Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė - II dalis Esfir

II dalis Esfir

Naktinis pokalbis su Jėzumi ne tik praturtino Esfir doroviniais patarimais, bet ir atvėrė akis apie gresiantį pavojų. Nusidėjėlės išgelbėjimas nuo pelnytos mirties sumenkino seniūnų Tarybos autoritetą, ir su tuo jie niekada nesusitaikys. Esfir turi dingti, o kad taip įvyktų, reikėjo tik vienintelio įsakymo teismo vykdytojams, kad šie uždusintų moterį kur tamsiame skersgatvyje. Esfir turėjo bėgti iš Jeruzalės ir iš Judėjos. Tam kaip tik buvo palankus momentas.

Iš tolimos Esėjų Bendruomenės, įsikūrusios dykumos gilumoje, pas Jėzų atvyko pasiuntinys, kuris turėjo grįžti atgal. Jam Jėzus ir pavedė nuvesti Esfir į Bendruomenę. Kad pabėgimas būtų išsaugotas paslaptyje, buvo nuspręsta išvykti tą pačią naktį. Pasiuntinys stojo prieš Esfir. Tai buvo galingo, atletiško kūno sudėjimo jaunuolis. Jis priėjo prie Esfir ir paklausė:

– Ar tu pasiruošusi, seserie, į kelią? Kur tavo daiktai?

Esfir parodė į lengvą kelionmaišį, užsidedamą ant nugaros. Pasiuntinys, vardu Izmailas, pritvirtino kelionmaišį asiliukui ant nugaros, kur jau buvo pritvirtinti kiti kelionės daiktai.

– Asiliukas vardu Šamo, jis neš mūsų mantą, o kai prieisime dykumą, tai ir burdiuką (vynmaišį) su vandeniu; patys mes eisime pėsčiomis, – paaiškino Izmailas.

Izmailo rankose buvo ilga lazda, kuri atrodė per ilga netgi tokiam aukštam vyrui, koks buvo Izmailas. Esfir išreiškė nuostabą ir tuoj pat sulaukė atsakymo:

– Kelionė ilga, ir lazda turi būti ilga, – taip sakydamas Izmailas nusišypsojo ir parodė baltus, žėrinčius dantis.

Jie iškeliavo, susitarę, kad vadinsis tarpusavyje broliu ir seserimi. Taip jie ir keliavo trise – viduryje apkrautas manta asiliukas, o iš šonų du jo pakeleiviai.

Kol jie keliavo per Judėją, nakvynei apsistodavo pakelės svečių namuose, o iškeliaudavo anksti ryte; pietaudavo kaimuose, kai tokie pasitaikydavo, arba po atviru dangumi deginančiame karštyje. Kaimai pasitaikydavo vis rečiau ir, galiausiai, visiškai dingo – prieš juos atsivėrė nugairinta karščio dykuma. Jiedu ėjo akmenuotais bevaisiais kalnagūbriais, kurie kaitaliojosi su lygumomis, išraizgytomis išdžiūvusių upių vagomis, skurdžia augmenija ir žydru dangumi, be jokio debesėlio, iš kur saulė liejo ant jų savo negailestingą kaitrą. Prie dykumos ribos Izmailas ištraukė iš mantos blizgantį, žėrintį saulėje daiktą. Tai buvo ant ilgosios lazdos galo tvirtinamas antgalis, lazdą pavertęs ietimi.

– Mes įžengiame į šalį, kurioje nėra įstatymų, – paaiškino. – Naktimis mus trikdys šakalai ir hienos, tad juos teks baidyti ginklu. Tu bijai, seserie?

– Su tavimi – ne, – atsakė Esfir.

Deginantį karštį keisdavo šaltos naktys. Akmenuotoje dykumoje sukurti laužą nebuvo iš ko ir jie nakčiai susisukdavo į apsiaustus, kuriuos dieną pritvirtindavo asiliukui ant nugaros. Pakaitomis budėdavo, klausydavo šakalų kaukimo, o kai šie priartėdavo prie jų apsistojimo vietos, nugindavo ietimi. Taip keliavo kelias dienas paeiliui ir nesutiko nei jokio karavano, nei jokio žmogaus.

Izmailui bepradedant raminti ir tikinti Esfir, kad iki jų kelionės tikslo liko vos kelios dienos ėjimo, atsitiko netikėtas įvykis. Viskas prasidėjo nuo to, kad jie toli už savęs pamatė visu greičiu lekiantį raitelį. Artėjančiojo siluetas vis ryškėjo. Tai buvo raitelis ant puikaus bėro žirgo su žvaigžde kaktoje ir besiplaikstančia uodega. Ilgo balto apsiausto kraštai plevėsavo nuo greito jojimo, o ant raitelio čalmos plevėsavo baltas sultonas (kai kuriuose musulmonų kraštuose tai yra monarcho titulas).Jis praskriedamas nesustojo, tik apžvelgė keliauninkus.

Esfir suspėjo pastebėti, kad jis buvo su nedidele barzdele, erelio nosimi ir piktomis, blizgančiomis akimis. Ji nesuspėjo pasidalinti savo pastebėjimais su Izmailu, kai raitelis staiga apsuko žirgą ir žingine priartėjęs prie Izmailo, sustojo.

– Parduok man savo moterį, – pasakė jis trumpai ir valdingai.

– Aš neprekiauju savo seserimis, – ramiai atsakė jam Izmailas. Jis paleido vadžias ir abejomis rankomis apglėbė ietį, tarsi pasiruošdamas kovai. Šis judesys raitelio neliko nepastebėtas, ir jis taip pat uždėjo ranką ant kabėjusio prie šono kardo rankenos. Vyrai pasikeitė išraiškingais žvilgsniais, bet stovėjo nejudėdami.

– Tu be reikalo atsisakai, aš tau duosiu maišelį aukso už ją, – pasakė raitelis, atsirišdamas odinį krepšį. – Brangiau tau niekas nesumokės.

– Mano sesuo brangesnė už tavo auksą, – atsakė Izmailas. – Palik mus, netrukdyk mums keliauti.

Raitelio akys piktai sublizgėjo, jis atmetė galvą ir paraginęs žirgą, risčia nujojo atgal į ten, iš kur buvo atjojęs. Kai tik jis atsidūrė Izmailui už nugaros, pastarasis pakėlė ranką su ietimi ir norėjo visa jėga paleisti ginklą į raitelį. Ir jis tikrai tai būtų padaręs, bet Esfir, apimta siaubo, kad jos akyse gali būti įvykdyta beprasmė žmogžudystė, šaukdama „Nereikia!“, sugriebė paruoštą ieties metimui jaunuolio ranką. Brangios sekundės buvo prarastos, dabar raitelis jau buvo per toli.

Izmailas nuleido ietį ir paklausė:

– Kas tau? Ar pamatei po jo apsiaustu varinius šarvus? Tokiu atveju tu man išgelbėjai gyvybę; ietis, atsimušusi į šarvus, būtų nukritusi, ir raitelis sugrįžęs būtų užkapojęs mane beginklį. Ar taip ir buvo?

Esfir prisipažino, kad jokių šarvų ji nepastebėjo, paprasčiausiai ją apėmė siaubas nuo minties, kad, jos nuomone, gali būti nekaltai pralietas kraujas.

– Tada, – paniuręs tarė Izmailas, – tu padarei didelę klaidą, neleidusi man užmušti to niekšo. Tai Naur-chanas, plėšikiškos gyvulių augintojų genties vadeiva. Tie plėšikai be gailesčio apiplėšia visus, kas pakliūna jų kelyje, arba, kai tik susidaro tam palanki galimybė. Tu galvoji, kad jis paliks mus ramybėje? Ne! Tu jam patikai ir dabar jis sugrįš į savo gaują ir duos įsakymą būriui paimti mus į nelaisvę. Tave jis paims į meilužes, o mane parduos vergų turguje. Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – bėgti. Jo būrys, žinoma, jos keliu – mes turime pasukti iš kelio į dykumą, ir tuoj pat.

Taip jie ir padarė.

Norėdamas aiškiau charakterizuoti Naur-chaną, Izmailas paaiškino, kad jeigu jis ir būtų pardavęs Esfir už auksą, toks poelgis nė trupučio nebūtų pagerinęs padėties. Naur-chanas būtų pasiėmęs Esfir, ir vis tiek būtų išsiuntęs būrį paimti Izmailą ir taip susigražinęs auksą.

Pasukę tolyn nuo karavanų kelio, jie keliavo takais, žinomais tik Izmailui. Laikas nuo laiko jis užlipdavo ant pasitaikančio iškyšulio ir apžvelgdavo apylinkes. Po vieno iš tokių apsižvalgymų jis pranešė, kad jo spėjimai pasitvirtino: tolumoje jis matė lekiančius raitelius. Dvi dienas jie keliavo labai saugodamiesi, bet po to prieš juos atsivėrė plati lyguma su dantyta kalnų juosta horizonte.

– Štai mūsų kelionės tikslas, – pasakė Izmailas, parodęs į kalnus. – Ar matai įlinkį tarp vieno didelio kalno ir kito mažesnio? Įlinkis – įėjimas į tarpeklį, už kurio įsikūrusi mūsų Bendruomenė. Ten Naur-chanas mūsų jau nepasieks. Bendruomenė turi savo gynėjus, jie budi prie įėjimo į tarpeklį ir ruošia išvykas į dykumą, kad atsiradus priešams, juos galėtų aptikti iš anksto. Bendruomenės stebėtojai lygumą stebi dieną ir naktį, nes ši lyguma ir yra pavojingiausia mums vieta. Naur-chano žmonės, galbūt, laukia mūsų čia, prie paskutinės ribos. Dėl viso pikto, – pridūrė jis, – aš pasistengsiu saugotojams pranešti apie mūsų atėjimą. Padaryti tai geriausia iš ten, – jis parodė į vienišą kriaušį, kuris buvo išsikišęs kaip užlenktas dantis iš žemės. – Jį pavadino drakono dantimi, kuris tarsi gyvena po žeme... Aš užlipsiu ant jo viršūnės ir duosiu signalą. Be to, prie šio iškišulio mes sustosime pailsėti, paskutinį kartą pasistiprinsime, atsigersime ir vandens likučius atiduosime Šamo.

Taip jie ir padarė. Užlipęs ant viršūnės, Izmailas pradėjo mojuoti ietimi, darydamas ore apskritimus, prieš tai prie ieties galo pririšęs baltą šalį. Su trumpomis pertraukomis jis tai pakartojo keletą kartų. Nusileidęs nuo iškišulio, prieš pradedant pietauti, Izmailas paskutinį kartą apžvelgė lygumą ir staiga suriko:

– Bėda! Mus pastebėjo ne tie, kam davėme ženklą, – ir jis parodė į kairę, kur vos buvo galima įžvelgti greit artėjantį būrį raitelių, per lygumą šuoliuojančių tiesiai į juos. – Tai Naur-chano žmonės, – niūriai pasakė Izmailas. Ir truputį patylėjęs pridūrė: – Jie keturiese, o mes dviese. Seserie! Ką tu renkiesi: būti Naur-chano verge ar kovoti iki mirties už laisvę? Mano pasirinkimas kovoti.

– Geriau mirtis, negu nelaisvė, – su netikėta pačiai sau drąsa pasakė Esfir ir pridūrė: – Bet aš nemoku kautis ir neturiu ginklo.

– Kautis gali kiekvienas, jei jis nėra bailys, o ginklas bus, – atsakė Izmailas ir skubiai pradėjo imti daiktus nuo asiliuko nugaros. Iš vieno krepšio jis ištraukė skydą, trumpą kardą ir aštrų ilgą peilį, kurį ir ištiesė Esfir tardamas:

– Štai tavo ginklas. Raiteliai gavo įsakymą paimti mus gyvus, mirusi tu netinki Naur-chanui lovoje, o už mane jis numatęs gauti saują aukso vergų turguje. Užpuolikai stengsis ant mūsų užmesti kilpavirves; tavo užduotis, Esfir, – gaudyti jas ore, o jei jiems pavyks užmesti – perpjauk jas peiliu. Mes atsistosime greta, prisiglausdami nugaromis prie uolos, ji apgins mus iš nugaros... O su tais, kurie bus iš priekio, susidorosiu aš. Svarbiausia – nebijok! Kas bijo – jau yra nugalėtas. Spiek, šauk, barkis ... mesk puolantiems į akis smėlį, svaidyk akmenis... O dabar prisirink jų kuo daugiau –bus reikalingas kiekvienas... Nelaikyk peilio ištiestoje rankoje, o trumpais, žaibiškais judesiais iššok į priekį, stengdamasi paliesti raitelį, įdurti žirgui į šoną arba suduoti jam per snukį. Neteisūs tie, kurie sako, kad geriau būti gyvu šunimi, nei mirusius liūtu. Tokie žmonės ne gyvena, o vegetuoja, jie niekada nepažins kovos ir pergalės džiaugsmo.

– Koks nuostabus jo žirgas, – susižavėjęs sušnabždėjo Izmailas, – aš pasistengsiu užmušti raitelį, kad jo ristūnas atitektų man, – pridūrė jis ramiai ir tvirtai. – Linksmiau, seserie! Aukščiau galvą! Žaidimas prasideda, stebėk kilpavirves!

Kol jis kalbėjo, keistos permainos vyko Esfir sieloje. Ankstesnioji Esfir – drovi, pagal bedvasių teisėjų nuosprendį paklusniai žengusi į mirtį – atsitraukė į pašalį ir kažkur dingo. Jos vietoje kaip iš amžių glūdumos pasirodė kita Esfir – patikima medžiotojo ir kario palydovė, kovojanti greta jo su žvėrimis ir žmonėmis už teisę gyventi, mylėti ir džiaugtis. Ta patikima moteris-draugė žinojo uždegantį užsimiršimo įniršį, ji nepažinojo baimės. Esfir išsitiesė, perdėjo peilį į kairę ranką, o dešine pakėlė nuo žemės akmenį.

Izmailas pakėlė kardą ir atstatė ietį. Tuo momentu raiteliai jau buvo visai arti, ore sušvilpė pirmieji arkanai, bet nė vienas nepasiekė tikslo. Du, grasindami ietimis, atakavo Izmailą, likusieji ir toliau darbavosi kilpavirvėmis, kurias Esfir numušdavo ore. Vienam iš arklių, netikėtai atsidūrusiam visai šalia, ji sušėrė per snukį. Įniršis, apie kurio buvimą Esfir net neįtarė, praeidavo jos kūnu ugnine banga ir suteikdavo jėgos ir vikrumo jos rankoms, kuriomis ji mėtė akmenis priešams į veidus.

Vienas iš jos paleistų „sviedinių“ buvo ypač taiklus – raitelis akimirkai iš rankų paleido vadžias ir susigriebė už skruosto, Esfir pasinaudojo ta sekunde, prišoko ir peiliu  dūrė žirgui į šoną. Šis padarė keletą šuolių, suklupo ir griuvo kartu su raiteliu ant žemės.

Tuo metu Izmailas vikriai skydu atmušinėjo skirtus jam smūgius ir spėjo sužeisti vadą į petį. Neaišku, kaip būtų pasibaigęs mūšis, jei nebūtų įvykusi staigi permaina. Vadas kažką šūktelėjo ir puolimas staiga liovėsi. Po to sekė kita komanda ir visi užpuolikai, apsukę žirgus, pradėjo greitai trauktis.

– Seserie! – džiaugsmingai sušuko Izmailas. – Įvyko stebuklas. Jie bėga. Bet kodėl? A... štai ir atsakymas, – pasakė jis, nurodydamas ranka į kalnų pusę, iš kur visu greičiu skriejo dešimtis apsiginklavusių raitelių.

– Tai mūsiškiai! – sušuko jaunuolis. – Sesute! – dar kartą kreipėsi jis į Esfir. – Tu buvai nuostabi. Tu kovojai kaip laukinė katė, – jis pasilenkė, apglėbė ją rankomis, kilstelėjo kaip žaisliuką ir vėl pastatė ant žemės.

Esfir stovėjo kažkaip sustingusi ir tylėjo, visa tai, kas įvyko, akimirkai jai virto baisiu sapnu.

Jojantys nuo kalnų raiteliai greit priartėjo. Jų priekyje jojo aukštas, plačiapetis, linksmai besišypsantis karys. Staigiai prieš pat uolą sustabdęs žirgą, jis šūktelėjo:

– Sveiki, broli Izmailai ir seserie, vardo kurios nežinau!

– Sveikas, Gabrieli! – atsakė šis ir pridūrė: – sesers vardas Esfir.

Gabrielis žvilgtelėjo į užmuštą žirgą su šiokiu tokiu gailesčiu ir pratarė:

– Aš, atrodo, pavėlavau į žaidimo pradžią, atleisk. Ar jūs nesužeisti?

– Ne, bet kas pastebėjo mūsų signalus?

– O ar gi tu signalizavai? Niekas to nematė.

– O kaip jūs sužinojote, kad mums reikalinga pagalba?

– Mus pasiuntė motulė Zara. Kas buvo užpuolikai?

– Naur-chano žmonės.

– Aišku, mes juos pavysim, mūsų arkliai pailsėję, o jūs eikite, jūsų laukia Bendruomenėje, – atsisveikindamas jis mostelėjo ranka ir su savo būriu nuskriejo paskui tolstančius raitelius.

Izmailas, parodęs į užmuštą žirgą, pasakė Esfir:

– Štai guli užmuštas arklys, pagal karo įstatus jis ir visa, kas ant jo, priklauso tau. Pasiimk savo turtą, pažiūrėk, kaip prabangiai inkrustuoti sidabru apynasris ir balnas!

– Kam jie man? Pasiimk juos sau.

– Seserie! Tai karališka dovana, iš tiesų. Ačiū, ir žinok, kad dabar aš tavo skolininkas, o peilį, kurį tau daviau, pasilik sau, kad galėtumei apginti savo garbę. Visos mūsų moterys nešioja ginklus, ir prievarta pas mus baudžiama mirtimi.

Jis nuėmė balną su išsiuvinėtu semtuvu ir perkrovė daiktus ant asilo. Po to jie pajudėjo link įėjimo į tarpeklį, esantį tarp dviejų kalnų. Pakeliui Izmailas trumpai papasakojo Esfir apie Bendruomenės gyvenimą, į kurią jie keliavo.

Gabrielis su savo būriu persekios Naur-chano žmones ir juos sunaikins arba paims į nelaisvę. Bendruomenė turtinga, turi daugybę gerai prižiūrėtų galvijų, pilnus aruodus grūdų, o tai sukelia aplink klajojančių genčių pavydą. Neretai Bendruomenė sulaukia jų išpuolių. Todėl ji turi išlaikyti savo karius. Neatleidžiama už užpultus Bendruomenės narius, nesvarbu, kur tai įvyko. Tai sulaiko klajoklius nuo išpuolių ir todėl Gabrielis bus negailestingas užpuolėjams. Į Bendruomenę priima tik tuos, už kuriuos laiduoja du jos nariai, bet užtat ką tik įstojęs susilaukia pilno pasitikėjimo, bendruomenininkų meilės ir niekas naujai atvykusiajam klausimų neužduoda. Kiekvieno praeitis kaip ir pasilieka už Bendruomenės ribų ir atiduodama išnešioti dykumos vėjui. Bendruomenei vadovauja seniūnų Taryba, kuri sprendžia visus ūkinius klausimus,o kai iškyla sunkumai, ar kai sprendžiamas dvasinis narių vystymasis, kreipiamasi į motinėlę Zarą, kurios autoritetas labai didelis...

– O kas laiduos už mane? – droviai paklausė Esfir.

– Mokytojo Jėzaus vardas turi tokį autoritetą Bendruomenėje, kad kito laiduotojo net nereikės. Be to, tu nukreipta tiesiogiai į motinėlę Zarą, kuri ir nuspręs, koks bus tolesnis tavo gyvenimas Bendruomenėje, bet pas motinėlę Zarą mes eisime tik rytoj ryte, o dabar aš nuvesiu tave pas savo motiną, kur tu po sunkios kelionės pailsėsi.

Saulė linko vakarop, kai jie priėjo siaurą tarpeklį, už kurio netikėtai į tolį atsivėrė ovalus slėnis. Kitame gale jis užsibaigė siauru, suspaustu tarp kalnų tarpekliu, kurio dugne matėsi išsilenkęs pjautuvu siauras ežeras, o kalnų papėdėse žaliavo apdirbti laukai. Padrika galvijų banda iš tolo atrodė kaip juodi taškeliai. Didelis kaimas, beveik miestas, buvo įsikūręs dešinėje ežero pakrantėje visiškai čia pat, o kelias, kuriuo leidosi keliauninkai, virto gatvės pradžia su akmeniniais ir drėbtais iš molio namukais iš abiejų jos pusių. Gatvė vedė link iš tolo matomų kažkokios senovinės šventyklos griuvėsių. Pasak Izmailo žodžių, šioje vietoje anksčiau gyvavo didelis miestas, kuris po ilgos apsupties buvo sugriautas, bet dabar nuo šios lygumos ir tylių namukų, žaliuojančių sodų apsuptyje, dvelkė taika, ramybe ir tyliu džiaugsmu. Po dykumos kaitros, šakalų kaukimo naktimis ir pavojų, gresiančių nuo Naur-chano, slėnis Esfir pasirodė rojaus kampeliu.

Staiga iš kiemo vartų, prie kurių jie dar nebuvo priėję, išbėgo didžiulis šuo ir šuoliais atrūko pasitikti keliauninkų. Izmailas sustabdė asilą, o šuo, pribėgęs prie jo, atsistojo ant užpakalinių kojų, priekines uždėjo jam ant pečių ir švelniai, vizgindamas uodegą laižė Izmailui veidą. Šis glostė ir tapšnojo šuniui per nugarą ir kalbėjo: „Pasiilgai! Pasiilgai manęs, mano šuneli!“ Po to šuo įtariai apuostė Esfir ir lėtai pradėjo tursenti šalia.

Izmailas staigiai pasisuko į šoną prie vartų, ant kurių buvo matyti kažkoks užrašas. Jis paaiškino Esfir, kad užrašas skelbia: „Taika įeinančiam“ ir kad tai jo motinos namas. Staiga vartai tarsi stebuklingai atsivėrė, ir tik tada Esfir pamatė berniuką. Jis plačiai šypsojosi ir šaukė:

– Aš pamačiau tave, kai tik tu pradėjai leistis į slėnį, ir perspėjau mamą.

Asilas subliovęs įbėgo į kiemą ir nulėkė į pažįstamą jam pašiūrę.

Tarpduryje stovėjo sena moteris.

– Mano motina!– pasakė Izmailas ir privedė prie jos Esfir.

Motina tylėdama apkabino sūnų ir klausiamai įsistebeilijo į Esfir.

– Mokytojas Jėzus siunčia mums naują seserį, – pasakė Izmailas. – Rytoj nuvesiu ją pas motinėlę Zarą, o šiandien priglausk ją tu, – ir tyliai pridūrė, – ji tiek daug iškentėjo.

Izmailo motina pabučiavo Esfir ir nuvedė ją į vėsų kambarį. Jauna mergina, vėliau paaiškėjo, kad ji yra Izmailo sesuo, atnešė molinį dubenį su vandeniu ir nuplovė Esfir kojas. Ji prinešė ir molinį puodelį su vėsiu šaltinio vandeniu prie išdžiūvusių nuo karščio Esfir lūpų.

Po trumpo poilsio, ją pakvietė prie stalo. Sūris, vaisiai, karšti sklindžiai, nežinomos keptos daržovės... Pasirodė Izmailas ir jie sėdo vakarieniauti.

Visa, kas įvyko, Esfir atrodė kažkokiu slogiu sapnu. Praėjusių dienų įvykiai iškildavo jos atmintyje. Štai eina ji į bausmės vietą, štai mėlynos Jėzaus akys, jo tylus melodingas balsas: „Eik ir nenusidėk daugiau“; pabėgimas iš namų, dykuma, iššliaužiančios ant kelio gyvatės ir šakalų kaukimas naktimis; Naur-chano pasirodymas, persekiotojai, kova dykumoje, didvyriška Izmailo apsauga ir ji pati, kaip kovojanti tigrė, o po to ta tyla, tas paprastų, ją supančių žmonių švelnumas... Trumpas spazmas užspaudė jai gerklę ir ji pravirko, bet greit nusiramino, kai švelni Izmailo motinos ranka pradėjo glostyti jai plaukus. Ji pamatė Izmailo akis, kurios tartum sakė: „Visi baisumai jau praeityje. Viskas bus gerai, seserie!“ Po to ją paguldė miegoti.

Kitą rytą Izmailas nuvedė Esfir į šventyklą, kuri buvo iškilusi virš namų gatvės gale, pačiame kaimo centre. Čia ji turėjo būti pristatyta motinėlei Zarai. Rytas kvėpavo vėsa. Sutinkami vyrai ir moterys buvo aukšto ūgio, liekni, jie sveikinosi su Izmailu. Visi jie buvo ramūs, džiaugsmingi ir, atrodė, nelabai skubėjo. Ir kai Esfir paklausė Izmailo: „Kodėl žmonės čia tokie džiaugsmingi, sveiki ir pasitikintys savimi?“ – Izmailas paaiškino: todėl, kad čia nėra nelaimingų santuokų. Santuoka vyksta ne po trumpalaikio įgeidžio ar įsižiebusios aistros tarp dviejų žmonių, o kai tam pritaria senovinio žvaigždžių mokslo žinovai. Tokie žinovai priklauso seniūnų tarybai, o motinėlė Zara tarp jų yra geriausia. Nutarusios susižieduoti poros turi priklausyti vienai stichijai. Suglumusį Esfir žvilgsnį ir klausimą „Kokiai stichijai?“ – palydėjo toks pat suglumęs klausimas:

– Nejaugi tu nežinai, kad žmonės skiriasi pagal keturias stichijas: žemės, vandens, oro ir ugnies. Jei tėvai priklauso vienai stichijai, jų vaikai bus sveiki, talentingi ir santuoka harmoninga.

– O kaip gi sužinoti, kokiai stichijai priklausai? – paklausė Esfir.

– Žvaigždžių žinovas tai nustato pagal gimimo valandą, o motinėlė Zara nesuklysdama tai pasako pagal išvaizdą.

Vėliau jis pridūrė, kad Bendruomenėje labai gerbia ir saugo dorovingumą. Čia nežinomos šeimos išdavystės ir pavydas. Jeigu taip įvyktų, tai kaltininkams grėstų griežta bausmė – juos visam laikui išgintų iš Bendruomenės. Taip kalbėdamiesi, jie priartėjo apgriautos šventyklos kiemą, kurio viduje išlikusiuose seno bokšto aukštuose gyveno aiškiaregė ir žiniuonė – motinėlė Zara. Duris jiems atidarė jauna mergina.

– Motinėlė Zara vakar vakare perspėjo, kad jūs ateisite pirmieji, bet jūs kažko ilgai užgaišote...

– Kaip iš vakaro? – nustebo Esfir. – Iš kur ji galėjo žinoti?

– Motinėlė Zara visada vakare išvardina tuos, kurie ateis ryte, – ir tai sakydama įvedė juos į kambarį.

Juos pasitikdama, iš už stalo pasikėlė pagyvenusi moteris, visiškai pražilusiais plaukais, tamsiaveidė, apsivilkusi laisvą mėlyną suknią. Senatvė neužgesino ugnies jos mėlynose akyse, kurios žiūrėjo švelniai ir meiliai. Ji ištiesė įdegusią ranką Izmailui, kuris pagarbiai ją pabučiavo. Ta pati ranka švelniai paglostė jam plaukus. Ir tylus balsas ištarė:

– Aš žinau, tu gerai įvykdei Mokytojo pavedimą. Tu buvai drąsus ir bebaimis, tu gynei moterį taip, kaip priklauso Bendruomenės nariui.

Izmailas trumpai perdavė motinėlei Zarai Jėzaus žodžius apie Esfir. Ji gi pasakė:

– Aš žinau visus nurodymus dėl jos, – Mokytojo mintys atskrido pas mane greičiau nei tu perėjai dykumą. Esfir liks pas mane, dėl jos likimo tu gali daugiau nebesijaudinti. Gali eiti namo, mano broli! Tu gerai įvykdei užduotį.

Trumpam įsivyravo tyla. Visi kažkaip sustingo savo vietose. Esfir pajuto, kad tuoj išeis tas, kuriuo ji visiškai pasitikėjo, su kuriuo kartu kovėsi mirtinoje kovoje, ir kad ji neteks draugo ir jai gresia vienatvė. Kažkas panašaus, matyt, vyko ir Izmailo viduje. Pamindžikavęs vietoje, jis nedrąsiai pasakė Esfir:

– Jei tu leisi, aš ateisiu pas tave vakare sužinoti, kaip pasisekė tavo pirmoji diena Bendruomenėje.

– Būtinai ateik, – su palengvėjimu atsakė Esfir, ir Izmailas išėjo.

Išsiskyrimo tyla vis dar tvyrojo ore, kol nenutilo paskutiniai žingsniai. Tada motinėlė Zara kreipėsi į Esfir, apkabino ją, pabučiavo ir pasakė:

– Dukra mano. Aš ilgus metus laukiau tavo atvykimo, kad atsilyginčiau tau už tą gerumą, kurį tu man kažkada parodei.

Ir kai sumišusi Esfir tyliai pasakė, kad ji nežino, apie kokį gerumą kalbama, motinėlė Zara pasodino ją greta savęs ant suolo ir pasakė:

– Prieš keletą amžių (man sunku tiksliai nustatyti laiką ir šalį, kur tai vyko...) galingas valdovas-užkariautojas sugrįžo į savo sostinę po sėkmingo žygio, kurio metu jis sutriuškino kaimyninę valstybę, sukeldamas jos žmonių pyktį. Užkariautojas atidavė mirčiai nugalėtos šalies valdovą ir valdovę ir, kad patenkintų savo išdidumą, parsivežė jų mažametę dukterį ir kaip vergę padovanojo savo žmonai, kad laikui bėgant ši taptų josios tarnaitė. Bet padovanotas vaikas sukėlė gailestį valdovės širdyje, ji pamilo mergaitę ir pradėjo auklėti kaip savo dukrą. Kalinė gi savo įmotei atsidėkojo stipriu prisirišimu ir meile, o vieną siaubingą dieną abi jos žuvo kartu, kai naujasis užkariautojas šturmu paėmė sostinę ir nužudė visą valdovo šeimą ir ištikimuosius, gynusius rūmus iki paskutinio atodūsio. Tu buvai valdovė, o mane auginai kaip savo dukrą. Dabar tu supranti, kad aš skolinga tau, ir man norisi atsilyginti tau už tą gerumą ir meilę, kurią tu kažkada padovanojai man.

– Motinėle Zara, – susijaudinusi pratarė Esfir, – aš nieko neatsimenu ir apie tai nieko nežinau. Aš gimiau vargingoje šeimoje ir man niekada net į galvą neateidavo, kad aš galėjau būti valdovo žmona ir gyventi rūmuose.

Motinėlė Zara nusišypsojo.

– Tai taip suprantama, juk tu žiūri į tą kūną ir galvoji, kad jis ir esi tu pati. Iš tikrųjų tu esi dvasia, o kūnas yra tik tavo aprėdas, kurį tu keiti, numesdama jį nuo savęs perėjimo metu iš vieno pasaulio į kitą – šviesesnį ir dar realesnį pasaulį, negu šis, kuriame dabar gyveni.

– Visa tai man taip netikėta, kad man prireiks laiko, kol susitaikysiu su tomis mintimis, – jaudindamasi ir užsikirsdama, prakalbo Esfir.

– Taip, taip, – pagavo jos mintį motinėlė Zara, – tau reikia daug sužinoti, o tam reikia laiko. Todėl geriausia tau būtų likti pas mane gyventi. Kaip kažkada tu apdovanojai mane papuošalais, taip iš lėto aš tave apdovanosiu žiniomis, tikromis žiniomis. Geriausias papuošalas – pažinimo perlų vėrinys, ir kiekvieną dieną mes užversime ant žinojimo siūlo po perlą... Tau reikės išmokti gydyti, rinkti žoles ir pažinti jų slaptas savybes. Daug reikės tau išmokti, netgi šaudyti iš lanko, nes mes apsupti priešų. Bendruomenė stipri ir turtinga, nes stiprūs jos dorovės pagrindai, o svarbiausia – joje suprantama vienybės jėga. „Visi už vieną ir vienas už visus“ – pagrindinė mūsų gyvenimo taisyklė. Bet šito nesupranta supančios mus gentys, vadovaujamos godžių vadų, pripažįstančių tik stipriojo teisę. Mums pavydi, mūsų nekenčia, bet ir bijo. Aš pristatysiu tave Seniūnų tarybai kaip savo mokinę ir paveldėtoją, o dabar aš tau parodysiu tavo kambarį bokšte ir mūsų ūkį, kuriuo tau reikės rūpintis, nes mergina, kuri jus pasitiko, išteka ir išeina.

Taip Esfir prasidėjo nauja diena, kuri kartu turėjo būti ir visiškai naujo, nepanašaus į ankstesnįjį, gyvenimo pradžia. Tos pačios dienos vakare, kaip ir buvo žadėjęs, atėjo Izmailas. Sužinojęs, kad Esfir liks pas motinėlę Zarą, jis nepaprastai apsidžiaugė. Iš savo pusės jis pranešė, kad užpuolusių juos Naur-chano žmonių persekiojimas Gabrielio būriui buvo sėkmingas. Visi užpuolikai buvo paimti į nelaisvę ir atvežti į Bendruomenę, kur yra saugomi. Tai sužinojęs, Naur-chanas atsiuntė savo atstovus, kurie dabar derisi su seniūnų Taryba dėl belaisvių likimo, tiksliau, dėl jų išpirkos dydžio. Iš visko sprendžiant, atrodo, kad derybos pasibaigs tuo, jog belaisvius paleis, bet jų žirgai ir ginklai liks Bendruomenei kaip kovos trofėjus. Gali būti, kad seniūnai papildomai pareikalaus dešimties avinų, bet, galbūt, apsieis ir be jų.

Palinkėję vienas kitam ramių sapnų jie išsiskyrė.

***

Per siaurą langą krentantys įstriži besileidžiančios saulės spinduliai auksu nudažė grindis priėmimo kambaryje, kur ištisą dieną motinėlė Zara priiminėjo ligonius ir ateinančiuosius pas ją patarimo. Pati ji, pavargusi, išėjo į savo celę, o Esfir liko ir tuomet, kai šlavė grindis, atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė Roamas. Kai jis prakalbo, iš jo laikysenos ir balso jautėsi, kad savo atliekamai misijai jis teikia ypatingą svarbą – „Seserie, Esfir, – pasakė jis, – mano brolis Izmailas prašo tavęs išeiti į kiemą jo pasitikti“, – pasakė ir iškart išėjo.

Esfir nusekė paskui jį. Prieš išeidama, ji pamatė Izmailą sėdintį ant puikaus bėro žirgo lengvai išlenktu sprandu. Žirgas trypė, skliaudė ausimis ir kramtė apynasrį. Čia Esfir pastebėjo, kad Izmailas šventiškai pasipuošęs ir prisisegęs ginklą. Vakaro tyloje aprimusiam kaimui nereikėjo apsaugos, ir todėl nesunku buvo suprasti, kad jis prisegtas tik kaip puošmena, kuri jam tikrai tiko; vakaro spinduliuose raitelis atrodė gražus, pilnas jėgų ir sveikatos kaip jaunas dievas.

– Sveika, seserie! – pasakė jis, pakėlęs ranką. – Mano svajonė išsipildė – aš gavau žirgą, tą patį, kurį buvau nusižiūrėjęs, kai mes su tavimi kovojome prie Drakono danties. Seniūnų Taryba paleido suimtus Naur-chano žmones, bet už bausmę pasiliko jų žirgus, ir seniūnai nusprendė, kad aš užsitarnavau šį žirgą. Dabar aš priklausau Gabrielio būriui – dalyvausiu išvykose į dykumą ir kovosiu su plėšikais.

Čia jis sustojo, atsikvėpė ir pratęsė:

– Šis žirgas nuostabus, jo elastinga eisena supa raitelį kaip vaiko lopšys. Štai, pažiūrėk.

Plačiame kieme, kiek leido jo erdvė, jis pademonstravo žirgo sugebėjimus, paleisdamas jį įvairiomis eisenomis: darė staigius pasisukimus, stojo piestu ir, staigiai sustabdęs žirgą, nušoko ant žemės tiesiai prieš Esfir.

– Aš atjojau pas tave pasidalinti savo džiaugsmu, juk mes kartu iškovojome šį žirgą ir tu man padovanojai balną... Man labai norisi, kad tu atsisėstumei ant jo ir pajodinėtumei kieme, kad pajustumei, kaip žirgo jėga susilieja su tavo nuosava jėga, kaip sėdėjimas balne tarsi priaugina sparnus, kurie viesulu praneš pro didžiausią dykumą. Neprieštarauji?

– Bet aš niekada nesu jodinėjusi... lyg ir bandė paprieštarauti Esfir, bet Izmailas neleido jai užbaigti.

– Aš laikysiu žirgą už apynasrio, ir mes apsuksime keletą ratų kieme, – pasakė Izmailas. Aš visą laiką būsiu šalia ir, jei prireiks, pagelbėsiu tau.

Neįmanoma buvo atsisakyti. Ji linktelėjo galvą ir tuo pat metu buvo pagauta stiprių Izmailo rankų ir pasodinta ant žirgo. Jis tuoj pritaikė kilpas prie jos kojų, ir jie pajudėjo. Tai buvo taip keista ir neįprasta, kad Esfir visą laiką tylėjo. Tylėjo ir Izmailas.

Kai jie apjojo kiemą keltą ratų, jis atsargiai nukėlė ją ir atsisveikino. Bet Esfir ilgai dar stovėjo toje vietoje, kur ją pastatė Izmailas. Ji perrinkinėjo atmintyje dešimtis smulkmenų, kurias galėjo pastebėti tik patyrusi moters akis. Ji žinojo, kad Izmailas pasipuošė ir demonstravo savo šaunų jodinėjimą tam, kad patiktų jai ir tik jai, kad, keldamas ją į balną, jis visas nukaito, o nukeldamas, nenorėjo ilgai paleisti jos iš rankų. Ir dar buvo trumpučiai, deginantys prisilietimai, kuriuos sunku aprašyti. Jai buvo aišku – šis gražus jaunuolis įsimylėjęs ją. Bet ar turėjo ji teisę atsiduoti jo jausmo šauksmui? Ji pasisuko ir greit įėjo į patalpą.

Tą naktį ji prastai miegojo. Trumpi, bet deginantys Izmailo prisilietimai, netikėtai jai pačiai, pažadino joje ankstesnius polinkius. Nuo išgyvenimų pailsėjęs organizmas suspėjo prisipildyti supančios gamtos gyvybine jėga ir ilgesingai bei įsakmiai reikalavo patenkinimo. Joje atgijo ankstesnė, neatspari potraukiams ir geidulingiems apkabinimams ir visiškai abejinga trumpos sąjungos su vyru dorovei prigimtis, kuri su didžiule jėga užvaldė jos vaizduotę. Vienas už kitą labiau viliojantys jos atmintyje šmėžavo išgyvenimų vaizdai. Išdavikiškas suglebimas užliejo visą jos kūną.

Šiaip, ji elgėsi kaip alkanas šuo, kuris dėl to, kad šeimininkas jį blogai maitina, nuolat landžioja po svetimus kiemus, stengdamasis nugvelbti ką nors valgomo, ir todėl yra apmėtomas akmenimis ir mušamas lazdomis. Ji prisiminė, kaip kartą įtūžusi vieno vyro – jos temperamento aukos – žmona įsikabino jai į plaukus ir stengėsi sudraskyti veidą. Prisiminimas buvo atstumiantis ir slegiantis. Vis tik kūnas reikalavo ir ji mintyse nusipiešė vaizdą, kad ji ištekės už Izmailo ir gyvens jo name; o jeigu jo motina, išaugusi ir nugyvenusi gyvenimą pagal aukščiausius dorovinius Bendruomenės papročius, sužinos apie jos praeitį, baisią praeitį, ir pradės su Esfir elgtis priešiškai, ją bus galima nuraminti. Bet kaip? Ji susimąstė ir prisiminė, kaip Izmailo brolis žiūrėjo į ją su neslepiamu susižavėjimu. Tik kartą pabandęs uždrausto vaisiaus, jis iškart taptų jos vergu. Du broliai, įsimylėję ją, susuktų senutę motiną.

Ilgai prasivarčiusi lovoje, ji, pagaliau, užsnūdo. Ir tada jai prisisapnavo sapnas. Vėl ją vedė į bausmės vietą, kad užmėtytų akmenimis. Sargybinių ir godžiai apžiūrinėjančių, tarytum pirmą kartą ją matančių, žioplių minios apsuptyje ji ėjo tylėdama, panarinusi galvą. Bet viena buvo keista – ji nejautė baimės. Nors ir sapne, bet ji aiškiai atsiminė, kad eina mirti ne pirmą kartą ir kad kelio gale ji būtinai pamatys Jėzų, kuris išlaisvins ją, kaip ir praeitą kartą.

Kai eisena pasuko už kampo, prieš pat bausmės vietą ji greit metė žvilgsnį ten, kur praeitą kartą apsuptas savo mokinių ir tautos sėdėjo Jėzus. Ir – o siaube! Jo ten nebuvo, kaip nebuvo ir minios, – nieko nebuvo!

Mirties baimė persmelkė ją nuo galvos iki kojų. Nevilties klyksmas, lyg užgimęs atskirai nuo jos norų ir tūnantis kažkur viduje, išsiveržė į paviršių.

– Gelbėtojau!...

Esfir pabudo nuo savo pačios riksmo. Daugiau miegoti ji nebegalėjo. Besikankindama ji bandė įspėti baisaus sapno simboliką. Iš pradžių buvo sunku, bet po to prie analizuojančio proto balso prisijungė kažkoks kitas balsas, einantis iš vidaus. Dabartinis mokslas tą balsą pavadintų intuicija, bet teisingiau bus pasakyti, kad tai žmogaus dvasios balsas, Aukščiausiojo Aš balsas, kuris išgirstamas kritiniais gyvenimo momentais.

Žingsnis po žingsnio ji prisiminė savo kelią, praeitą kartu su Izmailu, ir prisipažino sau, kad per patį pirmą susitikimą pajuto tvirtą pasitikėjimą ir simpatiją jam. Koks rūpestingas buvo Izmailas jai tos kelionės metu, kaip stengėsi jis visur jai pagelbėti!... Ir kai jie miegojo dykumoje... Iki šiol vyrai šalia jos elgdavosi visiškai kitaip... Tai ją stebino ir netgi šiek tiek žeidė. Argi ji ne gražuolė?!

O, kokia ypatinga aureole jai apsigaubė Izmailas po susidūrimo su Naur-chanu ir po mūšio prie Drakono danties! Ir pirmą kartą jos gyvenime kaip švelnus vėjelis, sukeltas galingo praskrendančio paukščio sparnų, ją palietė iki šiol nepažintas stiprus meilės jausmas. Bet ar ji turėjo teisę mylėti? Kas ji dabar? Pabėgusi seno turgaus mainytojo žmona, santuoka su kuriuo, vargu, ar prarado galią dėl to, kad jai, kaip nusikaltėlei, buvo skirta mirties bausmė. Oazė dykumoje, kur dabar ji yra, ne taip jau toli nuo Jeruzalės, jei per dykumą eina karavanai... Ji ištekės, o atsiras turgaus prekeivis ir pareikš savo teises – kas tada? Bet ji jauna, ir jos kūnas reikalauja glamonių! Čia, Bendruomenėje, kur gyvenama pagal nepaprastai aukštus dorovinius principus, motinos pačios praneša nuotakoms apie savo sūnaus pasirinkimą ir nebus nieko keisto, jei artimiausiomis dienomis Izmailo motina ateis su pasiūlymu tekėti už jos sūnaus. Motina, žinoma, turi teisę sužinoti savo sūnaus išrinktosios praeitį. Ir ką ji papasakos? Ko gero, motina vienaip ar kitaip sužinos tiesą ir prieštaraus. Tada reikės su ja kovoti. Žinoma, ji gali padaryti taip, kad abu broliai būtų nusistatę prieš motiną...

Bet tada, kai ji taip mąstė, visa, kas geriausia buvo joje, pasipiktino ir pasipriešino. Argi jai nebuvo pasakyta „eik ir daugiau nenusidėk...“? Vadinasi, visa sapno prasmė tame... Jei ji nepakeis ankstesnio gyvenimo būdo, joks Gelbėtojas jai nepadės... ji pasmerkta. Išgelbėti save ji gali tik pati.

Po to ji užsnūdo.

***

– Dukrele! – pasakė motinėlė Zara, kai Esfir, nustojusi smulkinti inde kažkokią sudžiovintą žolelę, atsisuko į motinėlę. – Tu šiandien jau kelintą kartą klausiamai žiūri į mane. Tave kas nors kankina? Kalbėk, dukrele, nekankink savęs!

Sekundę padvejojusi, Esfir pratarė:

– Po to, kas įvyko su manim anksčiau, ar aš turiu teisę ką nors mylėti?

– Turi. Mylėti galima ką nori ir kada nori. Viskas priklauso nuo to, kokia ta meilė. Yra dvi meilės pakopos: savimyla, ieškanti tik pasitenkinimo sau ir abejinga kitam. Tokie įsimylėjėliai tik išgeria ir išsekina vienas kitą ir elgiasi nedorovingai. Kai pasitenkinimo galimybė išsemta – vienas iš jų meta kitą be gailesčio ir abu eina nesibaigiančių kančių keliu, kuris veda į žūtį.

Kitokia yra pasiaukojanti meilė, ji visa pripildyta noru atsiduoti kitam, susilieti su juo, o jei reikia – nukentėti ir net numirti už savo mylimąjį. Tokia meilė praturtina, pakelia ir abu padaro stipresnius, atskleidžia ir sustiprina jų sugebėjimus. Tokios meilės rezultatas – nuostabūs meno kūriniai, dainos, didvyriški poelgiai, didingi darbai ir visa, kas veda į aukštumas ir žmonijos gerovę. Tokia meilė veda į galutinio susiliejimo palaimą. Tokia meilė – džiaugsmo kelias, vedantis į begalybę, iš kur visi ateina ir kur visi sugrįžta...

***

Kitą dieną, eidama per kiemą, Esfir pamatė Izmailo motiną. Ši vilkėjo ką tik išskalbtais baltiniais ir buvo labai rimta.

– Atėjau pas tave, dukrele! – pasakė ji. – Prisėskime kad ir ant šito akmens, kuris riogso kampe. Turiu su tavimi pasikalbėti.

Jos atsisėdo. Esfir įsitempė. Motina, kaip visada, kalbėti pradėjo atsargiai. Pirma pakalbėjo apie ūkį, pagyrė Izmailą už jo dėmesingumą ir rūpinimąsi motina, o po to staiga, tylesniu balsu pasakė, kad sūnus pareiškė jai apie savo norą vesti.

– Na, ir kas jo išrinktoji?

– Tu, – atsakė motina, įsistebeilydama į Esfir veidą.

Ši, jau spėjusi pasiruošti tokiam posūkiui, be susijaudinimo atlaikė žvilgsnį, neišreiškusi nei džiaugsmo, nei nusivylimo ir pradėjo įrodinėti visišką savęs netikimą tapti jos sūnaus žmona. Atseit, ji yra miestietė, jos rankos nepratusios prie darbų, ji nežino, ką veikti darže, nemoka elgtis su gyvuliais, nemoka melžti. Esfir tai vardinant, motina atkuto ir pralinksmėjo.

– Tai kad ir aš jam sakiau, – tarė ji. O jis nesiklauso, sako eik, ir pakalbėk su Esfir! Štai aš ir atėjau. Bet jei tu nenori, tai ką gi!

Ji tiesiog apsidžiaugė... Dar pakalbėjo, pakvietė Esfir į svečius ir be jokio kartėlio atsisveikinusi išėjo.

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė