Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė - I dalis Teisėjai

I dalis Teisėjai

Kaip visada tokiu laiku, negailestingai svilino saulė. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Sustingusiame ore kybojo auksu spindinčios dulkės. Įkaitusios senosios Jeruzalės akmeninės sienos dvelkė karščiu.

Nuo ankstaus ryto turgaus aikštėje gyvai vyko prekyba. Apkrauti nešuliais su daržovėmis bliovė asiliukai, nuo didelio maišų su grūdais svorio bliovė kupranugariai. Kaip jūra vilnijo ir triukšmavo besiskeryčiojanti rankomis žmonių minia. Paprastai, šis turgaus šurmulys savo apogėjų pasiekdavo pusiaudienį, bet šiandien, prekeivių nuostabai, triukšmas pradėjo rimti gerokai anksčiau, liaudis kažkur kryptingai skubėjo. Priežastis – atėjo garsas, kad miesto Tarybos seniūnai ką tik paskelbė mirties nuosprendį nusidėjėlei ir netrukus miesto akligatvyje įvyks jos užmėtymas akmenimis – tam reikalui ten buvo pakankamai akmenų. Antroji žinia buvo ne mažiau jaudinanti – į Jeruzalę su savo mokiniais atėjo Mokytojas, pranašas Jėzus. Jis visą rytą mokė liaudį šventykloje, o dabar, lydimas minios klausytojų, eina į tą vietą, kur turi būti įvykdyta bausmė nusidėjėlei; paskutinė aplinkybė sukėlė nerimą. Ar neįvyks susirėmimas tarp Jėzaus, pagarsėjusio savo gailestingumu ir ramumu, ir senovinio įstatymo sergėtojų, rašto žinovų ir fariziejų?

Į tą vietą taip pat patraukė vargšai bei luošiai, girdėję apie stebuklingus naujojo Pranašo išgydymus. Turgaus prekeiviai su kartėliu pagalvojo, kad pranašai ir filosofai visada pasirodo ne laiku ir atneša nuostolius prekybai.

Po moters pasmerkimo, seniūnų Tarybai reikėjo apsvarstyti dar vieną klausimą – kaip reaguoti į Jėzaus pasirodymą Jeruzalėje, šeštadienio įstatymų ir mokymo pagrindų pažeidėją, pakirtusį dvasininkijos autoritetą, skleidžiantį nesantaiką ir nerimą liaudyje. Judėją valdė romėnai, Jeruzalėje Romos statytinis buvo Pontijus Pilotas, į kurį seniūnų Taryba jau ne kartą kreipėsi su prašymu sustabdyti kenkėjišką Jėzaus veiklą. Bet Pontijus Pilotas su didžiausiu atlaidumu ir geranoriškumu paaiškino seniūnams, kad Jėzaus veikla nė trupučio neprieštarauja pilietinėms laisvėms, kurias savo piliečiams suteikia Romos imperija, ir todėl Jėzaus veikloje jis neranda nieko smerktino. Nutylėjo tik, kad pats jis netgi pritaria Jėzaus veiklai, kuri klibina ir smukdo fanatišką, aklą žydų tautos ištikimybę savo dvasiniams vadovams, tuo palengvindamas romėnų valdymą.

Žinoma, lengviausia būtų pasamdyti žudiką, bet ne taip paprasta nužudyti žmogų, kuris nuolat vaikšto apsuptas dvylikos Jėzų įsimylėjusių, iki užsimiršimo jam ištikimų mokinių. Be to, nuo to naujojo Mokytojo ir pranašo dvelkė keistas žavesys: aplink Jį visiems buvo lengviau kvėpuoti, atrodė, kad aplink liejasi tylus džiaugsmas ir verčia visus šypsotis. Kažkokia patraukli jėga ėjo iš Jo ir traukė visuotiną dėmesį, nepaistant net kuklaus Jo aprėdo. Žmonės pastebėdavo, kad šalia Jo sumažėdavo skausmas, buvo nemažai tokių, kuriuos Jis išgydė. Kartais Jėzus išgydydavo ligonius paprasčiausiu rankos prisilietimu: nuo Jo rankos prisilietimo aklieji praregėdavo, raupsuotieji pasveikdavo. Šurmuliuojanti minia, apimta pagarbos Jam, nurimdavo. Jėzus darėsi minios valdovu. Apie Jį sklido pasakojimai, kad su paukščiais ir žvėrimis Jis kalbasi kaip su žmonėmis, ir šie jį supranta.

Minia Jo klausėsi kaip užkerėta, nenuleisdama akių. Ir jei toje minioje ir būtų slėpęsis žudikas su peiliu, tai visai galimas dalykas, kad sužavėtas Jėzaus, jis būtų pradėjęs atgailauti ir išpažintų savo nuodėmes. Ir kas žino, kaip tokiu atveju pasielgtų Jėzus? Galbūt Jis kreiptųsi į tautą ir piktą, įsiutusią minią atgręžtų į tuos, kurie atsiuntė žudiką. Laisvamaniškos Jo kalbos apie meilę ir gailestingumą jau ir taip griovė žydiško įstatymo negailestingumą, kuriuo rėmėsi seniūnai. Tai buvo labai pavojingas žmogus.

Reikėjo kažko imtis. Kol jie apie tai mąstė, atėjo pranešimas, kad Jėzus paliko šventyklą ir, lydimas didelės minios, pasuko į tą vietą, kur turėjo būti įvykdytas mirties nuosprendis prasikaltusiai moteriai.

Neliko abejonių – Jis kažko imsis, kad sustabdytų nuosprendžio vykdymą ir taip sutrukdytų teisingumui, kuris remiasi šventais Mozės įstatymais. Taip, reikėjo kažko imtis. Protingos seniūnų galvos palinko susimąstyme ir juos netikėtai apšvietė mintis. Ar nepaversti šios aplinkybės spąstais pačiam apsišaukėliui pranašui Jėzui? Taip ir nusprendė: jie pastatys moterį priešais Jėzų ir užduos jam provokuojančius klausimus, o kunigas, apsiskaitęs Tarybos narys, išminčius Ben-Akiba, Jį ir išaiškins. Po to, lydimi minios liudininkų, seniūnai kreipsis į Pontijų Pilotą su reikalavimu nubausti įstatymo laužytoją. Nebuvo užmirštas ir žmogžudžio atvejis – jis galės slėptis minioje ir, jei prasidės neramumai, pasinaudojęs palankiu momentu, nužudys Jėzų.

Seniūnų procesija, vedama Ben-Akibos, lydima moterų ir sargybinių, pajudėjo į bausmės vietą.

Polenovas. Kristus ir nusidėjėlė (Kas be nuodėmės)-1888m.Seniūnų delsimas pasiteisino. Jėzus jau sėdėjo ant akmens ir kalbėjosi su vienu iš prašytojų. Kai seniūnų procesija priartėjo, visi nutilo. Už svetimoteriavimą nuteistą moterį vedė nedidelis būrelis sargybinių. Tiksliau, tai buvo teismo vykdytojai, reikalui esant, jie taip pat būdavo ir budeliai. Jie iš anksto turėjo pasirūpinti, kad bausmės vietoje būtų užtektinai akmenų... Po to, kai vienas iš teisėjų mes į pasmerktąją pirmą akmenį, jie turės pratęsti užmėtymą, bet taip išradingai, kad ne iškart užmuštų auką, o įsiutintų lydinčių žioplių minią. Kai kurie iš žioplių mesdavo akmenis tam, kad pademonstruotų savo pasipiktinimą ir ištikimybę įstatymui, o kai kurie – norėdami patirti sadistinį pasitenkinimą... Sargybiniai buvo tikri savo darbo meistrai, sugebantys nepastebimai prisėlinti ir išdavikiškai smogti į nugarą. Jie taip elgdavosi, kai seniūnams reikėdavo pašalinti kokį nors nepageidaujamą asmenį. Taip jie galėjo būti išnaudoti ir šiandien, jei, pagal seniūnų sumanymą, minioje pavyks sukelti pasipiktinimą. Tada, davus ženklą, Jėzus bus nudurtas, o įvykį bus galima primesti minios įniršiui.

Nuteistoji – jos vardas buvo Esfir – ėjo nuleidusi galvą ir tylėjo. Ji buvo jauna ir graži. Kartkartėmis ji pakeldavo akis ir jos žvilgsnis minioje atpažindavo kaimynų veidus. Šie žiūrėjo į ją ne taip kaip anksčiau, o kažkaip šaltai, su kažkokiu nemaloniu susidomėjimu, tarytum matytų ją pirmą kartą. Taip, ji žinojo, kad eina į mirtį. Saulė švietė kaip ir visada, linksmai čirškavo žvirbliai, kažkur girdėjosi džiaugsmingi žaidžiančių vaikų šūksniai. Bet jai visa tai skambėjo kitaip nei visada, garsai žadino siaubingą suvokimą, kad ji mato ir girdi visa tai paskutinį kartą. Gyvenimas, kurio nuotrupos viesulu pralėkė prieš jos akis, turėjo nutrūkti, galbūt, jau už pusvalandžio.

Ji buvo mulų varovo duktė. 12 metų ją sugundė kaimynų berniukas, jis buvo kepėjo sūnus. Už suteiktą malonumą jis apdovanojo mergaitę sauja saldžių sausainių. Taip kartojosi keletą kartų ir baigėsi todėl, kad kepėjas sužinojo apie tai ir žiauriai sumušė sūnų, bet ne už moralinį nuopuolį, o už padarytus nuostolius. Po to buvo kitas atsitikimas... Nepaisydamas sugadintos reputacijos, ją vedė senas našlys, turguje dirbantis pinigų keitėju ir palūkininku. Kad išieškotų skolas, jis dažnai išvykdavo iš namų, ir jai sunku buvo atsispirti besimeilinančiam romėnų legionieriui. Trumpoje prabėgusio gyvenimo atkarpoje ankstesni meilės susitikimai degė jaudinančiu džiaugsmingumu, kaip mirksinčios tolimos ugnys tamsioje naktyje. Šis gyvenimas ir tie džiaugsmai – viskas turi nutrūkti šiandien todėl, kad baisusis dievas, kuris esą sukūrė ją su kūnu, pilnu aistrų, šiandien pareikalavo jos mirties už įstatymų pažeidimą. Esfir žingsniai nevalingai sulėtėjo, bet sargybiniai stuktelėjimu paragino ją, ir ji žinojo, kad kiekvienas žingsnis artina ją prie mirties.

Procesijos priekyje ėjo seniūnai. Jų buvo keturi. Pirmasis ėjo kunigas Ben-Akiba. Jaunystėje jis daug metų studijavo šventuosius raštus, įvairiausius jų komentarus ir mintinai mokėjo ištisus skyrius. Teismų posėdžiuose, sprendžiant visus painius klausimus, jis atlikdavo žinyno-enciklopedijos vaidmenį. Savo kalbose jis galėdavo be perstojo berti citatas iš šventojo rašto ir kitų autoritetingų šaltinių. Apie jį sakydavo, kad kiekvienam atvejui jis gali pateikti dvi citatas, pirmąją – „už“, antrąją – „prieš“, ir visada pasirinkdavo tą, kuri tuo atveju būdavo patogesnė.

Jis buvo didis oratorius. Kalbos viduryje galėdavo nutilti, mostelėti rankomis ir po to, pakėlęs akis į dangų, aršiai, su neginčijamu teisumu pratęsti pamokslą. Jo balsas pakildavo iki isteriškų riksmų, o po to nusileisdavo iki šnabždėjimo. Jis buvo senas, bet negalima būtų pasakyti, kad sukriošęs. Jis išgarsėjo savo šventumu, kuris pasireiškė tiksliu daugybės religinių apeigų atlikimu. Miestiečiai jį žinojo kaip uolų ir smulkmeniškai atliekantį visas sinagogos pamaldas šventiką, namuose besimeldžiantį taip pat uoliai, kaip ir šventykloje-maldos namuose. Jo senyva žmona Sara ruošdavo jam valgį tiksliai laikydamasi prirašytų įsakymų. Jam buvo pateikiama mėsa tokių paukščių ir gyvūnų, kuriuos skersdavo specialus, sinagogos nurodytas skerdikas, gyvūnų kraują privalėjęs išleisti iki to, kol šie žus. Ben-Akeba valgė tik bekrauję mėsą.

Antrasis seniūnų Tarybos atstovas buvo palyginti jaunas žmogus, vedęs turtingą našlę ir aukojantis sinagogai dideles aukas.

Trečiasis buvo iš pirklių luomo. Gyvenimo šventumu nepasižymėjo, bet iš kitų išsiskyrė savo turtu.

Ketvirtasis pasižymėjo šventumu ir beveik asketišku gyvenimo būdu.

Sargybiniai išstūmė moterį priešais Jėzų, o ketvertas teisėjų, pasiskirstę po du, atsistojo jai iš šonų. Ben-Akåba paglostė savo ilgą žilą barzdą, po to, atmetęs atgal galvą ir pirmiausiai pažvelgęs į dangų, nuleido akis ir pratarė:

– Išmintingasis Mokytojau, Įstatymo žinove! Mes atvedėme tau moterį, kuri svetimavo. Laikydamiesi savų Įstatymų, mes nuteisėme ją užmėtymu akmenimis. Ar tu pritari mūsų sprendimui? Ar laikai jį esant teisingą?

Čia Esfir pirmą kartą priešais save pamatė Jėzų. Jis sėdėjo susispaudusios minios fone ant akmens ir aiškiai išsiskyrė neįprasta savo išore. Jo plaukai buvo šviesiai rusvi ir pakankamai ilgi, bangomis krentantys ant pečių, plati ir atvira kakta buvo be raukšlių. Akys mėlynos, kampučiuose prikeltos. Šviesūs trumpi ūsai nedengė burnos, tokios pat šviesiai rusvos spalvos barzdelė buvo lengvai pasidalijusi į dvi dalis. Antakiai tik truputį buvo tamsesni už plaukus, bet ne tankūs. Nosis minkštų linijų, nedidelė, bet ir ne maža.

Jėzus pakėlė savo mėlynas akis į kalbantįjį, ilgai ir dėmesingai žiūrėjo į jį. Po to, pasilenkęs, pirštu išvedžiojo ant smėlio du vardus ir, pakėlęs galvą, pasakė:

– Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį.

Ben-Akeba, suspėjęs perskaityti tuos du vardus, iš nuostabos sustingo anksčiau, nei Jėzus prakalbo.

Du užrašyti ant smėlio vardai tarsi suliepsnojo ir nudegino jį. Vienas iš jų priklausė senai sąvadautojai, tvarkančiai aukštuomenės meilės reikalus. Kitas vardas buvo paauglės mergaitės, kurią senoji sąvadautoja atvesdavo pas jį tomis retomis naktimis, kai jam pavykdavo išsiųsti žmoną Sarą į svečius pas gimines. Kaip ta paauglė mergaitė jaunino jo seną kūną! Nuo jos įgudusių prisilietimų tas senas kūnas pradėdavo virpėti ir prisipildydavo aistra. Iš kur visa tai? Tai buvo ne mergaitė, o tiesiog burtininkė. Už naktį, praleistą su ja, Ben-Akeba mokėjo senei grynu auksu. Kaip galėjo Nazarietis tai sužinoti? Jis klausiamai pažvelgė Jėzui į veidą, bet vietoj ankstesnio nuolankaus žvilgsnio jį pasitiko rūstus veidas ir rūstus žvilgsnis. „Taip, šitas nepasigailės“, – šmėkštelėjo Ben-Akebui mintis. Beliko tik išeiti, kito pasirinkimo nebuvo. Jei apie tai sužinos tauta? Norėjosi bėgti... Bet čia jis prisiminė, kad jį stebi minia. Ne, jis išeis išsaugodamas orumą, neskubėdamas, su išdidžiai pakelta galva. „Įsidėmėk, Nazarieti, šito aš tau neatleisiu!“ – ir, lyg apšviestas momentinio sprendimo, jis lėtai nužingsniavo.

Į ką tik atsilaisvinusią Ben-Akåbos vietą atsistojo antrasis seniūnų atstovas vardu Izaokas. Jis buvo suglumęs: „Kodėl išėjo Ben-Akeba?“ – ir tyliu klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Jėzų. Šis jau buvo nutrynęs pirmąjį užrašą ir pirštu ant smėlio vedžiojo kitus vardus. Izaokas iš pradžių neteko amo, o po to jam pasidarė baisu. Jo atmintyje ėmė ryškėti ankstyvosios jaunystės įvykiai, nenumaldomai degindami ir apnuogindami jo sąžinę.

...Gyveno Jeruzalėje du broliai. Mirus tėvui, turtingam prekeiviui, vienas iš sūnų pasiliko tęsti tėvo verslo, o kitas, gavęs jam skirtą palikimo dalį, išvažiavo su žmona ir sūnumi į Siriją. Pakeliui karavaną užpuolė plėšikai. Karavanas buvo apiplėštas, o jo savininkas su šeima nužudyti – taip kalbėjo žmonės.

Po daugelio metų likęs gyvas brolis kelionės metu apsistojo viename mieste. Pas vieną šeichą-beduiną jis pamatė jaunuolį-vergą, veido bruožais priminusį jam žuvusį brolį. Išaiškėjo, kad šeichas nupirko jaunuolį vergų turguje. Apklausus patį jaunuolį, paaiškėjo, kad jis ne kas kitas, kaip žuvusio brolio sūnus.

Prekeivis išpirko jaunuolį iš šeicho ir parsivežė į savo namus, džiaugdamasis, kad šis jam atstos sūnų, nes pats buvo bevaikis. Prisiminė Izaokas, kaip dėdė parsivežė jį, nudriskusį vergą, į savo turtingus namus Jeruzalėje ir pristatė savo žmonai. Izaokas pamatė pagyvenusią, pilną gražuolę, apkabinėtą auksiniais papuošalais, su daugybe žiedų ant putlių, tarsi nutekintų pirštų. Ji atrodė jam kaip dievybė, atsiradusi iš pasakų pasaulio. Kai dievybė savo minkšta ranka perbraukė per jo plaukus, jis pagarbiai pabučiavo jai ranką.

Vergo skarmalai ant jo sulysusio kūno buvo pakeisti brangiais rūbais, kaip ir priklausė turtingo prekeivio sūnui. Izaokas mėgavosi iki šiol nematytais patiekalais, kurie būdavo patiekiami pietums, o auksiniais žiedais gausiai apmaustyti pirštai išrinkdavo jam skaniausius kąsnelius. Izaokas pražydo, raudonis nudažė jo skruostus. Iš stumdomo vergo jis virto į gražų jaunuolį. Dėdė nusprendė atskleisti jam verslo paslaptis, kurias Izaokas mielai priimdavo ir stropiai išmokdavo. Tai truko pakankamai ilgą laiko tarpą, kol kartą dėdė išvyko su prekybos reikalais kelioms dienoms, o jo žmona tuo metu išsiuntė tarnaites į turgų pirkti vaisių.

Ji pasikvietė Izaoką; kai šis atėjo į jos kambarį ir atsistojo priešais ją, tylėdama pradėjo Izaoką nurenginėti. Iš pradžių Izaokas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet netikėtumo nuostaba greit praėjo; karščio banga prabėgo jo kūnu ir nuvilnijo šiurpuliais per visą odą. Nurengusį jį, pilna gražuolė nusirengė pati ir valdingai patraukė jaunuolį į save...

Vėlesni mėnesiai sudarė ypatingą periodą tetos ir jos sūnėno gyvenime. Jie tapo tikrais aktoriais: stengėsi gyventi taip, lyg jų santykiuose niekas nebūtų pasikeitę, ir tuo pačiu stengdavosi sukurti sąlygas naujiems neleistiniems susitikimams. Teta puikiai vaidino savo vaidmenį, bet neturinčiam patyrimo jaunuoliui sekėsi sunkiai, todėl ilgai taip tęstis negalėjo...

Izaokas pastebėjo, kad dėdės elgesys su juo pasikeitė, kad jis yra stebimas ir įtariamas. Visiškai netikėtai, be jokios matomos ir akivaizdžios priežasties, dėdė suruošė nedidelį prekybinį karavaną į Mesopotamiją ir atsakingu už karavaną paskyrė Izaoką. Kadangi dėdė neišeidavo iš namų, buvo sunku suorganizuoti slaptą susitikimą, bet karavano išvykimo išvakarėse, susitikimas vis tik įvyko. Teta šnabždėdama pranešė Izaokui, kad dėdė pareiškė jai savo įtarinėjimus ir jai reikėjo stipriai pasistengti, norinčiai įtikinti jį klystant. Po to nuo savo piršto ji nusimovė brangų žiedą ir įteikė Izaokui tam, kad šis Mesopotamijoje slapta (jog lydintys tarnai apie tai nesužinotų) nupirktų už žiedą nuodingą šaknį. Jos nereikia maišyti į maistą, bet užtenka gabalėlį užsiūti į norimo nunuodyti žmogaus galvos apdangalą, kad žmogus palaipsniui prarastų gyvenimo jėgas ir mirtų. Ir be papildomų paaiškinimų Izaokas suprato, kam buvo reikalingi tie baisūs nuodai. Tetos prašymą jis įvykdė. Dėdė nusilpo ir mirė, o jis vedė turtingąją našlę, užėmė dėdės vietą prekybos pasaulyje, įgavo pagarbą ir populiarumą. O dabar, tarsi ugniniai ženklai smėlyje degė vardai, parašyti Jėzaus ranka, – jo tetos ir to žiniuonio, iš kurio jis įsigijo nuodus (tokiomis savybėmis iš tikrųjų pasižymi taip vadinama „isyk-kulio šaknis“).

Izaokui pasirodė, kad jam pakirto kojas. Jis susvyravo ir, nepratardamas nė žodžio, vidiniu žvilgsniu apžvelgė savo gyvenimą nuo vestuvių iki pat šios dienos.

Praėjo visai nedaug metų, per kuriuos jo žmona siaubingai išstorėjo ir sukriošo – ji virto sene su dideliu, nukarusiu pilvu, bet kaip ir anksčiau ji išliko nepasotinama glamonėms. Jos nepasisotinimas vyriškomis glamonėmis Izaokui virto našta. Ji pašalino iš namų visas moteriškos giminės tarnaites ir su laukiniu pavydu sekė visus Izaoko žingsnius, kol galiausiai pasidarė jam šlykšti. Jis bodėjosi ja kaip sunkia girnapuse, pakibusia ant jo kaklo.

Tuo metu jis suvokė, kad padarė siaubingą klaidą, kad gyvenimas jį apgavo, ir nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į Jėzų, kurio žvilgsnyje perskaitė ne tik tylų pasmerkimą, bet ir užuojautą. Suvokdamas visą savo padarytos nuodėmės sunkumą ir tai, kad šiuo metu kaip teisėjas jis yra ne vietoje, paniuręs ir nuleidęs galvą nuėjo šalin.

Trečiasis seniūnas nesuvokiančiu žvilgsniu lydėjo nueinančius (jis negalėjo suprasti, kas įvyko), kai išgirdo tylų Jėzaus balsą: „Daudai, vadinamas Nesuskaičiuojamu dėl savo turto, prieik arčiau.“ Seniūnas žengė ir jo žvilgsnį tarsi magnetu pritraukė naujas vardas ant smėlio, parašytas Jėzaus ranka. Daudas apmirė. Vardas ant smėlio tarsi suliepsnojo, po to užgeso, o vietoj jo atmintyje iškilo naktis, baisi naktis. Jūra, tarsi pasiutusi, išprotėjusi audra, siaubingos bangos, su griausmu lūžtančios į netekusį valdymo laivelio denį. Triukšminga masė vandens užgriuvo iš viso ekipažo du išlikusius žmones, kurie prisirišo prie nulūžusio stiebo nuolaužų. Tai buvo laivo savininkas, turtingas prekeivis Baruchas ir jūreivis Daudas. Jie iš paskutiniųjų kovėsi už gyvybę. Vėl ir vėl deniu nusirisdavo bangos, neleisdamos jiems kvėpuoti, o kiekvienas įkvėpimas galėjo būti paskutinis. Iškeltas bangų laivas su triukšmu į kažką trenkėsi, nuolaužų gabalai kartu su žmonėmis nėrė į gelmes...

Kai Daudas atgavo sąmonę ir atmerkė akis, jis suprato, kad yra išmestas į krantą. Švietė mėnulis. Jūra vis dar bangavo ir triukšmavo, bet jau be pirminio įniršio. Daudas apčiupinėjo save: kūną maudė, bet kaulai buvo sveiki. Šlapi rūbai lipo prie kūno ir jam buvo šalta. Apsidairęs, netoli savęs jis pamatė laivelio savininką; jo kūnas buvo nenatūraliai išsilenkęs, paslikai gulintis ant nelygių akmenų. Daudas priėjo arčiau, jam pasirodė, kad šeimininkas negyvas. Jo rankos buvo numestos į šalis, galva atlošta atgal. Mėnulio šviesa atsispindėjo sidabrinėje lenkto peilio rankenoje, kuri kyšojo prie numirėlio juosmens. Pirma Daudui kilusi mintis buvo ta, kad šioje nepažįstamoje žemėje, kurioje jis dabar yra, peilis pravers. Galbūt jam reikės susitikti su laukiniais žvėrimis ir negerais žmonėmis.

Kai jis kartu su diržu atsegė peilį, jo rankos po šeimininko rūbais užčiuopė kitą, gerokai platesnį diržą. Akimirksniu Daudas suvokė: šeimininkas, nujausdamas laivo katastrofą, apsijuosė plačiu diržu su daugeliu kišenių, kuriose paslėpė savo brangenybes. Skubiais judesiais Daudas nusegė diržą ir pradėjo jį traukti iš po sunkaus kūno. Jam reikėjo gerokai pajudinti negyvą kūną. Jis įkišo ranką į vieną iš kišenių ir ištraukė iš ten kažkokį akmenį. Mėnulio spinduliuose akmuo ant jo delno iškart suspindo, užsidegė iš vidaus kaip ir liepsna. Tai buvo didelis deimantas. „Už vieną tokį akmenėlį, – šmėstelėjo Daudo galvoje, – galima nusipirkti didelį namą su sodu. Kiekvieną dieną galima valgyti garuojantį plovą, kuriame visiškai nedaug ryžių, o visa kita – mėsa ir prieskoniai... Jis dar nusipirks gražių vergių...“ Diržas buvo per ilgas sudžiūvusiam Daudo kūnui. Pagaliau pavyko diržą prisitaikyti. Jo viduje viskas dainavo ir džiūgavo – kokia sėkmė jį aplankė! Dabar jis turtingas! Jo ranka užčiuopė kreivo peilio rankeną – dabar savo turtą jis gins nuo visų ir visko. Jis tvirtai nužingsniavo į vakarus. Praėjęs tam tikrą atstumą jis įsitikino, kad pasuko neteisinga kryptimi. Jis ėjo iškyšuliu. Prieš jo akis atsivėrė jūra. Reikėjo sugrįžti atgal prie žuvusio šeimininko kūno ir už jo eiti tolyn, kur matėsi kažkokie iškilimai. Eidamas ta vieta, kur jį išmetė jūra, jis išgirdo silpną balsą: „Daudai,“ – ir pamatė, kad jo šeimininkas, kurį jis laikė mirusiu, sėdi truputį pasikėlęs. „Dau-dai“, – vėl pašaukė šeimininkas. Jūreivis priėjo. Šeimininkas ilgai žiūrėjo į jo veidą, po to silpnu balsu pratarė:

–Tu paėmei mano peilį ir turtą. Aš tave suprantu, tu palaikei mane mirusiu. Bet aš gyvas. Grąžink man visa tai, ką paėmei, ir mes kartu pasieksime žmones, grįšime į tėvynę, ir tu būsi man vietoj sūnaus. Man sulaužyta ranka, bet kojos sveikos. Tu man padėsi eiti? Padėk man atsistoti.

Bet Daudas nepajudėjo iš vietos. Įsivyravo nejauki tyla. Šeimininkas puikiai suprato šią tylą: žmogus, pasisavinęs jo turtą, darė sprendimą – gyventi ar negyventi jam, šeimininkui. Jis vėl prakalbo, bandydamas atvesti Daudą į protą. Akimirką Baruchui pasirodė, kad jaunuolyje vyksta vidinė kova tarp gėrio ir blogio, bet tai truko tik akimirką, staiga tose akyse jis perskaitė savo mirtį ir pratrūko siaubingais prakeiksmais. „Būk tu prakeiktas amžiams! Tegu žemė atsiveria po tavo kojomis! Tegu tavo žmona gimdo išsigimėlius! Tavo kaulai neras ramybės po mirties! Juos ištampys šunys...“ Sužibęs Daudo rankoje peilis nutraukė plūstamus žodžius, kurie virto priešmirtiniu Barucho karkimu.

Nuo tos dienos prabėgo du dešimtmečiai. Turtas, atitekęs Daudui nusikaltimo kaina, jo rankose neįtikėtinai išaugo. Sėkmė lydėjo visus jo sumanymus. Jis tapo turtingiausiu visame pajūryje pirkliu, garsas apie jį sklido toli, tauta jį pavadino Daudu Nesuskaičiuojamuoju. Jis turėjo laivų ir namų su vynuogynais, vergų ir vergių, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Kažkodėl sąžinė visus tuos metus jo negraužė. Bet atsitiko taip, kad vieną naktį vizijoje Daudas pamatė save stovintį ant jūros kranto. Ant kranto atsirado dar vienas žmogus, kuris ėjo į Daudo pusę. Daudas iškart jį pažino. Tai buvo jo rankomis nužudytas Baruchas. Jis nebuvo baisus, atvirkščiai, jis atrodė pajaunėjęs, linksmas ir, eidamas pro Daudą, netgi jam mirktelėjo. Po to jis dingo. Prabudęs Daudas ilgai laužė galvą – ką tai galėtų reikšti? Tą pačią dieną susirgo jo vyresnysis sūnus, gražus jaunuolis, ir prasirgęs visiškai neilgai, numirė. Tai Daudui buvo baisus smūgis, jis taip mylėjo savo pirmagimį! Jis tuoj pat suprato ryšį tarp savo sapno ir įvykusios nelaimės: Baruchas keršijo jam iš ano pasaulio. Praėjus kažkiek laiko, Daudas vėl susapnavo tą patį sapną – šį kartą po sapno greit mirė vyresnioji duktė. Abejonės išsisklaidė galutinai. Miręs šeimininkas persekiojo jį. Ką reikėjo daryti? Tada Daudas pirmą kartą susimąstė apie Dievą, kurio iki šiol niekada neprisimindavo ir nesilaikė įstatymų, kuriuos skelbė dvasininkai, juos ignoravo, nes tai jo nedomino. Viskas susimaišė Daudo galvoje: kerštaujantis Baruchas ir pažeistas baisaus ir galingo Dievo įstatymas – visa lyg susiliejo į vieną kamuolį ir atėmė iš jo viską, kas pasaulyje jam buvo brangiausia, – jo vaikus.

Kas galėjo jam padėti? Žinoma, šventikai, kurie žinojo priėjimus prie tos visagalės esybės, kurie mokėjo Dievą įkalbėti ilgais šlovinimais, maldomis ir pamaloninančiomis dovanomis-aukomis... Kaip Daudas buvo prekybinių sandorių specialistas, taip šventikai, jo nuomone, buvo dieviškojo charakterio ir būdų jį paveikti žinovai.

Jis pradėjo nuo to, kad paaukojo labai didelę pinigų sumą naujos bažnyčios statymui. Po to buvo aukojamos mažesnės sumos, ir viskas baigėsi tuo, kad šventikai gaudavo reguliarias aukas ir tarsi virto tarnautojais, laukiančiais iš savo šeimininko nuolatinių išmaldų. Savo ruožtu dvasininkai stengėsi atsilyginti savo globėjui ir iškėlė jį į seniūnų Tarybą, kurioje šis niekur nesikišo, bet paklusniai balsuodavo su dauguma. Tokiu būdu, jo buvimas šiandien čia, tarp mirties nuosprendžio vykdytojų turėjo simbolizuoti turtingųjų klasės pritarimą ir paklusimą senojo Izraelio Įstatymams.

Daudo sąmonėje žaibo greitumu praskrido visi tie jo gyvenimo dviejų dešimtmečių įvykiai, kai perskaitė smėlyje įrašytą Barucho vardą. Jis pažvelgė į Jėzų ir jį pasitiko mėlynos, bedugnės ir švytinčios akys; Daudas be žodžių suprato, kad Jėzus kartu su juo matė visą tą prabėgusį praeities paveikslą; jis viską žino ir laukia, kaip Daudas pasielgs. Daudas suprato, kad ir tie du, kurie nuėjo pro jį žemai panarinę galvas, taip pat buvo išaiškinti savo nuodėmėse ir, tyliai jas pripažinę, išėjo.

Atėjo ketvirtojo seniūno – Ben-Amono eilė. Norint suprasti, kodėl jis pasielgė Jėzaus akivaizdoje kitaip, reikia sužinoti jo istoriją. Išskirtinis jo charakterio bruožas buvo didžiulis pavydas. Gimęs vargingoje šeimoje, išgyvenęs netekimus ir pažeminimą dar vaikystėje, jis pavydėjo turtuoliams ir laimingiems žmonėms. Sunkiai įgijęs šventiko statusą, kiekvienam besikreipiančiam į jį rodė didelį dėmesį ir tuo pačiu stengėsi kiekvieną pas jį atėjusį iškvosti. Ypač jį domino svetimų, turtingų ir žinomų žmonių gyvenimų smulkmenos ir visokios paskalos. Maža to, jis organizavo didžiulį informatorių-šnipų tinklą, kurie pranešdavo jam viską, kas vyksta mieste. Jis buvo išvystęs savo intelektą ir turėjo nuostabią atmintį, kurioje tarsi užrašuose saugojo kompromituojančius duomenis apie visus mažiau ar daugiau žinomus žmones. Kai miestelėnai kreipdavosi į jį gyvenimiško patarimo, jis duodavo protingus ir labai efektyvius patarimus ir tai greit jam atnešė pranašo ir šventojo šlovę. Bet tikintys juo ir priskiriantys jam šventojo savybes nežinojo, kaip jis aistringai svajoja apie populiarumą ir šlovę. Neturėdamas jokių pranašiškų savybių, jokios intuicijos ar regėjimų, jis kūrė savo pranašavimus ir patarimus, remdamasis sukaupta informacija. Jis buvo intelekto gigantas, todėl puikiai suvokė tikrųjų pranašų ir aiškiaregių privalumus, prie kurių jis priskyrė ir Jėzų. Dėl to Jo ir nekentė.

Ben-Amonas buvo sukaupęs daug kompromituojančių faktų apie kitus Tarybos narius, bet jų neviešino, o saugojo kaip galingą priemonę, kuria pasinaudos tada, kai reikės priversti vieną ar kitą Tarybos narį padaryti tai, ką sumąstė jis.

Kai Jėzus pirmą pas save pakvietė Ben-Akebą, tai dėl susiklosčiusio įpročio ir noro pamatyti, Ben-Amonas prisiartino prie Jėzaus eidamas paskui Ben-Akibą ir, stovėdamas jam už nugaros, perskaitė užrašytus ant smėlio sąvadautojos ir jos auklėtinės vardus. Ben-Amonui tai nebuvo naujiena. Jo šnipai jau seniai jam pranešė apie senosios sąvadautojos ryšius su Ben-Akeba. Ir kai šis, pakirstas demaskuojančio vardo skubiai pasišalino, Ben-Ammonas suprato to pabėgimo priežastį.

Kada antrasis seniūnas stojo prieš Jėzų ir sustingo kaip įkastas prieš naujai parašytus vardus, Ben-Amonas prisiminė, kad jo atminties archyvuose saugomos gilios praeities apkalbos apie keistą ir greitą visiškai neseno turtuolio mirtį, iš kurio Izaokas paveldėjo našlę ir turtus.

Kai prieš Jėzų stojo Daudas Nesuskaičiuojamasis, Ben-Amonas prisiminė, kad ankstyvoje jaunystėje šį žmogų vadino Daudu Alkanuoju, nes jis buvo skurdžius ir gyveno labai vargingai.

Kada ir Daudas nužingsniavo paskui išeinantį Izaoką, jam pasidarė aišku, kad Jėzus išryškins ir jo nusikalstamą turto įsigijimą. Ben-Amonas mokėjo priimti greitus sprendimus, jis nutarė išeiti nedelsdamas ir nelaukdamas pranašo demaskavimų, kol ant smėlio dar nespėjo pasirodyti nauji vardai. Tai galėjo būti jo gražuolės dukters vardas, su kuria po savo žmonos mirties jis turėjo kraujomaišos ryšį. Iš pradžių duktė priešinosi, bet po to... Taip, nėra ko laukti... ir jis skubiai nužingsniavo paskui Daudą.

Dabar prieš Jėzų liko tik Esfir ir nedideliu atstumu nuo jos stovėjusi sargyba. Esfir tylėdama žiūrėjo į Mokytojo veidą, apie kurį tiek daug girdėjo įvairiausių kalbų, bet matė jį pirmą kartą.

Mokytojas buvo gražus. Banguojančių ir ant pečių krentančių sruogų įrėminime ji matė blyškų, švelniai įdegusį veidą ir plačiai atmerktas mėlynas akis, kurios skleidė kažką tylaus, taikaus, švelnaus, kaip motinos rankos prisilietimas. Neatitraukdama akių ji žiūrėjo į Jėzaus veidą, jausdama tokį palengvėjimą, kokį kaitrią dieną suteikia švelnus vėjo dvelksmas. Ir staiga išgirdo Jo tylų balsą:

– Moterie! Kur tavo kaltintojai? Niekas tavęs neteisia?

– Niekas, Mokytojau!

Jėzus jai pasakė:

– Ir Aš neteisiu tavęs: eik ir daugiau nenusidėk.

Ir dabar, jai išgirdus Jėzaus žodžius, moters sąmonę kaip liepsna nušvietė mintis, kad jai grąžino gyvenimą, kad ją išplėšė iš gėdingos ir kankinančios mirties gniaužtų ir kad vėl prieš ją šviesus, pilnas saulės ir džiaugsmo pasaulis. Tuo buvo taip sunku patikėti. Tai buvo taip netikėta, kad ji tyliai perklausė:

– Aš laisva? Aš galiu eiti?

– Eik su taika, – pakartojo Jėzus.

Tada ji, bailiai žvalgydamasi, ar sustingusi netoliese sargyba nepuola jos vytis, pradėjo eiti. Jos žingsniai greitėjo, kol virto bėgimu. Įsivyravusi už jos tyla staiga buvo nutraukta pradėjusios šurmuliuoti minios, kurioje buvo girdėti atskiri pritariantys šūksniai. Minios šniokštimas tilo proporcingai moters nutolimui.

Grįžusi į namus, Esfir aiškiai suprato, kad tai jau ne jos namai, kad grįžęs iš kelionės vyras nebepriims jos, užtraukusios gėdą, ir išvarys. Ji taip pat suprato, kad jos ankstesnis gyvenimas sudužo, pasibaigė ir kad reikia pradėti kažkokį naują gyvenimą, o kokį – nežinojo.

Pasiėmusi keletą rūbų ir truputį maisto, įsisukusi į kelioninį apsiaustą taip, kad žmonės nematytų jos veido, tik akis, ji skubiai paliko namus.

Jėzus tą pačią dieną paliko Jeruzalę. Tos pačios dienos vakare, kai jis įsikūrė nakvynei pakelės namuose, Jo mokiniai atvedė pas jį Esfir. Ji susitiko su juo būdama visiškai rami, pilna vidinio pasiryžimo.

– Mokytojau! – tarė ji. – Mano ankstesnis gyvenimas atvedė mane prie mirties slenksčio. Tu mane išgelbėjai, bet tu nepasakei, koks turi būti naujas mano gyvenimas. Išmokyk mane.

Įvyko ilgas pokalbis. Jos pabaigoje Jėzus Esfir atidavė globoti vienam iš savo mokinių, kuriam tą pačią naktį liepė nuvesti ją į vieną iš Esėjų bendruomenių, įsikūrusių šalies gilumoje.

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė