Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė - Gyvenimo Mokytojas

Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947)Gyvenimo Mokytojas

Užfiksuoti šiame straipsnyje prisiminimai yra liudijimas ir indėlis Didžiam Gyvenimo Mokytojui N.K.Rerichui pagerbti, Jo 100-ojo gimtadienio paminėjimui.

N.K.Rericho pasirodymą Charbine 1934 metais galima sulyginti tik su meteoro skrydžiu tamsiame nakties danguje, nubrėžusiu šviesos juostą – netikėtas ir nelauktas.

Mandžiūrija užgrobta japonų, jos turtas ir gamtiniai ištekliai beatodairiškai švaistomi, nesusimąstant apie ateitį. Egzistuojanti Pu-i valdžia – marionetinė, „imperatoriaus“ be galios. Charbinas, kuris dėka jame įsikūrusių Kinijos Rytų geležinkelio statytojų per trumpą laikotarpį išaugo į stambų prekybos centrą, tiesiog kimšte prikimštas skirtingų sluoksnių rusų pabėgėlių. Visa ta masė tarpusavyje kovoja ir pešasi dėl išgyvenimo. Visus domina tik vienas klausimas – kaip susikurti nors šiek tiek pakenčiamą egzistavimą?... Emigrantai susibūrę į organizacijas, partijas, žemės ūkio kooperatyvus, bet virš visų tų susibūrimų kybo kaulėta japonų militaristų letena, nusprendusių panaudoti emigrantus kaip pagalbinę jėgą savo grobikiško užpuolimo eitynėse. Štai tokiu metu, 1934 metų paskutinėje balandžio dekadoje Charbine netikėtai pasirodė Rerichas.

Jo atvykimas sukėlė sprogusios bombos efektą. Visuomenė sunerimo, kilo visuotinis sąmyšis. Butas Sadovojos gatvėje, kur apsigyveno Rerichas ir jo sūnus Jurijus, virto nenutrūkstančio piligrimų srauto vieta – žmonės čia rinkosi be perstojo. Gerai būtų buvę, jei būtų lankęsi tik visuomenės veikėjai ar dailininkai, bet ateidavo ne tik jie – rinkosi paprasti žmonės, tolimi menui; emigrantai, kuriems, atrodytų, ir kalbėti su Rerichu nėra apie ką. Lankytojų buvo tiek daug, kad Rerichas buvo priverstas samdytis durininką, kuris stovėtų prie kabineto durų ir praleistų lankytojus tik pagal iš anksto sudarytą sąrašą. Pirmosiomis dienomis susitikimui užsirašyti reikėdavo prieš kelias dienas. Tiesa, po kurio laiko, lankytojų srautas dėl ypatingų priežasčių sumažėjo...

Kodėl, kodėl pas jį taip veržėsi? Palikime nuošalyje užsienio ambasadų valdininkus, kurie galėjo lankyti pasaulinio garso dailininką, siekdami parodyti savo taikius ketinimus; taip pat neminėkime atvykstančiųjų tarnybiniais tikslais, atmeskime japonų šnipus, įvairiausių emigracinių organizacijų atstovus, ateinančius gal tik su tikslu susilaukti paramos, taip pat atmeskime žmones, norinčius ką nors parduoti ar sudaryti sandėrį, siekiant rūpintis ekspedicijos į Mongoliją inventoriumi; nepaisykime kalbų, kurios sujaudino bedarbius, ir papasakosime apie vieną žmogų, kuris veržėsi pas Rerichą net pats tiksliai nežinodamas kodėl.

„Aš ir mano žmona buvome pabėgėliai. Mes nepriklausėme tai klasei pabėgėlių, kurie paliko tėvynę pilnais užančiais ir prikištomis brangenybių kišenėmis. Žiaurioje kovoje gimstanti nauja šalies struktūra išgąsdino mus, todėl pabėgome į Charbiną. Perpildytas tokiais pat pabėgėliais miestas sutiko mus nesvetingai, sunku buvo surasti kambarį, dar sunkiau buvo rasti kokį nors darbelį. Namo savininkas vis dažniau primindavo, kad laikas susimokėti nuomos mokestį, o pinigų nebuvo – prasidėjo daiktų išpardavimas.

Ir tada žmonai, kaip jai atrodė, kilo nuostabi idėja: ji darys dideles gražias lėles ir apvilks jas senoviniais nacionaliniais bajoraičių kostiumais. Ji mokėsi menų, todėl toks darbas jos nebaugino, o vyras galės tas lėles pardavinėti.

Prasidėjo darbas – lėlės pavykdavo vis gražesnės. Tik bėda – niekas jų nepirko. Kinų rusiškos bajoraitės nedomino. Tokie pat pabėgėliai kaip pardavėjas, nors ir džiaugėsi gražiomis lėlėmis, pirkti jų neturėjo už ką. ...Taip vaikščiojo pardavėjas Charbino gatvėmis, kasdien vis labiau prarasdamas viltį. Ir staiga jis sužino, kad į Charbiną atvyko Rerichas; jis priėmė sprendimą – „eisiu pas jį“. Jei jo būtų paklausę, kodėl jis nori susitikti su Rerichu, apie ką ruošiasi kalbėti, vargiai, ar būtų sugebėjęs atsakyti. Greičiausiai būtų pasakęs: „Taip, pajutau trauką...“

Ir štai, jis profesoriaus kabinete. Dailininkas pasirodė labai paprastas, lengvai ir maloniai bendraujantis. Pasodino ir paklausė, kas atvedė pas jį lankytoją. Šis pajuto vidinį poreikį išsipasakoti, kaip sunku jam gyventi svetimame krašte ir parodė lėles. Įdėmiai jas apžiūrėjęs Rerichas pagyrė atliktą darbą, bet pasakė, kad jie (pardavėjas ir jo žmona) pasirinko sunkų ir nedėkingą tarnavimo menui veiklą. Kol jie taip šnekėjosi, taip kankinęs pardavėją nusivylimas iš lėto garavo ir jo vietą užpildė nuostabus jausmas, naujas pasaulis. Rerichas nieko nenupirko, prekeivis net nesiūlė jam savo prekių. Nusileidęs žemyn (Rerichas buvo įsikūręs antrame aukšte) prekeivis pasuko į dešinę ir nužingsniavo Sadovajos gatve.

– Ką siūlote?

Jis apsižvalgė, parduotuvės tarpduryje stovėjo japonas, atrodo savininkas, ir kviesdamas prieiti, linktelėjo jam galva.

Gražuolių lėlių pardavėjas greit išdėstė savo prekes. Japonas iš karto nupirko visas lėlės ir užsakė didelę partiją ateičiai. Išgyvenusiam visą svetimo miesto nesvetingumą ir jau praradusiam viltį prekeiviui atrodė, kad kažkieno galinga ranka ištraukė jį iš niūrios bedugnės. Ir nuo tos dienos jis įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.“

<...> Man buvo šešiolika metų, kai nusprendžiau, kad geresnio dailininko už Rerichą nėra. Ar galėjau aš tada pagalvoti, kad kada nors mes susitiksime! Ir štai – Rerichas ir aš atsidūrėme tame pačiame mieste... Nesuvaldomas noras susipažinti užvaldė mane. Jei anksčiau Rerichą pažinojau tik kaip dailininką, tai dabar šias žinias dar papildė perskaitytos dvi jo knygos: „Palaiminti keliai“ („Пути Благословения“) ir „Azijos širdis“ („Сердце Азии“). Knygos mane labai sujaudino, ypač antroji, kurioje rašoma apie Mahatmas ir Šambalą. Kas tie Mahatmos, kas ta Agni Joga, duota Bramaputros upės slėnyje? Bramaputra išteka iš Galingųjų Nagų ežero, iki šiol saugojančio Rigvedų priesakus. Daugiau kaip keturiasdešimt pavadinimų davė pasaulio tautos paslaptingajai Šambalai. Tokia gausa verčia susimąstyti: juk negalėjo visos keturiasdešimt tautų išlaužti iš piršto vienodą legendos turinį – turi čia būti nors kruopelytė tiesos! Ir, žinoma, atsakyti į visus tuos jaudinančius mane klausimus geriausiai galėjo tas, kuris parašė šias knygas!

Iki to momento man jau teko kartą matyti Rerichą jaunųjų poetų būrelyje, kur jis pasakė trumpą kalbą apie bendradarbiavimą kaip apie naują tarptautinį ir tarpžmogišką santykių principą. ... bet dabar jį pamačiau iš tikrųjų. Ne visada žmogus mato vienodai, nors žiūri į vieną ir tą patį. Šis didingas, o kartu ir paprastas senolis su balta barzda buvo panašus į biblijinį pranašą, atėjusį skelbti naujos tiesos ar išaiškinti įsišaknijusios neteisybės, ir tuo pačiu nuo jo sklido daug širdies šilumos. Įdomiausia buvo tai, kad jis man pasirodė pažįstamas, lyg būčiau jį pažinojęs labai seniai. Maža to, aš pajutau, kad man jis artimesnis už tuos, kuriuos vadiname kraujo giminėmis. Dingo iš galvos iš anksto paruoštos frazės, kuriomis ruošiausi pradėti pokalbį. Vietoj jų susijaudinęs, bet trumpai paklausiau:

– Nikolajau K., aš skaičiau jūsų knygas – pasakykite, ar tikrai egzistuoja Himalajų Mahatmos?

Ir taip pat paprastai, nedelsdamas nė minutės, N.Rerichas atsakė:

– Taip, egzistuoja, aš buvau pas juos.

Taip aš gavau liudijimą, kuris pasuko mano gyvenimą nauja vaga. Tolimesniame pokalbyje Rerichas pranešė man, kad vienas iš Mahatmų davė naują gyvenimo mokymą – „Agni Jogą“ arba, kaip jį pavadino vėliau, „Gyvosios Etikos Mokymą“. Neįmanoma perpasakoti mūsų pokalbio turinio. Viskas baigėsi tuo, kad mes susitarėme vėl susitikti, ir jis pažadėjo man duoti „Agni Jogą“, kai tik atkeliaus visas jo bagažas...

Ar teko jums kada nors pajusti neapsakomą džiaugsmą, išlikusį visą gyvenimą? Ar kada nors jums atrodė, jog krūtinėje gimsta daina ir veržiasi į išorę? Kad visa aplinka jums pritariamai šypsosi, ir kad nebejuntate žemės po kojomis, tarsi žengtumėte minkštais debesimis? Tokia buvo mano savijauta, kai ėjau po susitikimo su N.Rerichu. Namuose, viską papasakojęs žmonai, dar ilgai negalėjau nusiraminti, ilgai žingsniavau po kambarį – tol, kol suvokiau, kad radau Gyvenimo Mokytoją.

Bėgo laikas, susitikimai padažnėjo ir aš supratau, kodėl žmonės taip veržiasi pas N.Rerichą: jie nešė jam savo vargus, pasakodavo apie savo ieškojimus, o jis visus juos dvasiškai apdovanodavo. Kiekvienam jis surasdavo tinkamus žodžius, pamaloninančius širdį, ar duodavo išmintingą patarimą. O tiems, kurie ateidavo su savo ieškojimais, nurodydavo tolimesnį kelią. Koks tai buvo kelias? Prasmingo pasiaukojimo žmonijai kelias; kelias galintis siaurus egoistinius siekius pakeisti vieninteliu, viską nugalinčiu siekiu gyventi vardan bendros gerovės; tai kelias, visų pirma, apvalantis patį save nuo visko, kas žema, egoistiška; žmogaus atsivertimo kelias – kai aistrų vergas tampa suvaldytų aistrų valdovu; kelias, kuriuo einant, monotoniškas darbas pakeičiamas atsakingumo ir džiuginančios kūrybos veikla; subtiliųjų Gamtos energijų suvokimo kelias ir, visų pirma, galingos jėgos, kurią savyje nešioja kiekvienas žmogus, suvokimas – tai psichinės energijos suvokimas, t.y. valdomos minties ir sąmoningumo kelias, kuris gyvenimą paverčia nenutrūkstamu grožio kūrimu.

Atrodė, kad N.Rerichas kiekvienam įteikdavo „ginklą“, su kuriuo nukreipdavo šventai saugoti patį gyvenimą – draugiška ranka nubraukti riedančią ašarą ar nuoširdžia užuojauta padėti nuraminti skausmą; nedelsiant stoti į kovą, jei kažkur kerojasi neteisybė, o kažkur slypi gėris, kurį galima įvykdyti...

Iš tų žmonių, prietemoje ieškančių Pasaulio įvykius keičiančios gyvenimo prasmės, per trumpą laiką aplink N.Rerichą susibūrė draugija. Tai buvo normalus reiškinys: tam laikui pasaulyje jau buvo įsikūrę apie šimtas tokių draugijų. Ir vis tik Charbine susikūrusi draugija skyrėsi savo struktūra ir ypač sudėtingų išorinių aplinkybių įvairove. Japonų įtarumas ir tarp emigrantų tvyrantis chaosas, ypač tarp šventikų, kurie nesuprato plačių N.Rericho pažiūrų, trukdė oficialiam Draugijos įforminimui – ji egzistavo neužregistruota. Tai neleido Draugijai pasisakyti spaudoje ir dalyvauti visuomenės gyvenime, o draugijos nariai bet kuriuo momentu galėjo būti represuoti japonų. Draugijos struktūra išsiskyrė tuo, kad nebuvo jokių rinkimų, nebuvo nei pirmininko, nei iždininko, nebuvo renkamas nario mokestis. Nepaisant viso šito, susitikimai vyko reguliariai ir su pavydėtinu punktualumu. Po N.Rericho išvykimo iš Charbino ji gyvavo daugelį metų, kol jos nariai, pavaldūs skirtingiems likimams, išvažinėjo po platųjį pasaulį. Jų gyvenimo būdas glumino užkietėjusius materialinių gėrybių vartotojus. Štai vienas iš pokalbių, įvykusių Urale tarp draugijos nario ir materialisto:

– Tai jūs degtinės negeriate? Ir kortomis nežaidžiate? Vadinasi, jūsų gyvenime liko vienintelis džiaugsmas – bulvės!!!

Įvertinus garbingą rašančiojo amžių, galima teigti, kad jis yra paskutinis iš gyvų Draugijos narių, ši aplinkybė įpareigoja jį liudyti, kol jis dar gali tai padaryti.

Gali paklausti – kuom mes užsiimdavome susitikę? Kadangi apkalbos N.Rerichą lydėjo visą gyvenimą, tai gali būti, kad toks klausimas yra provokuojantis ir galėtų skambėti taip: „Kokius sąmokslus jūs ten ruošdavote?“ Ir aš atsakysiu: „Jokių“.

Čia ir slypi ta nuvilianti gyvenimo likimo ironija, kad žmonės įžvelgia kažką smerktino ten, kur siekiama pačių aukščiausių idealų. Ribotam miesčioniui, užsiraususiam mažyčiame asmeninės gerovės urve, yra nesuvokiamas laisvos dvasios džiaugsmas, kai pasiaukojimas evoliucijai atveria horizontą ir suteikia galimybę bendradarbiauti su kosminėmis jėgomis.

Nikolajus Konstantinovičius neskaitė mums paskaitų. Ramaus pokalbio metu jis paprastai ir suprantamai kalbėjo apie prasidedančią planetoje Naują erą, apie naują žmoniją, kuri turi pakeisti dabartinę, dūstančią gyvuliškų troškimų įniršyje, apakusią ir einančią į susinaikinimą žmoniją. Tik ta nauja žmonija negali nusileisti ant rožinių sparnų iš dangaus – ji gali atsirasti tik iš dabartinės žmonijos. Naujasis tautų bendradarbiavimo ir draugystės pasaulis, kaip ir viskas, turi būti sukurtas pačių žmonių. O kur gi statytojai? Tapti tokiais statytojais jis kvietė mus. O kas šių statybų priešai? Tai egoizmas, savanaudiškumas, gobšumas, nemokšiškumas, miesčioniški, menkaverčiai gerovės siekiai – „grožybės“, kurių vardijimas užimtų per daug vietos. Naujo pasaulio kūrimas pirmiausia turi prasidėti nuo savęs keitimo, nuo kasdienės kovos su savo trūkumais, nuo savo žemosios energijos transmutacijos į aukštesnę, kūrybinę. O jau tada savęs tobulinimas atves į sąmonės praplėtimą, atveriantį kosmines erdves. Ką netinkamo tame galėjo surasti tie, kurie sekė kiekvieną N.Rericho žingsnį, apsupdami jį įtarumu ir išgalvotomis apkalbomis? Mūsų susivienijimas buvo bendradarbiavimo mokykla, bet ne formalaus, o nuoširdaus.

„Jėgos, veikiančios priešprieša, sunaikina viena kitą. Jėgos, veikiančios lygiagrečiai, ta pačia kryptimi, sustiprėja dvigubai. Ne visai sutampančios jėgos silpnina viena kitą, priklausomai nuo išsiskyrimo kampo. Kodėl žmonės nenori suprasti, kad pagrindinis fizikos dėsnis atitinka bendradarbiavimo įstatymą?“

„Bendradarbiavimas yra naujos epochos požymis. Daug apie tai parašyta, bet gyvenimas reikalauja patikslinimų. Paskaičiavimai nepadės sutvirtinti bendradarbiavimo. Jūs jau galėjote įsitikinti, kad viena pikta valia sugriovė visą veiklą. Nereikia galvoti, kad siaubingą padėtį galima pridengti kažkokiu išoriniu paslaugumu. Jei nebus pasitikėjimo, tai bendradarbiavimas pavirs į indą su nuodingais skorpionais. Tvirtinu, kad psichinės energijos priėmimas įtvirtins sąmoningą bendravimą!!!“

„Iš tiesų, tai bendradarbiavimas atveria visas galimybes, tik reikia suprasti, kur jo reikia. Dažnai žmonės tai nukelia į valstybinį lygį, tuo metu, kai tai yra viso gyvenimo pagrindas. Visuose smulkiuose veiksmuose slypi bendradarbiavimas, ir tai turi kosminę reikšmę. Kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas rankos paspaudimas, kiekviena mintis yra bendradarbiavimas, jei tai atliekama sąmoningai!!!“

Taip kalbėjo gerbiamas Mahatma jo padiktuotoje Agni Jogoje, kurią žmonijai atnešė Jelena ir Nikolajus Rerichai.

Galvoju, kad nejuodinu išėjusių Anapilin brangių Charbino draugijos narių pripažindamas, kad ta bendradarbiavimo mokykla kartais iškeldavo mums sunkias užduotis: nugalėti savo egoizmą, puikybę. Ne visada po tokių susiėmimų mes nugalėdavome savo žemą, gyvulišką prigimtį. Tada paguodos ieškodavome išmintinguose posakiuose, kad tobulumas gimsta iš netobulumo ir kad netobulumas yra tobulumo pirmtakas, pagrindas ir priešybė.

Vartant vis daugėjančią literatūrą apie N.Rerichą, krenta į akis viena aplinkybė: rašantieji kažkaip stengiasi nepaminėti Himalajų Mahatmų, Šambalos, o kai kurie žodį Mahatma rašo kabutėse, lyg ir abejodami šio reiškinio realumu. Tuo tarpu joks N.Rericho gyvenimo aprašas nebus išsamus, neatspindės tikrovės ir nepaaiškins jo poelgių, jei nenurodysime šių didžių tiek jo asmeninio, tiek ir planetos gyvenimo veiksnių. Tai viena.

Antra: juokinga abejoti faktais, užfiksuotais istorijos ir patvirtintais Rusijos archyvine medžiaga. <...>

Faktai lieka faktais – 1926 metais N.Rerichas kalbėjo su Čičerinu ir Lunačiarskiu Šambalos vardu, kalbėjo kaip pasiuntinys. Šio fakto jėga, o svarbiausia tarybinės vyriausybės  krypties ir veiklos įvertinimas, apie ką savo laiške šalies vadovams rašė Mahatmos, nepakankamai įvertinti.

Man nežinoma, kiek yra susikūrusių ir šiandien egzistuoja pasaulyje N.Rericho vardo ar kitu pavadinimu gyvuojančių draugijų, kurios susibūrė, susidomėjusios N.Rericho veikla. Tačiau visiškai gali būti, kad dalis jų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, kaip ir Charbino draugija, nustojo egzistuoti. Pasakymas „nustojo egzistuoti“ priimtinas tik kalbant apie grubią materiją, bet praranda prasmę, kai kalbama apie dvasingumą ir idėjas. Neabejotinai, išsibarstę buvusių N.Rericho vardo draugijų nariai per gyvenimą žavėjusius juos idealus skleidžia plačiojoje visuomenėje. Savo pavyzdžiu rodydami aukštą moralę ir bendros gerovės siekį, jie taurina supančią aplinką ir uždega širdis. Tokiu būdu, vietoj sunykimo vyksta prasiplėtimas, o greičiausiai – grandininė idėjų reakcija.

Per pasaulį praėjo Didis Gyvenimo Mokytojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas – praėjo kaip Šambalos pasiuntinys, kaip iki jo apipintas legendomis praėjo grafas Sen Žermenas, dar anksčiau – kiti pasiuntiniai. Aplankęs daugiau nei 20 valstybių, jis visur paliko spindintį pėdsaką. Geriausi pasaulio muziejai didžiuojasi jo paveikslais, visada kviečiančiais ir žadinančiais aukštas mintis ir jausmus. Jaudina jo parašytos knygos. Beribės dykumos saugo jo pėdsakus. Persipinančiomis spalvomis spindi Himalajų viršūnės, kur prie Didžiųjų Nagų ežero priėmė jis Agni Jogą – dovaną žmonijai – ir kaip šviesą kelyje atnešė mums. Argi neteisūs tie, kurie priskiria jam ypatingas savybes, kurias, atrodytų, skleidė jo šviesi asmenybė? Grįžkime dar kartą į straipsnio pradžią, kur buvo kalbama apie varganą emigrantą, kuris Charbine įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.

Daugelis apie tai perskaitę turbūt priskyrė jį naiviems prastuoliams. Bet juk nešti džiaugsmą, skleisti aplink save šviesą, aplinkinių širdyse uždegti pasiryžimą, aukštinti ir sudvasinti jų mintis – tai didžių žmonių dalia, tai jų magnetizmo įtaka.

Dar senovės graikų pasaulis žinojo šią tiesą; tokios savybės, tarp kitko, buvo priskiriamos Sokratui. Pateiksime tą senovinį liudijimą: „Pasakysiu jums, Sokratai,– tarė Aristidas, – tai kažkas netikslaus, bet prisiekiu dievais, tai tikra. Mane aplanko sėkmė, kai susitinku su jumis; ar atsiduriu viename name su jumis, nors ir ne tame pačiame kambaryje. Dar aštriau tai pajuntu, kai atsiduriu tame pačiame kambaryje, kur esate jūs... o dar stipriau tai pajuntu, kai žiūriu į jus... pasidarau gerokai gabesnis, kai sėdžiu šalia jūsų ir liečiuosi prie jūsų...“

Yra aprašytas atvejis žymaus biologo Bozo laboratorijoje, kuris subtiliausių oscilografų pagalba užčiuopė augalų pulsą ir stebėjo jų neeilinį jautrumą. Bozas norėjo pademonstruoti N.Rerichui augalo, kuriam suleido nuodų, mirtį. Praėjo laikas, reikalingas tam, kad nuodai galėtų suveikti, o augalo mirtis neįvyko. Tik tada, kai N.Rerichas nutolo per kelis žingsnius nuo augalo, augalas mirė. Bozas iš karto užfiksavo Rericho spinduliavimo galią.

Žemiška padėka Mokytojui, 1973 metų vasario 15 diena, A. Cheidokas

А.П.Хейдок. Радуга чудес. Рига, Виеда, 1994. С. 329

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė