dėsningumas skaudžiai muša tuos, kurie laisvanoriškai ir sąmoningai nepriima istorinių realybių. Už maištą baudžia būtinybės dėsnis. Jeigu visos revoliucijos baigdavosi kontrrevoliucijomis, dažnai žiauriomis ir bjauriomis, tai čia buvo būtinos istorinių realybių reakcijos, pačios prigimties, nepasiduodančios išprievartavimui reakcijos, o ne vien piktos valios žmonių ir žmonių grupių reakcijos. Tokia esminė ontologiškoji "reakcijų" pusė, visai neprieinama jūsų "apšviestai" sąmonei.

Negalima neigti rasių kovos ir užkariavimų reikšmės valstybės sukūrime. Šiuo "natūralistiniu" būdu organizavosi valdžia pirminėse visuomenės vystymosi stadijose. Žiauriose grumtynėse ir karuose susidarė valdovų rasė, vyko atranka geriausiųjų, stiprėjo valdžios aristokratija. Visuomenių gyvenime, istoriniame procese rasė turi didžiulę reikšmę. Be geriausiųjų ir stipriausiųjų, rasės, karališkosios rasės susidarymo, žmogiškasis pasaulis niekad nebūtų išėjęs iš tamsaus chaoso. Istorijos ištakose diferenciacija ir kokybinė atranka vyko karingos rasių ir tautų kovos būdu, užkariavimų ir stipresniųjų pergalės prieš silpnuosius būdu. Ir šie "natūralistiniai" valstybių organizavimo būdai nei kiek neprieštarauja religiniams ir mistiniams valstybės pagrindams. L. Gumplovičiaus sociologiniame natūralizme yra neabejotina tiesos dalis, ir jis gali būti atskirtas nuo L.Gumplovičiaus pozityvizmo. Valstybės kūrėsi rasių nelygybės, stipriausiųjų ir geriausiųjų rasių pagrindu, pranašumo pagrindu. Pirminėje žmoniškojoje istorijoje natūralios jėgos pranašumas turi savo tiesą. Jeigu mes teisėtai sukylame prieš jėgos vyravimą virš teisės, tai tuo dar neišreiškiama paskutinioji tiesa. Šis idealistinis samprotavimas turi būti realistiškai pagrįstas, duotos ištakos. Humanistinės deklaracijos apie jėgos ir teisės santykį neišsprendžia problemos. Įsigilinus į jėgą, turinčią ontologinį pagrindą, reikia pripažinti teisės šaltiniu. Natūrali jėga, tam tikrose žmonijos vystymosi pakopose gali būti išreikšta ontologiškąja jėga, t.y. per ją gali būti įgyvendinama kažkokia tiesa. Be jėgos, atsirandančios gamtos gelmėse, nebūtų atsiradusi ir gyvavusi tiesa pasaulyje. Per jėgą, per gamtos ir padermės jėgą turi būti įnešta į tamsą šviesa. Ir negalėjo būti humaniško požiūrio į šią tamsą, negalima buvo su ja elgtis remiantis bejėge teise. Pirminio chaoso, tamsos ir laukiniškumo bangos būtų užplūdę žmogiškąją civilizaciją, jeigu nugalinčioje jėgoje nebūtų buvę geresnių savybių ir šviesą nešančių pradų atrankos. Visos valstybės gimė kruvinose prievartose. Pirmasis valdovas buvo didžiausias prievartautojas. Skurdžios jūsų deklaracijos prieš šias prievartas, visi jūsų maištai prieš karališkuosius prievartautojus skurdūs. Tikrovėje pagal Senąjį Įstatymą doros ir teisingos šios prievartos, ir niekada be jų nebūtume pakilę iš tamsos ir chaoso į žmogiškąją kosminę būseną. Be šių šventų prievartų žmonių giminė būtų paskendusi gyvuliškame chaose prie pat savo istorijos ištakų. Jūs turite paklusti dieviškajai pasaulio tvarkai, priimti vadovaujančių jėgų istorijoje tiesą arba jus sutraiškys gamtinės jėgos, kurios maištaujantiems primena dėsningumus ir būtinybes.

Patys protingiausi iš jūsų pasirengę pripažinti valstybės reikšmę. Tačiau perdaug utilitariai jūs pripažįstate valstybę ir todėl norėtumėt ją apriboti kokiu nors tarnybiniu minimumu. Tačiau valstybė nėra klozetų įrengimo būdas. Valstybė yra kažkokia vertybė, ir ji turi kažkokius didesnius tikslus istoriniame tautų ir žmonijos likime. Savo prigimtimi valstybė veržiasi į sustiprėjimą ir išplitimą. Valstybės jėga yra vertybė. Valstybės jėga turi ne utilitarinį tikslą, ne dėl miesčioniško žmonių gerbūvio ji egzistuoja, o dėl aukštesnės misijos. Valstybė nepakenčia, kad jai būtų pakirpti sparnai, ji veržiasi į istorinį tolį. Neišvengiama lemtis traukia kiekvieną didelę valstybę didinti savo galią ir reikšmę istorijoje. Didelė valstybė negali laisvanoriškai pasitenkinti miesčionišku egzistavimu ir niekada nepasitenkino. Imperializmas yra kiekvienos didelės valstybės lemtis, jos svajonė apie didybę ir pasaulines platumas. Imperializmas yra ne tik didelių valstybių, pretenduojančių į pasaulinį istorinį vaidmenį, reali politika, tačiau ir jų romantika. Imperializmas yra bet kurios valstybės žydėjimas ir išbaigtumas, jos riba. Imperialistinėje svajonėje yra kažkas demoniška. Didžių istorinių tautų didelės valstybės, pajungtos neišvengiamai imperialistinei dialektikai, per kurią jos iškyla ir pasiekia galybės, smunka ir žūsta. Imperializmo laimėjimų viršūnėje pažeidžiamos valstybės ribos, valstybė peržengia savo ribas ir pereina į pasaulinę vienybę, o tokios valstybės jau nebegalima pavadinti vieninga, skirtinga nuo visų kitų, valstybe. Imperija visuomet veržiasi būti pasauline imperija. Ir iš idėjos, tik ir gali būti viena, vieninga pasaulinė imperija. Imperija sunkiai pakenčia greta savęs kitas imperijas. Gryna imperijos idėja, tai - viso pasaulio suvienijimo idėja. Istoriniame procese empiriškai ši idėja nerealizuojama, ji susidrumsčia ir suyra. Imperialistinė idėja valstybės egzistencijoje yra priešinga bet kokiam miesčioniškumui, ankštumui ir prisirišimui prie nedidelių žemės plotų. Jūs, keliantys gatvėse triukšmą prieš imperializmą ir demaskuojantys jo "buržuaziškumą", jūs - tikri miesčionys, ir dėl miesčioniškų idealų jūs maištaujate, prieš didžius ir jums nesuprantamus uždavinius maištaujate. Jūs norite, kad valstybė ir visuomenė turėtų išimtinai suprantamus, mažus, artimus, protingai apgalvotus tikslus, jūs maištaujate prieš istorinių paslaptingų ir iracionalių, daugeliui neaiškių, tolių siekimus. Daugeliui žmonių nesuprantama, kodėl Aleksandrui Makedoniečiui per didžiausias aukas reikėjo kurti didžią monarchiją ir vienyti Rytus ir Vakarus, kam buvo reikalinga Romos imperija, kodėl viduramžių geriausi žmonės gyveno mintimi apie pasaulinę monarchiją, apie šventąją imperiją, kodėl Napoleonas ėmėsi beprotiškų žygių į jį pražudžiusius tolius, kodėl mūsų laikais susidūrė imperialistiniai siekiai dėl viešpatavimo. Visa tai - miesčioniškai sąmonei, suprantančiai tik žmonių ir kartų gerovę, - beprotybė, beprasmybė ir nusikaltimas. Iš nežinojimo, iš tolių ir paslaptingumo baimės jūs keliate miesčioniškus maištus prieš didžias istorines jėgas, didžius tikslus. Jūs nusitvėrėte dabartinio imperializmo "buržuaziškumą", tačiau pamiršote, kad viskas dabartiniame gyvenime turi buržuazinį stilių, ant visko dabar uždėtas šiuolaikinio ekonomizmo antspaudas. Tarytum mažiau “buržuazinis" jūsų socializmas, mažiau "buržuazinės" visos jūsų revoliucijos? Ar mažiau "buržuazinė" jūsų dvasia, ar ne "buržuaziniai" jūsų tikslai? Mūsų laikų maišalynėje jūs pamiršote apie "šventojo" imperializmo, taip nepanašaus į dabartinį prekybinį pramoninį imperializmą, egzistavimą.

Imperializmas senas kaip pasaulis, jis atsirado ne mūsų buržuazinėje kapitalistinėje epochoje. Imperializmas yra vienas iš amžinų amžinųjų pasaulio pradų. Senovės Egipte, Azijoje, Babilone, Persijoje jau buvo imperialistinė valia kurti pasaulinę imperiją, išeiti iš miesčioniškos valstybės ribų. Rytų didžiųjų monarchijų, visuomet dėjusių pastangas pasauliniam susivienijimui, susikūrime veikė, atrodytų, patys natūraliausi ekonominiai faktoriai. Rytuose vyko natūrali monarchijų kova, natūralus vienos monarchijos pakeitimas kita, stipresnių iškilimas ir silpnesnių žuvimas. Tačiau šioje natūralioje aplinkoje, per šias natūralias jėgas buvo realizuojami kažkokie tolimi, paslaptingi istoriniai tikslai, istorijos prasmė. Senovės imperializmas turėjo ne tik natūralųjį, bet ir šventąjį pagrindą, jis buvo religiškai apšviestas. Didžiausias senojo imperializmo laimėjimas buvo Aleksandro Makedoniečio monarchija. Religinį savo viešpatavimo apšvietimą Didysis Aleksandras ėmė Egipte, iš Egipto žynių. Į Aleksandro pasaulinę monarchiją vedė visos ankstyvesnės imperialistinės sandaros ir betarpiškai - persų imperializmas. Šioje monarchijoje įvyko dviejų pasaulių Rytų ir Vakarų dar nebuvęs susidūrimas sąlytis ir susivienijimas. Abu pasauliai išėjo iš savo uždarumo, ir susikūrė iki šiol nebuvusių platumų ir horizontų toliai. Visa helėniška epocha, dėka imperialistinės kovos ir imperialistinių laimėjimų, tapo žmonijos dvasinio susivienijimo ir praturtėjimo epocha. Istoriniame procese paprastai pasiekiama ne tai, kas betarpiškai buvo numatyta. Pasaulinė monarchija, kurios siekė Aleksandras Didysis, pasirodė labai silpna ir trumpalaikė. Tačiau Didžiojo Aleksandro veiklos rezultatai pasauliui ir žmonijai pasirodė nesuskaičiuojami ir savo reikšme amžini, kūrėsi žmonijos vienybė. Sekantis imperialistinis etapas - Romos imperija buvo didžiausias laimėjimas imperijų istorijoje, ji pasiekė tikrąjį pasaulietiškumą. Tačiau romėnai, kūrę Romos imperiją, ir neįtarė, kad jie tarnauja tolimesniam ir paslaptingam tikslui, negu didelės pasaulinės valstybės sukūrimas, kad jie kuria vieningoje žmonijoje natūralų pagrindą Visuotinai Kristaus Bažnyčiai ir, kad jų veiklos rezultatai išliks ir tada, kai žlugs jų sukurta didžioji valstybė. Artimiausi realūs tikslai yra tik laikinos priemonės tolimiems ir paslaptingiems tikslams pasiekti. Anglų imperializmas siekė gana egoistiškų jūrų prekybos ir pramonės tikslų. Tačiau jis pasitarnavo pasauliniam žmonijos vienijimui, europietiškos kultūros paplitimui po pasaulio platybes. Ir dabartinių "buržuazinių" valstybių, siekiančių pasaulinės galios, varžybos turėjo kažkokią paslaptingą prasmę. Tačiau, jums, miesčionims, kilusiems iš socializmo ir demokratijos, deformuotiems mąstysenoje, neleista suvokti šios prasmės. Laikas jums liautis moralizuoti istoriją ir taikyti istorinei tikrovei individualios moralės kriterijus. Moralės požiūriu vienodai buvo teisūs arba vienodai neteisūs persai ir graikai, vokiečiai ir anglai, kai jie kovojo dėl savo galios ir viešpatavimo. Imperialistinės kovos istoriniame procese nėra gėrio ir blogio kovos; tai laisvos tautų ir valstybių varžybos, tarp kurių nėra Dievo galutinai sutvirtintųjų ir išrinktųjų. Ir jau ne taip neteisus anglų imperialistas Krambas sakydamas, kad "jeigu lemta kada nors baisiam karui su Vokietija įvykti, tai labiau, negu bet kas, jis daugiausiai prisimins graikų karų aprašymus... Ir mes galime įsivaizduoti galingą teutoniškos genties Dievybę, gyvenančią debesyse ir ramiai žiūrinčią į žemę, kur vyksta jo mylimųjų vaikų, anglų ir vokiečių, puolančių į žūtbūtinę kovą, susidūrimas. Dievybę, besišypsančią karo Dievo Odino vaikų heroizmui". Krambo dievas - pagoniškas dievas, tačiau ir krikščionių Dievas suteikia savo tautoms laisvę reikšti savo dvasinę ir materialiąją galią. Jokia pergalinga jėga negali būti išimtinai materiali, joje visuomet yra ir dvasinė pusė, dvasinis šaltinis. Istoriniam procesui reikalinga dvasinių ir materialinių jėgų atranka. Silpnųjų pergalė vestų į žmonijos lygio smukimą. Imperializmo problemą jūs nagrinėjate paviršutiniškai. Ją reikia nagrinėti giliau. Tik tuomet mums atsiskleis dvilypė kiekvienos didelės, stiprios ir augančios valstybės prigimtis; iš vienos pusės, valstybė tarp kitų nori būti atskira, turinčia ribas ir individualias formas, valstybė, iš kitos pusės, ji veržiasi peržengti ribas ir tapti pasauline valstybe. Nacionalinė valstybė miesčioniška valstybė, ji gali būti ramesnė ir patenkintesnė. Imperialistinė valstybė turi paslaptingą istorinę lemtį, kuri jai siūlo ir didybę ir pražūtį, ji įsijungia į istorinę tragediją, iš kurios jau nėra išeities. Tačiau didžią tautą vilioja toliai ir masina garbė labiau, negu pasitenkinimas savo miesčioniška būsena. Bet imperializmas yra tik kelias, tautų ir valstybių likimas. Jis savyje nešasi mirties sėklą. Jam į pamainą eina viso pasaulio imperialistinis komunizmas, O pati priverstinos viso pasaulio vienybės ir viešpatavimo idėja yra netikra ir iliuziška idėja.

Valstybės egzistavimas pasaulyje turi teigiamą religinę prasmę ir pateisinimą. Valstybės valdžia turi dieviškąjį ontologinį šaltinį. Valstybės ontologinio šaltinio neigimas mūsų laikais yra organinių realybių griovimas, kosminės tvarkos pažeidimas. Tačiau valstybė neturi nekaltos ir švarios prigimties, joje gali slypėti blogio ar net šėtoniškasis pradas, ji gali persigimti ir tarnauti prieštaraujančiam jos paskirčiai tikslui. Kiekvienas pradas gali virsti savo priešingybe ir smukti. Valstybė turi ne tik gamtinį, bet ir dieviškąjį šaltinį. Ji yra dieviškojo prado veiksmas sudrumstoje gamtinėje aplinkoje, absoliutaus prado lūžis santykiniame prade. Tačiau neleistinas valstybės dievinimas, neleistinas jos pavertimas į absoliutą, neleistini dieviškos pagarbos atnašavimai. Absoliutus imperializmas yra antikristo apgaulė. Valstybė neturi būti patvaldiška, neribota, nepajungta aukštesniems, viršvalstybiniams pradams. Aukščiausioji tiesa buvo uždara stabmeldiškai sąmonei. Senovės ikikrikščioniškasis pasaulis nežinojo valstybės ribų. Jis nesugebėjo matyti skirtumų. Tai, kas dieviška, jam skendėjo gamtoje, ir gamtinė būtinybė nebuvo ribojama dieviškąja tiesa. Valstybė buvo gamtinė būtinybė, kuri ribojo gyvuliškąjį chaosą. Pačios valstybės apribojimo problema senojo pasaulio sąmonėje dar negalėjo kilti. Visos senojo pasaulio tautos stengėsi sukurti galingą valdžią, kuri suvaldytų chaotines stichijas ir išvestų iš gyvuliškos būsenos. Ši valdžia buvo apšviečiama religine senojo pasaulio sąmone. Didžiosiose Rytų monarchijose valdovų viešpatavimui buvo teikiama dieviškoji reikšmė, ir jiems buvo atnašaujami dieviškieji pagarbinimai. Senovės Egiptas buvo šio religinio valdovų viešpatavimo apšvietimo lopšys. Ten valdovai buvo kildinami tiesiog iš dievų. Ir šiame valdovų rasės išskyrime iš žmonių rasės buvo sava tiesa. Žmogiškoji prigimtis dar nebuvo pakankamai išlaisvinta nuo žemiausios prigimties ir stichinių jėgų ir iškelta aukštyn, kad jos teises būtų galima priešpastatyti valstybei ir apriboti jos valdžią. Per Rytų despotijas žmogus lėtai ir sunkiai ėjo iš prigimtinės chaotinės ir stichinės gyvuliškos būsenos. Valstybė senojo pasaulio žmonėms nebuvo ribota ir apibrėžta sfera, ji jiems buvo viskas. Ir taip vertino senojo pasaulio žmonės valstybės galią, saugančią juos nuo gamtinių stichijų, kad net Graikijoje, žmoniškiausioje humanistinėje Graikijoje, negalėjo nubrėžti valstybei ribų. Šių ribų nežinojo ir pats dieviškasis Platonas.

Valdovų viešpatavimo religinis apšvietimas ir sudievinimas senovės Rytuose turėjo savyje grūdą, iš kurio vėliau Romoje, kitoje dvasinėje atmosferoje, kitame žmonijos amžiuje, išdygo Cezarių kultas, cezario pripažinimas žmogumi-dievu. Ir tuomet įvyko susidūrimas tarp Romos Cezarių kulto ir Kristaus šviesos, apšvietusios pasaulį. Kai pirmasis krikščionis priėmė kankinio mirtį, nepanorėjęs cezariui atnašauti dieviškos pagarbos, jis religiškai amžinai apribojo valstybines valdžios pretenzijas, jis jiems priešpastatė begalinę žmogaus dvasios prigimtį, kaip dvasinę ribą. Ant kankinių kraujo buvo statoma Kristaus Bažnyčia, ir susikūrė nauja dvasinė karalystė, priešinga ciesoriaus karalystei ir jo beribėms pretenzijoms. Dvasinė valstybės patvaldystė baigėsi. Atsivėrė naujas, nuo valstybės nepriklausantis, tiesos šaltinis. Tik krikščioniškajai sąmonei pirmą kartą atsivėrė valstybinės valdžios ribos, tik jai pirmą kartą tapo galimas dviejų karalysčių skirtumo ir atskyrimo pojūtis. Su Kristaus žodžiais "kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui" prasidėjo nauja era pasaulio valstybių istorijoje. "Ciesoriaus karalystė" ir "Dievo karalystė" skiriasi ir įžengia į labai sudėtingus, dramatizmo pilnus santykius. Dramatiška sąveika ir susidūrimai tarp "ciesoriaus karalystės" ir "Dievo karalystės" nesibaigė iki šiol ir nesibaigs niekada, tik įeis į naujas fazes. Krikščioniškoji sąmonė atmetė bet kokią valstybinės valdžios patvaldystę, ar tai būtų ciesoriaus, ar liaudies patvaldystė. Ji pastatė bet kokiai žmogiškajai valdžiai ribą, valdžiai vieno, daugelio arba visų. Ši krikščioniškoji tiesa pakyla virš visų valstybinės valdžios formų ir neišreiškia vienos ar kitos formos pranašumų. Krikščioniškajame pasaulyje valdovo viešpatavimą riboja Kristaus Bažnyčia ir begalinė žmogaus dvasios prigimtis, atsiskleidžianti per Kristų. Valstybinės valdžios apribojimo šaltinis yra grynai religinis ir dvasinis. Savo pirminiame pagrinde, tai ne visuomenė ir ne visuomeninės grupės, reikalaudamos tų ar kitų konstitucijos garantijų, apriboja valstybę, o Bažnyčia ir žmogaus siela. Krikščioniškajame apreiškime yra ypatinga žmogaus sielos "teisių deklaracija", nustatyta Dievui per Kristų. Krikščioniškajame pasaulyje valstybė jau negali pretenduoti į visą žmogų, valstybės valdžiai nepriklauso žmogaus gelmės, jo dvasinis gyvenimas. Dvasinis gyvenimas žmogaus priklauso Bažnyčiai, o ne valstybei. Valstybė turi reikalą su žmogaus apvalkalu, ji reguliuoja tik išorinius žmonių santykius. Ir krikščioniškajame pasaulyje valstybė labai dažnai peržengia savo ribas, įsiveržia ne į savo sritį, prievartauja žmogaus sielą. Tačiau tai - jau valstybės nuodėmė, jos nukrypimas nuo tiesos kelio. Dvasiniu požiūriu, valstybei duotos ribos ir pripažintos žmogaus begalinės teisės amžių amžiams. Kadangi valstybė peržengė nacionalines istorines, religiškai apšviestos, bet nesudievintos monarchijos formas ir nukrypo į ciesoriaus sudievinimą, ji išdavė Kristaus tiesą ir įžengė į žmogaus-dievo kultą. Šis nukrypimas visuomet buvo stipresnis Rytuose, Bizantijoje ir Rusijoje, bet ne Vakaruose. Vakaruose katalikybė buvo ypatingai giliai suprasta ir nustatyta valstybinės valdžios - ciesoriaus valdžia. Ciesoriaus kultas iš Romos grįžo į savo tėvynę, į Rytus. Vakarai stipriau pajuto žmogaus teises. Ir, jūs visi, atitolę nuo krikščionybės, pamiršę savo dvasinę tėvynę, jūs reikalaujate žmogaus išlaisvinimo ir valstybės valdžios apribojimo, nematydami, iš kur eina šis išlaisvinimas ir apribojimas. Jūs pametėte religinę pažintį su savo tėvais ir bejėgiškai, iškreiptai, sekuliarizuojate forma skelbiate senąją krikščioniškąją tiesą. Visoks valstybės pretenzijų apribojimas ir žmogaus teisių patvirtinimas yra krikščioniškoje Bažnyčioje ir krikščioniškame žmogaus, Dievo sūnaus apreiškime. Tai pamiršo mūsų laikų žmonės. Todėl, kai revoliucijose jie norėdavo išlaisvinti žmogų ir įtvirtinti jo teises, jie kūrė naują ir baisesnę tironiją, visuomenės ir liaudies patvaldystę. Jie išlaisvindavo senąjį chaosą ir tuomet senoji valstybės tiesa įgydavo savo teises.

Tačiau valstybės mistiškumas, religinio valdžios charakterio tvirtinimas nereiškia būtinai teokratinės valstybės ir valdžios koncepcijos. Teokratija, visų pirma, yra žydiškas senovės pradas. Krikščioniškoji teokratija, Vakarų popiežių ir Rytų cezarių teokratijos reiškė Senojo įstatymo prado vyravimą. Didesnė tiesa buvo ne popiežių teokratinėje idėjoje ir ne cezarių teokratinėje idėjoje, o dualistinėje Dantės, kuris buvo ne tik viduramžių dvasios reiškėjas, bet ir naujų laikų pranašautojas, koncepcijoje. Šventoji imperializmo prasmė nereiškė būtinai jos teokratinės koncepcijos. Imperializme yra žmogiškosios valios įtampa, tautų valios įtampa, ir šioje istorinėje įtampoje žmogui ir liaudžiai suteikta ženkli laisvė. Didžios imperijos sukūrimo uždavinys negali būti išspręstas paprastu religinio prisako vykdymu, kaip to reikalautų teokratinis imperialistinės idėjos pagrindimas. Imperialistinė valia visuomet peržengia savo ribas. Imperialistinės idėjos didvyriai Aleksandras Didysis, Julijus Cezaris, Petras Didysis, Napoleonas, Bismarkas -demoniškos valios žmonės. Teokratinis imperializmas - labai švelni koncepcija, išdildanti giliausius ir tragiškiausius žmogaus sielos prieštaravimus. "Ciesoriaus karalystės" ir "Dievo karalystės" antinomijos niekada neįmanoma sutaikyti ir nugalėti žemiškame empiriniame gyvenime. Valstybė ir Bažnyčia negali būti nei galutinai sujungtos nei galutinai atskirtos, - jos yra antinominėje sąveikoje, jos ir padeda viena kitai, ir priešinasi. Krikščionybė pateisina ir apšviečia valstybę, tačiau griežtąja žodžio prasme "krikščioniškoji valstybė" negalima. Valstybės prigimtyje visuomet bus, jei ne antikrikščioniški, tai nekrikščioniški, pagoniški elementai. Valstybė iki galo negali būti dievobaiminga. Valstybė nėra krikščioniškosios meilės ir palaimos, žmonių brolybės Dvasioje apreiškimas. Valstybė gamtinės kilmės reiškinys, o ne palaimos reiškinys. Visose krikščioniškosios valstybės struktūrose jaučiamas falšas ir melas. Dievo karalystė yra palaiminga, viršgamtinė karalystė ir joje jau nėra prievartinės valstybės. Tačiau būtų klaidinga matyti valstybėje būtiną blogio minimumą, mažiausią blogį nuodėmingai žmonijai, kuris panaikinamas, kai žmonija pakyla į aukštesnę pakopą. Taip galvoja daugelis jūsų, užjaučiantys krikščioniškąjį anarchizmą. Ne, jums nepavyks įvaryti valstybės į tamsų kampą. Valstybė turi teigiamas užduotis, ji veržiasi į maksimumą. Imperialistinė idėja valstybę amžinai jaudina. "Ciesoriaus karalystė" yra savita sfera, reikalinga Dievo pasaulio turtingumui ir galybei, joje vykdomos kažkokios kūrybinės, neįvykdomos kitokiais būdais, priemonės. "Ciesoriaus karalystė" - didžiulė hierarchinės būties pakopa. Ji nėra blogio karalystė, velnio karalystė, Ji tampa blogio karalyste tik tada, kai reikalauja dieviškos pagarbos, kuomet ji sudievinama, kuomet ji pakeičia Dievo karalystę, kada ji pretenduoja į žmogaus dvasines gelmes, į jo prigimtį. Štai kodėl taip svarbus atskyrimas ir apribojimas dviejų karalysčių, kurias numatė Kristus. Valstybė turi religinį pagrindą, ir šio religinio pagrindo griovimas veda į valstybės griovimo pavojų. Imanentinis valstybės pagrindas - dvasinis, o ne materialus. Valstybės sekuliarizacijoje tačiau yra sava santykinė tiesa. Valstybės ištakos yra senose transcendentinėse religinėse sankcijose. Valstybė praeina per savo organiškos struktūros skaidymą. Tačiau, kadangi ji praranda savo vidinį dvasinį religinį pagrindą, ji pergyvena irimo procesą ir didžiulius sukrėtimus. Mes privalome tiesiai ir be baimės pripažinti, kad valstybės būtis prieš religinės krikščioniškosios sąmonės teismą yra antinomiška ir, kad šio antinomiškumo negali nugalėti jokios švelnios krikščioniškos teokratinės ir krikščioniškos anarchinės struktūros. Dievui buvo reikalinga valstybė savo planams vykdyti. O jūs nepakeisite ir neištaisysite Dievo valios. Mums lieka tik išgyvendinti iki galo valstybės religinius prieštaravimus. Kiekvieno krikščionio santykiai su valstybe gimdo tragiškus konfliktus. Jų neįmanoma išvengti, juos reikia priimti iki galo. Krikščioniškoji tiesa, kad siela kainuoja brangiau, kaip visos pasaulio karalystės, nėra valstybės neigimas ir naikinimas. Neteisūs esate visi jūs, valstybės priešai, norintieji krikščioniškąją tiesą panaudoti savo tikslams. Jūs mėgstate pasinaudoti krikščionybe utilitariniais tikslais. Šiais atvejais jūsų nuosavybėn nepatenka ir trupinėlis krikščioniškosios tiesos, ji visa iš jūsų išslysta. Jums atitenka tik pelai, tik išviršinės formulės ir žodžiai, praradę savo prasmę. Kaip piktnaudžiauja Evangelija tie, kurie ja netiki! Šią niekšybę aukščiausiu laipsniu pasiekė Tolstojus. Jūs labai norėtumėte paversti krikščionybę humanizmu. Tačiau tai jums nepavyks. Visi jūsų "krikščioniški" prieštaravimai prieš valstybę iš esmės yra humanistiniai prieštaravimai. Visas jūsų anarchizmas, kuriam pagrįsti jūs stveriatės ir krikščioniškų argumentų, paremtas pozityviuoju humanizmu, Krikščionybė jums yra tik pelai. Krikščionybės ir humanizmo santykiai labai sudėtingi. Valstybėje veikia ne tik dieviškasis pradas, iš kurio ji atsirado ir kuris ją apšviečia, bet ir humanistinis, grynai žmogiškasis pradas. Šis humanistinis pradas visada veikė caro valdžioje. Jis buvo Aleksandro Didžiojo valdžioje ir pasiekė ypatingos išraiškos Napoleono valdžioje. Grynai žmogiškas aktyvumas buvo ir rusų caro valdžioje ir biurokratijoje, galbūt, vienintelis istorinis aktyvumas Rusijoje. Valstybių ir imperijų pagrindą sudaro aristokratiškasis humanizmas. Tačiau yra kitoks, atpalaiduojantis demokratinis humanizmas, kuris veda į valstybių ir imperijų irimą bei žlugimą, kuris priešingas bet kokiai istorinei jėgai ir bet kokiai istorinei didybei. Jis vengia asmenybių ir žmonių gyvybių aukų, kadangi negali pateisinti šių aukų empirinio žemės gyvenimo laikotarpyje, o kitokio gyvenimo nepripažįsta. Jūsų demokratinis ir antireliginis humanizmas yra pilnas švelninančio ir sentimentalaus valstybės griežtumo, žiaurumo ir atšiaurumo neigimo, kadangi jūs netikite į gyvenimo, viršijančio empirinę žmogaus gyvenimo atkarpą, prasmę. Demokratinis humanizmas atsiranda kaip bauda už nuklydimus nuo aristokratiškojo humanizmo kelio. Pagal visą savo dvasios struktūrą jūs negalite pripažinti, kad su valstybe siejasi vertybė, pereinanti į amžinybę. Jūsų humanizmas supranta valstybę tik kaip utilitarinę priemonę gerovei pasiekti ir žemiškam žmonių gyvenimui patenkinti. Jūs paverčiate valstybę į interesų organizaciją ir norėtumėte paversti komercine ūkine organizacija, prekybos ir pramonės kontora. Jūs griaunate valstybę kaip savarankišką realybę ir vertenybę. Valstybės negalima grįsti interesais. Ji riboja kiekvienos gyvenančios kartos interesus ir pajungia juos didžiai praeičiai ir didžiai ateičiai. Joje dalyvauja ne tik dabar gyvenantys žmonės, bet ir mirę protėviai, ir negimę ainiai. Visi jūsų liberaliniai, demokratiniai ir socialistiniai mokymai eina pro valstybės prigimties šalį. Jūsų mokymai nepagauna valstybės esmės, tačiau jie skleidžia energijas, griaunančias esmę. Valstybės dialektika ir jos likimas tokie, kad, kai absoliutinėje monarchijoje atsiranda humanistinis įsitvirtinimas, išduodąs religines valdžios misijas, kai Liudvikas XIV sako: "L' etat s'est moi" (valstybė - tai aš), revoliucinė liaudis atsako kitu humanistiniu įsitvirtinimu, ir demokratija sako: "L'etat c'est moi"

Visos utopijos netobulos, dieviškos valstybės žemėje skirtingų planų sumaišymu, šio pasaulio sumaišymu su anuo; visos jos nevykę bandymai įsprausti ketvirtą matavimą į trimatę erdvę. Tuo pačiu paremtos ir visos utopijos, neigiančios valstybę, utopijos apie bevalstybinę tobulą būseną žemėje. Valstybė yra sunkus ir pasiaukojantis žmonijos kelias trimatėje, o ne keturmatėje erdvėje, gamtiniame, tūnančiame blogyje, pasaulyje. Valstybė negali remtis tik meile. Meilės karalystė yra palaimos karalystė, Dievo karalystė, o ne ciesoriaus karalystė. Ši karalystė turi kitokios būties matmenį, negu turi valstybė. Šios dvi valstybės egzistuoja greta, susiliečia, sueina į sąveiką, tačiau niekada nesusilieja, nesusitapatina ir nepanaikina viena kitos, neišstumia viena kitos. Visi bandymai valstybei primesti kaip vienintelį pagrindą krikščioniškąją meilę veda į tironiją. Krikščioniškoji meilė gali būti tik laisva žmogaus gyvenimo ir žmogiškojo bendravimo gėle, o ne prievartiniu gyvenimo ir bendravimo pagrindu. Teisė todėl ir turi tokią didžiulę reikšmę žmogiškajam bendravimui, kad ji apsaugo žmogų ir garantuoja žmogiškos laisvės minimumą, kad ji saugo žmogų nuo to, kad jo gyvenimas nepriklausytų vien nuo kito žmogaus moralės savybių, kito žmogaus meilės arba neapykantos. Žmogaus laisvė ir nepriklausomybė reikalauja, kad valstybės pagrinde būtų ne tik meilė, bet ir prievarta, ir teisė. Čia yra aukščiausia tiesa. Monizmas visuomeniniame gyvenime, išimtinas vieno prado vyravimas visuomet veda į tironiją, į gyvenimo įvairovės ir turtingumo menkinimą. Didžiausią laisvę ir įvairovę duoda daugelio pradų, veikiančių tarpusavyje, vidiniai pajungtų dvasiniam centrui, sujungimas. Visos utopijos serga kraštutiniu socialiniu monizmu ir todėl veda į tironiją. Ir galbūt baisiausia tironija yra ta, kuri sužavėta pilnu valstybės neigimu vardan vieno ar kito prado, klasinio ar individualistinio, tarptautinio arba tautinio. Didžiausia laisvė pasiekiama tada, kai žmogus jaučia ir suvokia, kaip ir visas viršasmeninės realybes ir vienybes, imanentinę, o ne transcendentinę valstybę.

Prancūzų okulistas Fabras d'Olivje sukūrė gudrią socialinę sistemą, paremtą trijų pradų - dieviško pramatymo, būtinybės ir žmogaus laisvės sujungimą. Čia daug tiesos.


KETVIRTAS LAIŠKAS Apie naciją

Jūsų, man priešingos sandaros, žmonės mažai galvojo apie naciją ir nacionalinį klausimą. Utilitariniais sumetimais jūs dar sutinkate pripažinti valstybę. Tačiau jūs nesugebate įsiskverbti į intymiąją nacionalinės būties paslaptį. Tiesa, jūs pripažįstate engiamų tautybių teises ir dėl šių tautybių esat pasirengę tapti kraštutiniais nacionalistais. Daugelis iš jūsų savo vėliavose įrašote tautų apsisprendimo teisę. Tačiau tai ir įrodo, kad prie nacionalinės būties paslapties jūs galite prieiti tik iš išorės, o į vidų jums kelio nėra. Jūs buvote pasirengę pripažinti ir nacionalines žydų arba lenkų, čekų arba airių teises, bet štai rusų nacionalinės būties ir nacionalinių teisių jūs niekad negalėjot pripažinti. Ir tai todėl, kad jus domino engimo problema, bet visiškai nedomino nacionalinė problema. Jūs paskelbėte tautų laisvo apsisprendimo teisę, nei kiek nesidomėdami pačiomis tautybėmis ir net netikėdami į tokios rūšies realybių egzistavimą. Jums reikalingas šis "laisvas apsisprendimas", kaip kovos būdas už jūsų politinius ir socialinius idealus, už nerealią lygybę ir laisvę, o ne už konkrečią nacionalinę būtį, ne už nacionalinį žydėjimą. Iš tikrųjų, nacionalinėje būtyje yra jums neprieinama nacionalinė paslaptis, pasislėpusi giliai žemėje. Jūs niekad ten neįsiskverbiat, jūs visuomet liekate paviršiuje. Jūs labai jautrūs žydams, jūs kovojate už žydų teises. Bet ar jaučiate jūs "žydą", ar jaučiate jūs žydų tautos sielą, ar įsiskverbėte jūs kada nors į šitas paslaptis, į tuos paslaptingus žydijos, siekiančios senobines žmonijos ištakas, likimus? Ne, jūsų kova už žydus nenori žinoti žydų, nepripažįsta "žydiškumo", ji yra tik internacionalinė kova už sulyginimą, kova už abstraktų žmogų, už žmogaus abstrakciją. Jūs nepripažįstate kūnu ir krauju, kilme ir gentimi konkretaus žmogaus, nacionalinio žmogaus. Jūsų kova už engiamų tautų išlaisvinimą ir jų sulyginimą yra internacionalinė kova, kova geometrinė, atitraukianti ir atplėšianti žmogų nuo jo gyvo paveikslo, nuo motinos ir tėvo vardo. Tautybių "engėjai" kartais daugiau jas pripažįsta, kaip "išlaisvintojai". "Engia" gyvą kūnu ir krauju, gimine ir gentimi nacionalinį žmogų, "laisvina" gi abstraktų geometrinį žmogų. Aš nenoriu engti žydo ir žydiškumo, bet nenoriu ir "laisvinti" atitrauktai kaip žmogaus abstrakcijos, prarandančios visą savo žydiškumą. Aš giliai jaučiu žydą ir žydiškumą, visą žydų likimo ypatingumą ir nepakartotinumą, visą išimtinumą ir nenugalimumą. Šis mano jausmas pereina į užuojautą. Tačiau aš netikiu į žydų klausimo išsprendimą per lygybę ir maišymą. Kiekvienos nacionalinės būties paslaptis nusipelno užuojautos. Į ją reikia įsigilinti net tada, kai kalba eina apie mums priešišką naciją. Vokiečių tauta buvo mūsų priešas, ir mes kovojom prieš ją. Tačiau nepakartojamas savotiškumas, pats vokiškos dvasios intymumas, tikrai individuali vokiško būdo išraiška visuomet, net kovos metu man rodėsi, kad nusipelno užuojautos ir įsigilinimo. Jūsų internacionalinėje kovoje už išlaisvinimą ir tautybių lygybę nejaučiamas nacionalinių būdų pojūtis, nėra joje meilės tautos atvaizdui. Teisus buvo K. Leontjevas, kada jis pripažino jūsų nacionalinę politiką pasaulio griovimo įrankiu ir pamatė joje tik demokratijos ir kosmopolitizmo triumfą. Jūsų principas "tautų apsisprendimo teisė" yra taip nuvalkiotas rusų revoliucijoje, yra antiistorinė abstrakcija išgalvota tų, kurie neigia nepakartojamą realybę - tautybę. Tautybės negalima išplėšti iš konkrečios istorijos, ir jos teisės negalima nagrinėti abstrakčiai. Kiekviena tautybė įvairiais savo egzistavimo periodais turi įvairias teises. Ir visos istorinės tautybės turi įvairias teises. Šių teisių negalima sulyginti. Egzistuoja sudėtinga tautybių hierarchija. Beprasmiška ir absurdiška lyginti rusų ir armėnų, gruzinų ir totorių tautų teises į apsisprendimą. Beprasmiška ir absurdiška einamuoju istorijos momentu vertinti tuo pačiu abstrakčiu matu vokiečių tautos teises ir ispanų tautos teises. Tautų gyvenime būna suklestėjimo ir nužydėjimo periodai, didžiausios jų jėgų įtampos ir silpnumo periodai. Jų teisės apsisprendimui šiais atvejais yra skirtingos. Apsisprendimo teisės klausimas nėra abstraktus juridinis, o pirmiausia tai - biologinis, galų gale - mistinis biologinis. Jis remiasi iracionaliu gyvenimo pagrindu, kurio negalima juridiškai ir morališkai racionalizuoti. Visos istorinės tautybės turi visai skirtingas, nelygias teises, ir jos negali reikšti vienodų pretenzijų. Istorinėje tautybių nelygybėje, jų realaus svorio nelygybėje, istoriniame vienų ar kitų pranašume yra istorinės tikrovės dorovinio dėsnio, taip nepanašaus į individualios tikrovės dėsnį, vykdymas.

Nacija pagrindinai yra istorinė kategorija, konkrečiai istoriška, o ne abstrakčiai sociologiška. Ji yra savotiškas istorinės tikrovės rezultatas, ir jos paslaptis neprieinama tiems, kurie neturi istorinės tikrovės jausmo, kurie naudoja tik abstrakčias sociologines kategorijas. Jūs, abstrakčios sociologiškos mąstysenos žmonės, negalite suprasti nacionalinės būties paslapties, kadangi jūs aplamai skaidote naciją į abstrakčius sociologiškus elementus.Po jūsų analizės iš nacijos nieko nebelieka. Tikrovėje nacijos racionaliai apibrėžti neįmanoma. Jokios racionalios akivaizdžios savybės išsamiai nenusako jos būties. Vis tolyn ir tolyn, į paslaptingą racionalią gilumą nueina nacijos būtis, nors pridėtume vis naujas psichologines ar sociologines savybes. Nacijos būtis neapibrėžiama ir neišsemiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės daugiau ar mažiau esminės nacionalinei būčiai. Teisiausi tie, kurie apibrėžia naciją istorinio likimo vienodumu. Šio vienodumo pripažinimas ir yra nacionalinė sąmonė. Tačiau istorinio likimo vienodumas ir yra iracionali paslaptis. Šioje vietoje nacionalinė sąmonė skendi gyvenimo gelmėse, vieningos ir nepakartojamos istorijos gelmėse. Žydų tauta giliai jaučias istorijos gelmėse. Žydų tauta giliai jaučia šį paslaptingą istorinio likimo vienodumą, nors ji beveik nebeturi jokių, bendrų nacionalinės būties požymių - kalbos, teritorijos, valstybės, pasitraukė ir nuo senojo savo tikėjimo. Suprasti šią istorinio vienodumo paslaptį gali maišyto kraujo elementai, kilę iš sudėtingo rasių susiliejimo. Biologiniame istorinės tautybės pagrinde nebūna švaraus kraujo, švarios rasės. Istorinės tautybės susidarymas yra jau sudėtingos rasių sąveikos ir maišymo išdava. Pati rasė savyje yra gamtinis biologinis, zoologinis, bet ne istorinis faktorius. Tačiau šis faktorius istorinėse struktūrose ne tik veikia, tačiau ir vaidina apibrėžiantį paslaptingą vaidmenį šių struktūrų susidaryme. Tikrovėje rasėje yra paslaptinga giluma, yra sava metafizika ir ontologija. Iš biologinių gyvenimo ištakų žmogiškosios rasės įeina į istorinę tikrovę ir joje veikia kaip sudėtingesnės rasės. Istorinėje tikrovėje įvairias vietas užima baltoji ir geltonoji, arijų ir semitų, slavų ir germanų rasės. Tarp zoologinės rasės ir istorinės tautybės yra visa eilė tarpinių pakopų, kurios yra tarpusavio sąveikoje. Tautybė yra ta sudėtinga hierarchinė pakopa, kurioje labiausiai sutelkta istorinio likimo aštruma. Joje gamtinė tikrovė pereina į istorinę tikrovę. Žydų istorinės tautybės susikūrimas buvo rasių kryžiavimosi ir kraujo maišymo išdava, joje grynai semitinis elementas susitiko su neosemitiniais elementais. Čemberlenas neigiamų žydų tautybės savybių priežastį mato nusikalstamame semito-arabo ir airiečio kraujo sumaišyme. Tačiau, kaip bebūtų aiškinama rasinė žydų kilmė, vienodas ir paslaptingas žydų tautos istorinis likimas atsirado po to, kai susikūrė žydų tauta. Šiame likime kraujas vaidina didžiulį vaidmenį. Bet žydų tautybė jau atstovauja kitai hierarchinei pakopai, negu pavyzdžiui, semitų rasė, kurioje realizuojami įvairūs istoriniai likimai. Būtent žydų tautos istorinis likimas, visiškai nepaaiškinamas racionaliai, mums duoda išimtinį istorijos, istorinės realybės pojūtį. Istorinių tautų susikūrimas nėra biologinės kilmės reiškinių su sociologinės kilmės reiškiniais susipynimas, o istorinio konkretumo bei individualumo susikūrimas iš gamtinio rasinio chaoso. Istorinės tautos kūrimasis yra kova su pirminiu chaosu, yra veido ir atvaizdo išskyrimas iš beveidės ir netvarkingos gamtos. Tai yra teigiamas diferenciacijos ir nelygybės istorinėje tikrovėje, kur viskas konkretu, atsiradimas. Jeigu vienašališka ir neteisinga grynai antropologinė, rasinė istorijos filosofija (Gobinas, Čemberlenas ir kt.) tai visgi joje yra kažkokia tiesa, kurios nėra atitrūkusioje sociologinėje, nesuvokiančioje kraujo paslapčių ir viską suvedančioje į racionalius socialinius faktorius, filosofijos istorijoje. Istorinių diferenciacijų ir nelygybių, kurių pagalba susikūrė istorinis kosmosas, negali nutrinti ir sunaikinti jokie socialiniai faktoriai. O kraujo balso, rasės instinkto neįmanoma sunaikinti istoriniame tautų likime. Nacijų idėjos ir pašaukimo idėjos yra įaugę į kraują. Nacijos yra istorinės struktūros, bet kilę jos iš būties, iš gelmių, iš gamtos. Pačiose kosminio gyvenimo gelmėse yra tautinių likimų galia ir energija, šaukianti realizuoti tuos likimus. Istorija yra realizuota gamtoje. Istorinė tikrovė yra didžiulė kosminio gyvenimo pakopa. Joje koncentruojama kosminė energija ir sprendžiamas pasaulio likimas. Rasė, kaip kosminis pradas koncentruotai veikia tautybę, kaip istorinį pradą. Istorinėje tikrovėje vyksta kosmoso formavimas, didžiausia kova ir kosminių pradų pergalė prieš chaotiškus pradus. Istorinė tautybė yra kosminės būties amžina pergalė. Jos sunaikinimas yra kosmoso naikinimas, grįžimas į chaosą.

Nacija nėra vienos ar kitos istorinio laikmečio atkarpos reiškinys. Nacija yra mistinis organizmas, mistinė asmenybė, istorinio proceso noumenas, o ne fenomenas. Nacija nėra gyvenanti karta ir nėra gyvenusių kartų suma. Nacija nėra dėmuo, ji yra kažkas pirmapradžio, amžinai gyvas istorinio proceso subjektas, joje tebėra ir gyvena visos praeities kartos ne mažiau, kaip dabartinės kartos. Nacija turi ontologinį branduolį. Nacionalinė būtis nugali laiką. Nacijos dvasia priešinasi, kad dabartis ir ateitis sunaikintų praeitį. Nacija visuomet veržiasi į pergalę prieš mirtį, ji neleidžia vyrauti išimtinai ateičiai virš praeities. Štai kodėl nacionalinėje būtyje ir nacionalinėje sąmonėje yra religinis pagrindas, religinė gelmė. Religija sutvirtina ryšį ir giminystę, nugali svetimą būtį, o šį sutvirtinimą žmogus gauna pirmiausia savo tėvynėje. Ir bet koks bandymas atplėšti tautybę nuo šios religinės gelmės išstumia tautybę į paviršių, ir iškelia pavojų jai sunykti. Tikroji tautinė sąmonė yra giluminė sąmonė, ji įtvirtina ne naikinančią ir mirtį nešančią istorinio proceso galią, o apsaugančią ir atgimstančią galią. Nacionalinė sąmonė konservatyvi ne todėl, kad ji būtų priešinga kūrybai, o todėl, kad ji saugo tikrąjį gyvenimą, vertingą gyvenimą nuo sunaikinimo per ateitį; ji pripažįsta gyvais senelius, tėvus ir protėvius vienodai, kaip ir būsimąsias kartas. Tautos gyvenimas, nacionalinis gyvenimas yra nenutrūkstamas ryšis su protėviais ir jų priesakų gerbimu. Tautiškume visuomet yra tradicijos. O kadangi jūsų evoliucionizmas nutraukia laikmečių ryšį, naikina praeities, protėvių atminimą, jis yra giliai antinacionalinis. Internacionalizmas yra religija ateities, nežinančios savo pretenzijoms ribų, o ne religija amžino, ji neša visiems gyviesiems žinią apie mirtį ir sunaikinimą, o ne apie gyvenimą ir prisikėlimą. Revoliucinis internacionalizmas ir yra nuosekli mirties religija, amžinybės neigimas. Ši religija nepripažįsta kapų paminklų. Ji priešinga tai didžiai prisikėlimo dvasiai, kuri žadino senolius statyti antkapius ir paminklus. Ši, viską ryjančios ateities, religija nebenori pripažinti ryšio su protėviais, protėvių kapų, jų nemirtingumo ir bendro su jais gyvenimo. Nacionalinė sąmonė giliai priešinga šiai dvasiai. Ir paviršutiniška ir prieštaringa ta dabartinių Europos tautų nacionalinė sąmonė, kuri atitrūksta nuo savo religinių šaknų. Dabartinis Europos tautų nacionalizmas klaidingas. Tačiau ir per menkėjantį, nepakankamai gilų nacionalinį jausmą dabartinės tautos jungiasi prie religinio gyvenimo, savotiškai veržiasi į amžiną gyvenimą. Tautybėje gyvenimas priešinasi mirčiai, kuria internacionalizmas grasina visoms tautoms. Kiekviena nacija, sveiko instinkto vedina, veržiasi į didžiausią galią ir žydėjimą, savo suklestėjimą istoriniame procese. Tai kūrybiškoji nacionalizmo pusė, kuriai internacionalizmas priešingas lygiai, kaip ir jo prisikėliškajai pusei. Internacionalizmas norėtų sustabdyti tautinių jėgų augimą, norėtų nuskinti jų žiedą. Jis norėtų gyvenimą nukreipti į šalį, į tuščias, tarpines erdves, į baisias ateities abstrakcijas. Jis norėtų užgesinti tautų valią į būtį, į istorinį iškilimą. Jis moralizuoja, žavėdamas nacionalinio egoizmo išsižadėjimu. Tačiau šiame išsižadėjime, stumiančiame į nebūties kelią, slypi klasinis ir asmeninis egoizmas, gėrybių troškulys, atsisakymas nuo aukų, kurių reikalauja istorinis likimas, istorinis tautų likimas. Revoliucinis internacionalizmas naikina tautų praeitį ir nenori leisti jų į nuosavą ateitį. Jis tempia jas į kitokią ateitį, baisią savo tuštybe ir abstraktumu. Ir pačiame elementariausiame, instinktyviame egoizme yra daugiau gyvenimo tiesos, negu jūsų internacionalizme.

Jūs, visokio plauko internacionalistai, įvykdėte patį baisiausią mainą: jūs pakeitėt žmonijos, vieningos konkrečios žmonijos, būtį nebūtimi, kuriai davėte internacionalo vardą. Jūs beviltiškai sumaišėte visuotinumą su internacionalizmu. Ir daugelį jūs suviliojote, jūs patraukėte sau širdis, apkaltindami turtus. Sumaišymas, pamainymas ir apgaulė prasidėjo anksčiau, iki socialistinio internacionalo atsiradimo humanistiniame pacifizme, liberaliajame kosmopolitizme, masonybėje. Jau ten konkreti visa žmonija buvo pakeista abstrakčia, bendra žmonija. Į teigiamą, konkrečią visos žmonijos vienybę įeina visos žmogaus būties pakopos, visa pilnatvė, joje niekas nepakeičiama ir nesunaikinama, viskas pasiekia didžiausią galią ir išraišką. Tačiau konkrečios visų vienybės jūs nesuvokiate. Ji, visų pirma, yra visuotinėje Bažnyčioje, joje žmonijos vienybė suprantama religiškai. Jums visai svetima ta idėja, kad žmonija yra konkreti realybė, tarytum kažkokia asmenybė kosminėje hierarchijoje. Jūsų neigiamoje abstrakčioje žmonijos vienybėje visos hierarchinės žmonijos pakopos panaikinamos, o nuo jų prasideda išsiskaidymas. Konkrečioje visų vienybėje negali būti priešpastatymo tarp nacijos ir žmonijos: visos žmonijos vienybė įtvirtina visų nacijų egzistavimą, šioje vienybėje jos įgauna galią ir suklestėjimą. Abstrakčioje žmonijos vienybėje nacijų būtis panaikinama - žmonijos nėra nacijose ir per nacijas, ir nacijos nėra žmonijoje ir per žmoniją. Žmonija yra abstrakcija, atitraukta nuo visų konkrečios individualios būties pakopų. Visuotinume nacija ir žmonija - neperskiriamos ir numatančios viena kitą, vieningos kosminės hierarchijos narės. Internacionalizme nacija ir žmonija viena kitą panaikina. Nėra konkretaus žmogaus, o tik abstraktus žmogus arba klasė, nėra konkrečios žmonijos, o tik abstrakti žmonija, atitrūkimas nuo visko organiško, gyvo, individualaus. Internacionalizmas priešingas ne tik tautiškumui, bet ir visuotinumui, ir teigiamai visų vienybei; jame veikia nebūties dvasia, naikinanti realybes, šmėklų vardan.

Aš nežinau nieko labiau atstumiančio ir apgaulingo, kaip kai kurių iš jūsų bandymai duoti internacionalizmui krikščioniškąjį pagrindą ir pateisinimą. Kiti naivūs ir silpni krikščionys tuo susižavi. Tačiau Krikščionybė gali būti tik priešiška internacionalizmui, kadangi ji priešiška nebūties dvasiai, vardan abstrakcijų naikinančių realybes. Krikščionybė tvirtina konkrečią visų vienybę, į kurią įeina visos būties vertybės. Tačiau ji negali turėti nieko bendro su tuo abstrakčiu monizmu, kuriame dingsta Dievas ir pasaulis, skęsta žmogus, nacija ir žmonija. Krikščionybė, pirmoj eilėj, yra kiekvieno žmogaus siela, tautos siela, žmonijos siela. Bet Jinai nepripažįsta to, kas sielos neturi. O ar turi sielą jūsų internacionalas, jūsų internacionalioji žmonija? Abstrakcija sielos turėti negali. O ir jūsų internacionalizmas tvirtina ne vieningą žmoniją, o vieningą proletariatą. Jūs keliate didžiausią, kokią tik pažįsta žmonija, nesantaiką žmonijoje. Jūs neigiate žmoguje Dievo panašumą ir paveikslą ir tvirtinate ekonominės padėties panašumą ir paveikslą. Jums neegzistuoja žmogus ir žmonija, jums egzistuoja tik ekonominės kategorijos, tik tai, ką materialaus žmogus turi arba, ko žmogus materialaus neturi. Šventvagystė - jūsų internacionalo palyginimas su Krikščionybe. Jūs internacionalistai neigiate, kad žmonija yra vieninga Dievo giminė, todėl esate baisiausi žmonijos vienybės priešai. Jūs galutinai nutraukiate žmonių giminės dvasinį ateities ryšį su praeitimi ir dvasinį ryšį, jūsų išrinktosios klasės, proletariato su likusiąją, pažemintąja žmonijos dalimi. Ir todėl jūs - žmonijos ir žmonių žudikai. Krikščionybė skelbia tautų ir žmonių brolybę. Ir tautų brolybė numato tautų egzistavimą, tautines asmenybes lygiai, kaip žmonių brolybė numato žmonių egzistavimą, žmonių asmenybes. Tikroji meilė visuomet yra mylimo paveikslo, jo nepakartojamos individualybės patvirtinimas. Ir mano meilė prancūzui, anglui arba vokiečiui negali būti meile abstrakčiam žmogui, ji gali būti tik meile prancūziškam, angliškam arba vokiškam žmogui arba tam, kas angliška, vokiška, prancūziška jame, individualiam paveikslui. Jūs gi nepažįstate brolybės, Jums nieko be abstrakčių ekonominių ir sociologinių kategorijų, nešančių žmonijai didžiausią nesantaiką, neegzistuoja. Meilė kokiai nors tautybei, broliškas elgesys su ja numato šios tautybės amžinos būties sutvirtinimą, neleidžia jai išnykti abstrakčioje žmonijoje. Tad ar galite jūs skelbti tautų brolybę? Internacionalizmas yra bjauri karikatūra, visuotinas krikščioniškosios dvasios iškraipymas. Ir antikristas bus apgaulingai panašus į Kristų, karikatūra.

Prancūzų kalboje yra du žodžiai dviejų, iš esmės besiskiriančių reikšmių - nation ir peuple (liet. - tauta ir liaudis (vert.). Rusų kalboje nėra atitinkamų gerų žodžių. Priešpastatymas, nacii i naroda skamba negerai, kadangi priešpastatomi skirtingų kalbų žodžiai. Tačiau, pagal nusistovėjusią terminologiją, visgi tenka naudotis šiuo priešpastatymu. Žodis "narod" mums turi lemtingą narodnikų sąmonės antspaudą, nuo kurio taip sunku rusams nusikratyti. Visiems jums, rusų narodnikams, sąmoningiems arba nesąmoningiems liaudies mylėtojams labai sunku priimti nacionalinę sąmonę, jūs neišvengiamai ją painiojate su narodnikų sąmone. Jūsų liaudis nėra nacija. Liaudžiai jūs taikote kiekybės ir socialinę klasinę kategorijas. Tačiau nacijai šių kategorijų taikyti negalima. Jūsų liaudis, visų pirma, yra empirinis kiekis, Piotrų ir Ivanų milžiniška suma. Jūsų liaudis nėra didingas organinis, visas klases ir visas kartas apimantis, vienetas, ji yra tik paprastos liaudies, valstiečių ir darbininkų masė, tik fiziškai dirbančios masės. Labai daug iš jūsų liaudies išmesta: ir inteligentija, ir dvasininkija, ir biurokratai, ir pirkliai, ir pramoninkai. Ir jūs reikalaujate tarnauti liaudžiai kaip aukščiausiam gyvenimo pradui ir stabui. Aš netekau teisės jaustis liaudimi, jausti save liaudyje ir liaudį savyje. Liaudiško nebuvo mano gelmėje. Kas liaudiška, buvo aplink mane ir virš manęs. Aš turiu tarnauti liaudžiai turiu joje matyti tiesos ir tikrovės kriterijus, turiu lenktis liaudžiai ir liaudies vardan atsižadėti didžiųjų vertybių. Šios socialinės klasinės ir kiekybinės liaudies sąvokos konstrukcijos pagrindu ir atsirado tradicinis rusiškas inteligentijos ir liaudies priešpastatymas. Narodnikų sąmonė pertraukė nacionalinio gyvenimo organinį vientisumą ir sukūrė nenugalimus prieštaravimus. Inteligentai - narodnikai norėjo pereiti prarają tarp inteligentijos ir liaudies, ėjo į liaudį, atsižadėjo visko liaudies vardan, tačiau jų narodnikiška sąmonė tik įamžino prarają tarp liaudies ir inteligentijos, kadangi stūmė į socialinės klasinės kovos kelią, į prieštaravimus. Ši praraja išnyksta tik nacionalinės sąmonės, turinčios didesnį gylį, dirvoje. Jūs likote socialiniame gyvenimo paviršiuje, jūs niekad nebuvote priėję iki tos dvasinės vienybės, kurioje išnyksta priešpastatymai tarp pono ir mužiko, tarp inteligentijos ir liaudies. Priešpastatyti inteligentijos arba dvarininkijos nacijai negalima. Kas nacionalu yra mano ir kiekvieno gelmė, gilesnis sluoksnis, negu mūsų socialinis lukštas, tame sluoksnyje yra tai, kas rusiška, prancūziška, angliška, vokiška, kas sieja su tolima praeitimi, kas jungia dvarininką ir valstietį, pramoninką ir darbininką.

Nacija nėra ta ar kita klasė, nėra dabar gyvenančių žmonių empirinis kiekis. Nacija yra mistinis organizmas, kurio paslaptingą gyvenimą suvokiame savo gelmėje, kai nustojame gyventi išviršiniu, išviršinių interesų gyvenimu, kai išsilaisviname iš žmones dalinančių lukštų valdžios. Valstietis gali būti mažiau liaudimi-nacija, negu dvarininkas arba inteligentas, jeigu jo gyvenimas atplėštas nuo savo gilumos ir išmestas į paviršių tuo metu, kai dvarininko arba inteligento gyvenimas yra šioje gilumoje ir semiasi kūrybinę jėgą. Taigi, visos jūsų revoliucinės demokratijos, visos jūsų darbininkų ir valstiečių deputatų tarybos nieko bendro neturi su liaudimi kaip nacija, kaip mistiniu organizmu. Tūkstantį kartų labiau liaudimi buvo dvarininkas Puškinas arba inteligentas Dostojevskis. Aukščiausios išraiškos nacija pasiekia per genijų. Genijus visada liaudiškas, nacionalus, visada jo balsas eina iš gelmių, iš nacionalinio gyvenimo gelmių. Nacijos dvasią visuomet išreiškiama per kokybinę asmenybių atranką, per išrinktąsias asmenybes. Jokia racionali demokratija su savo kiekių mechanika negali būti nacijų dvasios reiškėja. Ir nacijos valia neišreiškiama aritmetiškai, kiekybe, nėra daugumos valia. Nacijos valią išreiškia ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, didinga praeitis ir mįslinga ateitis. Nacijai priklauso ne tik žmonių kartos, bet ir bažnyčių, rūmų ir sodybų akmenys, antkapiai, seni rankraščiai ir knygos. Ir, kad suvoktume nacijos valią, reikia išgirsti šituos akmenis, perskaityti sutrūnijusius puslapius. Tačiau jūsų revoliucinis demokratinis triukšmas nori užgožti mirusių kartų balsus, užmušti praeities jausmą. Jums uždara prieiga į didingą organinę visumą, kuri nugali naikinančio laiko valdžią. Ir todėl jūs negalit suvokti nacijos valios, negalite jos reikšti. Jūsų priešpastatote nacijai liaudį, kurią norite paversti revoliucine demokratija. Tačiau nacija nėra demokratija ir per demokratiją neišreiškiama. Paslaptingesni jos išraiškos keliai. O ta karta, kuri nutraukia bet kokį ryšį su nacionaline praeitimi, niekada neišreikš nacijos dvasios ir nacijos valios. Nacijos dvasioje ir nacijos valioje yra prisikėlimo jėga, o ne mirtį nešanti jėga. Laikas, laikas jau atsigręžti mums ne į "liaudį", o į "naciją", t.y. pereiti nuo paviršiaus į gilumą, nuo kiekybės prie kokybės. Nacionalinis pradas visuomeniniame gyvenime yra kokybinis pradas, o ne kiekybinis. Nacionalumo ištakos yra senovinės kilmės gelmėse, o šios potencialios nacionalinės būties energija atsiskleidžia istorijoje. Nepalyginamai giliau yra nacionalumas, negu jūsų demokratija, jūsų "liaudis", visi jūsų kiekiai ir masės. Nacija yra dvasia, Dievo sumanymas, kurį empirinė liaudis gali realizuoti arba pražudyti. Empirinė liaudis turi būti pajungta nacijai, jos užduotims vykdyti pasaulyje. Nacijoje yra noumenalumas, ontologinis branduolys, kurio nėra tame empiriniame reiškinyje, kurį jūs vadinate "liaudimi". Ne narodnikais, o rusais jūs turite būti. Rusija be galo brangesnė, šventesnė jums turi būti, negu to ar kito laikotarpio gyventojai, su savo tomis ar kitomis savybėmis.

 

Valstybė nėra nacijos būtį apibrėžiantis požymis. Tačiau bet kokia nacija stengiasi sukurti savo valstybę, ją įtvirtinti ir sustiprinti. Tai - sveikas nacijos instinktas. Valstybinė būtis yra normali nacijos būtis. Kai nacija netenka savo valstybingumo, savo savarankiškumo ir suverenumo, ji patiria didžiulę nelaimę, sunkią ligą, žalojančią nacijos sielą. Tai, kad žydų tauta senovėje nuolat pakliūdavo į svetimtaučių jungą ir prarasdavo savo valstybinį savarankiškumą, o paskiau ir visai neteko valstybės ir gyveno klajokle pasaulyje, išvargino ir sužalojo žydų tautos sielą. Joje susikaupė negeras jausmas prieš visas tautas, gyvenančias savose valstybėse, ji linkusi į revoliucinę atskalūnystę ir internacionalizmą, kuris yra tik antroji jos ligūsto nacionalizmo pusė. Tačiau ir žydų tautoje valia sukurti savo valstybę galutinai nemirė, ir aistringa svajonė apie ją atgimsta sionizmo utopijoje. Santykis tarp nacijos būties ir valstybės būties labai sudėtingas. Kiekviena nacija stengiasi sukurti valstybę ir joje įsitvirtinti. Per valstybę nacija atskleidžia visas savo potencijas. Antra vertus, valstybė privalo turėti nacionalinį pagrindą, nacionalinį branduolį, nors ir gentinis valstybės sąstatas būtų labai sudėtingas ir daugialypis. Rusų valstybė buvo rusų valstybė, ji savo pagrinde turėjo rusišką branduolį ir realizavo rusiškąją idėją pasaulyje. Valstybė, neturinti nacionalinio branduolio ir nacionalinės idėjos, kūrybiškai negali gyventi. Tokia valstybė kaip Austro-Vengrija sudarė išimtį ir jos egzistavimą sąlygojo ne vidinė energija, o išorinių istorinių aplinkybių derinys. Grynai dinastinės valstybės yra istorinės tikrovės ligūstas reiškinys. Dinastinis valstybės pradas negali būti savaime pakankamas, jis privalo paklusti nacionaliniam pradui. Tačiau valstybė savo prigimtimi veržiasi išeiti iš uždarų nacionalinių ribų. Grynai nacionalinės lieka tik mažųjų nacijų valstybės. Didėlės nacijos, suvokę savo pasaulinę misiją, stengiasi sukurti imperialistinę valstybę, kuri išeina už nacionalinės būties ribų. Didelių nacijų valia krypsta į imperialistinį susivienijimą, kuriame ir realizuojamas nacionalinis pašaukimas. Yra nacionalinės būties dialektika, kuri griauna sienas tarp nacijų ir veržiasi paversti nacionalinę valstybę į imperialistinę. Didžiosios Britanijos imperija yra Anglijos, kaip nacionalinės valstybės, pabaiga, yra anglų tautybės išėjimas į pasaulines platumas. Ir nacionalinis klausimas mažoms ir silpnoms, ir didelėms ir stiprioms nacijoms statomas visiškai skirtingai. Mažoms ir silpnoms nacijoms nacionalinis klausimas yra išsivadavimo ir nepriklausomybės klausimas, nacionalinės valstybės sukūrimo arba išsaugojimo klausimas. Didelėms ir stiprioms nacijoms nacionalinis klausimas yra imperialistinės valstybės sukūrimo arba išplėtimo klausimas. XIX amžiaus nacionaliniai judėjimai, kuriems prijaučia demokratai ir revoliucionieriai, buvo kova dėl mažų ir silpnų nacijų nepriklausomybės ir dėl susiskaldžiusių nacijų susivienijimo. Šiuo buvo vykdomas poslinkis į individualizaciją, kuri yra neabejotina istorinės tiesos dalis. Tačiau, greta to, vyko kova dėl didelių imperialistinių susivienijimų, dėl didžių istorinių kūnų, kuriuose reiškėsi istorinis poslinkis į universalizaciją, kur yra kita istorinės tiesos dalis. Jūs niekuomet negalėjote suvokti šios didžiųjų nacijų demoniškos valios, šio didžiulio troškulio įvykdyti savo istorinę misiją tiesos ir prasmės. Jums nacionalinis klausimas visuomet grynai banalus. Jūs visuomet neigėte, kad egzistuoja nacionalinis klausimas rusams, pačiai Rusijai, rusų nacionalinis klausimas. Ir jūs paskandinote rusų nacionalinį klausimą armėnų, gruzinų, lenkų, suomių, žydų ir daugelio kitų nacionalinėje problemoje. Klaidinga senosios valdžios, nesupratusios, kad imperialistinė didžios tautos politika privalo būti pagalbos politika mažoms tautoms politika, doroviškai jums pritarė ir padėjo vykdyti griaunamąjį darbą. Nacionalinė sąmonė, tam tikrose istorinės galybės pakopose, pareina į imperialistinę sąmonę, Tačiau nacionalinė sąmonė pereina visas ribas ir pasiekia viršūnę, kai tampa mesianistine. Mesianizmas yra beprotiška tautos sąmonė, pagal prigimtį priešinga ir nacionalizmui ir imperializmui. Nacionalizmas ir imperializmas laikosi prigimtinės tvarkos. Mesianizmas peržengia prigimtinę tvarką, jis mistiškas. Mesianizme yra pasiaukojimas, kurio nėra nacionalizme ir imperializme. Mesianizmas iš tautos reikalauja pasiaukojančiai tarnauti pasauliui, gelbėti pasaulį.Bet kuri mesianistinė sąmonė turi ištakas žydų tautos mesianistinėje sąmonėje. Mesianistiška dvasia buvo svetima arijų tautoms, atsiskleidė tik žydų tarpe, žydų įtemptame Mesijaus laukime, žydų, pripažinusių save Dievo išrinktąja tauta, sąmonėje. Žydų sąmonė nebuvo nacionalistinė ir dar mažiau buvo imperialistinė; ji buvo mesianistinė. Kristus-Mesijas apsireiškė žydų tautoje, tačiau Jis apsireiškė visoms pasaulio tautoms, visam pasauliui. Ir po Kristaus apsireiškimo krikščioniškajame pasaulyje jau negalimas žydų mesianizmas. Jau negali būti Dievo išrinktos tautos, kurioje pasirodys Mesijas. Tačiau gali būti ypatingas pagal įtampą tautos įsitikinimas apie jos religinį ir dvasinį pašaukimą pasaulyje. Šis išrinktumo ir pripažinimo jausmas tautoje, kaip ir atskirame žmoguje, yra visiškai irracionalus, ir jo pretenzijos gali būti beprotiškos.  Mesianistinio pašaukimo vykdymas yra laisvos dvasios žygis, vedantis ne tik už prigimties, bet ir už istorijos ribų. Istorijos ribose mesianistinis pašaukimas neįvykdomas. Krikščioniškąjame pasaulyje mesianistinis pašaukimas visuomet nukreiptas į pabaigą, jis visuomet apokaliptiškas, jo toliai visuomet viršistoriniai. Teigiama istorinė dirva gali būti parengta tik nacionalizme ir imperializme. Mesianizmas yra tik žaibo blyksnis, yra beprotybė, kvailiojimas Kristuje. Mesianizmas nepasiduoda jokiai racionalizacijai. Mesianistiškoji sąmonė krikščionybėje lengvai nukrypsta į senovės žydų mesianizmą. Šis nukrypimas yra ir lenkiškame mesianizme, ir rusiškame mesianizme. Tie, kurie laikė rusų tautą Dievą skelbiančia tauta, buvo senovės žydų dvasios įtakoje. Mesianistinėje ugnyje gali sudegti ir nacionalistinė, ir imperialistinė būtis. Lenkų mesianizmas ėjo po lenkų valstybės žlugimo, rusų mesianizmas buvo iki rusų valstybės žlugimo. Kiekvienos nacijos būtis turi religinį pagrindą. Mesianistinė sąmonė yra religinė jos viršūnė. Nacionaliniai ir religiniais momentai persipina ir vietomis paslaptingai susijungia. Rusų tautos pagrinde buvo stačiatikybė, joje stiprybę sėmėsi mūsų tauta. Gi mūsų sąmonės viršūnėse įsižiebė mesianistinė religinė šviesa. Rusiškosios idėjos neįmanoma atskirti nuo religinės idėjos. Tačiau čia religinių ir nacionalinių momentų persipynimas ir padarė labai sudėtingus tautos ir Bažnyčios santykius Rusijoje. Bažnyčia buvo itin stipriai tautinama, todėl susilpnėjo visuotinoji krikščioniškoji sąmonė. Rusų mesianizmas keitėsi iš krikščioniškojo mesianizmo į senovės žydų mesianizmą. Mums visų pirma reikia gydyti mūsų nacionalinės sąmonės religinius pagrindus. Rusų nacionalizmas atitrūko nuo savo religinių pagrindų ir pasireiškė nauja revoliucinio mesianizmo forma. O šia revoliucinis mesianizmas padarys Rusijai baisias žaizdas. Pačioje nacionalinėje rusų stichijoje atsirado savęs sunaikinimo pradas.

Jeigu jūs norite prisiliesti prie nacionalinės būties paslapčių, tai pagalvokite giliau ir rimčiau apie žydų problemą. Jeigu nesunaikinama, nepakartojamai savita, žydiškumo jėga istorijoje jums neparodo tautiškumo jausmo, tai jums vilties nėra. Jūs sugalvodavote įvairius būdus žydų klausimui spręsti, kad atbukintumėte šio klausimo aštrumą. Jūs niekada niekada nesusidorosite su "žydiškumu", nes jis stipresnė už visus jūsų mokymus ir prastinimus. Žydiškumasas egzistuoja pasaulyje tam, kad įrodytų visoms tautoms, jog egzistuoja nacionalinė paslaptis ir religinė paslaptis. Iš tikrųjų, labai lengvabūdiškai ir paviršutiniškai elgiasi su žydiškumu ir filosemitai, ir antisemitai. Giliau reikia nagrinėti šį klausimą. Šioje problemoje jaučiama dieviškoji istorinė lemtis. Žydija pasaulio istorijoje turi savo misiją ir ši misija peržengia nacionalinę misiją. Ji rodo, kad egzistuoja didesnis dalykas už nacionalinį. Istoriniame procese yra didesnės apimties sandaros ir susivienijimai, yra rasių dvasios ir rasių misijos. Yra lotyniškasis pasaulis, kuris davė savitą dvasią ir savitą kultūrą, yra germaniškasis pasaulis, yra slaviškasis pasaulis. Istorijoje šių dvasių ir šių misijų dvasinis viešpatavimas keitėsi. Tačiau yra dar didesnės apimties dvasinės bendrijos - arijų pasaulis, semitų pasaulis, mongolų pasaulis. Arijų rasė, kurią taip sunku apibrėžti antropologinių ir etnografinių tyrimų pagalba, pasaulyje turi savo idėją, savo dvasinę misiją. Arijų pasaulis per krikščionybę prisiėmė semitiškus skiepus per tai pasisūdė. Tačiau jis nesileidžia, kad viešpatautų semitiškoji dvasia, jis ir pačią krikščionybę laisvina nuo išimtino semitizmo viešpatavimo. Negalima pakęsti germanų nuomonės apie save, jog jie esą vieninteliai gryni arijai, grynos ariškosios dvasios reiškėjai ir nešėjai. Germanai turi savo mesianistišką sąmonę, tačiau šis mesianizmas ne tiek religinis, kiek rasinis ir dvasinis kultūrinis. Jei rusai viliasi, kad vienintelė tikroji Bažnyčia yra rusiškoji Bažnyčia, kad tikrasis Kristus yra rusų Kristus, tai germanai viliasi, kad tikroji kultūra yra germanų kultūra. Tačiau toks kultūrinis mesianizmas yra vidinis prieštaravimas, kadangi mesianizmas turi religinį, o ne kultūrinį pagrindą. Kultūra gali būti tik nacionalinė, o ne mesianistinė. Germanų kultūrinis mesianizmas yra tiek pat klaidinga pretenzija, kaip ir Rusiškasis revoliucinis mesianizmas.

Gali būti du nacionalizmo tipai, dvi nacionalizmo sąvokos. Nacionalizme gali būti tautos stichinių savybių idealizavimas, tautos pasitenkinimas savimi. Tauta gali būti apsvaigusi nuo šių savybių ir neprisileisti jokios kritikos ir savikritikos. Tai stichinis nacionalizmas ir, žemiausiose savo apraiškose, jis gali būti zoologiniu nacionalizmu. Šis nacionalizmo tipas gali pereiti į nacionalinės idėjos neigimą, o nacionalinio jausmo ir nacionalinės sąmonės silpnume matyti nacionalinę ypatybę. Rusų nacionalistai neretai būna tokio tipo nacionalistais. Rusijos savęs neigimą ir savęs niekinimą jie pasirengę pripažinti rusų nacionaline ypatybe. Rusų revoliucinė inteligentija neteko bet kokio nacionalinio jausmo ir nacionalinės savimonės. Tačiau ji turėjo rusiškas nacionalines savybes. Jie sunaikino Rusiją ir sunaikino rusiškai. Rusų nihilizmas buvo rusų nacionalinis reiškinys. Bet jis naikino ir mūsų nacionalinę būtį. Tam pačiam stichinio nacionalizmo tipui priklausė ir dešinesnės slavofilų, tvirtinusių nacionalinę idėją, srovės. Šios srovės svaiginosi nacionalinėmis savybėmis nepriklausomai nuo to, padeda jos ar trukdo spręsti nacionalinius uždavinius, ar didina jos mūsų galią ir mūsų vertę pasaulyje. Tačiau egzistuoja kitas nacionalizmo tipas, kūrybiškas nacionalizmas. Šiam nacionalinės sąmonės tipui nacionalinė būtis yra kūrybiškas uždavinys. Šis nacionalinės sąmonės tipas ne tik leidžia bet ir reikalauja save kritikuoti ir persiauklėti nacionalinės būties vardan. Antrasis nacionalinės sąmonės tipas kilnesnis. Tačiau jis negali atitrūkti nuo nacionalinių pagrindų ir šaknų, nuo nacionalinės ontologijos. Jis neša šviesą į nacionalinio gyvenimo tamsias gelmes. Vientisa, organinė nacionalinės problemos samprata remiasi mistiniu irracionaliuoju pagrindu. Mechaninė nacionalinė problemos samprata veda į įvairias federalizmo, personalinės autonomijos ir kitas teorijas. Kur veda jūsų neorganiškas požiūris į nacionalinę problemą, jūsų racionalistiškos utopijos šioje srityje, rodo nelaimingas Rusijos likimas. Organiškosios būties neigimas abstrakčių apmastymų vardan, abstraktaus teisingumo vardan, lygybės, vienybės ir panašių vardan visuomet yra pasikėsinimas nužudyti gyvą būtybę. Ir, jūs visi internacionalistai, lygintojai, paprastintojai, painiotojai, jūs visi - žudikai, jūsų rankos kruvinos. Jūs žudėte mūsų tėvynę, gyvą būtybę, kurios vardas - Rusija. Jūs buvote žudikai visuomet ir visur.


PENKTAS LAIŠKAS Apie konservatizmą

Aš dabar noriu kalbėti apie konservatizmą ne kaip apie politinę kryptį, bet kaip apie vieną iš amžinų žmonijos ir visuomenės religinį ir ontologinį pradą. Jums nesuvokiama konservatizmo problema jo dvasinėje gelmėje. Jums konservatizmas yra tik lozungas politinėje kovoje. O ši konservatizmo prasmė egzistuoja, ją sukūrė ir jos šalininkai, ir jos priešai. Konservatyviosios politinės partijos gali būti itin niekšingos ir gali iškraipyti konservatyvųjį pradą. Tačiau tai neturi užtemdyti tos tiesos, kad normalus ir sveikas visuomenės egzistavimas ir vystymasis be konservatyviųjų jėgų negalimas. Konservatizmas paliko laikų ryšį, neleidžia šiam ryšiui nutrūkti, jungia ateitį su praeitimi. Revoliucionizmas yra paviršutiniškas, jis atitrūkęs nuo ontologinių pagrindų, nuo gyvenimo branduolio. Šis paviršutiniškumo antspaudas ženklina visas revoliucines ideologijas. Konservatizmas gi turi dvasinę gelmę, jis siekia senovines gyvenimo ištakas, jis jungiasi su šaknimis. Jis tiki į nedūlėjančių ir nesunaikinamų gelmių egzistavimą. Didieji genijai ir kūrėjai turėjo šį giluminį konservatizmą. Jie niekuomet nebuvo revoliuciniame paviršiuje. Be konservatyviosios aplinkos negali iškilti didžios kūrybingos individualybės. Ar daug jūs suskaičiuojate kūrybingų genijų kraštutinio revoliucionizmo ideologų tarpe? Su jumis nebuvo geriausi žmonės. Jie visi sėmėsi kūrybinę energiją gyvenimo gelmėje. Ir, jeigu išorinis ir politinis konservatizmas buvo jiems svetimas, tai giluminio ir dvasinio konservatizmų pradas buvo su jais. Ši konservatyvioji gelmė yra pas visus didžiuosius XIX amžiaus žmones: Gėtę,Selingą ir Hegelį, Šopenhauerį ir R. Vagnerį, Karleilį ir Raskiną, Ž.de Mestrą, Vilje de Lilį, Adaną ir Giusmansą, Puškiną ir Dostojevskį, K. Leontjevą ir V.Solovjovą. Ją turi tie, kurie trokšta naujo aukščiausiojo gyvenimo ir netiki į jo pasiekimą revoliuciniu keliu.

Išimtinis revoliucinių pradų viešpatavimas naikina praeitį, naikina ne tik tai, kas dūlėja, bet ir tai, kas amžina ir vertinga. Revoliucinė dvasia nori sukurti ateitį ant kapinynų, pamiršę kapų paminklus, nori įsikurti ant mirusių tėvų ir senolių kaulų, nenori ir neigia mirusiųjų prisikėlimą. Revoliucinė dvasia nori atiduoti žmogaus gyvenimą naikinančiai laiko jėgai. Ji meta visą praeitį į ateities gilversmės ryklę. Ši dvasia sudievina ateitį, t.y. laiko srovę, ir neturi atramos amžinybėje. Tačiau tikrovėje praeitis turi ne mažesnes teises už ateitį. Praeitis ne mažiau ontologiška, kaip ateitis, mirę kartos ne mažiau ontologiškos, negu ateities kartos. Tai, kas buvo yra ne mažiau iš amžinybės, negu tai, kas bus. O ir amžinybės jausmą giliau suvokiame žiūrėdami į praeitį. Kame paslaptis mus žavinčio griuvėsių grožio? Gi, -amžinybės pergalė prieš laiką. Niekas taip neteikia nedūlėjimo jausmo, kaip griuvėsiai. Išvirtę, samanomis apžėlę senų pilių, rūmų ir šventyklų sienos mums vaizduojasi, kaip kitokio, skleidžiančio šviesą iš amžinybės, pasaulio reiškiniai. Tame, kitokiame pasaulyje, kas yra tikrai ontologiška, priešinasi naikinančiam laiko srautui. Naikinantis laiko srautas nusineša viską, kas labai laikina, įrengta žemiškajam gerbūviui, o netrūnijantis amžinybės grožis lieka. Čia - praeities paminklų ir atminimo apie praeitį grožio ir žavesio paslaptis, praeities magija. Ne tik griuvėsiai teikia amžinybės pergalės prieš laiką jausmą, bet ir išlikę senos šventyklos, seni namai, seni rūbai, seni portretai, senos knygos, seni memuarai. Jie liudija didžiąją ir gražiausiąją amžinybės kovą su laiku. Jokia dabartinė, neseniai statyta bažnyčia, nors ji būtų tobuliausia senovės bažnyčios kopija, negali teikti to ilgesingo virpulio, kurį teikia senovės bažnyčia, o šis jausmas mumyse atsiranda dėl to, kad pamatome, jog laikas bandė pastatyti lemtingą antspaudą, tačiau pasitraukė. Ir tai mes priimame kaip nenykstantį grožį, ne laiko naikinimą ir griovimą, o amžinybės kovą prieš naikinimą ir griovimą, kitokio pasaulio pasipriešinimą šio pasaulio procesui. Viskas, kas nauja, šios dienos, neseniai sukurta ir pastatyta, nerodo dar tos didžios nenykstančio su išnykstančiu kovos, kito, amžinybės pasaulio su šio pasaulio laiko srautu kovos, ant jo dar nėra aukščiausios būties antspaudo ir todėl dar nėra tokio grožio. Reikalinga giliau įsijausti į šią praeities magiją, į šį paslaptingą jos žavesį. Ši viliojanti ir keista magija yra ir senose sodybose, ir senuose parkuose, ir šeimos prisiminimuose, ir visuose materialiuose daiktuose, bylojančiuose, ir džiovintuose lapuose senose knygose, ir paprastuose protėvių portretuose ir visose senųjų kultūrų daiktinėse liekanose. Jokia šios arba rytojaus dienos naujovė neduos tokio aštraus jausmo, kadangi amžinybės su laiko pasauliu didžioji kova dar neįvyko. Žavintis praeities grožis nėra tas grožis, kuris kažkada buvo šiandieniniu ir nauju, o tai grožis to, kas yra, kas amžina būna po didvyriškos su naikinančiu laiku kovos. Aš gerai žinau, kad praeityje nebuvo taip viskas gražu, kad joje buvo daug ydingumo ir betvarkės. Tačiau praeities grožio paslaptis aiškinama visai ne praeities idealizavimu ir vaizdavimu ją tokią, kokia ji nebuvo iš tikrųjų. Praeities grožis visiškai nėra grožis tos esmės, kuri buvo prieš tris ar penkis šimtus metų. Čia yra grožis tos esmės, kuri yra dabar, po šios praeities pasikėsinimo, po amžinybės kovos su laiku. Senos bažnyčios grožis, kaip ir šeimos palikimo grožis, yra pasikeitusios bažnyčios ir pasikeitusio šeimos palikimo grožis. Grožio paveikslas nebėra jau tos bažnyčios paveikslas, kurią statė prieš tūkstantį metų ir šeimos gyvenimo paveikslas, kuris, su visomis žmogiškomis nuodėmėmis ir ydomis, prieš du šimtus metų vyko žemėje. Mes suvokiame didesnį grožį negu mūsų protėviai. Štai kokiame gylyje reikia ieškoti konservatizmo pagrindų. Tikrasis konservatizmas yra amžinybės kova su laiku, nenykstančio kova su išnykstančiu. Jame yra ne tik išsauganti energija, bet ir perpavidalinanti energija. Kai apie konservatizmą sprendžiate pagal savo kriterijus, apie tai jūs nepagalvojate.

Jūsų revoliucinis požiūris į praeitį yra priešingas prisikeliamo religijos polius. Revoliucijos dvasia nesuderinama su Kristaus religija, kadangi ji skelbia mirtį, o ne prisikėlimą, kadangi ji žiūri tik į ateitį ir negalvoja apie mirusius protėvius, nenori išlaikyti saitų su jų priesakais. Revoliucijos religija yra mirties religija būtent todėl, kad ji išimtinai pasinėrusi į dabarties ir ateities žemiškąjį gyvenimą. Kristaus religija yra gyvenimo religija, todėl, kad ji skirta ne tik gyviems, bet ir mirusiems, ne tik gyvenimui, bet ir mirčiai. Kas nusisuka nuo mirties vaizdo ir nuo jos bėga prie gimstančio gyvenimo, tas yra naikinančioje mirties valdžioje, tas suvokia tik gyvenimo atplaišas. Tai, kad revoliucija savo velionis laidoja raudonuose karstuose, religinį giedojimą pakeičia revoliucinėmis dainomis, nestato kryžių ant kapų ir reiškia, kad ji nenori gyvenimo atstatymo, mirusiųjų prisikėlimo, kad kiekvienas velionis jai yra tik įrankis ir priemonė, tik proga įtvirtinti šios ir rytojaus dienos gyvenimą. Revoliucijos religija nuolankiai priima tą piktą gamtinės santvarkos dėsnį, pagal kurį ateitis praryja praeitį, būsima akimirka išstumia praeities akimirką; ji garbina gamtinio gyvenimo skurdumą ir sustabarėjimą, jo nesantaiką ir mirtiną neapykantą. Ši mirties religija ne tik noriai sutinka su buvusių kartų mirtimi, bet norėtų sunaikinti ir jų atminimą, neleidžia jiems gyventi mūsų prisiminimuose ir pagerbime, neleidžia laikytis jų tradicijų ir priesakų. Jūs, revoliucinės sąmonės žmonės, atmetę visokią konservatizmo tiesą, nenorite įsiklausyti į tą savo gelmę, kurioje išgirstumėte ne tik savo ir savo kartos balsą, bet ir buvusių kartų balsus, balsą visos tautos per visą jos istoriją. Jūs nenorite suvokti visos tautos valios jos istorijoje, jūs norite žinoti tik savo valią. Jūs nedėkingai ir niekšiškai naudojatės tuo, kad mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai guli žemėje, kapuose ir negali prabilti. Jūs nieko nedarote tam, kad jie atsikeltų iš kapų, jūs naudojatės jų nebuvimu, kad sutvarkytumėte savo reikalus, kad sunaudotumėt jų palikimą, nesiskaitydami su jų valia. Jūsų revoliucinio jausmo pagrinde yra nemirtingumo neigimas ir nemirtingumo nenoras. Mirties pergale remiasi jūsų karalystė. Konservatyvizmas kaip amžinas pradas reikalauja , kad, sprendžiant visuomenių valstybių ir kultūrų likimą, būtų išklausytas ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų balsas, kad būtų pripažinta reali būtis ne tik dabarčiai, bet ir praeičiai, kad nenutrūktų ryšis su mūsų velionimis. N. F. Fiodorovo mokymas apie mirusių protėvių prisikėlimą yra religinis konservatizmo tiesos pagrindimas. Konservatizmo tiesa nėra ateities kūrybai trukdantis pradas, ji yra nemarios praeities prisikėlimo pradas. Fiodorovo prisikėlimo mokyme yra daug utopinės fantazijos, tačiau pagrindinis motyvas yra nepaprastai gilus.

Revoliucinis buvusių ir ateities kartų ryšio neigimas religiniu požiūriu yra Sūnaus ir Tėvo, Kristaus, kaip Dievo Sūnaus, amžino ryšio paslapties neigimas. Revoliucija tvirtina sūnų be tėvo. Žmogaus sūnus tėvo neturi, Revoliucijos sūnus parvenus. Savo dvasine prigimtimi revoliucija yra tėvo ir sūnaus ryšio nutraukimas. Ji griauna Šv. Trejybės vienybės paslaptį pasaulyje, istorijoje, visuomenėje. O tikrovėje, Dieviškoji Trejybė yra ne tik danguje, bet ir žemėje. Žmonija gali būti Trejybės vienybėje arba išeiti iš jos ir sukilti prieš ją. Krikščionybė tvirtina amžinąjį Tėvo ir Sūnaus ryšį. Sūnus gimsta iš Tėvo. Šio ryšio nutraukimas gali eiti iš dviejų pusių, iš dviejų šaltinių. Kai konservatizmas neigia naujo gyvenimo kūrimą, kai sulaiko gyvenimo tėkmę ir atstovauja tik inercijos ir sustingimo jėgai, jis nutraukia tėvo ir sūnaus ryšį, jis tvirtina tėvą be sūnaus, negimdantį tėvą. Tėvai, sukilę prieš kūrybinį, o ne griaunantį sūnų gyvenimą, užgniaužiantys bet kokią sūnų gyvenimo dinamiką, taip pat griauna Dieviškosios Trejybės vienybę, kaip ir sūnūs, revoliuciniu būdu nutraukiąs ryšį su tėvais, naikiną praeitį. Jie tampa Dvasios gesintojais. Ir todėl konservatyvusis pradas negali būti vieninteliu, abstrakčiu pradu, jis turi jungtis su kūrybiniu pradu, dinamišku judėjimu. Konservatyvizmo tiesa yra ne kūrybinio judėjimo sulaikyme, o amžinos ir nenykstančios praeities išsaugojime ir prisikėlime. Tačiau praeityje buvo daug pūvančių, nuodėmingu, blogų, tamsių dalykų, o tai pasmerkta sudegti. Praeities lukštų, šiaudų ir ne ontologiškų dalykų išsaugojimas yra bjaurus, blogas, neigiamas konservatizmas. Jis rengia revoliucijas ir būna jų kaltininku. Pūnantys ir ardantys praeities reiškiniai neturi teisės į apsaugą. Konservatyviojo prado prigimtį blogai supranta ne tik jo priešai, bet ir kai kurie jo šalininkai. Yra konservatoriaus tipas, kuris daugiausiai nuveikė kompromituodamas konservatizmą. Tikrajame išsaugojime ir apsaugojime turi būti keičianti energija. Jeigu jame yra tik inercija ir sustingimas, tuomet jis - blogis, o ne gėris. Didžiulė yra istorinės tradicijos ir palikimo reikšmė. Tradicijoje ir palikime yra ne tik konservatyvusis, bet ir kūrybinis pradas, yra teigiama energija. Tradicijos ir palikimas, išsaugodami įpėdinystę, amžinai kuriami. Antai, bažnytiniame gyvenime viskas pagrįsta šventuoju palikimu. Tačiau palikimas nereiškia sustingusio konservatizmo. Yra palikimas dėl religinės kūrybos, yra kūrybinis palikimas, kūrybinis konservatizmas. Ištikimybė palikimui reiškia tėvų ir senolių kūrybinio darbo tęsimą, o ne sustojimą. Praeityje bažnytiniame gyvenime buvo kūrybinis judėjimas, buvo iniciatyva, buvo žmogiškojo aktyvumo daigai. Ištikimybė šiai praeičiai reiškia kūrybinio judėjimo iniciatyvos, žmogiškojo aktyvumo tąsą. Pradininkai ir kūrėjai buvo apaštalai, kankiniai, Bažnyčios mokytojai, šventieji. Ir mes esame neištikimi jų palikimui, jei neturime savyje kūrybiškos religinės energijos daigų. Tą patį galima pasakyti ir apie visą kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Klaidingas sustingęs konservatizmas nesuvokia praeities kūrybinių paslapčių ir jų ryšio su ateities kūrybinėmis paslaptimis. Todėl jo antroje pusėje yra praeitį naikinąs revoliucionizmas. Revoliucionizmas yra klaidingo, išdavusio kūrybišką palikimą, konservatizmo bausmė. Revoliucionizme triumfuoja chamizmas parvenu dvasia. Tikrajame konservatizme yra senoviškos kilmės kilnumas. Istorinis senumas turi religinę, dorovinę ir estetinę vertę. Apšviestos senovės kilnumą visi pripažįsta gražiausiais gyvenimo momentais. Čia išsilaisvinama nuo nūdienos tvaiko. Tačiau ši senovės, amžių ir tūkstantmečių vertybė ir šis kilnumas yra per amžių dvasią pasikeitę, o ne sustingę, sustabarėję. Mes religiniu, doroviniu ir estetiniu būdu pagerbiame senovės gyvenimą, o ne mirtį, pagerbiame aukštesnį gyvenimą, negu greit prabėgančias nūdienos akimirkas, kuriose būtis dar neatsiskyrė nuo nebūties, neišnykstantys trupiniai dar sumišę su išnykstančia aibe.

Konservatizmo tiesa yra istorizmo tiesa, istorinės realybės jausmo tiesa, kuri visai atrofuota revoliucionizme ir radikalizme. Istoriškosios įpėdinystės neigimas yra istorinės realybės neigimas ir žlugdymas, nenoras pažinti gyvą istorinį organizmą. Istorinės įpėdinystės neigimas ir žlugdymas yra toks pat pasikėsinimas į realią būtį, kaip ir asmeninės įpėdinystės, individualaus, žmogiškojo "aš" neigimas ir žlugdymas. Istorinė realybė yra ypatingos rūšies individas. Istorinėje tikrovėje yra hierarchinė pakopos. Ir istorinio kosmoso hierarchinės sandaros griovimas yra istorinio proceso griovimas, o ne jo vykdymas. Istoriniame kosmose susikuria ir nusistovi savybės, kurių ontologinis pagrindas neskaidomas ir nesunaikinamas. Gyvenimo pakilimas ir vertybių daugėjimas vyksta per konservatyvųjį pradą, pertvarkantį senąjį gyvenimą amžinybei, ir per kūrybinį pradą, kuriantį naują gyvenimą, tai pačiai amžinybei. Trūkis tarp tėvystės ir sūnystės, dėl klaidingo konservatizmo ir klaidingo revoliucionizmo, yra mirties dvasia praeičiai arba ateičiai.

Bedieviškas, klaidingas ir bjaurus jūsų tikėjimas išimtinai į ateitį. Šis futurizmas – jūsų pagrindinė nuodėmė. Jis drasko ir švaisto vientisą istorinę ir kosminę būtį. Ta futuristinė pasaulėjauta, kuri pasirodė su naujomis srovėmis mene, turi radikalizmo savybę, ji veda į galutinį praeities neigimą ir ateities sudievinimą, o iš čia daro galutines drąsias išvadas. Jūs, socialiniai revoliucionieriai, jūs pusininkai, jūs taip beviltiškai paviršutiniški, kad negalite pagilinti futuristinio gyvenimo jausmo. Kraštutinis ir radikalus jūsų futurizmas, pasirodo, yra tik socialinėje plotmėje. Tačiau visa jūsų mąstysena, visas jausminis gyvenimo suvokimas yra taip senas, taip inertiškas, jūsų sąmonę varžo senojo pasaulio kategorijos. Jūsų stabmeldystė ateičiai priklauso blogai praeičiai ir iš jos pasisavinta. Kokia skurdi iliuzija vaizduotis ateitį, nudažytą šviesiomis vaivorykštės spalvomis, o praeitį - tamsiomis ir juodomis! Kokia niekinga klaida ateityje matyti daugiau realybės, negu praeityje! Kokia vergija jaučiama tokiame gyvenimo vertinime! Tikrovėje giliau reikia ieškoti būties realybės ir jos savybių. Tikras ir vientisas požiūris į gyvenimą turi tvirtinti tai, kas amžina, amžina praeityje ir amžina ateityje, tvirtinti vieningą besitęsiantį gyvenimą ir ieškoti tikros ontologinės esmės. Ir, tikrai, ontologiškas, o ne iliuzoriškas požiūris į gyvenimą turi sukelti kūrybinį judėjimą, ontologinį absoliučios tikrovės judėjimą būties gelmėse, o ne jūsų išviršinį, draskantį būtį į vaiduokliškas akimirkas, judėjimą. Konservatyvusis pradas turi religinę prasmę, jis įtvirtina tėvystės ir amžinų vertybių reikšmę, praeities prisikėlimo teisę amžinam gyvenimui. Ir jis nei kiek neprieštarauja kūrybiniam pradui, taip pat nukreiptam į amžinybę ateityje, tvirtinančiai sūnystės reikšmę. Radikalaus futurizmo išryškinimas buvo neišvengiamas ir jį net reikėjo skatinti. Jame galutinai demaskuojamas revoliucinis požiūris į praeitį ir į ateitį, atskleidžiama nebūties bedugnė, kurios nemato pusininkiškieji ir paviršutiniškieji revoliucionieriai.

Egzistuoja ne tik šventasis Bažnyčios paveldas, bet ir šventasis kultūros paveldas. Be paveldo, be tradicijų, be įpėdinystės kultūra negalima. Kultūra kilo iš kulto. Kulte visuomet yra šventas ryšis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, dabarties ir praeities, yra protėvių pagarba ir energija, nukreipta į jų prisikėlimą. Kultūra iš kulto gavo palikimą gerbti kapų akmenis ir paminklus, tą šventą laikų ryšį. Kultūra savaip stengiasi įtvirtinti amžinybę. Kultūroje visuomet yra konservatyvusis pradas, išsaugantis ir tęsiantis tai, kas buvo, o be jo kultūra negalima. Revoliucinė sąmonė priešiška kultūrai. Ji prasidėjo nuo priešiškumo kultui, jau savo daigais ji iškrito iš kulto, iš kulto nubrėžtų saitų. Pradžioje ji buvo kovojančia su ikonomis erezija, maištu prieš kulto estetiką. Visi jūs, revoliucinės dvasios žmonės, visi jūs kovojate prieš kultą. Jums negalima tikėti, kai sakote, kad jūs už kultūrą, kad jūs kuriate savo "proletkultus" ir kitokias bjaurastis. Jūsų utilitariniams tikslams jums daug ko reikia iš kultūros padargų. Tačiau jūs neapkenčiate kultūros sielos, palaikančios ugnį neužgesinamam žibinte, išsaugančios laikų ryšį amžinybėje, atgręžtos į velionis vienodai, kaip ir gyvuosius. Jūs norėtumėte išimti kultūros sielą ir palikti apvalkalą, lukštą. Jūs norite civilizacijos, o ne kultūros. Tikrasis konservatizmas gerbia protėvių, pradėjusių ir kėlusių kultūrą, darbus. Jūs atsisakote šios pagarbos, jus slegia protėvių didybė. Jūs norėtumėte įsitaisyti ir paūžti laisvėje, be praeities, be protėvių, be saitų. Jūsų revoliucinis maištas rodo jūsų nepajėgumą kūrybai, jūsų silpnumą ir menkumą. Nes, kam gi stipriems, pajutusiems savyje kūrybinę galią, maištauti prieš mirusius kūrėjus, niekinti kapus? Kultūra numato konservatyvųjį, išsaugantį praeitį ir prikelianti mirusius, pradą ir šis, konservatyvusis pradas, negali būti baisus ir slegiantis pačiai drąsiausiai kūrybai. Konservatyvusis ir kūrybinis pradai nėra priešiški. Nauji atradimai ir apreiškimai neneigia senų atradimų ir apreiškimų. Naujos šventyklos neturi būtinai griauti senųjų. Ateitis, kai nugali amžinybės dvasia, suderinama su praeitimi. Revoliucinis arba reakcinis konservatyvaus ir kūrybinio pradų priešpastatymas yra išnykimo dvasios pergalė. Kultūra numato konservatyvųjį pradą vienodai, kaip ir kūrybinį pradą, išsaugojimo ir pradžios reikšmę. Kultūra žūsta, jei vienas iš šių pradų išstumia kitą. Kultūros žydėjimas reikalauja ir pagarbaus elgesio su tėvų kapais, ir kūrybinio užmojo naujai pradžiai. Romos pavyzdys yra amžinas kultūros pavyzdys. Sudėtinga Romos statyba, daugelio kultūrinių epochų sluoksniai, palikę joje pasaulinės kultūros pėdsakus, mus moko suvokti šią amžiną, konservatyviąją kūrybinę kultūros prigimtį, ši didį laikų ryšį, tą praeities dabartyje ir ateityje išsaugojimą ir pertvarkymą. Romoje žmogaus kūrybos paminklai, istorijos paminklai pavirto gamtos reiškiniais. Romos griuvėsiai teikia galingą ir jaudinantį amžinybės jausmą. Šis malonus jausmas su ypatingu aštrumu perveria jus, kai žiūrite į Kampaniją, į apių kelią, į senovės kapus. Ten murusiųjų karalystė, ten šalis, kuri jau negimdo, tačiau praeitis turi palikimą -amžinybę, ji įėjo į nemarų kosmoso gyvenimą. Ten suvokiama, kad žmonijos istorija yra neatskiriama kosminio gyvenimo dalis. Romoje jūs pamatysite daug sudėtingos statybos šventyklų, vienijančių kelias kulto ir kultūros epochas. Ant senovinės pagonių šventyklos griuvėsių pastatyta pirmųjų krikščionių šventykla, o ant jos stovi vėlesnė krikščionių šventykla. Tokia, pavyzdžiui, gražioji St. Maria in Cosmedin ir žinomesnė St. Clemento bažnyčios. Apima ypatingas, nesunaikinamos ir amžinai gyvenančios, realios istorijos pajautimas. Romos kultūros sandara panaši į geologinę žemės struktūrą, ji yra kosminės struktūros reiškinys. Roma ypatingu būdu pagilina istorinio gyvenimo pajautimą. Joje kapai - gyvenimo, o ne mirties, karalystė, katakombos byloja apie amžinus mūsų kultūros ir istorijos pagrindus, apie jų perėjimo į amžinybę galimybę. Iš pirmo žvilgsnio yra sunkus ir kankinantis suderinamumas ir sugyvenimas antikos, pirmųjų krikščionių, atgimimo, baroko laikų ir kultūrų, tačiau jie įtikinančiai byloja amžiną laikų ir kultūrų ryšį, konservatyviojo ir kūrybinio pradų suderinamumą bei vienybę. Revoliucinis konservatizmo neigimas yra barbariškumas. Ir revoliucinė stichija - barbariška stichija. Revoliucijos dvasia yra barbariškos stichijos reakcija prieš kultūrą, prieš kulto palikimą. Tačiau į kultūrą gali ateiti sustingimas, kūrybos išsekimas, kas sukelia šią reakciją. Visa Europos kultūra, kuri, visų pirma, yra lotyniškoji kultūra, pagrįsta antikos palikimu ir organiškai su juo ausieta, o todėl jau turi konservatyvųjį pradą. Jūs to nejaučiate todėl, kad jūs abejingi kultūrai, o jūsų visuomeniškumo idealas nėra kultūros idealas. Galutinai neigia konservatyvųjį pradą tie, kurie neigia istorinės tikrovės savitumą. Pats šios tikrovės būties pripažinimas jau sąlygoja konservatyviojo prado pripažinimą, t.y. vientisumo išsaugojimą ir įpėdinystės pripažinimą. Jūs norite pakeisti konkrečią istorinę tikrovę abstrakčia sociologine tikrove ir todėl konservatyvųjį pradą jūs vaizduojate kliūtimi jūsų abstrakcijų kelyje.

Konservatyvusis pradas neleidžia griauti visuomeninio, istorijos kūrybiniu ir organizuojančiu darbu sukurto, kosmoso. Šis pradas sulaiko chaotinės tamsos veržimąsi iš apačios. Todėl konservatizmo prasmė nėra judėjimo sulaikymas pirmyn ir aukštyn, o judėjimo sulaikymas žemyn, į chaotišką tamsą, kuri buvo iki valstybių ir kultūrų susidarymo. Konservatizmo prasmė yra kliūtyse, kurias jis stato gyvuliškų, chaotiškų stichijų apraiškoms visuomenėje. Ir jūs, revoliucijos ideologai, kuomet kartojate bendras frazes, jog revoliucionizmas visuomet yra judėjimas pirmyn, o konservatizmas - judėjimas atgal, neigiantys bet kokias konservatizmo teises, patys esate klaidų valdžioje ir kitus vedate į klaidas. Per daug dažnai revoliucinis judėjimas pirmyn buvo iliuziškas judėjimas. Realiai tai buvo judėjimas atgal, tai buvo chaotinės, žemyn traukiančios tamsos įsiveržimas į, istoriniame procese susikūrusį, visuomeninį kosmosą. Ir todėl konservatyviojo ir revoliucinio pradų kova gali virsti kosminio ir chaotinio pradų kova. Konservatizmas, jei jis pripažįsta save vieninteliu žmogaus kosminio gyvenimo pradu, sulaikančiu judėjimą pirmyn ir aukštyn, jis tampa neigiamu pradu. Chaotiškos tamsos iš apačios sulaikymas visuomeniniame, daugelio kartų sukurtame, kosmosui apsaugoti yra nepakankamas. Chaotiškoji tamsa turi būti ne tik sulaikoma ir neįleidžiama į visuomeninio kosmoso vidų, bet ir apšviečiama ir kūrybiškai pertvarkoma. Konservatyvusis ir kūrybinis pradai turi tarnauti vienam ir tam pačiam kosmoso reikalui, didžiam kovos su chaosu ir nuodėme, atiduodančia visuomenę į šio chaoso valdžią, reikalui. Ir, jeigu chaotiškoji beformė tamsa dar nėra blogis, o tik bedugnis gyvenimo šaltinis, tai jinai tampa blogiu, kai bandoma ją sankcionuoti, kai ją paverčia vadovaujančiu žmogiškojo gyvenimo pradu. Revoliucinės ideologijos chaosui teikiamos racionalistiškos sankcijos. Atskirų žmonių gyvenimas, visuomenių ir visos istorinės žmonijos gyvenimas amžinai gauna naujus atsinaujinimo šaltinius iš neišsemiamų dar tamsių chaotiškų, barbariškų jėgų. Šios jėgos atnaujina rūdijantį ir ledėjantį žmonijos kraują. Prie istorinio kosmoso jungiasi naujos žmonių rasės ir žmonių klasės. Tai - neišvengiamas ir palaimingas procesas. Tamsa turi įeiti į šviesos karalystę tam, kad apsišviestų ir palaikytų šviesos šaltinius naujomis jėgomis, o ne tam, kad sužlugdytų visus šviestuvus ir išplėstų tamsos karalystę. Naujų jėgų įėjimas į istorinį kosmosą ir istorinė šviesa yra organinis, o ne mechaninis procesas. Kaip ir visoks organinis procesas, šis procesas numato hierarchinius pradus, hierarchinę gyvenimo struktūrą. Pilnas hierarchinio prado sužlugdymas sunaikina visus šviestuvus ir gesina taip sunkiai kančiose įgytą šviesą. Šviestuvai turi būti saugomi, kad tamsa pritaptų prie šviesos karalystės, kad jos nesužlugdytų. Kosmose yra bedugnis chaotinis pagrindas ir iš jo veržiasi naujų jėgų šaltinis. Kosmosas turi išsaugoti savo hierarchinę tvarką, savo centrinį šviesos šaltinį nuo chaotinių jėgų naikinimo, kad įvykdytų savo dieviškąją valią, kad apšviestų tamsą, kad chaosas persitvarkytų į kosmosą. Revoliucinė sąmonė nesuvokia šių gilių chaoso ir kosmoso santykių, slypinčių po visais visuomeniniais perversmais ir permainomis. Gryna, abstrakti revoliucinė sąmonė yra nenatūrali ir stebuklingai sujungia chaosą ir racionalizmą, lenkiasi jiems. Ji priešiška viskam, kas kosmiška ir mistiškai organiška. Revoliucinė sąmonė nenori skaitytis su organine žmogaus ir visuomenės prigimtimi, su jų atsparesne fiziologija ir psichologija. Ji nenori žinoti, kad ši fiziologija ir psichologija turi gilų "mistiškąjį" pagrindą. Tai yra kraštutinio racionalizmo bruožas, vedantis į racionalistinį žmogaus ir žmonių visuomenės išprievartavimą, į prigimties išprievartavimą. Visuomenės vystymasis ir permainos visuomenėje turi skaitytis su organine prigimtimi ir jos nepakeičiamais dėsniais. Racionalistinis organinės žmogaus ir visuomenės prigimties išprievartavimas vykdomas per chaotiškas, iškritusias iš kosminio ritmo arba neįėjusias į jį, jėgas. Šis chaoso ir racionalizmo sujungimas yra vienas iš visuomenės filosofijos paradoksų, kuris byloja apie žmogaus būties prieštaravimus. Medžio augime ir žiede nėra nei chaoso, nei racionalizmo. Tokia pat ir žmonių visuomenės, skendinčios kosminio gyvenimo gelmėse, prigimtis. Tačiau chaosas ir racionalizmas visuomenių gyvenime yra blogos žmoniškosios laisvės, kuri yra žmogiškosios vergijos ženklas, išdava. Gamtos dėsniai, sulaikantys chaosą kosmose, užgriūna žmonių visuomenę, įėjusią į chaotiškos ir racionalistiškos prievartos kelią ir grąžina žmogų į revoliucijos nenugalėtą ir nepanaikintą fiziologijos ir psichologijos kalėjimą. Chaosas žmogaus išgelbėti negali, nes jis yra žmogaus vergijos šaltinis. Revoliucija yra bejėgė pakeisti žmogaus prigimtį, jinai palieka ją organiškai senovine, pajungta nenugalėtai fiziologijai ir psichologijai, tačiau pretenduoja mechaniškai sukurti iš šios senosios žmogaus prigimties visiškai naują visuomenę ir gyvenimą. Žymia dalimi dėl to revoliucijos ir yra iliuziškos, neturinčios šaknų. Šis revoliucinio chaoso bejėgiškumas pakeisti žmogaus prigimtį, nugalėti jo psichologijos ir fiziologijos dėsnius, šis jo atitrūkimas nuo organinių gyvenimo mistinių pagrindų ir pagrindžia konservatizmo tiesą ir teises, Jeigu revoliucionizmas turėtų jėgą realiai ir esminiai pakeisti ir pertvarkyti žmogaus prigimtį ir sukurti naują ir geresnį gyvenimą, tai jis būtų pateisinamas. Bet, kadangi revoliucionizmas meluoja, jog jis gali tai padaryti, kadangi jo laimėjimai iliuziški, tai konservatizmo reakcija prieš jį yra išprievartautos, bet nepertvarkytos prigimties reakcija.

Konservatyvusis pradas nėra prievartos pradas ir tokiu neturi būti. Tai - laisvas organinis pradas. Jame yra sveika reakcija prieš prievartą prigimčiai, prieš pasikėsinimą į gyvenimą, kuris nori tęstis. Konservatyvusis pradas neprieštarauja vystymuisi, jis tik reikalauja, kad vystymasis būtų organinis, kad ateitis nenaikintų praeities, o ją tęstų. Nelaimingas tos šalies likimas, kurioje nėra sveiko, pačioj tautoj gimusio, konservatizmo, nėra ryšio su protėviais. Nelaiminga tautos dalia, kuri nemyli savo istorijos ir nori pradėti viską iš naujo. Tokia nelaiminga mūsų šalies ir mūsų tautos dalia. Jei konservatyvi tik, atitrūkusi nuo tautos ir jai priešiška, valdžia, o pati tauta nekonservatyvi, tai tautos vystymasis tampa ligūstu. Kaipo saitą su amžinybe, konservatizme turi būti ne tik jėga, bet ir tiesa, patraukianti liaudies širdis, pagrįsta jos dvasiniu gyvenimu. Įgrisęs ir prievartaujantis konservatizmas yra bejėgis, jis gali prievartauti, bet negali patraukti ir vadovauti. Nelaiminga šalis, kurioje konservatizmas asocijuojasi su kliūtimis vystymuisi ir priešiškumu kūrybai, tokioje šalyje bręsta revoliucija. Kaltos būna ir tos konservatyviosios jėgos, kurios apmirė ir sustabarėjo, ir tos revoliucinės jėgos, kurios sukilo prieš amžinuosius pradus, prieš nepakeičiamas vertybes ir šventenybes. Konservatyvioji, kaip ir kūrybiškoji energija turi būti charakteringa tautai, jinai neprivalo būti išorinė.

Revoliucija reiškia dieviškųjų ir dvasinių vertybių netekimą. Galų gale, bet kokia konservatyvioji srovė, be kurios negalima išsaugoti visuomeninio kosmoso, turi atramą tūkstantmetiniuose tautos jausmuose, kurių negalima sugriauti per vieną dieną, minutę arba metus. Dvasiniai perversmai vyksta ne tokiais būdais, kokiais vykdomos revoliucijos. Didžiausias perversmas pasaulyje - krikščionybės reiškinys nebuvo, mūsų žodžio prasme, revoliucija. Didžiausią laisvę žmogui duoda konservatyviojo ir kūrybinio pradų derinys, harmoningas visuomeninio kosmoso vystimasis. Dvasinio pasaulio nauji apsireiškimai atsiranda kitokioje, išslystančioje jums iš akių, plotmėje. Jūs norite palikti prisiminimą apie save būsimosioms kartoms, jūs norite ilgo amžiaus istoriniame gyvenime. Tuo jūs tvirtinate kažkokio konservatyviojo prado tiesą. Jeigu jūs norite, kad jus prisimintų, jūs turite išsaugoti savo protėvių atminimą ir prikelti juos amžinam gyvenimui. "Gerbk savo tėvą ir motiną ir vertybės bus tavo, ir ilgaamžis tu būsi žemėje". Religinėje gelmėje yra konservatyvusis pradas. Ten - ir kūrybinis pradas.


ŠEŠTAS LAIŠKAS Apie aristokratiją

Palankumas aristokratiškajai idėjai jūsų demokratijos amžiuje- nedaugelio dalia. Simpatijos aristokratiškumui vertinamos arba kaip klasinių instinktų išraiška, arba kaip gyvenimiškos vertės neturintis estetizmas. Tačiau tikrovėje aristokratija turi gilesnius, gyvenimiškesnius pagrindus. Dabar šiuos pagrindus užtemdė ir pradeda pamiršti. Tačiau, tas, kuris domisi gyvenimo esme, o ne jo išore, turės pripažinti, kad ne aristokratija, o demokratija neturi ontologinių pagrindų, kad būtent demokratija savyje neturi nieko nepažinaus, ir jos prigimtis yra išimtina, fenomenali. Aristokratiškoji idėja reikalauja realaus geriausiųjų viešpatavimo, demokratija -formalaus visų viešpatavimo. Aristokratija, kaip geriausiųjų valdymas ir viešpatavimas, kaip kokybinės atrankos reikalavimas, lieka amžių amžiams aukščiausiu gyvenimo principu, vienintele žmogaus verte, utopija. Ir visi jūsų demokratiški rėkavimai, kuriuos jūs skleidžiate aikštėse ir turguose, neištrina iš doro žmogaus širdies svajonės apie geriausiųjų, išrinktųjų viešpatavimą ir valdymą, neužgoš šio, iš gelmių kylančio, šaukimo dėl geriausiųjų ir išrinktųjų apsireiškimo, dėl amžinų teisių aristokratijai. Mūsų skurdiems laikams pravartu prisiminti žodžius iš nuostabios Karleilio knygos „Didvyriai ir didvyriškumas istorijoje“. „Visi socialiniai procesai, kokius jūs tik galite stebėti žmonijoje, veda į vieną tikslą: surasti savo Ableman" (gabų žmogų) ir apgaubti jį gabumo simboliais: didybe, garbe kuo kitu, kad tik jis galėtų valdyti žmones pagal savo gabumus. Rinkiminės kalbos, parlamento pasiūlymai, įstatymų projektai reformoms, prancūzų revoliucijos, viskas esmėje veržiasi į mano nurodytą tikslą arba, priešingu atveju, jos yra visiškai beprasmiškos. Suraskite patį gabiausią žmogų šalyje, pastatykite jį taip aukštai, kiek tik galite, atsidavusiai jį gerbkite ir jūs turėsite visai tobulą vyriausybę, jokia balotiravimosi dėžė, parlamento gražbylystė, balsavimas, konstitucinė įstaiga, aplamai, jokia mechanika jau nepagerins nei per vieną jotą šios šalies padėties“. Ir dar, reikėtų prisiminti Platoną. Jo aristokratiškojoje utopijoje yra kažkas amžino, nors jos apvalkalas buvo laikinas. Paties jo aristokratijos principo pralenkti neįmanoma. Jis žavėjo viduramžius ir žavės ateinančius laikus. Kol gyva žmogiškoji dvasia ir kol kokybinio žmogaus atvaizdo galutinai neužgožė kiekybė, žmogus sieks geriausiųjų, tikros aristokratijos viešpatavimo. O ką jūs priešpastatote šiai aukščiausiajai žmogiškajai svajonei, šiai vienintelei vertingai utopijai? Demokratiją, socializmą, anarchizmą. Aš dar nagrinėsiu visas šias jūsų svajones ir utopijas, Aristokratiškasis principas - ontologinis, organinis, kokybinis. Visi jūsų demokratiniai, socialistiniai, anarchistiniai principai - formalūs, mechaniški ir kiekybiniai, visi jie abejingi būties realybėms ir savybėms, žmogaus turiniui. Tikrovėje, demokratijos net negalima priešpastatyti aristokratijai. Šios sąvokos nebendramatės, jų savybės skirtingos. Ir ori demokratija gali turėti tikslą atrinkti geriausius ir sukurti tikros aristokratijos viešpatavimą. Demokratiją galima įsivaizduoti kaip sąlygų kokybinei atrankai ir aristokratijos išskyrimui sudarymą. Šiuo atveju yra tikslas rasti realią, o ne formalią aristokratiją, t.y. pašalinti tą aristokratiją, kuri nėra geriausiųjų viešpatavimas ir duoti laisvą kelią tikrajai aristokratijai. Visos jūsų vaizduojamos, demokratijos netikusiai siekia šių tikslų ir pamiršta juos vardan nūdienos. Demokratija lengvai pavirsta į formalią interesų organizaciją. Geriausiųjų paieška pakeičiama geriau atitinkančiųjų interesus, geriau juos tenkinančiųjų atranka. Demokratija neturi vidinio ontologinio turinio ir todėl ji gali tarnauti patiems prieštaringiausiems tikslams. Tuo jinai esminiai skiriasi nuo aristokratijos, kuri yra kilnumo, kilmės, kokybės idealas. Neapgaudinėkite savęs išore, nepasiduokite taip skurdžioms iliuzijom. Nuo pasaulio sutvėrimo visuomet valdė, valdo ir vaidys mažuma, o ne dauguma. Tai tikra visoms valdymo formoms ir tipams, monarchijoms ir demokratijoms, reakcinėms ir revoliucinėms epochoms. Iš mažumos valdymo išeities nėra. Ir jūsų demokratiniai bandymai sukurti daugumos viešpatavimą yra esminė savęs apgaulė. Yra tik klausimas, ar valdo geroji ar blogoji mažuma. Vieną mažumą keičia kita mažuma. Blogiausieji nuverčia geriausiuosius, ar geriausieji nuverčia blogiausiuosius. Betarpiškai žmonių masė vadovauti ir valdyti negali, revoliucijose ir maištuose galimas tik stichinės masės potvynio valdymo momentas. Tačiau labai greitai vyksta susiskaidymas, susidaro nauja mažuma, kuri paima valdžią į savo rankas. Revoliucijų epochose paprastai vadovauja demagogų būrelis, kuris mikliai pasinaudoja masių instinktais. Revoliucinės vyriausybės, pagarbai pasivadinusios liaudiškomis ir demokratiškomis, visuomet būna tironiška mažuma. Ir retai retai ši mažuma būdavo išrinkta iš geriausiųjų. Revoliucinė biurokratija paprastai būna prastesnė už nuverstąją. Gi revoliucinės masės visuomet būna tik atmosfera tai tironiškajai mažumai veikti.

Demokratijos triumfas visuomet netikras ir trumpalaikis, jis tęsiasi tik vieną akimirką. Vienodai būtų netikras ir socializmo triumfas, jeigu jis būtų galimas. Išsivaduokite iš žodžių valdžių valdžios ir nuo išviršinių apdangalų, įsižiūrėkite susikaupę į pačią gyvenimo esmę. Pačioj realiausioje tikrovėj paprastai triumfuoja arba aristokratija arba ochlokratija, geriausiųjų valdymas, arba blogiausiųjų valdymas. Tačiau visuomet viešpatauja nedaugelis, toks nepakeičiamas gamtos dėsnis. Visų viešpatavimas nieko realaus nereiškia, išskyrus tamsų, abejingą, sumaišytą chaosą. Bet koks tokio chaoso valdymas numato vienų arba kitų, aristokratijos arba oligarchijos elementų išaiškinimą ir išskyrimą. Egzistuoja nenugalimas polinkis dvarininkijai susidaryti. Dvarininkija amžių amžiams išlieka aukštesnės kokybinės būklės pavyzdžiu, diferencijuotu ir išskirtu luomu. Dvarininkiją pamėgdžiojo buržuazija, ją pamėgdžios ir proletariatas. Visi  p e r v e n u e nori būti dvarininkais. Socializme proletariatas nori būti nauja dvarininkija, nauja aristokratija. Pasaulyje turbūt mažuma, užimanti privilegijuotą padėtį, reikalinga. Istorinės hierarchijos ir istorinės aristokratijos sugriovimas nereiškia visokios hierarchijos ir visokios aristokratijos sugriovimo. Kuriasi nauja hierarchija ir nauja aristokratija. Bet koki gyvenimo tvarka yra hierarchiška ir turi savo aristokratiją, nehierarchiška yra tik šiukšlių krūva ir tik joje neišsiskiria jokios aristokratiškos savybės. Būrelis, iš visuomenės atliekų kilusių, sukčių ir galvažudžių gali sudaryti naują klaidingą aristokratiją ir vaizduoti hierarchinį pradą visuomeninėje santvarkoje. Toks visų gyvų padarų, vykdančių gyvenimiškas funkcijas, dėsnis. Tik biraus smėlio krūva gali egzistuoti be hierarchijos, be aristokratijos. Jūsų, vien tik proto diktuojamas, hierarchinio aristokratinio prado neigimas visuomet užtraukia vidinę bausmę. Vietoj aristokratiškosios hierarchijos susidaro ochlokratinė hierarchija. Ir padugnių viešpatavimas sudaro savo išrinktąją mažumą, išrenka iš chamų geriausius ir stipriausius chamiškos karalystės kunigaikščius ir magnatus. Religinėje plotmėje - Kristaus hierarchijos nuvertimas sukuria antikristo hierarchiją. Be klaidingos aristokratijos, be atžagarios aristokratijos jūs nepagyventumėte ir vienos dienos, visi plebėjai norėtų pakliūti į aristokratiją. Plebėjiška dvasia yra pavydo ir neapykantos aristokratijai dvasia. Paprasčiausias žmogus iš liaudies gali nebūti plebėju šia prasme. Ir tuomet mužikas gali turėti tikro, neturinčio pavydo, aristokratizmo bruožus, gali turėti savo nuosavos padermės hierarchinius bruožus.

Aristokratija yra padermė, turinti ontologinį pagrindą, nuosavus, neskolintus bruožus. Aristokratiją sutvėrė Dievas ir iš Dievo ji gavo savybes. Istorinės aristokratijos sužlugdymas veda į kitokios aristokratijos iškėlimą. Būti aristokratija pretenduoja buržuazija, kapitalo atstovai ir proletariatas, darbo atstovai. Proletariato aristokratiškosios pretenzijos net viršija visų kitų klasių pretenzijas, nes proletariatas, pagal jo ideologų mokymą, turi pripažinti save išrinktąja klase, klase-mesiju, vienintele ir tikrąja žmonija ir aukščiausia rase. Tačiau, bet koks noras tapti aristokratija, iš žemesnės padėties pakilti iki aristokratijos yra nearistokratiškas noras. Galimas tik įgimtas aristokratizmas, aristokratizmas iš Dievo. Tikrosios aristokratijos misija yra ne tiek keltis į dar nepasiektą aukštesnę padėtį, kiek nusileisti ir užimti žemesnę padėtį. Ir vidinis, ir išviršinis aristokratizmas yra įgimti, o ne įsigyti, Aristokratizmo savybė - dosnumas, o ne godumas. Tikroji aristokratija gali tarnauti kitiems, tarnauti žmogui ir pasauliui, kadangi ji neužsiima savęs išaukštinimu, nes pirmapradžiai ji stovi pakankamai aukštai. Ji - pasiaukojanti. Čia - amžina aristokratinio prado vertė. Visuomenėje turi būti atstovai, kuriems nereikėtų savęs aukštinti, kurie neturėtų nekilnių, susijusių su savęs aukštinimu, bruožų. Aristokratijos teisės - įgimtos, o ne įsigytos. Pasaulyje turi būti žmonės, kurie turėtų įgimtas teises, reikalingas dvasinis tipas, laisvas nuo kovos dėl teisių atmosferos. Kas darbu ir kova įsigyja teises ir pakyla į aukštesnę padėtį, tas nėra laisvas nuo daugelio slegiančių minčių, skriaudos jausmo, dažnai nuo pykčio ar dėl žemesnės padėties. Aš kalbu, žinoma, ne apie ypatingus žmones, kuriems įstatymas nerašytas, o apie vidutinio lygio žmones.

Galima ir pateisintina aristokratija tik iš Dievo malonės, aristokratija pagal dvasinę prigimtį ir pašaukimą ir aristokratiją pagal kilmės kilnumą, pagal ryšį su praeitimi. Tai, kas jums atrodo neteisinga aristokrato padėtyje ir piktina jus, tai ir yra jo egzistavimo pasaulyje pateisinimas, privilegija pagal kilmę ir prigimtį, o ne pagal asmeninius jo nuopelnus. Aristokratu galima būti tik ne pagal nuopelnus, ne pagal asmeninį darbą ir ne pagal asmeninius laimėjimus. Ir tai pasaulyje būtina. Genijus ir talentas priklauso dvasinei aristokratijai todėl, kad genijus ir talentas - dovanoti, o ne uždirbti, ne užtarnauti. Genijus ir talentas gauti pagal gimimą, pagal dvasinę kilmę ir pagal įpėdinystę.

Dvasinė aristokratija turi tą pačią kilmę, kaip ir socialinė istorinė aristokratija, tai - visuomet privilegijuota rasė, gavusi veltui savo pranašumus. O ši dvasiškai ir fiziškai privilegijuota rasė pasaulyje egzistuoja tam, kad būtų apreikšti dvasinio kilnumo bruožai. Kilnumas neįsigyjamas, neuždirbamas, jis yra likimo dovana, jis yra padermės savybė. Kilnumas yra ypatingos rūšies sielos palaima. Kilnumas priešingas bet kokiai skriaudai ir pavydui. Kilnumas yra priklausomybės tikrai hierarchijai, savo pirmapradės ir prigimties padėties joje suvokimas. Kilnus aristokratas žino, kad hierarchijoje yra aukštesni rangai. Tačiau tai nesukelia jam liūdnų minčių, nežemina jo, neklibina jo orumo jausmo. Dvasinio orumo suvokimas taip pat yra dvasinis aristokratizmo pagrindas. Ši vertė ne įgyta, o įgimta. Tai - orumas sūnų iš orių tėvų. Aristokratizmas yra sūnystė, jis sąlygoja ryšius su tėvais. Neturintys kilmės, nežinantys savo tėvavardžio negali būti aristokratais. Ir aristokratizmas žmogaus, kaip aukščiausios būties pakopos, yra Dievo sūnų aristokratizmas, kilniai gimusių Dievo vaikų aristokratizmas. Štai kodėl krikščionybė - aristokratiška religija, laisvų Dievo vaikų religija. Dievo dovanotos palaimos religija. Mokymas apie palaimą - aristokratiškas mokymas. Skriaudos, pretenzijų psichologija yra nearistokratiška. Tai plebėjiška psichologija. Aristokratiška yra kaltės, laisvų Dievo vaikų kaltės psichologija. Aristokratui labiau būdinga būti kaltu, negu nuskriaustu. Ši aristokratiška psichologija būdinga krikščionybei. Dievo vaikų, o ne pasaulio vergų, laisvės vaikų, o ne būtinybės vaikų krikščioniškoji sąmonė - aristokratiška sąmonė. Kas jaučiasi Dievo posūniais, likimo nuskriaustais, praranda kilnius, aristokratiškus bruožus. Aristokratas, kilnus žmogus privalo jausti, kad viskas, kas jį aukština, yra gauta iš Dievo, o viskas, kas jį žemina, yra jo kaltės rezultatas. Tai priešybė plebėjiškai, nekilniai psichologijai, kuri aukštinančias savybes laiko teisėtai įgytomis, o žeminančias - kitų skriauda ir kalte. Aristokrato tipas yra priešybė vergo tipui ir parvenu tipui. Jie - skirtingos sielos rasės. Aristokratišką sielą gali turėti ir juodadarbis, o tuo tarpu dvarininkas gali būti chamu.

Jūs norėtumėte pažeminti žmonių rasės kokybę, norėtumėte išdildyti žmogaus aristokratiškus bruožus. Jums kliudo aristokratiškas kilnumas. Iš plebėjiškos psichologijos jūs keliate savo viešpatiją iš skriaudos, pavydo ir pykčio psichologijos. Jūs imate viską, kas yra blogiausia iš darbininkų, valstiečių, inteligentiškos bohemos ir iš to blogiausio norite sukurti ateitį. Jūs šaukiatės kerštingų žmogiškosios prigimties instinktų. Iš pikto gimsta jūsų gėris, iš tamsos užsidega jūsų šviesa. Jūsų Marksas mokė, kad blogyje ir iš blogio turi gimti nauja visuomenė ir pačių tamsiausių ir ydingiausių žmogiškųjų jausmų maištą laikė keliu į ją. Proletaro sielos tipą jis priešpastatė aristokrato sielos tipui. Proletaras ir yra tas, kas nenori žinoti savo kilmės ir negerbia savo protėvių, kuriam neegzistuoja giminė ir tėvynė. Proletariška sąmonė iškelia skriaudą, pavydą ir kerštą į naujo, ateities žmogaus dorybę. Jinai mato išsilaisvinimą tame maište ir sukilime, kuris yra baisiausia sielos vergija, vergija daiktams ir materialiniam pasauliui. Proletaras yra išmestas į paviršių. Aristokratas privalo gyventi giliau, jausti gilesnius ryšius ir šaknis. Proletarinė sąmonė pertraukia laikų saitus, griauna kosmosą. Nebūtinai darbininkas, stovintis žemiausioje socialinėje pakopoje, privalo turėti proletarišką sąmonę. Ir vergas gali jaustis Dievo, tėvo ir motinos, tėvynės vaiku, giliai pergyventi savo ryšį su didžiais tautos ir kosmoso tikslais, su savo vieta hierarchijoje. Aš pažįstu juodadarbius, kurie buvo daug aristokratiškesni už daugelį dvarininkų. Tačiau jūs nenorite, kad darbininkas būtų tokioje kilnioje padėtyje, jūs jį norite paversti tikru proletaru ir plebėju pagal įsitikinimus. Maište ir sukilime yra kažkas vergiška ir liokajiška. Kilnus žmogus, įsisąmoninęs savo aukščiausią orumą, savyje saugąs aukščiausias žmogiškąsias vertybes, dvasios arba kraujo aristokratas, jei jis neišsigimė arba nesmuko, ras kitus kovos būdus už tiesą ir teises, demaskuos netiesą ir melą. Iš vidinio aristokratizmo, iš sielos taurinimo gali gimti naujas, geresnis gyvenimas. Tačiau niekad jis negimė iš maištaujančios vergijos, iš liokajiško šventenybių ir vertybių neigimo. Jūsų proletaro tipas yra įkūnytas amžinybės neigimas, dūlėjimo ir laikinumo įtvirtinimas. Tikrasis aristokrato tipas yra atsigręžęs į amžinybę.

Aristokratizme yra dieviškasis neteisingumas, dieviškasis užgaidas, dieviškoji savivalė, be kurių negalimas kosminis gyvenimas, visatos grožis. Nekūrybiškas plebėjiškas, proletariškas, sulygintos teisybės ir atlyginimo kiekvienam pagal įdėtą darbą, reikalavimas yra pasikėsinimas į gyvenimo klestėjimą, į dieviškąjį perteklių. Tačiau dieviškajame pertekliuje gali slypėti pasaulio gyvenimo prasmė, jo žiedas. Aristokratija istorijoje gali smukti ir išsigimti. Ir dažnai smunka ir išsigimsta. Ji gali lengvai pakliūti į perdaug didelę kristalizaciją, suakmenėti, užsisklęsti nuo kūrybinio gyvenimo. Ji turi polinkį į kastos sudarymą. Ji pradeda priešpastatyti save liaudžiai. Jinai išduoda savo pašaukimą ir vietoj tarnavimo reikalauja privilegijų. Tačiau aristokratizmas nėra teisė, o - pareiga. Aristokratiškoji dorybė yra dovanoti, o ne atimti. Aristokratas tas, kuriam daugiau duota, kuris gali daugiau duoti nuo savo pertekliaus. Savo prigimtimi kova dėl valdžios ir interesų yra nearistokratiška. Aristokratiškoji valdžia yra geriausiųjų ir kilniausiųjų valdžia, yra ne teisė, o pareiga, ne pretenzija, o tarnavimas. Geriausiųjų teisės - įgimtos teisės. Geriausiųjų kova ir darbas yra nukreipti į pareigų vykdymą, tarnavimą. Pagal savo idėją aristokratija - pasiaukojanti. Tačiau jinai gali išduoti savo idėją. Tuomet ji perdaug kabinasi į savo išorinius pranašumu ir smunka. Reikia visuomet atsiminti, kad liaudies masės išeina iš tamsos ir prisijungia prie kultūros per aristokratijos išskyrimą ir jos misijos vykdymą. Aristokratija pirmiau išėjo iš tamsos ir gavo Dievo palaiminimą. Kad galėtų vykdyti savo kūrybinį vaidmenį istoriniame procese, tam tikrose istorinio vystymosi pakopose, aristokratija privalo atsisakyti kai kurių teisių. Jeigu Rusijoje dar yra tikroji aristokratija, jinai privalo pasiaukojančiai atsisakyti nuo savo sutryptų privilegijuotų interesų. Aristokratija nėra luomas arba klasė, aristokratija yra pagal savo prigimtį nesunaikinamas dvasinis pradas, pasaulyje jis veikia įvairiose formacijose ir sandarose.

Daugelis iš jūsų pasirengę pripažinti dvasinę aristokratiją, nors ir nelabai noriai. Tačiau labai supaprastintai įsivaizduojate santykį tarp dvasinės ir istorinės aristokratijos. Jus manote, kad istorinė aristokratija yra praeities blogis, kad ji neturi teisės egzistuoti ir kad ji neturi jokio ryšio su dvasine aristokratija. Tikrovėje yra sudėtingiau, negu jūs įsivaizduojate. Juk visuomet būna sudėtingiau, negu įsivaizduojate jūs, supaprastintojai. Niekas, žinoma, nepainios ir netapatina dvasinės aristokratijos su istorine. Istorinės aristokratijos atstovai dvasinėje plotmėje gali stovėti labai žemai, ir aukščiausi dvasinės aristokratijos atstovai gali neturėti kilmės iš aristokratinių istorinių sluoksnių ir paprastai jos neturi. Tai - neginčytina ir elementaru. Tačiau negalima neigti kraujo reikšmės, paveldėjimo, rasinės socialinės atrankos vidutiniam sielos tipui išvesti. Jūs labai įpratote į žmogų žiūrėti atitrauktai, kaip į aritmetinį skaitmenį, jūs atplėšiate žmogų nuo jo protėvių, nuo jo įpėdinystės, tradicijų ir papročių, nuo auklėjimo, nuo šimtmečių ir tūkstantmečių jo kraujyje, jo organinio kūno ląstelėse, nuo visų žmogaus organinių saitų. Jūsų atitrauktas aritmetinis žmogus yra fikcija, o ne realybė, jis neturi jokio turinio. Jūs laikote žmogumi tai, kas panašu į kiekvieną būtybę, turinčią dvi rankas, dvi kojas, vieną nosį ir t.t. Tačiau, būtent todėl, ir išslysta nuo mūsų žvilgsnio žmogus, nes dar aukštesniu laipsniu jis yra tai, kuo jis nepanašus į kiekvieną kitą būtybę. Žmogaus individualybėje persipina daug dalykų ir sukuria žmogaus padermę. Žmogus organiškai savo krauju priklauso savo rasei, savo tautybei, savo luomui, savo šeimai. Ir nepakartojamoje, jam vienam priklausančioje, individualybėje savotiškai persi pina visi rasiniai, nacionaliniai, luomo, šeimos, paveldėjimo, palikimo, tradicijų, įpročių dalykai. Žmogaus asmenybė kristalizuojasi vienokioje ar kitokioje dirvoje, ji privalo turėti viršasmeninę glaustą aplinką, kurioje vyksta kokybinė atranka. Viena iš didžiausių kiekvienos abstrakčiosios sociologijos ir abstrakčiosios etikos klaidų yra rasinės, sudarančios padermę, kuriančios sielos ir fizinį tipą, atrankos nepripažinimas. Žmogaus tipo struktūrai didžiulę įtaką turi rasė. Žmogus gali nugalėti rasės ribotumą ir nueiti į begalybę. Tačiau jis privalo turėti individualizuotą padermę. Dvarininkas, nugalėjęs dvarininkiškąjį ribotumą, išsilaisvinęs iš luomo prietarų ir interesų, pasiliks dvarininku pagal rasę, pagal sielos tipą, o pats ribotumo nugalėjimas bus dvarininkiško kilnumo išraiška.

Kultūra ne vieno žmogaus ir ne vienos kartos dalykas. Kultūra egzistuoja mūsų kraujyje. Kultūra - rasės ir rasinės atrankos dalykas. "Švietėjiška" ir "revoliucinė" sąmonė, visuomet paviršutiniška ir ribota, uždėjo iškreiptą antspaudą ir ant paties mokslo, nors iš mokslo ji gamino sau vėliavą. Ji užtemdė moksliniam pažinimui rasės reikšmę. Bet objektyvus, nesuinteresuotas mokslas turi pripažinti, kad pasaulyje egzistuoja dvarininkija ne tik kaip socialinė, su tam tikrais interesais, klasė, bet ir kaip kokybinis sielos ir fizinis tipas, kaip tūkstantmetinė sielos ir kūno kultūra. "Baltojo kraujo" egzistavimas nėra tik luomų prietaras, bet tai ir nepaneigiamas ir nesunaikinamas antropologinis faktas. Šia prasme dvarininkai negali būti išnaikinti. Jokios socialinės revoliucijos negali sunaikinti kokybinių rasės pranašumų. Dvarininkija kaip socialinė klasė gali netekti visų savo privilegijų, nuosavybės. Aš netikiu į dvarininkijos, kaip luomo ateitį ir nenoriu sau, kaip dvarininkui, dvarininkiškų privilegijų. Tačiau ji pasilieka kaip rasė, kaip sielos tipas, kaip plastinė forma, ir dvarininkijos, kaip klasės, išstūmimas gali padidinti jos sielos ir estetinę vertę. Tai, žymia dalimi, ir įvyko Prancūzijoje po revoliucijos. Dvarininkija yra psichinė rasė, kuri gali išlikti ir veikti visokiose socialinėse santvarkose. Pasauliui ir pasaulinei kultūrai reikia išsaugoti šią psichinę, su jos kristalizuotais bruožais, rasę. Pilnas jos išnykimas sumenkintų žmogiškąją rasę. Kilnių būdo bruožų atranka vyksta tūkstantmečius. Šio ilgo proceso psichinių rezultatų negali sunaikinti jokia revoliucija. Feodalizmo sunaikinimas Vakaruose nesunaikino tų bruožų, kuriuos išugdė feodaliniai riteriai. Šiuos bruožus pradėjo perimti kitos klasės. Riterystėje formavosi asmenybė, grūdinosi charakteris. Nūdienos žmogaus garbės jausmas dabartiniame buržuaziniame pasaulyje eina iš riterystės. Riterystė ugdė aukščiausio tipo žmogų. Riterija buvo laikinas ir išnykstantis istorinis apvalkalas, iš kurio jau nieko neliko. Daug blogo siejama su šiuo apvalkalu. Tačiau riterijoje yra ir amžinas neišnykstantis pradas. Riterystė yra taip pat ir dvasinis pradas, ne tik socialinė istorinė kategorija. Ir galutinė riteriškosios dvasios mirtis būtų žmogiškojo tipo degradacija. Aukščiausias žmogaus orumas buvo kaldinamas ir formuojamas riterijoje ir dvarininkijoje, o iš jų ėjo į platesnes pasaulio sferas. Jo kilmė aristokratiška. Kilnių charakterio bruožų atranka vyksta lėtai, ji apima paveldimąjį perdavimą ir šeimyninį palikimą: tai organinis procesas. Toks pat organinis procesas yra ir aukštos kultūros, aukštų kultūrinių tradicijų aplinkos susiformavimas. Tikroje, gilioje ir subtilioje kultūroje visuomet jaučiama rasė, kraujo ryšis su kultūriniu palikimu. Nūdienos žmonių kultūra yra be praeities, be organinių ryšių, paviršutiniška, gruboka. Ir tas, kurio kultūra yra iš daugelio kartų, turi visai kitokį kultūrinį stilių ir kultūrinį tvirtumą, negu tas, kuris tik pradėjo bendrauti su kultūra.

Mūsų nelaimei, Rusijos istorijoje riterystės nebuvo. Tuo ir aiškinamas nepakankamas asmenybės išugdymas, charakterio silpnas užgrūdinimas. Perdaug didelė pirmapradžio kolektyvizmo įtaka liko Rusijoje. Daugelis rusų mąstytojų, mokslininkų ir rašytojų didžiavosi, kad mūsų šalis natūraliai demokratiška, o ne aristokratiška. Doroviniu požiūriu gražus mūsų buitinis demokratizmas, mūsų paprastumas, kuris būdingas ir mūsų tikrajai dvarininkijai. Tačiau aristokratijos stokoje buvo ir mūsų silpnumas, o ne tik mūsų jėga. Čia buvo jaučiama perdaug didelė priklausomybė nuo tamsios liaudies stichijos, nesugebėjimas atskirti iš didžiulės kiekybės vadovaujančio kokybinio prado. Nuo Petro laikų aristokratijos vaidmenį vaidino biurokratija ir biurokratijoje buvo kai kurie aristokratinės atrankos bruožai. Tačiau, pagal sielos tipą, biurokratijos negalima pripažinti tikra aristokratija. Pas mus nugalėdavo biurokratinis absoliutizmas iš viršaus ir narodnikystė iš apačios. Kūrybinis vystymasis, kuriame vadovaujantį vaidmenį vaidintų kokybiniai, atrinkti elementai, tapo negalimu ir dabar už tai skaudžiai mokame. Ir, vis gi, neteisinga būtų neigti didžiulę dvarininkijos reikšmę Rusijai. Mūsų dvarininkija buvo pažangus kultūrinis sluoksnis. Dvarininkija sukūrė didžiąją rusų literatūrą. Dvarininkų sodybos, dvarininkų šeimos buvo pirmoji kultūrinė mūsų aplinka. Senobinės rusų buities grožis - dvarininkiškas grožis. Kilnus rusų gyvenimo būdas, visų pirma, yra dvarininkiškas būdas. Garbės jausmas, visų pirma ir visų labiausiai, pasireiškė rusų dvarininkijoj. Rusų gvardija savo laiku buvo garbės mokykla. Įsiveržęs į rusų gyvenimą raznočincas (nekilmingas valdininkas) ir jo per didelis vyravimas veikiau sumenkino, o ne pakėlė mūsų žmogaus sielos tipą.

Gyvenimas prarado bet kokį stilių. Geriausia, būdingiausia ir gražiausia epocha, verčiausią vadintis mūsų atgimimu buvo XIX amžiaus pradžia. Puškino, Lermontovo ir visos plejados poetų mistinio judėjimo, dekabristų, Čadajevo ir slavofilų užgimimo laikai, ampyro stiliaus laikai, t.y. bajorų, dvarininkų inteligentijos, dvarininkų kultūrinio sluoksnio vadovavimo laikai. Tuomet mes nebuvome nihilistai. Į nepakankamai sustiprėjusios dvarininkiškos kultūros vietą atėjo nihilizmas ir nihilistiškas stilius. Reikšmingiausi rusų kultūros momentai siejasi su dvarininkija. Ne tik L. Tolstojaus, bet ir Dostojevskio herojai nesuvokiami be saitų su dvarininkija. Prisiminkite, ką Dostojevskis "Nesubrendėlyje" sako apie dvarininkiją ir jos reikšmę. Visus didžiuosius rusų rašytojus svaigina dvarininkiškos kultūros aplinka. Laužų, kuriuos uždegė revoliucija, liepsnose dega ne tik ampyro stiliaus sodybos, bet ir Puškinas su Tolstojumi, ir Čadajevas, dega visa mūsų kūryba, dega palikimas. Rusų dvarininkų išnaikinimas yra kultūrinių tradicijų išnaikinimas, laikmečių ryšio nutraukimas mūsų dvasiniame gyvenime. Jūsų parvenus neapykanta dvarininkijai - žemas jausmas, žeminąs žmogaus lygį, jis nukreiptas ne tik prieš dvarininkijos privilegijas, kurių jau seniai nebėra ir kurias atstatyti būtų beprotybė, bet ir prieš psichinius bruožus, kurie nesunaikinami ir paveldės amžinybę. Tačiau, reikia pripažinti, kad dvarininkija doroviniai ir dvasiniai krito anksčiau, negu ją nuvertė revoliucija.

Riterija ir dvarininkija neturi psichologiškai išnykti pasaulyje, jos privalo jungti plačiąją liaudį prie kilnumo ir garbės viešpatijos. Ne visuomenės demokratizavimas, o aristokratizavimas turi vidinį dvasinį pateisinimą. Aristokratizmo, padermės kilnumo daigai yra kiekvienoje klasėje, ir pažemintos klasės nėra. Išlaisvinimo procesas žmogaus gyvenime teturi vieną prasmę - atskleisti platesnius kelius aristokratiškoms sieloms surasti ir joms vyrauti. Istorijoje vyksta kankinantis vis naujų ir naujų tikrosios aristokratijos jėgų ieškojimo procesas. Blogas, žeminantis elgesys su liaudimi yra nearistokratiškas elgesys, tai chamiškas bruožas, išsišokėlių bruožas. Aristokratiškas pasipūtimas - bjaurus reiškinys. Aristokratija privalėjo duoti paprastai liaudžiai iš savo pertekliaus, tarnauti jai savo šviesa, savo dvasios ir materialinėmis vertybėmis. Reskinas svajojo apie tokį socializmą, kurį įves aristokratiją pagal paveldą. Jis buvo aistringas hierarchinės santvarkos, su aristokratija priešakyje, šalininkas ir, tuo pačiu metu, tiek pat aistringas ryžtingų socialinių reformų nuskriaustųjų klasių naudai šalininkas. Čia jis sekė amžina Platono tiesa. Ir jums reikėjo eiti paskui Platoną ir Reskiną. Istorinės aristokratijos vidutinioji masė lengvai pasitraukia nuo savo paskirties, krenta į egoistinį įsitvirtinimą ir dvasiniai išsigimsta. Tie, kurie ypatingai brangina savo privilegijas, jas priešpastato kitų privilegijoms, pagal savo sielos tipą būna mažiausiai aristokratiški. Chamiškumas aristokratijos ir dvarininkijos sluoksniuose labai paplitęs. Kuomet per daug toli nueina hierarchiškai aukščiausių klasių išdavystė savo paskirčiai, tuomet, kaip teisinga bausmė už kaltes, bręsta revoliucija. Ir išgelbėti aukštesnės kultūros ateitį gali tik istorinės aristokratijos auka, sutikimas atsisakyti klasinių restauracijų, savo privilegijų ir tarnauti, tesėti savo misiją.

Pasaulyje egzistuoja ne tik istorinė aristokratija, kurioje susikuria vidutinis lygis rasinės atrankos ir paveldėjimo būdu, - pasaulyje egzistuoja, kaip dvasinis pradas, nepriklausanti nuo socialinių grupių kaitos ir istorinių epochų, dvasinė aristokratija. Istorinė aristokratija gali turėti sielos ir kūno aristokratiškus bruožus, tačiau joje nėra dvasinio aristokratizmo bruožų. Dvasinis aristokratizmas pasaulyje realizuojamas individualios palaimos tvarka, jis negali turėti pranašumo ir privalomo ryšio bet kokios socialinės grupės atžvilgiu. Dvasinio aristokratizmo, genijaus reiškinys tautų gyvenime numato palankią dvasinę atmosferą, tačiau jis nesusijęs su natūralia atranka ir vidutiniu kultūriniu lygiu. Genialumas nepaveldimas vienodai, kaip ir šventumas. Didieji žmonės gimsta providencialiai numatytose minutėse. Jie išeina iš bet kurios aplinkos iš aukščiausios aristokratijos, valstiečių arba miesčionių. Santykiai tarp dvasinės aristokratijos ir socialinės istorinės aristokratijos turi savo pakopas. Tuo metu, kai aukščiausi ir labiausiai palaimingi dvasinės aristokratijos reiškiniai neturi jokio ryšio su organine aplinka, atranka ir paveldėjimu, vidutinės jos pakopos tam tikrą ryšį turi, kadangi labiau priklauso nuo virš individualios tradicijos, nuo atrankos, kristalizuojančios kultūrinę aplinką. Genijui įstatymas nerašytas, tačiau talentui jis jau egzistuoja.

Pasaulyje amžinai gyvena ir veikia dvi aristokratijos - ekzoterinė ir ezoterinė. Ekzoterinė aristokratija pasireiškia ir veikia išviršiniame istoriniame pasaulyje. Ekzoterinės aristokratijos apraiškose yra suvokiamas dėsningumas ir prigimties biologinis pagrindas. Ezoterinė aristokratija susikuria ir veikia vidinėje slaptoje plotmėje. Ezoterinės aristokratijos apraiškose neįmanoma suvokti dėsningumo ir prigimties, biologinio pagrindo, jos priklauso palaimos plotmei, dvasios viešpatijai, o ne gamtos viešpatijai, kuri apima ir istorinę plotmę. Ezoterinė aristokratija istorijoje yra tarytum paslaptingas ordinas, kuriame slypi didingos kūrybos daigai. Į ekzoterinį istorijos planą visa dvasinė kūryba patenka jau pakeistame, pritaikytame vidutinio žmogaus lygiui, pavidale. Šis skirtumas ryškiai matomas Bažnyčios gyvenime. Šventųjų viešpatija atstovauja ezoterinę religinę aristokratiją, joje realizuojami aukščiausieji realaus bažnytinio gyvenimo pasiekimai. Tačiau greta to Bažnyčioje egzistuoja ir ekzoterinė aristokratija, išoriškai dėsninga istorinė Bažnyčios aristokratija. Ji reikalinga Bažnyčios istoriniam gyvenimui, religiniam auklėjimui ir sielovadai. Joje yra atranka ir įpėdinystė, reikalingi bažnytinės sferos kristalizavimui. Istorinė bažnytinė aristokratija vykdo savo svarbią misiją, tačiau jinai nėra vienintelė ir giliausia misija religiniame gyvenime. Dvasiniai šventųjų paslaptingo gyvenimo laimėjimai pakeistame ekzoteriniame pavidale pereina į istorinį bažnytinį su jos išviršinėmis hierarchinėmis pakopomis gyvenimą. Toks pat santykis tarp ekzoterinės ir ezoterinės aristokratijų egzistuoja ir visame dvasiniame žmonijos gyvenime, visoje kultūroje. Egzistuoja vidutinės ekzoterinės kultūros aristokratija ir hierarchija. Joje yra atranka ir įpėdinystė. Ji reikalauja cenzo ir visų pirma mokslo, auklėjimo cenzo, proto ir gabumų cenzo. Ji gyvena ir vystosi kultūrinių tradicijų ir pasišventimo pagrindu. Ir, kuomet jūs einate proto ir mokslo cenzo neigimo keliu, jūs smukdote kokybę kiekybės vardan ir kuriate tamsos viešpatiją, traukiate tautas atgal. Jūs esate regreso veikėjai. Kokybinis auklėjimo, švietimo, proto, gabumų cenzas būtinas kultūriniam darbui, visokiai valstybinei ir visuomeninei veiklai. Šis cenzas sudaro savo aristokratiją, savo hierarchiją. Ši aristokratija, veikianti vidutinėje valstybės ir kultūrinės būties viešpatijoje, yra ekzoterinė. Giliau, už jos yra ezoterinė aristokratija, kurioje žmogus peržengia šio pasaulio ribas. Ši aukščiausioji dvasinė aristokratija yra šventumo, genialumo ir riteriškumo viešpatija, didžiųjų ir kilniųjų viešpatija, aukščiausioji rasė. Asmeninis pradas atsiskleidžia, kristalizuojasi ir vystosi, visų pirma, aristokratijoje. Tai - pirmasis istorijoje asmenybės pasitraukimas iš tamsios kolektyvinės stichijos. Vėliau, sudėtingu kankinančiu būdu, vyksta palankių sąlygų, kuriose atsiskleistų išrinktųjų asmenybių aristokratija, vyktų kokybinė atranka, ieškojimas. Po pirmosios aristokratijos pakopos statoma sekančių pakopų aristokratija. Aristokratija ne tiek egzistuoja kaip klasė arba socialinė grupė, bet kiekviena klasė, kiekviena grupė išskiria savo aristokratiją. Išskiriama valstiečių; pirklių, profesorių, literatų, menininkų ir kt. aristokratija. Ir, jeigu visur nevyktų šie diferencijuojantys aristokratijos atrankos ir kūrimo procesai, tai neformalioji, chaotinė miesčioniška stichija visuomenę temptų žemyn, neprileistų prie vertybių kūrybos. Kiekvienai istorinei epochai stovi sudėtingas uždavinys - išskirti ir įtvirtinti įvairiose pakopose savo aristokratiją. Ir ne taip paprasta spręsti, kokia politinė ir socialinė santvarka palanki tokiam aristokratijos išskyrimui ir įtvirtinimui. Visi jūs, lygintojai, turite įvairias monistines teorijas dėl visa ko. Bet visos jūsų teorijos mažai tevertos. Sudėtingas gyvenimas visuomet jas sugriauna. Ne išimtinas kokio nors vieno prado triumfas, o tik sudėtingesnis kelių pradų derinys palankus tikrai aristokratijai sudaryti. Patarnaujantį vaidmenį šiame didžiuliame reikale gali suvaidinti ir demokratinis pradas, kuomet jis apribotas ir pavaldus aukštesniems pradams. Aristokratija ir demokratija - du vidiniai prieštaraujantys pradai, metafiziškai priešiški, vienas kitą naikinantys pradai. Tačiau socialinėje tikrovėje šių pradų susidūrimas duoda sudėtingus rezultatus, ir aristokratiškojo prado pergalei gali pasitarnauti demokratinis pradas, jeigu jis neturi savaimingų pretenzijų. Ir monarchinei ir demokratinei visuomenei vienodai stovi vadovaujančios aristokratijos išskyrimo ir atrankos uždavinys. Gryna monarchija yra abstrakcija, konkrečiai monarchija realizuojama per aristokratiją. Ir monarchijos vertė visų pirma yra jos sugebėjimas parinkti vadovaujančią aristokratiją ir ją įtvirtinti. Monarchija, jei ji parenka blogiausius, žlunga.

Demokratizmo dvasia su savo metafizika, savo morale, savo estetika neša didžiausią pavojų žmonijos ir pasaulio gyvenimo pradui, kilniam, kokybiniam pradui, Kiekio metafizika, moralė ir estetika norėtų sugniuždyti ir sunaikinti bet kokią kokybę, viską, kas asmeniškai arba drauge išaukštinta. Demokratinės metafizikos, demokratinės moralės, demokratinės estetikos viešpatavimas - blogiausiųjų viešpatija, o ne geriausiųjų viešpatija. Demokratijos viešpatavimas galutinai nuverčia senovės šaunumo ir padermės kilnumo idealą, jis griauna biologinius ir dvasinius aristokratizmo pagrindus. Demokratiškosios metafizikos pergalė sudaro didžiausią pavojų žmonijos progresui, kokybiniam žmonijos prigimties gerinimui. Jūs norėtumėte sudaryti tokias sąlygas, kurios neleistų toliau pasaulyje egzistuoti aristokratizmui, neleistų geriausiųjų išskyrimo ir atrankos. Iš jūsų, kuomet jūs kalbate, jog norite išlaisvinti žmogaus prigimtį, eina didžiausia apgaulė. Jūs norite pavergti žmogaus prigimtį, norite jai pastatyti ribas ir kliūtis. Jūs neigiate ir aristokratizmo biologinius pagrindus, rasės pagrindus ir palaiminguosius jo dvasinius pagrindus. Jūs pasmerkiate žmogų pilkam, nekokybiniam gyvenimui. Tiesa, jūs norėtumėte pakelti didžiulę žmonių masę į aukštesnį lygį, jūs norėtumėte ją priversti pakilti į aukštesnį lygį. Tačiau ne todėl jūs norėtumėte tai padaryti, kad vertinate ir mėgstate "aukštą lygį", o todėl, kad jūs siekiate sulyginimo, nepakeliate išskyrimo  ir išaukštinimo. Pats žmogiškasis išaukštinimas jūsų niekuomet nedomino. Ir jūs pamirštate, kad išaukštinimas pasiekiamas laisvomis varžybomis ir laisva atranka. Ne išaukštinimas, o pažeminimas aukščiau stovinčiųjų jus domina labiau už viską. Jums nepasiekiama, jūsų sąmonei amžinai uždengta istorijos paslaptis. Istorijos paslaptis - aristokratiška paslaptis. Ją žino mažuma. Mažuma turi visuotinumo dvasią. Visuotinumo dvasia - aristokratiška dvasia. Daugumos dvasia, demokratiškoji dvasia - ribota, privati dvasia. Istorijoje egzistuoja mažumos vadovavimas, aristokratijos vadovavimas. Sukilimas prieš šį vadovavimą yra pretenzija į istorijos paslaptį. Jums nepavyks sunaikinti ontologiškojo sielų skirtumo, nepavyks ištrinti skirtumo tarp  protingų ir kvailių, kilnių ir niekingų, gražių ir bjaurių, palaimintų ir nepalaimintų.


SEPTINTAS LAIŠKAS Apie liberalizmą

Žodis "liberalizmas" seniai neteko bet kokio žavesio, nors jis kilęs iš puikiausio žodžio "laisvė". Masių laisve neįmanoma žavėtis. Masės nepasitiki laisve ir nemoka jos susieti su savo kasdieniniais interesais. Iš tikrųjų laisvėje yra kažkas aristokratiška, o ne demokratiška. Ši vertenybė brangesnė mažumai, o ne daugumai, ji labiau taikytina asmenybei, individualybei. Ne tik socialinėse, bet ir politinėse revoliucijose liberalizmas netriumfavo, kadangi visose revoliucijose sukildavo masės. Masėse visuomet vyrauja lygybės, ne laisvės patosas. Ir didžiųjų revoliucijų varomoji jėga buvo lygybė, o ne laisvė. Liberalinė dvasia esmėje - ne revoliucinė dvasia. Joje nėra audringos stichijos, nėra uždegančios širdis ugnies, joje yra  saikingumas. Liberalizmo tiesa - formali tiesa. Ji nieko nei teigiamo, nei neigiamo nesako apie gyvenimo turinį, ji norėtų garantuoti asmenybei bet kokį gyvenimą. Liberalioji idėja neturi savybės tapti panašia į religiją ir nesukelia panašių į religinius jausmų. Čia - liberaliosios idėjos silpnybė, tačiau čia ir gera jos savybė. Demokratinės, socialistinės, anarchistinės idėjos bando duoti žmogiškojo gyvenimo turinį: jos dažnai pavirsta klaidingomis religijomis ir savo atžvilgiu sukelia religinio pobūdžio jausmus. Tačiau čia ir slypi šių idėjų melas, nes jose nėra jokio dvasinio turinio ir nėra nieko, verto religinio patetinio jausmo. Religinių jausmų skyrimas nevertiems dalykams yra didžiulė klaida ir vilionė. Ir, reikia pripažinti, kad liberalizmas tuo nepatraukia. Demokratiškoji idėja dar formalesnė, tačiau ji sugeba pavaizduoti save žmogaus gyvenimo turiniu, ypatingu žmogaus gyvenimo turiniu. Todėl joje slypi nuodinga vilionė. Socialistinė idėja pasižymi neribotomis pretenzijomis. Ji pretenduoja duoti žmogaus gyvenimo tikslus, nors pati priklauso gyvenimo priemonėms, materialiems jo įrankiams. Jūs jau seniai sudievinote ir suabsoliutinote netikras priemones, joms teikiate beveik religinio pobūdžio jausmus, o gyvenimo tikslas jums dingo. Jūsų visuomeniškumo, socialumo religija yra priemonių, o ne tikslų religija. Tikrovėje, išviršiniame visuomeniškume viskas priklauso priemonėms; tikslus reikia statyti giliau, tikslai yra dvasiniai, o ne visuomeniniai. Ir pats žmonių dvasinis bendrumas, pats jų vidinis visuomeniškumas negali būti apibūdintas išviršiniais visuomeniškumo kriterijais

Gyvenimo tikslai ir turinys imami iš dvasinių gelmių ir yra įsišakniję dieviškoje tikrovėje. Gi socialinė aplinka sudaro sudėtingą priemonių visumą šiems tikslams ir turiniui realizuoti. Todėl visos socialinės idėjos yra beviltiškai ir neperžengiamai formalios, ir niekuomet jose neįmanoma surasti tikro turinio ir tikslo, niekuomet neįmanoma jose įžvelgti ontologinio branduolio.Ar yra toks ontologinis branduolys liberalizme? Žmonėse, perdaug įtikėjusiuose į liberalinę idėją ir išpažinusiuose liberalinę doktriną, liberaliniuose sąjūdžiuose ir partijose ontologiško labai maža. Daugeliu atvejų tai - paviršutiniški žmonės ir išviršinis judėjimas. Tačiau liberalinės idėjos ištakose yra didesnis ryšis su ontologiniu gyvenimo branduoliu, negu demokratinėse ir socialistinės idėjų ištakose. Iš tikrųjų, žmogaus laisvė, žmogaus dvasios teisės turi didesnį ryšį su dvasiniais gyvenimo pagrindais, negu visuotina rinkimų teisė arba gamybos priemonių suvisuomeninimas. Laisvė ir žmogaus teisės įsišakniję žmogiškosios dvasios gelmėse. Ir, kadangi liberalizmas jas tvirtina, jis yra susijęs su asmenybės prigimtimi, kuri turi ontologinį pagrindą. Liberalizmo negalima pagrįsti pozityviai, jį galima pagrįsti tik metafiziškai. Remiantis pozityviais motyvais, jeigu prisireikia, žmogui galima atimti pačią švenčiausią jo teisę. Metafizinę liberalizmo prigimtį labai gerai suprato ir pakankamai kraštutine ir vienašališka forma pagrindė Čičerinas. Nėra pagrindo pripažinti žmogiškosios asmenybės neatskiriamą laisvę ir neatskiriamas teises, jeigu jos neturi amžinos dvasinės prigimties, jeigu jos yra tik socialinės aplinkos refleksai. Ruso nuosekliai pripažino visuomenės suverenumą ir buvo priverstas neigti visas žmogaus neatimamas laisves ir teises. Šias laisves ir teises taip pat neigė Marksas. Liberalai pozityvistai tik dėl savo sąmonės nenuoseklumo ir paviršutiniškumo pasirengę pripažinti neatskiriamas laisves ir teises. Dvasinės laisvės ir žmogaus teisių ištakos yra religinės sąžinės laisvėje ir teisėse. Ir šioje vietoje formali liberalizmo tiesa liečiasi su ontologiniu žmogaus gyvenimo branduoliu. Žmogaus ir piliečio teisės savo dvasinį pagrindą turi sąžinės laisvėje, kurią skelbė anglų religinė revoliucija. Šią tiesą visi vis labiau pripažįsta. Tačiau, dar giliau, neatimamos ir šventos laisvės ir žmogaus teisės pagrįstos Kristaus Bažnyčioje, pripažįstančioje žmogaus dvasios begalinę prigimtį ir saugojančioje ją nuo neribotų valstybės ir visuomenės pretenzijų. Šią amžiną Visuotinos Bažnyčios tiesą reformacija, veikiama sudėtingų istorinių sąlygų, reiškė vienapusiškai. Katalikybės piktnaudžiavimas jos žmogiškose, perdaug žmogiškose išraiškose, neturi uždengti tos tiesos, kad ji jau pripažino begalines žmogaus dvasios teises. Reformacija viską, kas dvasiška, tačiau sumenkintu pavidalu, gavo iš Bažnyčios. Kad tikroji asmenybės laisvė yra krikščioniškos kilmės, matoma jau iš to, kad antikiniame pasaulyje nebuvo žinoma asmens laisvė, o tik - publikos laisvė. Jau Benjaminas Konstanas pabrėžė esminį senovinio ir dabartinio politinės laisvės supratimo skirtumą. Tai - ir yra pagoniškosios ir krikščioniškosios sąmonių skirtumas. Remiantis pagoniškaja religine sąmone, laisvę galima buvo suprasti taip, kaip ji buvo suprantama graikiškoje demokratijoje, bet negalima buvo suprasti taip, kaip ji atsiskleidė krikščioniškajai, pažinusiai begalinę žmogiškosios asmenybės prigimtį, religinei sąmonei. Ruso mokymas buvo pagoniškosios sąmonės pasikartojimas. Jis nesuvokia asmens laisvės, nepažįsta nepriklausomos nuo visuomenės dvasinės žmogaus prigimties, nesuvokia jo nedalomų teisių. Jis neigia sąžinės laisvę, sąžinę pavergia visuomenė ir suvereni tauta. Ir jo politinės laisvės sąmonė - ikikrikščioniška sąmonė. Ir jūs, einantys paskui Ruso, einantys paskui Marksą, visi jūs, pakeitę realią asmens laisvę visuomeninės laisvės šmėkla - pagonys, visi jus krikščionybės atplaišos. Jums neegzistuoja žmogus vidinėje, dvasinėje jo tikrovėje, o tik egzistuoja žmogus savo socialiniuose apvalkaluose. Vardan jūsų naujo dievo - suverenios liaudies jūs atimate žmogui visas jo teises. Žmogus turi gilų ontologinį ryšį su tokiomis tikromis realybėmis kaip Bažnyčia, tautybė, valstybė. O kas gi yra ontologiško visuotinėje rinkimų teisėje, pramonės socializavime, visoje jūsų pramonėje, visame jūsų kolektyvizme? Kodėl žmogus vardan fikcijų ir šmėklų turi atsisakyti savo teisių, riboti savo prigimtį?

Idealistiniame liberalizme buvo geresnės sąmonės prošvaistės, daugiau dėmesio žmogaus prigimčiai. Tačiau šios prošvaistės buvo uždengtos "švietėjiškumu". "Švietėjiškumas" niekada neapšviečia gilios sąmonės. Jo šviesa nėra saulės šviesa. Tai dirbtina lempos šviesa, menkinanti poreikį tikrajai šviesai. Ir geriau pereiti per pilnutinę tamsą, per sąmonės naktį, kad pajusti tikrosios šviesos karalystės poreikį. Plačiai paplitusi liberalinė ideologija perdaug suaugo su šiuo paviršutiniu švietėjiškumu ir jame nuskendo aukštesnės tiesos blyksniai. Liberalizmas tempia į visų ontologinių pagrindų egzistavimą, jis gyvena kažkokios drumzlinos tiesos trupiniais ir skutais. Ir su juo nustota skaitytis kaip su savarankišku dvasios reiškiniu. Liberalizmas taip esminiai išsivadėjo, nustojo dvasingumo, kad dar galima pastebėti liberalizmo elementus, tačiau jau neįmanoma būti liberalu pagal savo tikėjimą, pagal savo pasaulėjautą. Liberalizmas nustojo buvęs savarankišku pradu, jis virto kažkokiu kompromisu, kažkokiu pusiniu demokratizmu ar pusiniu konservatizmu. Jis demokratiniam arba socialistiniam tikėjimui priešpastato kitokią taktiką, kitokius interesus, kitokią idėją. Liberalais labai dažnai tampa tie, kieno tikėjimas silpnas, kas nemėgsta perdaug apsisunkinti idealais. Perdaug dažnai patys liberalai kapituliuoja prieš radikalesnes ir kraštutines idėjas, lenkiasi revoliucionieriaus tipui ir laiko save nevertais prisidėti prie revoliucinio tikėjimo ir revoliucinės veiklos. Liberalas tapo saikingojo sinonimu, kompromiso žmogaus, oportunisto sinonimu. Bet argi galima pavadinti saikinguoju arba oportunistu tą, kuris turi savo idėją, kitokią, negu socialistas revoliucionierius, savo tikėjimą, kuris ištikimas savo idealui iki galo? Liberalai doroviniu požiūriu paprastai kapituliuoja prieš revoliucionierius ir yra bejėgiai priešpastatyti jiems kitą, aukštesnę dorovinę tiesą. Kuo paaiškinti tokį liberalizmo išsikvėpimą ir ištuštėjimą? Kodėl jame užgeso aukštesni, negu tie, kuriuos iškelia demokratizmas ir socializmas, blyksniai?

"Pažinkite tiesą ir tiesa jus išlaisvins". "Kur Aukščiausiojo dvasia, ten ir laisvė". Štai kokiame gylyje turi įsikurti išsilaisvinimo pradas. Tikrovėje krikščionybė nori išlaisvinti žmogų iš vergijos, iš vergijos nuodėmei, vergijos žemai prigimčiai, vergijos šios žemės stichijoms, ir joje reikėtų ieškoti tikrojo "liberalizmo" pagrindų. Tikrasis žmogaus išvadavimas numato ne tik išlaisvinimą iš išviršinės vergijos, bet ir iš vidinės vergijos, iš vergijos sau, iš savo aistrų ir niekingumo vergijos. Apie tai nepagalvojote jūs, švietėjai-išvaduotojai. Jūs paliekate žmogų vidinėje vergijoje ir skelbiate jo teises, t.y. vergų, žemesnės prigimties teises. Jūsų liberalizme buvo vidinė yda. Ir todėl jis negalėjo nesmukti. Jūsų liberalizmas lemtingu būdu išdavė vienintelį galimą dvasinį pagrindą. Jūs sustatėte žmogaus teisių deklaraciją ir atplėšėt ją nuo Dievo teisių deklaracijos. Čia buvo jūsų gimtoji nuodėmė, už kurią esate nubausti. Aukščiau autonomijos stovi teonomija. Tai giliai suprato XIX amžiaus pradžios katalikų mokykla su Ž.de Mestru priešakyje. Ši mokykla pareikalavo paskelbti užmirštas Dievo teises, reikalavo Šios šventosios deklaracijos, pamiršdama net neginčijamas žmogaus teises. Todėl, kad jūs pamiršote Dievo teises, jūs pamiršote ir tai, kad žmogaus teisių deklaracija privalo būti susieta su žmogaus pareigų deklaracija. Kelias, kuriame žmogaus teisės buvo atplėštos nuo žmogaus pareigų, neatvedė jūsų į gera. Šiame kelyje išsigimė jūsų liberalizmas. Teisių be pareigų reikalavimas stūmė į žmoniškųjų interesų ir aistrų kovą, tarpusavy susinaikinančių pretenzijų varžybas. Žmogaus teisės numato pareigą gerbti šias teises. Žmogaus teisių realizavime svarbiausia yra ne nuosavos teisinės pretenzijos, o pagarba kito teisėms, pagarba žmogiškojo atvaizdo kiekviename, t.y. pareigos žmogaus žmogui ir žmogaus Dievui. Žmogaus pareigos gilesnės už žmogaus teises, jos ir grindžia žmogaus teises. Teisė išplaukia iš pareigos. Jeigu visi labai stipriai įsisąmonins teises ir labai silpnai įsisąmonins pareigas, tai teisių niekas negerbs, jos nebus realizuotos. Ir žmogaus teisės, ir žmogaus pareigos įsišakniję jo panašumo į Dievą prigimtyje. Jeigu žmogus yra tik panašumas į gamtos ir socialinę aplinką, tik išorinių sąlygų refleksas, tik būtinybės vaikas, tai jis neturi nei šventų teisių, nei šventų pareigų, tai jame yra tik interesai ir pretenzijos. Žmogaus teisės numato Dievo teises, visų pirma, Dievo teises į žmogų, teises į dieviškumą žmoguje, jo panašumo į Dievą ir Dievo sūnaus teises. Žmogus tik todėl turi begalines teises, kad jis yra dieviškoji Dvasia, kad jo gelmė įeina į dieviškąją Tikrovę. Asmenybėje įžvelgiama dieviškoji būtis ir dieviškosios vertenybės. Ar galima paskelbti žmogaus kaip patobulinto ir sudrausminto gyvulio, kaip palaikų gabalo, kuriuose akimirkai įsižiebė gyvenimas, teises šventomis? Žmogaus teisės privalo turėti ontologinį pagrindą, jos numato ir žmogaus sielos būtį amžinybėje ir būti, begaliniai viršijančią šią sielą, dieviškąją būtį. Apie tai pamiršta jūsų švietėjiški liberalizmas ir radikalizmas. Ir todėl jie turėjo išsikvėpti, jie negalėjo realizuoti jokių žmogaus teisių. Atitrūkęs, doktriniškas liberalizmas, pretenduojantis remtis savo tuštumu, yra nepakenčiamas melas, ir prieš jį turėjo kilti, ieškantys socialinio gyvenimo realaus turinio, judėjimai. Liberalioji ideologija gimė XVIII amžiaus mąstytojų, linkusių tvirtinti natūralią harmoniją, atmosferoje. Ši ideologija yra persisunkusi tikėjimu į natūralią laisvės ir lygybės harmoniją, į vidinę šių pradų giminystę. Prancūzų revoliucija lygybę su laisve painiojo galutinai. Visas XIX amžius daužė natūralios harmonijos iliuzijas, jis gyvenimiškai atskleidė nesutaikomus prieštaravimus ir antagonizmą. Pasirodė, kad laisvė nei kiek neapsaugo nuo ekonominės vergijos. Atitrūkę laisvės ir lygybės pradai nesukuria jokios tobulos visuomenės, negarantuoja žmogaus teisių. Tarp laisvės ir lygybės egzistuoja ne harmonija, o nesutaikomas antagonizmas. Visa politinė ir socialinė XIX amžiaus istorija yra laisvės ir lygybės susidūrimo drama. Ir svajonė apie harmoningą laisvės ir lygybės suderinimą yra neįgyvendinama racionalistiška utopija. Niekuomet negali būti taikos tarp asmenybės ir visuomenės norų, tarp valios į laisvę ir valios į lygybę. Atitrūkęs liberalizmas vienodai, kaip ir atitrūkęs socializmas, yra bejėgis išspręsti šį uždavinį. Tai skritulio kvadratūra. Pozityvioje ir racionalioje plotmėje šis uždavinys neišsprendžiamas. Visuomet bus susidūrimas tarp nesulaikomo veržimosi į laisvę ir nesulaikomo veržimosi į lygybę. Lygybės troškimas visuomet bus pats baisiausias pavojus žmogaus laisvei. Valia į lygybę sukils prieš žmogaus teises ir prieš Dievo teises. Visi jūs, pozityvistai liberalai ir pozityvistai socialistai, labai blogai supratote visą šios problemos tragiškumą. Laisvė ir lygybė - nesuderinamos. Laisvė visų pirma yra teisė į nelygybę. Lygybė visų pirma yra pasikėsinimas į laisvę, laisvės apribojimas. Gyvo padaro, o ne matematinio taško, laisvė realizuojama kokybiniame išsiskyrime, pakilime, teisėje didinti savo gyvenimo apimtį ir vertę. Laisvė siejasi su kokybiniu gyvenimo turiniu. Lygybė yra nukreipta prieš bet kokį kokybinį išsiskyrimą ir kokybinį gyvenimo turinį, prieš bet kokią teisę į iškilimą. Vienas, iš pačių nuostabiausių ir subtiliausių XIX amžiaus mąstytojų Tokvilis pirmasis aiškiai suprato laisvės ir lygybės tragišką konfliktą ir pajuto didžiulius pavojus, kuriuos neša savyje lygybės dvasia. "Aš galvoju, - sako šis kilnus mąstytojas, - absoliučią ir despotišką valdžią pastatyti lengviausia liaudžiai, kurioje visų visuomeninė padėtis vienoda ir, manau, kad, jei panaši vyriausybė būtų kartą pastatyta tokiai liaudžiai, ji ne tik engtų žmones, bet, bėgant laikui, atimtų iš kiekvieno daugelį iš svarbiausių savybių, būdingų žmogui. Todėl, man atrodo, kad despotizmo reikia labiausiai saugotis demokratijos laikais". Šį kilnų niveliavimo, europietiško kinietiškumo siaubą jautė ir D. S. Milis. Ir jį jaudino žmogaus likimas demokratiškoje, lygybės dvasios apsėstoje, visuomenėje. XVIII amžiaus iliuzijos, prancūzų revoliucijos iliuzijos sudužo. Laisvė atpalaiduoja nesulaikomą valią į lygybę ir savyje slepia savęs naikinimo ir savižudybės grūdą. Liberalizmas pagimdo demokratiją ir neišvengiamai pereina į demokratizmą. Toks jo nuoseklus vystymasis. Tačiau demokratija sunaikina pačius liberalizmo pagrindus, lygybė praryja laisvę. Tai pasirodė prancūzų revoliucijos eigoje. 93-ji metai sunaikino 89-jų metų žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Tai - fatališkas procesas. Prieštaravimas tarp laisvės ir lygybės, tarp asmenybės teisių ir visuomenės teisių yra nenugalimas ir neišsprendžiamas natūraliu ir racionaliu būdu, jis išsprendžiamas tik palaimos būdu Bažnyčios gyvenime. Religinis bendravimas bažnytinėje visuomenėje nuima prieštaravimus tarp asmenybės ir visuomenės, jame laisvė yra brolybė, laisvė Kristuje yra brolybė Kristuje. Dvasinė visuomenė išsprendžia skritulio kvadratūros uždavinį. Joje nėra skirtumo tarp teisės ir pareigos, nėra prieštaravimo. Tačiau bažnytinėje visuomenėje nėra ir mechaninės lygybės, joje yra tik brolybė, o laisvėje nėra savęs priešpastatymo kitam - savo artimui. Religinis bendravimas pagrįstas meile ir palaima, kurių nepažįsta nei liberalizmas, nei demokratizmas. Ir todėl jame išsprendžiamos pagrindinės žmonių gyvenimo antinomijos, žiauriausi jo konfliktai. Vidinis liberalizmo vystymasis veda į demokratinę lygybę, kuri stoja į neišvengiamą prieštaravimą su laisve. Tačiau, antra vertus; ir liberalizmas patenka į irimo ir išsigimimo pavojų. Pačioje liberaliojoje idėjoje dar nėra nieko "buržuaziško". Nėra nieko "buržuaziško" laisvėje. Aš su pasibjaurėjimu vartoju jūsų numylėtus žodžius, banalius ir paviršutiniškus, netekusius bet kokios ontologinės prasmės, žodžius. Aš nemanau, kad jūs žinote, kas yra "buržuaziškumas" ir turite teisę apie jį kalbėti. Jūs patys jame esate visiškai paskendę. Tačiau negalima nepripažinti, kad atitrūkusio liberalizmo viešpatavimas ekonominiame gyvenime davė savo neigiamus ir blogus vaisius. Jeigu mančesterystė ir buvo santykinai pateisinama tam tikru istorijos momentu, tai toliau jos neribotas viešpatavimas tik kompromitavo ir griovė liberaliąją idėją. Niekuo neribotas ekonominis individualizmas, atiduodantis visą ūkinį gyvenimą į egoistinės kovos ir konkurencijos valdžią, nepripažįstančią jokio reguliuojančio principo, neturi tarytum jokio privalomo ryšio su liberalizmo dvasiniu branduoliu, t.y. su žmogaus teisių įtvirtinimu. Vadinamo ekonominio liberalizmo nepagrįstumas jau seniai paaiškėjo. Ir apie liberalizmo idėją susikūrė atmosfera, prisotinta nemalonių asociacijų. Aplamai, juk idėjos ir dar, ne tik idėjos, kiek žodžiai jas išreiškiantys, genda. Žmonių interesai sugeba iškreipti ir suteršti ir pačius kilniausius, susietus su religiniu gyvenimu, žodžius. Žodis "liberalizmas" priklauso labai sugedusių žodžių eilei. Tačiau, ar daug dar pasiliko nesugedusių žodžių, ar dar daugelyje mūsų žodžių pasiliko šviesą nešanti - veikli energija? Liberalizmo gedimas prasidėjo nuo tikslų ir priemonių supainiojimo, nuo gyvenimo dvasinių tikslų pakeitimo materialiniais tikslais. Žmogaus laisvė ir teisės yra aukšti dvasiniai tikslai. Bet kokia politinė ir ekonominė santvarka gali būti tik santykine ir laikina priemone šiems tikslams pasiekti. Kada liberalizmas laisvėje ir nedalomosiose teisėse mato savo tikslą, jis tvirtina nepilną, tačiau neabejotiną tiesą. Bet, kai jis pradeda laikinoms ir santykinėms politinėms ir ekonominėms priemonėms teikti beveik absoliučią reikšmę, kai jis naujų socialinių formų ieškojime mato neleistiną savo atitrūkusios doktrinos pažeidimą, jis išsigimsta ir suyra. Šioje plotmėje tarp liberalizmo ir socializmo susikūrė labai sudėtingi ir painūs ryšiai, kurių neįmanoma išreikšti atitrūkusia formule.

Jūs mėgstate priešpastatyti liberalizmą ir socializmą, kaip du priešingus ir nesuderinamus pradus. Tai tiek pat santykinai tikra, kaip ir visos atitrūkusios formulės. Liberalioji ideologija ir socialistinė ideologija susikūrė dėl skirtingų gyvenimo uždavinių, jų patosas turi skirtingus šaltinius. Valia į laisvę pagimdė liberaliąją ideologiją. Socialistinę ideologiją pagimdė valia į duoną kasdieninę elementariems gyvenimo poreikiams patenkinti. Ir, jeigu liberalais tampa tie, kurių elementarūs gyvenimo poreikiai jau patenkinti, tai socialistais tampa tie, kam dar reikalinga patenkinti elementarius gyvenimo poreikius. Individualiojoje plotmėje socializmas yra elementaresnis už liberalizmą. Visuomeninėje plotmėje šis santykis - atvirkščias. Principiniai tarytum galima leisti liberalųjį  socializmą ir socialistinį liberalizmą. Liberalizmas neturi jokio privalaus ryšio su mančesteryste, su ekonominiu individualizmu, šis ryšis - atsitiktinai faktinis. Liberalizmas visiškai suderinamas su socialine reformacija, jis gali naudoti vis naujas ir naujas priemones ir metodus laisvei ir žmogaus teisėms įgyti. Liberalioji teisių deklaracija yra formali ir jų socialinis turinys gali būti bet koks, jeigu jis nesikėsina į pripažintas nedalomas žmogaus teises. Tam tikros rūšies reformatoriškas socializmas net labiau suderinamas su idealiais liberalizmo pagrindais, negu su demokratijos kraštutinėmis, socialinio pobūdžio neturinčiomis, formomis. Antra vertus, liberalinis socializmas yra galimas. Reformatoriško tipo socializmas gali remtis liberaliais principais, gali numatyti visuomenės reformavimą žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos ribose. Liberalizmas prisiima socializmo elementus. Socializmas tampa liberalesniu, labiau skaitosi ne tik su ekonominiu, bet ir su, kuriančiu nedalomas teises į individualaus gyvenimo pilnatvę, dvasios laisvę, nepriklausančią utilitariniams apribojimams, žmogui. Tačiau liberalinis reformatoriškas socializmas, aišku, nėra tikras socializmas. Svarbiausia yra pripažinti, kad liberalizmas ir socializmas - netikri ir laikini pradai. Liberalistinis tikėjimas ir socialistinis tikėjimas - klaidingi tikėjimai. Liberalinis pradas yra vienas iš žmogaus gyvenimo pradų, tačiau jo negalima vertinti kaip vienintelio ir nedalomai viešpataujančio prado. Vertinant jį atskirai, pasirodo, kad jis yra atitrūkęs nuo ontologinio pagrindo. Liberalizmas turi derintis su gilesniu, ne išviršiniu konservatizmu vienodai, kaip ir su socialiniu reformizmu. Religiškai vertinant, liberalizmas yra protestantizmas. Liberalinėje laisvėje yra dalis tiesos, kaip jos yra ir protestantiškoje religinėje laisvėje. Tačiau protestantizmas atitrūksta nuo ontologinių Bažnyčios pagrindų, jis tvirtina religinės laisvės pradą atitrauktai, o ne religinio gyvenimo visumoje. Tas pats vyksta ir su liberalizmu. Liberalizmas atitrūksta nuo visuomenės ontologinių pagrindų, jis politinės laisvės pradą tvirtina abstrakčiai, o ne žmogaus gyvenimo visumoje. Ir panašiai, kaip religinė laisvė, religinės sąžinės laisvė privalo grįžti prie savo ontologinių pagrindų, prie bažnytinio gyvenimo visumos, taip laisvė ir žmogaus teisės privalo grįžti prie savo ontologinių pagrindų, į žmogaus dvasinio gyvenimo visumą. Filosofinis liberalizmas, kaip atitrūkęs minties tipas, yra linkęs neigti realius vieningumus ir vientisumus, ontologinį valstybės, bažnyčios, nacijos realumą ir pripažinti visuomenę tik kaip asmenybių sąveiką.

Grynai liberalinė ideologija viską perkelia į asmenybę kaip į vienintelę realybę. Tačiau šiuo nominalizmu pakertama galų gale ir pačios asmenybės realybė, nes asmenybės realybė numato kitas realybes. Apie tai jau ne kartą kalbėjau. Racionalistiškas liberalizmas neigia ontologinės hierarchijos egzistavimą. Tačiau tuo jis neigia ir asmenybę, kaip realybių hierarchijos narį. Liberalizmas, jeigu jis nesivienija su gilesniais, ontologiškesnisis pradais, išsigimsta į formalų pradą. Individualistinis liberalizmas atplėšia individą nuo visų organiškų istorinių padermių. Tokios rūšies individualizmas ištuština individą, išima iš jo visą, iš istorijos gautą, virš-individualų turinį, atplėšia nuo organinės individo priklausomybės giminei ir tėvynei, valstybei ir Bažnyčiai, žmonijai ir kosmosui. Liberalioji sociologija nesuvokia visuomenės prigimties. Liberalioji filosofija nesuvokia istorijos prigimties.

Liberalizmas, kaip nuotaika ir pasaulėžvalga – antiistoriški, vienodai antiistoriški, kaip ir socializmas. Ir iš tos pusės jo laukia griežtas teismas. Visi gilesni bandymai pagrįsti liberalizmą remiasi į natūralios teisės idėją. Natūraliąją teisę bandyta pagrįsti idealistiškai, tačiau mokymas apie natūraliąją teisę siejasi su tikėjimu į "natūralų būvį", natūraliąją teisę priešpastato teisei, kaip natūralų būvį priešpastato istoriniam būviui, istorinei tikrovei. Visi mokymai apie natūraliąją teisę seniai negailestingai sukritikuoti. Iš jų neliko akmens ant akmens. Idealistinis natūraliosios teisės atgimimas ir bandymai Kanto filosofijos pagalba suteikti jam normatyvinį pagrindą nepasiekia paskutinės gelmės, ontologinių pagrindų. Nedalomos ir šventos žmogaus teisės negali būti pavadintos "natūraliomis" jo teisėmis, "natūralaus būvio" teisėmis. Ir veltui jūs idealizuojate žmogaus prigimtį, veltui, verždamiesi į geresnį gyvenimą, norite ja pasiremti. "Istorinis" žmogus visgi geresnis už "natūralųjį" žmogų, ir "natūralaus" žmogaus išlaisvinimas gimdo tik blogį. "Istorinis" būvis yra aukštesnis už "natūralųjį" būvį, "istorinė" teisė yra aukštesnė už "natūraliąją" teisę. Nedalomas ir šventas teises turi žmogus ne kaip "natūrali" būtybė, o kaip dvasinė būtybė, kaip jos palaimingai atgimusi, įsūnyta Dievui, prigimtis. O tai reiškia, kad gilaus žmogaus teisių pagrindimo reikia ieškoti ne "natūralume", o Kristaus Bažnyčioje. Amžinoji žmogaus sielos teisė yra ne "natūrali", o "istorinė" krikščioniškojo pasaulio teisė. Krikščionybės atrasta žmogaus siela nėra žmogaus "natūralus būvis", kadangi "natūraliame būvyje" ji būtų giliai užslėpta ir uždara. Žmogaus siela išryškėjo iš gelmės krikščionybės istorinėje epochoje, o šis išryškėjimas jau buvo jaučiamas anksčiau, antikos misterijose ir Platono filosofijoje. Jūsų "natūralaus būvio" ir "natūralios teisės" filosofija yra paviršutiniška. Gilesnė yra "istorinio būvio" ir "istorinės teisės" filosofija. Tikėjimas į tobulą "natūralų būvį" seniai jau subyrėjo, jis neišlaikė nei mokslinės, nei religinės sąmonių kritikos. Žmogus pagal savo "natūralumą" nėra geras ir nenuodėmingas. Visas "natūralumas" blogyje guli, "natūralioje tvarkoje, "natūraliame" egzistavime viešpatauja nesantaika ir griežta kova. "Istorinė" tvarka yra aukštesnė būties padėtis, negu "natūrali". Humanizmas klaidingai sumaišė "natūralų" žmogų su dvasiniu, palaimingai atgimusiu ir Dievui įsūnytu, žmogumi ir atvedė į žmogaus neigimą. Jūs, XX amžiaus žmonės, turėjote galutinai išsilaisvinti nuo XVIII amžiaus liekanų, nuo įkyrių užpraeito amžiaus idėjų. Jau XIX amžius turėjo jus atgręžti į "istorišką", į istorinės tikrovės gelmę. Nėra jokio "natūralaus" būvio, nėra jokios "natūralios teisės", nėra ir negali būti jokios natūralios harmonijos. Ir, kadangi liberalizmas save priešpastato "istoriniam" ir grindžia "natūraliu", jis išsigimsta abstrakčioje tuštumoje. "Istoriška" - konkretu, "natūralu" yra abstrakcija.

Tikėjimas į liberalizmo idealą jau negalimas. Viskas perdaug pasikeitė ir susikomplikavo nuo to laiko, kai šis tikėjimas dar buvo naujas. Perdaug aišku, kad šis tikėjimas buvo pagrįstas klaidingu mokymu apie žmogaus prigimtį, nenoru pažinti jos iracionalios pusės. Mes nelabai tikime konstitucijomis, jau negalime tikėti parlamentarizmu, o tikėti į tai, kad šiais būdais įmanoma sukurti tobulą visuomenę, išgydyti ją nuo blogio ir kančių, jau visai neįmanoma. Paskutinieji liberalaus konstitucionizmo ir parlamentarizmo doktrinų išpažinėjai kelia šlykštų įspūdį. Parlamentarizmas Vakaruose pergyvena rimtą krizę. Jaučiamas visų politinių formų išsemtumas. Ir, kadangi liberalizmas labai tiki į politinę formą, jis nėra dabartinės sąmonės aukštumoje. Taip pat ne sąmonės aukštumoje stovi ir socializmas, kadangi jis perdaug tiki į ekonominę organizaciją. Visi šie tikėjimai - seno racionalizmo liekanos. Racionalizmas buvo pagrįstas žmogiškosios patirties susiaurinimu, tos irracionalios žmogaus prigimties, kuri neleidžia pilnai racionalizuoti visuomenės. Naujo amžiaus žmonės jau negali tikėti, kad išgelbės politinės ir socialinės formos, jie mato visišką jų reliatyvumą. Visi politiniai pradai -reliatyvūs, nei vienas iš jų negali pretenduoti į išimtiną reikšmę, nei vienas negali būti vienintele gelbėjimo priemone. Tikėjimas į konstituciją - skurdus tikėjimas. Konstitucijas galima sukurti sutinkamai su istorinės dienos reikalavimais, bet tikėti į jas - beprasmiška. Tikėjimas privalo krypti į vertesnius objektus. Daryti sau stabą iš teisinės valstybės yra negarbinga. Čia yra kažkoks ribotumas. Teisinė valstybė - labai reliatyvus dalykas. Ir, jeigu liberalizme yra amžinas pradas, tai jo reikia ieškoti ne vienose ar kitose politinėse formose, ne vienoje ar kitoje atstovavimo ar valdžios organizacijoje, o žmogaus teisėse, žmogaus laisvėse. Žmogaus teisės ir laisvės neišmatuojamai gilesnės, negu, pavyzdžiui, visuotina rinkimų teisė, parlamentinė santvarka ir t.t., jose yra šventas pagrindas. Tačiau būtent todėl žmogaus teisės ir laisvės reikalauja gilesnio pagrindimo negu tas, kurį joms duoda liberalizmas, neturintis metafizinio ir religinio pagrindimo. Dalina liberalizmo tiesa yra religinės sąžinės laisvė, o jos pagrindas - Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Bažnyčios nuo "pasaulio" pasikėsinimo laisvė. Už krikščionybės ribų pasaulietiškos valstybės ir pasaulietiškos visuomenės pasikėsinimas į asmenybę būtų begalinis. Krikščionių kankinių krauju išpirkta žmogaus dvasios laisvė. Tai vertėtų atsiminti jums, įsivaizduojantiems save išvaduotojais. Bet jūs norėtumėte išlaisvinti žmogų ir iš Kristaus Bažnyčios, kuri yra laisvės viešpatija, ir tuo jūs atiduodate žmogų galutinai gamtinės būtinybės žiniai.

Mūsų laikais sunku sutikti gryną liberalą, abstraktaus liberalinio prado reiškėją. Paprastai liberalizmas būna labai komplikuotas, siejasi su įvairiais kitais pradais. Liberalinėj švaroj ir tuštumoj neįmanoma išsilaikyti. Liberalizmas arba būna praturtintas konservatyviuoju pradu ir tuomet jis gilesnis ir tvirtesnis, arba apsunkintas praskydusiais demokratiniu, socialistiniu ir anarchistiniu pradais, ir tuomet jis pagimdo banalų ir purų radikalo tipą. Jūs, radikalai, - pati nereikalingiausia žmonių padermė, pati paviršutiniškiausioji, pati tarpinė, gyvenanti svetima sąskaita, o ne savąja. Jūs gyvenate svetimomis, kairesnėmis revoliucinėmis idėjomis, kurioms esate bejėgiai atsispirti ir bejėgiai atsiduoti, kurioms sugebate tik bejėgiškai pavydėti. Ir jūs negalite būti žmonijai net ta tragiška pamoka, tuo pamokomu bandymu, kokiu yra tikri revoliucionieriai, socialistai ir anarchistai. Jūs, radikalai liberalai neturite tų tvirtų pradų, kuriuos galėtumėte iki galo ginti, kuriuos galėtumėte priešpastatyti, iš kairės spaudžiančioms, stichijoms. Šiame bejėgiškume jaučiami liberalizmo, neturinčio ontologinių pagrindų, vaisiai. Jus niekada nesate įsitikinę, ar yra ontologiniai pagrindai valstybėje, nacijoje ir visose istorinėse plotmėse. Ir jus nuneša kraštutinesnės ir ryžtingesnės, labiau tikinčios ir fantastiškesnės srovės. Jūs, liberalai radikalai, pagal savo dvasios tipą - skeptikai ir todėl istorijos stumti į priekį negalite. Klaidingam tikėjimui turi būti priešpastatytas tikras tikėjimas, o ne netikėjimas ir skepticizmas. Netikėjimas ir skepticizmas, susidvejinimas, dairymasis į šalis, gyvenimas skolon, svetimų, iš neturėjimo savų, įsitikinimų sąskaita - lemtingos radikalo savybės. Štai kodėl liberalas-konservatorius stovi aukščiau už liberalą-radikalą, jis principingesnis, jis žino, ką priešpastatyti svetimiems idealams. Liberalizmas, kaip savareikšmis abstraktus pradas, ginantis asmens laisvę, lengvai pereina į anarchizmą. Šis anarchizmas būna labai nekaltas, labai idealus, visai negriaunantis, tačiau ir visai bejėgis. Toks liberalas-anarchistas yra, pavyzdžiui, Spenseris. Tokiu buvo V. Gumboldtas. Tai pasireiškia noru suvesti valstybę iki paties minimumo, palaipsniui ją visai panaikinti, o tai yra savarankiškos valstybės prigimties nesupratimas. Tokiame liberaliniame anarchizme nėra tikro patoso ir nėra tikrovės, jis turi teorinį ir kabinetinį pobūdį. Tačiau šis anarchinis nukrypimas viduje susilpnina liberalizmą. Visos liberalizmo ydos ir silpnybės siejasi su tuo, kad jis dar vis tebėra formalioje senovinio Adomo laisvėje ir nepažįsta materialiosios turtingos, dvasia atgimusio Adomo, laisvės.


AŠTUNTAS LAIŠKAS Apie demokratiją

Tokvilis taip pateikia savo įspūdį apie progresuojantį demokratijos plitimą savo knygos "Apie demokratiją Amerikoje" pradžioje: "Visa knyga parašyta tam tikros rūšies religinio siaubo, kilusio autoriaus  sieloje, matant tą nesulaikomą revoliuciją, einančią tiekos šimtmečių, bėgyje per visas kliūtis ir kuri, matyt, ir dabar slenka pirmyn per jos pačios padarytus griuvėsius, poveikyje". Man gerai pažįstamas šis  siaubo jausmas. Aš jį patyriau seniai, pirmą kartą beveik vaikystėje, paskiau jaunystėje, labai aštriai suvokiau tą jausmą per pirmąją 1905 metų revoliuciją, ir kankinančios įtampos jis pasiekė 1917 metų pavasarį, kada prasidėjo antros "didžiosios" rusų revoliucijos potvynis. Demokratija - ne naujas pradas ir ne pirmą kartą jinai ateina į pasaulį. Tai - senas, amžių pradas, gerai pažįstamas dar antikiniam pasauliui. Tačiau mūsų epochoje demokratijos klausimas tampa religiškai pavojingu pirmą kartą. Jis jau statomas ne politinėje, o dvasinėje plotmėje. Ne apie politines formas eina kalba, kuomet patiriamas religinis siaubas dėl progresuojančios demokratijos eigos, o apie kažką gilesnį. Demokratijos viešpatavimas nėra nauja valstybingumo forma, tai - nauja dvasia. Niekuomet dar gryname pavidale demokratijos idėja netriumfavo pasaulyje, ir, vargu, ar galimas toks triumfas. Tačiau demokratijos dvasia jau atšventė nemažai pergalių. Demokratija, kaip savaiminė atitrūkusi idėja, niekam aukštesniam nepriklausanti idėja, yra žmogaus sudievinimas ir dieviškųjų valdžios ištakų neigimas. Liaudis valdosi pati. Aukščiausias jos gyvenimo pradas yra jos pačios valia nepriklausomai, kur ji nukreipta, ko ji nori, koks jos turinys. Liaudies valia sudievinama todėl, kad ji įtvirtinama formaliai, be ryšio su jos turiniu. Liaudies valios turinys jau numatomos kažkokios viršžmogiškos vertybės. Tačiau, kai tik jūs atkreipsite dėmesį į liaudies valios turinį, jau nebegalėsite jos dievinti. Kadangi liaudies valia gali būti linkusi ir į blogį, ir tuomet ją turėsite smerkti, o, jeigu ji linkusi į aukščiausią gėrį, į dieviškąjį gyvenimo turinį, tuomet ne liaudies valią, o patį gėrį ir dieviškąjį turinį turėsite pripažinti aukščiausiu pradu. Štai apie ką jūs mažai galvojate. Liaudies valios pripažinimas aukščiausiu visuomeninio gyvenimo pradu yra tik formalumo, turinio neturinčio, prado garbinimas, tik žmogiškosios savivalės sudievinimas. Svarbu ne tai, ko žmogus nori, o svarbu, kad būtų tai, ko jis nori. Noriu, kad būtų tai, ko panorėsiu. Štai galutinė demokratijos, liaudies valdžios formulė. Gilesnė ji negali būti. Pačiu liaudies valios turiniu ir būsena demokratinis principas nesidomi. Liaudies valia gali panorėti paties didžiausio blogio, ir demokratinis principas negali tam prieštarauti. Demokratinis principas neduoda jokių garantijų, kad jo realizavimas nenužemins kokybinio žmonių gyvenimo ir nesunaikins didžiausių vertenybių. Atitrukusioje demokratijos idėjoje yra didžiausia žmogaus ir tautos kokybės, dvasinio lygio panieka. Ši idėja norėtų žmogaus dėmesį nukreipti nuo gyvenimo turinio ir tikslo į valios išraiškos formas. Liaudies suverenitetas yra visiškai formalus. Lieka neaišku, ko panorės suvereni liaudis, kai viskas bus leista jos valiai, kokį gyvenimą ji panorės sukurti. Jūs įtikėjote į demokratiją todėl, kad netekote tikėjimo į tiesą ir teisingumą. Jeigu jūs būtumėte tikėję į objektyvią tiesos ir teisingumo būtį, tai tiesą ir teisingumą turėjote pastatyti aukščiau liaudies valios, pajungti jiems liaudies valią. Tačiau tiesa ir teisingumas jums yra tai, ko panorės liaudis ir ką jinai pasakys. Jūs norite tiesą ir teisingumą atiduoti balsų daugumos sprendimui ir pravesti juos per visuotiną rinkimų teisę. Čia ir yra netikėjimas, bedievystė visos demokratinės ideologijos pagrinduose. Jūs norite išgauti tiesą ir teisingumą apie visuomenės sandorą iš daugumos, iš kiekio. Tačiau ar gali turėti kokį nors ryšį daugumos ir kiekio kriterijai su tiesa ir teisingumu? Tiesa ir teisingumas turi kitą, nepriklausantį nuo žmogaus savivalės, dieviškąjį šaltinį. Tiesa ir teisingumas turi kitą, nepriklausantį nuo žmogaus savivalės, dieviškąjį šaltinį. Tiesa ir teisingumas gali būti mažumoje ir visuomet jie būna mažumoje. Net siaubinga, kaip žmonės galėjo prieiti iki tokios sąmonės būsenos, kad daugumos nuomonėje ir valioje pamatė tiesos ir teisingumo šaltinį ir kriterijų. Pateisinti demokratijos principus, daugumos ir kiekybės principus gali tik skepticizmas. Abejojantys, ištuštėję, atitrūkę nuo ontologinių gyvenimo pagrindų, žmonės gali kreiptis į daugumos sprendimą, į kiekio kriterijus. Jei nėra tiesos ir teisingumo, tai laikysime tiesa ir teisingumu tai, ką pripažįsta dauguma. Jeigu yra tiesa ir teisingumas, bet aš jų nepažįstu, nežinau realių kelių į juos ir amžinai abejoju jais, tai lieka pasikliauti dauguma ir žmogiškoje daugumoje ieškoti man pačiam trūkstamų savybių pakaitalo! Demokratinė revoliucija todėl ir sukelia religinį siaubą, kad ji liudija žmonijos dvasinį smukimą, bedievybės augimą, baisų skepticizmą, tiesos ir teisingumo kriterijų netekimą. Demokratija yra skeptiška visuomeninė gnoseologija. Šią gnoseologiją pripažįsta tie, kas neteko dvasinių gyvenimo ištakų. Štai kodėl demokratijos augimas pasaulyje turi lemtingą prasmę. Jis eina lygiagrečiai su sielos paleidimu vėjais, netekimu Dievo sieloje. Demokratinė lygybė yra sugebėjimo skirti dvasines gyvenimo savybes netekimas. Tai nustojusiųjų vertinti kokybę, mišinys. Demokratinė kiekybių ideologija negali nevesti į blogiausiųjų, o ne geriausiųjų, viešpatystę.

Į demokratijos pagrindą nebuvo padėta valia, atgręžta į gyvenimo iškėlimą, kokybę ir vertę. Jokių naujų vertybių pati demokratija savyje nekuria ir negali sukurti. Joje nėra net minties apie gyvenimo vertybes gyvenimo turinyje. Ir viską lyginanti žmonijos istorijos demokratinė epocha yra kokybinio, vertybinio gyvenimo turinio nužeminimas, žmogiškojo tipo sumenkinimas. Demokratijos nedomino aukšto žmogaus tipo išauklėjimas ir todėl, ji bejėgė sukurti geresnį gyvenimą. Demokratijos apaštalas Ž. Ž. Ruso tikėjo į natūralios žmogaus prigimties natūralų gerumą bei palaimingumą ir galvojo, kad ji pasireikš visame savo grožyje, kuomet bus nustatyta liaudies valdžios forma. Šią esminę klaidą paneigė pats gyvenimas, istorinė patirtis ir sudėtingesnė bei gilesnė mintis. Ruso sąmonei nebuvo uždavinio nugalėti nuodėmę ir blogį, perauklėti žmogų ir liaudį ir sukurti aukštesnį žmogaus tipą. Manyta, kad reikia tik nuimti liaudžiai grandines, duoti galimybę išvystyti savo valią ir pagal ją sukurti visuomenę, o jau tada ateisianti tobula natūrali būsena. XIX amžiuje nustota tikėti natūralia žmogaus ir visuomenės būsena. Šiuo filosofiniu pagrindu demokratijos sukurti negalėjo ir tuo pačiu metu negalėjo jos nieku kitu pakeisti. Liko neaišku, kodėl niekuo neribotas ir nesuvaldytas žmogaus prigimties pasireiškimas, nepakeistoje per demokratiją būsenoje, liaudies valdžią veda į gėrį, gimdo visuomeninę tiesą. XIX amžiaus pozityvizmas į jokią natūralią palaimingą būseną jau nebetiki. Tačiau jis lengvai sankcionuoja ir pagrindžia demokratiją, reikalauja formaliai nusilenkti gamtos žmogui ir jo nuodėmingai valiai. Tiesa, demokratiškoji metafizika tvirtina, kad kiekvienas atskiras žmogus klysta, jis skęsta netiesoje ir klaidoje, tačiau neklaidinga ir teisinga visų valia, liaudies valia, kolektyvo valia. Čia iškyla labai sudėtinga filosofinė problema į kurią neįsigilinate jūs, demokratai - pozityvistai. Kokia gi prigimtis to kolektyvo, kurį jūs vadinate liaudimi ir kurią jūs pripažįstate suverenia? Ar sudaro liaudis, kuriai jūs suteikiate aukščiausią valdžią, kokį nors realų susivienijimą, ar turi jis ontologinį branduolį? Jūs gi nominalistai, o ne realistai, ir liaudis, kaip žmonių kolektyvas, jums negali būti ontologine realybe, jis yra tik mechaninė suma. Jūsų liaudies valioje vyksta tik aritmetinė sudėtis. Jus tikite į balsų daugumą. Iš visų valių sumavimo neišeina visumos valia. Marksizmas, kuris kraštutiniu būdu reiškė pasaulio sulyginimo dvasią, išsklaidė demokratines iliuzijas nužudė demokratinę metafiziką. Ir tai verta pripažinti jo nuopelnu. Socialdemokratija neigia liaudį kaip realią vienybę, jinai išskaido ją į klases ir grupes su prieštaraujančiomis psichologijomis ir interesais, ir jai nėra liaudies valios, nėra suverenaus prado. Aukščiau liaudies valios stovi proletariato valia, kuriai priskiriami visi dieviškieji atributai, kuriuos demokratiškieji metafizikai buvo pritaikę liaudžiai. Proletariatas - aukščiau liaudies, jis yra reali vienybė. Tai - nauja fikcija, naujas fetišas, tačiau jis išsklaido seną fikciją, seną fetišą - "liaudį". Liaudies, kaip ją tvirtina demokratiškoji metafizika, neegzistuoja. Ši "liaudis" negali turėti jokios valios. Ji yra tik sudėtinga, įvairių socialinių grupių, su įvairia sielos struktūra ir interesais, sąveika arba atskirų žmonių vienetų mechaninė sudėtis.

Liaudis yra taip pat mistinis organizmas, visuotina asmenybė. Šia prasme liaudis yra tauta (nacija), ji apima visas klases ir grupes, visus gyvus ir mirusius. Tačiau tautos demokratija nepripažįsta ir nenori pažinti, jos nėra demokratijos akiratyje. Tautos ir demokratijos ne tik negalima painioti ir tapatinti, bet būtina aiškiai skirti ir priešpastatyti. Žodžiai "demokratija" ir "demokratiškas" vartojami labai neapibrėžta prasme. Demokratija vadina ir visuomenės darbo klases, valstiečius, darbininkus ir inteligentiją, ir plačiąją demokratiškąją nuotaiką, ir tautos valdžią, t.y. politinę formą, ir liaudį, kaip suverenų šalies šeimininką. Painiojama demokratija kaip tautos žmonių sąstatas ir demokratija, kaip tam tikra politinė kryptis ir politinė nuotaika. Sako - "jis - demokratas", t.y. žmogus iš paprastos arba artimos paprastai liaudies, kilęs iš žemesnių visuomenės sluoksnių, ir sako - "jis - demokratas", t.y. demokratiškai nusiteikęs, demokratiškų įsitikinimų žmogus, nors jo kilmė būtų aristokratiška. Ir vienu ir kitu atveju žodis "demokratiškas" ir žodis "liaudies" mažai teturi bendro. Tauta nereiškia "demokratiškų" klasių ir "liaudis" gali neturėti "demokratiškų" įsitikinimų. Tauta gali laikytis visai demokratiškos galvosenos, gali būti visai nedemokratiškai nusiteikusi. Taip ir buvo istoriniame procese, kai tautos buvo organinėje būsenoje. Demokratija jau yra išėjimas iš organinės būsenos, yra tautos skilimas, nesantaika. Demokratija iš esmės mechaniška, ji sako, kad tautos, kaip vientiso organizmo, nėra. Demokratija yra nesveika tautos būsena. "Organiškose" istorijos epochose jokių demokratijų nebūna ir neatsiranda. Demokratija - "kritiškųjų" epochų vaisius. Demokratija negali išreikšti tautos dvasios, kadangi tautos dvasia gali būti tik organizme, o demokratija yra mechanizmas. Demokratija į žmogų žiūri kaip į matematinį vienetą, matematiškai lygų bet kuriam kitam vienetui. Jei tauta, kaip organinis vienetas, suskyla į atomus ir paskiau susirenka kaip mechaniškas kolektyvas. Tautos aritmetiniai vienetai ir atomai nesudaro. Tauta yra hierarchinis organizmas ir jame kiekvienas žmogus yra skirtinga, nepakartojama savo kokybe, būtybė. Todėl ir tautos valia neišreiškiama žmonių nuomonių suma, nuomonių dauguma. Visuotiniai balsavimai tautos gyvenime - netikęs būdas kokybei reikšti. Mažuma gali geriau ir tobuliau reikšti tautos, kaip organinio vieneto, turinčio visuotiną dvasią, valią. Vienas gali geriau išreikšti valią ir tą dvasią, negu visas žmonių kiekis. Šiuo yra pagrįsta didžiųjų žmonių, vadų, valdovų reikšmė istoriniame tautų gyvenime. Tauta nėra žmonių kiekis, žmonių masė. Štai ką jus pamirštate demokratijos amžiuje. Jūsų demokratijose viešpatauja žmonių kiekis, o jūs galvojate, kad jis atstovauja tautai. Tačiau tai ir yra jūsų didysis melas, kurį reikia demaskuoti. Žmonių kiekis yra vėjų valios nešiojamos dulkės. Ir šio žmonių kiekio valia negali būti tautos valia. Ši valia negali būti atsitiktina suma, svyruojanti nuo bet kokio pūstelėjimo. Jau tai, kad jūsų demokratijos karalystę drasko partijų kova ir kad joje partijoms atiduoti valstybių likimai, liudija prieš jus ir neleidžia tikėti, kad joje tauta turi savo išraišką. Demokratinis valdymas, pagaliau, yra tik fikcija. Aš jau sakiau, kad tikrovėje galima tik aristokratija arba ochlokratija. Partijų tironija retai būna aristokratija. Ten nevyksta geriausiųjų ir gabiausiųjų atranka. Liaudies suverenitete žūsta tauta, ji skęsta mechaniniame kiekyje ir neturi išraiškos savo organinei dvasiai, vientisumui ir nedalomumui. Ji pasireiškia tik iracionaliai. Liaudies suverenitete žūsta ir žmogus. Liaudies patvaldystės neriboja nedalomos žmogaus teisės ir ji šių teisių neliečiamybės negarantuoja. Patvaldiškai demokratijai reikia priešpastatyti ir tautos dvasią, ir žmogaus teises, kadangi jinai rengia pačią baisiausią tironiją.

Progresyviausios Vakarų tautos seniai nepatenkintos demokratijomis ir bando naujas formas. Demokratinės ideologijos krizė vyksta jau seniai. Ir jūs, gryni demokratai, tikintys į demokratinės idėjos aukštybę, - pasenusio mąstymo ir pasenusių jausmų žmonės. Europoje buvo demokratijos antplūdis, kuriame jis vis labiau ir labiau skendo. Šis antplūdis dar tęsiasi, tačiau potvynio nepasiekė.

Jau prasideda ir atbulas judėjimas. Atoslūgis idėjų sferoje prasidėjo jau seniai. Demokratijos ribos aiškios, ir įžvalgesni protai pamatė demokratinio pavojus neišvengiamumą. Kiekybė negali sukurti kokybės. Visuomenės, suskilusios į atomus, į matematinius taškus, negalima sukaupti, suvienyti ir mechaniniu būdu, balsų skaičiavimu bei valdžios atidavimu daugumai gauti harmoningą paveikslą. Tautos valia yra kokybė, kurios neįmanoma išgauti iš jokių kiekybinių kombinacijų. Ir, būtent tada, kai demokratija paskelbė liaudies valios vienybę, tautos valios neliko, ji mirė. Demokratija ir yra beviltiška tautos valios paieška. Visos demokratinės liaudies valios atstovavimo sistemos yra beviltiški bandymai sutelkti subyrėjusią valią.

Demokratiniame atstovavime tautos valia iširusi į dalis, o dalys tarpusavyje vaidijasi. Demokratinis parlamentas yra kovos dėl interesų ir valdžios arena. Jame sunku išgirsti vieningos tautos balsą, Jis girdimas tik ypatingais momentais ir per ypatingus žmones. Balsų skaičiavimas, priklausantis nuo milijono atsitiktinumų, nieko nesako apie liaudies valios savybes. Visuotina rinkimų teisė, kuri iki šiol tebėra daugeliui nenuginčijama dogma, kelia rimčiausias abejones. Visuotina rinkimų teisė yra absoliučiai mechaninis, kiekybinis ir abstraktus principas. Visuotina rinkimų teisė nepažįsta konkrečių, su jų įvairiomis savybėmis žmonių, ji turi reikalą išimtinai su atitrauktais žmonėmis, su atomais, su matematiniais taškais. Ji nepažįsta ir organinių socialinių grupių. Visuotina rinkimų teisė yra nukrypimas nuo kokybinio gyvenimo turinio, ji nenori žinoti jokios kokybinės atrankos. Iš kur gi kilo įsitikinimas, kad tokiu būdu galima sukurti aukštos kokybės visuomenę? Tai - lygybės idėjos hipotezė. Patikėta, kad ne proporcingoji, o mechaninė lygybė yra didžiausia tiesa ir didžiausia gėrybė, ir, kad viskas gerai, kas eina su ja. Tačiau šis lygybės sudievinimas ir yra pirminė klaida: jis veda į konkrečios kokybinės, individualios žmogaus prigimties pakeitimą atitrauktine, kiekybine ir beveide prigimtimi. Klaidingos lygybės pagrindu sukurta, visuotina rinkimų teisė yra žmogaus neigimas. Visuotinos rinkimų teisės išdavoje yra kažkas nežmoniška ir priešžmogiška. Kiekvienas žmogus, jei į jį žiūrima ne kaip į atitrauktinį matematinį tašką, turi savo cenzą, savo kokybinius laimėjimus. Cenzo principas - tikras principas, žmoniškesnis principas, negu jo pilnas neigimas. Cenzo principas - kokybinis, o ne kiekybinis ir čia - jo tiesa. Cenzo principas gali iškrypti ir išsigimti, gali būti suprantamas grynai matematiškai kaip materialus cenzas. Bet tai neprieštarauja jo pagrindinei tiesai, kadangi viskas pasaulyje gali išsigimti ir viskuo galima piktnaudžiauti. Tačiau ir religinei sąmonei ir filosofinei minčiai neabejotina, kad žmogų reikia vertinti pagal jo kokybę, t.y. daryti geriausių ir gabiausių atranką. Nėra jokių išviršinių visuomeninių būdų vertinti žmogų visais, jo nepakartojamos individualios įvairovės, atžvilgiais. Tačiau yra grupinės žmonių savybės, kurių požymius galima pagauti ir nustatyti. Tai - išsilavinimo lygis, visuomeninės patirties lygis, istorinės įpėdinystės laipsnis, kultūringumas. Cenzas iš esmės privalo būti dvasinis. Tačiau dvasinis cenzas turi ir materialius savo išraiškos bruožus. Aukštesnis kultūrinis lygis siejasi su materialia visuomenės struktūra, su susiklosčiusiomis istorinėmis padermėmis. Tam, kad atstovavimas nebūtų grynai mechaninis ir kiekybinis, reikalinga skaitytis su jame istoriškai susiklosčiusiomis ir kokybiškai atrinktomis jėgomis. Visuomeninė patirtis ir visuomeninė įpėdinystė turi vertę, kurios negalima atmesti arba sunaikinti atitrauktinių doktrinų ir idėjų vardan. Taip, pavyzdžiui, Rusijoje zemstva atstovavo tokią kokybinę ir istorinę padermę, joje susikaupė visuomeninė patirtis, dalyko supratimas, tradicija. Zemstvos išardymas ir nenoras jai duoti pranašumo atstovavime yra visuomeninės kokybės naikinimas ir skendimas į kiekybės tamsą. Aš manau, kad ir biurokratijoje, su jos niekuo neribotu viešpatavimo pavojumi yra patirties, žinių ir įpėdinystės savybės, su kuriomis būtina skaitytis. Keista įrodinėti aukštesnio kultūrinio sluoksnio pranašumus, kuris privalo turėti kitokį svorį visuomeniniame gyvenime, negu kokybiškai žemiau esantys sluoksniai. Žmogus nėra atitrauktinė būtybė, į jį reikia žiūrėti istorinėje aplinkoje ir įpėdinystėje. Didžiulę reikšmę turi ir žmogaus kilmė, ir išauklėjimas, ir instinktai, ir prisiminimai, ir saitai. Štai kodėl ir istoriniai luomai turėjo daug didesnę reikšmę, negu tai išeina pagal jūsų atitrauktine sociologiją ir demokratinę ideologiją. Šios išorinės formos slepia kažką esminio gyvenime. Demokratijos problemos gyvenime negalima nagrinėti atitrauktai ir izoliuotai, ji siejasi su kultūros problema. Ir tuomet žlunga atitrauktinės demokratijos idealas. Demokratija negalėjo nuversti hierarchinės sandaros, kuri yra įsišaknijusi hierarchinėje kosmoso sandaroje. Viduramžiško korporatyvinio atstovavimo atgimimas Prancūzijoje pasako apie gilų nepasitenkinimą atitrauktine, mechaniška, kiekybine demokratija. Pradedama suprasti, kad negalima žiūrėti į žmogų kaip į atomą ir iš šių atomų kurti visuomenę ir valstybę. Egzistuoja organinių padermių, kurioms priklauso žmogus, hierarchija. Šios organinės padermės privalo turėti savo atstovavimą. Nelaimei, visas organines padermes beveik sugriovė demokratiškasis amžius, izoliuotas ir vienišas tapo žmogus, o naujas korporacijas jungia grynai ekonominiai interesai. Prancūzų sindikatai suduoda stiprius smūgius demokratinei idėjai, juose nuosekliai veikia didžiulės korporacijos jėga - darbininkų sindikatas. Tačiau ši korporacija turi grynai ekonominį pagrindą ir jos dvasia gyva grynai klasių kovos interesais. Ji atsirado tautos valios irimo epochoje. Iš tokių korporacijų viešpatavimo negali atsirasti organinė visuomenės sandara. Ji veda tik į permanentinę revoliuciją. Tačiau sindikatai, kaip ir korporatyvinio atstovavimo idėjos atgimimas, reiškia rimtą demokratijos krizę. Pradedama atspėti, suprasti, kad tauta nėra minia, kiekybinė masė, kad ji yra sudėtinga sandara ir turi kokybinę diferenciaciją. Ir reikalinga sudėtingesnė atstovavimo sistema, ne tokia mechaniška ir sulyginanti, kaip visuotinos rinkimų teisės sistema. Pačiame tarybinio atstovavimo principe yra dalis teisybės, kuri pasiliks. Tačiau niekuomet nerasite tobulos atstovavimo sistemos, kadangi pats atstovavimas yra vienas iš pajungtų, santykinių ir praeinančių visuomeninio gyvenimo pradų. Dvasinei kultūrai priklauso pirmenybė prieš bet kokią politinę formą ir korporacijos pavidalo atstovavimas privalo, visų pirma, turėti dvasinį pagrindą. Demokratinė ideologija yra kraštutinis racionalizmas. Jis remia si tikėjimu į galimybę racionalizuoti žmogaus gyvenimą ir galutinai jį sutvarkyti vien savo jėgomis. Nuosekli demokratija turi neigti irracionalių visuomenės pagrindų egzistavimą ir negali jų pakęsti. Sukurta kiekių mechanikos ir visuotinos rinkimų teisės pagrindu, visuomenė yra visiškai racionalizuota visuomenė, nepakenčianti bet kokių irracionalių jėgų įsikišimo visuomenė. Demokratinė respublika su parlamentiniu valdymu ir yra racionalizuota visuomenė. Tai ir yra bandymas sutapatinti valstybę, visuomet turinčią irracionalų mistinį pagrindą, su pilnai racionalizuota visuomene. Demokratija nori visiškai, be likučio ištirpdyti valstybę visuomenėje. Demokratijos ideologija negali pripažinti valstybės kaip specifinės ir savitos realybės, ji valstybę visiškai suveda į visuomenę, t.y. valstybėje mato tik visuomenės funkcijas. Visuomenę gi suveda į žmonių santykius. Taip dingsta visi valstybės ir visuomenės ontologiniai pagrindai. Lieka tik interesai, tik žmogaus valia ir protas, kaip vieninteliai valstybės ir visuomenės pateisinimai. Jokios kitokios, aukštesnės ir paslaptingesnės jėgos valstybėje ir visuomenėje neveikia. Toks valstybės ir visuomenės suvienodinimas, toks visuomenės racionalizavimas ir jos sutvarkymas vien žmogiškomis jėgomis sudaro didelę grėsmę ir žmogaus asmenybei. Asmenybę, visoje jos įvairovėje ir savitume, saugo visuomeniškumo ir irracionalieji pradai. Ir irracionaliai pagrįsta visuomenė labiau gerbia asmenybę ir mažiau kėsinasi į ją, negu visai racionalizuota visuomenė. Tačiau irracionalus visuomenės elementas yra nesunaikinamas ir jis griauna visus jūsų racionaliosios demokratijos pasikėsinimus. Jūs šio irracionalaus elemento nesuvaldysite. Pilnutinė visuomenės racionalizacija būtų kiekybės prieš kokybę pergalė. Ir reikia laiminti tą "tamsų" pradą visuomenių gyvenime, kuris neleidžia jos galutinai racionalizuoti, neleidžia pražudyti asmenybės. Liaudies įvairiapusiškumo būsenų neįmanoma išreikšti per jokią demokratiją. Liaudies gyvenime - perdaug individualių jėgų. Ir tai griauna visas jūsų demokratines sandaras.

Gryna, atitrauktinė patvaldiška demokratija yra pati baisiausia tironija, ji užmuša žmogų. Neribota visų valdžia yra baisesnė už vieno tironišką valdžią, tik trumpas akimirkas trunka tokios demokratijos triumfas, tačiau šios akimirkos pasižymėdavo pačiais baisiausiais pasikėsinimais į žmogaus laisvę. Šiomis akimirkomis iš apačios kilo tamsa ir apimdavo visuomenę. Tačiau trumpas tokios demokratijos gyvenimas, jis laikosi ant ašmenų ir nuslysta. Jį nuverčia jėgos, kurias numato pati demokratijos ideologija. Ir tai - laimė žmonijai. Jei būtų įmanoma galutinė demokratija, žmonija žūtų, paskęstų tamsoje. Pačioje, niekuo neribotoje ir niekam aukštesniam nepajungtoje, liaudies valdžios idėjoje jokios tiesos nėra, nėra tiesos ir apie žmogų, apie žmogaus atvaizdą, apie jo begalinę dvasinę prigimtį, į kurią neleistini jokie pasikėsinimai. Demokratijoje šventųjų žmogaus teisių nėra ir iš jos šios teisės neišeina. Suvereni liaudis iš žmogaus gali atimti viską, ką panorės, ką ras reikalingu savo gerovei. Liaudies patvaldystė - pati baisiausia patvaldystė, kadangi joje žmogus priklauso nuo neapšviesto kiekio, nuo tamsių masių instinktų. Vieno valia ir valia nedaugelio negali taip išplėsti savo pretenzijų, kaip visų valia. Nuo patvaldžio valios įmanoma apsaugoti nors dalį savo egzistencijos, bet nepamatuojamai sunkiau apsisaugoti nuo patvaldiškos liaudies. Kraštutinė demokratijos išraiška nenori duoti asmeninio gyvenimo teisių, ji turi tendenciją visą žmogaus gyvenimą paversti viešuoju. Sunku, labai sunku pasislėpti nuo visur prasiskverbiančios ir neribotos demokratijos pasikėsinimų. Ji veržiasi į mūsų butus, skverbiasi į mūsų mintis ir jausmus. Ji nori žmogų padaryti išimtinai visuomenine būtybe. Demokratinis visuomeninio gyvenimo stilius suvienodina visais atžvilgiais. Šis stilius nepakenčia vienatvės ir atsiskyrėlių, jis nepalieka vietos jausmams, jis priešingas mažumos kūrybai.

Jūs daug šūkavote apie senųjų visuomenių despotiją ir tironiją, ir žadėjote sukurti laisvų žmonių visuomenę. Visa tai - iliuzijos, savęs ir kitų apgaulė. Praeityje, prie didžiausių despotijų buvo ryškūs asmenybių atsiskleidimai, buvo genijai ir šventieji, buvo įmanomas intymus, jausmingas gyvenimas, buvo didžiuliai kūrybiniai pakilimai. Visas italų atgimimas praėjo tironijose. Teisus buvo K. Leontjevas, sakydamas: "Kankiniai dėl tikėjimo buvo prie turkų, prie belgų konstitucijos, vargų, šventieji ar bebus!" Demokratijos sąlygos nepalankios stiprioms, ryškioms, kūrybinėms asmenybėms iškilti, jos sudaro involiucionuojančią visuomeninę aplinką, kuri veržiasi visai praryti ir sau pajungti asmenybę. Jūsų demokratinė visuomeninė nuomonė yra pati baisiausia tironija, ji pavergia žmogaus dvasią, pakerpa jos sparnus. Senoji tironija su inkvizicijos laužais daugiau paliko erdvės žmogaus individualybei, daugiau su ja skaitėsi. Pačiame didžiausiame nepakantume vis tik dar gali reikštis pagarba žmogaus individualybei, dvasiniam žmogaus gyvenimui. Kuomet Bažnyčia atskiria ir ekskomunikuoja eretiką, ji pripažįsta amžiną žmogaus sielos vertę ir skaitosi su jos nepakartojamu individualiu likimu. Demokratijos nesiskaitymas ir neapykanta žmogaus sielai, jos individualiam gyvenimui ir likimui, iš tikrųjų, - baisūs ir žmogžudiški. Jūsų bedvasė materialistinės demokratijos viešpatija yra paties baisiausio leviatano, pabaisos su milijonu galvų, viešpatija. Baisu žmogui prasmegti į šią kiekybės bedugnę, į šį viską ryjantį beveidį visuomeniškumą. Ne taip baisu, kai asmenybę slegia, riboja, net kankina, bet iš principo pripažįsta asmenybę, negu iš principo ją neigia ir pakeičia beasmeniniais pradais. Senoji Rusijos patvaldystė nemažai gniuždė ir net kankino asmenybę, bet kadangi patvaldiška karalystė buvo krikščioniška, pravoslaviška, ji pripažino asmenybę, pripažino sielos vertę. Ir dvasiniai despotija nebuvo taip baisi. Senosios despotijos turėjo religinį pagrindą ir todėl pripažino dvasinį žmogaus gyvenimą, nežiūrėjo į žmogų kaip į visuomeninį atomą. Jūsų naujoji, demokratinė despotija nenori turėti religinio pagrindo, ji visiškai ignoruoja dvasinį žmogaus gyvenimą ir žmogų vertina tik pagal jo visuomeninį naudingumą. Šiai despotijai nieko nebėra švento ir paslaptingo nei žmogaus gimime, nei gyvenime, nei mirtyje. Žmogus tampa visuomeninės naudos, balsų daugumos, visuomenės nuomonės vergu, savo interesų vergu.

Jūsų demokratija - priešiška laisvės dvasiai ir jums vertėtų liautis šūkavus apie išlaisvinimą iš tironijų ir despotijų, kurį, neva, atneša jūsų demokratiniai judėjimai. Laisvė - aristokratiška, o ne demokratiška, ji nukreipta į asmenybę, o ne į masę. Jūsų visuomeninė laisvė gali tapti pačia baisiausia tironija, ji gali virsti visų vergija. Giliai priešiška jūsų demokratija ir kūrybos dvasiai. Ji ne tik netiesia kelių kūrybai, bet juos siaurina, užgniaužia visus kūrybinius polėkius. Pačios kūrybingiausios epochos žmonijos gyvenime - aristokratiškosios, o ne demokratiškosios. Jūsų demokratija aukščiausiai kultūrai giliai priešiška. Ji norėtų kultūros lygį pažeminti, sumažinti kultūroje kokybės elementą ir sustiprinti kiekybės elementą. Demokratinius judėjimus skatina pavydo aukščiausiajai kultūrai elementas, kerštinga neapykanta svetimai kokybei. Ir tai uždeda demokratinei kultūrai nekilnumo antspaudą. Jūsų demokratinis amžius pradėjo neigti didžiuosius žmones, genijus ir šventuosius. Jis kovoja prieš kūrybinių asmenybių išimtinę teisę. Egalitarinė aistra drumsčia jūsų sąmonę, iškraipo jūsų valią, jūsų mintis ir jūsų jausmus, ji trukdo kilti aukštyn. Egalitarinė aistra demokratijos amžiuje visuomet veda į asmenybės ir kultūros lygio žeminimą. Dvasinėje kultūroje, persiėmus demokratijos patosu, galima sau statyti tik vulgarius ir vulgarizuojančius uždavinius. Demokratijos tradicijos - miesčioniškos tradicijos. Demokratijos valia nukreipta į rasės žeminimą. Ši valia norėtų sunaikinti ne tik luomus, bet ir visus kokybinius skirtumus visuomenėje, visus kokybinius rasinės atrankos rezultatus. Tai - nepasiekiama. Tautos bruožai negali būti galutinai ištrinti ir sunaikinti. Tačiau demokratija eina ta kryptimi. Demokratinė visuomenė norėtų būti visiškai supaprastinta ir sumaišyta visuomene. Ji būtų pati skaudžiausia tironija.

Nėra skaudesnės priklausomybės už priklausomybę nuo žmogaus valios, nuo savivalės sau lygių. Galima priklausyti aukščiausiai valiai, aukščiausiai tiesai, aukščiausiems pradams, galima save apriboti ir atsižadėti savęs vardan šių pradų. Tačiau į Dievą panašios prigimties žmogaus orumas ir kilnus išdidumas sukyla prieš jo pajungimą žmonių vienetams, vienodiems ir žemesniems. Priklausomybė Bažnyčiai, valstybei, tautybei, aukščiausioms realybėms ir vertybėms - maloni ir kilni. Bet, kodėl aš turiu paklusti interesams, instinktams ir žmonių masės geiduliams? Dvasiniai priversti manęs neįmanoma. Čia galima tik fizinė prievarta. Demokratija nori mane priversti paklusti žmonių vienetams. Paklusnumas aukščiausiajam pradui gali būti lygiavertis viršžmogiškojo prado garbinimui, Jame yra šventa simbolika. Žynyje ir valdove garbinamas ne žmogus, ne žemesnis ar aukštesnis, o hierarchinė visuomeninė kosminė tvarka.

Demokratija naikina šventąją simboliką. Žmogaus orumui ir laisvei išlaikyti reikalinga apribota, sujungta su kitais pradais, pajungta kitiems pradams, demokratija. Liaudies valdžia yra žmogaus valdžia. Žmogaus valdžia nežino ribų ir kėsinasi į žmogaus laisvę ir teises. Žmogaus laisvę ir teises garantuoja tik viršžmogiškieji pradai, turintys viršžmogiškąją prigimtį, iškylantys virš žmogaus savivalės. Daugiausia laisvės įgyjama jungiant kelis principus. Bet kokia patvaldystė, išskyrus dieviškąją, žmogui pavojinga. Tikrai žmogaus laisvei, jo orumo ir teisių išsaugojimui svarbu, kad liaudies valia būtų nukreipta į gėrį, kad ją valdytų teisybė ir teisingumas. Žmogaus ir tautos išlaisvinimas yra žmogaus ir tautos išlaisvinimas nuo blogio ir jos pajungimas Dievo tiesai. Jei žmogaus valią valdo piktos stichijos, ji - pavergta ir pavergianti valia. Ir kaip jūs galėjote prieiti prie to, kad pripažinote liaudies valią aukščiausiu gėriu ir ieškote joje laisvės ištakų? Jūs puolėte į žmogaus sudievinimo nuodėmę ir nuėjote žmogaus dievinimo keliu. Kad išlaisvintų save ir kitus, žmogus privalo pripažinti aukštesnę už savo valią ir jos ieškoti, ją realizuoti visuomenės gyvenime, Formalusis liaudies valdžios principas - jau bedieviškas. Demokratiją galima pripažinti vienu iš visuomenės gyvenimui pajungtų pradų, tačiau religiškai neleistina jį pripažinti aukščiausiuoju pradu. Krikščionybė nieko bendra su demokratija neturi ir demokratijos palaikyti negali. Bandymas krikščionybę suartinti su demokratija yra didžiausią mūsų laikų klaida, bjaurus pamainymas. Krikščionybė - hierarchiška. Krikščionybės apreiškimas apie amžiną sielos vertę, apie visų sielų lygiavertiškumą Dievui nėra demokratiškoji lygybė. Krikščionybėje viskas kokybiška, viskas nepakartojamai individualu, viskas vienatina, viskas siejasi su asmenybe ir todėl - hierarchiška. Ko jūs niekada nesuvokėte - tai asmenybės saitų su hierarchija. Bet tai ir yra jūsų pagrindinė klaida, jūsų dvasinis neišprusimas. Pats asmenybės egzistavimas numato hierarchinę kosmoso tvarką, kokybinį skirtumą ir atstumus, visuomeninę ir pasaulinę aplinką, kuri nebūtų beforme, viską vienodinančia ir maišančia, bedugne.

Tautos turėjo pereiti per demokratijos patirtį, turėjo išbandyti demokratinę saviveiklą. Tik ne tam, kad amžių amžiams demokratiškai įsitaisytų, o tam, kad pažintų demokratinių kėslų tuštybę. Demokratija - praeinanti būsena. Pačiame demokratijos gimime yra klaida. Demokratija gimsta per demagogiją, per žemą įsiteikimą masių interesams ir instinktams. Iš šio nešvaraus šaltinio negali gimti jokia visuomeninė tiesa. Žmonių kiekio saviveikla ir įsitvirtinimas įėjo į demokratijos pagrindą ir negalėjo išeiti į gera toms visuomeninėms padermėms, kurios kūrėsi šioje psichologinėje atmosferoje. Demokratija tapo žmonių interesų ir aistrų priemone, kovos dėl valdžios ir viešpatavimo arena. Demokratija sustiprino nuodėmingą gyvenimo gašlumą. Demokratija valdžią supranta kaip teises, o ne kaip pareigas. Ir kiekviena kilnesnė idėja demokratinėse visuomenėse miršta. Demokratijos viešpatavimas reiškia įvairių visuomeninių grupių interesų viešpatavimą ir jų kovą dėl valdžios. Ir tai yra demokratijos išsigimimo šaltinis. Kažkoks kirminas viduje graužia demokratines visuomenes. Jų pagrinde yra dvasinis melas. Demokratijos patirtyje paaiškėja, kad savo jėgomis žmogus negali įsikurti, dėl savo menko proto negali visuomeninio gyvenimo galutinai racionalizuoti. Visuomeninio organizmo hierarchiškai vadovaujančių sluoksnių paskirties nevykdymas stūmė tautas į demokratinį bandymą. Ir pasirodydavo, kad senosios santvarkos atstatymas ir restauravimas po tokio bandymo jau neįmanomas. Senoji organinė būtis subyrėjo demokratinėse revoliucijose ir troškimas grįžti į ją buvo tik romantiška svajonė. Išviršiniu būdu neįmanoma tautų grąžinti į senąją monarchinę aristokratišką tvarką. Tautos pereina per susidvejinimą ir skilimą, per senojo organiškumo mirtį. Tačiau jos nesukuria naujos tiesos ir naujo grožio, jos krinta į melą ir šlykštynę. Daug jos turi išbandyti, daug pergyventi, daug iškentėti, kol ateis į naują organiškumą, kol susikaups aukštesnės idėjos vardan. Ir lieka kankinantis klausimas, ar gali tautos sukurti šioje žemėje teisingą ir gražią visuomenę? Į tai sunku įtikėti ir to nemoko Krikščionybė. Kosminiai pradai visuomenėje tebeegzistuoja, jie turi nesunaikinamą ontologinį pradą, padėtą pačioje dieviškoje tikrovėje. Tačiau, šių ontologinių pagrindų elgesys su visuomeniškumo fenomenologija, yra labai sudėtingas. Po matomu, išviršiniu visuomeniškumu veikia nematomas, vidinis visuomeniškumas. Jis ir gelbsti pasaulį nuo suirimo, neleidžia sugrįžti į chaosą. Žmonių visuomenėse veikia paslaptingos jėgos, su kuriomis visos racionalistiškos visuomenės teorijos nesiskaito. Iš gilios demokratijos krizės negali būti grynai politinių ir socialinių išeičių. Europos tautose jaučiamas beviltiškas ir lemtingas visų politinių formų išsemtumas. Naujoviškai kartojami ir kombinuojami jau pažįstami pradai. Politinė kūryba išsisemia. Jau seniai laikas visiems jums, taip labai pasitikėjusiems politika ir išviršiniu visuomeniškumu, laikas pagalvoti, liautis švaisčius energiją, laikas nukreipti ją į vidų. Demokratijos krizė nėra politinė krizė. Šioje krizėje išaiškėja demokratijos pagrindų religiškumo apgaulė. Bandymas demokratijai duoti teokratinį pagrindą ir pateisinimą reiškia dar didesnį melą ir pagundą, negu cezarizmo teokratinis pagrindimas ir pateisinimas. Aš nesu bizantiškos teokratinės patvaldystės šalininkas ir netikiu, kad ji grįš. Bet šioje senoje idėjoje yra didesnė gelmė, didesnis grožis ir kilnumas, negu teokratinės demokratijos idėjoje. Dievo palaimos negali būti žmonių kiekiui, masei. Palaima yra atranka. Teokratinė demokratija yra atrankos neigimas. Žmonija nustojo tikėjusi į vienintelius gelbstinčius visuomeninius gyvenimo pradus, pretenduojančius į išimtinį viešpatavimą. Liaudies valdžios, kaip ir vienvaldystės, stabas nuverstas. Visuomeniškumo uždaviniai pasidarė be galo sudėtingi. Demokratizme belieka viena dorovinė tiesa - paprastumas, priešingas ponų elgesiui su liaudimi. Broliškas elgesys tarp žmonių turi būti kiekvienos orios visuomenės dvasiniu pagrindu. Krikščionybė jaus seniai vidiniai apribojo visų visuomeniškumo pradų pretenzijas į dominavimą. Teokratiškoji krikščioniškojo pasaulio svajonė sau adekvačios išraiškos kuriame nors vieninteliame visuomeniškumo prade neturi. Ir krikščioniškoji sąmonė, galų gale, turi prieiti prie to, kad išviršiniame žemiškame visuomeniškume nėra vienintelio suverenaus prado, kuriuo remiantis būtų įmanoma sukurti dieviškąją tiesos karalystę. Aukščiausiojo prado reikia ieškoti dvasios gelmėse. Demokratiją pirmučiausia turi apriboti dvasinis gyvenimas. Taip reikia statyti uždavinį vidiniam demokratijos auklėjimui. Tačiau, kokie jie bejėgiai išspręsti šį uždavinį! Triumfuojanti demokratija nepasiduoda auklėjimui, ji lieka gyvenimo paviršiuje ir nenori eiti gilyn. Tik gyvenimo siaubas, tik visų vilčių žlugimas gali priversti savimi patenkintą demokratiją, kaip ir savimi patenkintą monarchiją ir aristokratiją eiti gilyn, į dvasinį gyvenimą, ieškoti išeities. Taip visos politinės krizės prieina religijos krizę. Demokratiją perdaug sužavėjo žemiškojo gyvenimo gerovė. Ji nustojo tikėjusi, kad žmonių visuomenė turi ir nežemišką tikslą. Pasaulinis demokratinis judėjimas, sukėlęs jautriuose ir giliuose žmonėse religinio pavojaus jausmą, veda į skaudų pesimizmą. Tačiau šiame pesimizme yra sveikas pradas. Jis atgręžia žmogų į nežemišką gyvenimą. Žmogaus patirtis demokratijoje turi jį atgręžti į Dievą. Čia - demokratijos reikšmė.


DEVINTAS LAIŠKAS Apie socializmą

Socializmas nėra šių dienų prasimanymas. Socializmas - vienas iš amžinųjų pradų, veikusių dar antikiniame pasaulyje. Pelmano nuostabioje knygoje "Antikinio socializmo ir komunizmo istorija" jūs galite perskaityti daug pamokomo. Jūs sužinote, kad ir tuomet jau vyko įnirtinga klasių kova, buvo masių sukilimai, buvo turtingųjų klasių godumas ir gobšumas, neturtingųjų klasių pavydas ir kerštas, kad ir tuomet buvo kuriamos socialinės utopijos Pelmanas, E. Mejeris ir kiti parodė, kad ūkininkavimas Graikijoje buvo labiau išsivystęs ir sudėtingesnis, negu anksčiau atrodė, kad ten jau buvo kapitalizmas ir turėjo visus prieštaravimus. Visais laikais vyko klasių kova, vaidijosi turtingieji ir beturčiai, buvo neturtas ir skurdas, kasdieninės duonos klausimas kankino žmogų. Socialinio klausimo ištakas randame senobiniame biblijos prakeikime: "Savo veido prakaitu pelnysite sau duoną". Biblija žino šį ekonominį materializmą. Tačiau XIX amžiuje pradeda reikštis socialistinis pradas kraštutine, ribine forma. Jis vis labiau ir labiau viešpatavo ir sąlygojo epochos stilių. Mūsų amžiaus ekonomizmas visur skverbiasi ir viską sąlygoja. Niekur nuo jo neįmanoma išsigelbėti. Ekonominis Markso materializmas nebuvo teorinis prasimanymas, jis atspindėjo kažkokią tikrovę. Pačioje tikrovėje įvyko kažkas, kas iššaukė Markso mokslą, kaip minties reakciją. Dabartinis socializmas turi refleksinę prigimtį. Jame kūrybinio prado nėra. Socializmas kūnu ir krauju priklauso buržuazinei kapitalistinei visuomenei, yra šios visuomenės reiškinys. Jį ištisai sąlygoja šios visuomenės sandara ir jos vidinis judėjimas. Dvasiniai jis ir pasilieka toje plotmėje. Socializmas yra buržuazinis iki pat savo gelmių ir niekuomet nepakyla virš buržuazinio gyvenimo idealų. Jis nori tik visiems vienodo, visuotinio buržuaziškumo, amžių amžiams įtvirtinto buržuaziškumo, galutinai racionalizuoto ir sutvarkyto, ištraukto iš vidinės ligos, graužiančios jo irracionalaus prado likučius, buržuaziškumo. Socializmas savo likimą susiejo su "buržuazinės" santvarkos pagimdytu kapitalizmo kūdikiu proletariatu. Socializmo ideologai - būtinybės vergai, nepažįstantys dvasinės laisvės, įsivaizdavo, kad proletariatas, kapitalizmo posūnis gali būti klase-mesiju. Jūs suteikėte šiai klasei panašiai, kaip Dievo išrinktai tautai, visas dorybes ir žvilgesį, ir pateikėte ją, kaip aukščiausią rasę, kaip naujo gyvenimo kūrėją. Darbininkų klasės padėtis kapitalistinėje visuomenėje vargana ir nusipelno užuojautos ir pagalbos. Tačiau jo sielos tipas neturi aukštų bruožų. Jis skurdus, sumenkintas pavydu, pykčiu ir kerštu apnuodytas, jis neturi kūrybinio pertekliaus Ar gali iš šių sielos stichijų kilti aukštesnis žmogaus tipas ir aukštesnis visuomeninio gyvenimo tipas? "Proletaro" tipas greičiau yra žemiausias žmogaus tipas, netekęs kilniųjų bruožų, laisvos dvasios bruožų, tipas. Šiuos kilnumo bruožus, šiuos laisvos dvasios bruožus gali turėti ir patys paprasčiausi darbininkai ir valstiečiai. Tačiau šiuo atveju juose negali būti "proletariškos" sąmonės ir "proletariškos" psichologijos. Iš nekilnumo, iš dvasinės vergijos ir iš blogio jus norite sukurti savo naują viešpatiją. Jūsų klasės-mesijaus paveikslas išduoda jūsų dvasinę prigimtį.

Tos istorinės epochos, kuri turi kapitalistinį ir socialistinį pobūdį, ir "buržuazija" ir "proletariatas" reiškia išdavystę ir atsiskyrimą nuo dvasinių gyvenimo pagrindų. Pirmoji atkrito nuo šventenybių ir įvykdė išdavystę buržuazija, o paskui ją nuėjo ir proletariatas. Iš buržuazijos proletariatas mokėsi ateizmo ir materializmo, iš jos pasisavino išviršinio švietimo dvasią, buržuazija pastūmėjo proletariatą į klasių kovos kelią. Aš gerai žinau, kad "buržuazija" ir "proletariatas" reiškia abstrakcijas, neatitinkančias ir nepanaikinančias gyvos tikrovės. Jūs išgalvojote "buržuaziją" ir "proletariatą", jūs iššaukėte gyventi šias abstrakčias dvasias ir, davę joms vardus, suteikėte beveik magišką jėgą. Visuomenių gyvenime fikcijos turi ne mažesnę reikšmę, negu realybės. Ir "buržuazija" ir "proletariatas" apnuodijo mūsų gyvenimą. Tenka skaitytis su šiomis fikcijomis, kadangi jos realios žmogaus ir visuomenės psichologijoje. Ir štai, neduodant viską apimančios ontologinės prasmės "buržuazijos" ir "proletariato" abstrakcijoms, tenka pripažinti, kad daugelis proletariato nuodėmių ir ydų yra gauti pagal palikimą iš buržuazijos. Mūsų proletariate nieko nėra originalaus, viskas - skolinta. Turtingos buržuazinės klasės atstovauja labai sudėtingą tikrovę, jose yra ir gera ir bloga, aukšta ir žema, šviesos ir tamsos mišinys. Ir bedieviška, ir nusikalstama šioms klasėms duoti gėdos žymę, atskirti jas, neapkęsti, smerkti jose žmogaus ir Dievo paveikslą. Tai jūsų bedieviškas nusikaltimas, neleistinas žmonėms, priėmusiems krikštą ir priėmusiems visų žmonių brolybės Kristuje apreiškimą. Tačiau abstrakčių buržuazijos ir proletariato kategorijų karalystėje, proletariatas iš buržuazijos gavo tai, ką aš suprantu ydomis, o jūs suprantate - jo dorybėmis. Marksas iš esmės ir mokė, kad "proletariatas" yra "buržuazijos" kūdikis, kad socializmas yra buržuazinės ekonominės tikrovės atspindys, apsauginė reakcija. Socializmo prigimtis - reakcinga ir klasinė, joje nėra kūrybinio išradingumo, nėra polėkio. Pats revoliucingiausias socializmas yra vergiškai prikaustytas prie ekonominės tikrovės, prilenktas ašarų pakalnėje, būtinybės pagimdytas. Iš karčios būtinybės, o ne iš laisvės gimė socializmas. Bet štai ką visuomet reikia prisiminti jums, besipuikaujantiems proletarinio socializmo dvasia. Socializmą sukūrė buržuazija, aukštesnis kultūrinis sluoksnis. Jis atėjo kaip idėja, gimusi buržuazinėse klasėse, kuri siekė socialinius prieštaravimus nesavanaudiškai spręsti ir socialinį blogį bei netiesą nugalėti. Taip atsirado Sen Simono, Furje, Oueno, taip senovėje atsirado Platono socializmas. Gi ir jūsų Marksas ir Lesalis buvo "buržua", o ne proletarai. Tik "buržuazinėse" klasėse socializmas gali būti taurus ir nesavanaudiškas žmogiškos dvasios judėjimas, gali būti idėja. "Proletariškose" klasėse socializmas tampa interesu, o ne idėja: jis lemtinu būdu įgyja materialistinį pobūdį, jame jau negali būti pasiaukojimo. Taurinti socializmą gali tik "buržuazija". Ir taurumas yra tik Platono tipo socializme, aristokratiškame socializme. Taurumas yra hierarchiniame Reskino socializme. Proletariškasis socializmas ne taurus, žemas ir savanaudiškas pačiuose pirminiuose dvasiniuose pagrinduose. Jis menkina žmogiškąją padermę, žmogiškąjį tipą. Proletariškojo socializmo varomosios jėgos yra pyktis, pavydas ir kerštas, kurios ir valdo jūsų masinius socialistinius judėjimus nuo senovės laikų iki šių dienų. Visais laikais sukilusių masių padugnių psichologija buvo vienoda. Visuomet ši psichologija buvo netikusi, šlykšti. Dėl šios luošos ir ligūstos psichologijos didesnė kaltės dalis tenka aukštesnėms, savo paskirties nevykdžiusioms, šventenybes ir aukščiausiąją tiesą išdavusioms klasėms, tačiau tai proletariškos psichologijos nekeičia. Šioje psichologijoje kiekvieno žmogaus krikščioniškasis kaltės jausmas užtemdomas nekrikščioniška proletariška nuoskauda. Jaustis proletaru yra didžiausia žmogaus nelaimė, ligūsta atskalūnystė, atitrūkimas nuo kilmės, o ne aukšta būsena, iš kurios galėtų gimti aukštesnis gyvenimo tipas. Darbininkas gali ir nesijausti proletaru ir didelė kaltė tų, kurie jį stumia į proletariškos savijautos ir savimonės kelią. Proletariškos psichologijos luošumas ir iš jos gimęs proletariškas socializmas aiškiai liudija hierarchizmo tiesą, dvasinio tipo, gyvenančio organiniame hierarchizme, grožį ir taurumą. "Buržuazinė" psichologija yra antroji proletariškos psichologijos pusė, ji taip pat ne hierarchiška, taip pat iškritusi iš organinės tvarkos ir taip pat ne tauri. "Buržuazinė" turtingojo savijauta ir savimonė yra tokia pat netikusi ir šlykšti, kaip ir beturčio proletaro.

"Buržua" ir "proletaras" - dvyniai. Šie du tipai vienas kitą pagimdo ir palaiko. Kapitalistinės visuomenės pelno orgija turėjo pagimdyti socializmą. Ir socializme yra sava neigiama tiesa, didesnė tiesa, kaip demokratijoje.

Socialinį klausimą pagimdė ne išorinės, o vidinės priežastys. Ir jo neįmanoma išspręsti išorinėmis materialiomis priemonėmis. Socialinis klausimas statomas ir sprendžiamas psichinėje aplinkoje ir jo sprendimo pagrinde yra vienos ar kitos sielos dvasinės stichijos Tik klasių bendradarbiavimas sudaro palankias sąlygas socialiniam klausimui spręsti. Kai jis sprendžiamas vien judėjimu iš apačios, veikia nesveikos ir piktos dvasinės stichijos. Socialinis judėjimas remiasi išimtinai klasių kovos principu, kultivuoja ne aukštesnius, o žemesnius žmogaus prigimties instinktus. Jis yra ne nusižeminimo mokykla, o savimylos mokykla, ne meilės mokykla, o neapykantos mokykla. Einantis iš apačios, išimtinai klasinis socialinio klausimo sprendimas suardo žmonių giminės vienybę ir padalina ją į dvi priešiškas rases. Šis judėjimas sumenkina psichinį žmogaus tipą. Jis neigia kosminę, t.y. hierarchinę visuomenės sandarą. Šis revoliucinis Socialinio klausimo sprendimas numato atplėšimą nuo dvasinių gyvenimo pagrindų, jų neigimą ir neapykantą jiems. Revoliucinis, klasinis socializmas galvoja ir veikia, tarytum neegzistuotų žmogaus dvasia ir dvasinis gyvenimas, tarytum nieko nėra vidinio, o tik išorė. Jis yra baisi abstrakcija. Jame žmogus nebeegzistuoja, o veikia tik ekonominės kategorijos. Judėjimas iš viršaus žemyn, sprendžiant socialinį klausimą, iš principo pripažįsta žmogaus egzistavimą ir jo dvasinį gyvenimą, nukreiptas į nesavanaudiškus ir kilnius jo prigimties instinktus. Toks judėjimas pripažįsta, kad būtinas dvasinis žmogaus ir visuomenės atgimimas, kad vien materialiomis priemonėmis socialinio klausimo išspręsti neįmanoma, kad žmonių giminė yra vieninga Dievo tauta ir turi organinę hierarchinę sandarą. Antai anglų socialistinis judėjimas atstovauja aukštesnį tipą, negu socialistiniai prancūzų arba vokiečių judėjimai. Jame yra sušvelninta klasių kova, vyksta klasių bendradarbiavimas, jame praktinis realizmas siejasi su idealistiniais impulsais. Karleilis, Raskinas buvo krikščioniškieji socialistai, tokio judėjimo įkvepėjai. Po kapitalistinio pelno orgijų, po mančesterystės, turtingosios valdančios klasės pradėjo suprasti savo pašaukimą ir geroji jų dalis dalyvavo socialinėse visuomenės reformose. Dalinis socializmas gali būti sujungtas ir su konservatizmu.

Krikščionybės ir socializmo palyginimą bei sugretinimą aš visuomet vaizdavausi šventvagyste. Krikščionybės ir socializmo panašumą tvirtina tik tie, kurie lieka paviršiuje ir nesiskverbia į gilumą, Gilumoje pasirodo visiška krikščionybės ir socializmo, dangiškos duonos religijos ir žemiškos duonos religijos priešingybė ir nesugretinamumas. Egzistuoja "krikščioniškasis socializmas", ir jis atstovauja labai naivų reiškinį, daugeliu atžvilgiu sukeliantį užuojautą. Aš pats pasirengęs prisipažinti esąs "krikščioniškuoju socialistu". Tačiau "krikščioniškasis socializmas" iš esmės per mažai teturi bendro su socializmu, beveik nieko. Jis taip vadinamas tik taktiniais sumetimais, jis atsirado kovai su socializmu, buvo katalikybės reakcija į socializmą ir skelbė socialines reformas Krikščionybės pagrindu. Praeityje, Krikščionybės istorijoje buvo daug "socialistinių" judėjimų religiniu pagrindu, tačiau šie judėjimai paprastai būdavo antibažnytiniai, eretiški ir sektantiški. Visas šias religines socialines sroves buvo apėmusios apokaliptiškos ir chiliastiškos idėjos, jos laukė jutiminės tūkstantmetinės Kristaus Karalystės žemėje ir bandė prievartos būdu ją realizuoti.

Visos šios krikščioniškos socialistinės srovės pamiršdavo, kad Dievo Karalystė ateina nepastebimai ir kad Kristaus Karalystė - ne iš šio pasaulio. Reformacijos epochoje buvo ypatingai daug tokių, painiojusių krikščionybę su socializmu, judėjimų. Tačiau, - kartūs tokio painiojimo vaisiai. Chiliazmo pavyzdys pagrįstas Krikščionybės ir socializmo maišymu, galėtų būti grėsmingu perspėjimu. Tokio Chiliazmo religinė klaida seniai demaskuota. Jonas Leidenietis kažkada organizavo Dangaus Jeruzalę žemėje, realizavo Kristaus tūkstantmetinę jutiminę karalystę. Ir tas pragaras, kurį parodė Dangaus Jeruzalė, tos prievartos, kraujas ir blogis, kurie ją lydėjo, religiškai jautrius žmones privertė susigalvoti. Be žmogaus ir pasaulio pavidalo pakeitimo, bandymai sukurti žemėje Kristaus Karalystę visada buvo ir visada bus pragaro, o ne rojaus žemėje kūrimu, baisia tironija, be likučio naikinančia žmogaus prigimtį. Neįmanoma per prievartą paimti ir į senąją prigimtį įkurdinti Kristaus Karalystę tuo tarpu, kai tos karalystės atėjimai reiškia senosios prigimties pakeitimą ir palaimingą perėjimą iš prievartos karalystės į laisvės karalystę. Maišymas ir tapatinimas Krikščionybės su socializmu, su žemės karalyste ir žemiškuoju gerbūviu yra žydiškosios apokaliptikos atgyvena, judaizmo reiškinys krikščioniškoje dirvoje. Ir neatsitiktinai Marksas buvo žydas. Tai yra žydiškosios apokaliptikos, žydiško chiliazmo vėlyvą istorijos valandą, ateistinio ir materialistinio pasaulio atmosferoje, reiškinys. Tai yra žydiškosios apokaliptikos antikrikščioniškos prigimties demaskavimas, žydiško apokaliptinio laukimo demaskavimas. Senoji žydų apokaliptika buvo revoliucinė ir antiistorinė. Jos pagrindu vyko zilotų sukilimas. Apokaliptikos dvasia skyrėsi nuo pranašų dvasios, kuri nebuvo revoliucinga, buvo persiėmusį istorizmu. Ir nauja, socialistinė žydų apokaliptika taip pat revoliucinga ir antiistoriška. Reikia įsigilinti į antikrikščionišką socializmo prigimtį. Socializmas, kaip pasaulinis reiškinys, turi religinę judaistinę ištaką. Jame veikia tie patys pradai, vardan kurių žydai pasmerkė Kristų. Žydų chiliazmas, pilnas vilčių sukurti jutiminę Dievo Karalystę žemėje ir sulaukti mesijaus, kuris realizuotų žydų tautos karalystę ir žemišką rojų, nepriima Golgotos paslapties ir nesuderinamas su Mesijaus - Nukryžiuotojo apreiškimu. Žydų tauta, įkaitintoje apokaliptinėje atmosferoje, laukė ne krikščioniškojo Mesijaus, o socialistinio mesijaus ne krikščioniškosios tūkstantmetinės karalystės, o socialistinės tūkstantmetinės karalystės. Socializmo pagunda, žemiškos palaimintos karalystės pagunda be Kristaus kančios, be Golgotos ir atvedė į Kristaus pasmerkimą ir Jo kryžiaus kančią. Čia buvo užmegztas pasaulio istorijos mazgas. Čia buvo apibrėžtas žydų tautos, kaip pasaulio istorijos ašies, tragiškas likimas. Socializmas intymiau ir giliau siejasi su žydiškaja religija, negu atrodo jums, visuomenininkams racionalistams. Jeigu demokratinis judėjimas pasaulyje sukelia religinį siaubą, tai dar didesnį religinį siaubą sukelia socialistinis judėjimas. Socializmo problemoje yra religinė gelmė, viena iš žmonijos istorijos galutinių problemų, atvedanti į apokalipsę. Socializmas turi labai senas, senovines šaknis ne tik socialines, bet ir religines. Tačiau tik istorijos aukštumose, kai apsinuogina visi žmogaus būties prieštaravimai, apsinuogina ir socializmo prigimtis, paaiškėja, kokia jo dvasia. Socializmas pretenduoja būti ne tik socialine reforma, ne tik ūkinės veiklos organizacija, bet ir nauja religija, pakeičiančia Kristaus religiją. Dabar socializmas įeina į pasaulį su religinėmis pretenzijomis, jis norėtų būti visur viskuo, jis reikalauja su juo elgtis religiškai. Revoliucinio socializmo religija visus tris gundymus, kuriuos Kristus atmetė dykumoje, priima ir ant jų nori sukurti savo karalystę. Jis nori paversti akmenis duona, nori išsigelbėti per socialinius stebuklus, nori viešpatauti šiame pasaulyje. Socializmas yra žmonijos be Dievo ir prieš Dievą įsikūrimas žemėje. Tai pranašiškai skelbė Dostojevskis. Socializmas yra Babilono bokšto statyba. Socializmas užbaigia demokratijos pradėtą darbą, galutinio žmogaus gyvenimo racionalizavimo, išstūmimo iš jo paslaptingų, viršžmogiškų, dieviškų jėgų darbą. Socializmas nori dar plačiau ir giliau paglemžti žmogaus gyvenimą negu demokratija, Kristus atnešė pasauliui ne taiką, o kalaviją. Jis perskyrė žmones pagal dvasią. Socializmas taip pat neša pasauliui ne taiką, o kalaviją. Jis perskiria žmones pagal ekonominę padėtį. Dvasios egzistavimo jis nepripažįsta. Nepripažįsta jis ir žmogaus egzistavimo. Jis žmogų pakeičia ekonomine kategorija. Socializmo religija yra žmogžudystė. Ji prasideda žmogaus dieviškos kilmės neigimu. Kilęs iš dulkių, socializmas nori būti Dievu. Socializmas yra žmonių palaikų, apsišaukusių dievais, karalystė. Krikščioniškoji žmogaus dieviškos kilmės samprata negali vesti į socializmą. Ši kilni samprata su klasių neapykanta nesuderinama. Socializmas kėsinasi į žmogaus dvasios laisvę, į jo pirmagimystę. Už atsisakymą nuo pirmagimystės jis perša žmogui gėrybes. Už atsisakymą nuo mistiškų visuomeniškumo pagrindų jis siūlo tobulą visuomeniškumo racionalizavimą. Teisus buvo retrogradiškas ir pašaipus Dostojevskio džentelmenas, kuris norėjo pasiųsti po velnių visą socialinį gerbūvį ir pagyventi pagal laisvą valią. Dievo karalystė žemėje, mūsų fizinėje gamtoje, su mūsų vergija, nuodėmėmis ir ydomis - negalima, o pats noras įkurdinti ją šiose sąlygose - bedieviškas noras. Jums sunku suprasti, kad Dievo karalystės prievartinio kūrimo noras yra bedieviškas. Tačiau tai suprasti būtina. Šioje priverstinėje "Dievo Karalystėje" žemėje veiktų ne Kristaus, o antikristo dvasia. Revoliucinis socializmas yra viena iš antikristo pagundų.

Jūsų socializmas yra priverstinė dorybė ir priverstinė brolybė. Štai, kuo prieštaringas jūsų socializmas, štai kodėl estetiniu ir doroviniu požiūriu jis yra atstumiantis. Jūsų revoliucinis socializmas yra priešingybės tos pagrindinės krikščioniškosios tiesos, kad žmonių brolybė gali būti laisvos žmonių meilės vaisius, tik aukščiausio dvasinio žmonių bendravimo žydėjimas. Jūs norėtumėte brolybės per jėgą. Brolybės idėją jūs paėmėte iš krikščionybės ir, neturėdami tam jokios teisės, nesąžiningai ja pasinaudojote. Žmonių brolybė galima tik Kristuje ir per Kristų. Žmonių brolybė negali būti natūralia, gamtine žmonių ir visuomenių būsena. Gamtoje žmogus žmogui ne brolis, o vilkas, ir žmonės aršiai kovoja vienas prieš kitą. Gamtoje triumfuoja darvinizmas. Jūsų socializmas ir išeina iš šios gamtinės kovos ir per pačią aršiausią kovą nori įtvirtinti brolybę žemėje. Ir visą jūsų socializmą graužia vidinės ydos ir ligos, iš blogio ir per blogį jis nori įtvirtinti savo gėrį. Ne per Kristų, ne per palaimingą meilę jūs norite įtvirtinti žmonių brolybę, o per neapykantą ir klasės prieš klasę kovą. Jūs beviltiškai painiojate brolybę su ekonominių interesų grupuotėmis ir susivienijimais. Niekada jūsų karalystėje netaps žmogus žmogui broliu, jis gali tapti tik "tovariščiu". Tačiau ką bendra turi "tovariščius" (estetiniu požiūriu - niekingas žodis) su broliu? Visas skirtumas tarp Krikščionybės ir socializmo yra skirtume tarp brolio ir "tovariščiaus". Brolis brolyje gerbia žmogų, Dievo paveikslą ir panašumą, brolis su broliu bendrauja kaip vieno tėvo vaikai. Brolybė numato bendrą tėvystę. Ir tie, kurie nepažįsta ir atsisako tėvo, negali būti broliais. "Tovariščius" "tovariščiuje" gerbia ne žmogų, o klasę, ekonominę kategoriją, "tovariščius" su "tovariščiu" bendrauja materialių interesų pagrindu, jų bendrumu. "Tovariščiai" neatsimena savo tėvavardžio, nenori žinoti vienatinio Tėvo, jie - sūnūs palaidūnai. Jūsų socialistinė "tovariščiaus" kategorija ("tovarisč" - nuo žodžio "tovar" - prekė - A. Z.) reiškia didžiausią žmogaus panieką. Jūsų "tovariščestvo" galutinai padalina žmonių giminę į dvi priešingas stovyklas ir pripažįsta leistinu viską priešingos stovyklos atžvilgiu. Jūsų religija jungia ir skiria pagal materialius interesus. Ar gali būti kas nors priešiškesnio Krikščionybės dvasiai? iš tikrųjų, baisingas yra bet koks sugretinimas socialistinės "tovariščestvos" su krikščioniškąja brolybe. Socialistinė "tovariščestvo" norėtų paversti pasaulį į prekybos ir pramonės įmonę, kurioje visus jungtų vienodi materialiniai interesai, kad nebūtų priežasčių tarp savęs kariauti. Krikščioniškoji brolybė turi kitus tikslus, nieko bendro neturinčius su materialinių interesų suvienodinimu. Jūsų socializmas su žemu, dvasiškai plebėjišku "tovariščesku" idealu dar kartą parodo, kad natūralioje būsenoje brolybė negalima, kad ji gali būti tik palaimos būsenoje. Ne Kristuje, ne Kristaus palaimingoje meilėje brolybė - negalima. Bjaurios ir nusikalstamos, nepažįstant paties Kristaus, paneigiant patį Kristų, Kristui priklausančių vertenybių vagystės. Brolybė be Kristaus yra vergija, prievarta, tironija. Brolybė be Kristaus, be dieviškos Meilės ir yra priverstinė, iššaukta į gyvenimą per materialią prievartą, "tovariščestva". Nepalaiminga brolybė - baisi, ji yra žmogaus mirtis, asmenybės mirtis. Per Kristaus Meilę įsitvirtina savo vienatinybėje kiekvienas žmogaus paveikslas. Brolybė Kristuje yra asmenybių susijungimas. Brolybė be Kristaus, "tovariščestvo" yra beasmenis susivienijimas, jame nėra veidų. Ribinis ir galutinis socializmas ir yra ribinis ir galutinis žmogaus laisvės paneigimas. Mane galima priversti gerbti bet kurio žmogaus orumą ir teises, iš manęs galima reikalauti pripažinti kiekviename žmoguje pilietį. Tačiau niekas pasaulyje, net pats Dievas negali manęs priversti broliautis, reikalauti broliško elgesio su tais, kurių aš neišsirinkau ir nepamilau. Tai - mano laisvės, kurios aš neužleidžiu jums už jokias pasaulio gėrybes, dalykas. Aš pasilieku teisę pėdos atstumui ir aš pripažįstu gamtos nustatytą būtiną atstumą. Manęs negali priversti būti arčiau, labiau mylėti, negu aš laisvai pasirinkau ir panorau. Jūsų socializmas nori priversti, ir aš neapkenčiu jo prievartinių pasikėsinimų. Politiniu atžvilgiu aš pripažįstu pilietybę, religiniu - brolybę. Tačiau iš esmės neigiu "tovariščestvo", kaip ydingą įvairių planų mišinį, kaip ydingą socialinės kategorijos pasikėsinimą vaidinti religinį, pakeičiant religinę kategoriją vaidmenį.

Daug yra socializmo pereinamųjų formų. Kai kurios iš jų gali atrodyti religiškai nekaltomis. Tačiau tam, kad atskleisti senovinę socializmo prigimtį ir pamatyti melą ir blogį, kuriuos jis neša pasauliui, reikia nagrinėti ribinį socializmą, ribinį kolektyvizmą. Jūsų kolektyvizmo riba yra pati, kokios tik gali tikėtis žmogus ir žmonija, baisiausia. Šios kolektyvizmo ribos niekas niekada neįsivaizdavo pakankamai konkrečiai. Tačiau dauguma jūsų socialistų nesugebate suvokti savo svajonių ir veržimosi ribų. Dauguma jūsų, socialistų, nusiteikę eklektiškai ir painiojate įvairius pradus. Jūs patys nežinote, kokia jūsų dvasia. Jūs - nežmoniškų, žmogžudiškų jėgų įrankiai. Kolektyvizmo riba yra viso, be likučio žmogaus suvisuomeninimas, viso jo kūno ir visos jo sielos. Kolektyvizmas nieko nenori palikti žmogaus individualiai nuosavybei. Viską žmoguje jis nori pajungti savo viską ryjančiai valdžiai. Kolektyvizmas ribine, klaidatikiška forma pretenduoja į visą žmogų. Jokia valstybė, pati tironiškiausia ir despotiškiausia, neturėjo tokių pasikėsinimų. Ir prie baisiausių tironijų žmoguje likdavo daug laisvo, individualaus, nereguliuojamo ir neracionalizuojamo. Bet kokia valstybė, kokia ji bebūtų despotiška savo forma, vis gi pripažindavo žmogų individualia būtybe, ji žinodavo savo ribas. Valstybė galėjo varžyti, net kankinti žmogų, bet jinai nepretendavo organizuoti tobulą žmogų ir tobulą žmoniją, diegti priverstinę dorybę. Buvo leidžiama laisvai kvėpuoti. Nieko pasaulyje nėra baisesnio už prievartinę dorybę. Vardan žmogaus orumo ir laisvės, vardan jo aukštesnės prigimties reikalinga žmogui duoti tam tikrą laisvę nusikalsti, laisvę pasirinkti gėrį ar blogį. Jeigu kada nors būtų lemta įgyvendinti kolektyvizmą išbaigta forma, žmogaus laisvė būtų sunaikinta galutinai. Būtų suvisuomenintos ir socializuotos ne tik materialios gamybos priemonės, bet ir kūnas, ir dvasia. Suvisuomeninimas ir socializacija turėtų eiti gilyn ir gilyn. Nuo šio lemtingo proceso neįmanoma niekur pabėgti, nuo jo nėra išsigelbėjimo. Šis procesas neapsiriboja materialia gyvenimo puse. Veltui jūs norite nuraminti, kad priverstinai bus suvisuomeninta materiali gyvenimo pusė, o dvasia būsianti dar laisvesnė. Čia ir yra pagrindinis melas, didžiausia savęs ir kitų apgaulė. Jūs ir pradedate nuo to, kad suvisuomeninat žmogaus dvasią, kad žudot asmenybę. Šiuo dvasios suvisuomeninimu jūs norite sukurti neva dvasinį visuotinumą. Apgaulingas jūsų visuotinumas, nes tikrąjį visuotinumą davė Kristaus Bažnyčia, ji seniai atdara žmogaus sielai. Tikrasis dvasinis visuotinumas apima žmogaus asmenybę ir žmogaus laisvę. Jūsų visuotinumas nepakenčia asmenybės ir laisvės. Jūsų priverstinis kolektyvizmas naikina materialią bazę laisvai dvasinei kūrybai, kultūrai, visas materialias priemones, be kurių neįmanoma išreikšti ir įkūnyti dvasinės kultūros mūsų nuodėmingame pasaulyje, jūs norite priemones išimti iš individualaus naudojimo ir laisvos apyvartos, jūs norite jas perduoti savo leviatanui. Laisva individuali iniciatyva jau niekur negalės pasireikšti. Dvasinio gyvenimo išraiškas ir įkūnijimo priemones turės tik valstybė, centralizuota komuna, kolektyvas. Jų neturės asmenybė ir laisvas asmenybių susivienijimas, kurių tikslai netinkami centriniam ir valdančiam kolektyvui. Nebus įmanoma net laisvai spausdinti knygų, žurnalų, laikraščių, kadangi spausdinimo reikalai bus centrinio kolektyvo rankose, aptarnaus jo interesus ir tikslus. Bus galimas tik "proletkultas", o ne laisva kultūra. Liks tik neįkūnytos dvasios laisvė, o žmogiškoji dvasia turės išsikūnyti.

Jūs sumaišėte teisės sferą ir moralės sferą ir ant šio mišinio norite pastatyti savo priverstinį kolektyvą. Šis viliojantis jūsų maišymas savyje turi didžiausią pavojų žmogaus laisvei. Teisė yra prievartinis pradas, apsaugąs ir globojąs žmogaus laisvę, Ji duoda galimybę žmonėms bendrauti ir sugyventi ir tuo atveju, kai žmonės blogi ir nuodėmingi, prievartautojai ir savanaudžiai. Žmonių visuomenė negali laikytis tik meilės, kaip visiems privalomo ir priverstinio prado, pagrindu. Meilė tarp žmonių gali būti tik laisvo žmonių bendravimo žiedu, tik palaiminga būsena. Priverstinė meilė yra tikra meilės priešingybė ir pasityčiojimas iš pačios meilės prigimties. Natūraliose sąlygose žmonių visuomenė privalo turėti būtinus ir prievartos pagrindus, neleidžiančius jai chaotiškai suirti. Visuomenė šiame nuodėmingame pasaulyje, šioje išgverusioje aplinkoje turi būti valdoma ne tik per meilę, bet ir per įstatymą. Ir įstatyme, teisėje veikia dieviškoji energija. Kas numato žmonių visuomenei tik meilės pradą ir paneigia bet kokį kitą pradą, neigia krikščioniškąją meilę ir pakeičia ją kažkokia kitokia, priverstine, ne krikščioniškąja meile, baisia savo nepalaimingumu meile. Tokios nepalaimingos meilės pagrindu L. Tolstojus norėjo sutvarkyti žmonių bendravimą. Visi jūs, kolektyvistai, norite sukaustyti žmones tarpusavyje, nors vidiniai jie nieko bendro neturėtų ir net vienas kito neapkęstų. Jūs žmones norite sukaustyti būtinybe ir bendrais interesais. Jūsų socialistinė meilė yra geležinė būtinybė, pikta prievarta. Jūs nepakenčiate teisės, saugančios žmogaus prigimtį, jos laisvą pasirinkimą. Jūs nieko nenorite palikti žmogaus laisvei, žmogaus meilės laisvei. Jūs ne tik sumaišėte teisę ir moralę, jūs taip pat sumaišėte privačios teisės sritį su viešosios teisės sritimi. O tai reiškia, kad jūs maišote laisvę ir būtinybę ir pakeičiate laisvę būtinybe. Jūs norite priverstinės, būtinos laisvės. Jūs nenumatote pasirinkimo ir atkritimo laisvės ne todėl, kad žmogus jums tampa tobulu, o todėl, kad savo vidine prigimtimi žmogus jums neegzistuoja, jis yra tik ekonominės būtinybės refleksas.

Apgaulė yra pačiame socializmo dorovinio patoso pagrinde. Šis melas jautrius žmones gundo. Socialistiniai šūkavimai apie turtingus ir beturčius daugiausiai yra melagingi iki pačių savo pagrindų. Dorovinis socializmo patosas yra melagingo jautrumo ir melagingos, lydimos žiaurumo ir pikto kerštingumo, užuojautos patosas. Sentimentalumas dažnai veda į žiaurumą. Tai - sielos gyvenimo dėsnis. Socializmas pagal savo dorovinę sandarą yra sentimentalus žiaurumas ir žiaurus sentimentalumas. Socializmo subjektyvi dorovinė ir emocionalioji pusė yra bjauriausia ir melagingiausia, ji kėsinasi žmonių gyvenimą paversti pragaru. Socializmo objektyvioji, mokslinė intelektualinė pusė neutralesnė ir nekalta. Socializmo moralė, taip daugeliui imponuojanti, siekia fanatizmą ir yra bedieviškiausia ir baisiausia pusė. Išsigelbėjimo nuo šios baisios, žmogžudiškos moralės reikia ieškoti objektyvumo patose, pažintiniame susitaikyme su būtinybe ir socialinio proceso dėsningume. Objektyvumo patosas suminkštintų jūsų įtūžusias sielas, susilpnintų piktuosius jausmus. Jūs gyvenate nesveikoje ir įtemptoje atmosferoje, kurioje klasių neapykanta pasiekia aukščiausią laipsnį. Ištisas klases jūs vaizduojatės piktadariškomis, iššaukiančiomis pagiežos jausmus. Šią ištisų visuomenės klasių piktadariškumą tvirtina ir vadinamas "mokslinis socializmas", dėdamas daug vilčių į priešiškų klasių, piktų jausmų sustiprinimą. Klaida yra pirminiuose jūsų socialinio blogio ir nelygybės sampratos pagrinduose. Socializmo dorovinis patosas gimė iš jūsų klaidingos nuomonės, kad socialinė neteisybė, neturtas, kančios išeina pagrindinai iš valdančiųjų ir turtingųjų klasių blogos valios. Apie tai jus šūkaujate ir tuomet, kai esate "objektyvaus", "mokslinio" socializmo šalininkai. Tačiau, toks dorovinių kategorijų piktavališkas vartojimas socialinei tikrovei suprasti, veda į dorovinį iškrypimą, į nedorovę. Negerai, bjauru matyti žmonių ir ištisų klasių piktą valią ten, kur įgimta būtinybė yra uždėjusi savo geležinę ranką. Jūs kartu ir piktnaudžiaujate dorovės kategorijomis socialiniame gyvenime ir kartu neigiate dorovinę asmenybės atsakomybę ir pakaltinamumą. Šis kraštutinio moralizmo su visišku amoralizmu derinys sudaro nesveiką dvasinę atmosferą.

Egzistuoja objektyvūs visuomeniškumo pagrindai, glūdintys giliai gamtoje, kosminio gyvenimo tvarkoje. Visuomenės sandara nepriklauso nuo piktos tų ar kitų klasių savivalės. Visuomenė yra gamtos reiškinys ir jos dėsningumai siejami su gamtos dėsningumais. Palaiminga, nugalinti gamtos dėsningumus visuomenė priklauso jau kitai plotmei, kitokiam matavimui, ji yra ketvirtas matavimas, lyginant su tais trimis matavimais, kuriuose vyksta dėsningas socialinis gyvenimas. Trijų matavimų visuomenė turi objektyvius, gamtinius pagrindus ir juose reikia ieškoti mūsų socialinio gyvenimo kančių ir nelaimių paaiškinimo. Giliau žiūrint, pati visuomeninio gyvenimo objektyvioji būtinybė turi dvasinę ir moralinę prasmę. Joje veikia dieviškoji tiesa, pakitusi tamsioje ir nuodėmingoje prigimtyje. Žmonių nelaimių ir vargo šaknys yra žmogaus ir pasaulio nuodėmingoje prigimtyje. Nuodėminga prigimtis pavaldi griežtam dėsningumui. Į laisvės viešpatiją gali įeiti tik pasikeitusi ir atgimusi ne tik vieno žmogaus ir žmonijos, bet ir viso pasaulio, ir viso kosmoso prigimtis. Žmogui duotas sunkus pergalės prieš prigimties stichijų jėgas uždavinys, jų reguliavimo uždavinys aukštesniems tikslams pasiekti. Neturtas ir vargas, pirmučiausia, siejasi su žemu prigimties stichinių jėgų valdymo laipsniu, priklausomu nuo šių prigimties stichinių jėgų. Marksizmas iš savo objektyvios mokslinės pusės suprato, kad visą visuomenės socialinę struktūrą su savo klasiniais skirtumais ir nelygybėmis sąlygoja gamybinių jėgų išvystymas, gamtos įvaldymo laipsnis, jau turimos materialios vertybės ir turtai. Tačiau marksizmas yra vidiniai prieštaringas mokymas; objektyvi mokslinė pusė jame susiduria su subjektyviąja klasine puse, su kuria susietas racionalusis ir moralinis socializmo patosas.

Socializmo filosofijoje yra stichijos: vienoje jų klasinis momentas nugali objektyvųjį momentą ir visos istorijos eigoje matoma tiesa neturtingųjų sukilime ir blogis - pačiame turtingųjų egzistavime; antroje - objektyvusis momentas yra stipresnis už subjektyvųjį klasinį momentą ir įvairiose istorijos epochose progresyviomis pripažįstamos įvairios klasės ir joms duodami įvairūs uždaviniai. Faktiškai revoliucinį socializmą įkvepia ir stumia pirmyn pirmoji stichija, jis palankiai žiuri į visus masių sukilimus, padugnių maištus istorijoje ir visais laikais vienodai smerkia ir prakeikia visas aukštesnes klases, visus turtinguosius ir kultūringuosius sluoksnius. Per visą istoriją jis nutiesia liniją, skiriančią žmonių padermę į dvi rases, į dvi karalystes - "buržuaziją" ir "proletariatą". Marksizme sumaišytos abi stichijos. Revoliucionieriai socialdemokratai visos istorijos eigoje "proletariatą" laiko revoliucine progresyviąja klase, o "buržuazijos", kaip išnaudotojų ir viso blogio kaltininkų, neapkenčia. Kautskio socializmo istorija parašyta tokioje dvasioje. Progresyvus ir revoliucinis "buržuazijos" vaidmuo, apie kurį rašė Marksas, nesukelia jokio teigiamo jos atžvilgiu jausmo. Kitų pažiūrų ryžtingai laikėsi Lasalis, kuris stovėjo daugeliu galvų virš socialistinės sąmonės aukščiau ir kurį reikia pripažinti geriausiu iš socialistų. Lasalis pripažino, kad įvairiose istorinėse epochose, įvairios klasės yra progresyvios "idėjos" skleidėjos, kad tokios "idėjos" skleidėjas buvo ir trečiasis luomas, o dabar tokiu skleidėju yra ketvirtasis luomas. Todėl Lasalis labai aukštai vertina istorinį buržuazinių klasių vaidmenį ir smerkia dirbančiųjų klasių sukilimus, kurie neatitinka istorinės epochos "idėjos", smerkė, pavyzdžiui, reformacijos epochos valstiečių karus. Rusų socialistai istoriškai nagrinėti visiškai nesugeba ir jiems Lasalio dvasia yra svetima. Jie - buki moralistai ir jų moralizmas dažnai pereina į moralinį idiotizmą.

Štai problema, dėl kurios jūs menkai sukot galvas ir kurią atstumiate nuo savęs savo iškrypusiu moralizmu. Tačiau, ar socialinė nelygybė yra tik būtinybė ir dėsningumas, ar ir gerovė, turtas ir tiesa? Kodėl jūs pripažinote dorovine aksioma tai, kad socialinė nelygybė yra blogis? Tam tikroje materialinių gamybinių jėgų vystymosi pakopoje nelygybė duoda daugiausiai gėrybių, labiausiai patenkina liaudies poreikius. Lygybė vestų į neturtą, į darbo našumo susilpnėjimą, į liaudies turto ir maisto šaltinių sunykimą. Neaukštame materialinio išsivystymo lygyje, kol žmogus neapvaldė stichinių gamtos jėgų, socialinė nelygybė, privilegijuotos ir turtingos klasės išskyrimas yra vienintelis išsigelbėjimas neturtingiesiems, liaudies masėms, yra gėris. Neskaitlingas pasiturinčių ir turtingų žmonių sluoksnis pats savaime negali būti nelaimių ir blogio šaltiniu. Toks tvirtinimas reiškia klaidingą operavimą kiekio kategorija. Atėmus iš šio neskaitlingo sluoksnio materialias priemones, neįmanoma pastebimai pakeisti liaudies masių, didžiulio kiekio materialios padėties. Masių, didelių žmonių kiekių materialiam gerbūviui pakelti reikalinga ne mažo kiekio žmonių turtą sumažinti ,o darbo našumą kelti, materialias gamybines jėgas vystyti. Socialinis klausimas realiai išsprendžiamas visų pirma gamybos, o ne paskirstymo sferose. Lygiavimas į žemesnius, ko daugelis jūsų reikalauja, yra žmogiškosios kultūros griovimas, gyvenimo lygio smukdymas. Neturto socializmas - pats baisiausias socializmas, Įvykiai po pasaulinio karo parodė, kad socializmą ne turtas pagimdė, o neturtingumas. Pakenčiamesnis dar būtų turtingumo socializmas, pertekliaus socializmas. Kuomet revoliucinio socializmo fanatikai reikalauja, kad geriau visi būtų elgetomis, negu egzistuotų privilegijuota ir turtinga saujelė, turinti galimybę palaikyti aukštesnį lygį, tai jų moralizme kalba sudievinti pavydas ir kerštas. Sveikas moralus mąstymas turi pripažinti, kad geriau tegul nedaugelis būna aukštesniame kultūros lygyje, negu visi - žemame. Nelygybė yra vystymosi ir kultūros sąlyga. Tai - aksioma. Lieka neįrodyta, kodėl lygybė moraliai aukštesnė už nelygybę? O gal nelygybė, kaip tokia, yra tiesa ir gėris ir į ją reikia veržtis? Ir Dievo karalystėje bus nelygybė. Su nelygybe susijusi bet kokia būtis. Pasaulyje neturi būti badaujančių ir elgetų, visiems turi būti užtikrintas žmogaus vertas egzistavimas. Tačiau tai nereikalauja lygybės. Pačiame sukilime prieš socialinės tvarkos pagrindus teisingumo vardan yra religinė klaida, gimdanti piktus jausmus. Mums neduota žinoti, kodėl vienas turtingas, o kitas neturtingas, kodėl kiekvieno daliai tenka skirtingi išbandymai. Žmonės neturi galvoti, kad jie teisesni už Dievą ir gali ištaisyti Jo neteisingumą. Revoliucinė kova už teisingumą gimdo neapykantą. Ne kova už teisingumą, o meilė turi mums vadovauti padedant neturtingiems ir kenčiantiems. O meilės pertekliui ribos nepastatytos. Ne kova už abstraktų teisingumą, o kūrybinis instinktas privalo vadovauti socialiniuose reikaluose.

Kristus mokė, kad lengviau drambliui pralysti per adatos skylutę, negu turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę. Štai, kas daugeliui, paviršutiniškai vertinant Krikščionybę ir Jos paslaptis, skamba beveik socialistiškai. Jūs, socialistai, mėgstate piktnaudžiauti Evangelija ir ją prisimenate, kai jos prireikia jūsų nereliginiams ir antireliginiams tikslams pasiekti. Šiame Evangelijos teksto panaudojime, tuose nereliginiuose aiškinimuose yra kažkas bjauraus ir šventvagiško. Kristaus žodžiai apie turtuolius turi visiškai priešingą prasmę, negu jūs norėtumėte jiems suteikti. Kiekvienas, kuris vidiniai, o ne išviršiniai žiūri į gyvenimo paslaptis aiškiai pamatys, kad Kristus rūpinosi turtingųjų likimu, jų siela, kai kalbėjo, kad sunku, labai sunku jiems įeiti į dangaus karalystę Jis norėjo pasakyti, kad turtingieji tampa pasaulio, daiktų vergais, kad jie neturi dvasios laisvės ir todėl jiems apsunkintas kelias į dangaus, laisvų sielų, pamilusių Dievą labiau už visą pasaulį ir, kas iš pasaulio, karalystę. Kristus norėjo dvasiškai išlaisvinti turtinguosius, Jis buvo suinteresuotas ir jų sielų, kaip ir visų sielų išgelbėjimu amžinybei. Jis į pasaulį atėjo visiems, vienodai beturčiams ir turtingiesiems. Ir, kuomet Jis kalbėjo žodžius apie turtuolių sunkumus įeiti į dangaus karalystę, Jis galvojo ne apie beturčių materialius interesus, o apie dvasinius turtuolių reikalus, kadangi Jis aiškino absoliučią, bet kokios žmogaus sielos, nepriklausomai nuo socialinės padėties, vertę. Jis neturėjo išrinktųjų ir pažemintųjų pagal socialinę padėtį. Socialistiniai šūkavimai apie turtuolius užima priešingą Krikščionybės polių, jie persunkti neapykanta ir pavydu turtingiesiems. Socialistai nori apsunkinti kelią į dangaus karalystę ir beturčiams. Kristaus Žodžiai pasakyti vidiniam žmogui, žmogaus sielai. Socialistų žodžiai sakomi išviršiniam žmogui, materialiam žmogaus apvalkalui, juose visuomet jaučiamas vidinio žmogaus nepažinojimas. Kristus mokė apie palaimingą , palaimintąjį neturtą, dieviškąjį neturtą kaip aukščiausią dvasios laisvę ir grožį. Jis suprantamas nedaugeliui. Dievo vargšas Šv. Pranciškus Asyžietis tobulai realizavo šį neturto grožio paveikslą. Tačiau ką bendro tai turi su socializmu? Kristus mokė, kad pavargėliai turi dvasinius privalumus prieš turtinguosius, kad jiems lengviau įeiti į dangaus karalystę. Socialistai nuolatos teigia turtingųjų pranašumą, pavydi tų pranašumų, nori atimti juos ir atiduoti neturtingiesiems. Kristus mokė atiduoti savo turtus. Socialistai moko atimti svetimo turtus. Kristus mokė papenėti alkaną ir atiduoti paskutinius marškinius. Tai reikia suprasti, kaip meilės pertekliaus aktą. Šiuo Kristus kreipėsi į vidinį žmogų, į žmogaus sielos gelmes, Tai nebuvo išorinio socialinio susitvarkymo receptas, apie jį Evangelija nieko nesako. Socialistai neragina papenėti alkaną ir atiduoti paskutinius marškinius artimui. Jie kreipiasi į išviršinį žmogų. Jie neturtingąjį ragina atiminėti, naudoti prievartą. Jie įteigia beturčiui mintį, kad turtas puikus, kad turtingojo dalia - pavydėtina dalia, tuo apnuodydami jo vargšę širdį. Kristus norėjo, kad nebūtų alkanų, visi būtų pamaitinti, kad visi turėtų marškinius. Krikščioniškas požiūris į gyvenimą reikalauja rūpintis alkanais, nelaimingais, bedaliais. Baisiajam teisme paklaus Kristus kiekvieną mūsų apie alkanų, nelaimingų bedalių likimą. Turtingiesiems bus sunku atsakyti. Tačiau, kokia priešiška ši Kristaus dvasia socialistinei dvasiai! Kristus atskleidė amžiną tiesą apie dvasinę žmogaus sandarą, o ne laikiną tiesą apie socialinį visuomenės susitvarkymą. Visas evangeliškasis Kristaus mokymas net numato nuosavybę, socialinę nelygybę ir, neliesdamas socialinės tvarkos, kurią sąlygoja sudėtingos prigimties ir istorinės sąlygos, moko meilės ir pasiaukojimo amžinųjų tiesų. Socialistai nori padaryti negalimomis krikščioniškąsias meilės, aukos ir sušelpimo dorybes. Didi Krikščionybės išmintis, kuriai absoliuti žmogaus sielos vertė nepriklauso nuo socialinės padėties, įsitvirtina bet kokioje istorinėje aplinkoje. Valdovas ir vergas gali būti broliais Kristuje, pasilikdami kiekvienas savo socialinėje aplinkoje. Krikščionybė reikalauja, kad valdovo siela ir vergo siela būtų pripažintos absoliučiai vertingomis ir lygiavertėmis prieš Dievą, kad valdovas verge gerbtų Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau ji neskatina kelti socialinę revoliuciją ir nemoko, kad kuri nors visuomeninė santvarka būtina visiems laikais. Apaštalas Povilas mokė, kad vergas, pasilikdamas jo daliai tekusioje socialinėje padėtyje, gali būti tobulas ir eiti Kristaus keliu. Krikščioniškajai Bažnyčiai socialiniai revoliuciniai elementai ryžtingai svetimi, jie buvo tik sektantų ir eretikų judėjimuose. Naikinant pasaulyje vergiją, krikščionybė padarė milžinišką įtaką, tačiau jos poveikis buvo dvasinis, o ne socialinis, vidinis, o ne išorinis. Krikščionybė pripažįsta, kad visus socialinius pokyčius sąlygoja ypatingi dėsningumai, kad išviršinėje gyvenimo pusėje įpėdinystė negali būti panaikinta ir sugriauta. Socialinis klausimas turi savo techninę pusę, savo mokslinius metodus, savo materialinius sąlygojimus. Visuotina krikščionybės išmintis, skirtingai nuo sektantybės, visa tai pripažįsta. Galutinis socialinio blogio ir kančių panaikinimas galimas tik kosminėje harmonijoje, tik Dangaus karalystėje. Iki tol galimos tik santykinės pakopos. Socialinis klausimas neišsprendžiamas, sprendžiami tik socialiniai klausimai. Krikščioniškasis gėris laisvas ir todėl numato tam tikrą blogio laisvę.

Socializmo ideologija yra materialaus, nekokybinio darbo ideologija. Ji priešinga dvasiniam ir kokybiniam darbui. Ir klaidinga būtų tvirtinti, kad socializmas ima į savo apsaugą darbą kaip visumą, kaip pasaulinį pradą ir įsivaizduoja jo idėją. Socializmas įsivaizduoja mechaninį darbą ir neigia darbo kūrybinį pradą. Darbo, kaip kūrybos problema, socialistinės sąmonės visiškai nedomina, jinai yra už jos akiračio. Šiuo atžvilgiu socializmas yra vergiškai pavaldus jo neapkenčiamai buržuazinei kapitalistinei visuomenei ir bejėgis virš jos iškilti. Socializmas dievina proletariatą, tačiau darbo negerbia. Marksistinė socializmo prigimtis trukdo jam suprasti religinę darbo prigimtį. Darbo išlaisvinimas ribiniu atveju socialistinei sąmonei yra išlaisvinimas nuo darbo. Darbo ideologija pereina į priešiškumo darbui ideologiją, paremtą pavydu tiems, kurie laisvi nuo darbo. Tik pykčio ir keršto vedini, socialistai norėtų priversti dirbti buržuazines klases. Socializmo patose pareigos darbui nėra. Socializmo požiūris į darbą demaskuoja jo neigimą, refleksinę prigimtį, jo priklausomybę nuo to, kieno jis yra reakcija. Socializmas neatnešė pasauliui darbo idėjos sutaurinimo ir jo kūrybinio, kokybinio pobūdžio išaukštinimo. Jis remiasi materialaus darbo abstrakcija, baisinga, viską lyginančia darbo kiekybės abstrakcija. Tačiau darbas turi savo šventas teises, neatskiriamas nuo jo šventų pareigų. Kuomet kapitalas neigia šventas darbo teises ir gniaužia jas, jis yra blogio pradas ir prieš jį reikia kovoti. Kapitalas yra būtinas ūkiniame gyvenime, be kurio negali darbas išsiskleisti, tačiau jis gali virsti savimi besipuikaujančiu abstrakčiu pradu, ir tuomet jis iškrinta iš organinės hierarchijos. Socializmas nori atstovauti darbą, iškritusį iš organinės hierarchijos ir virtusį abstrakčiu pradu. Egzistuoja kokybinė darbo hierarchija. Ir šventas tik tas darbas, kuris yra toje kokybinėje hierarchijoje. Tai gerai suvokė Platonas. Tai suvokė Reskinas naujaisiais laikais. Tačiau to nesuvokia socialistai. Materialus darbas, kaip abstraktus kiekybinis  pradas neegzistuoja. Tai - fikcija, ant kurios taip daug pastatė Marksas. Darbas turi dvasinę prigimtį. Ir vadinamas darbo našumas priklauso nuo žmogaus dvasinės būsenos. Darbo drausmė yra dvasinė drausmė. Galų gale, ji turi religinius pagrindus. Be religinių pagrindų, be dvasinės  drausmės darbas genda, išsišvaisto, o ūkinis gyvenimas virsta šiukšlių krūva. Jūsų materialistinis socializmas yra bejėgis  susidoroti su darbo drausmės ir darbo  organizavimo  problema. Darbo drausmė ir organizavimas gali būti tik hierarchiški. Ir čia jūs susiduriate su jus naikinančiu prieštaravimu. Socialistinė visuomenė vaizduojama kaip darbo visuomenė. Tačiau materialistinis socializmas yra bejėgis organizuoti darbą, jis jį dezorganizuoja, kadangi neigia hierarchinę darbo sandarą. Jis griauna dvasinius darbo pagrindus. Jau gimdamas socializmas sukyla prieš darbo pasidalinimą. Bet darbo padalinimas yra visuomenės ir kultūros pagrindas, darbo drausmės ir kokybės hierarchijos pagrindas. Darbo pasidalinimo žlugdymas yra visuomeninio kosmoso žlugdymas, kokybinės kultūros galas. Kiekybinis darbo suvienodinimas yra geriausiųjų skriauda ir netikėlių iškėlimas, gabumų ir nagingumo, patirties ir išsilavinimo, pašaukimo ir genialumo naikinimas. Veltui kai kurie laisvūniškesni iš jūsų galvoja, kad visiškas materialus vienodumas, bet kokios kokybės suvedimas į kiekybę gali išlaisvinti vietos dvasinei įvairovei, kokybiniams dvasinio gyvenimo privalumams. Materialaus gyvenimo abstrakcijos neegzistuoja, neegzistuoja ir dvasinio gyvenimo abstrakcijos. Visuomenės kosmose viskas susieta, viskas persipina. Kaip jūs neatsikalbinėtumėte, bet esat priversti pripažinti materialaus darbo viršų ir neigti dvasinio darbo savarankiškumą. Jūs neapkenčiate dvasinio darbo ir jo atstovų. Jūs jį norite pajungti materialiam darbui. Tai - jums dvi abstrakcijos, ir vieną iš jų norėtumėte galutinai pajungti kitai. Todėl ir baisus socializmas ne tik kapitalui, jis dar baisesnis dvasiniam darbui, kūrybai, t.y. galų gale, žmogaus dvasiai. Jūsų socializmas yra materijos sukilimas prieš dvasią, materijos ir dvasios kivirčas. "Buržuazinė" kapitalo viešpatija irgi buvo naikinančios dvasią materijos viešpatija, o jūs - jos tęsėjai, jos paveldėtojai, dvasios naikintojai.

Jūsų pasaulinės socialinės revoliucijos, kapitalistinės visuomenės zusammenbruch'o yra baisingas mokslinės ir socialinės politinės sričių idėjų mišinys su religinio pobūdžio idėjomis. Šuolis iš būtinybės viešpatijos į laisvės viešpatiją, apie kurį kalbėjo Marksas ir Engelsas, jau yra perėjimas nuo istorinio proceso į viršistorinį, yra pasaulinės istorijos apokalipsė. Socialinių revoliucijų, pasaulinės katastrofos, pradedančios naują istorinę erą, prasme, niekada nebuvo ir negali būti. Savo prigimtimi socialinis procesas yra molekulinis procesas. Natūraliomis sąlygomis jis reiškiasi tik kaip evoliucija, o ne revoliucija. Socialiniai procesai neturi nieko bendra su politiniais coupe d'etat, su vyriausybės nuvertimu, įvykstančiu dienos bėgyje, su sąmokslais, sukilimais ir ginkluotais susirėmimais. Durtuvais ir patrankomis neįmanoma pakeisti ekonominių santykių, sukurti naują visuomenės sandarą. Tai tikra ir socialinių kontrrevoliucijų, ne tik revoliucijų, atžvilgiu.

Socialinis vystymasis apima augančią žmogaus valdžią gamtai, ekonominio našumo augimą ir dorovinių santykių tarp žmonių pakitimą. Šie ekonominiai ir doroviniai procesai nepanašūs į revoliucijas ir kataklizmas. Objektyvioji mokslinė marksizmo pusė veda į pasaulinės socialinės revoliucijos idėjos neigimą. Ir, jeigu marksizmas vis tik ragino kelti socialinę revoliuciją ir tikėjo į ją, tai jis buvo ne tik mokslas, bet ir tikėjimas, turėjo ne tik socialinius, bet ir religinius, klaidatikiškus kėslus. Socialinės revoliucijos laukimas ir yra klaidingas religinis laukimas, monas ir savęs apgaulė. Revoliucinis socialinis maksimalizmas visuomet grindžiamas santykinio ir absoliutaus, socialinio ir religinio, priemonių ir tikslų mišiniu. Natūrali tvarka istorinėje tikrovėje numato priemonių skaitlingumą. Socialinio klausimo sprendimas, šiame trijų matavimų pasaulyje, gali būti tik sudėtingas ir reliatyvus. "Socialinė revoliucija" galima tik kaip irimo procesas. Socialinis reformizmas, nukreiptas į darbo ir darbininkų interesų apsaugą, turi derintis ir su istorine įpėdinyste ir tradicijomis, ir su nedalomomis žmogaus teisėmis ir laisve. Būtina derinti laisvą individualią iniciatyvą, laisvą visuomeninį kooperavimą ir valstybinį reguliavimą. Tai reiškia, kad socialistinis pradas su savo daline ir reliatyvia tiesa, turi būti derinamas su kitais pradais, konservatyviuoju ir liberaliuoju pradais. Socialinis visuomenės reformavimas, gamybos reguliavimas, darbo organizavimas turi būti derinami su privačios nuosavybės pradais, Nuosavybės pradas nenutrūkstamai siejasi su asmenybės pradais. Nuosavybės pradas turi gilius religinius ir dvasinius pagrindus, jis įsišaknijęs žmogaus dvasios laisvėje, jo organiniame dvasiniame ryšyje su protėviais ir palikuonimis. Tačiau su nuosavybės pradu gali sietis ir patys šlykščiausi piktnaudžiavimai, jis lengvai virsta žmogiškojo savanaudiškumo ir godumo priemone, jis gali virsti vergijos priemone. Nuosavybės pradas nėra aukštas ir absoliutus pradas, jis turi būti pajungtas aukštesniems pradams, turi būti ribojamas. Patvaldiška, abstrakti, savimi pasitenkinanti nuosavybė baisiai ištuština žmogaus gyvenimą, tampa vampyriniu pradu. Tuomet socialiniame sukilime būna dalis tiesos. Vidiniai nuosavybė turi būti įdvasinta, tuomet ji pateisinama, nes atlieka savo misiją, atstovaudama vieną iš amžinųjų pradų. Savanaudiškumo, godumo, egoizmo dvasiai, apsėstai pasismaginimų troškuliu ir suviliotai neskoningu ir bjauriu ištaigingumu, būtina priešpastatyti kitokią dvasią. Būtina dvasinė kova su "buržuazine" dvasia. Socializmas yra bejėgis nugalėti šią buržuazinę dvasią, nes jinai socializmą pagimdė. Ir niekada niekada jūs, socialistai, šio "buržuazinio" amžiaus vaikai, neištrūksite iš trijų matavimų "buržuazinio" pasaulio. Perėjimas į ketvirtąjį žmogaus būties matavimą yra vidinis dvasinis perversmas, religinė revoliucija Skurdo ir bado nugalėjimas, būtino egzistavimo minimumo garantija yra kuklus ir elementarus uždavinys, jo išsprendimas nereiškia perėjimo į kitokį matavimą, į viršistorinį egzistavimą. O pilna ir galutinė socializmo pergalė negalima ir pražūtinga žmogui, jo dvasinei prigimčiai, jo aukščiausiajam orumui. Socializmo religijos triumfas sustabdytų našumo augimą ir paralyžiuotų kūrybą. Jis naikina darbo motyvus, šis triumfas padarytų negalimu kūrybinį perteklių, kadangi perteklių sąlygoja nelygybė, lenktyniavimas ir atranka. Didžiajai daugumai proletariato, su kuriuo bus sutapatinta visa žmonija, nebus reikalinga aukštesnė kokybiška kultūra, nebus reikalingi kūrybiniai dvasinio gyvenimo pakilimai. Šiam proletariatui priklausys niekuo neribota aukščiausia valdžia. Ir, vardan kūrybinės laisvės, vardan aukštesnių žmonijos bruožų, nelygybė turi būti pateisinta. Neatsitiktinai prieš nelygybę labiau už visus sukyla pozityvistai ir materialistai. Jie negali suvokti nelygybės prasmės. Tik religinis požiūris į gyvenimą gali suvokti žmogaus likimą paslaptingoje pasaulio sandaroje ir skirtingą kiekvieno dalią už žemiškojo gyvenimo ribų. Pasibaisėtinai neteisinga ir žiauru reikalauti visiems žmonėms vienodų sąlygų. Vieno žmogaus gyvenimo sąlygos, jam įprastos ir palyginti lengvos, kitam būtų nepakeliamos, kankinančio ir slegiančios. Nekultūringo ir grubaus su subtiliu, aukštos kultūros žmogumi prievartinio sulyginimo gali reikalauti tik kerštingas pyktis ir neapykanta. Jautrumas kančiai priklauso nuo žmogaus vidinės organizacijos, nuo protėvių kraujo, nuo auklėjimo, nuo kultūrinio lygio, nuo pašaukimo. Buržuazinis kapitalistinis pasaulis netvarkingas tuo, kad jis viską niveliuoja ir lygina, žudo viską, kas individualu.

Dostojevskis giliai suvokė, kad socializmas yra nemirtingumo neigimo pasėka. Todėl socializme reiškiasi mirtingųjų godumas, žemiškojo gyvenimo godumas. Banalios ir ydingos visos jūsų utopijos, jos - miesčioniškumo viršūnė. Dvasinė klaida tūno jūsų socialinio svajingumo pagrinde. Šiuo nesveiku socialiniu svajingumu jūs norite užgožti mirties baimę, ieškote nemirtingumo surogato. Socialinis svajingumas, socialinis utopizmas užgniaužė jumyse religinį jausmą, susilpnino gyvenimo prasmės suvokimą ir uždegė jums amžinybę. Sveikas socialinis pesimizmas būtų jums išsigelbėjimas, nuo jo eitų dvasinis sveikatingumas. Jūsų socializmas pretenduoja būti nauja religija, nauja dvasia, o ne tik socialiniu pasitvarkymu, ne tik kasdienės duonos alkaniems gavyba. Šioje pretenzijoje pražūsta ir didelė socializmo tiesos dalis. Jūs ne tiek rūpinatės žemiška duona badaujantiems (per dažnai iš jų atimate ir tą duoną, kurią turėjo anksčiau), kiek skelbiate žemiškosios duonos religiją, einate prieš dangiškosios duonos religiją. Jūsų pretenzingasis socializmas giliai antiistoriškas, nesuvokia istorijos paslapties ir todėl iš esmės jis yra reakcingas. Jis siekia antikristinės istorijos baigties. Ir tik visuotinė krikščioniškoji brolybė, atgręžta į Kristaus istorijos baigtį, gali nugalėti socialistinius gundymus. Demokratijos idėja ir socializmo idėja - priešpriešinės idėjos. Žoreso tipo demokratinis socializmas nėra tikras socializmas. Visi jūs, socialistai revoliucionieriai, menševikai, dešinieji visokio plauko socialistai - netikri socialistai, visi jūs labiau demokratai, negu socialistai. Tikri socialistai - komunistai. Ir komunistai teisūs, priešpastatydami socializmą demokratijai. Demokratija formaliai neturi turinio, ji abejinga liaudies valios krypčiai. Formalioje liaudies valdžioje liaudies valia neturi jokios reikšmės. Socializmas pesimistiškai nusiteikęs liaudies valios atžvilgiu, jis suinteresuotas, kad liaudies valia turėtų apibrėžtą kryptį ir apibrėžtą dalyką. Socializmas tvirtina ne suverenią liaudies valdžią, o suverenią klasės valdžią, klasės-mesijaus valią, proletariato valią. Tik proletariatas laisvas nuo eksploatacijos gimtosios nuodėmės. Nuoseklusis socializmas leidžia tik proletariato ir ne bet kokio proletariato, o tik socialistinio proletariato, ištikimo proletariato idėjai, valios išraišką. Ne faktiškas, empirinis proletariatas turi viešpatauti, o tik - proletariato "idėja". Vardan proletariato "idėjos" galima vykdyti bet kokį faktinio proletariato prievartavimą. Viršus priklauso tai mažumai, kuri yra tikra proletariato "idėjos" nešėja, kuri laikosi "tikro" tikėjimo. Socialistinė valstybė nėra sekuliari valstybė, ji sakralinė valstybė. Ji iš principo negali pakęsti kito tikėjimo ir nepripažįsta jam jokių teisių. Jis teises pripažįsta tik tiems, kurie išpažįsta "tikrą" tikėjimą, socialistinį tikėjimą. Socialistinė valstybė panaši į autoritarinę teokratinę valstybę. Socialistinė valstybė yra šėtonokratija. Socializmas išpažįsta mesianistinį tikėjimą. Proletariatas yra klasė -mesijas. Mesianistinės "idėjos" saugotoja yra ypatinga hierarchija - komunistų partija, kraštutinai centralizuota ir turinti diktatorišką valdžią. Joks liaudies valios išsiliejimas negalimas. Būtina prievarta pajungti liaudį "šventai" proletariato valiai, o patį proletariatą pajungti proletariato "idėjai". Teisybę žino ir teisybei pajungia nedaugelis - kažkoks komunistų partijos centro komitetas. Kaip tai nepanašu į demokratiją! Tikri socialistai turi neapkęsti skeptiškosios, be turinio, tuščios demokratijos. Socializmas nori pasiekti gyvenimo turinį, atrasti tikrąją ir teisiąją valią. Čia socializmas teisesnis, negu demokratija. Tačiau čia jis ir priartėja prie paskutinių nebūties ribų. Proletariato "idėja" visiškai tuščia, nepraktiška idėja. Gyvenimo turinys ir tikslas negali būti socialinis ir apspręstas materialiomis savybėmis. Gyvenimo turinys ir tikslas gali būti tik dvasiniai. Negalima ieškoti teisuoliškos valios už pačios realiausios valios teisumo ir šventumo ribų. Visos socialinės ir politinės formos pasirodys formaliomis. Jos turi būti pavaldžios dvasiniams gyvenimo tikslams. Ir teokratija tik simbolizavo dangaus karalystę, tačiau realiai jos nepasiekė. Čia buvo jos istorinio kracho priežastis. Socializmas galutinai išreiškia visų išviršinių tobulos visuomenės ir tobulo gyvenimo siekių tuštybę. Tik realus, tobulas dvasinis gyvenas išsprendžia tobulos visuomenės problemą.


DEŠIMTAS LAIŠKAS Apie anarchizmą

Anarchizmas, kaip ir socializmas, yra vienas iš amžinų polinkių ir viena iš visuomeninės minties ribų, pasireiškiančių visuomenėje. Revoliucinis anarchizmo patosas kitoks, negu socializmo patosas. Egzistuoja šių dviejų revoliucinių stichijų vidinis prieštaravimas, tačiau ir nepagaunamas vienos perėjimas į kitą. Jeigu socializmas pasiekia nebūtį ieškodamas lygybės, tai anarchizmas pasiekia nebūtį ieškodamas laisvės. Socializmo riba - tuščia lygybė. Anarchizmo riba-tuščia laisvė. Jeigu socializmas tiki į priverstinės organizacijos palaimingumą, tai anarchizmas tiki į natūralų autonomizmą ir žmogaus atomizmą. Anarchizmas tiki, kad iš chaoso natūraliu būdu gali atsirasti harmonija. Nors anarchizmas neturi tam jokio pagrindo, tačiau jis labiau tiki žmogumi, negu socializmas. Anarchizmas neigia bet kokią įstatymo reikšmę žmogaus gyvenime, neigia bet kokį istorinį hierarchizmą, bet kokią teisę ir bet kokią valstybę. Nuosekliai anarchistinei sąmonei istorinis procesas yra visiškai beprasmis, ir žmogus turi nusimesti visus sustabarėjusius kultūros ir valstybingumo dalykus. Nuoseklus anarchizmas nepripažįsta jokių laimėjimų ilgame žmonijos istorijos kelyje. Jis nori atkurti natūralų žmogų, laisvą nuo bet kokių saitų, nuo visų istorinių prisiminimų. Laisvos prigimties žmogui viskas atrodo tik kaip slegiantis futliaras, visa istorija- tik kankinančios žmogų grandinės. Jokių vidinių socialinio proceso dėsningumų anarchizmas nepripažįsta. Žmogus gali ir privalo visiškai išsivaduoti bet kuriuo istoriniu momentu, prie bet kurios santvarkos. Revoliucinis anarchizmas turi klasių socializmo elementus. Tik retais atvejais, kai anarchizmas pasireiškia idealistine forma, jis atstovauja žmogų, asmenybę, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugeliu atvejų anarchizmas atstovauja tas pačias "proletarines" visuomenės klases, kaip ir socializmas, ir net prisiima penkto luomo, lumpen-proletariato ideologiją. Jūs, anarchistai, mėgstate šūkauti apie žmogaus laisvę, apie asmenybę, bet jūs kvėpuojate ta pačia klasine neapykanta, kaip ir socialistai, jūs taip pat negalite pakilti aukščiau klasių kovos pažiūrų. Ir čia - vielinis anarchizmo prieštaravimas, čia pajuntama jo nelaisvė, jo priklausomybė nuo blogiausios socializmo rūšies. Anarchizmo pagrinduose revoliucinis, maištingas nuoskaudos jausmas, nevykusio gyvenimo, pykčio valstybėms ir gėrybėms, kurių nepavyko pasiekti, jausmas. Anarchizmo ideologija yra artima padugnių, išmestų už socialinės hierarchijos borto, skarmalių ideologijai. Anarchistinė aistra griovimui atsiranda iš neapykantos ir keršto jausmo. Visuomenės kultūroje anarchizmas nejaučia nieko sau artimo, savo nuosavybės, viskas jam atrodo svetima, slegia, kelia neapykantą. Anarchistui valstybė - ne jo, svetima, slegianti, neapkenčiama. Ir ką gi anarchistas pripažįsta savo nuosavybe? Nieko. Jis neturi ne tik medžiaginės nuosavybės (kartais gali ir turėti), bet visų pirma jis neturi dvasinės nuosavybės ir todėl, kaupdamas širdyje griausmingą pyktį, jis jaučiasi bedaliu. Vienas iš kraštutiniausių ir įdomių anarchizmo filosofų Maksas Šteineris parašė knygą "Vienintelis ir jo nuosavybė". Maksas Šteineris viską viską pasaulyje pripažįsta "vienintelio" nuosavybe. Tačiau tai - siaubinga savęs apgaulė. Tikrovėje jis apvogė "vienintelį", iš jo atėmė bet kokią nuosavybę. "Vienintelis". - dvasinis proletaras, jis nieko neturi savo, visos dvasinės realybės ir dvasinės vertybės - ne jo, svetimos ir todėl neapkenčiamos. "Vienintelis" gyvena dykumoje, baisioje dvasinėje dykumoje. Ne tik stato jis iš "nieko", bet "niekas" yra ir jo gyvenimo turinys, gyvenimo tikslas. Ir visi jūs, revoliucionieriai anarchistai, esate tokie pat dvasiniai proletarai, kaip Šteinerio "vienintelis", tokie pat skurdūs, tokie pat tušti ir tokie pat atitrūkę ir atskirti nuo visų dvasinio gyvenimo šaltinių ir gyvenimo vertenybių. Anarchizmas yra atomizmas, visų visuomenės vientisybių irimas į atomus, į tik save prapažįstančius atomus, į nuo savęs pradedančius istoriją, neigiančius aukštesnes realybes, atomus. Anarchijos pergalė ir būtų organiškai susietų realybių hierarchijos žlugimas, visos kosminės tvarkos žlugimas, chaoso maištas prieš kosmosą. Šiame chaoso sukilime, pirmučiausia, keliama abejonė visų kosminių realybių egzistavimu, iš šviesos gimusio dieviškojo pasaulio realybe. Jie paskęsta į chaotinę tamsą, ir ši tamsa pripažįstama vienintele realybe. Chaosas išlaisvinamas, o tik save pripažįstą atomai galvoja atkurti naują pasaulį. Štai kas krutuliuoja kartais taip gražiame ir palaimingame anarchistiniame mokyme! Žiūrint filosofiškai, jūsų anarchizmas yra kraštutinis nominalizmas, visų vientisų ir bendrų nacijos, valstybės, žmonijos, kosmoso realybių neigimas. Visas realybes slegiantis anarchizmas paverčia šmėklomis. Jis norėtų apnuoginti žmogų ir pastatyti jį tuštumoje, tuštumos akivaizdoje. Tačiau ar nepavirsta žmogus šioje tuštumoje į paskutinę iš šmėklų? Ar nesugriaunate jūs ir žmogaus, to individo, kuris buvo paskutinė jūsų instancija, ir vardan kurio jūs sukilote prieš visą pasaulį ir Dievą? Jums, nuosekliems anarchistams, žmogiškoji asmenybė yra pati tuščiausia šmėkla. Atominio skaldymo revoliuciniame procese jūs turėtumėte nueiti dar toliau. Atomu jūs pavertėte žmogų. Tačiau ir žmogus skyla į atomus. Skilimas eina gilyn. Žmogus yra vientisas, yra reali visuma. Dalys sukyla prieš visumą, ir suskyla asmenybės branduolys, jos dvasinis centras. Jūsų griaunantis nominalizmas turi eiti tolyn ir tolyn, jis negali palikti nieko realaus. Kodėl atsiras žmogus realesnis, negu visos jūsų sugriautos, viršžmogiškos realybės? Štai žemas prietaras, nuo kurio sunku jums atsisakyti. Nedaugelis iš jūsų svajojate radikaliai, iki paties galo sugriauti visas realybes žemėje. Tikrovėje toks griovimas turėtų būti begalinis. Begalinis griovimas atidengia tamsią žiojėjančią bedugnę, kurios išsigąsta ir patys kraštutinieji. Tačiau jūs iškviečiate dvasias, kurios drąsios, nuoseklios ir radikalesnės už jus. Jūs vis tik dar labai saikingi. Net pats drąsiausias M. Šterneris pasiliko abejonių dėl "vienintelio" realumo. Gi nuoseklusis anarchizmas turėtų pripažinti tik tamsios chaotiškos bedugnės realybę, tik neišvengiamą begalinį smulkinimą ir irimą. Anarchija turi apimti ir individualumą ir bet kokį žmogiškąjį "aš". Jūsų anarchizmas priešinasi ir yra prieštaravimas sau ir savęs naikinimas. Niekur jūs negalite užsilaikyti ir atsikvėpti. Tamsi srovė jus neša į bedugnę. Jūs ir kalbėti negalite kieno nors vardu. Jokio realaus asmens jums nėra. Jūs neturite teisės ištarti jokio vardo. Anarchijos kelias yra savęs sunaikinimo kelias, bet kokio "aš" žlugimas. Kas dinamitu sprogdina aukštesnes už save realybes, vertybes ir šventenybes, tas susprogdina ir save, savąjį "aš", tas pražudo savo asmenybę, smenga į chaotišką nebūtį. Žmogaus "aš" asmenybė, individualumas realiai egzistuoja, jeigu egzistuoja aukštesnės už žmogų realybės. Tikrasis žmogus yra, jeigu yra Dievas, ir jis miršta, suyra, jeigu jame miršta Dievas. Žmogus yra gyvas tuo, kas aukščiau jo, kas jo paties realumą daro begaliniai gilų, begaliniai turtingą. Žmogų, kuris teturi plokštuminius matavimus, o neturi giluminių - iššvaisto vėjai, jis netenka nuo amžių Dievo duoto vardo. Tačiau, ar jūs žinote be plokštuminio kitokį žmogaus matavimą? Sukyla ir maištauja žmogus, kai tampa galutinai plokščiu. Realybės, esančios virš žmogaus ir jungiančios jį su dieviškosios tikrovės gelmėmis, apsaugo žmogų, jo paveikslą, jo asmenį, jo orumą, trukdo jam ištirpti ir žūti tamsioje bedugnėje, chaotinėje stichijoje. Anarchizmo dugne visuomet galima rasti ištižusią asmenybę, praradusią savo paveikslą ir dvasinį centrą. Anarchizmas yra tokia pat žmogžudystė, kaip ir socializmas. Jums, anarchistams nėra ko išvaduoti. Jūs ne žmogų, o chaotišką nebūtį, kurioje žūsta žmogus, išvaduojate. Ir tos realybės, tos jėgos, kurias anarchizmas nori sutrypti, saugo žmogų nuo jam pavojingų stichijų. Bažnyčia saugo žmogaus paveikslą, saugo žmogaus asmenybę nuo prigimties demonų, nuo aplinkui siautėjančių ir grasinančių stichijų. Valstybė žmogaus paveikslą saugo nuo gyvuliškų stichijų, nuo kylančios iš apačios tamsos, ji žmogų pripažįsta individualia būtybe, saugo nuo ribas peržengiančios piktos valios. Teisė saugo žmogaus laisvę nuo kitų žmonių ir visos visuomenės piktos valios. Įstatymas demaskuoja nuodėmę, atitveria jai ribas ir leidžia minimumą laisvės nuodėmingame žmogaus gyvenime. Anarchizmas nepripažįsta blogio ir nuodėmės, jis laiko žmogaus prigimtį natūraliai gera ir nenuodėminga. Tačiau būtent tuo anarchizmas ne tik neišlaisvina žmogaus, bet pavergia jį dar labiau. Tuo būdu anarchizmas įtraukia žmogų į liūną, gyvulišką ir vergišką chaosą, Žmogaus asmenybę atiduoda demonams sudoroti. Anarchizmas įtvirtina blogyje vergijos laisvę. Jūs, anarchistai-laisvintojai, nepažįstate naujojo Adomo, gimusio Kristuje, laisvės. Jūsų anarchiškoji laisvė yra paskutinis senojo Adomo, senobinės gamtos prigimties žmogaus atodūsis. Tikrai laisvos dvasios žmogus negali būti anarchistu, jam nėra ką nuversti. Anarchistiška nuotaika - vergiška nuotaika. Žmogus, tikrai besiveržiantis į laisvę, negali būti anarchistu, nes jis pirmučiausia nori išsilaisvinti iš savo žemesnės prigimties, iš tamsiųjų jėgų valdžios. Anarchizmas, nepakeitęs žmogaus prigimties, palikęs jį nuodėmių ir aistrų vergu, nori jį absoliučiai išlaisvinti. Jis nori laisvės viešpatijos be išpirkimo. Tačiau tikrovėje Kristus išlaisvintojas ir laisvė yra ten, kur Viešpaties dvasia. Jūs gi, nenorėdami pripažinti Kristaus ir Viešpaties Dvasios, vaizduojatės laisvais, pasilikę vergijoje. Maištais ir sukilimais žmogaus laisvė neįgyjama. Anarchizmas - neigiama, formali, skurdi laisvė. Tai - vaikų laisvė, kurie nori turėti galimybę daryti viską, bet dar nežino, kas jiems ateis į galvą. Ar jūs kada nors galvojote, kam jums reikalinga laisvė, kaip jūs naudositės ja, kokiu teigiamu turiniu jūs ją užpildysite? Abejoju, ar jūs apie tai giliau galvojote. Jūs norite daryti viską, ko panorėsite. Tačiau ar jau panorėjote ko nors esminio? Ar pasirinkote jau kelią? Ar jau pamilote ką nors taip, kad meilės objektas pripildytų jūsų gyvenimą kilnesniu turiniu? Apie tai niekas iš jūsų nieko nesako. Jūs neturite jokio tikslo. Jūsų laisvos anarchinės bendrijos - idiliškos miesčioniškos utopijos, neturinčios jokio gilesnio turinio. Priemonės, kurias jūs naudojate kovoje, apšviečia jus tamsiai raudona šviesa, kuri jums teikia demonišką išvaizdą. Jūsų tikslai skurdūs ir niekingi. Baisiomis ir nusikalstamomis priemonėmis jūs veržiatės į saldžią, miesčionišką žemiškos palaimos idiliją, į natūralų rojų mažuose nameliuose su sodeliais.

Jūsų baisūs kruvini maištai ir sukilimai turi nueiti per niek. Visas jūsų patosas - priemonėse, o ne kovos tiksluose. Anarchistiška laisvė - tuščia laisvė, laisvė nuo visų būties saitų, nuo Dievo, nuo kosmoso, nuo bet kokio žmoniškumo. Tačiau, ką jūs darysite kitą dieną po to, kuomet visi teigiami, užpildą žmogaus gyvenimą saitai subyrės? Nežinosite ir patys, ką veikti. Dėl atsiradusios tuštumos jūs pajusite mirtiną ilgesį ir liūdesį, nebūties siaubą. Jūs patys labiau vertinsite vergiją už laisvę. Ir vergijos neteks ilgai laukti. Tuščia, skurdi laisvė akies mirksniu pavirs vergija. Jūs tapsite savo, panašių į save ir gamtos prigimties vergais. Anarchizmas nepažįsta tikrosios laisvės, kaip socializmas nepažįsta brolybės. Anarchizmas išreiškia visas pirminio žmogaus dievinimo kryptis, Jis yra bet kokio revoliucionizmo, socializmo, demokratizmo dugne. Ir nei viena iš šių krypčių negali nieko rimto priešpastatyti anarchizmui, negali su juo kovoti. Radikalus tų neigiamų krypčių klaidingumo demaskavimas ir yra anarchizmo nuopelnas,

Anarchizmo ideologija dažniausiai turi antireliginį pagrindą ir minta ateistiniu patosu. Toks yra Bakunino ir M. Štirnerio anarchizmas, dinamitininkų anarchizmas, veiklos anarchizmas. Anarchizmas visų pirma yra nukreiptas prieš dangaus Valdovą, o jau paskiau prieš žemiškuosius valdovus. Tačiau anarchizmo ideologija gali turėti ir religinius pagrindus, gali vaizduoti religinį mokymą ir vardan Dievo neigti bet kokią valdžią žemėje. Toks L.Tolstojaus anarchizmas, E. Karpenterio anarchizmas, duchoborų ir sektantų anarchizmas, jie neigia bet kokį dieviškųjų pradų įsikūnijimą istoriniame procese. Religinis anarchizmas - visiškai ypatingas reiškinys. Į anarchizmą gali vesti tik abstraktaus dvasingumo ir abstraktaus monizmo religijos. Abstraktus dvasingumas ir abstraktus monizmas pradeda prieštarauti istoriniams įsikūnijimams ir istoriniam daugialypumui. Tai - ne krikščioniškoji religija, o ydingas nukrypimas, krikščionybės išniekinimas. Ši sektantiška "duchoborystė", vaizduojanti krikščionybę, jungia kraštutinį individualizmą, visų žmogaus bažnytinių ryšių neigimą su kraštutiniu monizmu, su absoliučios tapatybės ir vienodumo tvirtinimu. Šiame abstrakčiame religiniame individualizme ir monizme neigiama organinio kosminio gyvenimo vienybė ir kiekvienos asmenybės atsakomybė. Sektantiškai duchoboriškas religinis anarchizmas nori numesti nuo savęs istorinio proceso naštą, istorinio žmonijos likimo naštą ir, išskyręs save, iš savęs pradėti gyventi absoliučioje laisvėje. Šis religinis anarchizmas nori pripažinti tikėjimo valdžią tik savyje. Jis nusigręžia nuo konkretaus daugialypumo ir su juo susijusio tragiško likimo. Jis vaizduojasi esąs absoliučioje vienatvėje neįkūnytame ir neįkūnijamame dvasingume. Jis nenori susitepti baltų anarchistinių šventuoliškų rūbų, prisiliesdamas prie istorinių dalykų. Religinis anarchizmas pasitraukia iš istorijos, nenorėdamas dalyvauti tokiame "nešvariame" reikale. Religinis anarchizmas yra kraštutinis racionalumas, jis netiki į paslaptingą istorinių įsikūnijimų pagrindą ir prasmę ir tiki, kad per individualią sąmonę ir tikėjimą įmanoma staigiai pakeisti visą pasaulį ir atvesti jį į naują gyvenimą. Toks tolstojininkų, duchoborų, dvasios krikščionių, evangelikų tikėjimas. Evangeliškoji krikščionybė atmeta ne tik pasaulinę istoriją, bet ir visą krikščionybės istoriją. Ir ši evangeliškoji krikščionybė išsigimsta į moralizmą ir įstatymų pildymą. Pats tipiškiausias krikščioniškasis anarchistas buvo L. Tolstojus. Jame galima išsiaiškinti religinio anarchizmo varomąjį mechanizmą. Tolstojiško anarchizmo kraštutinis spiritualizmas jungiasi su gyvuliška materialia gyvenimo turinio samprata; kraštutinis individualizmas jungiasi su ne mažiau kraštutiniu, visiškai neigiančiu asmenybę, monizmu: beprotiškas istorinio proceso neigimas jungiasi su kraštutiniu racionalizmu, su grubiu visko nuostabaus ir paslaptingo neigimu. Anarchizmo beprotybė yra racionalistinė beprotybė, proto atbukimas. Tai yra tikra ir religiniam ir antireliginiam anarchizmui.

Anarchizmo patosas yra istorijos neigimo patosas. Ir kiekvienas, kas neigia istoriją, turi anarchizmo grūdą, nors jis ir nelaikytų savęs anarchistu. Taip rusų Rytų pravoslavų religingume yra anarchistinis polinkis, valdžios ir organizacijos nepakantumas. Anarchistinį polinkį turėjo ir slavofilai. Jis tinka ir patvaldystei. Žmonijos organizavimas istoriniam gyvenimui prieštarauja anarchistinei dvasiai. Katalikybėje nėra jokių anarchiškų elementų, nors jinai ir kovojo prieš valstybinę valdžią. Pravoslavija buvo paklusni valstybinei valdžiai, tačiau joje galimi savotiški anarchistiniai polinkiai. Rytų pravoslavų sielos beribiškumas ir neapibrėžtumas, formos ir ribų stoka, silpna vidinė drausmė lemia nepiktybinį anarchizmą. Klaidinga būtų manyti, kad anarchizmas reiškia žmogaus dvasios aktyvią veiklą. Išviršiniu triukšmu ir gestais jūs klaidinate kitus ir patys klaidinatės. Anarchizmas ne tik gali reikšti pasyvumą, bet jis galų gale ir yra dvasinio pasyvumo išraiška. Anarchizmas - ne vyriškas, o moteriškas. Vyriška dvasia formuoja, drausmina, organizuoja. Moteriška pasyvi dvasia skandina į beformį nesudrausmintą ir neorganizuotą chaosą. Ir visi jūs, patys baisiausi anarchistai, senojo pasaulio bombarduotojai, visi jūs - ne vyriški, o moteriški. Jūs nesutvarkote savęs ir stichijų, jus valdo jums nepažįstamos stichinės dvasios. Anarchistai - patys neatsakingiausi žmonės: jie už nieką nenori atsakyti. Gi neatsakingumas ir yra ne vyriškumo, o dvasios pasyvumo reiškinys. Vyriška dvasia imasi atsakomybės.

Religinio anarchizmo pagrinduose galima surasti asmenybės jausmo išglebimą. Tolstojininkų, duchoborų ir kitų religinių anarchistų asmenybė užgniaužta. Visiškame nuasmeninime jie mato tikėjimo priesakų vykdymą, jie viską nori sutapatinti, suvienodinti. Religinis anarchistas individualumą pasirengęs pripažinti dvasine nuodėme. Tolstojaus religinis anarchizmas prasidėjo nuo visiškai nuasmeninto Platono Karatajevo. Tačiau, jei jau religinis anarchizmas nepripažįsta asmenybės, tai jūsų bereliginis anarchizmas negali net ištarti žodžio "asmenybė", kadangi jis nuo šios realybės atskirtas visiškai. Jūs neigiate bet kokią valdžią ir nuverčiate bet kokią valdžią taip lengvai ir neatsakingai todėl, kad nepripažįstate asmenybės ir nevertinate jos. Todėl jūsų nebaido ir net vilioja beveidis chaosas. Pretenzijos į beribę, nepripažįstančią jokios valdžios, asmens laisvę griauna asmenybę ir skandina ją į beveidį chaosą. Tai yra pagrindinis anarchizmo paradoksas. Jūs galvojate, kad sukylate ir maištaujate asmenybės vardan, jos laisvės ir jos dievinimo vardan. Bet tai - baisi savęs apgaulė. Asmenybės būtis numato ribas ir skirtumus, numato apsaugą nuo šėlstančio beveidžio chaoso. Galutinę laisvę asmenybė įgyja ne savavališkų ribų ir skirtumų pašalinimu, ne įsileidžiant tamsias ir griaunančias chaoso jėgas, o istorinėje rikiuotėje ir darnoje. Žmogaus asmenybė ir žmogaus laisvė nenutrūkstamai siejasi su hierarchizmu. Štai tiesa, kuri uždara visiems jums, ne tik anarchistams, bet ir socialistams, ir demokratams, ir liberalams, ir visiems išviršinių pozityvistinių politinių formų ir idėjų belaisviams. Asmenybės būtis susieta su ontologine nelygybe.

Asmenybė galima tik kosmose, tik kosmose įmanoma išskirti asmenis ir paveikslus. Išskyrimas yra skirtumų pripažinimas. Kosmosas gi turi hierarchinę santvarką, jame kiekviena asmenybė turi savo vienintelę vietą ir vienintelę paskirtį, jame viskas vienatina, viskas nepakartojama. Taigi, bet koks asmenybės pavergimas, jos maišymas su nuasmeninta mase, masės nuasmenintų prievarta asmenybei yra nekosminės pasaulio būsenos išraiška, chaoso prievarta. Asmenybė negali egzistuoti chaose, chaose neišsiskiria asmuo ir paveikslas. Chaose viskas sumaišyta ir supainiota. Chaose neįmanoma išsaugoti nieko vertingo. Chaosas nepripažįsta nieko nepakartojamo, vienintelio, nepakartojamo kokybe ir tikslais. Chaosas nepripažįsta išsiliejimo ribų, savo griaunančio veržimosi ribų. Chaotinę pasaulio būsena yra visiškai beasmenė būsena, joje nesimato nieko individualaus. Kosminėje santvarkoje gerbiama tai, kas nepakartojama, individualu, vertinga, kosmose yra apsauga nuo visuotinės maišaties. Chaotinėje stichijoje pagarbos nėra. Stichija viską savinasi, viską apima ir vulgarizuoja. Ji nepripažįsta šventų vietų, jai nėra neliečiamybių. Anarchija ir yra chaosas, kosminės santvarkos neigimas, visuotinė maišatis, hierarchinių ribų pažeidimas. Ir todėl anarchijoje yra asmenybės vergija ir sunaikinimas. Ribiniu atveju anarchijos bedugnėje sunaikinamos, nustumiamos į nebūtį visos realybės. O būtį išsaugoti yra taip sunku, sunku dauginti jos vertybes. Kelias į būties viršūnes eina per kančias. Jūs gi norite akies mirksniu peršokti kančias, ir čia pat smunkate į nebūties viešpatiją. Revoliucijų epochose anarchijos pergalės akimirkos būna. Į visuomeninį kosmosą įsiveržia chaoso stichijos ir nuverčia visokią kosminę tvarką ir darną. Pažeidžiamos visos ribos, viskas maišosi. Beveidis dievas ar demonas triumfuoja revoliucijose. Su džiaugsmu jūs tariate šio dievo vardą. Tai - dievas Dionizas. Jis revoliucijos stichijoje kelia orgijų šventę. Ar neša jis laisvę, ar išlaisvina asmenybę, ar kilnina žmogų? Ne, nežabota šio dievo patvaldystė drasko asmenybę, žmogaus paveikslą įtraukia į tamsų beveidį liūną. Ir savo tėvynėje Graikijoje Dionizas nebuvo asmenybės dievu, žmogaus paveikslo dievu. Asmenybė gimė, kilo žmogaus dvasia ne Dionizmo religijoje. Dionistinėse orgijose Graikiją apsupo ir užliejo išėjusios iš savo krantų, sukilusios prieš savo valdovus, Rytų chaotinės stichijos. Žmogaus veidas kėlėsi ir reiškėsi formos ir ribų dievo Apolono religijoje. Visa europietiška kultūra sukurta per apolonišką dionistinės stichijos sutvarkymą. Taip buvo kuriamas žmogaus paveikslas. Anarchija bando sugriauti ilgą išlaisvinimo iš orgijų stichijų darbą, žmogaus paveikslo kūrimo darbą. Krikščionybė išlaisvino žmogų iš senovinės demonolatrijos ir išaukštino žmogaus asmenybę. Anarchija norėtų vėl iškviesti gamtinių stichijų demonus ir atiduoti jiems sudraskyti žmogų. Anarchizmas nemoka ir nenori stichijos apšviesti. Jis nori tikėti į natūralų gėrybiškumą, jis nenori sužinoti apie blogį. Anarchizmas yra priešgamtinis ir prieštaringas dionistinio stichiškumo ir beribio racionalizmo derinys. Jis tiki pačios stichijos racionalumu. Tokiu būdu chaosas įgauna naujos, geros gyvenimo tvarkos išvaizdą ir tampa blogiu, o ne pirmine stichija, kuri buvo prieš gėrio ir blogio atskyrimą.

Istorinis hierarchizmas auklėja žmoniją ir žmogų, jis suteikia galimybę išskirti kokybinius elementus ir gyvenimui bei kūrybai leidžia žydėti išrinktoje žmonijos dvasinės aristokratijos dalyje. Žinoma, niekuomet nebuvo lengva ir patenkinama išrinktosios mažumos, dvasinės aristokratijos padėtis šiame pasaulyje. Šios mažumos padėtis visokiose gyvenimo santvarkose eina per kančias, per nepripažinimą ir kankinančią kovą už savo idėjas. Bet iš principo šios mažumos egzistavimas buvo leidžiamas ir saugomas nuo chaotinės žmonių masės užplūdimo. Visuomet buvo įmanomas intymus, paslaptingas, nors kankinantis gyvenimas, visuomet istoriniame procese buvo galimas ezoterizmas. Anarchizmas iš principo neigia bet kokį ezoterinį, paslaptingą gyvenimą, jis sukyla prieš jį, kaip prieš aristokratinį ir hierarchinį pradą. Jis nori užgniaužti šį hierarchinį gyvenimą stichiniu chaosu. Jūsų anarchistiniuose sukilimuose padugnės verčia aukštumas. Ir tai turi ne tik materialią, bet ir dvasinę prasmę. Hierarchinė kosmoso tvarka yra šviesos šaltinių apsaugos ir atskleidimo pagal aukščiausios tiesos pakopas kelias. Anarchizmas nori išpilti iš šventų indų visas paslaptingąsias gėrybes į chaotiškąją masių stichiją. Šitokiam išpylimui yra pavojingi mistinis bei religinis anarchizmas. Anarchizmas metafiziškai ir mistiškai priešingas hierarchizmui. Todėl jis vulgarizuoja, jis keičia kokybę į kiekybę, jis nepripažįsta jokių šventenybių neliečiamybės, jokių šventyklų aptvarų, jokių uždangų misterijoms. Tačiau, kita vertus, anarchistinė nuotaika stebina meilės ir užuojautos stoka žmonėms, žmonių masėms. Anarchistinis nesusitvarkymo ir chaotiškumo idealizavimas, anarchinis priešiškumas visokiai gyvenimo tvarkai ir santvarkai neša neišmatuojamą vargą ir kančias žmonių masėms, vidutiniam žmogui. Bet kas gi turi teisę įtraukti kitus žmones, savo artimus į chaosą ir viso gyvenimo maišatį, į badą ir šaltį, į elementarių gyvenimo sąlygų ir teisių trūkumą? Bet kuriuo atveju toks elgesys neleistinas krikščioniui. Ir tie, kurie laiko save krikščionimis, turėtų apsigalvoti. Žmogaus gyvenimo organizavimas, trukdantis jam virsti pragaru, yra kiekvieno krikščionio pareiga. Čia išryškėja meilė žmonėms ir atlaidumas jų silpnybėms. Ir nėra nieko bjauresnio ir neatsakingesnio, kaip tas mistinis anarchizmas, kuris svaiginasi bedugne ir chaosu, beribiu stichiškumu ir pirminės gamtos tamsa, traukia prie jos, mistiškai spalvina tokias liaudies gyvenimo būsenas ir vadina "buržuaziškumu" bet kokį organizuotumą, bet kokią santvarką, bet kokią gyvenimo tvarką.

Ir mažiausiai, žinoma, šioje mistiškoje anarchinėje frazeologijoje galima surasti meilės dvasios. Meilės dvasios yra daugiau pačiame griežčiausiame valstybingume. Valstybingume yra atlaidumas žmonių nuodėmingumui, žmonių negalei, yra gyvenimo blogio samprata, yra samprata tos tamsos, kuri apima žmonijos gyvenimą. Klaidingas yra ir apokaliptinis anarchizmo aiškinimas ir pagrindimas. Čia pasireiškia ta pati nevyriška, neatsakinga pasyvi dvasia. Valdžios ir valstybės neigimas tuo pagrindu, kad artėja pasaulio pabaiga, kad istorijoj jau viskas išgyventa ir išsemta yra religinė pagunda, religinis trūkis. Mums neduota žinoti laiko ir terminų. Apie tai kalba Kristus. Todėl visais laikais mes turime vykdyti savo pareigą ir reikšti vyrišką, aktyvią dvasią. Gilesniu požiūriu, istorinis procesas vyksta amžinybėje ir laikas yra tik jo projekcija. Istorijos uždavinys amžinybėje. Todėl ir apokaliptinis anarchizmas nepateisinamas. Jis, kaip laikinas procesas, nutraukia istoriją laike. Jis nori išeiti iš laiko, kaip laiko vergas.

Hierarchinis valdžios pradas, hierarchiniai Bažnyčios, valstybės ir teisės įstatymai turi vesti žmoniją iki laikų pabaigos. Šiuos pradus įmanoma įveikti amžinybėje, o ne istoriniame laike. Tačiau ir amžinybėje ir dangiškame gyvenime pakeistame pavidale valdžios pradas egzistuos. Anarchijos nebus ir ten. Valdžia gali nustoti veikti kaip prievartos pradas, kadangi taip ji veikia tik materialioje ir tamsioje aplinkoje, bet praeiti ji negali. Ji veikia ir dangiškoje hierarchijoje, dangaus kosmose. Valdžios pradas - amžinas pradas, o ne laikina reakcija blogiui. Anarchizmo pretenzija nukreipta į kosmoso griovimą ir todėl norėtų sunaikinti kosmosą valdančią, laikančią ir reguliuojančią valdžią. Anarchijos laisvė neturi savyje taikos ir Dievo. Siaura ši laisvė, o jos tuštumoje nėra vietos jokioms vertybėms. Anarchizmas visiškai nenori žmogui duoti tikros laisvės, jis tik nori, kad belaisvis, nei kiek nepakeitęs savo prigimties, būtų pripažintas laisvu, t.y. nori pamainymo ir apgaulės. Anarchistinė laisvė – ne reali laisvė. Anarchistinė sąmonė nepripažįsta išminčių pripažintos tiesos apie žmogaus mikrokosmosą. Jeigu jūs pripažintumėte šią paslaptingą tiesą, tai liautumėtės kelti išviršinius sukilimus ir maištus. Suvokiąs save mikrokosmosas nesukyla prieš kosmosą. Jis išsilaisvina atskleisdamas savyje kosmosą. Štai kur aukščiausia žmogaus laisvė. Menką jūs turite supratimą apie žmogaus prigimtį, žmogaus titulą, o norite padaryti kiekvieną žmogų beribiai laisvu ir patvaldišku valdovu.

Kokia skurdi, tuščia pretenzija! Koks pagyrūniškumas! Vidinė anarchizmo dialektika savižudiška, veda į savęs prarijimą, savęs sunaikinimą. Šioje dialektikoje - anarchizmo lemtis. Anarchizmo dialektika naikina laisvę, naikina asmenybę, naikina bet kokią realybę. Anarchizmas neša mirtį, o ne gyvenimą ir prisikėlimą. Tuščias anarchistinių aistrų kunkuliavimas yra tik žmogaus dvasios išbandymas. Šiame kelyje žmogus daug negatyvaus suvokia, čia demaskuojamas visų neigiamų "kairiųjų" krypčių melas. Vidiniai anarchizmas glūdi ir liberalizme, ir radikalizme, ir demokratizme, ir socializme. Ką gali priešpastatyti anarchizmui visos šios kryptys, kokie savarankiški ontologiniai pradai jose yra? Neįtikinančiai atrodo viskas, ką jie kalba prieš anarchizmą. Anarchizmas, kaip vidinė bausmė už atkritimą nuo dvasinio centro, turi sulaukti galo. Ir iš tikrųjų, anarchizme yra kažkokia ribinė pagunda. Ją nugalėjus, žmonija galutinai prieis tikrąjį gyvenimą. Anarchizmo riba gali būti tik pats baisiausias despotizmas, tik kažkokio netikro dievo, kuris valdys sukeltą chaosą, patvaldystė.

Prieš pasirodant šiai despotijai, bus chanų viešpatija, nekilnių valdovų valdymas, bus žeminamas žmogaus ir žmonijos tipas. Anarchistinė nuotaika nekilni. Šis nuotaikos tipas neigia kilnų gimimą, kilnią kilmę, priklausomybę kilniai giminei. Jis nežino jokios kilmės, jis nesieja savęs su jokia gimine. Todėl taip lengvai tampa anarchistais visi, kurie jaučiasi esą atliekomis ir kartu trokšta gyventi su masėmis ir masėse. Žmonės, atsiskyrę ir vieniši, nesuprantami, bet susikaupę, gilūs, jautrūs, nevertiną gyvenimo su mase ir masėse, anarchistais netampa. Anarchizmas - vienas iš būdų siekti karjeros masėse. Kilniems šis kelias nepriimtinas. Prie neapibrėžto anarchizmo lengvai jungiasi literatų ir artistų bohema. Tačiau tai anarchinio dvasinio tipo neišaukština. Literatų ir artistų bohema, paprastai, būna praradusi dvasinį gyvenimo centrą ir gilesnį ryšį su gyvenimo ištakomis. Artistiškai nusiteikusioje bohemoje nėra kokybės atrankos, nėra dvasinio aristokratizmo, nėra kilnesnio žmogaus, kaipo Dievo sūnaus, orumo sampratos, nėra vyriškos dvasios. Anarchistinė bohema yra pasyvi terpė, paklususi vyraujančioms srovėms; ji pasirengusi įvykdyti gyvenimo šeimininko užsakymus, ji pasirengusi lenktis bet kokiems dievams. Ir dvasinė aplinka, palanki anarchizmui, būna palaida, joje dingsta griežti žmogaus paveikslo kontūrai. Per anarchizmo pagundą tamsiosios jėgos, tamsiosios dvasios nori nuginkluoti žmogų pačią atsakingiausią istorijos valandą, kuomet reikalingas riteriškas dvasios užgrūdinimas. Ir tai ne atsitiktinumas, čia yra kažkoks vidinis planas ir vidinė prasmė. Chaosas, apsireiškęs gėriu, laisve, nori nuversti kosmosą. Tam, kad atsispirtume anarchizmo pagundoms ir iliuzijoms, reikalingas vyriškumas ir dvasios brandumas, gilus pažinimas ir pojūčių aiškumas. Anarchizme kūrybiška dvasia nesireiškia. Todėl tikroji žmogaus kūryba anarchizmui nesipriešinti negali.


VIENUOLIKTAS LAIŠKAS Apie karą

Gyvenimas šiame pasaulyje yra kova. Kova - nuodėmingas nesantaikos kūdikis, ji kyla iš nepilnatvės. Bet per kovą nugalima nesantaika ir įvyksta gyvenimo užpildymas. Karas - viena iš kilnių, nors baisių kovos formų. Karo prigimtis yra antinominė, jinai yra realizuotas prieštaravimas. Vardan gyvenimo vedamas karas ir tarnauja jis gyvenimo pilnatvei. Karas sėja ir mirtį. Karo tikslas - taika ir susivienijimas. Karai būdavo galingiausios susivienijimo priemonės. Tautos broliavosi kruvinose nesantaikose ir susidūrimuose. Nuo senovės laikų per karus vienijasi žmonių visuomenės į didelius istorinius kūnus, į didžiules imperijas, per karus skleidėsi žmonės po žemės paviršių ir šiuo būdu buvo rengiama vieninga žmonija ir vieninga pasaulio istorija. Karas buvo ir kruviniausios žmonijos nesantaikos, tautų tarpusavio neapykantos ir naikinimo troškimo išraiška. Karas yra tamsa ir šviesa, neapykanta ir meilė, gyvuliškas egoizmas ir kilniausias pasiaukojimas. Karas negali būti tik gėriu arba tik blogiu, jame yra ir didis gėris ir didis blogis. Karas yra kaltės gimimas ir kaltės išpirkimas. Karas byloja apie gyvenimo tragizmą šiame pasaulyje, apie negalimumą galutinai jame susitvarkyti ir apie negalimą ramybę bei begalinį palaimingumą ir pilnatvę. Karai suduoda baisiausius smūgius mieščionims, miesčioniškai ramybei ir pasitenkinimui. Karo demonas visuomet viliojo žmoniją į tolius, atplėšdavo ją nuo miesčioniško sėslumo ir ribotumo. Karas labiausiai parodo irracionalias ir demoniškas žmogaus jėgas, ugnį, kuri bet kada gali įsižiebti ir sudeginti visus žmogiškuosius interesus. Karas yra praktinis racionalaus požiūrio į istoriją paneigimas. Kadangi, iš tikrųjų, tautos turi periodiškai išsikraustyti iš proto, kad kariautų. Tarp atskirų žmonių ir tautų interesų ir karo egzistuoja irracionalus nebendramatiškumas. Baisios karų aukos nepateisinamos jokiais interesais. Šios baisios aukos reikalauja sankcijos, esančios aukščiau prasmės, reikalauja tikėjimo tikslu ir prasme, kurie yra už šios empirinės žemiško gyvenimo atkarpos. Jeigu, pagal nuovokaus sociologo V. Kido nuomonę, protas negali duoti sankcijos progreso tikslams pateisinti, negali aukoti individualių interesų vardan socialinio organizmo tolimų tikslų ir reikalinga virš proto esanti religinė sankcija, tai tokia padėtis ypatingai tinka karo atžvilgiu. Kare aukojamas ne tik atskiras žmogus, bet ištisos kartos. Ar galima pateisinti tokias aukas dėl atskirų žmonių ar ištisos kartos interesų? Būtina atsisakyti savo menkų minčių, kad galėtume pateisinti tokias aukas. Racionalus karo pateisinimas kokiais bebūtų interesais - nevykęs ir negalimas. Štai kodėl racionalistai ir pozityvistai būna iš principo nusiteikę prieš karą, jie paprastai linksta į pacifizmą. Religingi žmonės lengviau priima karą su jo baisenybėmis ir nesukyla prieš karą, nors suvokia jo blogį.

Jūs, pacifistai-humanistai, sukylantys prieš karą ir šaukią į amžiną taiką, jūs netikite į aukščiausią žmogiškojo gyvenimo prasmę, netikite į amžiną gyvenimą. Ir jūs labiau bijote mirties kare, negu tikintys krikščionys, širdin priėmę dieviškos meilės priesaką. Ir suprantama, tai gali stebinti tik tuos, kurie neįsigilina į gyvenimo prasmę. Jūs labai paviršutiniškai žiūrite į žmogaus gyvenimą ir matote tik to gyvenimo atkarpą plokštumoje. Ir jūs norite, kad to gyvenimo atkarpa plokštumoje būtų sutvarkyta kiek įmanoma ramiau, patogiau ir maloniau. Toliau, aukščiau, giliau jums jau nieko nebeegzistuoja. Jus fizinis nužudymas baugina kitaip, negu krikščionis, kurie žino amžiną gyvenimą, kadangi su fizine mirtimi jums viskas pasibaigia. Ir jūs nesusimąstote dėl to, kad dvasinis nužudymas yra tūkstantį kartų baisesnis už fizinį nužudymą. Tuo tarpu mūsų taikus gyvenimas yra pilnas dvasinių žudynių. Be jokio karo mes žudome savo artimus jausmais, mintimis, leidžiame į visus kraštus žmogžudiškas sroves, nuodijame baisiais nuodais žmonių sielas. Mūsų taikus gyvenimas yra pilnas neapykantos ir pykčio, ir ši neapykanta ir pyktis žudo žmones. Evangelijoje pasakyta, kad sielos žudikų reikia bijoti labiau, negu kūno žudikų. Ir štai, pačiais taikiausiais, be karų laikais vyksta karas, kuris žudo sielas, nuodija ir griauna jas. Kodėl jūsų tai nebaugina? Kodėl tai jus baugina mažiau, negu fizinis nužudymas kare? Bet koks nužudymas vidinėje esmėje yra dvasinis nužudymas, o ne fizinis. Nužudymas nėra atomų perstūmimas medžiagoje. Nužudymas yra valios, nukreiptos į žmogaus asmens neigimą ir sunaikinimą, aktas. Kare, giliau žiūrint, tokio nužudymo neįvyksta, kadangi fizinis nužudymas kare nenukreiptas į neigimą ir sunaikinimą asmens. Kare nėra neapykantos asmeniui. Kare nėra dvasinio nužudymo akto. Kariai - ne žudikai. Ant karių veidų nėra žudikų antspaudo. Šį antspaudą dažniau tenka matyti taikos meto veiduose. Karuose gali būti nužudymai, kaip dvasinės neapykantos aktai, nukreipti į asmenį, tačiau tai nebūdinga karui ir jo ontologinei prigimčiai. Blogio reikia ieškoti ne kare, o iki karo, pačios taikiausios išvaizdos metu. Tokios taikos metu vyksta dvasiniai nužudymai, kaupiasi pyktis ir neapykanta. Kare gi per auką išperkamas sukurtas blogis. Kare žmogus prisiima savo veiklos pasekmes, prisiima atsakomybę, prisiima viską, net mirtį. Kadangi tikrumoje ne begaliniai lengvas gyvenimas žemėje, o mirtis yra pasėka visų tų reikalų, įvykdytų be Dievo. Karas yra didis aiškintojas. Jame yra projekcija plokštumoje to, kas vyksta giliau. Anksčiau įvykdytos dvasinės žmogžudystės jame pasireiškia fizinėje plotmėje. Ne pačiame kare didžiausias blogis, o jo ryšyje su blogiu. Jis yra gilesnio blogio pasėka. Tačiau dvasinėje karo prigimtyje yra savas gėris. Ne atsitiktinai žmogaus būdo gerosios savybės buvo nukaldintos karuose. Su karais siejamas vyriškumo išugdymas, drąsa, pasiaukojimas, didvyriškumas, riteriškumas. Riterystės ir riteriško užgrūdinimo nebūtų buvę pasaulyje, jei nebūtų buvę karų. Su karais siejamas istorinis heroizmas. Aš mačiau jaunuolių, savanoriais einančių į karą, veidus. Jie ėjo į smogiamuosius batalionus, beveik į tikrą mirtį. Aš niekad nepamiršiu jų veidų. Ir aš žinau, kad karas atgręžia ne tik į žemesnius, bet ir į aukštesnius žmogiškosios prigimties instinktus, į savęs paaukojimą, meilę tėvynei. Jis pareikalauja bebaimio žvilgsnio į mirtį. Nereikia pamiršti, kad į karą žmonės eina mirti, o ne tik žudyti. Ir todėl karas, žiūrint deramu dvasiniu požiūriu, taurina ir kilnina žmogaus sielą. Jūsų pesimizmas yra miesčioniškos prigimties. Jūsų išviršinės taikos idealas - buržuaziškas žemiškojo palaiminingumo idealas, kuriame kunkuliuoja žmogiškoji neapykanta ir pyktis. Nuodėmingai žmonijai pacifizmas yra klaida ir netiesa, išorinė apgaulė. Jūsų fizinės prievartos baimė kyla iš nedvasingo požiūrio į gyvenimą, iš tikėjimo tik į materialųjį pasaulį. Tačiau fizinė prievarta, kaip savarankiška tikrovė neegzistuoja, ji yra tik dvasinės žmogaus ir pasaulio būsenos išraiška. Viskas, kas materialu turi tik simbolinę, ženklinę prigimtį. Jūs gi norite pašalinti pasekmę, palikę priežastį, sunaikinti išviršinę išraišką, nepakeitę vidinės esmės. Ir dar - jūsų pacifizme yra nepalanki jūsų požiūrio į gyvenimo charakteristikas pusė. Karas byloja apie istorijos savitumą, jis teikia istorijai vyriškumo jausmą. Pacifizmas yra istorinės tikrovės savarankiškumo ir istorinių uždavinių neigimas. Pacifizmas pajungia istoriją abstrakčiam moralizmui arba abstrakčiam sociologizmui. Jis nutraukia istoriją iki jos dvasinės realios pabaigos.

Labai įdomi karo psichologija. Joje reikia ieškoti liaudies masių psichologijos įspėjimo, ji yra pats didžiausias racionalistiško visuomenės pagrindimo paneigimas. Jeigu aplamai neįmanoma sukurti visuomenės protingos visuomeninės sutarties pagrindų, tai ja pagrįsti karą neįmanoma, dar labiau. Karas visuomet turi irracionalius pagrindus ir numato žmogaus palankumą tikslams, kurie stovi aukščiau jo siekiamų interesų. Kariauti neįmanoma vardan suprantamų, utilitarinių ir pasvertų tikslų. Beprotiška kariauti vardan išmintingų tikslų, ir aukščiausia prasme "protinga" kariauti tik beprotiškų tikslų vardan. Tai - pagrindinis karo psichologijos paradoksas.

Bet koks karo racionalizavimas yra karo nužudymas, kiekvienas bandymas padaryti suprantamesniais karo tikslus pakerta karo patosą. Neįmanoma kariauti "už žemę ir valią", kaip neįmanoma kariauti už valstybės naudą, dėl "įlankų" ir pan. Gerai kariauti galima tik vardan neišmintingų tikslų, paslaptingų, tolimų ir nesuprantamų gyvenimo tikslų, pagal racionalius instinktus, be refleksijos ir svarstymų, už "tikėjimą, carą ir tėvynę", už liaudies šventenybes, iš meilės tėvynei, viršijančiai visus interesus. Demokratinis reikalavimas, kad karo tikslai ir prasmė būtų suprantami visiems jo dalyviams, kad karo tikslingumas būtų pravestas per visuotinę rinkimų teisę, kad kiekvienas karys sąmoningai spręstų, ar jis nori kariauti ir ar karas prasmingas yra revoliucinis racionalistiškas absurdas, siaubingas karo ir kariuomenės prigimties nesupratimas. Bolševikai irgi verčia liaudį kariauti vardan nesuprantamų ir beprotiškų dalykų, vardan pasaulinės revoliucijos, vardan trečiojo internacionalo ir t.t., ir tik todėl jie gali kariauti. Masės visuomet privalo dalyvauti kare vardan nesuprantamų, paslaptingų ir irracionalių tikslų. Ir kuo nesuprantamesni, paslaptingesni ir irracionalesni karo tikslai, kuo daugiau šventojo virpulio ir šventojo palankumo sukelia karas, tuo geriau būna organizuota ir drausmingesnė kariuomenė, tuo geriau ji kariauja. Žmonių masę gali organizuoti ir sudrausminti tik iracionalūs ir jai nesuprantami, priimti kaip šventenybės, pradai. Perdaug artimi ir suprantami pradai dezorganizuoja. Jūs bandėte organizuoti ir sudrausminti rusų armiją revoliucijos metu racionalių demokratinių pradų pagrindu. Jūs, bepročiai arba nusikaltėliai, įsivaizdavote, kad armija gali egzistuoti be hierarchinės tvarkos. Ir jūs išplėšėt iš armijos sielą, ją sunaikinote ir nukreipėte jos karingąją energiją į tuos tikslus, į kuriuos ją traukė kiti instinktai, kitoks masių irracionalumas. Pilietinis karas, socialinis klasių karas pasirodė galimas, todėl, kad jame šėlo irracionali stichija, ją skatino gyvuliškieji instinktai. Gi racionalus demokratiškas karas nebuvo galimas. Prancūzų revoliucijos epochoje armija gerai ir pergalingai kovojo todėl, kad ji buvo palanki paslaptingajam tėvynės meilės instinktui, ją kreipė kariauti nacija. Karą apsprendžia ir kariauti nori ne empirinė liaudis, o viršempirinė nacija.

Armija yra mistinis organizmas. Ir šiame organizme gerai gali kariauti tik tas, kas, atskirai paėmus, užgesino savo asmenybę. Gerai kariauti negali turintis asmeninę refleksiją, svarstantis. Tik paslaptingai nugalėjus savo atskirumą įmanoma priimti karo baisenybes. Šių baisenybių negali priimti atskira, svarstanti asmenybė. Be hierarchinės tvarkos negalimas joks karas. Hierarchinis pradas armijoje ir yra irracionalus pradas asmenybei. Karas yra gyvenimo irracionalumo išraiška, jis garsiai skelbia negalimumą racionalizuoti visą, be likučio gyvenimą. Armijos demokratizavimas ir yra jos racionalizavimas, t.y. armijos sielos nužudymas, jos suskaldymas į atomus. Racionalioji ir moralioji karo kritika sąlygoja visų paslaptingųjų dvasios realybių iššvaistymą. Masių siela suyra, atomizuojasi, kuomet masės iškrenta iš nuolankumo. Ir be galo aukščiau stovi tas, kuris kariauja paslaptingo ir švento tikslo vardan, negu tas, kuris kariauja vardan perdaug aiškaus ir artimo tikslo. Karas kaip ir visos istorijos aukos, vedamas vardan Ivanų ir Piotrų, kurie nuolankūs ir nesupranta karo tikslų. Ivanų ir Piotrų masė gali pergyventi karo prasmę tik nesąmoningai, paslaptingoje gelmėje, nuolankume šventenybėms. Visas pasaulinis istorinis procesas su savo aukomis ir kančiomis vyksta dėl kiekvieno Ivano ir kiekvieno Piotro, dėl jo amžino likimo. Bet tai nesuvokiama racionalistiškai ir pozityviai empiriškai, tai sąlygoja gyvenimo tikslų realizavimas už žemiškojo gyvenimo ribų. Štai kodėl krikščionybė karą su jo baisenybėmis ir kančiomis priima. Jį sunkiai priima tie, kurie neigia nemirtingumą, kuriems viskas baigiasi šiuo gyvenimu. Kuomet baigiasi tikėjimas į aukščiausias realybes, kuomet viskas iššvaistyta, tuomet jau nebeįmanoma kariauti, karą geriau baigti.

Tautų karui jūs priešpastatote klasių karą ir visas tokio karo aukas vaizduojatės pateisinamomis. Jus baimina žudymai karuose, bet jūs nebijote žudyti savo klasiniuose, revoliuciniuose karuose. Jūsų humanistiniai šūkavimai baigiasi, kai kalba eina apie jūsų revoliucinius karus. Kuomet tauta kariauja prieš tautą, jūs tampate kraupiais vegetarais, jūs baisėjatės kraujo, jūs skatinat brolybę. Tačiau, kai jūs pakeičiate tautų karą į klasių karą, jūs kraujo trokštate, jūs neigiate ne tik brolybę, bet ir elementariausią žmogaus pagarbą žmogui. Istoriniuose žmonijos karuose niekuomet nebūna tokio žmogaus engimo, kaip revoliuciniuose klasių ir partijų karuose. Karas turi savo privalomą santykių su priešu etiką. Šaunų priešą laidoja su karine pagarba. Revoliuciniuose klasių karuoselaikoma, kad viskas leistina, neigiama bet kokia bendražmogiškoji etika. Su priešu čia galima elgtis kaip su gyvuliu. Karas nepažeidžia kosminės hierarchinės tvarkos, jis pavaldus jai. Ją pažeidžia tik "pilietinis karas". Karas panašus į dvikovą. Dviem tautoms ankšta gyventi, jos jaučiasi viena kitos nuskriaustos ir krūtine sutinka viena kitą, pripažindamos vertomis kovos viena kitą. Doroviniu požiūriu karas stovi aukščiau, dvasiškesnis už socialinę kovą, "pilietinį karą", kuris nėra karas. Karas grindžiamas dvasinių organizmų realių vientisumų bei bendrumų pripažinimu. Socialinė kova, pilietinis karas neigia visus vientisumus, bendrumus, dvasinius organizmus, jis švaisto juos, atomizuoja. Socialinė kova pripažįsta tik interesų bendrumą arba priešiškumą, ji nepripažįsta dvasios bendrumo arba priešiškumo. Pilietinis karas negali nevesti į sužvėrėjimą. Ne paslaptingi tikslai, ne istorinė lemtis pagimdo pilietinius karus, o visiškai suprantami tikslai, susiję su žmogaus arba žmonių grupių įsisąmonintais interesais. Imperialistiniai karai pagal savo prigimtį vis gi stovi aukščiau už socialinius karus. Juose yra organinė idėja, iškylanti virš žmonių interesų susisluoksniavimo, kuriai žmonės nuolankūs, juose yra istorinė tautų lemtis, nugalinti žmogaus akiračio ribotumą. Imperialistiniai karai iš senų laikų turėjo tikslą - universalią vienybę. Per didžiausius karus maišėsi ir vienijosi rasės, gentys, tautybės, žemės paviršiuje vienijosi žmonija. Karas neneigia realios, ne iš interesų, o iš pačios būties gelmių gimusios, vienybės. Tačiau jis byloja apie iracionalų ir antinominį gyvenimą realiose hierarchinėse vienybėse.

Klaidinga ta karo filosofija ir moralė, kuriai besivaidijančių tau tų karas yra karas tarp Ormuzo ir Arimano, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Niekuomet šviesa ir tiesa negali būti vienoje pusėje, o blogis ir tamsa - kitoje. Toks elementarus karo moralizavimas supaprastintai perkelia asmeninės moralės kategorijas į istorinę tikrovę ir galų gale nuveda į amoralias pasekmes. Kuomet mano tauta kariauja su priešiška tauta, tai doroviniai būtų smerktina vaizduotis savo tautą tobulybės perlu, gi priešišką tautą - juodu piktadariu. Tautų kovoje turi būti sava "idėja", ir ji privalo kiek įmanoma tvirčiau įsitvirtinti pasaulio istorijoje. Mano tautos "idėja" nėra vienintelė, turinti teisę egzistuoti. Kitos tautos turi kitas "idėjas" ir jos turi savo pateisinimus. Vyksta tokių "idėjų" varžybos tarytum galingiausių idėjų natūrali atranka. Ir Dievas savo tautoms leidžia taip varžytis. Kovoje už savo "idėją" tauta deda savo dvasinių jėgų visumą. Tautų susidūrime vienos pusės teisumas gali būti reliatyvus. Karas nėra kova už moralinę tiesą ir teisingumą. Sunku net suprasti, kur yra teisingumas didžiame istoriniame tautų susidūrime. Kodėl turi būti teisingiau, kad persai nugalėtų graikus arba graikai persus, romėnai - galus, arba galai - romėnus, Napoleonas - visą pasaulį arba visas pasaulis- Napoleoną? Kodėl turi būti teisinga vienas imperijas stiprinti, o kitas griauti? Ar teisingiau sugriauti turkų imperiją, ar ją palikti? Visi šie klausimai neišsprendžiami, kadangi blogai pastatyti. Karas yra kova ne už teisingumą, o už ontologinę nacijų ir valstybių galią. Čia veikiau yra biologinis, o ne etinis kriterijus. Galima įžiūrėti tiesą dvasiniai tvirtų ir gyvybingų, esančių žydėjimo periode, pergalėje prieš silpnas, yrančias ir nužydinčias nacijas. Kare vyksta tautų dvasių varžybos, jų jėgų išbandymas. Karas yra kova už savo paskirties pasaulyje realizavimą. Tauta, pasijutusi išrinktąja, pašaukimo demono varoma, negali sustoti savo kelyje. Tačiau jos laukia imanentinė bausmė, jai savo kelyje jinai turi panaudoti perdaug didelę prievartą, jeigu pasauliui neša perdaug vargo ir kančių. Karai pagal savo pobūdį būna labai įvairūs. Būna daugiau ar mažiau pagal savo galią ir kultūrą lygiaverčių tautų karai. Šiuo atveju vyksta įtemptos lenktynės ir varžybos, kurios turi nuspręsti, kam priklauso viršiškumas pasaulyje, kieno dvasia bus stipriau įamžinta istorijoje. Būna galingų aukštos kultūros tautų karai prieš silpnesne , žemesnės kultūros tautas. Šiuo atveju karo tikslas gali būti kolonizavimas, aukštesnės kultūros diegimas ir skleidimas. Pirmasis karo tipas yra imperializmų varžybos, antrasis karo tipas yra imperialistinių uždavinių realizavimas. Būna pavergtų tautų, išviršiniai silpnesnių, bet dar išsaugojusių dvasinę jėgą, karai dėl išsivadavimo. Šie karai neturi universalios vienybės realizavimo tikslo, o individualumo išsaugojimo tikslą. Jų negali vykdyti pačios silpniausios ir mažos tautos, juose dalyvauja galingesnės tautos, kurios savo pasaulinių tikslų vardan šias tautas ima į globą. Pagaliau būna karai, kuriuose stiprios, barbariškos, nekultūringos tautos užlieja ir pavergia aukštesnės kultūros, tačiau jau karšėjančias, su dorovine liga, tautas. Tokie savo laiku buvo germanų antplūdžiai į Romą ir musulmonų į Bizantiją. Šie antplūdžiai gali turėti ir ypač laukinį ir griaunantį pobūdį. Ir vis gi jie turi kažkokią vidinę, nuo mūsų išorinio žvilgsnio paslėptą, prasmę. Kultūringai Europai dar gali grėsti karingųjų mongolų antplūdis. Tačiau, koks bebūtų karų pobūdis, jie yra įtempto istorinio dinamizmo rodiklis. Pacifizmas gi veda į istorijos statiškumą. Jūsų banalios, revoliucinės demokratinės, neigiančios "aneksijas" formulės, ir reiškia istorijos dinamizmo neigimą, nesąmoningą ir neįvykdomą reikalavimą sustabdyti istoriją, statikos pergalę prieš dinamiką. Istorijos dinamika yra sudėtinga aneksijų seka. Šioms aneksijoms viso istorijos proceso bėgyje būtų sunku pritaikyti teisingumo kategoriją. Teisingumas yra statinė, o ne dinaminė kategorija. Jis reikalauja bendro pasaulinio mato, o ne dinaminio proceso, visuomet vykstančio tragiškuose susirėmimuose ir kančiose, vertinimo. Dinaminis istorinis procesas yra rasių, genčių ir tautybių susidūrimai ir tarpusavio sąveika, jų sustiprėjimas ir susilpnėjimas, jų judėjimas žemės paviršiumi, žemių pasisavinimas ar praradimas, vaidmenų persiskirstymas žemėje. Tokios statikos žemiškame tautų egzistavime, kuri amžių amžiams nustatytų joms teisingas sienas, nėra. Pačios atspariausios ir tvirčiausios vietos žemėje įgytos dinamišku būdu. Ir praeities aneksijos, kurias mes matome kristalizuotuose rezultatuose ne mažiau teisingos, kaip, nukreiptos prieš jas, ateities aneksijos.

Istorija dar nepasibaigė. Istorijos dinamizmas ne silpnėja, bet stiprėja. Pasaulis neartėja į žemiškąjį palaimingumą, į žemiškąjį rojų, į amžinos taikos idiliją. Viskas verčia mus manyti, kad pasaulis eina į baisią kovą, į vis naujus istorinių jėgų susidūrimus, į naujus dvasios vyriškumo ir riteriško užgrūdinimo bandymus. Žemės rutulio paviršius dar nesutvarkytas. Dar daug istorinių uždavinių neišspręsta. Rytų klausimo taikiai neišspręsime. Jūs gi norite vidiniai susilpninti tautas baisios kovos metui, kuomet jų dvasinės jėgos bus atiduotos baisiausiems išbandymams. Demokratinis ir socialistinis karo neigimas iš principo yra labai gudrus krikščioniškųjų tautų nuginklavimas, senųjų armijų nuginklavimas tam, kad būtų paruošta žemiškos viešpatijos internacionalinė armija. Socialistinė internacionalizmo dvasia yra krikščioniškojo visuotinumo pakaitalas. Ir krikščionybė geidžia taikos visam pasauliui ir brolybės tarp tautų. Tačiau ji nori, kad ši taika būtų tikra vidinė taika ir tikra vidinė brolybė. Krikščioniškoje taikoje ir brolybėje bus nugalėtas blogis. Gi jūsų taikoje ir jūsų brolybėje blogis amžiams liks nenugalėtas. Jūsų pacifizmas yra blogio neigimas, nenoras jo pažinti, noras susigyventi su blogiu taip, tarytum jo nebūtų. Ir todėl jūs niekada nepasieksite nei pasaulinės brolybės, nei amžinos taikos. Jūsų pacifizmas galutinai naikina riteriškus pradus, riteriškai karingą kovą su blogiu. Jūsų amžinos tautų taikos idėja - buržuazinė idėja. Jūs norite išorinės ramybės ir gerbūvio, neišpirkę kaltės, nenugalėję vidinio blogio. Jūs norite tęsti vidinius nužudymus, šalindami nuo savęs išorines jų pasekmes, nepajusdami fizinio nužudymo siaubo. Jūs norite apsimesti, kad tautos sutaikytos, kad piktas priešiškumas jose nugalėtas. Jūs norėtumėte sukurti išorinį tautų brolybės vaizdą be tos vidinės meilės, kuri tik ir galėtų brolybę įgyvendinti. Jūs norėtumėte eiti išviršiniu keliu į vidų, bet pakeliui pamirštate vidų. Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita jums prisidės. Jūs gi galvojate, kad Dievo karalystė prisidės prie visa kita. Brolybės neįmanoma sukurti ekonominių ir teisinių pradų pagrindu, ji neseka iš jokių interesų ir jos negali garantuoti jokios teisės. Ji yra Dievo viešpatija. Tikroji, ontologiškai reali taika turi būti kosmine taika ir tikra ontologiškai reali brolybė turi būti kosmine brolybe. Karas vyksta ne tik ribotuose žemės plotuose, ne tik fizinėje plotmėje. Jis vyksta visose būties plotmėse, visose hierarchijose, jis vyksta ir danguje. Aukščiausiose hierarchijose Dievo angelai kovoja su šėtono angelais. Tik jų ginklai subtilesni. Matomasis materialusis karas yra tik nematomo, dvasinio karo išraiška. Kaip lėkšti, kaip skurdūs, lyginant su tuo tikruoju pasaulio gyvenimu, visi jūsų išgalvoti internacionalai, amžinos taikos ir t.t. Krikščioniškieji apokaliptiniai pranašavimai nesako mums, kad į pabaigą nebus karų, kad bus taika ir gerovė. Atvirkščiai, šie pranašavimai sako, kad į pabaigą bus baisus karas. Apokaliptinis istorijos jausmas prieštarauja amžinai taikai. Visos žemės rojaus, taikos ir gerovės žemėje utopijos sudūžta į Apokalipsę. Apokaliptinis istorijos vertinimas - tragiška baigtis. Apokalipsė parodo tą griežtą tiesą, kad pasaulyje auga ne tik gėris, bet ir blogis, kad pati baisiausia antikristo karalystės ir Kristaus karalystės kova dar priešakyje. Kristaus ir antikristo, ištikimųjų Kristui ir antikristo sugundytųjų karas bus paskutinis karas. Šis dvasinis karas apsireikš ir materialiai. Karas buvo pačiose žmogiškosios kultūros ištakose. Jis buvo galingas kultūros variklis. Karas bus ir pačioje kultūros pabaigoje, jos viršūnėje. Buržuazinė ir socialistinė "amžinoji" taika nepadės išvengti paskutinio ir priešpaskutinių karų. Nusimato dar arijų krikščionių ir mongoliškųjų Rytų susidūrimas. Apokaliptinis karas perkels materialųjį susidūrimą į dvasinę plotmę. Jis apšviečia atgal visą žmonijos praeitį, duoda visų materialių kovų potekstę. Išviršinis, ekonomiškai ir juridiškai sąlygotas pasaulis užgožia dvasinio gyvenimo gelmes, jose paslėptą ugnį. Tačiau ši uždanga negali būti amžina. Humanistiniame demokratiniame ir internacionaliniame socialistiniame pacifizme yra veidmainystė, noras išvengti blogio pasekmių, o ne paties blogio. Karas yra antinomiškas pagal prigimtį ir jis priešinasi visiems švelninantiems racionaliems mokymams. Karas yra giliai antinomiškas ir krikščioniškajai sąmonei. Karas sukelia tragiškus konfliktus ir krikščionio sieloje. Ne gėris ir blogis, ne tiesa ir melas susiduria šiame konflikte, o du gėriai, dvi tiesos. Jums nepažįstama ši tragedija. Jūs norite žinoti tik abstraktaus gėrio su abstrakčiu blogiu susidūrimą. Tačiau begaliniai sudėtingesnis ir painesnis žmogaus gyvenimas. Žmogaus gyvenimo tragedija įsišaknijusi įvairių vertybių susidūrime, neišvengiamame laisvame pasirinkime iš dviejų vienodai vertinamų vertenybių ir tiesų. Tėvynė yra neginčytina vertenybė ir patriotizmas yra kilni dvasios būsena. Tačiau meilė tėvynei gali susidurti su kitomis, taip pat neabejotinomis vertenybėmis, pavyzdžiui, su meile žmogui ir žmonijai, aukštai kultūrai, dvasinei kūrybai ir panašiai. Ir karą galima priimti tik tragiškai. Nuodėminga geisti karo ir juo svaigintis. Tai - bedieviška. Reikia geisti ir taikos, reikia jausti karo siaubą. Meilė turi nugalėti blogį ir vaidus. Meilė, pasikeitusi tamsioje stichijoje, veikia ir kare, Pagal J. Bemės mokymą dieviškoji meilė, pasikeitusi tamsoje, virsta rūstybe. Tas pats vyksta karo stichijoje. Čia - karo tiesa. Karas yra sumaišyta tikrovė, jame veikia ir kiti pradai, - ir žiaurios neapykantos, ir pikto savanaudiškumo pradai. Ir todėl jis negali nesukelti liūdesio. Karas pastato žmogų prieš mirtį ir šis prisilietimas prie mirties paslapties pagilina žmogų.

Karas gali vidiniai irti ir išsigimti, jis gali netekti savo idėjos ir prasmės. Tai įvyko su mūsų laikų pasauliniu karu po  katastrofos Rusijoje. Pasaulinis karas neišsprendė jokios problemos ir baigėsi bloga taika. Vidujinė kova tęsiasi. Mūsų sąjungininkai neturėjo teigiamos karo idėjos, susijusios su šiuo karu misijos suvokimo. Sąjungininkų ideologija  buvo humanistinė pacifistinė, vadovaujančiąja idėja buvo masoniška idėja. Tačiau  masonybė galų gale nori susilpninti visas nacijas, atimti iš jų individualų charakterį ir pakeisti Kristaus bažnyčią, klaidatikiška humanistine netikra  bažnyčia, konkretų žmonių vieningumą - abstrakčiu vieningumu. Senoji krikščioniškoji Europa žūsta nuo priešiškumo, nuo besitęsiančio vidinio karo  tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Vokietiją sutaurino pralaimėjimas ir ji užsitarnavo kitokio elgesio negu tas, kuris buvo karo metu. Priešiškos krikščionybei jėgos sugadino karą ir atėmė iš jo vidinę prasmę. Tuomet įsigaliojo taikos tiesa. Istorijoje būna periodai, kuomet karas tampa besąlygišku blogiu, kuomet sveikas dvasinis religinis instinktas turi reikalauti taikos visam pasauliui. Ir, jeigu tuomet nebus taikos Europoje, Europai gresia pražūtis, gresia mongoliškų Rytų pergalė. Ir negalima svaigintis optimistinėmis viltimis. Dvasinis Europos vaidijimasis duoda pagrindą pesimistinei nuojautai.


DVYLIKTAS LAIŠKAS Apie ūkį

Mūsų istorinė epocha nudažyta ekonomizmo spalva. Ekonomizmo antspaudas yra visur, jis užgožė kilnesnį gyvenimą. Niekuomet dar taip nebuvo vertinama ūkininkavimo reikšmė žmonių gyvenime, niekuomet žmogus nejuto tokios priklausomybės nuo ekonomikos, niekuomet dar nebuvo pasiektas toks ekonominis našumas, niekuomet nebuvo taip pavirtęs į savaiminį tikslą. Neatsitiktinai mūsų epochoje buvo sukurta ekonominio materializmo teorija. Ši teorija tik atspindi Europos visuomenės būseną. Dvasinis žmogaus gyvenimas pateko į materialaus gyvenimo vergiją. Ir šis tikrovės reiškinys atsispindėjo mąstyme kaip ekonominio materializmo teorija, kuriai visas dvasinis gyvenimas yra tik ekonomikos antstatas. "Ideologiniai antstatai", kuriuos dabar demaskuoja ekonominiai materialistai ir socialistai ir buvo žmogaus dvasios kilnumo savybės, šventos gyvenimo sankcijos poreikiai. Šie kilnūs "antstatai" buvo atskleidžiami ir aiškinami materialistiškai tuomet, kai dvasinį gyvenimą nusvėrė žeminantis materialus gyvenimas. Ne atsitiktinai iš dvasios priešingo poliaus mūsų laikais krikščioniškasis mąstytojas S. N. Bulgakovas sukūrė savotišką ūkinę religinę filosofiją. Savo "ūkio filosofijoje" jis paskelbė ūkio sofistiškumą. Daugelį mūsų laikų ideologinių srovių sąlygoja engiantis ekonomizmas. Ir gilesnės iš šių srovių pasirengę įžiūrėti ekonomikoje beveik metafizinį giluminį mūsų būties pradą. Ir L. Tolstojus buvo ūkiškumo vergas ir visam savo krikščioniškumui suteikė ūkinį pobūdį. Ūkiškumas yra ir N. F. Fiodorovo "Bendro reikalo filosofijoje". Dar niekad skurdo baimė, neaprūpinimo baimė nebuvo pasiekusi tokio laipsnio. Niekuomet žmogus dar nejautė tokio ankštumo ir iš visų pusiųspūsties, tokio atidavimo likimo valiai. Ekonomizmo jungas yra bet kokio ūkinio gyvenimo šventos sankcijos netekimo rezultatas. Kažkas baisingai paaštrėjo žmonių gyvenime per XIX ir XX šimtmečius. Žmonių gyvenimas darosi sunkesnis ir sunkesnis. Nuo ekstensyvaus darbo žmogus pereina prie intensyvaus darbo, nuo ekstensyvaus sielos tipo - prie intensyvaus sielos tipo. Nebėra žmogui platybių, viskas suspausta. Ankšta žmogui žemėje. Gyventojų prieauglis ir poreikių augimas prikaustė žmogų prie ekonomikos. Mašinų įėjimas į žmonių gyvenimą buvo viena iš radikaliausių revoliucija žmonijos istorijoje, ji sukrėtė visus šimtmetinius žmogaus buities pagrindus. Pasikeitė žmogaus gyvenimo ritmas. Vis labiau ir labiau nyksta ritmo su gamta bendrumas. Žmogaus gyvenimas darosi vis mažiau ir mažiau gamtinis, vis mažiau natūralus. Žmogus eina į susiskaldymą ir disharmoniją. Kas yra skurdas, sąlygojąs ekonomikos valdžią žmogaus gyvenime? Skurdas yra nekosminės pasaulio būsenos išraiška. Galutinis skurdo nugalėjimas numato kosminės harmonijos realizavimą, materialaus pasaulio būvio, kuris reiškia nekosminį būvį, sudrkytą ir sukaustytą būvį, nugalėjimą. Gamtos dėsnių egzistavimas, gyvenimas fiziniame kūne, rišančiame mus su viso pasaulio fiziniu kūnu, sąlygoja netobulą, nuostolingą, stokojantį žmogaus ir žmonijos būvį. Neprotingi tie iš jūsų, kurie galvoja pasiekti socialinį rojų ir gerovę, tobulą laisvę ir blogio bei kančių nežinojimą, pasilikdami fiziniame kūne, pasilikdami materialios gamtos ir jos dėsnių pavaldiniais. Ši gamtinė materiali karalystė reikalauja iš žmogaus ūkiškumo, ūkiškos veiklos, ūkiško rūpesčio. Evangelijos žodžiai apie dangaus paukščių ir lauko lelijų nerūpestingumą nukreipti į vidinį, dvasinį žmogų, tačiau visiškai nepriimtini išorinio gyvenimo plotmėje, neperkeliami tiesiogiai į jį.

Jūs, socialistai, išgalvojote, kad skurdą pagimdė nelygybė ir kad skurdas baigsis, kuomet įsigalės lygybė. Ūkiniu požiūriu - tai vienas, kokį tik galima įsivaizduoti, labiausiai nevykusių svarstymų. Šia tema, apsvaigę revoliucinėmis aistromis, agitacinėse sferose postringauja socialistai. Bet pažinimo sferoje, ramesnėje mąstysenos būsenoje šito netvirtina net ir labiau susimąstę socialistai. Visų pirma tai ir Markso mokyme galima rasti paneigimą tos klaidos, kad visas blogis išeina iš nelygybės. Ūkiniu požiūriu nelygybė buvo ne tik būtina, bet ir maloninga. Nelygybės dėka buvo galimi maksimalūs laimėjimai ūkiniame gyvenime, maksimaliai nugalimas skurdas. Ne nelygybė sukuria skurdą, bet skurdas sukuria nelygybę, kaip gelbstintį prisitaikymą, kaip išeitį, užkertančią kelią ūkio ir kultūros nužeminimui ir žlugimui. Tai patvirtina rusų revoliucijos eiga. Nelygybė yra galingiausia priemonė gamybinėms jėgoms vystyti. Sulyginimas neturte, elgetystėje užkirstų kelią gamybinių jėgų išvystymui. Nelygybė yra bet kokio kūrybinio proceso, bet kokios kūrybinės iniciatyvos, bet kokio geresnių gamybos elementų atrankos sąlyga. Nelygybė sudaro socialinę aplinką, kurioje gali gyventi ir tenkinti savo poreikius tautos ir esant neaukštam gamybinių jėgų išvystymui. Jūsų socialistinė pažiūra į nelygybę ir darbo atskyrimas yra visiškai neišlaikantis kritikos ekonominių kategorijų painiojimas su moralinėmis kategorijomis. Ir tik dėl šio painiojimo jūs sutapatinote socialinę nelygybę su svetimo darbo eksploatacija, darbo formas su doroviniais nusikaltimais. Iš tikrųjų egzistuoja svetimo darbo eksploatacija ir doroviniai nusikalstamas turtingųjų klasių elgesys neturtingųjų klasių atžvilgiu. Bet šis svarstymas iš principo yra kitos eilės, negu svarstymas apie ūkinio gyvenimo organizavimą. Jūs didžiuojatės Marksu, kaip pačiu objektyviausiu ir moksliškiausiu protu, kuriam pažinimo netemdė joks subjektyvumas. Tačiau visa Markso pridedamosios vertės teorija buvo pagrįsta ekonominių ir moralinių kategorijų supainiojimu, objektyvaus užtemdymu subjektyviu. Pridedamosios vertės teorija ir tapo revoliucinio socializmo subjektyviu moralinio patoso šaltiniu. Jeigu labiau nei abejotinos mokslinės pridedamosios vertės teorijos savybės ir jinai jau buvo įvairių kategorijų supainiojimu, tai ta dedukcija, kurią iš jos padarė Marksas savo mokyme apie pridedamąją vertę, virto į revoliucinės moralės deklaracija prieš piktadarius eksploatatorius. Šis subjektyviai moralistinis, revoliuciniai klasinis mokymas yra triuškinančiai prieštaraujantis su kita Markso mokymo puse, kurioje pripažįstamas objektyvus gamybinio momento vyravimas virš paskirstymo ir vartojimo momentų. Jeigu paskirstymo forma, jeigu visuomenės socialinė struktūra sąlygojama gamybos, reikalingos duotoje vystymosi pakopoje, forma, tai žlunga visi nevykę šūkavimai apie nelygybę ir eksploataciją, kaip visų blogių ir negandų šaltinį. Ir pati vergovinė santvarka gali būti pripažinta savo laikui santykiniu gėriu ūkio organizavime. Pastatytas žmogui ūkinis uždavinius visų pirma yra gamtos suvaldymo ir jos stichinių griaunamųjų jėgų reguliavimo uždavinys. Šiuo požiūriu socializmas gali būti pateisintas tik kaip žinoma gamybos organizavimo forma, stichinių jėgų reguliavimas. Ir marksizmas visų pirma pateisina socializmą kaip gamybos organizavimą, didinantį darbo našumą tam tikroje vystimosi pakopoje. Socializmas, kuris žemintų darbo našumą ir trukdytų gamybinėms jėgoms vystytis, būtų reakcingas. Toks rusų socializmas, nors jis save ir sietų su marksizmu, veda į neturtą ir elgetystę, jis naikina materialines vertybes. Našumo augimas, stichijų suvaldymas yra būtinos sąlygos vargui, neturtui ir badui materialioje plotmėje nugalėti. Šios pagrindinės sąlygos - darbo našumo augimo priesako nevykdymas ir socialinės gerovės laukimas yra socialinio stebuklo reikalavimas, prievartinis stebuklo reikalavimas tų, kurie stebuklų nepripažįsta ir dvasiniu požiūriu jų neverti. Jūsų socialistiniame elgesyje visuomet viršauja vartojimo idealai, o ne gamybos idealai. Jūsų požiūris į gyvenimą vartotojiškas, o ne gamybiškas, ir jūs, neigdami darbo pareigą ir dvasinę darbo drausmę, norėjote galutinai įtvirtinti tokį darbininkų klasės elgesį. Jūs įsivaizduojate socialinį rojų kaip maksimalų vartojimą ir minimalią gamybą. Ir jūs norėtumėte sunaikinti tą žmonių klasę, kuri suinteresuota našumą kelti, rodyti gamybinę iniciatyvą, planuoti gamybą. Jūsų vartotojiškas gyvenimo idealas - ribinis miesčioniškas idealas. Jame nėra jokių kūrybinių uždavinių. "Sąmoningas" socialistinis darbininkas visų pirma nori būti vartotoju ir kovoja dėl vartojimo interesų, o ne gamybos interesų, "sąmoningumas" išvaduoja jį nuo visų pareigų ir įteigia jam begalinius kėslus. "Buržua" gali būti tūkstantį kartų labiau už bet kokį darbininką apimtas gyvuliškų vartojimo interesų, tačiau čia nėra jokio "idealo", čia žema, nuodėminga ir nusikalstama žmogaus būsena. Gi "sąmoningas" darbininkas turi vartotojišką žemės idealą ir tuo skiriasi nuo darbininko miesčionio, nuo bet kokio miesčionio su jo poreikiais, vargais ir teisėtomis svajonėmis apie geresnį gyvenimą. Vartotojiški socialistiniai idealai griauna ūkį, trukdo žmogui valdyti gamtos jėgas. Maksimalus liaudies turtingumas ir skurdo nugalėjimas pasiekiamas tada, kai visuma statoma aukščiau už dalį, kai tikslas yra ne vartotojiška gerovė ir žmonių patenkinimas, o valstybės, tautos kultūros gerovė ir vertė. Ši padėtis nepaneigia galimybės, kad valstybės, tautos ir kultūros priedanga veidmainiškai pasinaudotų atskiros klasės arba atskiri žmonės. Tačiau vartotojiškas socialinis idealas veda į skurdą. Ūkinis, materialusis gyvenimas negali būti priešpastatomas dvasiniam gyvenimui, negali būti visiškai atplėštas ir atskirtas nuo dvasinio gyvenimo. Dualistinė sociologija, socialiniame gyvenime atskirianti dvasią ir materiją, - klaidinga ir iliuziška, Visas materialinis gyvenimas yra tik vidinio dvasinio gyvenimo reiškinys, jis yra įsišaknijęs dvasiniame gyvenime. Dalinė ekonominio materializmo tiesa gali būti sugriauta ir gilesne prasme, materialusis gyvenimas gali būti išvestas iš dvasinio gyvenimo. Asmenybės ir liaudies dvasinė drausmė ūkinėje veikloje turi didžiulę reikšmę. Darbo drausmė, darbo organizavimas ir darbo našumas priklauso nuo dvasinių faktorių. Pagaliau, nugali gamtą ir valdo gamtos stichines jėgas dvasia. Ūkininkavimas, kaip gamtos jėgų panaudojimas, kaip jų organizavimas ir reguliavimas yra žmogaus valios aktas. Ir nuo dvasios savybių priklauso ūkininkavimo būdas. Ūkininkavimas nėra mirusios materialiosios gamtos reiškinys, jis ištisai susijęs su žmogaus energija, su žmogaus ir gamtos bendravimu. Darbas yra dvasinis aktas, o ne materijos, jis turi dvasinius pagrindus. Materialiųjų gamybinių jėgų augimą sąlygoja žmogaus tikslinga energija ir kūrybinė iniciatyva gamtos atžvilgiu. Ir materialusis vartojimas negali būti vieninteliu ūkininkavimo tikslu. Ūkininkavimą skatina ir kūrybinis žmogaus instinktas. Socialinis organizmas negali būti dualistiškai perskirtas ir negalima jame materialiosios pusės nagrinėti atitrauktai. Toks materialus gyvenimo atitraukimas ir nudvasinimas gimdo eilę ligūstų reiškinių. Šiuo pagrindu vyksta ir nepamatuotas liaudies ūkio reikšmės iškėlimas, ekonomikos viešpatavimas visame gyvenime ir nepamatuotas nesiskaitymas su ūkiu, kaip su kažkuo žemu ir nevertu, jo niekinimas. Ir vienu ir kitu atveju ūkininkavimas tampa slegiančia, bedvase jėga. Pamirštama, kad ūkininkavimas iškelia žmogaus dvasios jėgą ir kad per ją vykdoma žmogaus viešpatavimo gamtoje misija. Ūkinė veikla negali būti nei viešpataujančia, nei save tvarkančia. Ji privalo būti pajungta aukštesniems gyvenimo pradams, tik tuomet ūkininkavimas atlieka gamtos reguliavimo misiją. Ūkininkavimas neleidžia viešpatauti mirtinoms stichinėms jėgoms, jis riboja mirties valdžią gamtoje. Ūkininkavimas atlieka gamtos reguliavimo misiją. Ūkininkavimo akte yra mistinė pusė, kuri mūsų sekuliarizuotame amžiuje nelabai suprantama. Ūkinių gėrybių išgavimas iš gamtos yra dvasinis veiksmas, kuriame gamtos glūdumos atsiskleidžia atėjusiam jos valdyti vyrui.

Žmogaus dvasią įvairiai gali pavergti materialusis gyvenimas, jo paties sukurtas ūkis. Žmogaus dvasia gali būti ne tik gamtos vergiškoj priklausomybėj, bet ir socialinės aplinkos priklausomybėje. Kapitalizmas ir socializmas yra abstraktūs pradai, kurie neatitinka jokiai paprasčiausiai tikrovei. Tikrovėje neegzistuoja ir negali egzistuoti joks kapitalizmas ir socializmas. Tačiau šiuos du pradus galima suprasti kaip dvi žmogaus dvasios vergijos ekonomikai formas jo paties sukurtame ūkyje. Baisingame kapitalistiniame ūkyje žmogaus dvasia sukelia ir išvysto jėgas, kurios ją apvaldo ir pavergia. Žmogus nebegali susidoroti ne tik su gamtos stichinėmis jėgomis, bet ir su ūkio stichinėmis jėgomis, kurios veikia pagal savo dėsnius. Dingsta dvasinis centras ir įvyksta gyvenimo hierarchinių pakopų persistūmimas. Tuomet kapitalizmą pakeičia socializmas su savo pretenzijomis sureguliuoti stichines ūkio jėgas, racionalizuoti ūkinį chaosą. Žmogaus dvasia patenka į naują vergijos formą. Mes jau matėme, ką pasauliui neša socializmas. Ribinėje savo stadijoje jis turi sunaikinti žmogų. Stichinėms ūkio jėgoms sureguliuoti socializmas nori be likučio suvisuomeninti žmogų, paversti jį ekonomine kategorija. Tačiau šis procesas prasidėjo dar kapitalizme. Priešpastatyti kapitalistinei ir socialistinei vergijai galima tik nuo materialinio gyvenimo jungo vidiniai laisvą dvasią. Vidujiniai ūkininkavimas suprantamas kaip dvasinio gyvenimo reiškinys ir priemonė. Galima išskirti du požiūrius į ūkį: jis gali būti paremtas įstatymišku darbu, apšviestas senojo įstatymo teise ir gali būti paremtas kūrybiniu darbu, apšviestas nauja religine šviesa. Ne paviršutiniška, bet gilesne prasme revoliucinį perversmą ūkininkavime įvykdė mašina. Ir mašinos problema priklauso gilioms metafizinėms problemoms. Daugeliui XIX amžiaus kilnių mąstytojų mašinų eisena atrodė siaubingai, ir jie jautė gilų mašinos ir dvasios priešiškumą, mašinų pergalėse matė dvasinio gyvenimo materializavimą ir mechanizavimą, dvasios žlugdymą. Taip jautėsi ir geriausieji rusų rašytojai ir mąstytojai. Aš nevisai sutinku su šiuo požiūriu ir nemanau, kad jis liestų pačią klausimo esmę. Nors ir aš jaučiu pavojus, susijusius su mašinų valdžia ir patiriu mirtiną slogutį nuo jų dūmų ir triukšmo. Iš tikrųjų mašina yra tarytum gamtos nukryžiavimas. Ji griauna organinį gamtos ritmą, ji ardo visokį organinį vientisumą. Mūsų gyvenimo mašinizavimas ir yra ėjimas per susiskaldymą, išėjimas iš pirminio vientiso gyvenimo, kuriame dvasia ir materija susietos neatskiriamai, kur dvasia dar tebėra ir pačiose organinės materijos gelmėse. Žmogaus ūkinė pergalė prieš gamtą turi jį atskirti nuo gamtos, vesti į vienybės skaldymą ir sudvejinimą. Žmogus išėjo iš gamtos glūdumos, iš jos stichijų ir nori būti gamtos viešpačiu, nori valdyti gamtos stichijas. Ir gamta traukiasi nuo žmogaus, ji raukšlijasi ir džiūsta aplink žmogų. Pergalingas mašinos apsireiškimas ir yra svarbiausias žmogaus ir gamtos kovos momentas. Mašina šienauja viską, kas gyva gamtoje. Ji neša mirtį gyvūnams ir augalams. Visur, kur pasklinda mašinos valdžia, nužydi gėlės. Mašina turi sugriauti ir patį tobuliausią organinės gamtos apsireiškimą - žmogaus kūną, ji turi pakeisti kūną. Pergalinga mašinų eisena neša mirtį antikiniam grožiui. Šitai akivaizdžiai parodo futurizmas, kuriame atsispindi mašinizavimo vergiškumas. Žmogaus išdidi svajonė apie gamtos užkariavimą veda į išsigimimą, į grožio mirtį, į žydinčio gyvenimo sugriovimą. Jūs padarėte kažkokią klaidą pačiame gamtos įsisavinimo ir valdymo uždavinio pastatyme. Jūs atskirti nuo gamtos sielos. Jūs norite valdyti gamtą ne santuokoje su ja, valdyti nesivienijant, o išsiskiriant. Ir todėl kartūs ir negražūs jūsų gamtos valdymo vaisiai.

Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad mašina žudo dvasią. Ne dvasią, o organinę materiją, pasaulio kūną žudo mašina. Ji neša mirtį ne dvasiniam gyvenimui, kuris esmėje nesunaikinamas, o organiniam gyvenimui, paveldėtai buičiai. Mašinų atsiradimas mūsų gyvenime sukelia daugeliui kilniadvasių žmonių senosios buitinės sanklodos dingusių vertybių ilgesį. Tačiau šiuo ilgesiu praeities negrąžinsi. Dvasiniam gyvenimui kituose keliuose reikia ieškoti tikslingumo ir grožio. Mašinos pergalė ir jos vykdomi niokojimai sukėlė priešiškumą civilizacijai, jos klaidų ir netiesos demaskavimą, barbariškumo idealizavimą, kankinančius potraukius grįžti į pirmykštę vienybę. Ir tam, kad dvasia pasijustų lengviau ir laisviau, reikalinga suprasti dvejopą ir antinominį mašinos atsiradimo pasaulyje pobūdį. Mašina ne tik engia žmogaus dvasią, bet ir vaduoja ją, lyg geležinėmis replėmis išvaduoja iš organinės materijos, kurioje ji anksčiau snaudė, tik vėliau pradėjo pabusti. Mašina sukelia skilimą ir dvejinimą, kas labai komplikuoja mūsų dvasinį gyvenimą ir leidžia pasireikšti subtiliausiems dvasios reiškiniams. Pirminis organinis vientisumas yra grubus, subtilesnis tik romantinis požiūris į tą organinį vientisumą tuo metu, kai jis jau suiręs. Pirminis organinis vientisumas pasižymi pažinimo stoka. Pažinimas yra aštresnis ir gilesnis, kai žmogus praėjo suskaidymą ir sudvejinimą. Gilesnis požiūris į mašiną ne toks tiesialinijinis ir paprastas, kaip atrodo praeities romantikams. Pasaulis privalo praeiti mašinos triumfą ir žmogaus dvasia turi atsilaikyti šiame procese, turi galutinai išsilaisvinti ir prieiti aukščiausią vientisumą. Ūkis negali vystytis be mašinos, Negalima mašinos neigti vardan labiau atsilikusių ūkininkavimo formų. Ir mašinos neigimas yra ūkinės veiklos neigimas, yra žmogaus grąžinimas į pirminę, vergišką, priklausomybės nuo gamtos stichinių jėgų, padėtį. Narodnikų idilizavimas ir utopizmas pagaliau tvirtina vergišką žmogaus priklausomybę nuo materialios gamtinės ir socialinės aplinkos, kadangi neigia, jog dvasia gali išsaugoti laisvę ir pereinant prie sudėtingesnių ūkininkavimo formų. Taip žmogaus dvasia tampa visiškai priklausoma nuo buitinės sanklodos, nuo atsilikusių ūkininkavimo formų. Šiuo požiūriu marksizmas yra teisesnis už narodnikystę. Mašinoje yra ir juodosios magijos pradas. Už šiuolaikinės technikos slypi ta pati juodųjų magų, norėjusių valdyti gamtos jėgas išorinių priemonių pagalba, psichologija. Bet per techniką atsiveria ir šviesesnės magijos, pagrįstos didesne gamtos vidinės esybės meile, galimybės. Į istorinį mašinos vaidmenį reikia žiūrėti dialektiškai, apie ją negalima sakyti "taip" arba "ne".

Ūkinio gyvenimo prasmė ir tikslas yra giliau ir toliau, negu vaizduojasi ūkiška sąmonė. Šiuos tikslus ir šią prasmę gali suvokti tik sąmonė, esanti už ūkininkavimo ribų. Ūkinis aktas privalo nugalėti materialaus pasaulio slogutį ir sąstingį, nugalėti chaotines stichijas. Tačiau chaotiškų stichijų nugalėjimas ir žmogų slegiančio materialumo suvaldymas negali įvykti mažoje žmogų supančios aplinkos dalyje. Mūsų planetos ūkio tyko pavojai, jį veikia kosminės jėgos. Mūsų agrokultūra yra kosminių jėgų valdžioje ir dar mažai tepadaryta toms stichinėms jėgoms sureguliuoti. Žmogui pastatyta užduotis sukurti kosminį ūkį. Kosminis ūkis nėra rojaus gerovės utopija, perkelta nuo mūsų planetos į dangaus erdves. Patį kosminį ūkį sąlygoja tikroviškai realus, neatitrūkęs požiūris į gamtą. Žmogus vis dar pakankamai neįsisąmonina ryšio tamprumo su kosminiu gyvenimu. Kažkada jis betarpiškai jautė šio ryšio gylį ir jautėsi esąs pačioje kosminio gyvenimo glūdumoje. Vėliau žmogus išsivadavo nuo gamtos demonų valdžios, pasitraukė nuo didžiojo valdovo, ir gamtą pradėjo jausti, kaip sau tolimą ir slegiantį mechanizmą. O naujo ryšio ir bendravimo su kosmosu samprata buvo prieinama tik nedaugeliui. Žmogus dar neįsigilino į gamtą tiek, kad sulaikytų ir valdytų stichijas, o nebūtų jų valdomas. Žmogus pasilieka gamtos paviršiuje ir paviršiuje ūkininkauja. Paviršiuje jis pastebėjo daug fikcijų ir daug fikcijų sukuria pats. Daug fiktyvaus, netikroviškai realaus yra ir dabartiniame techniniame gamtos valdyme, kuriuo žmogus taip didžiuojasi. Visa jūsų techninė galybė, visi jūsų socialiniai reguliavimai neina į gamtos gyvenimo gylį. Kaip skurdi jūsų techninė galybė ir kaip menkos visos jūsų utopijos, palyginus su N. P. Fiodorovo "projektu", pateikiamu jo "Bendrojo reikalo filosofijoje". N. Fiodorovas stato ryžtingą uždavinį sukurti kosminį ūkį, reguliuoti visą gamtą, nugalėti jos mirtį nešančias jėgas. N. Fiodorovas apibrėžia žmogaus ūkinės veiklos ribas. Iš tikrųjų ūkininkavimas turi būti gyvenimo pergalė prieš mirtį. Bet kas gi iš jūsų galvojo apie tai, kad ūkininkavimas turi nugalėti mirtį nešančias gamtos jėgas, kad jame turi pasirodyti prikelianti jėga? Mirčiai nugalėti reikalingas raktas durims į kosminį gyvenimą, kuriame viskas nenutrūkstamai susiję ir nieko negalima atskirti ir izoliuoti be pražūtingų pasekmių.

Visų laikų magai ieškojo rakto į kosminio gyvenimo paslaptis ir norėjo jėga iš gamtos, likdami tolimi ir svetimi jos sielai, tas paslaptis išplėšti. Juodieji magai buvo prievartos ir valdingumo mėgėjai. Kai kurias paslaptis iš gamtos jiems pavyko išgauti. Visas mūsų pozityvusis mokslas ir technika turi didesnį ryšį su magija, negu mums atrodo. Jūs pamiršote savo kilmę ir giminingumą. Technika yra šiuolaikinė magija. Ji, pasilikdama svetima gamtos vidiniam gyvenimui, nori prievarta sužinoti gamtos paslaptis ir valdyti gamtą savanaudiškiems žmogiškiems tikslams. Technika galų gale turi virsti magija, parodyti savo tikrąją prigimtį. Technikoje yra juodosios magijos elementai, ir jie skleidžia jėgas, kurių veikimas dar nesuvokiamas ir ne taip jau nepavojingas, kaip atrodo. Juodosios magijos elementai yra ir dabartiniame kapitalistiniame ūkyje. Pinigų valdžia mūsų gyvenime iš tikrųjų - baisi valdžia, juodosios magijos forma.

Pinigai atitrūko nuo bet kokio ontologinio pagrindo, juose nėra tikros būties, jie pasireiškia fiktyviai, vaiduokliškai. Ir juose yra valdžios ir galybės magija. Kosminio ūkio sukūrimo uždavinys, gamtos mirtį nešančių stichijų nugalėjimas ir jų reguliavimas - magiškas uždavinys, jis negali būti tik pozityviai technišku uždaviniu. Tačiau magija gali būti ir baltąja. Juodoji magija galutinai pavergia žmogų. Baltoji magija, pajungta religiniams pradams, išlaisvins žmogų. Išplėsta ir pagilinta ūkio problema Bulgakovo knygoje "Ūkio filosofija". Joje ūkis nagrinėjamas religiškai. Tačiau pati religija įgauna labai jau ūkišką pobūdį. Bulgakovas ūkį laiko sofistišku. Šiuo jis nori ūkininkavimą susieti su pasaulio siela. Bulgakovo knyga ūkio problemos pagilinimo simptomas, jo kosminio pobūdžio suvokimas. Tačiau yra pavojus tokiame Sofijos, Išmintingosios Mergelės, negimdančios ir netvarkančios, sukūrime. Darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad socialinio blogio ir skurdo nugalėjimas yra kosminis uždavinys, jis neišsprendžiamas žemiško, organiško visuomeniškumo ribose. Teisus N. P. Fiodorovas, ir jam priklauso paskutinis žodis tame, ką jūs vadinate "socialiniu klausimu": blogio šaknys yra ne neturte ir skurde, o mirtyje, neturtas ir skurdas - mirties išvestinė, ir "socialinis klausimas" pasauliniu mastu išsprendžiamas tik mirtį nesančių jėgų nugalėjimu. Vien ekonominės priemonės čia nepadės. Jūsų gyvenimo paviršiuje, jūsų ankštose perspektyvose išsprendžiami tik socialiniai klausimai, bet ne pasaulinis socialinis klausimas. Socializmas, iškėlęs savo tuščią pretenziją išspręsti pasaulinį socialinį klausimą, nori tik tolygiai paskirstyti materijos valdžią žmogui. Vvartojimo paskirstymo ūkiškasis socializmo idealas iš esmės yra ne dvasinis ir antireliginis, tai - vergiškas idealas. Tobulas maitinimas religiniu požiūriu - eucharistinis maitinimas. Eucharistiniame maitinime žmogus jungiasi su kosmosu Kristuje ir per Kristų. Tuomet vartojimas ir kūryba siejasi, žmogus priima kosminį gyvenimą ir iš savęs skleidžia kūrybinę energiją į kosminį gyvenimą.

Ūkis yra hierarchinė sistema. Jo negalima vertinti atomistiškai. Jis negali būti kovos arena visų prieš visus. Bet koks ūkininkavimas yra organizuotas darbas, yra stichinių jėgų reguliavimas. Ūkininkavimas yra racionalių ir irracionalių jėgų sąveika. Tai tikra ir tam kapitalistiniam ūkiui, kurį socialistai mėgsta vadinti anarchišku. Anarchišku kapitalistinį ūkį galima vadinti tik labais sąlygiška ir reliatyvia prasme. Kapitalistinio ūkio blogis siejasi su dvasiniu šios epochos žmonių gyvenimu, su jų religiniu ir moraliniu smukimu, o ne su ekonomine kapitalizmo puse, paimta aplamai. Būtent todėl, kad ūkis - hierarchinė sistema, o ne atomų sumos mechanizmas, jis daugiausiai siejasi su asmenybe su savo kokybiniais bruožais ir gabumais, su savo darbo drausme. Ūkininkavimui turi reikšmę asketinė asmenybės drausmė ir savos rūšies estetika, reikalinga ūkinei veiklai. Esant asmenybei palaidai, ūkis sugriūva. Revoliucija nepalanki ūkiui. Revoliuciniu keliu ūkio neįmanoma reformuoti ir pagerinti. Sukilimai ir maištai tik smukdo ūkį. Darbo drausmės griovimas atmeta ūkį atgal. Visi socialinių revoliucijų bandymai žudo asmens laisvę ūkinėje veikloje. Asmuo nustoja būti pakaltinamu ir atsakingu, jis neturi nei teisių, nei pareigų. Viskas norima užkrauti kolektyvams, susidariusiems revoliuciniu būdu iš atomų chaoso. Su ūkinio gyvenimo laisve, su asmens laisve ūkiniame gyvenime, su laisva ūkio iniciatyva susieta žmogaus laisvė. Asmenybės reikšmės įtvirtinimas ūkinėje veikloje nereiškia būtinai ekonominio individualizmo. Ūkiniame gyvenime galimi sudėtingi metodai ir derinami įvairūs pradai. Tačiau, visiškas ūkinio asmens pajungimas kolektyvui arba valstybei, griauna ūkį ir pavergia asmenybę. Laisvas asmenybės egzistavimas materialiame pasaulyje sąlygoja ūkininkavimo laisvę, laisvus ir atsakingus žmogaus aktus materialios gamtos atžvilgiu. Štai kodėl socializmas gali būti tik vienu iš ūkinio gyvenimo organizavimo metodų, ir jis privalo būti tik priemone asmens laisvei ūkininkavime užtikrinti. Kiekvienas ūkinis asmuo priklauso ūkiniam organizmui, ūkinei hierarchijai. Bet tai ir reiškia, kad asmuo laisvas. Organinės hierarchijos narys yra laisvas. Kolektyvo narys, kuris turi nevienalytę, mechaniškai sumaišytą ir suvienodintą struktūrą, kuriame yra tik kiekybė ir nėra kokybės, nėra hierarchinio organizmo narys, yra kolektyvo vergas. Jūs ir norėtumėte žmonių visuomenę paversti į tokį vienodos kokybės sulygintą ūkinį kolektyvą ir jo vergijon galutinai atiduoti asmenį. Ūkis yra įvairių kokybės elementų organizmas, hierarchinės sandaros, o ne vienodos kokybės, mechaniškai suvienodintos struktūros kolektyvas. Prieš tokį ūkį negalima jokia revoliucija, norinti pakeisti Dievo sukurtus organizmą ir asmenybę, žmogaus savivalės sukurtu kolektyvu. Ūkininkavimo problemos pagilinimas turi susieti kosminį organizmą su ūkiniu organizmu. Jau kapitalizmo ideologai nenorėjo matyti ūkyje organizmo, o socializmo ideologai tik pratęsė jų ūkinio organizmo griovimo reikalą. Todėl ir vieni ir kiti yra asmenybės neigėjai. Ūkinis universalizmas turi būti vienodai priešiškas ir kapitalizmui ir socializmui.

Su organišku hierarchinio ūkinės veiklos principu glaudžiai siejasi privačios nuosavybės principas. Tačiau nuosavybės principas jau seniai nudvasintas ir iškraipytas. Socialistai tik baigia tą nuosavybės dvasinių pagrindų griovimą, kuris prasidėjo seniai.

Buržuazinė kapitalistinė epocha atplėšė nuosavybę nuo jos ontologinių šaknų. Nuosavybės pavertimas savanaudiškumo, pasipelnymo ir artimo pajungimo įrankiu ardo jos dvasiškumą ir rengia dirvą socialistiniam jos paneigimui. Socialistinis požiūris į nuosavybę ir yra riba nudvasinto, moraliai nepateisinto ir išimtinai vartotojiško bei savanaudiško požiūrio į materialaus pasaulio dalykus išraiška. Socializmas suvisuomenina nuosavybę ir visus materialaus pasaulio dalykus todėl, kad jis nepripažįsta jokios dorovinės prasmės individualiame asmens elgesyje materialaus pasaulio, gamtos atžvilgiu. Socialistinei sąmonei visi ūkiniai aktai yra visiškai bedvasiai, neapšviesti, amoralūs, apsprendžiami nuogais interesais, ir todėl juose negali būti įtvirtinta nieko dvasiniai vertingo ir doroviniai įprasminto. Visi jūs, socialistai, pablūdę ekonomikoj ir esantys ekonominės tikrovės vergijoje, ūkininkavimo nekenčiate iš esmės ir matote jame tik grobimo ir dalybos dalykus. Jūs nepažįstate Dievo ūkio, neturite ūkinio akto pateisinimo. Jums neegzistuoja paslaptingoji ūkinio žmogaus poveikio gamtinė pusė. Štai kodėl taip lengvai jūs neigiate nuosavybę. Šiuo atžvilgiu jūs kūnu ir krauju esate lygūs tiems buržua, kurie seniai atmetė visas šventenybes ir pradėjo gamtos grobstymą savo malonaus ir gero gyvenimo tikslais. Jūs tokį grobstymą norite atlikti visų naudai, visiems įrengti malonų ir gerbūvišką, laisvą nuo nuobodulio ir šventenybių ilgesio, gyvenimą. Ūkiškas elgesys su gamta be nuosavybės teisių ir pareigų yra ciniškas elgesys ūkio ir gamtos atžvilgiu, pavertimas visko materialaus tik laikinu, greitai praeinančiu, savanaudiškumo priemone ir įrankiu. Tai - išimtinai vartotojiška ideologija, požiūris į visą materialųjį pasaulį kaip į priemonę patenkinti poreikius.

Savo prigimtimi nuosavybė yra dvasinis pradas. Nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir atsparesnį, paveldimą dvasinį asmenybės gyvenimą šeimoje ir giminėje. Nuosavybės pradas susietas su metafizine asmenybės prigimtimi, su jos vidujine teise vykdyti aktus, nugalinčius greitai bėgantį laiką. Nuosavybė gimė asmenybės kovoje su gamtos stichinėmis jėgomis. Laisva žmogaus dvasia pareiškia savo valią stichinei gamtai, ir nuo šio akto atsiranda nedalomos teisės ir pareigos. Asmens saitas su nuosavybe sudvasina jo elgesį gamtos atžvilgiu, paverčia jį nevartotojišku. Nuosavybės pradas susijęs su protėviais. Nuosavybė yra įkūnytas tėvų ir vaikų ryšis. Tėvų teisė savo nuosavybę perduoti vaikams, anūkams, proanūkiams yra materialiai paženklinto meilės akto bei ryšio išraiška. Tokia pat meilės akto ir materialiai paženklinto ryšio išraiška yra teisėje perduoti nuosavybę bet kuriam mylimam ir artimam asmeniui. Ūkiniai žmogaus aktai pagal jo metafizinę prigimtį nueina už jo empirinio gyvenimo ribų, jie nugali laiką. Nuosavybės pradas siejasi su žmogaus asmens nemirtingumu, su jo teisėmis materialiai gamtai ir po jo mirties. Kolektyvizmas, neigiantis bet kokią nuosavybės teisę, yra asmenybės vergija gamtos stichinėms jėgoms. Todėl jis būdingas pirmykštėms visuomenės vystymosi pakopoms. Tačiau jis pretenduoja ir šio vystymosi viršūnėse pajungti asmenybę ūkinei veiklai. Kolektyvizmas neigia asmens teisę vykdyti aktus, liudijančius jo valdžią materialiajai gamtai. Privati nuosavybė žemai yra dvasingesnis elgesys žemės atžvilgiu, negu jos nacionalizacija ir socializacija. Privati žemės nuosavybė daro galima meilę žemei, laukui ir miškui, štai šiam medžiui, po kuriuo sėdėjo seneliai ir proseneliai, namui, prisiminimams ir padavimams, susijusiems su šia žeme ir jos ankstyvesniais savininkais, ji palaiko laiko ir kartų ryšį. Žemės nacionalizavimas ir socializavimas sukelia vartotojišką, savanaudišką, grubiai materialų, netekusį bet kokios širdies šilumos, elgesį su žeme, jie nutrauks intymius ryšius su praeitimi, su protėviais, sunaikins prisiminimus ir padavimus. Elgesys su materialiais daiktais taps beasmeniu, išimtinai utilitariniu. Dvasingesnis, asmeninis požiūris į ūkinę veiklą numato privatinę nuosavybę, tvirtą perspektyvą, peržengiančią empirinio žmonių gyvenimo ribas. Krikščioniškasis bet kokios nuosavybės ir visokių turtų atsisakymas priklauso jau dvasiniam, o ne ūkiniam gyvenimui. Kristus neneigė privatinės nuosavybės materialinėje plotmėje kuomet Jis siūlė atiduoti savo turtus pavargėliams. Čia Jis net patvirtino nuosavybės egzistavimą. Jeigu nuosavybė sunaikinama visiškai priverstiniu ūkiniu būdu, tai krikščioniškajam žygdarbiui nebelieka vietos, jis bus nebereikalingas ir negalimas. Šv. Pranciškaus neturto kultas nebuvo nuosavybės neigimas objektyvioje ūkinėje tvarkoje, jis net tvirtino nuosavybę. Komunistinėje visuomenėje Šv. Pranciškui vietos nėra ir negalimas joks neturto kultas. Nuosavybės pradas gali būti ir irti. Sąryšyje su nuosavybe yra įvykdyti didžiausi piktnaudžiavimai. Nuosavybės negalima pripažinti absoliučiu ir aukštu pradu. Ji turi būti ribojama ir pavaldi aukštesniems pradams. Socialinis visuomenės reformavimas ir numato tokį nuosavybės apribojimą ir jos pajungimą kitokiems, susijusiems su kosminiu gyvenimu, pradams. Žmogaus valdžia gamtos stichijoms privalo turėti ontologinę galią ir pagrindą. Miesčioniškas nuosavybės dievinimas ir piktnaudžiavimas ja ūkiniame gyvenime iškraipo šį ontologinį pagrindą, žmogų paverčia vaiduokliškų gėrybių vergu. Tai - tokia pat pagunda, kaip ir kolektyvizmo pagunda, kuri galutinai sunaikina žmogaus paveikslą. Ir žmogaus elgesys ūkiniame gamybiniame procese gali pasirinkti klaidingą kelią dviem priešingomis kryptimis: arba neigiama ūkininkavimo pareiga, našumo imperatyvas, arba žmogus pasiduoda ūkio vergijai, dievina ekonomiką. Dvasingas elgesys ūkininkavime numato asketika, gyvenimo įnorių ribojimą. Neribotas poreikių augimas ir gyventojų skaičiaus augimas sukūrė industrinę kapitalistinę civilizaciją, kupiną didžiausių sukrėtimų ir katastrofų, kuri europietiškoje žmonijoje išreiškia dvasingumo nuotėkį. Ir jeigu tautos nori dvasiniai atgimti, joms reikės pasukti asketinio apsiribojimo ir ūkinės veiklos sudvasinimo keliu.


TRYLIKTAS LAIŠKAS Apie kultūrą

Visuomeniniame gyvenime dvasinė pirmenybė priklauso kultūrai. Ne politikoje ir ne ekonomikoje, o kultūroje yra realizuojami visuomenės tikslai. Kultūros kokybiniu lygiu matuojama visuomeniškumo vertė ir kokybė. Seniai jau vykstanti demokratinė revoliucija pasaulyje nepateisina savęs pasauliui nešama aukšta kultūra. Dėl demokratizavimo kultūra savo kokybe ir verte menkėja. Ji tampa pigesne, labiau prieinama, plačiau pasklidusia, naudingesne ir komfortabilesne, bet lėkštesne, menkesnės kokybės, negražia, neturinčia stiliaus.

Kultūra pereina į civilizaciją. Demokratija neišvengiamai veda į civilizaciją. Aukščiausi kultūros pakilimai priklauso praeičiai, o ne mūsų buržuaziniam demokratiniam amžiui, kuris labiausiai suinteresuotas sulyginimo procesu. Šiame plebėjiškame amžiuje kūrybiškos ir subtiliai kultūringos natūros jaučiasi vienišesnės ir nepripažintos, negu visais praeities laikais. Dar niekuomet nebuvo tokio aštraus konflikto tarp išrinktosios mažumos ir daugumos, tarp kultūros viršūnių ir vidutinio jos lygio, kaip mūsų demokratiniame buržuaziniame amžiuje. Praeityje tokį konfliktą švelnino organiška kultūros sankloda. Tačiau kultūroje, pametusioje "organiškumą", pasitraukusioje nuo hierarchinės savo sandaros, pagal savo sandarą "kritiškoje" kultūroje konfliktas tampa nepakeliamai kankinančiu. Jis geriausiems mūsų epochos kūrėjams sukelia neišreiškiamą liūdesį. Jums, demokratinės dvasios žmonėms, šis kraupus vienatvės jausmas dabartinėje kultūroje yra nepažįstamas. Jums kultūra - tik jūsų politikos ir ekonomikos priemonė, tik gerbūvio priemonė, liaudies kultūra. Jūs esate bejėgiai nugalėti savo pirmapradį utilitarizmą. Ir kiek jūs nebandytumėte puošti savo kultūrą, perdaug matosi ir aišku, kad jokios kultūros vertybės jums neegzistuoja. Jums reikalinga civilizacija kaip jūsų žemiškosios viešpatijos priemonė, bet kultūra jums bereikalinga. Kultūra ir civilizacija - ne vienas ir tas pats. Kultūra gimė iš kulto. Jos ištakos - sakralinės. Jinai prasidėjo prie šventyklos ir savo organiniame periode buvo susieta su religiniu gyvenimu. Taip buvo didžiosiose senovės kultūrose - graikų, viduramžių ankstyvojo atgimimo kultūrose. Kultūros kilmė yra kilni. Kultūra turi religinius pagrindus. Tai reikia laikyti nustatytu ir pačiu pozityviai moksliškiausiu požiūriu. Kultūra savo prigimtimi yra simboliška. Savo simbolizmą ji perėmė iš kulto simbolikos. Kultūroje ne realistiškai, o simboliškai išreikštas dvasinis gyvenimas. Visi kultūros laimėjimai savo prigimtimi simboliški. Joje yra ne paskutiniai būties laimėjimai, o tik jos ženklai. Tokia ir kulto prigimtis, kuri yra dieviškų paslapčių realizavimo pirmavaizdis, prigimtis. Civilizacija kilnios prigimties neturi. Civilizacija visuomet turi  p e r v e n u  vaizdą. Joje nėra ryšio su kulto simbolika. Jos kilmė pasaulietiška. Jinai gimė žmogaus kovoje su gamta, o ne šventyklose ir kulte. Kultūra visuomet eina iš viršaus į apačią. Jos kelias aristokratiškas. Civilizacija eina iš apačios į viršų, jos kelias buržuazinis ir demokratinis. Kultūra yra giliai individualus ir nepakartojamas reiškinys. Civilizacija gi yra bendras, visur pasikartojąs reiškinys. Perėjimas nuo barbariškumo prie civilizacijos turi bendrus požymius visose tautose ir tie požymiai labai natūralūs, pavyzdžiui, geležies panaudojimas ir t.t. O senovės tautų kultūra pačiose pirmose savo pakopose labai savita ir nepakartojamai individuali (Egipto, Babilono, Graikijos ir kt. kultūros). Kultūra turi sielą. Civilizacija turi tik metodus ir priemones.

Bet kokios tikros kultūros kilnumą apsprendžia tai, kad ji yra protėvių kultas, kapų ir paminklų pagarba, vaikų ryšis su tėvais. Kultūra pagrįsta šventu palikimu. Ir kuo kultūra senoviškesnė, tuo ji reikšmingesnė ir puikesnė. Kultūra visuomet didžiuojasi savo kilmės senumu, nenutrūkstamu ryšiu su didžia praeitimi. Kultūroje yra ypatinga šventa palaima. Kultūra, kaip ir Bažnyčia ypatingai brangina palikimą. Kultūroje nėra chamizmo, nėra nesiskaitymo su tėvų kapais. Ypač nauja, nesena kultūra, neturinti palikimo, tokios padėties gėdinasi. To negalima pasakyti apie civilizaciją. Civilizacija brangina savo neseną kilmę, ji neieško senovinių ir gilių ryšių. Ji didžiuojasi nūdienos išradimais. Ji neturi protėvių. Ji nemėgsta kapų. Civilizacija visuomet daro įspūdį tarytum ji atsirado šiandien arba vakar. Viskas joje nauja, viskas pritaikyta šios dienos patogumams. Kultūroje vyksta didžiausia kova tarp amžinybės ir laiko, didžiausias pasipriešinimas laiko valdžiai. Kultūra kovoja su mirtimi, nors nugalėti ją realiai yra bejėgė. Jai brangus įamžinimas, nenutrūkstamumas, paveldimumas, kultūros kūrinių ir paminklų atsparumas. Kultūra, kurioje yra religinė prasmė, visuomet veržiasi į prisikėlimą. Čia pavyzdžiu gali būti senovės Egipto kultūra. Ji visa sukurta amžinybės troškulyje, prisikėlimo troškulyje, ji -ištisa kova su mirtimi. Egipto piramidės išgyveno ilgus tūkstantmečius ir sulaukė mūsų dienų. Dabartinė civilizacija piramidžių nestato, nekuria savo paminklų taip, kad jie stovėtų tūkstantmečius. Civilizacijoje viskas greitai praeina. Civilizacija nekovoja su mirtimi, kaip tai daro kultūra, ji nenori amžinybės. Ji ne tik taikiai sugyvena su mirtina laiko valdžia, bet ja grindžia visus savo pasiekimus ir užkariavimus. Civilizacija, pamiršusi velionis, maloniai ir linksmai įsikuria ant kapinynų. Civilizacija yra futuristiška. Civilizacija yra pasipūtusio  p a r v e n u chamizmas. Šis chamizmas teikiamas ir kultūrai, kuri nori būti galutinai nereligine. Kultūroje veikia du pradai - konservatyvusis, nukreiptas į praeitį ir palaikantis su ja paveldimumo ryšį ir kūrybiškasis, nukreiptas į ateitį, kuriantis naujas vertybes. Tačiau kultūroje negali veikti revoliucinis, griaunantis pradas. Revoliucinis pradas iš esmės yra priešiškas kultūrai, antikultūrinis. Kultūra negalima be hierarchinio paveldimumo, be kokybinės nelygybės. Revoliucinis pradas yra priešiškas bet kokiam hierarchizmui ir yra nukreiptas į kokybės sunaikinimą. Revoliucinė dvasia nori apsiginkluoti civilizacija, pasisavinti jos utilitarinius laimėjimus, tačiau kultūros jinai nenori, kultūra jai bereikalinga. Ir neatsitiktinai jūs, revoliucionieriai, taip mėgstate kalbėti apie kultūros buržuaziškumą, netiesą, kurioje gimė visos kultūros ir su tokiu patosu šūkaujate apie taip didelę kultūros kainą, nelygybę ir aukas, kuriomis ji buvo įgyta. Niekas iš jūsų vidiniai nevertinate kultūros, intymiai jos nemylite, nelaikote jos nuosava vertybe, savo nuosavu turtu. Kultūrą kūrė svetimos jums dvasios žmonės. Didžiuosiuose kultūros paminkluose jums niekas nekelia švento virpulio. Jūs pasirengę negalvodami sunaikinti visus didžiųjų kultūrų paminklus, visas kūrybos vertybes vardan utilitarinių tikslų, vardan liaudies masių gerovės. Laikas galutinai demaskuoti jūsų dviprasmį požiūrį į kultūrą. Naujos kultūros sukurti jūs negalite, kadangi aplamai neįmanoma nauja, neturinti jokio paveldimo ryšio su praeitimi, neturinti jokio palikimo, negerbianti protėvių, kultūra. Tokia revoliucinės kultūros idėja yra contradictio in adjecto. Tai, ką jūs norite kurti, jau negali vadintis kultūra. Daug jūs šnekate apie proletarinę revoliucinę kultūrą, kurią neša pasauliui jūsų darbininkų klasė-mesijas. Tačiau iki šiol proletariškos kultūros atsiradimo nėra nei mažiausių požymių, nėra net užuominų tokiai kultūrai atsirasti. Kadangi proletariatas kultūrėja, kultūrą jis turi imtis iš buržuazijos. Net socializmą jis gavo iš buržuazijos. Kultūra atsiskleidžia iš viršaus į apačią. "Proletariška" nuotaika ir "proletariška" sąmonė iš esmės priešiškos kultūrai. Karingai pripažinti save "proletaru" reiškia neigti bet kokį palikimą, bet kokią šventenybę, bet kokį ryšį su praeitimi ir bet kokią įpėdinystę, neturėti protėvių ir nežinoti savo kilmės. Tokioje dvasinėje būsenoje neįmanoma gerbti kultūros ir kurti kultūrą, negalima branginti kaip savo nuosavybės jokių vertenybių. Darbininkas kultūriniame gyvenime dalyvauti gali, jeigu jis nesijaus "proletaru".

Socializmas jokio naujos kultūros tipo pasauliui neneša. Ir, kuomet kalbama apie kokią tai naują dvasinę kultūrą, visuomet jaučiamas melas jų žodžiuose. Kalbant šia tema, socialistai jaučiasi nejaukiai.Ir socialistai, kurie nuoširdžiai norėtų naujos kultūros, nesupranta, kad jie beviltiškai pradėjo eiti keliu ne iš to galo. Šiame kelyje kultūra nekuriama. Negalima kultūros paversti priedu prie kažkokio esminio, pagrindinio dalyko, kaip, pavyzdžiui, sekmadieninio pasilinksminimo. Kultūrą galima kurti tik tuomet, kuomet ji pati laikoma esminiu pagrindiniu dalyku. Socialistai nori nukreipti žmogaus valią ir sąmonę į materialiąją, ekonominę gyvenimo pusę, o paskiau vaizduoja, kad jie ne prieš kultūrą, kad jie trokšta naujos kultūros. Tačiau, iš kokio šaltinio kils ši nauja kultūra po to, kai žmogaus sieloje išnyks kūrybiniai šaltiniai ir dvasią prislėgs ir gniuždys socialinė materija. Jau demokratija pažemino kultūros lygį ir mokėjo tik dalinti, o ne kurti kultūrines vertybes. Socializmas gi pažemino šį lygį dar labiau. Kultūros atskyrimas ir išdalinimas neveda prie to, kad didesnis žmonių skaičius prisidėtų prie kultūros. Atbulai, toks skirstymas ir dalinimas dar labiau sumažina žmonių, atiduodančių gyvenimą aukštesnei kultūrai, skaičių. Ir nesistebėkite. Skirstymą ir išdalinimą jūs vykdote ne vardan pačios kultūros, ne kūrybiško dvasinio motyvo ir polėkio vedini, o išimtinai iš politinių ir ekonominių interesų, iš utilitarinių sumetimų, vardan žemiškų turtų. Tačiau aukštesnis dvasinis gyvenimas nepasiekiamas tiems, kas savo energiją nukreipė į materialinio gyvenimo interesus. Jūs, kurie mokote, kad kultūra yra materialaus ekonominio gyvenimo antstatas, kultūrą galite tik griauti. Jūsų elgesys negali būti rimtas ir gilus. Visuomenių demokratizavimas ir socializavimas išgyvendina aukščiausią kultūrinį sluoksnį. Tačiau be tokio sluoksnio egzistavimo ir be pagarbos jam kultūra negalima. Tai reikia įsisąmoninti ir iš čia padaryti rimtas išvadas.

Demokratiniu būdu neįmanoma kurti "mokslų" ir "menų", filosofijos ir poezijos, neatsiranda pranašai ir apaštalai. Aristokratiškųjų kultūros šaltinių užsklendimas yra visokių šaltinių užsklendimas. Reikės naudotis mirusių praeities kapitalu, neigiant tą praeitį, neapkenčiant jos. Praeities kultūros šaltiniai vis labiau ir labiau pasimeta, didėja atitrūkimas nuo jų. Visa puikaus stiliaus Europos kultūra siejasi su antikos palikimu. Tikroji kultūra ir yra antikinė graikų-romėnų kultūra, ir jokios kitos kultūros Europoje nėra. Skirtingai nuo revoliucijos ir reformacijos epochos atgimimo epocha Italijoje turėjo aukštą kultūrą, kadangi jinai ne tik neįvykdė revoliucinio trūkio kultūros palikime, bet prikėlė antikinės kultūros palikimą ir jos pagrindu parodė savo nebūtą kūrybinę galią. Dvasinio atgimimo tipas yra kultūringas ir kūrybingas tipas. Reformacijos dvasinis tipas reiškia kultūrinio ir bažnytinio palikimo griovimą, tai - revoliucinis, o ne kūrybinis tipas. Antikinė kultūra įėjo į krikščionių bažnyčią, ir bažnyčia saugojo kultūros palikimą barbarizmo ir tamsos epochoje. Rytų bažnyčia gavo antikinės kultūros palikimą per Bizantiją. Vakarų bažnyčia antikinės kultūros palikimą gavo per Romą. Bažnytinis kultas yra tampriame ryšyje su kultūra, iš jo ir apie jį kūrėsi naujoji senosios Europos kultūra. Europos kultūrai yra artimiausia lotynų katalikų kultūra. Joje yra kryptingas ryšis su antika. Pagal ją galima nagrinėti kultūros prigimtį. Jeigu mes, rusai, nesame visiški barbarai ir skitai, tai tik todėl, kad per stačiatikių bažnyčią, per Bizantiją gavome ryšį su antikinės graikų kultūros palikimu. Visos revoliucijos nukreiptos prieš bažnyčią ir nori nutraukti ryšius su antikinės kultūros, įėjusios į bažnyčią, palikimu. Ir todėl tos revoliucijos yra barbariški išpuoliai prieš kultūrą. Kova prieš kilnią kultūrą, prieš kultūrinę simboliką prasidėjo nuo ikonoborstvos, nuo kovos prieš kultą. Čia - dvasinės kovos prieš kultūrą ištakos. Kiekviena kultūra turi savo žydėjimo, savo aukščiausio pakilimo periodą. Kultūros pradžioje - barbarystė, vystymosi pabaigoje -nuosmukis. Barbarystė ir nuosmukis kultūrai gresia iš priešpriešinių pusių. Kiekviena kultūra išsisemia ir linksta į nuosmukį. Savo viršūnėje kultūra atitrūksta nuo savo gyvybinių ištakų, tampa subtilia ir prasideda nužydėjimas. Kultūros ruduo - pats puikiausias ir subtiliausias metas. Vėlyvieji kultūros žiedai - patys tobuliausi jos žiedai. Tuo metu kultūroje pasiekiamas giliausias pažinimas ir didžiausias sudėtingumas. Smunkančios kultūros susidvejinimas atskleidžia daug dalykų, kurių nepažįsta labiau žydinčios ir sveikos kultūrinės epochos. Subtilaus kultūros dekadanso epochos ne taip jau bevaisės, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, jose yra ir nuosavas teigiamas apreiškimas. Žydintis organinis vientisumas neišryškina prieštaravimų, jis egzistuoja viename dalyke, nežinodamas kito. Perdaug didelis kultūros sudėtingumas ir subtilumas pažeidžia šį vientisumą, išveda iš palaimingo prieštaravimų nežinojimo. Mene, filosofijoje, mistinėje nuotaikoje atsiranda dviejų polių bedugnės. Pagilėja gėrio ir blogio pažinimas. Tačiau požiūris į gyvenimą, į jo tvarkymą ir vystymąsi nebeturi aukštesnio tikslingumo. Atsiranda subtilus nuovargis. Jau nebelieka tikėjimo į kultūros atsparumą šiame pasaulyje, į žydinčios kultūros tobulumo pasiekimą. Kyla nepasitenkinimas šiuo pasauliu, kitokių pasaulių ilgesys. Kultūra vidiniai perdega. Joje susikuria medžiagos naujam pasauliui, rengiamas naujas apsireiškimas, naujas atėjimas. Taip buvo didžiosios antikinės, graikų-romėnų kultūros smukimo metu. Šiame smukime prasiskleidė kažkas nauja, nežinoma antikinės uždaros kultūros epochoje. Sveikose žydinčiose, vientisose kultūros pakilimo epochose visuomet yra ir kažkoks ribotumas ir pasitenkinimas savimi, pasitenkinimas šiuo uždaru pasauliu. Mistinį kitokių pasaulių ilgesį antikinis pasaulis giliai patyrė helėniškojo smukimo periode. Tuomet prasidėjo kankinantis išpirkimo misterijų ieškojimas, tuomet pasirodė tokios srovės, kaip neoplatonizmas ir neopitagorizmas. Tuo metu aptikta properša, einanti už klasikinės šio žemiškojo pasaulio, prislėgto dangaus kupolu, tobulybės ribų. Ir šis kitų pasaulių ilgesys, kuriuo sirgo kultūra, atėjo iš pačios gyvenimo gilumos, iš paslaptingos jo glūdumos, atėjo krikščioniškasis apreiškimas. Kultūringam antikiniam pasauliui Krikščionybė turėjo rodytis barbariškumu. Jos šviesos apreiškimas kultūrai yra ne imanentinis, o transcendentinis, ir uždarame kultūros pasaulyje jis turėjo būti priimtas kaip barbariškumas. Ši naujoji šviesa gesina karšėjančios kultūros blėstančią šviesą, ir pradžioje ją daugelis priima kaip tamsą. Europos kultūra irgi eina vakarop, išsenka, ir jai neduota be galo vystytis. Nuo savo kūrybinių šaltinių ji eina vis tolyn ir tolyn, tampa vis labiau abstrakti, savo pobūdžiu vis mažiau ir mažiau ontologinė. Religinis Europos kultūros maitinimas vis mažėja. Savo viršūnėje didžioji Vakarų Europos lotynų kultūra pergyveno subtilėjimą ir smukimą. Prancūzijoje ji išskleidė paskutinius žiedus ir žavėjo rudenišku grožiu. Europos kultūros smukimas kelia mirtiną ilgesį ir liūdesį. Antikinę kultūrą amžinybei išgelbėjo krikščionybė, krikščionių Bažnyčia. Dabar ir pati krikščionybė sensta, joje jau nėra kūrybiškos jaunatvės. Naujos religinės šviesos dar nesimato. Istorijoje periodiškai kartojasi vidiniai ir išoriniai barbariškumo potvyniai. Šie potvyniai turi ne tik neigiamą reikšmę, jie atnaujina vėstantį ir karšėjantį senojo pasaulio kraują. Prie kultūros prisideda naujos stichijos, duoda jai naujus gyvenimo syvus. Kultūros charakteryje yra sustabarėjimo, užsistovėjimo ir savimi pasitenkinimo pavojus. Kultūra gali pradėti save dievinti ir tuomet jinai praranda dieviškąją prasmę, savo ryšį su dieviškomis gyvenimo ištakomis. Kultūrą sukūrė kūrybiniai polėkiai, tačiau savo suakmenėjimu ir pasitenkinimu savimi ji gali tapti bet kokio kultūrinio polėkio priešu. Tuomet barbariškas sukilimas yra natūrali bausmė ir gali išvesti į naujus kelius. Ir dabar Europos kultūrai gresia barbariškas spaudimas iš vidaus ir iš išorės. Tai pasijuto jau tada, kai prasidėjo pasaulinis karas ir šis jausmas ypatingai paaštrėjo, kai įsisiautėjo rusų revoliucija. Tačiau visas siaubas tame, kad vidinis barbarizmas, kuris gresia Europos kultūrai per revoliucinį demokratinį, socialistinį ir anarchistinį judėjimus, negali pripildyti amžinos savo prigimtimi kultūros naujų jėgų, galingų gyvenimo stichijų iš būties gelmių, dar nesugadinta prigimtimi ir į šviesą besiveržiančių jėgų. Prasmė to, prieš ką stovi Europa, visai kitokia. Vidinis revoliucinis barbarizmas audringai veržiasi jau giliai sugadintomis antikrikščioniškomis idėjomis, iškreiptu, išgalvotu pseudošvietimu, iškreipta "proletariška" psichologija, užgniaužtu ir paralyžuotu paslapčių jausmu, kažkokios klaidingos pusiau kultūros pretenzijomis į kultūrinį pasaulį. Jokio betarpiškumo, įgimto vientisumo, dieviškų paslapčių artumo šiame revoliuciniame barbariškume nėra. Jis praėjo fabrikus ir fabrikinį apdorojimą, jis yra bedieviškos civilizacijos, sukilusios prieš aukštesnę kultūrą, produktas. Iš išorės Europos kultūrai gresia mongoliškieji Rytai su antikrikščioniška idėja, mums priešiška ir nesuprantama civilizacija. Ir nuo šių barbarų negalima laukti kūrybinių jėgų. Europos kultūra eina prie kažkokios baisios ribos.

Kultūroje visuomet veikė du pradai - klasikinis ir romantinis, ir įvairiose epochose viršavo tai vienas, tai kitas, sudarydami viršaujantį kultūros stilių. Graikija pateikė tobuliausius klasikinės kultūros pavyzdžius. Tačiau ir Graikijoje jau buvo romantinė kultūra. Po Nyčės šito jau negalima neigti. Klasika ir romantizmas persipina, kovoja ir sąveikauja tarpusavyje. Klasikinė kultūra yra imanentinė, vykdanti tobulybę iki ribos, užbaigtą ir uždarą tobulybę žemėje. Ji veržiasi prie griežtų, ribojančių prasiveržimus formų, joje neatsiveria beribiai toliai. Romantinė kultūra yra kultūra su transcendentiniais prasiveržimais, vykdo tobulybę begalybėje, neleidžia tobulybės žemėje. Formos romantiškoje kultūroje ne tokios griežtos, joje visuomet yra prasiveržimai, už kurių atsiskleidžia beribiai toliai. Klasikinė kultūra nežino kito pasaulio už savo ribų ir nieko nebyloja apie jį. Romantinė kultūra sklinda už pasaulio ribų, visa veržiasi į tobulybę amžinybėje. Krikščioniškoji kultūra iš principo yra romantinė kultūra, o ne klasikinė, nors klasicizmo principas, kaip vienas iš amžinųjų pradų, joje veikia. Klasikinė kultūra reiškia pasitenkinimą kultūra. Toks pasitenkinimas negalimas krikščioniškame pasaulyje. Krikščioniškas pasaulis sirgo transcendentiniu ilgesiu. Ir šis ilgesys paliko pėdsaką jos kultūroje. Tobulybė žemėje, šio pasaulio kultūroje negalima. Gotinė sielos sandara ir gotinė kultūros sandara labai charakteringos krikščioniškajam pasauliui. Krikščioniškame pasaulyje niekuomet nebuvo galimas visiškai pavykęs ir užbaigtas atgimimas. Itališkasis atgimimas buvo audringa pagoniškųjų ir krikščioniškųjų pradų kova. Krikščioniškoji bažnyčia prisiėmė antikinę kultūrą ir pranešė ją per tamsą. Tačiau Bažnyčia ją ir perkūrė, davė savo simbolizmą. Krikščioniškoji Bažnyčia pravėrė pagoniškąjį dangų ir atidengė viršutinę bedugnę. Ir tikrojo krikščioniškojo pasaulio elgesyje kultūros atžvilgiu visuomet buvo susidvejinimas. Krikščioniškajai visuomenei kultūros problema yra tragiška problema. Tokios kultūros tragiškumo nepažino pagoniškasis klasikinis pasaulis. Kultūros tragedija yra užsidarymo savyje ir pasitenkinimo savimi neigimas. Tobula kultūra negalima vienodai, kaip negalima tobula visuomenė. Tobulybė galima tik kitokiame pasaulyje, kitoje plotmėje, o ne gamtoje. Kultūra turi religinius pagrindus, joje pilna religinės simbolikos ir joje nepasiekiami ontologiškai realūs rezultatai. Mokslas ir menas, valstybė ir šeima, teisė ir ūkis - ne paskutinės būties realybės, ne ontologiniai pažinimo ir grožio, valdžios ir meilės, žmonių bendravimo ir gamtos reguliavimo pasiekimai, o tik tų realių pasiekimų ženklai, simboliai. Negalima ir žema visiškai religinė kultūra, bet negalima ir ontologiškai religinė kultūra. Kultūra buvo kulto diferenciacija, ji pasireiškė jau už šventyklos ribų, atsiskyrusi nuo religinio centro. Kultūros sekuliarizacijos procesas - neišvengiamas ir lemtingas procesas. Sekuliarizacijos procesas - neišvengiamas ir lemtingas procesas. Sekuliarizacija ir yra vidinės kultūros tragedija. Per sekuliarizaciją, per skaldymąsi ir diferenciaciją, per nutolimą nuo religijos praeina ir filosofija, ir mokslas, ir menas, ir valstybė, ir šeima, ir teisė, ir ūkis. Kultūra yra religinė pagal savo kilmę ir uždavinius. Ir pačiuose klasiškiausiuose ir tobuliausiuose savo pasiekimuose, savo griežčiausiose formose ji pradeda netekti religinio charakterio. Tačiau romantinė stichija, pati būdama bejėgė, primena kultūrai jos kilmę ir uždavinius ir rengia kultūros krizę.

Jau seniai kultūros viršūnėse prasidėjo krizė. Pačiuose subtiliausiuose kultūros vaisiuose jaučiamas nepasitenkinimas kultūra, kultūros trūkumas, ligūstas lūžis joje, kelių į virškultūrinę būtį ieškojimas. Kultūros krizė ir naujos būties, viršijančios kultūrą, ieškojimas vyksta toje išrinktoje mažumoje, kuri pažino kultūrą iki galo ir išgyveno kultūros kelius aukštesniame kultūriniame sluoksnyje. Šį procesą pažino Nyčė ir Ibsenas, Giusmanas ir L. Blua, Dostojevskis ir Tolstojus. Didžiulei daugumai jokia kultūra neegzistuoja. Didžiulė dauguma dar turi prisijungti prie kultūros, praeiti jos keliais. Kultūros krizė savo pobūdžiu yra aristokratiška, o ne demokratiška krizė.

Jūs, demokratai ir socialistai revoliucionieriai, jokios kultūros krizės nepergyvenote ir net neįtariate jos. Jūsų priešiškumas "buržuazinei" kultūrai jokios kultūros krizės nereiškia. Jis reiškia tik nekultūringumą, tik pavydą kultūrai ir kultūringiesiems, o ne vidinę kultūros tragediją. Grynai ekonominių kategorijų ir grynai ekonominių įvertinimų taikymas kultūrai trukdo įeiti į kultūros vidų, pažinti paslaptingą jos gyvenimą. Juk jūsų kultūros klausimas visuomet buvo labai elementarus klausimas, jame nėra jokio sudėtingumo, nėra gelmės. Revoliuciniai demokratiniai ir socialistiniai judėjimai kultūros sferoje kultūros lygį žemina, atmeta atgal, silpnina susidomėjimą kultūros problema. Jūsų "prolektultūros" reiškia, kad kultūra pralekia pro jus ir jūs - pro ją. Tačiau ir aukštesnis "švietimas", XVIII amžiaus "švietimas" ėjo pro tikros kultūros šalį ir kultūrai rengė žlugimą. Ką jūs darysite su Nyčės ir Dostojevskio problemomis ir ką daryti su jumis? Jums nieko nėra problematiško, jūs jaučiatės perdaug "šviesiais". Jūsų pusinis "švietimas" pasitenkinantis savimi ir įžūlus nevirpantis ir nesilenkiantis prieš jokias šventenybes elgesys yra priešiškas kultūrai, jis žemina kultūrą ir griauna ją, o kultūra jokios vidinės krizės nejaučia ir į krizės pagilėjimą neina, kadangi joks pagilėjimas čia nevyksta. Jūs tik norite, kad kultūra būtų populiaresnė prieinamesnė, demokratiškesnė, pigesnė, kad iš jos išnyktų aristokratiškumas, per didelis sudėtingumas ir gelmė. Jūs siekiate suprastinto rašto, suprastintos kalbos, suprastintos minties. Štai, ką reiškia jūsų "neburžuazinė" kultūra. Jūs labai kuklūs kultūros reikaluose, jūs mimimaalistai, o ne maksimalistai, jūs vidurio žmonės. Tačiau kultūros krizę pajuto ir suprato tik tie, kas kultūros reikaluose buvo maksimalistai, o ne minimalistai. Kultūros krizė suprastinta rašyba neišreiškiama. Jūs dar blogai mokate daugybos lentelę, tuo tarpu viršūnėse daugybos lentele jau abejoja. Jums dar reikia ją išmokti. Revoliucija kultūros krizę laikinai stabdo. Tikrovėje kultūros krizė vyksta hierarchiškai, kaip ir viskas pasaulyje, kas tikra, o nesivaidena. Ši krizė savo prigimtimi nieko bendro neturi su tuo, ką jūs vadinate "revoliucijomis". Tai - dvasinė aristokratinė revoliucija, vykstanti kitokioje plotmėje. Kultūros krizė vyksta gelmėse, o ne paviršiuje, kaip kad vyksta jūsų bruzdėjimai. Ką reiškia kultūros krizė? Tai - aštrus pergyvenimas ir aštrus supratimas vidinio prieštaravimo tarp kultūros ir būties, tarp kultūros ir kūrybos kultūros viršūnėje. Kuomet kultūra iki paskutinių plonybių ir savo problemų sudėtingumo pasiekia savo ribas, pradedame suprasti, kad aukščiausi kultūros pasiekimai nėra nauja būtis, naujas gyvenimas, kad aukštesni kultūros produktai yra nebendramačiai su kūrybiniu veržlumu, su kūrybine užduotimi. Kūrybos akto užduotis buvo nauja būtis, naujas gyvenimas, ontologinė tikrovė ir tiesa, ontologinis grožis. Tačiau kūrybinis polėkis, nukreiptas aukštyn, susiduria su šio pasaulio sunkenybe ir nukrypsta žemyn. Vietoje naujo gyvenimo kuriamos kultūros vertybės, vietoje kitokio pasaulio kuriamos knygos, paveikslai ir kultūros įstaigos. Kultūroje, knygose paveiksluose ir įstaigose vyksta tarytum paties gyvenimo menkinimas, būties nykimas. Formalioje šiuolaikinėje klasikinėje kultūroje, jos moksle ir mene, jos valstybinėse įstaigose ir institucijose atsiveria bedugnė paties gyvenimo, būties bedugnės priešingas polius. To negali suprasti vidurys, kuriame yra masė ne tik nekultūringų, bet ir kultūringų žmonių, tai atsiskleidžia tik prie kultūros ribų, tik kūrybos viršūnėse. Ten atsiranda mirtinas liūdesys dėl nebūties, tikros būties troškulys, pasaulio pakeitimo troškulys, naujos žemės ir naujo gyvenimo troškulys. Tragiškas nepasitenkinimas kultūra ir visais jos laimėjimais apima kultūros kūrėjus. Tačiau jo nejaučia kultūros vartotojai. Štai kodėl pasaulinė kultūros krizė vyksta ne demokratiniame judėjime, ne masių revoliucijose, o aristokratiniame judėjime, vidinėse dvasinėse revoliucijose. Kultūros krizė ryškiai parodo, kaip skurdūs ir lėkšti visi vulgarūs "revoliucijos" ir "reakcijos", "kairės" ir "dešinės" priešpastatymai. Šie priešpastatymai imponuoja tik paviršiuje, gilumoje yra realūs priešpastatymai, kitokie priešpastatymai, o visi šie pelai atpuola. Pasaulyje visuomet pasilieka tragiškas konfliktas ir tragiškas nesusipratimas tarp mažumos, gyvenančios kūryba, dvasiniais ieškojimais, idėjomis, gyvenimo poezija ir daugumos, gyvenančios interesais, apetitais, gyvenimo proza.

Patys kūrybiškiausi kultūros viršūnių žmonės gali pergyventi didelį nepasitenkinimą kultūra ir suprasti jos krizę. Tačiau vidutinės kultūros arba visai nekultūringi žmonės iš čia negali padaryti jokių išvadų apie kultūrą, negali tuo pagrindu idealizuoti nekultūringumo arba kilti iki kultūringos būsenos. Kultūros tragedija ir kultūros krizė, geriausių žmonių troškulys pereiti į virškultūrinę būseną, į naują žemę ir naują dangų negali būti argumentais stichiškos, barbariškos ideologijos naudai. Pas rusus ir aplamai slavus yra įtartinas ir dviprasmis santykis su kultūra. Mes kalbame apie kultūros "buržuaziškumą" ir labai lengvai pripažįstame, kad mes stovime aukščiau kultūros. Polinkis neigti kultūrą, kurioje matomas atkritimas nuo pirmykščio vientisumo, nuo aukštesnio gyvenimo tipo ir pirminio vientiso liaudies gyvenimo idealizavimas charakteringas ir patiems nuostabiausiems ir originaliausiems rusų mąstytojams. Rusus traukia pagunda pasijusti skitais ir priešpastatyti save helėnams. Skitiška ideologija pasirodė revoliucijos metu. Ji buvo viena iš žmonių apsėdimo revoliucijos stichija formų, sugebančių poetizuoti ir mistifikuoti šią stichiją. Skitų ideologija - viena iš Dionizo kaukių. Savo kovoje prieš bet kokios kultūros vidutiniškumą ir saikingumą, ji veržiasi ne aukštyn, ne į viršutinę bedugnę, bet žemyn, į apatinę bedugnę. Šiuolaikiniai skitai gieda himnus ne virškultūriniam, o ikikultūriniam būviui. Mažiausiai jie rodo veržlumo į naują žemę ir naują dangų, į pasaulio atnaujinimą. Jie - pagonys, juose kunkuliuoja nesijungiančių prie atpirkimo paslapties žmonių kraujas. Rusijoje skitų ideologija yra savotiškas pagoniškas idealizmas, pareinantis į nekrikščionišką ir antikrikščionišką mesianizmą. Skitai privalo išpirkti savo nuodėmes pasijungdami prie kultūros ir jos griežtos mokyklos.

Kultūra yra negrįžtama žmogaus ir žmonijos kelionė. Keliones būtina išgyventi, kad išeitum už kultūros ribų į aukščiausią kūrybos būtį. Tik kultūros viršūnėse kūrybinė drąsa gali sutraukyti kultūros grandines, kurios prikausto prie šio pasaulio. Yra dar nedaugeliui egzistuojantis šventumo kelias. Šis kelias yra aukščiausios dvasinės kultūros kelias. Jis glūdi giliausiuose krikščioniškosios dvasinės kultūros pagrinduose. Du reiškiniai išeina už kultūros kanoninių normų - šventumas ir genialumas. Šventumas ir genialumas - didingiausi dvasinės kultūros reiškiniai, tikrieji jos varikliai. Žmonijai lemta kultūrėti. Tačiau joje veikia ir priešiškos jėgos, nihilistinės ir anarchistinės jėgos. Nihilistinis ir anarchistinis elgesys kultūros atžvilgiu neturi pateisinimo. Jis yra žemosios tamsos sukilimas, jame žiojėja apatinė, o ne viršutinė dangaus bedugnė. Nihilistinis ir anarchistinis sukilimas niekada neveda už kultūros ribų, jis tik atmeta atgal ir reikalauja kultūrėti iš naujo. Aukščiausia kultūra reikalinga tik nedaugeliui. Vidutinei žmonių masei reikalinga tik vidutinė kultūra. Aukščiausi pasaulietiško gyvenimo tikslai siejasi su tuo, kas suprantamai ir esminiai reikalinga tik nedaugeliui. Tačiau ant šio reikalingo ir suprantamo tik nedaugeliui dvasiniai laikosi visas pasaulis ir visa istorija.

Kultūroje yra ezoterija ir ekzoterija. Tai, kas suprantama tik aukščiausiose pakopose, turi esminę reikšmę žemiausioms pakopoms. Filosofija reikalinga technikai. Kultūros krizė vyksta pačiose aukščiausiose kūrybinio gyvenimo pakopose. Tačiau tai turi pasaulinę reikšmę. Dvasinė banga iš viršaus eina iki pat apačios. Gi revoliucinis kultūros krizės sprendimas iš apačios yra didžiulė nesąmonė. Visuomeniškumo tikslai vidiniai yra pajungti kultūros tikslams. Visi jūs, visuomenininkai, nepakankamai suprantate ir todėl jums uždari gyvenimo tikslai, jūsų sąmonėje tėra tik kovos priemonės. Tačiau ir kultūros tikslai negali būti galutiniais tikslais. Toliau ir giliau yra Dievo karalystė. Jūs, kultūrininkai, nepakankamai suvokiate šį religinį tolį, todėl ir gyvenimo tikslai jums nesuprantami. Kultūra nėra paskutinė, kultūra - priešpaskutinė. Tai supranta tie kūrėjai, kurie išgyvena kultūros krizę. Jie sprendžia paskutinį kultūros uždavinį naujai būčiai. Taip mes prieiname prie kultūros apokalipsės.


KETURIOLIKTAS LAIŠKAS Apie Dievo karalystę

Visa istorija pripildyta Dievo karalystės ieškojimo. Šis ieškojimas yra paslaptingoji istorijos siela, jos šventųjų šventoji. Visi tikslai, lyginant su šiuo absoliučiu tikslu, yra reliatyvūs, visi tikslai virsta tik priemone. Pati istorija paslaptingąja prasme yra tik kelionė į Dievo karalystę. Tačiau ribota žmogaus sąmonė ieško Dievo karalystės žemėje, pačioje istorijoje. Tai ir yra pagrindinis religiškos istorijos filosofijos prieštaravimas. Dievo karalystė - istorijos tikslas, istorijos pabaiga, išėjimas už istorijos ribų. Todėl Dievo karalystės istorijoje negali būti. Dievo karalystės ieškojimas istorijoje, žemiškoje istorinėje tikrovėje yra iliuzija, regėjimo apgaulė. Dievo karalystė yra už istorijos ir virš istorijos, bet ne istorijoje. Negalima ieškoti ketvirto matavimo trijų matavimų erdvėje. Taip ir Dievo karalystės negalima ieškoti istorijoje. Istorija turi absoliučią prasmę, absoliutų šaltinį ir absoliutų tikslą. Tačiau paties Absoliuto joje nėra. Istorinė tikrovė telpa absoliučioje dieviškoje būtyje, tačiau absoliuti, dieviškoji būtis joje tilpti negali. Reliatyvumas yra Absoliuto viduje, tačiau Absoliutas negali pilnai būti reliatyvume. Absoliuti tikrovė niekada negali pilnai pereiti į istoriją. "Viskas, kas praeina yra tik simbolis". Istorija, pirmučiausia, turi simbolinę reikšmę, joje pilna kitokios, dieviškosios tikrovės ženklų. Istorijos simboliškumas liudija, kad Dievo karalystė istorijoje negalima, negalima absoliutaus gyvenimo karalystė kurioje nors istorinio proceso pakopoje. Dievo karalystė yra absoliuti dvasinė karalystė, ji negali reikštis materialiame pasaulyje, ji numato pergalę prieš materialųjį pasaulį ir perėjimą į kitą pasaulį. Absoliutus gyvenimas yra perėjimas į kitokią, ne žemiškos būties plotmę. Kiekvienas absoliutaus gyvenimo laimėjimas yra prasiveržimas už gamtinės ir istorinės santvarkos ribų. Gamtinėje ir istorinėje santvarkoje negali tilpti absoliutus gyvenimas. Prieš Absoliutą dingsta bet koks gamtinis ir istorinis gyvenimas, ištirpsta, netenka savo ribų, nueina į begalybę.

Absoliuto prasiveržimas į mūsų gamtinį, istorinį pasaulį ir prasiveržimas į Absoliutą iš mūsų gamtinio ir istorinio pasaulio sako, kad jokio uždaro, izoliuoto ir savimi pasitenkinančio "šio pasaulio" neegzistuoja. Į "šį pasaulį" gali įeiti kitų, aukštesnių pasaulių, jėgos, ontologinė energija vienodai, kaip iš "šio pasaulio" gali būti išėjimai ir prasiveržimai į kitus, aukštesnius pasaulius. Mūsų pasaulyje, mūsų gamtiniame ir istoriniame gyvenime galimas stebuklas, galimas stebuklingas persigimimas, galimas išsilaisvinimas nuo pasaulio sunkenybės, nuo istorijos naštos, galimas geležinės dėsningumo grandinės nutraukimas. Istorinė tikrovė nėra uždara tikrovė, bet kalėjimas su geležinėmis spynomis. Egzistuoja istorinėje tikrovėje prasiveržimai į aukščiausią dvasinę tikrovę, trijų matavimų energijos persiliejimai į ketvirtąjį matavimą. Šie prasiveržimai žeidžia visus racionaliuosius mokymus apie istorinį procesą, sumuša visus racionaliųjų sociologijų dėsningumus. Pasaulietiškame istoriniame procese egzistuoja ne tik jo imanentinės dvasinės jėgos, bet ir paslaptingos mistinės jėgos, nepasiduodančios jokiai apskaitai: ir palaimingos, ir tamsiosios jėgos. Aukščiausi istorinio proceso kūrybos laimėjimai yra iš kito ir į kitą pasaulį prasiveržimai. Absoliuto ir reliatyvumo, Dievo karalystės ir istorijos nebendramatiškumo negalima vertinti kaip reliatyvumo sferos uždarumo, kaip istorijos nuo aukščiausių realybių izoliuotumo. Reliatyvumas yra pačiame Absoliute, jis yra paties absoliuto numatytas. Tuo pagrįstas reliatyvumas ir reliatyvumo teisės. Reliatyvumas vidiniai reikalingas Absoliuto pilnatvės atskleidimui. Todėl reliatyvumas negali būti atskirtas nuo Absoliuto, negali būti priešpastatytas jam. Negalima suprasti reliatyvaus pasaulio būsenos absoliutaus pasaulio išorėje. Kažkokioje neišaiškinamoje gelmėje išnyksta visi prieštaravimai ir visos atskirtos būsenos, nuimamos visos antinomijos. O į išorę nukreipta, į pasaulį atgręžta mūsų sąmonė visuomet susiduria su eile neįveikiamų antinomijų. Šios antinomijos tarytum saugo gyvenimo gelmių uždarumą ir paslaptingumą. Dvasinėje (ne sielos) žmonių gyvenimo gelmėje pasireiškia ir apsireiškia Absoliutas, mes skendime absoliučioje tikrovėje, mes ne pasaulio vergai, ne reliatyvumo karalystės valdžioje. Tik mūsų gyvenimo projekcijos išorėje mes pasirodome besąlygiškai priklausą reliatyvumo karalystei. Mūsų atsigręžimu į gelmę, mes priklausome kitai tikrovei, mes priklausome Dievo karalystei. Dviejų pasaulių santykio žmoguje ir žmonijoje paslaptis yra Kristaus paslaptis, Jo apsireiškimo šiame pasaulyje paslaptis. Kristaus apsireiškimas pasaulyje ir buvo vienintelis ir nepakartojamas paties Dievo prasiveržimas į šį gamtinį pasaulį. Su šiuo prasiveržimu nepalyginami ir nesugretinami visi kiti kūrybiniai prasiveržimai, kuriems galima taikyti skaitlingumo ir kartotinumo kategorijas. Kristuje siela ir kūnu yra Dievo karalystės išraiška žemėje, materialiame pasaulyje. Ji buvo tik Dievo karalystės pažadas. Kristus mokė, kad Jo karalystė ne šiame pasaulyje. Ir šis pasaulis negali talpinti Jo karalystės, jis turi pasikeisti, tapti kitokiu pasauliu, išeiti iš savęs. Kristaus jausminės karalystės ieškojimas šioje žemėje, šiame ribotame materialiame pasaulyje yra viena iš pagundų, vienas iš religingos sąmonės miražų. Ši pagunda žydiška, ji yra judaistinės dvasios krikščionybėje reiškinys.

Jausminės Dievo karalystės laukimas žemėje yra žydų chiliazmas. Žydai laukė mesijo - žemės valdovo, kuris sukurtų palaimingą Izraelio karalystę. Ir jie atstūmė Mesiją, kuris apsireiškė vergo pavidalu ir mokė, kad Jo karalystė- ne šiame pasaulyje. Mesijas - Nukryžiuotasis yra amžina priešingybė mesijui, kuriančiam Dievo karalystę žemėje, atnešančiam žemės rojų. Socialinio žemės rojaus utopija yra žydiškojo chiliazmo išgyvenimas. Materialistinis jo pobūdis mums neužgožia jo senobinių religinių judaistinių ištakų. Kristus- Nukryžiuotasis priešinasi chiliastiškai, įsiskverbusiai į krikščioniškąjį pasaulį, utopijai, atmeta ją. Visas pasaulis turi praeiti per nukryžiavimą, per Golgotą, kol ateis Dievo karalystė, Kristaus karalystė. Be atpirkimo paslapties įvykdymo iki galo žmonija ir pasaulis neįeis į Dievo karalystę. O tai reiškia, kad Dievo karalystė šiame pasaulyje, materialiojoje gamtoje negalima. Dievo karalystė yra visiškas pasaulio pasikeitimas, perėjimas į kitokį būties matavimą. Žydiškasis chiliazmas nori mesijo-karaliaus, kuris įgyvendintų Dievo karalystę žemėje be kryžiaus ir nukryžiavimo, senojoje gamtoje. Žydžiuojantis krikščioniškasis chiliazmas pamiršta Kristų-Nukryžiuotąjį ir nori peršokti atpirkimą ir patekti į jausminę tūkstantmetę Kristaus karalystę senojoje žemėje, po senuoju dangumi. Socializmas ir yra sekuliarizuotas, atitrūkęs nuo religijos chiliazmas. Socialinio žemės rojaus, žemiškos tobulybės ir palaimos, žemiško absoliutumo utopija ir yra Kristaus-Nukryžiuotojo užmarštis, nenoras su juo dalintis Golgota, pasitraukimas nuo atpirkimo paslapties. Žemiško rojaus pirminiame pagrinde yra nemirtingumo neigimas, netikėjimas į nemirtingumą, godumas žemiško gyvenimo žiupsneliui ir įgeidumas jo gėrybėms. Dievo karalystės žemėje, materialioje gamtoje utopija yra priešinimasis dieviškajai pasaulio tvarkai. Dievo karalystė pakeičiama bedieviška karalyste.

Perėjimas iš istorinės į apokaliptinę plotmę iškelia protui neišsprendžiamą antinomiją. Protas linkęs suprasti, kad šis perėjimas vyksta pačioje istorijoje, kaip paskutinis baigiamasis istorijos periodas. Bet tai ir yra optinė apgaulė. Galima kalbėti apie apokaliptinę viso pasaulio istorijos epochą, apie apokaliptinius jos ženklus, tačiau tai dar nereiškia perėjimo iš istorijos į apokaliptinę epochą. Iš kitos pusės, nereikia suprasti pabaigos, vykstančios apokaliptinėje plotmėje visiškai transcendentiškai, nukelti ją į aną pasaulį. Apokaliptinė plotmė, su kuria siejama pasaulio pabaiga, viso pasaulio istorijos uždavinių išsprendimas neturi būti suprantamas nei vien transcendentiškai, nei išimtinai imanentiškai, nei išimtinai šiapus, nei išimtinai anapus. Tai ir yra antinomiška mūsų racionaliai sąmonei laiko ir amžinybės santykio problema. Taip suprasti nemirtingumą, kaip vien pomirtinį gyvenimą, skirtingą nuo žemiško, šio pasaulio gyvenimo yra racionalistiškas ribotumas. Nemirtingumas atsiskleidžia kiekvienos žemiškos akimirkos gelmėse. Istorijos viduje, jos gelmėse atsiskleidžia jos pabaiga, pateikiama apokalipsinė kaip kitoks istorijos matavimas. Vyksmas laike yra tik projekcija to, kas yra gelmėse. Istorijos pabaiga ir istorijos nugalėjimas nebus istorijoje, laiko pabaiga ir laiko nugalėjimas nebus laike.

Tačiau tai nereiškia, kad mes amžių amžiams esame pasmerkti būti istorinio proceso begalybės, laiko srauto valdžioje. Krikščioniškoji sąmonė suvokia viską išsprendžiančią pabaigą, pergalę prieš laiko valdžią. Krikščioniškajai sąmonei ribinė žmonių visuomenės problema remiasi eschatologija. Tačiau krikščioniškosios eschatologijos negalima materializuoti. Chiliazmas visuomet buvo materializuota eschatologija. Tai nereiškia, kad krikščionybė išpažįsta spiritualistinę eschatologiją. Kristaus karalystė bus ne tik danguje, bet ir žemėje, ji bus ne tik dvasinė, bet ir kūno karalystė. Tačiau tai bus kitokia, pasikeitusi žemė ir kitoks, pasikeitęs kūnas.

Dangaus Jeruzalės atėjimo į žemę nereikia suprasti materialistiškai. Jis niekuomet neįvyks trijų matavimų istorijoje, jis yra ketvirtas istorijos matavimas. Dievo karalystėje pagerbtas kūnas jau nėra fizinis materialus kūnas. Istorija laike yra projekcija to, kas vyksta gelmėje, amžinybėje. Ir šios laikinos istorijos sprendinys yra neišsprendžiama antinomija, yra racionalios sąmonės iliuzija. Naujas gyvenimas, naujas pasaulis yra dieviškosios Tiesos karalystė, amžina, o ne būsimoji, priešpastatyta praėjusiajai.

Krikščioniškojoje dogmatinėje sąmonėje, krikščioniškoje filosofijoje eschatologijos problema nebuvo aiškiai išspręsta. Dėl šios eschatologijos atsiskleisdavo įvairios galimybės. Krikščionybės istorijoje pilnai netilpo ir apokalipsė ir apokalipsės tema buvo naujo Apreiškimo krikščionybėje tema. Taip kažkada laikė Joakimas Iš Floridos, kaip laiko ir daugelis pranašingai nusiteikusių mūsų laikų religinių mąstytojų. "Šv. Jono apreiškimas" buvo pripažintas Šv. Rašto kanonine knyga ir ji įvesta į Naująjį Įstatymą. Tačiau Bažnyčia jos taip netaiko, kaip taiko kitas šventas knygas. "Šv.Jono apreiškimas" netapo kūrybišku šaltiniu nei bažnytiniam dogmatui, nei krikščionių bažnytinei praktikai. Ši knyga liko paslaptinga, užsklęsta septyniomis spynomis. Iki tam tikro laiko taip ir turėjo būti. Ir mūsų metu, kurį mistiškai jautrūs žmonės vadina apokaliptiniu laiku, neatsakingas piktnaudžiavimas apokalipse kelia blogą įspūdį. Pasaulio pabaigos pranašavimas, nurodant tam tikrą laiką, aiškiai prieštarauja Kristaus žodžiams, kad pabaigos dienos ir valandos niekas nežino. Laukimas pasaulio pabaigos "poryt rytą" nuima nuo žmonių bet kokią atsakomybę ir veda juos į pasyvumą. Šiame laukime visuomet jaučiamas įvairių plotmių painiojimas, krikščioniškųjų paslapčių materializavimas, dvasinis nebrandumas. Krikščioniškojo absoliutumo įvedimas į istorinį reliatyvumą gimdo eilę irracionalių antinomijų. "Apokaliptinė" sąmonė gali duoti perdaug grubius ir prievartinius šių antinomijų sprendimus. Pačios Krikščionybės viduje yra labai sudėtingas susidūrimas ir tarpusavio sąveika absoliutaus ir reliatyvaus, amžino ir istorinio. Vakarų papocezarizmas ir Rytų cezarepapizmas ir buvo absoliutaus ieškojimas reliatyvume, amžino istoriniame. Šiuo pagrindu buvo daromi visi žemiškųjų teokratijų, šventų karalysčių bandymai. Jose Dievo karalystė buvo pateikiama simboliškai, o ne realiai ontologiškai.

Bažnyčia nėra Dievo karalystė žemėje, ir Kristaus Bažnyčios, kuriai nebaisūs ir pragaro vartai, egzistavimas istorijoje nesako, kad galima Dievo karalystė žemėje. Bažnyčios tapatinimas su Dievo karalyste, Dievo miestu buvo klaida, kurią padarė palaimintasis Augustinas ir kuri paveikė katalikų Bažnyčios koncepciją. Bažnyčia nėra teokratija. Visas išviršines teokratijos pretenzijas sugriovė istorija. Lemtingas sekuliarizacijos procesas nenugalėjo ir nenugalės Kristaus Bažnyčios šventumo, bet jis nugali teokratines pretenzijas, jis sugriauna didžiąsias religines šventų karalysčių (valstybių) utopijas. Dievo karalystė ateina nepastebimai. Nematoma ji įeina į pasaulį ir užvaldo pasaulį. Iš gelmių eina ši karalystė ir į gelmę ji atgręžta. Ir aiškiai pastebima, aiškiai matoma karalystė dar nėra Dievo karalystė. Teokratinės iliuzijos ir buvo materializuotos Dievo karalystės nepakeistoje gamtoje, trijų matavimų žemiškame gyvenime iliuzijos. Ir į pačią Bažnyčią galima žiūrėti istoriškai jos reiškiniuose materialioje plotmėje ir - giluminiai jos paslaptingoje būtyje. Yra ekzotarinė demokratinė, vadovaujanti žmonių masėms ir auklėjanti kilnesniam gyvenimui Bažnyčia ir yra ezotarinė, paslaptingoji Bažnyčia, kurioje aukštesnei hierarchinei pakopai atsiskleidžia gilesnės paslaptys ir gilesnis bendravimas. Negali būti jokių prieštaravimų tarp šių dviejų sampratų. Vieningas, sveikas mistinis Bažnyčios organizmas, hierarchinis savo struktūra, turi išraiškos pakopas, turi savo branduolį ir periferiją. Istoriškosios krikščionybės demokratizmas saugo paslaptingąją krikščionybę. Dievo karalystės žemėje iliuzijos paremtos tuo, kad galvojama, jog krikščionybės slaptingumas galutinai iškeltas į paviršių, kad ezoterija virto ekzoterija, kad tai, kas dvasinga, pilnai materializuojasi. Tačiau Dievo karalystė egzistuoja slaptingajai būties gelmei, o ne jos paviršiui, jos neišvaizdžiam ir matomam apvalkalui. Dievo karalystė nematoma. Dievo karalystė ne šiame pasaulyje. Dievo karalystė yra tobulai pertvarkytas pasaulis. Krikščioniškoji bendruomenė negali būti išorine materialia teokratija. Krikščioniškoji bendruomenė yra paslaptingas bendravimas Dvasioje, Kristaus meilėje. Ji nebendramatė su jokia įstatymiška bendruomene. Visi bandymai prilyginti ir suartinti krikščioniškąjį bendravimą Dvasioje su demokratinėmis socialistinėmis srovėmis yra religinis melas ir apgaulė. Krikščioniškojo bendravimo Dvasioje laisvė neturi nieko bendra su anarchiška "laisve" ir krikščioniškojo bendravimo Dvasioje brolybė neturi nieko bendra su socialistine "brolybe". Krikščioniškasis bendravimas - palaimingas bendravimas, bendravimas Kristaus meilėje. Anarchinis ir socialistinis bendravimas ištisai priklauso gamtos būtinybės karalystei, ciesoriaus karalystei. Toki pat religinė klaida yra visi krikščioniškosios bendruomenės susiejimai su senovine pagonių valstybe arba su atsilikusiu natūraliu ūkiu. Dievo karalystę ir ciesoriaus karalystę atskyrė Kristus, ir Dievo karalystė negali tilpti jokioje ciesoriaus karalystėje, senoje ar naujoje, reakcingoje ar revoliucinėje. Broliškas bendravimas Kristuje jau yra paslaptingas įėjimas į Dangaus Dievo karalystę. Ir ši Kristaus brolybė į pasaulį ateina nepastebimai. Dievo karalystėje bus "kitokie saulės žodžiai, kitokie mėnulio žodžiai, kitokie žvaigždžių ir žvaigždė nuo žvaigždės skirsis žodžiu".

Kristaus brolybėje nėra jokių išorinių socialinių požymių ir jai negali būti taikomi jokie socialiniai kriterijai. Šv.Pranciškaus dvasioje nebuvo nieko, susieto su socialine karalyste, jam Dievo karalystė nepastebimai atėjo į pasaulį. Viskas, kas socialu siejasi su reliatyviomis gyvenimo priemonėmis, o ne su absoliučiais tikslais Absoliutus socialinis tikslas neįmanomas, absoliutus tikslas - religinis, o ne socialinis. Viskas, kas išviršiniai sociališka, savyje turi materialų santykinumą. Dievo karalystė atitolsta, kai ją pradeda laikyti socialine karalyste, kuomet ją bando realizuoti žemėje, laike. Pasaulio sunkenybė sukursto dvasią, kai reliatyvumą absoliutina. Tačiau visų utopijų patosas ir yra tokia reliatyvumo absoliutizacija. Jūs ginčijatės dėl "kairiosios" ar "dešiniosios" Dievo karalystės. Šventvagystė taikyti Dievo karalystei šiuos skurdžius matus. Visa "kairė" ir visa "dešinė" praeina, kuomet prisiliečiama prie Dievo karalystės paslapties. Socialinėms utopijoms, vaizduojančioms Dievo karalystę, reikia priešintis sveiku pesimizmu ir asketišku griežtumu. Toks pesimizmas pasaulio ir visko, kas iš pasaulio atžvilgiu yra Šv. Evangelijoje ir apokalipsėje. Apie jas dažniau jums reikia priminti. Ir mažosios Evangelijos apokalipsės, ir Šv. Jono Apokalipsė nepranašauja Kristaus meilės ir tiesos pergalės ir triumfo žemėje.

Krikščioniškosios pranašystės skelbia antikristo atėjimą, šio pasaulio valdovo pergalę, meilės išnykimą. Visos žemiškos gerovės, žemiškos tobulybės, galutinės tiesos pergalės žemėje utopijos nesutaikomai prieštarauja krikščioniškosioms pranašystėms. Tai, kas sakoma Šv. Jono Apreiškime apie tūkstantmetį Kristaus karaliavimą, pasilieka uždara paslaptimi. Ir visi bandymai atskleisti šią paslaptį, išverčiant ją į žemiškų utopijų kalbą - nereligiški, jose didesni šio pasaulio karalystės ieškojimai už Dievo karalystės ieškojimą. Apokaliptinė tūkstantmetė Dievo karalystė ir yra laiko antinomijos ir amžinybės, žemiško ir dangiško, šios pusės ir anos pusės, imanentinio ir transcendentinio stebuklingas nugalėjimas. Ir todėl ši karalystė neišreiškiama vieno iš šios antinomijos polių kalba, neperkeliama į laikinumo, žemiškumo, šios pusės plotmes. Apokalipsės kalba siejasi su tuo, kad šios knygos kalba - ne mūsų kalba. Todėl ji suvokiama tik simboliškai. Laikas ir amžinybė, dieviškasis ir žemiškasis pasaulis - simboliai. Dievo karalystė mums atsiskleidžia simboliškai. Tai ir yra radikalus prieštaravimas Dievo karalystę paversti į žemiškąją utopiją. Įeinant į apokaliptinę atmosferą, mus pasitinka pakeitimo ir dvejinimosi pavojai. Visas Apokalipsės paslaptingumas, neatspėjamumas, antinomiškumas, irracionalumas siejasi su šia pakeitimo ir dvejinimosi galimybe, kuri suteikta žmogiškajai laisvei. Apokalipsėje negali būti Evangelijos aiškumo ir paprastumo. Joje atskleidžiamas ribinis dvasinis susidvejinimas, joje apsireiškia ribinis melas, atvirkščias Kristaus panašumas. Evangelijoje viskas vyksta saulės aiškumo, dieviško paprastumo atmosferoje. Žodis tampa kūnu, ir akinančiai šviesūs jo spinduliai įsiskverbia į žmonių sielas. Apokalipsėje viskas vyksta sumaišytoje ir sudėtingoje atmosferoje. Šioje atmosferoje viskas dvejinasi, viskas perimta įniršiu ir priešingų polių pradų susidūrimu. Saulėtas spindulys nuo Kristaus Veido krenta ne į pirmykštę sielos paprastumo ir vientisumo dirvą, o į ypatingai sudėtingas, sudvejintas, pavargusias ir ilgos istorijos sudarkytas, pastatytas prieš visai naujas problemas, sielas. Mes jau išėjome iš evangeliškosios atmosferos ir įėjome į apokaliptinę atmosferą. Mūsų dvasinė būsena nepanaši į pirmųjų krikščionių dvasinę būseną. Jau nustojama skirti, atpažinti Kristaus Veidą, Jį painioja su atvirkštiniu panašumu. Šiandieniniam žmogui Kristaus Veidas dvejinasi. Labai nepastovi dabartinė siela, jai dvejinasi gėris, dvejinasi blogis. Blogį jinai priima apgaulinguose gėrio vaizduose. Antikristo dvasia yra melo ir mainų dvasia, dviprasmė dvasia, jos esmė neįžvelgiama, kadangi ši esmė - nebūtyje.

Socialinio rojaus žemėje utopija yra viena iš antikristo pamainymų ir apgaulių, vienas iš atvirkščių Dievo karalystės vaizdų. Patižusių, pametusių bet kokio asketinio apsiribojimo drausmę, atitrūkusių nuo dvasinio centro sielų netvarkingas svajingumas - palanki dirva antikristo pagundoms. Antikristas privilioja Dievo karalystės sukūrimu žemėje, socialiniu palaimingumu. Jis žada įvykdyti tai, ko neįvykdė Kristus-Nukryžiuotasis. Po Kristaus atėjimo į pasaulį tiesa nenugalėjo. Ir tai daugelį sugundo. Tai sugundė žydų tautą. Tai sugundo ir dabartinius žemiškos tiesos ieškotojus. Kristus neįgyvendino tiesos ir palaimingumo žemėje. Šito ir nežadėjo Jis įgyvendinti. Jis kvietė imti savo kryžių ir eiti paskui Jį. Jis mokė, kad gyvenimas žemėje, šiame pasaulyje yra kryžius, kad kelias į Dievo karalystę eina per Golgotą. Kas siūlo Dievo karalystę žemėje be Golgotos ir atpirkimo, turi gundyti dar labiau. Socialistinis ir anarchistinis judėjimas pasaulyje turi didžiulę reikšmę religijai, kadangi tas judėjimas krikščioniškajai sąmonei užaštrina antikristo problemą. Šis judėjimas atveda prie ribų, jis jau pereina į Apokalipsės sielos atmosferą. Dabartinė sąmonė nustojo aiškiai matyti blogį ir skirti jį nuo gėrio. Dvasinis gyvenimas tapo blankus, jame jau nėra svarių kristalų, nėra to žemčiūgo, už kurį žmogus atiduotų visas pasaulio brangenybes. Dabartinio žmogaus asmenybė praskysta ir dekristalizuojasi, netenka griežto apibrėžtumo, ribų tvirtumo. Ši dirva labai palanki įvairaus poveikio tamsioms jėgoms. Asmenybę pradeda valdyti kažkokios nežinomos jėgos. Veikia ne pati asmenybė, bet "kažkas" joje veikia. Visi antikristo pamainymai paremti asmenybės neigimu, asmenybės griovimu. Asmenybė, išsaugojusi savo tvirtumą, savo veidą, savo ribas gali smukti, nusikalsti, daryti blogį, tačiau jinai nepasiduoda antikristo dvasios dvilypėmis pagundoms ir vilionėms. Antikristo dvasiai priešiškas veikimas visų pirma yra asmenybės stiprinimas, dvasinė asmenybės drausmė, apsauga asmenybėje žmogiškojo Dievo paveikslo ir panašumo.

Stichiniai sūkuriai nori asmenybę sudraskyti ir paruošti dirvą antikristo žemiškajai karalystei. Asmenybė privalo sutvirtinti save Kristuje, kad atsispirtų šiems sūkuriams, šioms stichijoms. Mūsų epochoje blogis yra naujai nudažytas. Ne elementarus blogis gundo, o sudėtingas ir painus blogis. Vilioja neaiškumas ir blankumas, visų ribų, visų sienų, visų skirtumų pažeidimas. Tai tikra intymiame žmogaus gyvenime, bet tikra ir visuomeniniame gyvenime. Visuomeniniame gyvenime žmogus nori šokti į bedugnę, atsiduoti stichijoms tikėdamasis, kad pateks į naują žemę, kad pasieks Dievo karalystę. Šiame kelyje žmogus praranda savo asmenybę, tačiau tikisi įgyti gerovę. Dabartiniai žmonės iliuzijomis gyvena labiau, negu ankstyvesnių epochų žmonės, jie mažesni realistai tikrąja žodžio prasme, labiau atitrūkę nuo realybės ir atsidavę vėjų valiai. Progreso, viską išlaisvinančios revoliucijos, socialistinio žemiško gerbūvio ir kt. iliuzijos yra begaliniai tolimos nuo ontologinio realizmo. Revoliucinės iliuzijos ideologiškai prasideda nuo racionalizmo ir baigiasi irracionalizmu. Žmogaus protas sukyla prieš istoriją ir tiki, kad savo jėgomis jis gali sutvarkyti gyvenimą žemėje, nepalikdamas vietos paslaptingoms ir protingiausioms jėgoms, visiškai jį racionalizuoti. Bet racionalistiška revoliucija baigiasi tuo, kad išlaisvinimas chaosas ir pradeda viešpatauti irracionalios tamsios jėgos. Ir revoliucinis racionalizmas, ir revoliucinis irracionalizmas vienodai ardo visas ontologines realybes, vienodai neigia istorijos prasmę ir jos paslaptingąjį irracionalumą. Istorijoje veikia kaip organizuotos, taip ir neorganizuotos kultinės jėgos. Ir tie, kurie yra šių jėgų valdžioje, dažnai patys nežino apie tų jėgų egzistavimą. Visiškai iracionalių jėgų veikimas suformuoja visiškai racionalistišką sąmonę. Tai - vienas iš paradoksalių visuomeninio ir istorinio gyvenimo prieštaravimų.

Kuomet religinės sąmonės žmonės veržiasi į Dievo karalystę, jie nejaučia, kad Dievo karalystės atėjimas yra naujas Apreiškimas. Krikščionybėje iš pat pradžių buvo pranašingoji pusė, buvo veržimasis į nepažįstamą, tik simboliais ir ženklais šventose knygose parodytą, ateitį. Tačiau ar galimas naujas Apreiškimas tiems, kurie lieka ištikimi amžinams krikščioniškajam Apreiškimui? Tai viena iš krikščioniškojo tikėjimo antinomijų. Krikščionybė yra ne tik Apreiškimas, bet ir uždarumas, paslaptingumas. Dvasios karalystė lieka užsklęsta, ji atsiveria kūrybiniame dvasios gyvenime, laisvame pranašavime. Žmogaus kūryba negalėjo būti atskleista šventame rašte, ją laisvai atskleidžia žmogus. Tačiau, tikroji religinė kūryba įmanoma tik žmogui, vykdančiam įstatymo ir atpirkimo tiesą, kas tvirtina jo sielą Kristuje ir per Kristų. Kūryba prieš Kristų, sukylanti prieš įstatymą ir atpirkimą kūryba, yra nebūties kūryba, iliuzinė kūryba. Į ją neateina Dievo karalystė. Religiniu požiūriu pasaulietiška kūryba yra geresnė už griaunančią Bažnyčios šventenybes, sektantišką religinę kūrybą. Leonardas ta prasme yra geresnis už Liuterį.Gėtė - už L.Tolstojų, Liuteris ir L.Tolstojus – religiniai griovėjai. Leonardas ir Gėtė - naujų vertybių kūrėjai. Mažiausia naujo apreiškimo ir naujos kūrybos daigų matosi sektantuose ir protestantuose. Šių daigų yra daugiau pasaulietiškoje kūrybinėje kultūroje, genialiame kūrybos pertekliuje. Religinė žmogaus kūryba gali būti tik žmogiškosios meilės apreiškime Dievui, atsakantis į Dievo meilę žmogui. Tik tokioje kūryboje ateina Dievo karalystė, kuri yra Dievo žmonijos karalystė. Religinio gyvenimo dinamika sąlygoja Dievo karalystės ieškojimą. Niekuomet mūsų negali palikti blogio ir šio pasaulio ir gyvenimo jame netinkamumo jausmas. Mes turime mokėti kovoti už vertybes pasaulyje ir mokėti atsisakyti nuo visko vardan Dievo karalystės. Religinė žmogaus kūryba yra ne teisė ir ne pasikėsinimas, o religinė žmogaus pareiga, jo meilės pertekliaus pareiga. Apokalipsę galima išgyventi aktyviai ir pasyviai. Apokaliptinė sąmonė Rusijoje daugeliu atvejų yra mistinis pasyvumas, laukimas, siaubo pergyvenimas, o ne aktyvumas ir kūryba. Aktyvaus požiūrio į Apokalipsę laikėsi tik N. P. Fiodorovas. Apokaliptinė sąmonė - pavojinga sąmonė. Jinai gali klaidingai žmogų pažeminti ir klaidingai jį iškelti. Apokaliptinė sąmonė - paslaptinga. Dievo karalystė negali būti nei evoliucijos, nei revoliucijos rezultatas: jinai yra stebuklingas atsimainymas. Pravoslavijoje buvo didžiulis laukimas ir didžiulė kantrybė. Tačiau atėjo pranašiškos apokaliptinės krikščionybės atsiskleidimo valanda kovai su ryškėjančia pasaulyje antikristo dvasia. Negalima atiduoti galutinai šio pasaulio blogio jėgoms. Ateinančiai žemiškai visuomenei tikslingumas jau negalimas, padalinimas yra neišvengiamas. Todėl negalima žemiškoji teokratija. Tačiau turi būti telkiamos ir vienijamos Dievo karalystės jėgos. Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita prisidės. Krikščioniui tai yra paskutinė religinė tiesa, prieš kurią nublanksta visos kitos tiesos. Viskas netvirta ir netikra, išskyrus Dievo karalystę, jai turi būti viskas ištesėta ir sukurta. Dievo karalystei turi užleisti vietą ir valstybė, ir ūkis, ir kultūra, ir visas pasaulis. Amžinybėje, o ne laike gali būti nugalėtas laikas ir gali ateiti Dievo karalystė. Tačiau valia Dievo Karalystei ateiti amžinybėje gali atsiskleisti kiekvieną gyvenimo akimirką jo gelmėje. Teateina Dievo karalystė!


BAIGIAMASIS ŽODIS

Mano knyga "Nelygybės filosofija" buvo parašyta 1918 metų vasarą aistringo dvasinio priešinimosi dvasioje tuomet triumfuojančiai komunistinei revoliucijai. Galbūt šioje knygoje perdaug atsispindėjo neigiami jausmai, kurie dabar manyje atlyžo. Tuomet man dar nebuvo atėjusi dvasinis katarsis, aš iki sielos gelmių, dar nebuvau išgyvenęs» revoliucijos patirties ir nesuvokiau jos religinėje šviesoje. Aš ir 1923 m. sutinku su pagrindinėmis hierarchinėmis socialinėmis ir filosofinėmis 1918 m. mintimis, tačiau mano nuotaika yra apsivaliusi nuo neigiamų jausmų, nuo bet kokios neapykantos, nors ji buvo įsižiebusi vardan tikros idėjos ir teisaus tikėjimo. Revoliuciją, bedievišką ir šėtonišką savo prigimtimi reikia išgyventi giliai dvasiškai ir religiškai apšviestai. Tik tas ne dvasiškai ir ne religiškai išgyveno revoliuciją, kas išsinešė iš jos tik pykčio ir neapykantos jausmą ir kas trokšta tik revoliuciją pagimdžiusio senojo, su savo neteisybėmis gyvenimo restauracijos. Dvasiškai neišgyveno tas, kas išgyveno savanaudiškai. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas dvarininkas ar fabrikantas, kuris visų pirma nori susigrąžinti atimtus dvarus ar fabrikus ir trokšta keršto tiems, kurie tai atėmė. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas politikas, kuris pyktauja dėl to, kad ne jo politinė partija ir ne jo politinė ideologija nugalėjo ir laukia valandos, kada jis stos prie valdžios ir galės susidoroti su triumfavusiais revoliucijoje. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas ideologas ir tas mąstytojas, kurie kupini pykčio dėl to, kad jų idėjos persekiojamos ir pasirengę jungtis prie tokios jėgos, kuri atkeršytų už tą nepripažinimą, o tai - jų idėjų žlugimas. Neišgyveno dvasiškai revoliucijos tas miesčionis, kuris mato revoliucijoje tik jo interesų ir jo buitinio gyvenimo tvarkos pažeidimą ir kiekvieną dieną laukia savo interesų ir buitinės tvarkos atstatymo. Dvasiškai revoliuciją išgyveno tik tie, kas pamatė joje nelaimingą savo ir savo tautos likimą, kas pajuto joje atsiskaitymą už praeities kaltes, kas perėjo per atgailą, per ne tik revoliucinės, bet ir ikirevoliucinės netiesos pasmerkimą, kas įsisąmonino, jog būtina pakeisti ir apšviesti gyvenimą. Tas tampa jau ne revoliuciniu ir ne ikirevoliuciniu, o porevoliuciniu žmogumi, naujos epochos žmogumi. Mūsų kontrevoliucingumas turi būti porevoliucinis, o ne ikirevoliucinis, tvirtinantis pradus, kurie nepanašūs į tuos, kurie triumfavo revoliucijos metu, nei į tuos, kurie triumfavo iki revoliucijos ir atvedė į ją. Dvasinis revoliucijos išgyvenimas negali vesti į restauracijos troškimą, t.y. atstatymą senosios tvarkos su visomis jos neteisybėmis. Juk senojo pasaulio neteisybė atvedė į revoliucijos neteisybę ir grįžimas į jį būtų beprotybė, tautos gyvenimo pasmerkimas sukimuisi be išeities. Reikia išeiti iš šio begalinio revoliucijų sukimosi ir reakcijų į kokį naują gyvenimą. Komunizmo antikristinei neteisybei negalima priešpastatyti "buržuazinės" neteisybės, kadangi "buržuazijoje" kaip ir komunizme nėra Kristaus, ir viena bedievystė gimdo kitą bedievystę. Komunizmas yra tik nuosekliai iki galo atvesta bedieviška buržuazinio pasaulio neteisybė.

Revoliucijos aš nelaikau išviršiniu įvykiu, ji yra tik atspindys kažko manyje ir su manimi vykstančio, mano kaltės, mano dvasios negalės. Jeigu aš, kiekvienas aš, būtume buvę pakankamai dvasingi ir turėję pakankamą tikėjimo galią, būtų įvykęs gyvenimo apšvietimas ir pasikeitimas. Tegul aš "reakcionierius" turiu reakciją, gilią dvasinę reakciją neteisybei ir blogiui, revoliucijos nežmoniškumui ir bedieviškumui, tačiau reikia suprasti šio "reakcingumo" prasmę. Mano "reakcingumas" yra ne "ikirevoliucinis", o "porevoliucinis". Tai - dvasinių laimėjimų reakcija, kurie atsirado revoliucijos vidinės sampratos, vidinio įsigilinimo rezultate. Ši "reakcija" neveda į ikirevoliucinės santvarkos, ikirevoliucinės dvasios būsenos restauraciją. Revoliucija įvyko, ji tokia pat bjauri, kaip ir visos revoliucijos, bet reikia eiti ten, kur galima eiti po jos, o ne ten, kur galima buvo eiti iki jos. Iki jos ir buvo tai, kas atvedė į revoliuciją. Reikia veržtis ten, iš kur neinama eiti į revoliuciją. Revoliucija turi save išgyvendinti ir pribaigti, jos neįmanoma pribaigti iš šalies.

"Dešinė" ir "kairė"? Tai - klausimas, kuris gali dominti tik tuos kieno požiūris į gyvenimą išviršinis, plokštuminis, kurie nepripažįsta gelmės matavimo. Tikrai, "kairė" ir "dešinė" atsiranda judant paviršiumi, plokštuma. Bet koks judesys aukštyn ar žemyn negali būti nei "dešiniuoju", nei "kairiuoju". Judėjimas gyvenimo paviršiumi, pasitraukimas nuo gelmės jau atvedė tautas į kruvinus vaidus ir negirdėtas katastrofas. Aš norėčiau, kad prasidėtų judėjimas aukštyn ir gilyn. Štai kodėl aš visiškai ne "dešinysis" ir visiškai ne "kairysis". Mano minčių neįmanoma įsprausti į senas ir netikusias kategorijas. Skirstymas ir priešpastatymas "kairiųjų" ir "Dešiniųjų" tik pagilina nesantaiką žmonijoje, sukelia piktus jausmus. Reikia ieškoti Dievo teisybės ir teisingumo, o ne "kairės" ir "dešinės", ne "kairiųjų" ir "dešiniųjų" interesų. Teisybė nežino "kairės" ir "dešinės", ji nepataikauja tiems piktiems interesams, kurie dėl jų įsižiebia. Pasaulyje turi kilti gili dvasinė reakcija į politikos valdžią ir viešpatavimą, į politinės valdžios įnorius, į politinių aistrų įniršį. Politika turi užimti savo antraeilę, pajungtą vietą, turi liautis nustatinėjus gėrio ir blogio kategorijas, turi paklusti dvasiai ir dvasingiems tikslams. Politikos, kaip ir ekonomikos viešpatavimas yra gyvenimo hierarchinės santvarkos darkymas. Žmonės būna geri ir blogi, atsidavę dieviškajai tiesai arba atitolę nuo jos visiškai ne todėl, kad jie monarchistai ar respublikonai, aristokratai ar demokratai, buržuazinės ar socialistinės santvarkos šalininkai. Gyvenimo paviršiuje vyksta interesų ir aistrų kova, pasireiškia įnoriai politiniam viršavimui, nusistovi išviršiniai kriterijai ir vertinimai. Gilesni ir dvasingesni vertinimo kriterijai turi užimti aukštesnę vietą, nustūmę į antrą planą viešpataujančius politinius vertinimo kriterijus, pasaulyje turi būti nugalėta politikos diktatūra, dėl kurios pasaulyje liejasi kraujas. Iš tikrųjų, susivienijimas turi vykti pagal kitą principą, pagal kitą kriterijų. Dvasinis gyvenimas privalo vėl užimti jam deramą., hierarchiškai viršaujančią vietą. Žmonės turi vienytis pagal dvasinius, o ne pagal politinius požymius ir principus. Tik tuomet pasaulyje įvyks dvasinis atgimimas, žmogaus siela turi būti išvaduota iš išviršinio visuomeniškumo valdžios, ši valdžia turi būti ribojama.

Visas šias mintis aš išgyvenau kančiose per tuos metus ir skaičiau reikalingu suformuluoti pabaigoje, kad mano knygos idėjos būtų suprastos tikroje šviesoje. Jokiems piktiems politiniams tikslams šiomis idėjomis pasinaudoti negalima. Visuomenė turi amžinus pagrindus, ir šie pagrindai byloja apie amžinus dalykus, o ne laikinus ir nepatvarius praeityje ir ateityje. Dvasinis įvykių, kurie vyksta pastaraisiais metais, suvokimas patvirtina istorinio pesimizmo tiesą, kuri turi tvirtus pagrindus krikščioniškuose pranašavimuose, kuriuos seniai aš išpažįstu. Šis griežtas istorinis pesimizmas mus išlaisvina nuo bet kokių žemiškų utopijų ir iliuzijų apie tobulą visuomenės susitvarkymą. Tačiau jis mūsų neišlaisvina nuo pareigos visomis jėgomis vykdyti Kristaus tiesą. Sunku nugalėti žmogiškosios prigimties ir gamtos blogį, galutinis blogio nugalėjimas yra pasaulio pakeitime, yra "naujas dangus" ir "nauja žemė". Tačiau tai nereiškia, kad mes turime taikytis su blogio viešpatavimu ir blogio viešpačiais, mūsų valia turi būti nukreipta į maksimalią tiesą gyvenime. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Nelygybės filosofija