Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė - Alfredas Cheidokas (1892–1991)

Alfredas Cheidokas (1892–1991) Alfredas Cheidokas (1892–1991)

Mūsų laikais, kai visuomenę užgriuvo okultinių, bioenergetinių, antroposofinių (gr. anthropos – žmogus ir sophia – išmintis) ir magijos kūrinių lavina, kada tarp knygų piramidžių apie ekstrasensoriką kartais nebeįmanoma atskirti tiesos nuo melo, ypač vertinga tampa tiesos ieškojimui paaukojusio savo ilgą, šimtamečio gyvenimo patyrimą sukaupusio mokslininko ir rašytojo figūra – Alfredo Cheidoko asmenybė.

Pagal pilietybę latvis, jis gimė 1882 metais viename iš pačių vaizdingiausių Latvijos vietų, miškingoje vietovėje, netoli Amati upelės Doles kaime. Kai vaikui sukako trys metukai, tėvai persikėlė į Adlerio kaimą. Čia ir prabėgo būsimojo rašytojo vaikystė. Tėvas buvo kalvis ir turėjo dirbtuves. Motina šeimininkavo namuose ir auklėjo du sūnus. Gamta visada buvo artima berniukui. Vėjuotomis dienomis, kai vėjas švilpdavo kamine, jam atrodydavo, kad tai stichijų dvasios nerimsta, dejuoja, verkia ir kviečia jį skristi kartu į tolimą ir pasakišką undinių, nykštukų ir fėjų šalį. Turtingas ir nuostabus buvo tas paslaptingas vaiko pasaulis.

O vasaros vakarais, kai tėvai ir vyresnysis brolis Janis jau seniai miegodavo, berniukas mėgdavo užsibūti apgaubtame mėlynų sutemų kieme ir įsiklausyti į paslaptingą besišliejančio prie kaimo tamsėjančio miško tylėjimą. Jis aiškiai girdėdavo nesuprantamus, užburiančius sielą garsus, atsklindančius iš tolimų laukų už kelio. Visur buvo pilna paslapties ir gilios prasmės, gamta kalbėjo su berniuku savo paslaptinga, tik jam vienam suprantama simbolių ir paslapčių kalba.

Rudenį miške grieždavo „rudens smuikai“ ir miškas verkdavo, mesdamas auksines rudeninių lapų ašaras, o Gamtos šventykla būdavo tokia iškilminga ir liūdna, kad didis tylėjimas apimdavo berniuko sielą ir giliu liūdesiu užpildydavo jo širdį.

Kai berniukui suėjo aštuoneri, motina pradėjo jį mokyti rašto. Jis parodė stebėtiną gabumą skaitymui ir greit namų bibliotekoje buvo perskaitytos visos knygos. Prasidėjo knygų paieška po tolimus kaimus pas kaimynus. Būdamas dvylikos jis surado senovinę močiutės Bibliją odiniu viršeliu ir perskaitė ją nuo pradžios iki galo.

Močiutė ir motina buvo giliai tikinčios, o tėvas ir vyresnysis brolis – daugiau linkę į ateizmą. Tais laikais tarp valstiečių, apsilankančių kalvėje, tapo madinga netikėti Dievu. Tada mažasis Alfredas karštai prieštaraudavo suaugusiems. Jis gindavo religiją ir, dažniausiai nugalėdavo savo oponentus, nes buvo apsiskaitęs ir išsiskyrė gyva ir šmaikščia kalba.

Berniuką atidavė į pradinę mokyklą; jis greit įvaldė rusų kalbos pradmenis ir ieškodamas rusiškų knygų, dažnokai pradėjo lankytis mokyklos bibliotekoje. Jis svajojo tapti rašytoju. Bet tėvai buvo neturtingi, todėl negalėjo toliau leisti berniuko mokytis. Jaunuolis kartu su tėvu dirbo kalvėje. Alfredas turėjo turtingą vaizduotę ir mėgo mąstyti, jis tėvo pameistriams pasakodavo apie tai, ką perskaitė. Stovėdamas prie žaizdro ir pumpuodamas kalvio dumples, jis kurdavo savo nesibaigiančius fantastiškus romanus su pratęsimais, o jo širdį degino ilgesys dar nepažintoms tolimoms šalims, tviskantiems snieguotiems kalnams, plačioms Sibiro lygumoms.

Jaunuoliui buvo šešiolika, kai jo dėdė Karlas pasiėmė jį su savimi į Tverės guberniją dirbti medžio pjovimo gamykloje. Ten greit persikėlė ir visa šeima. Jaunuolis pamilo šį kraštą Volgos aukštupyje. Ėjo metai. Įsiplieskė pirmas pasaulis karas; Alfredas buvo pašauktas į armiją ir dirbo fronte sanitaru.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina valanda, kai įvyksta tai, kas skirta, atgyja užsimezgę praeityje karminiai ryšiai ir, pritraukti galingo karminio magneto, vyksta gyvenimiški susitikimai. Atsitiko taip, kad 1917 metų pavasarį Blagoveščenske jis susitiko su ta, kuri po pusmečio tapo jo žmona; dar po 17 metų tolimame Charbine įvyko susitikimas su N.K.Rerichu, kuris tapo jo Mokytoju.

O, tuo metu, gyvenimo srovė skubėjo toliau; revoliucijos banga Alfredą Cheidoką ir jo žmoną nunešė į tolimąjį Charbiną, kur jie žadėjo įsikurti, bet pabėgėlių srautas buvo toks didelis, kad visiems atvykėliams gyvenamos vietos neužteko.

1934 metų balandžio pabaigoje, ekspedicijos į Mandžiūriją metu, su savo vyresniuoju sūnumi Jurijumi į Charbiną atvyko N.K.Rerichas. Charbine, Rericho išsinuomotame kabinete ir įvyko neužmirštamas susitikimas. Cheidokas nuo vaikystės žavėjosi Rericho reprodukcijomis, nuo 16 metų jis įtikėjo, kad geresnio dailininko pasaulyje nėra; o dabar atsirado reali galimybė akis į akį susitikti su pačiu didžiuoju tapytoju ir mąstytoju, kurio knygos „Palaiminimo Keliais“ („Пути Благосновения“) ir „Azijos Širdis“ („Сердце Азии“) buvo tokios artimos Cheidoko širdžiai. Čia, Charbine iš paties Rericho jis pirmą kartą išgirdo apie Gyvąją Etiką.

Laikas ėjo, susitikimai dažnėjo, vyko pokalbiai apie Naują planetos Erą, apie Naują žmoniją, apie bendradarbiavimą ir tautų draugystę. Tie susitikimai Cheidoko atmintyje išliko visam likusiam gyvenimui, o jis pats tapo užsidegusiu Rericho idėjų propaguotoju. Savo straipsnyje „Dar kartą apie Gyvenimo Mokytoją“, skirtame N.K.Rericho šimtmečio minėjimui, Cheidokas rašo apie tai, kaip nelaimingi ir vargingi žmonės ateidavo pas didįjį Mąstytoją ir Dailininką ne materialios, o būtent dvasinės pagalbos. Žmonės troško susitikti su Rerichu.

„Taip, pakilęs virš pilkos kasdienybės, žmogiškų aistrų ir siekių jūros, viduryje susipriešinusių interesų kovos, pakilęs aukščiau valstybinių ir tautinių skirtumų meile žmonėms spindėjo Nikolajaus Konstantinovičiaus kaitri širdis; į tą ramią, traukiančią ir viliojančią šviesą vienodai galėjo kreiptis bedalis nelaimingas rusas ir patekęs į nelaimę indas – visi jie sulaukdavo pagalbos.“

Kūrybinis Cheidoko palikimas daugiabriaunis. Čia ir „Mandžiūrijos pasakojimai“ („Манджюрские рассказы“), parašyti Charbine, ir nuostabūs traktatai apie Agni Jogą... Tačiau jo pagrindinis darbas – tai talentingi ir didelės apimties pasaulinės okultinės (okultizmas – doktrina, teigianti esant antgamtinių jėgų, kuriomis galima veikti žmogų ir gamtą) literatūros vertimai. Už šį darbą jis tikrai nusipelnė pasaulinės pagarbos.

Ir, galiausiai, knyga „Stebuklų vaivorykštė“ („Радуга чудес“), kurią jis rašė paskutiniuosius 60 savo gyvenimo metų. Šioje knygoje surinkti liudininkų pasakojimai apie kol kas mokslo nepaaiškinamus poltergeistų ir telekinezės atvejus, apie tokius reiškinius kaip vilkolakiai (vilkatas – vilku virtęs ar paverstas žmogus), burtai ir telepatija. Cheidokas tiems reiškiniams suteikia visiškai moksliškai pagrįstą savo paaiškinimą. Tai jo pasaulėžiūra, su kuria galima sutikti arba nesutikti, bet visa tai egzistuoja ir domina.

Ypatingai įdomi antroji knygos dalis, kuri skirta Agni Jogos Mokymui, kaip didžiausiam XX a. įvykiui. Cheidokas rašo: „Kai blėsta ir gęsta atitarnavę savo amžių žibintai, tuo pačiu metu užsidega nauji, galingesni, tobulesni ir skaistesni. Ir toks naujas žibintas dabar uždegtas. Šambalos Mahatmos davė pasauliui Agni Jogą, kitaip dar vadinamą Gyvosios Etikos Mokymu. Tai praeitame šimtmetyje gyvavusio teosofinio mokymo tęsinys, tiksliau – kulminacija. Teosofijos mokymą J.P.Blavatskajai taip pat diktavo Šambalos Mahatmos. Agni Joga neneigia bendrų visai žmonijai etikos ir moralės pagrindų, būdingų visoms didžiosioms religijoms, bet išvalo nuosėdas, susikaupusias per amžius, ir veda į naują pasaulio suvokimą, kviečiantį nesibaigiančiam dvasios kilimui.“

Nuostabias eilutes Cheidokas skyrė didingam Šambalos aiškinimui. Jis rašo: „Šambala – tai religijų, filosofijų, geriausių minčių, mokslinių atradimų šaltinis. Šambalos Valdovai yra Kosminės galios, beribio proto, apie kurį mes net nežinome, valdytojai. Ir Gamtos jėgos jiems paklūsta. Jie Meilės ir Užuojautos Valdovai. Jie atiduoda visas savo jėgas ir neaprėpiamas aukas žmonijos Gerovei ir Bendram Labui.“

„Šambala – gigantiška minčių labaratorija, ne pagal užimamą plotą, bet pagal Mąstytojų galią. Tai visiškai gali suvokti tik tie, kurie įsitikino minties poveikiu, perduotu per atstumą. Mintis gyva, kaip ir žmogaus sąmonė, sukūrusi mintį. Ji skrieja žaibo greitumu ir vykdo siuntėjo valią. Todėl Šambalą galima prilyginti galingiausiai radijo stočiai, skirtumas tik toks, kad nėra būdingų paprastam radijui trukdymų, o pasiųstos mintys daugeliu atveju pripažįstamos ne kaip patekusios iš aplinkos, bet kaip nuosavos. Šambalos didingumas gali būti suvoktas tik einant dvasinio tobulėjimo keliu, kurį siūlo Didieji Šambalos Mokytojai.“

Toliau Cheidokas pratęsia savo mintį apie tai, kad visi tie užrašai skirti tam, kad žmogus, pirmą kartą paėmęs vieną iš keturiolikos Agni Jogos tomų žinotų, kad rankose laiko ne paprastą knygą, kokių milijonai, o amžiaus stebuklą. „Apgaubta paslapties, tūkstantmečiais buvusi prieinama tik pašvęstiesiems, Didingoji Šambala pakėlė kraštelį savo paslaptingojo užkloto ir su nebūdingu dosnumu lieja pasauliui išmintį tokiu būdu, kokiu ją sugeba priimti žmonija tame evoliucijos etape.“

„Agni Jogos Mokymas skelbia bendradarbiavimo principą tiek tarp žmonių, tiek ir tarp valstybių; tai turi išaugti į Pasaulinę tautų Broliją – Pasaulinę Bendruomenę“, – rašo Cheidokas.

Knyga „Stebuklų vaivorykštė“ („Радуга чудес“) įdomi ir tuo, kad į ją įeina atskiros esė (įvairios tematikos kūrinys, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas), apybraižos ir Cheidoko pranešimai.

Gilaus turinio ir įdomus išmąstymais yra jo straipsnis „Šeštoji rasė“. Esmė ta, kad mūsų senasis pasaulis ir šiandieninė žmonija griauna patys save, stipriausiai tai pasireiškia tarpusavio santykiuose – tai egoizmas, tiek asmeninis, tiek ir valstybinis, tai negirdėtas moralės nuopuolis, didėjantis nusikalstamumo, narkomanijos ir pasileidimo augimas, tai bedvasė muzika, abstrakcionizmas (moderniojo meno kryptis, kuriam būdingas nedaiktiškumas) mene, šeimos nykimas ir dar daug daug kitų nukrypimų. Ir būtent tuo pačiu metu į žmonijos rankas ateina galingos energijos, sugebančios sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Save naikinančią žmoniją pakeisti ateina nauja, šeštoji rasė, kurios mąstymas priešingas pasiruošusiai susinaikinti žmonijai.

Cheidokas rašo: „Vietoj egoistinės kovos dėl asmeninės naudos, naujasis mąstymas bus užimtas plačiausiu bendradarbiavimo principo įgyvendinimu, siekiant Bendros Gerovės visame ir visur; tos rasės tikslas bus kurti Pasaulinę Broliją“.

Naujasis Gyvosios Etikos Mokymas, atveriantis Vartus į ateitį ir kviečiantis nesibaigiančiai kūrybai ir džiaugsmui, nepasiekiamas silpniesiems, kuriems reikia egzistuojančios principų sistemos apsaugos, mielai atleidžiančios jiems nuodėmes ir tokiu būdu sunaikinančios jų atsakomybės jausmą už neteisingus poelgius. Žinoma, kvaila būtų galvoti, kad žmonijos perėjimas į naują, šeštą savo vystymosi etapą gali įvykti be Vadovavimo, be nurodymų iš Aukščiau. Autorius sako, kad Gyvosios Etikos Mokymas ir yra tas raktas, kurį galės suprasti tik tie žmonės, kurie yra sukaupę dvasinį patyrimą ir siekį - tai ir leis pereiti į šeštąją rasę.

Šiandieninė žmonija įžengia į paskutinį savo gyvenimiškos dramos aktą, ir kaip augalas sukaupia savo sėkloje visas jėgas, taip šiandieninė, penktoji rasė prieš savo išnykimą išlaisvina iš savęs šeštosios rasės sėklas. Keičiantis rasėms visada suteikiami Didieji Atvirumai, ir tokiu šiandien yra Gyvosios Etikos Mokymas.

Dar apie daug ką savo knygose pasakoja Alfredas Cheidokas. Jo rašiniai yra nuostabi dovana kiekvienam mąstančiam jaunam žmogui.

Sena rytų patarlė teigia: „Išlaikyk savyje džiaugsmą ryte vieną valandą, ir jis laikysis tavyje visą dieną“. Tie žodžiai visiškai atitinka Alfredo Cheidoko rašinius: supratusysis juos patirs džiaugsmą.

Anatolijus Makarovas

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė