Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė - III dalis Stipriau už mirtį

III dalis Stipriau už mirtį

Seniūnų tarybą pradėjo pasiekti nerimastingos žinios: Naur-chanas vieną po kito lankė klajojančių dykumoje genčių vadus ir vedė su jais kažkokius pasitarimus, kurių turinys buvo laikomas gilioje paslaptyje. Bet Bendruomenės informatorius, pasirodantis visur kaip avies odų supirkėjas ir visose gentyse turintis draugų, tarp kurių buvo ir genčių vadai, atskleidė paslaptį. Naur-chanas įkalbinėjo vadus prisijungti prie jo ir sunaikinti Bendruomenę. Buvo kalbama ne apie kažkokį pavienį išpuolį, siekiant išsivaryti arklius ir paimti belaisvius, bet apie visišką sunaikinimą. Po susidorojimo išlikę vyrai, moterys ir vaikai taptų belaisviais, o likęs Bendruomenės turtas anksčiau ar vėliau teisėtai būtų pasidalintas su bendražygiais. Pasiūlymas buvo viliojantis, bet vadai dvejojo, nes netikėjo, kad Naur-chanas įvykdys pažadus pasidalinti grobį po lygiai. Ir vis tik didžioji dalis vadų buvo linkusi prisijungti. Tuo pačiu metu prie vedančio į Bendruomenę tarpeklio vis dažniau pradėjo rodytis įtartini apsiginklavusių raitelių būriai, kurie pralėkdavo greitomis trumpomis aliūromis (bėgsenomis).

Seniūnai mobilizavo beveik visus suaugusiuosius, paliko jų tik nedidelę grupelę laukų apdirbimui ir atidavė juos savo kariuomenės vado žinion. Šis nustatė budėjimus prie įėjimo į tarpeklį, o likusius išsiuntinėjo į tolimas vietoves stebėti. Kaip tyčia, tuo neramiu laikotarpiu, kada taip būtų pravertusi aiškiaregės motulės Zaros savybės, ji sunkiai susirgo. Esfir nesitraukė nuo jos lovos, stengdamasi padėti viskuo, ko išmokė ją motinėlė. Ši didžiąją dalį laiko buvo be sąmonės, bet kartą pabudusi naktį ji pasakė Esfir, kad ją galima išgydyti gydomąja žolele, kuri auga Barso tarpeklyje ant akmenuoto kalno. Ta žolė, pasak motulės, augo įplyšimuose tarp akmeninių plytų, dengiančių kalną. Panaši ji į liaunas, ilgas, lanksčias pušies šakeles, padengtas spygliais, ir auga ji tik tarp akmenų įplyšimų.

Esfir paprašė seniūnų duoti jai vedlį į Barso tarpeklį ir akmenuotąjį kalną. Seniūnai pasiūlė pasirinkti jai pačiai. Ji be abejonių pasirinko Izmailą.

Buvo ankstyvas rytas, kai Esfir, užbaigusi pasiruošimą žygiui į Barso tarpeklį, paliko bokštą. Kieme jau stovėjo Izmailas ir jo jaunesnysis brolis Roamas. Abu buvo ginkluoti, nes Barso tarpeklyje gyveno laukiniai žvėrys, tad buvo galima sulaukti visokiausių netikėtumų. Šypsojosi rytas, šypsojosi Izmailas ir šypsojosi Esfir – jai džiugu buvo vėl atsidurti šalia žmogaus, kurį ji sutiko lemtingą savo gyvenimo akimirką ir kuris jos širdyje pažadino naujus, nepažįstamus jausmus.

Džiugino ją ir tai, kad Izmailo veide ji neperskaitė nė mažiausio nepasitenkinimo, kurį galėjo iššaukti nesėkmingos jo motinos piršlybos. Tokios nesudrumsčiamos ramybės pagrindu galėjo būti tik viltis, kad viskas gali pasikeisti į gerą. Ši viltis gyveno ir jos širdies gilumoje ir teikė jai žvalumo. Nebuvo reikalo naikinti šios vilties, todėl ji meiliai šypsojosi jaunuoliams.

Jie praėjo visą gyvenvietę pagrindine gatve, perėjo tiltą per upę, čia pat įsiliejančią į ežerą, praėjo dirbamus laukus ir įėjo į iš abiejų pusių suspaustą stačiais šlaitais tarpeklį . Kelias, einantis dešiniuoju upės krantu, vis labiau siaurėjo ir virto nepatogiu akmeniniu taku, kuris tai kildavo šlaitu aukštyn, tai vėl nusileisdavo beveik iki vandens, tai apglėbdavo išsišovusią uolą, tai pakibdavo virš upės, prikibęs prie išsišovusios šlaito pakopos. Prie vieno posūkio Izmailas išsuko iš kelio, ir jie akmeniniu šlaitu pradėjo ropštis į viršų, įsikibdami į krūmus ir šliauždami. Pasirodė gydomoji žolė. Esfir greit pripildė savo krepšį ir jau norėjo apsisukti grįžimui atgal, tačiau Izmailas pasiūlė jai nepraleisti progos, jei jau jie čia, ir užlipti į kalno viršūnę.

Lipimas buvo sunkus ir pareikalavo nemažai pastangų užsiropšti ant paskutinės uolos, vainikuojančios Barso kalną. Taip, pavargti vertėjo! Atsivėręs vaizdas buvo stulbinantis! Kalnas, o tiksliau vainikuojantis kalną kalvagūbris, užsibaigė staigiu skardžiu, einančiu tiesiai į dykvietę. Į dešinę ir į kairę, padalintas tarpeklio, driekėsi kalnagūbris, lyg atskirdamas du pasaulius – kalnuotąjį nuo lygumos.

Bet apačioje, tiesiai po jais, ten, kur pasibaigiantis lyguma (paversta bendruomenės dirbamais laukais) susiaurėjęs tarpeklis skyrė kalnagūbrį ir vedė į atvirą dykumą, jie pamatė kažką tokio, kas privertė juos nuo pusės žodžio nutraukti pokalbį, priglusti prie žemės ir atidžiai įsižiūrėti.

Įspūdingas būrys ginkluotų raitelių būriavosi prie į įėjimo į tarpeklį. Sulaikę kvėpavimą mūsų keleiviai stebėjo, kaip raiteliai perduoda arklius arklininkams ir, išsirikiavę eilute, traukia link tarpeklio.

Pirmas prakalbo Izmailas. Jis buvo ramus, bet truputį išblyškęs, ir jo balse buvo jaučiamas neįprastas rimtumas.

– Tai Naur-chano žmonės. Viskas aišku. Aš suprantu šio klastingo priešo planą. Rengiamas pavojingas Bendruomenės užpuolimas. Visi priešų pasijodinėjimai ir būriavimaisi anoje lygumos pusėje buvo tik gudrus manevras, kad būtų atitrauktas Bendruomenės apsaugos dėmesys. Tikrasis smūgis ruošiamas iš čia. Būrys, kurį mes matome, sužinojo apie taką per tarpeklį, kuriuo mes šiandien ėjome, ir vienas po kito jie skverbsis į lygumą iš užnugario ir netikėtai užvaldys dalį gyvenvietės, pagrobs kiek galima daugiau moterų ir vaikų įkaitais. Tada Naur-chanas diktuos tokias sąlygas, kokios tik jam šaus į galvą ir su kuriomis mūsų vyrai turės sutikti...

Jis patylėjo minutę, tarsi suteikdamas klausytojams galimybę suprasti tai, kas buvo pasakyta.

– Kas benutiktų, reikia perspėti Bendruomenę. Vienas iš mūsų turi skubėti atgal, pranešti apsaugai ir perspėti gyventojus. Bet mažai bus naudos, jei žinios nešėjas ir užpuolikai atsiras gyvenvietėje vienu metu. Du pasiliks tarpeklyje ant tako ir stengsis užlaikyti puolančiuosius, – jis padarė pauzę ir pridūrė, – kol neatskubės pagalba.

Vėl truputį patylėjęs, jis ištarė:

– Perspėti Bendruomenę eisi tu, Esfir, o mes su broliu pasiliksime čia ir kovosime.

Stojo tyla. Po to prakalbo Esfir.

– Tu neteisus, Izmailai. Eiti į Bendruomenę turiu ne aš, o Roamas, todėl kad aš nežinau kelio ir lengvai galiu jį pamesti ir pasiklysti. Čia tiek posūkių! Pasitikėdama jumis aš nesistengiau įsidėmėti kelio, kai ėjome čionai. Tegu Roamas perduos man savo lanką ir strėlinę ir aš liksiu su tavimi kovoti. Nepamiršk, kad Bendruomenėje aš praėjau šaudymo iš lanko mokymus, kaip ir visos čionykštės moterys. Aš moku kovoti, tu matei tai prie Drakono danties. Tavo dovana su manimi, – ir ji uždėjo ranką ant durklo rankenos, kabojusio prie diržo.

Jos žodžiuose buvo logikos, bet jos žodžiuose Izmailas pajuto dar kažką didingo, kažkokį geležinį pasiryžimą...

Jis liepė broliui perduoti ginklus Esfir ir Roamas nubėgo. Žinodamas, kad brangi kiekviena minutė, jis bėgo tol, kol nebegalėjo atsikvėpti, po to pradėjo eiti žingsniu, pasiruošęs vėl bėgti, kai tik atsistatys kvėpavimas.

Izmailas ir Esfir nusileido ant tako, vedančio per tarpeklį, ir pradėjo ieškoti vietos, labiausiai tinkamos kovai. Judėdami taku į priešo pusę, jie rado akmeninį iškyšulį, beveik atitveriantį kelią. Priešais iškyšulį susidarė aikštelė, kur pilnai galėjo įsitekti du žmonės ir netgi truputį judėti, nerizikuodami nukristi į bedugnę. Aplenkdamas aštrų iškyšulį takelis ėjo išlinkimu, primenančiu pusmėnulį, sudarydamas antrą tokį pat iškyšulį, kaip ir pirmais, po to dingdamas iš akiračio už antrojo iškyšulio. Čia aikštelėje prieš pirmąjį iškyšulį, Izmailas nusprendė sutikti priešą; išsikišimas leido šaudyti ir pasislėpti nuo atsakomosios strėlės. Kol prie antrojo iškyšulio pasirodys priešas, buvo likę truputį laiko.

Stovėdami vienas priešais kitą jie dairėsi, tuo pačiu stebėdamiesi juos supančio pasaulio didingumu ir grožiu. Be žodžių, be paaiškinimų abu suprato, kad jie pasmerkti, ir todėl pasaulis jiems atrodė gražesnis nei kada nors anksčiau. Ir statūs šlaitai tarpeklyje, apžėlę krūmynais bei prasišviečiantys įvairiaspalviais įrėminimais, ir žydras dangus su plaukiančiais juo nedideliais debesėliais, ir migla virš kviečiančių žemiškų tolių – visa kalbėjo apie vieną ir tą patį – kokia nuostabi žemė! Apsižvalgę, jie pažiūrėjo vienas į kitą, ir atrodo, kad pirmą kartą suprato, kokie jie yra jauni ir gražūs. Ir tie jausmai, kuriuos iki šiol jie stengėsi užgniaužti savyje, prakalbo juose su nauja jėga.

– Ar tu supranti, kas mūsų laukia? – kažkodėl tyliai, priartėjęs per pusę žingsnio prie Esfir, paklausė Izmailas.

– Mus nužudys. Aš tai supratau iškart, kai tu pasiūlei man išeiti, – taip pat tyliai atsakė ji.

– Tai kodėl gi tu neišėjai, jei supratai? – pertraukė jis vėl.

– Todėl kad pamilau tave taip, Izmailai, kaip nieko nemylėjau...

– Bet tu gi atsakei mano motinai, – ir Izmailo balse pasigirdo neviltis.

– Taip, atsakiau, nes laikiau save neverta tavęs. Aš neištikima žmona, su nusidėjėlės žyme... Kokia aš galėjau būti tau draugė?

Po to, truputį pagalvojusi, pridūrė:

– Gyventi su tavimi man negalima, o numirti – galima.

– Kokia nuostabi tu moteris, – ištrūko Izmailui, – juk aš pamilau tave ir nedrįsau prisipažinti netgi sau. Kai pirmą kartą pamačiau tave tarp Jėzaus mokinių, šilkinė palaidinė kyšojusi iš po kelionės apsiausto ir tavo mažos, baltos, švelnios rankutės kalbėjo apie tai, kad tu niekada nepažinai sunkaus, varginančio darbo, kokius dirba moterys mūsų Bendruomenėje. Mano skurdžioje pašiūrėje nebuvo vietos, kurią būčiau galėjęs skirti tau. – Jis sugriebė ją už rankų, po to aistringai sušnibždėjo:

– Nė viena moteris, išskyrus mano motiną, kai aš buvau dar vaikas, nebučiavo manęs. Aš nežinau moters prisilietimo skonio, pabučiuok mane, jei myli...

Ir ji pusiau pravira burna prisispaudė prie jo lūpų.

Galinga nežinomos palaimos banga, pripildyta vieninteliu noru susilieti, nugrimzti ir išsisklaidyti vienas kitame, uždengė ir prarijo juos. Izmailui tarsi žemė išslydo iš po kojų. Kažkas trenkė į jį. Kažkas persmelkė jo kūną ir jis juto, kad plaukia erdvėje, kurioje nieko, visiškai nieko nebuvo. Buvo Šviesa ir nenusakomas palaimos jausmas.

Riedančių nuo kalno akmenukų šiugždėjimas privertė juos atsiplėšti vieną nuo kito. Pažvelgę į viršų, jie pamatė dvi kalnų ožkeles, lengvais šuoliukais bėgančias į pakalnę iš vakarų į rytus. Matyt, juos išgąsdino judančių taku karių būrys.

– Koks nuostabus galėtų būti mūsų gyvenimas, – iš naujo glausdamas ją savo glėbyje ir godžiai bučiuodamas sušnibždėjo Izmailas, vėl besiekdamas Esfir lūpų.. Bet ji parodė ranka į tako vingį, iš už kurio pasirodė besiskverbiančio beveik keturpėsčia pirmojo priešo galva.

Greit apsisukęs, Izmailas pamatė, kad keli priešo kariai jau apėjo tolimąjį iškyšulį ir, glausdamiesi beveik prie pakibusio kalno šlaito, lėtai juda į priekį. Pirmasis, juodbarzdis, niūrios išvaizdos vyras ėjo apsinuoginęs iki pusiaujo, su karo kirviu dešinėje rankoje. Jam už nugaros kabėjo lankas ir strėlinė.

Rytas neaptemo Izmailo akyse, jis nusidažė kita spalva. Visiškas bebaimiškumas ir noras susikauti kaip praeityje, pripildė jo sielą... Taip, kaip ir anksčiau, už jo nugaros stovėjo moteris, pati geriausia ir pati trokštamiausia. Be to, ten, slėnyje už jo nugaros buvo jo seserų ir brolių kaimas, kuriems grėsė mirtinas pavojus, o išgelbėjimas buvo jo rankose. Jis kovos už Bendruomenę. „Vienas už visus ir visi už vieną!“ Jis išėjo iš už iškyšulio, pirmąja strėle paguldė juodbarzdį, šis sušuko ir, sumosavęs rankomis, nukrito į prarają. Neleidęs susivokti likusiems dviems, Izmailas paleido strėles ir jos neklysdamos pasiekė tikslą. Bet puolančiųjų būrys, kaip buvo matyti, spėjo įvertinti situaciją. Judėjimas nutrūko. Iššoko tik vienas karys, kuris ištempė lanką, paleido strėlę į Izmailą ir tuoj pat pasislėpė už iškyšulio. Izmailą išgelbėjo tik tai, kad jis, nuspėdamas tokį žingsnį, spėjo atsitraukti.

Stojo pauzė ir apgaulinga tyla, kiekvieną minutę galinti peraugti į pavojingą netikėtumą. Ir staiga Izmailas išgirdo virš galvos ant kalno šlaito pritildytą prakeiksmą, trumpą ir tūžmingą, koks žmogui gali ištrūkti tik prieš jo valią. Po to nuo kalno su triukšmu ir šiugždėjimu pradėjo ristis kažkas sunkus ir didelis. Jis nusirito į aikštelę tiesiai prie Izmailo kojų. Tai buvo ginkluotas karys. Apkurtintas kritimo, jis gulėjo nejudėdamas, o jo nuogą ranką spirale buvo apsivijusi didelė gyvatė, kuri siūbavo savo galvą kaip švytuoklę iš vienos pusės į kitą ir šnypštė. Esfir peilio mostelėjimu nupjovė gyvatei galvą, o Izmailas, neleidęs priešui atsigauti, nudūrė jį ir nustūmė koja į prarają, prieš tai nuplėšęs jam kardą, kuris galėjo praversti Esfir. Buvo aišku – priešo karys bandė prašliaužti stačiu šlaitu jiems į užnugarį. Ir jis galėjo būti ne vienas. Viršutinis kybančios aikštelės kraštas, kur stovėjo mūsų didvyriai, turėjo aštrų kraštą, kuris trukdė apžiūrėti visą kriaušį. Izmailas liepė Esfir užsiropšti jam ant pečių ir, prisiglaudus prie skardingos sienos, apžiūrėti kalno šlaitą. Ir tikrai, Esfir pamatė antrą karį, kuris šliauždamas pilvu ir kabindamasis rankų ir kojų pirštais už nelygumų, brovėsi į jų užnugarį. Izmailas padavė jai lanką ir strėles. Esfir, kuri pirmą kartą realiai įvertino, kokios naudingos buvo mokymosi šaudyti iš lanko pamokos, vis tik pataikė ne pirmąja, o antrąja strėle. Priešas, kelis kartus sukrėstas traukulių, apmirė.

Nusileidusi ant žemės, Esfir pažiūrėjo Izmailui į akis ir perskaitė juose susižavėjimą – jis didžiavosi savo drauge.

Vėl įsivyravo tyla; kuo ilgiau ji tęsėsi, tuo grėsmingesnė darėsi.

Priešas, tikriausia, stendamasis kažką sugalvoti, tarėsi, o mūsų gynėjai džiaugėsi kiekviena minute, skaičiuodami, kaip toli per tą laiką galėjo nueiti Roamas ir kiek dar reikia išsilaikyti, kol ateis pastiprinimas. Tyla buvo nutraukta, kai ant tako prie tolimojo iškyšulio pasirodė karys ir sustojo, laikydamas priešais save didžiulį skydą, saugantį jį nuo strėlių. Tereikėdavo Izmailui išlįsti iš savo slėptuvės, kad nematomi šauliai, pasislėpę už milžino nugaros, apibertų jį strėlėmis. Pridengti nematomų šaulių, nesuteikiančių progos Izmailui paleisti strėlę, priešo kariai vienas paskui kitą nesustodami šliaužė pirmyn, kad galėtų kovoti karys prieš karį su gynėjais. Ruošdamasis gynybai, Izmailas įspraudė Esfir į rankas kardą ir pasakė:

– Linksmiau, mergaite! Pasaulis nuostabus! Mūsų pranašumas tame, kad takelis labai siauras ir juo galima eiti tik vorele, po vieną, tad prieš mus bus tik po vieną priešą. Tik suspėjo jis tai pasakyti, ir prieš jį išniro ranka su ietimi, o po to pasirodė kario galva, degančiomis neapykanta akimis. Izmailas pirmu smūgiu perpus perkirto ietį, o antruoju nukirto ranką, ir praraja prarijo priešą. Prasidėjo sumaištis. Puolantieji pradėjo šturmuoti, lipdami per saviškių lavonus. Nei Esfir, nei Izmailas nebūtų galėję vėliau papasakoti, kaip jie kovėsi tomis minutėmis. Jie dūrė, kirto, atšokdavo... Juos pačius sužeidė, bet jie to nepastebėjo. Jie atsigavo ir susivokė tik tada, kai įsivyravo visiška tyla. Šturmas buvo sustabdytas, šniokščiantis kalno krioklys plovė nukautų priešų kūnus.

Izmailas prigulė ir priglaudė ausį prie žemės: ar negirdėti skubančių jiems pagelbėti raitelių žirgų kanopų tolimo dundėjimo?

Bet žemė tylėjo. Jie pradėjo apžiūrinėti vienas kito žaizdas, kad perrištų kokiomis nors skiautėmis. Laikas ėjo, ir jie vėl džiaugėsi, kad taip ilgai jiems pavyko užlaikyti priešą. Vėl mintyse jie apmąstė ir nusprendė, kad Roamas jau turėtų būti Bendruomenėje ir dabar, tikriausiai, kelia aliarmą. Ką atsiųs? Tikriausiai, Gabrielį su jo būriu, todėl, kad Gabrielis kaip tik vakar grįžo po dykumos patikrinimo. Kvėpuodamas pilna krūtine, Izmailas atsistojo ant prarajos krašto ir įsižiūrėjo į kitą tarpeklio krantą. Ten prie pat triukšmingos upės vandens augo senas vienišas medis. Plačiai išsišakojo jo vešlus vainikas, o viršūnė siekė lygį, kuriame stovėjo Izmailas. Nejudančiame ore nebuvo nė menkiausio vėjelio ir, staiga, tame medyje kažkaip keistai sujudėjo kelios šakelės. Izmailas stengėsi įsižiūrėti ir jam pasirodė, kad jis mato kažkokią figūrą. Tuo momentu ore sušvilpė strėlė ir giliai įsmigo jam į šlaunį. Izmailas suprato – šovė į jį iš to medžio kitoje tarpeklio pusėje. Šovė iš šono, o iš šono jie buvo neapsaugoti. Išsigelbėjimas tik vienas – greičiau užmušti šaulį, kol jis nespėjo jų iššaudyti. Izmailas ištiesė ranką prie strėlinės – nė vienos strėlės. Tada jis ištraukė iš savo kūno priešo strėlę, įdėjo ją į lanko templę ir skrupulingai prisitaikė. Jis paleido strėlę, bet ir šaulys iš tos pusės tarpeklio tuo pačiu metu iššovė. Dvi strėlės švilpdamos lėkė viena į kitą ir prasilenkė ore.

Šaulys, laužydamas šakas, sunkiai krito ant žemės. Priešo strėlė nešė mirtį Esfir. Giliai ji įsmigo į baltą aukštą krūtinę, prie kurios taip ir nesuspėjo švelniai prisiliesti Izmailas. Plačiai atmerkusi akis, nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo Esfir, tarsi klausdama: „Ar tai mirtis?“

Išplėtusi rankas ji puolė prie Izmailo ir pakibo jam ant kaklo. Tarsi pilnas rudeninio liūdesio ir tolumoje tylantis išskrendančių gervių kleketavimas, tyliai nuskambėjo jos žodžiai, kartkartėmis virsdami šnabždesiu.

– Štai ir mano gyvenimo pabaiga. Trumpas gi jis buvo, ir daug buvo jame klaidų... Bet aš sutikau tave... Jei sutiksi Mokytoją, pasakyk Jam, kad sužlugdytą savo gyvenimą, kurį Jis man grąžino Jeruzalėje, aš garbingai išgyvenau iki galo.

– Tu atidavei jį už kitus, būtent taip, kaip Jis mokė! – aistringai sušuko Izmailas.

– Motinėlė Zara, – vėl prakalbo Esfir, – mokė mane, kad gyvenimas amžinas, kad miršta tik kūnas, o ne dvasia, kuri ir yra tikrieji mes, kad meilė, jei ji tikra, suriša žmones visam laikui. Vėl ir vėl sykį pamilę vienas kitą mirs ir gims daug daug kartų, kad galiausiai susilietų į neįsivaizduojamą palaimą. Ar tiki tuo?

– Tikiu! Todėl, kad tu tuo tiki, o kas gali būti geriau už tokį tikėjimą, – pratarė Izmailas ir dar arčiau pasilenkė prie Esfir. – Vieno tavęs maldauju, – aistringai sušnibždėjo jis, – neišskrisk iškart, kai tik nusimesi nuo savęs šį sužalotą kūną, o pabūk šalia manęs, nes aš greit atseksiu paskui tave ir mes kartu nuskrisime į tą šalį, kur išeina visi mirusieji ir iš kur ateina visi gimstantys Žemėje.

Kol jis tai sakė, konvulsija perbėgo Esfir veidu ir ji nutilo, bet jos lūpos dar truputį judėjo, ir nors ausys negalėjo pagauti garso, Izmailas suprato, kad ji pasakė: „Aš palauksiu“.

***

Vidinis Esfir žvilgsnis pralėkė visu jos gyvenimu, kaip kad būna visiem mirštantiesiems, aprėpdamas mažiausias smulkmenas nuo ankstyvos jaunystės. Ir vėl ji pamatė save einančią į bausmės vietą Jeruzalėje. Čia jos vaizdinių kaleidoskopas sulėtėjo, suteikdamas Esfir galimybę prisiminti, kad ji jau trečią kartą eina tuo keliu. Ir tada ji prisiminė, kad bausmės vykdymo vietoje Jėzaus nebuvo, kad nebuvo kam jos išgelbėti, ir ją apėmė siaubas. Dabar ji ėjo trečią kartą, godžiai įsistebeilydama į paskutinį posūkį, į tą vietą, kur turėjo būti Gelbėtojas. Ir koks džiaugsmas! Jis buvo ten. Jis stovėjo mielas, besišypsantis ir iš Jo sklido Šviesa. Esfir aiškiai išgirdo, kaip Jis pasakė:

„Pamilk savo artimą, kaip patį save,“ – ir dingo.

Nustebo Esfir: „Kur gi minia su teisėjais ir su godžiais kruviniems reginiams žmonėmis?“ Jos nebuvo; vietoj jos ji pamatė daugybę žmonių, beveik visus Bendruomenės gyventojus, susirinkusius centrinėje savo gyvenvietės aikštėje. Minia buvo sunerimusi. Kalbėjo jaudulingo pasididžiavimo pritildytais balsais. Iš lūpų į lūpas buvo perduodami tie patys vardai: „Esfir“ ir „Izmailas“. Žmonės kalbėjo apie jų atliktą žygdarbį, apie išsigelbėjimą judviejų gyvybių kaina.

Esfir tarsi kabėjo erdvėje virš tos minios ir pajuto, kad Izmailas yra greta jos. Iš minios į juos abu kilo galingos meilės ir dėkingumo bangos. Tos bangos skverbėsi į jų esybes, šildė ir glamonėjo.

– Kokia aš laiminga! – sušuko ji.

Šis jausmas, sukėlęs dvasios įtampą, buvo toks stiprus, kad persidavė jos mirštančiam kūnui ir jį išgirdo Izmailas, pasilenkęs prie jos lūpų. Tai buvo paskutiniai žodžiai, ir jos širdis nustojo plakusi.

Kurį laiką Izmailas sėdėjo tylėdamas, bandydamas surinkti mintis. Po to prikrito ausimi prie žemės ir įsiklausė. Iki jo atsklido tolimas atskriejančio į pagalbą būrio žirgų kamanų kaukšėjimas. Žemė gaudė. Ryškiai ir vaizdžiai mintyse jaunuolis pamatė, kad pasilenkę pirmyn ugningame lėkime, sutankintai kvėpuoja raiteliai, lekia išsirikiavę beveik į eilę, o žirgai beveik pilvais siekia žemę. Galbūt ir Roamas skuba ant jo juodbruvo, degdamas troškimu užtikti brolį gyvą...

Džiaugsmingas ir triumfuojantis Izmailas pakėlė galvą. „Bendruomenė išgelbėta! Klastingas Naur-chano planas sugriautas.“ Jis išsitiesė visu ūgiu, ir tada išsipildė tas ugningas troškimas, kuris ką tik gimė jame suvokus, kad Bendruomenė išgelbėta. Jis dabar norėjo, negaišdamas nė minutės, nusimesti savo žaizdotą kūną ir prisijungti prie tos, kurią mylėjo.

Priešo strėlė prašvilpė ore ir įsmigo Izmailui vos ne į pačią širdį. Šovė priešo karys, spėjęs vietoj nukautojo užsiropšti į vienišą medį kitoje tarpeklio pusėje.

Izmailui aptemo akyse. Nusviro galingi pečiai. Pradėjo linkti keliai. Ir jis nuvirto ant žemės. Paskutinė jo mintis buvo: „Kokia sėkmė! Dabar aš pamatysiu Esfir!“

***

Sunkiai sirgusi motinėlė Zara, dažnai ligos metu prarasdavusi sąmonę, pusiaudienį atsigavo. Tylu buvo kambaryje. Prisiminė Zara, kad ji pasiuntė Esfir į Barso tarpeklį. Prisimindama tai, ji pajuto nesuvokiamą nerimą, kažkas jai kuždėjo, kad Esfir negrįš. Tada ji įtempė savo dvasinį regėjimą ir aiškiaregės žvilgsniu pamatė tai, ką mes jau aprašėme. Bet ji pamatė ir tai, kas praslydo pro paprastą žmogišką žvilgsnį.

...Kai Izmailas, nukautas strėlės nukrito, motinėlė Zara pamatė, kad prie jo priėjo Esfir, bet ne ankstesnė, o švytinčioji tylia vidine šviesa; kai ji priartėjo prie nukritusiojo, šalia jos atsirado toks pat švytintis ramia šviesa nuostabus Izmailo atvaizdas. Žmogaus astralinių kūnų atsiskyrimas motinėlei Zarai buvo įprastas reiškinys, bet ji uždavė sau klausimą: kodėl šiedu taip stipriai švietė?

Ir tuojau pat suprato. Šviesa – jų žygdarbio rezultatas, žygdarbio, nepaisant to, ar jis buvo įvykdytas kovos lauke, ar tai buvo ištiso gyvenimo, atiduoto tarnaujant žmonijai, rezultatas. Dvi šviečiančios laimingos figūros, gerokai gražesnės už paliktus jų kūnus, ištiesė viena kitai rankas ir pradėjo kilti aukštyn į dangų, kuris ( motinėlė Zara žinojo pagal savo pačios patyrimą) buvo kelias į tą šalį, kur išeina visi mirusieji ir iš kur ateina visi gimstantieji Žemėje.

– Mirties nėra. Yra visa traukianti, visa kurianti, viską nugalinti meilė, – tyliai pratarė motinėlė Zara ir nugrimzdo į sapną.

А.Хейдок. Радуга чудес. Рига, VIEDA, 1994.С. 202  

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė